Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE ETNOLOGINES TEORIJAS IR SROVES* PDF Spausdinti El. paštas
Rašydamas recenzijas apie mano knygą "Lietuvių mitologiškos sakmės" (Londonas, Nida, 1956), A. Mažiulis pora kartų padejavo, kad tos knygos įžangoje, esą, religijų kilmė mano aiškinama pasenusios materialntiškcs-evoliucionistiškos sampratos šviesoje (žr. "Draugas", 1956, rugp. 11 d. ir "Aidai", 1957, Nr. 3, p. 136). Turiu pasakyti, kad visos etnologinės teorijos, aiškinančios religijų kilmę, man labai gerai žinomos. Recenzento garbinama "kultūristorinė srovė" man pažįstama iš pačių pirmųjų šaltinių: trejus metus studijavau Vienoje etnologiją ir klausiau paskaitų pas didžiausius tos srovės šulus. Ta etnologinė srovė arba mokykla, sukūrusi "kultūros ratų" teoriją, įdomiai aiškina daugeli etnologinių reiškinių. Tačiau visko ir ji neišaiškina, ir patys tos srovės vadai pripažįsta, kad daugelis jų teorijų yra tik "darbo hipotezės", bet nebūtinai paskutinis žodis. Pagirtinas jų kuklumas.

Religijų kilmei aiškinti ši srovė sukūrė "pirmykščio monoteizmo" teoriją. Kadangi daugelis pačių pirmykščių tautelių neturi nei išvystyto buriavimo arba magijos, nei didelio senolių gerbimo, nei kitų sudėtingų religijos formų, bet turi neaiškų tikėjimą į tam tikrą Didžiąją Dvasią, kurią tačiau nei ypatingai garbina, nei taip jau labai jos prisibijo (kasdieniame gyvenime daugiau dėmesio kreipia visokiems mažesniems demoniukams), tad ir buvo padaryta išvada, kad pirmykštė religijos forma buvusi tikėjimas į vieną "didelę dvasią", kaip tam tikrą Vyriausią Būtybę. Visos kitos religinės formos (magija, animizmas, manizmas ir kt.) atsiradusios vėliau, kaip savotiški išsigimimo reiškiniai. Dar daugiau; tą "pirmykštį monoteizmą", anot kultūristorikų, žmogus ne pats išgalvojęs, bet gavęs apreiškimo keliu ir apie tai išlikusi tradicija kaip tik pačių pirmykščių tautelių atmintyje iki šių dienų. Iš esmės tai yra biblinė religijų kilmės aiškinimo teorija. Kadangi šios etnologinės srovės vyriausi kūrėjai ir jos teorijų skleidėjai yra vienuoliai misininkai, tai visiškai žmogiška, kad tokia biblinė teorija jiems yra arti širdies.

*) Norėdami supažindinti skaitytojus su etnologijos mokslo teorijomis, dedame ir recenzuotųjų knygų autoriaus pasisakymą.— Red.

Tačiau ne visi pasitenkina biblinių aiškinimu, kad ir kaip gražus jis bebūtų. Racionalistai stengiasi viską, tad ir religijų kilmę, išaiškinti natūraliu būdu, be apreiškimo. Racionalistų tezė yra: "Ne dievai sukūrė žmones, bet žmonės sukūrė dievus pagal savo pavidalą". Racionalistai "pirmykšio monoteizmo" reiškinius taip aiškina. Neaiškus tikėjimas į vieną Didžiąją Dvasią yra randamas kaip tik pačių pirmykščių rasių tarpe, kur viskas dar labai paprasta ir neišsivystę. Tad ir jų religinės pažiūros yra labai paprastos. Daug lengviau yra išgalvoti viena kokia Didžioji Dvasia, negu visas dievų legionas, kai kiekvienam dar reikia paskirti tam tikra sritis, išgalvoti sudėtingi mitai apie tų dievų giminystę, jų vaidus, šeimyniškus santykius ir kt. Laikyti senovės egiptiečių, graikų ir romėnų mitologijas išsigimimu arba atžanga, o tokių nuogapilvių Azijos ir Afrikos pigmėjų (neūžaugų) neaiškius vapaliojimus apie Didžiąją Dvasią laikyti augščiausia tobulybe, kokios žmogiškas protas dargi pats negalįs pasiekti ir reikalingas apreiškimo,— visa tai racionalistams nesuvirškinama. Jei senovės  egiptiečiai   ir  indai, turėję savo raštą kelis tūkstančius metų pr. Kr., nepaliko pėdsakų apie jokį apreiškimą, kaip Jehova įteikė Mozei (tai žinoma tik žydams), akmens plokštes, tad kaip galėjusios tą tradiciją išlaikyti beraštės tautelės, išblaškytos tolimuose kontinentuose ? Būdamos fiziškai stiprernių rasių nustumtos į ūkiškai labai varganas sritis, kur turėjo didelį vargą vargti dėl plikos egzistencijos, tos tautelės ne tik fiziškai išsigimė (plg. jų labai žemą ūgį), bet jų medžiaginė ir dvasinė kultūra labai suprastėjo. Taip atsirado tas paprastumas ūkio šeimos gyvenime, taip pat ir religijoje. Kovodami su vadinamąja "evoliucionistine srove", kultūristorikai nieko daugiau nepadarė, kaip tik evoliucijos kopėčias apvertė galva žemyn, žinoma, naivus dalykas užginčyti evoliuciją arba vystymąsi. Vyksta nuolatinis judėjimas, keitimasis ir galų gale pažanga. Jei taip nebūtų, šiandien mes tebegyventume medžio ir kaulo amžiuje, nebūtume pasiekę ne tik atominio, bet nei akmens amžiaus. Nerimta būtų tvirtinti, kad medžiaginėje srityje visą laiką vyksta pažanga, o dvasinėje ir kultūrinėje srityje atžanga. Tiesa, pasitaiko išsigimimo reiškinių, kaip modernusis arba abstraktinis menas, bet paklajojus ir vėl grįžtama į gerą kelią, vėl daroma pažanga.

Žinoma, kiekvienam yra valia pasirinkti tokią teoriją, kuri jam atrodo labiau įtikinanti. Gerai pažįstu visą tuziną storų tomų P. W. Schmidto veikalo "Der Ursprung der Gottesidee", paskirto pirmykščio monoteizmo teorijai įrodyti, kur kiekvienas lopelis gražiai priderintas, kaip gerai pagal formą sukirptame drabužyje. Tačiau vistiek esu linkęs lietuvių mitologiją ir jos kilmę aiškinti racionalistiškai, nes tokiam aiškinimui surandu daugiau davinių. Pa'.ilikau prie "pasenusio" ir nesukritikuoto animizmo. Seniai jau esu pasisakęs, kad nematau jokių rimtų davinių senovės baltų vieno "vyriausio dievo" buvimui įrodyti. Nemėgstu prievartautinių įrodinėjimų, kaip A. Mažiulio "Aiduose". Daug įdomiau įrodinėjo apie baltų dangaus dievą Leopoldas von Schroederls jau prieš pusšimtį metų (žr. jo "Arische Reli-gionen", 2 t.), bet ir jo įrodymai pakibę ore, nors seniau, kol buvau jaunesnis ir mažiau skeptiškas, buvau jo teorija truputį susižavėjęs (žr. "Tautosakos Darbai", 1939, t. VI, p. 202-203). žinoma, savo aname įvadiniame straipsnyje prie mitologiškų sakmių rašiau apie istorinių laikų lietuvių mitologiją. Kaip buvo priešistoriniais laikais, apie tai nebent archeologai ir kalbininkai galėtų spėlioti, tautotyrininkas čia yra bejėgis.

Būdamas realistas, pabrėžiau baimės reikšmę religijoms atsirasti ir jų praktišką pobūdį, — abu dalykai nepatinka A. Mažiuliui. Bet tai yra faktai, vistiek, ar jie kam patinka, ar ne. Labai daug tradicijų yra likę apie Perkūną ir visos jos rodo, kad šios dievybės žmonės labai bijojo. Dar yra lietuviškas priežodis: "čia tau, Dieve, čia man, Dieve . . ."

Rašydamas apie mitologiją ir tautosaką, aš turėjau galvoje paprastų žmonių minas, kurios elgiasi ne pagal galvočių ir mistikų sudarytas teorijas, bet viską daro paprastai ir natūraliai, kaip gamtiniam žmogui diktuoja jo praktiškas protas. Sprendžiant etnologines problemas, reikia vengti visokių asmeniškų nusiteikimų, nereikia savo pažiūras primesti masėms, bet stengtis surasti ir suprasti, ka'p tos masės galvoja ir jaučia.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai