Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SKAUSMAS IR KANČIA MAIRONIO GYVENIME IR PATRIOTINĖJE LYRIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS   
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.


Šiandien, rodos, niekas iš lietuvių literatūros istorikų neabejoja, kad Maironis buvo tas vyras, kuris savo patriotine lyrika nulėmė lietuvių tautinį atgimimą, jam vadovavo ir tuo būdu tiesė kelius į nepriklausomybę. Tautą Maironio lyrika daugiausia pasiekė per kitus, per muzikus: J. Naujalį, Č. Sasnauską, Al. Kačanauską, St. Šimkų ir t.t, sukūrusius jo eilėraščiams melodijas ir tuo būdu juos pavertusius populiariomis dainomis. Šios paplito lietuviuose, ugdydamos tautinę sąmonę, keldamos patriotinę nuotaiką, stiprindamos dvasią. Šita prasme Maironį reikia statyti greta J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos, didžiųjų tautinio atgimimo pranašų.

Maironis jiems lygus. Betgi tautos sąmonėje tai įsipilietina tik dabar. Prie įpilietinimo vyksmo reikėtų priskirti ir dabartinės Lietuvos lituanistų pastangas šita linkme. Štai 1968 m. Vilniuje išleistoji Vandos Zaborskaitės monografija
-----------------------
Paskaita, skaityta Europos lietuviškųjų studijų savaitėje Londone 1982.VIII.15 - 22

apie poetą1 jį palyginti iškelia į tą lietuvių tautoje ir literatūroje vietą, kuri jam priklauso.
Tinkama vieta Maironiui kartais net nepriklausomoje Lietuvoje ne visada norėta pripažinti. Juk dar Maironio mirties metais, 1932, galėjo įvykti Kauno valstybiniame teatre viešas skandalas, į kurį plačioji visuomenė beveik nereagavo: per tų metų Vasario 16 iškilmes teatre oficialusis kalbėtojas suminėjo daugybę veikėjų, kurie prikėlė tautą laisvei ir nepriklausomybei, — tik Maironiui jų tarpe vietos nerado, nors poetas sėdėjo čia pat, diplomatų ložėje, laukdamas pasirodant savo dramos scenoje.


Maironis iki šiol pakankamai neįvertintas, net nesuprastas. Liko neįžvelgta jo aukos kaina. Šitai teisingai prieš 20 metų pabrėžė A. Nyka-Niliūnas, minint Maironio 100-tąjį gimtadienį. "Pagrindinė Maironio auka", rašė jis, "buvo tai, kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų niekinama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti už lenkų romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyvinei egzistencijai pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į galimus pralaimėjimus grynai asmeninėje, t.y. dvasininko karjeros plotmėje. Ir čia pat tenka pastebėti, kad Maironis savo karjeros požiūriu prarado lygiai tiek, kiek jis rizikavo. Jo Titvomanija' ir ne paskutinėje vietoje jo poezija užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų".2

Šie Nykos-Niliūno žodžiai man buvo paskata šiek tiek žvilgterėti į Maironio gyvenime ir patriotinėje lyrikoje regimą skausmą ir kančią, ypač susijusią su auka, kurią jis sudėjo savo varganos tėvynės vaikams. Prijungti ir egotistinę poeto lyriką būtų per platu, tad tenkinuos šįkart tik patriotika.

Apsisprendžiau kalbėti ne apie Maironį entuziastą, kovos šauklį, meilės skelbėją, o apie didelio skausmo ir gilios kančios žmogų savo gyvenime, skausmą ir kančią iškėlusį savo lyrikoje į žmogiškojo gyvenimo būtinybę, ir dėl to, kad toks Maironis šiųdienės tautos kančios metu bus turbūt artimesnis mūsų širdžiai, besidalinančiai tautos vargu.

1. Be nuoskaudų iki profesūros Petrapilio dvasinėje akademijoje
Maironio gyvenimo pradžioje, tiesa, skausmingų pergyvenimų nerasime: būsimo poeto kūdikystė ir vaikystė atrodo buvus laiminga, nes tėvai Mačiuliai-Maculevičiai išmanė vienintelį sūnų įr tris dukteris auklėti sveika krikščioniška, konservatyviai lietuviška dvasia; materialinės sąly-lygos buvo geros: tėvai buvo tikrai turtingi ūkininkai, kartais valdę net 2-3 ūkius, kurių viename, Pasandravio dvare, Raseinių apylinkėje, 1862 lapkričio 2 gimė būsimasis poetas, pakrikštytas Jono vardu. Pirmą didesnį konfliktą, susijusį su skausminiais pergyvenimais, vaikas gal galėjo pajusti susidūręs su aplinka, kuri kalbos atžvilgiu skyrėsi nuo Mačiulių šeimos. Mačiuliai savo tarpe kalbėjo tik lietuviškai, bet reikėjo kalbėti lenkiškai su aplenkėjusiais kaimynais dvarininkais, iš kurių vieno tėvas Mačiulis už skolas buvo paėmęs net minėtą dvarą. Šiam praktikos reikalui tėvas buvo sūnų ir dukteris šiek tiek pramokęs lenkiškai. Blogiau buvo su rusų kalba: jos vaikai visai nemokėjo. Todėl, kai mažąjį Jonuką, prieš tai daugiausia pamokytą namuose, Mačiulis 1873 nuvežė į Kauno gimnaziją, jis ten turėjo kartoti parengiamąją klasę kaip tik dėl rusų kalbos nemokėjimo. Šitoje gimnazijoje, jos direktoriaus pranešimu, 1874 mokęsi 163 lenkai, 143 žydai, 124 rusai, 16 vokiečių, 2 totoriai.3 Nė vieno lietuvio! Taigi ir Mačiulis buvo užrašytas lenku. Kauno visuomenės kalba buvo lenkų, žydai ir rusai kalbėjo savo kalbomis. Lietuvių vaikai gimnazijoje savo tarpe taip pat tekalbėjo lenkiškai. Be abejo, ir būsimasis Maironis prisitaikė prie daugumos. J. Tumas-Vaižgantas netgi tvirtina, kad jis "visu beveik savo mokslo metu . . . , kaip pradėjo, taip inercija palaikė savo namuose lenkybę. Jis per visą laiką su visais namiškiais, ne tik su seselėmis, korespondavo lenkiškai".4

Atrodo, kad gimnazistas Mačiulis net bando tapti lenku, kaip ir V. Kudirka Marijampolės gimnazijoje. Tai galbūt nesąmoningas bėgimas nuo skausmingo apsisprendimo eiti kartu su kenčiančia tauta. Greičiausiai nuoširdūs ir gilūs ryšiai su šeima, kuri didžiavosi savo valstietiškumu ir tuo pačiu lietuviškumu, išgelbėjo gimnazistą Mačiulį nuo su-lenkėjimo. Didelės įtakos bus jam turėjęs ir 19 amžiaus pirmosios pusės lituanistinis sąjūdis Vilniaus universitete. Štai susižavėjęs S. Daukanto "Būdu", gimnazistas Mačiulis imasi rašyti Lietuvos istorijos vadovėlį (1880-1886), kuris pirmąkart buvo išspausdintas 1891 Tilžėje, vardu '"Viktorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeigą .

Nuo šeštos klasės ima eiliuoti, betgi lenkiškai. Grožinė literatūra vis labiau patraukia jo širdį. Šiuo metu pergyvena konfliktų dėl tikėjimo, bet jie, atrodo, nesukėlė didelių audrų, neišaugo į skaudžius pergyvenimus, nes, kaip liudija J. Tumas, "... Jonas iš pat mažens buvo pamaldus, dievotas, kuklus ±r skaistus. Jo korespondencija m seserim (rašyta lenkiškai) buvo pilna šventųjų gyvenimo aprašymų . . . Išpažinties rengdavosi, duris nuo kitų užsidaręs. Bažnyčioje niekados nesistojo žymioje vietoje, tarp durų, kur kiti jauni jo draugai ir diduomenė stojo, tik vis su tėvu kur nuošaliai, tarp žmonių. Su mergaitėmis nuo pat mažens nemėgo susidėti; net į ganančią ir griaustinio bijančią seselę nežadėdavo ateiti, jei su ja bus kitų mergaičių. Gimnazijoje su nieku nesidraugavo daugiausia dėl to, kad draugai bajorėliai buvo labai pasileidę ir ištvirkę, o Jonas visada moterišką idealizavo".5

Mergaičių idealizavimas prasiveržė idealia meile, baigiant gimnaziją: Jonas įsimylėjo kaimyno dvarininko dukterį Teklę Navickaitę; jos bruožų gal būtų galima šiek tiek atsekti "Jaunosios Lietuvos" Jadvygoje. Sunku pasakyti, ar šį meilė kiek pastūmėjo abiturientą neiti tuoj pat į kunigų seminariją, o pasukti į universitetą Kijevan studijuoti literatūros. Jaunuolis tikriausiai išgyveno meilės kančių, kurios kartosis ir vėlesniame gyvenime ir bus nedrąsiai užsimenamos egotistiniuose eilėraščiuose.

Kijevo universitetas nuvylė: nerado ten gerų profesorių; tad po vieno semestro, 1884, jį meta ir po vasaros atostogų dideliam namiškių džiaugsmui tėviškėje pasirodo su sutana: įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur jau mokėsi jo artimiausias gimnazijos draugas Antanas Vytartas. Seminarijos rektorius J. Račkauskis priėmė Mačiulį išskėstomis rankomis, nes klierikas, išėjęs visą gimnaziją ir dar buvęs universitete, anuomet buvo didelė retenybė. Tuoj liepė nusiskusti dvišaką barzdą ir užsivilkti sutaną, kad nepaviliotų mergaitės. "Ir buvo kas vilioja", mini J. Tumas. "Jonas buvo vyras augalotas, gražiai garbanotais juodais plaukais, jau tada pagarsėjęs savo gabumais ir mokėjimu eiliuoti. . . . Dvarininkai svajojo jam įpiršti dukteris. Jie ir dabar atlėkė nusiminę, kam Jonas 'užkasęs' savo talentus, ir paskui dar ne kartą viliojo, bet jau veltui: juodieji rūbai išgelbėjo Račkauskiui vieną gerą kandidatą dvasiškiu".6

Seminarijoje Mačiulis rado tebeviešpataujant tą pačią lenkų kultūrą ir kalbą, kaip ir gimnazijoje. Jis prisijungė prie daugumos. Kasdieniniame gyvenime lietuvių kalbos nevartojo, kaip jos nevartojo visi šviesesnieji, dvarininkai, vyskupai Paliulionis, net A. Baranauskas. Betgi lietuvybė jame nebuvo užgesus. Ar reikėjo jon tikra prasme prisikelti ar net atsiversti, — nežinom. Galimas dalykas — ne. Težinom, kad seminarijoje rašo toliau jau gimnazijoje pradėtą Lietuvos istoriją. Vienu metu sudegina visus savo lenkiškų eilėraščių sąsiuvinius; širdis užsidega lietuvybės ugnim, kuri įžiebia lietuviškus eilėraščius, klierikų tarpe ėjusius iš rankų į rankas. Zvalionio slapyvardžiu pasirašytas pirmasis eilėraštis viešumon pasirodo 1885; tai "Lietuvos vargas", išspausdintas "Aušroje". (Prie jo grįšiu vėliau; čia belieka suminėti, kad jo tema — Lietuvos kančios).

Seminarijoje Mačiulis rašė ir poemą "Lietuvą", kurią greičiausiai įkvėpė "Anykščių šilelio" autorius A. Baranauskas, tapęs Kauno pavyskupiu tais pačiais metais, 1884, kai Mačiulis stojo seminarijon. Poemą netgi dedikavo Baranauskui ir 1888 rankraštį asmeniškai jam įteikė. "Šilelio" autorius, kurį jaunasis Mačiulis tiesiog dievino, žvilgtelėjęs į rankraščius ir pamatęs juose ne savo rašybą, susiraukęs, bet vėliau, ją perskaitęs, pagyrė autorių už talentą.

Nors seminarijos vadovybė, ypač inspektorius lenkas Ed. Barauskis, žinojo, kad Mačiulis lietuvių veikėjas ir poetas, vis dėlto jį ruošė dvasinėn akademijon Petrapilin, nes jis buvęs "professor natus", taigi gimęs profesoriauti. Ten Mačiulis įstojo 1888. Ir čia klestėte klestėjo lenkybė. "... lenkai mokėjo per kelias dešimtis metų niveliuoti visus kitus, visai mokyklai tiekti savo dvasios, net ideologiją. Net pavolgio vokietis grįžo iš Akademijos gerokai aplenkintas, nes kovoti su lenkų rutina buvo tiesiog negalima, arba pasiduok, arba nebūk".7

Akademijoje Mačiulis tampa lietuvių klierikų vadu, nors jų tarpe jis pats jauniausias. Jų vardu jis perduoda pageidavimus akademijos vadovybei, kartais net drįsta jos akyse prabilti reikalaujamai; klierikai susiorganizuoja kultūriniu vienetu ir imasi viešosios veiklos. Iki tol nebuvo akademijoje girdėta, kad per jos rengiamas iškilmes, šventes ar minėjimus būtų kokios nors kultūrinės programos ir lietuvių kalba. "Atsiradęs Mačiulis", liudija Tumas, "griežtai pareikalavo, kad ir lietuvių tautinės teisės akademijoje būtų privalomai pagerbiamos, kad jos mūruose būtų duodama pilietybės teisių ir lietuvių kalbai. Ir laimėjo. Atėjus popiežiaus Leono XIII jubiliejui, akademijai tą sukaktį iškilmingai švenčiant, pirmą kartą buvo duota vieta lietuviškoms oracijoms: Mačiulis skaitė apie Dantę. Tai padarė nemaža sensacijos visoje Petrapilio lietuvių kolonijoje, nemaža džiaugsmo visiems nors mažu laimėjimu mylimai ir vis labiau pamėgstamai lietuvių kalbai".8

Šiuo metu (1891) poetas pirmąsyk pasirašo Maironio slapyvardžiu, spausdindamas "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje" (5 nr.) eilėraštį "Oi neverk, motušėle".9 Akademijoje besimokydamas, Maironis rašė (gal ir baigė) poemą "Tarp skausmų į garbę", "Jaunosios Lietuvos" pirmtakę. Jos laikais sukūrė daug eilėraščių, kurie perdirbti pateks į pirmąjį "Pavasario balsų" leidimą 1895.

Baigęs akademiją, 1892 kun. Mačiulis paskiriamas profesoriauti Kauno kunigų seminarijon. Be dogmatinės teologijos, jis turėjo žemesnių kursų klierikams išdėstyti Tridento santarybos nutarimus, lotyniškai, kad klierikai geriau išmoktų tos kalbos. Maironis ima dėstyti šiuos nutarimus lietuviškai, kad klierikai juos geriau suprastų ir kartu mokytųsi lietuvių kalbos. Jis jiems tampa tarsi antruoju K. Jaunium (seminarijoje dėstė nuo 1880). Jį myli ir gerbia, nes jis klierikams tarsi vyresnis brolis.

Iš Kauno vysk. Paliulionio valia keliamas (1894) į Petrapilio dvasinę akademiją profesorium; netrukus tampa jos inspektorium, greitai ir kanauninku. Akademijoje Maironis išbus net 15 metų. Joje subręs, kaip poetas. Teregistruojant šios brandos pasiekimus, tenka suminėti: tuo metu išeina "Pavasario balsų" leidimai (1895 ir 1905), 1895 pasirodo poema "Tarp skausmų į garbę", perdirbta ir 1907 išleista "Jaunosios Lietuvos" vardu, 1909 išspausdinama "Raseinių Magdės" poema. Tai pats kūrybingiausias Maironio laikotarpis. Jame betgi užsimezga poeto stiprieji skausminiai pergyvenimai, kilę daugiausia dėl to, kad jo aukos rašyti merdinčios tautos kalba nesuprato ir nevertino ne tik eilinis tautietis (jam labiausiai at-

Pušis Bernotuose, po kuria Maironis mėgo rašyti eilėraščius. Taip ji atrodo dabar.

leistina), bet ir nemaža tautos veikėjų bei artimiausių konfratrų. Prie jų prisidėjo ir nemaža literatūros kritikų.

2. Skausmas ir kančia, šmeižtams užkirtus kelią vyskupystėn
Šiek tiek atskleidžiant šią asmeninę poeto auką, tenka pabrėžti Maironio keblią padėtį Petrapilio akademijoje. Juk jam,* kaip aukštam akademijos pareigūnui, reikėjo carinės administracijos akyse rodytis lojaliam, čia pat kurstant prieš tą pačią administraciją ir vedant su ja ir su visu carizmo nuožmią kovą eilėraščiais, poemomis ir straipsniais slaptoje lietuviškoje spaudoje. "Atrodo, caro valdininkams nė į galvą neatėjo, kad kanauninkas Maculevičius ir poetas Maironis yra tas pats asmuo. Šitai patvirtina J. Tumas, rašydamas, kad Maironis, nors ir duso carizmo varžtuose, "sunkiai galėdamas pareikšti draudžiamosios savo kūrybos originalumą, ir tada Maculevičius su aukštąja caro valdininkija buvo kuo geriausiuose santykiuose; buvo Svetimųjų tikėjimų departamento direktorių favorizuojamas ir, išleidžiant iš Petrapilio, aprūpintas pensija".10 Yra žinomas 1906 metų Rusijos vidaus reikalų ministro raštas, kuriame vakuojančiai Žemaičių pavyskupio vietai primygtinai siūlomas kanauninkas Jonas Maculevičius, kurio asmenyje esą "jungiasi gilus mokytumas ir pažiūrų ortodoksiškumas su subtiliu taktu ir dideliu administratoriaus patyrimu ... Šis žmogus visais atžvilgiais be priekaištų . . Z'11 Šį Maironio sugebėjimą išlaikyti gerą vardą caro valdininkų akyse vargu ar galima laikyti paprasta diplomatija: tai artėja prie asmens suskilimo, kuris neišvengiamai buvo skausminga auka tėvynės labui.

Šiaipjau darbas akademijoje nebuvo toks artimas širdžiai, kaip Kauno kunigų seminarijoje. Čia buvo daugiau intrigų ir nesutarimų, nors, kaip matėme, caro valdininkai Mačiulį vertino ir gerbė. Ilgėjosi savojo krašto, Kauno; ilgainiui darbas akademijoje atrodė, kaip rašo Tumas, lyg koks lesi-nimas svetimų paukščių. Tad mielai vyksta 1909, vysk. Cirtauto kviečiamas, Kaunan kunigų seminarijos rektorium, nors už profesoriavimą ir inspekto-riavimą akademija per metus mokėjo 2400 rublių, o seminarija už rektoriavimą tik 630 rublių. Gerai, kad dar gavo pusę pensijos — 1200 rublių metams. Vienas didžiųjų Maironio nuopelnų seminarijoje buvo jos sulietuvinimas. J. Tumas seminarijos lietuvinimą šitaip aprašo vieno jos klieriko žodžiais: "Kaip šiandien matau Maironį — rimtą ir senyvos išvaizdos profesorių, besisveikinantį su mumis didžiojoje seminarijos salėje . . . Jisai prabilo į mus auklėtinius lietuviškai, kas buvo nepaprasta tuo metu, nes čia buvo tradicija kalbėti lenkiškai. Mus, lietuvius, ne tiek nustebino toks pasielgimas, kiek pradžiugino, kad nuo tos valandos pajutom šalia savęs tvirtą sieną prieš lenkiškąją dvasią, kuri tiek metų viešpatavo minėtoje mokykloje. Lenkuojantieji auklėtiniai elgesį būsimojo savo vadovo visaip aiškino: vieni kalbėjo, kad nauja era prasideda, kiti kritikavo Maironį už netaktingą neva pasielgimą, kad jis neprabilo senu papročiu lenkiškai ar bent lotyniškai. Mums gi lietuviams buvo suprantamas teisingas pasielgimas ir laukėm iš Maironio tolimesnių naujų žygių. — Kartą pareiškęs savo drąsų nusistatymą, Maironis nė žingsnio nepaslinko atgal . . . Mokyklos tvarkoje buvusią lenkų kalbą pakeitė lietuvių kalba. Tai atsitiko trumpu laiku ir be jokių kliūčių".12

Seminarijoje, kuri, įsteigus 1922 universitetą, buvo įjungta į Teologijos - filosofijos fakultetą, Maironis iki mirties buvo moralinės teologijos katedros vedėju, trumpą laiką viso fakulteto dekanu (1922.11.16 - 111.13).

Kartu su pareigom bažnytinėje tarnyboje Maironis, galima sakyti, normalia tvarka susilaukė ir bažnytinių poaukščių: 1903 gavo Mohilevo arkivyskupijos garbės kanauninko laipsnį, 1907 — Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninko, 1911 — tos pačios vyskupijos kapitulos prelato. Kad jis save laikė vertu būti vyskupu ir tai vietai tikrai tiko, nėra abejonės.

Siekti vyskupo mitros pirma proga pasitaikė, kaip jau minėta, 1906, esant laisvai Žemaičių vyskupo sufragano vietai. Nors Vatikanui kan. Maculevičių, pasiūlytą į vyskupus tarp kitų kandidatų, rekomendavo minėtu raštu pats Rusijos vidaus reikalų ministras, jis nepraėjo. Ne todėl kad Vatikanas būtų laikęs Maironį dėl šitos rekomendacijos įtartinu, o dėl prolenkiškų intrigų ir asmeninių šmeižtų. Konkrečiai Vatikane nulėmusi lenkininko prel. K. Skirmunto bloga nuomonė apie Maironį; Skirmunto, nors kilusio iš senos lietuviškos bajorų giminės, bet visiškai sulenkėjusio ir kovojusio dėl lenkybės pergalės Lietuvoje. Skirmuntas ypač pasinaudojęs Kauno kunigų seminarijos profesoriaus ir vyskupo sekretoriaus Br. Žongalavičiaus skundu Vatikanui. Tame skunde Maironis apkaltintas konkubinatu: gyvenąs su merga ir turįs trejetą vaikų ... Iš tikrųjų pas jį gyvenusi "merga" buvo jo sesuo Marcelė, o trys vaikai — kitos sesers dvi dukros ir sūnus . . . Taip skundikas atsikeršijęs Maironiui, kad šis, būdamas Petrapilio dvasinės akademijos inspektorium, pasisakė dėl nesugyvenamo būdo prieš Žongalavičiaus kandidatūrą į akademijos profesorius. Maironis į atstūmimą Vatikane reagavo (1908) širdgėlos kupinu eilėraščiu "Taip atsilyginta":

Kad šmeižė iš apmaudo priešų minia
Man brangųjį vardą gandais nekaltai,
Nustebęs pečius vien betraukiau tiktai,
O meile, negęstančia, dar veiklesne,
Bažnyčią, tėvynę mylėjau.

Už darbą nelaukiau, kaip tarnas, algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės! . .
O laisvas pilietis ramiai sau miegos
Nevaržomas pančiais šilkiniais.,

Tik vieno man gaila: užviltos vilties,
Kad tėvą atrasiąs tikėjos sūnus! . .
Skaudi realybė išblaškė sapnus,
Ir siela nebteko skaisčios praeities.
Su vaiko tikybos šaltiniais
.13

Ir 1914, skiriant naują Žemaičių vyskupą, Maironis buvo apeitas vėl dėl lenkų skundų ir šmeižtų. (Žemaičių vyskupu buvo paskirtas Pr. Karevičius.) Nepriklausomoje Lietuvoje Maironį ištiko tas pats skaudus smūgis net tris kartus: Karevičius savo vyskupu pagalbininku buvo 1918 kandidatais pastatęs seminarijos rektorių Maironį ir tos pačios seminarijos profesorių J. Skvirecką.
"Roma sau pasirinko profesorių, o rektorių atmetė", rašė pats Maironis.14 Tais pačiais 1918 Vilniaus vyskupu buvo paskirtas vėl ne Maironis, o jo buvęs mokinys akademijoje Jurgis Matulevičius-Matu-laitis. Ir pagaliau, sudarant 1926 Lietuvos bažnytinę provinciją, vėl Maironio kandidatūra į vyskupus nepraėjo. Tada jį lenkininkas kan. B. Liau-sas apkaltino kone erotomanija, pasiuntęs Vatikanui eilėraščio "Taip niekas tavęs nemylės" vertimą be paskutinio posmo, kuriame poetas sako, jog jo nepaprasta meilė skiriama tėvynei ... Po šito bjauraus šmeižto Maironis parašė "Skausmo skundo" eilėraštį, kurį leido skelbti tik po mirties.

Už tatai, kad tave, tave vieną tiktai
Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai,
Kad tau įkvėptas amžinas giesmes po kojų
Iki šiol nenuilsdamas klojau ir kloju,
Kad kaip pranašas tau atgimimą skelbiau,
Jį už savo gyvybę pamilęs labiau! . .

O, už tai tavo priešai manęs nepamėgo
Ir į aukštas angas, dantis grieždami, bėgo!
Deja, ten už aukštų, už galingų angų
Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų:
Neburnok, kad lig šiolei ten viskas v e n a l e ,
 Betgi duota pakampių šmeižtams visagaliai . .

Ir šitai, kaip kareivis nelygioj kovoj,
Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj
Aš parblokštas ir vienas! . . O mano tėvynė? . .
Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė!
Bet dabar be garbės, be sostinės pati!
Vien tik partijų partijoms dirva plati.
15

Atkreipkim dėmesį: poetas laukė būti ginamas. Gynėjų, matyt, buvo maža ar visai neatsirado. Kaltieji susitepa labai tamsia dėme. Visa tai laukia ateities tyrinėtojo aštraus žvilgsnio.

Kai metus prieš mirtį Vatikanas suteikė Maironiui protonotaro titulą, tai poetas jį šitaip įvertino: "Pats aš asmeniškai neturiu kuo labai džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti fioletiniais rūbais. Galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš 15 metų: dabar senatvėje vanitas va-nitatum".16

3. Skausmas dėl neteisingos literatūrinės kritikos
Prie skaudžių smūgių iš konfratrų iš pačios Bažnyčios prisidėjo, žinoma, be sąryšio su šiaisiais, ir ano meto pasaulėžiūrinės kairiosios kritikos nuoskaudos Maironiui. Ypač aštriai ir neteisingai Maironį kritikavo 1895 "Varpe" socialdemokratų

Eilėraštis "Vakaro varpas*', dedikuotas Maironiui — vienas iš pirmųjų Jurgio Baltrušaičio eilėraščių lietuviškai, paskelbtų lietuvių spaudoje, atspaustas Lietuvos Aide 1920 m. kovo 10 d. Eilėraštis pakartotas Naujajame Žody, 1928 m. Nr. 2. Ar autorius tą dedikaciją buvo įteikęs Maironiui asmeniškai, ar nusiuntęs laišku, ar tik paskelbęs spaudoje, žinių neturime

veikėjas Stasys Matulaitis, apžvelgdamas poemą "Tarp skausmų į garbę". Jis išvadino poetą kaliku, tamsūnu, juodašimčių idėjų skleidėju; jo poemoje nesą jokio poetiškumo; taigi poetas neturįs talento. Matulaitis po trejų metų savo nuomonę pakeitė: Maironiui talentą pripažino, betgi asmeninės nuoskaudos poetui tuo neatšaukė.

Spaudą atgavus ir mūsų literatūroje papūtus esteticizmo vėjams, Maironį negailestingai puls J. A. Herbačiauskas, B. Sruoga ir kiti. Nepriklausomoję Lietuvoje tas pats Sruoga bandė visai suniekinti pačią geriausią Maironio poemą "Jaunąją Lietuvą", siūlydamas su ja padaryti tokį eksperimentą: "Vietoj Nemuno parašykit Dunojus, vietoj lenkas parašykit turkas, vietoj lietuvis — bulgaras, vardus ir pavardes padarykit slaviškus ir datą padarykite trisdešimčia metu atgal, o visą poemą iš-verskit į bulgarų kalbą ir, neparašę, kad tai vertimas, atspausdinkit. O, bulgarai didžiuosis, kad tai yra jų tautinis veikalas, kad tai yra jų tautos epopėja!"17 Be abejo, Sruoga šovė pro šalį. Vaižgantas teisingai šitą Sruogos eksperimentą netrukus pavadino suktybe akims apdumti.

Po kelerių metų pačios jauniausios kartos atstovas, vertindamas naujuosius Maironio kūrinius, prarado paprasčiausią pagarbos jausmą tautos veteranui; jis rašė: Šie kūriniai "jau nebeturi tos ugnies kaip seniau, yra neryškūs, nublukę: jie jau nebeatitinka mūsų dienų gyvenimo ir meno reikalavimų. Maironis nuseno".18 Tai buvo Antanas Venclova.

Betgi bene labiausiai turėjo Maironį įžeisti kun. A. Šmulkščio-Paparonio "Mūsų vargų" poemos recenzija 1920 "Laisvėje". Šis krikščionių demokratų veikėjas jam sviedė į veidą labai skaudų priekaištą — poetas atsilikęs savo visuomeninėm pažiūrom: "... be reikalo Maironis dabartinius laikus kliudo. Jisai, man rodos, šių dienų nesupranta. Žiūri į jaunosios Lietuvos kovą, kaip žiūri nuo kranto turistas į beplaukiantį audringa jūra laivą. Mato, tiesa, jame tam tikrą judėjimą, skiria gal žmonių siluetus, bet nejaučia tos miltinės kovos, kurią veda jūrininkai su įšėlusią jūra ir negirdi agonijos šauksmų, kurie veržiasi keleiviams iš krūtinės. (...) Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam keleivių žemės nušvietė kelią, bet tave patį šios žemės kelionėje aš matau saulolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas tavo vardą: 'Labanakt, Maironi'!"19 Galimas dalykas, kad veikėjas kun. Šmulkštys taip žiauriai kirto poetui už tai, kad šis nepritarė kunigų veržimuisi Į politiką ir dėl to kiek skeptiškai žiūrėjo į krikščionių demokratų veiklą.

Įžeistas poetas po to nebenorėjo klausytis balso nė tų jį nuoširdžiai vertinusių lietuvių (jų buvo dauguma), kurie norėjo jį viešai pagerbti ir tuo lyg atsiprašyti už įžeidėjus, jam 1922 sulaukus 60 metų. Gerbėjų tarpe, be anos visuomenės daugumos, buvo tokie žymūs tautos vyrai, kaip Vaižgantas ir Jakštas. Maironis griežtai atsisakė viešo minėjimo, Vaižgantui rašydamas: "Pripuolamai teko man nugirsti, kad, Tamstai patarus, kas tai rengiama net už seminarijos sienų 60 gimimo metinei. Prašau ir dar kartą atkartoju: nedarykite man nemalonumo, eidami prieš mano griežtą nusistatymą! Nenoriu, nenoriu, nenoriu. Kad aš pergyvenau 60 metų, tai čia ne koks mano nuopelnas, o kas link mano darbų, tai jiems objektyviai spręsti — per anksti. Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote; bet gyvam žmogui klausyti papeikimų — nepermalonu, klausyti pagyrimų akyse — pažeminantis daiktas: rodos, Konfucijus pasakęs, kad giriama akyse tik vaikai".20

Ano meto kritiką Maironiui neabejojamai reikia kaltinti trumparegiškumu. Tai taikliai minėtoj monografijoje pastebėjo V. Zaborskaitė, teigdama, kad "ji tarsi prarado proporcijų jausmą, tirštindama juodas spalvas ir nepastebėdama sėkmių".21 O šitų sėkmių buvo ir naujojoje Maironio poezijoje: ten švietė, be kitko, net tikri deimantai: "Jūratės ir Kastyčio" bei "Čičinsko" baladės.

4. Skausmas dėl idealų išblėsimo atgimusioje Lietuvoje
Po 1904 metų prasideda lietuvių tautos gyvenime nauja epocha, kurioje Maironio vaidmuo keičiasi. Jį iš dalies keičia nepalanki poetui kritika, dar daugiau — kitoks paties poeto santykis su naujojo laikotarpio dvasia, o užvis labiausiai — kitokia laikotarpio dvasia. Iki šiol poetas buvo vienas didžiųjų kovotojų ir vadų dėl tautos išlikimo, dėl jos tautinio susipratimo, dėl jos kultūros. Nuo dabar kova savaime menkėja, nes ji iš dalies laimėta: tautos sąmonė atbudo ir sustiprėjo, spauda atgauta, susidarė palankesnės sąlygos tautinei kultūrai tarpti. Maironis pasijuto tarsi nereikalingas. Tai negalėjo poeto nepaliesti: jis slopino nepasitenkinimą ir skausmą, tarsi guodės neišvengiamybe; reikėjo, įnešus savo dalį, užleisti vietą kitiems. Traukimąsi iš aktyvaus gyvenimo ypač liudija eilėraštis "Nejaugi laikas", išspausdintas 1913:

Išnyko aukso dienų svajonės,
Kurios dainavo aušros giesmelę;
Kapuos nurimo pavargę žmonės,
Kurie man rodė gyvatos kelią!

Pati Dubysa siauresnė teka;
Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo;
Anuomet kalbios, dabar maž šneka
Žvaigždėtos naktys! . . Rudens pabūgo?

Nejaugi laikas į tėvų šalį,
Kur meldžias kryžiai, liūdnai palinkę?
Iš kur numirę sugrįžt nebgali,
Ramybę amžiną sau pasirinkę!


"Jaunosios Lietuvos" gale poetas taip pat ne be skausmo kalba apie baigtą savo vaidmenį tautos atgimimo istorijoje:

Kur pasidėjote, brangūs laikai? . .
Kaip priemonė nereikalinga,
Užpakal minių dabar palikai,
Atlikęs tarnybą naudingą.

Užima vietą kiti!
Kitus bematai darbininkus!
Bangomis eina, kaip upė plati,
Savuosius kelius apsirinkus!


Tautos gyveniman ateina kiti veikėjai, net kita karta, svetima Maironiui; ja poetas karčiai skundžias:

Betgi nelaimei jaunoji karta
Tik peikti ir griauti temoka,
Manija siekių aukštų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.

Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeities nepažinę!
Markso ir Darvino paikus sapnai
Jiems rūpi daugiau kaip tėvynė!
24

Dar didesnio sielvarto poetui sukelia jo išsvajotoji laisvos Lietuvos gyvenimo tikrovė. Jau nepriklausomybės paskelbimą jis tepajėgė pasveikinti blankiu eilėraščiu be poetinio išgyvenimo ("Nepriklausomybę atgavus"). Dar šiaip taip išspausta dirbtinio džiaugsmo nuotaika aname eilėraštyje užleidžia vietą aštriam kartėliui, pasipiktinimui ir kančiai satyrose, žvelgiant į atsikūrusios laisvos Lietuvos tikrovę. Veidmainiška tėvynės meilė, liaudies išnaudojimas, švaistymasis pinigais, kyšininkavimas, begėdiškas garbės vaikymasis — štai ydos, kurios iššaukia poeto kartų skundą ir skausmingą pasipiktinimą:

O, siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvavęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!. .
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas,
25

5. Skausmas ir kančia patriotinėje lyrikoje kaip visuotinė žmogiškojo gyvenimo būtinybė

Visai nejučiom iš grynai poeto asmenį liečiančios lyrikos, kurioje atsispindėjo jo skausmas ir kančia dėl asmeninių skriaudų, sutrukdžiusių jam pasiekti užsitarnautą garbę ir įtaką, perėjom į patriotinę lyriką, kurioje poetas kenčia dėl įvairiopų tėvynės vargų. Mat skausmas ir kančia Maironiui yra ne tik asmeninė kategorija. Jie yra visuotinė būtinybė, kurią įvairiais pavidalais sutinkame ir jo visuomeninėje - patriotinėje lyrikoje. Labai ryškiai poetas tai išsakė bene geriausioje iš savo satyrų "Skausmo balsas":

Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų! . .
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė — tai dalis vargų!

Jog žemė — ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus
26

Be abejo, Maironis tuo nenori skelbti juodo pesimizmo ar kokio masochizmo. Čia išsakyta gili krikščioniškoji tiesa, kad skausmas ir kančia yra neišvengiami žmogiškojo gyvenimo palydovai. Į kančią, į žmogiškojo gyvenimo vargą krikščionybė įtraukia net pačią Dievybę, jai skirdama be galo žiaurios kryžiaus mirties kančias. Skausmą ir kančią pastačius Maironio patriotinėje lyrikoje į reikšmingą vietą, žinoma, negalima išleisti iš akių. kad joje pagrindinė jėga, kelianti tautą gyvenimui, yra meilė, Dievo ir tėvynės:

Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpys.
27

arba:

O meilė tėvynės tebūnie vadovu
Ir Dievas, kurs valdo visus!
28

Jei pritaikytume pažinties sociologijos kūrėjo Maxo Schelerio (1874-1928), Maironio amžininko, kategorijas, tai meilę visuomenės gyvenime turėtume laikyti idealiuoju veiksniu (Idealfaktor). Betgi Maironiui, kaip ir jo amžininkui filosofui, svarbus ir kitas veiksnys visuomenės gyvenime — realusis  (Realfaktor). Jis taip pat varo gyve-
 
Maironio namų paminkliniame prieškambaryje išstatytos jo knygos. Pasigendama Maironio išleistų knygų Lietuvos nepriklausomybės metais ir išeivijoje. Fotografuota 1982 m. vasarą.

nimą, kaip tuoj matysim, pirmyn savo konkretesniu pavidalu, realiai regimu. Maironiui šis realusis veiksnys yra ano meto Lietuvos ir Lietuvių vargas, atneštas carinės priespaudos ir užkrėtęs lietuvio dvasią liūdesiu, skausmu ir kančia. Lietuvos vargą poetas iškelia jau pirmuosiuose spausdintuose eilėraščiuose tokiais vaizdais:

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
Vėjas žalią medį laužo;
Nuliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo
.29

Tu, girele, tu, žalioji!
Ko graudingai tu vaitoji?
Ar krūtinę plėšo vėjas?
Ar tau Dievas davė jausmą?
Ar supranti ir tu skausmą,
Kurs taip spaudžia palytėjęs?


Čia miškas ir girelė A. Baranausko "Anykščių šilelio" įtaka, be abejo, simbolizuoja Lietuvą. Jos vargą Maironis stengsis parodyti tiesioginiais ir simboliniais vaizdais beveik kiekviename patriotinės - visuomeninės tematikos eilėraštyje. Tik pora pavyzdžių iš žinomų eilėraščių:
Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, laukų,
Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.

Ten apleistos pilys griūva
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva,
Verkia jų kapai.31

Daugel žūva, daugel pūva,
Kas apverks jų dalį?
Už Uralo, žemės galo,
Ne po savo šalį!
32

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.
33


Maironio biustas, anksčiau buvęs jo muziejuje, dabar sandėlyje

Sakiau kad tėvynės nelaimės Maironio lyrikoje tampa realiuoju veiksniu kovoje už tautos atgimimą. Kokiu būdu? Lietuvos vargas savaime nuteikia jam kaip nenormaliai padėčiai nepasiduoti, priešintis, su juo kovoti, jį varyti šalin. Šitai poetas išsako jau kūrybos pradžioje; 1891 išspausdintame eilėraštyje "Tu, girele, tu, žalioji" randame tokį posmą:

Bet tas šaltas šiaurės vėjas
Blaško žmones ir girelę
Ir, daužydamas užėjęs,
Mus iš miego kelte kelia.
34

"Šaltas šiaurės vėjas" rusų priespauda, ne tik blaško ir daužo Lietuvoe vaikus, bet, juos skaus-damas, kartu verčia "atsibusti", susiprasti; todėl poetas kitame ankstyvajame eilėraštyje drįsta tiesiogiai pasakyti:

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta;
Sukilę naktį varykim rūstą:
Dienos šviesesnės ateitis rausta.
35

Priespauda, iš jos patiriamas skausmas skatina veikti ir kovoti, kaip tai entuziastiškai išreikšta vėlyvesnėje "Jaunimo giesmėje" (1895), kad tėvynė numestų "rūbą seną, kurį užvilko svetimi":

Ranka mus spaudžia geležinė,
Krūtinę apkala ledais:
Uždekim meile sau krūtinę
Į kovą stokim milžinais!

Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
Atsižadėt sapnų nakties,
Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,
Kursai didžiais darbais nešvies.
36

6. Kova su tėvynės priespauda — krikščionybės reikalavimas

Blogis, nuoskriaudos, neteisybės gyvenime neturi viešpatauti, su visu tuo reikia kovoti. Todėl ir nuoskaudas, vargą ir skausmus tėvynei nešanti tikrovė turi būti pakeista. Tai krikščionybės tiesa,
 
kurią dvasininkas Maironis ne tik išpažino, bet ir ja gyveno. Tam netrūksta ir poezijos posmų, kuriais tiesiog pasakoma, jog kova už šviesesnę tėvynės ateitį yra Aukščiausiojo reikalavimas:

Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,
Su tekančia saule vilties!
O Tėvas Aukščiausias, kurs amžiais mus plakė,
Paguodžiančią ranką išties.
Su Dievo pagalba ir mokslu šarvuoti
Tik stokim į darbą už laisvę kovoti,
Išnyks palydovai nakties!
37

Ir savo paties kovą poezija dėl tėvynės reikalų Maironis aiškiai susieja su Aukščiausiojo valia:

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:
Aš noriu gyventi, kariauti!
Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
Ne ašaroms veidą beplauti.

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,
Kaip milžinas stosiu į kovą.
Pavargti už brangią tėvynę — gražu!
Aukščiausią turėti vadovą!
38

V. Zaborskaitė, išleidusi, kaip minėta, palyginti gerą monografiją apie Maironį, vis dėlto bando, pati iš savęs ar priversta, išpažinti marksistines dogmas, poeto reikalavimą kovoti dėl tėvynės ir pačią kovos nuotaiką atsieiti nuo krikščionybės, šiosios net neužsimindama. Šį reikalavimą ji daugiausia grindžia romantizmu, kuriam kova ir kančia esanti giliausia gyvenimo esmė.39 Romantiškųjų bruožų Maironio pasaulėjautoje neneigiant, vis dėlto akivaizdu, kad poeto pasaulėjautos centre neabejotinai stovėjo krikščioniškoji tėvynės meilė, reikalaujanti kovos su tėvynės vargu kaip blogiu. Vengdama krikščioniškosios Maironio pasaulėjautos, Zaborskaitė kartais net drįsta klastoti poeto pažiūras: štai ji mano paskiausiai perduotame posme cituodama išleidžia paskutinę eilutę — "Aukščiausią turėti vadovą". Tuo ji visiškai pakeičia Maironio mintį, darydama marksizmui palankią išvadą". Žmogus, pasiryžęs kentėti už prasmingus visuomeninius idealus, poetui yra estetinis žmogaus idealas".40 Maironio mintis betgi visai kita: jam idealas yra tas žmogus, kuris ne tik aukojasi tėvynės ar visuomenės reikalams, bet kartu ir prisiima šiuose reikaluose vadovu Aukščiausiąjį.

Be abejo, kančia dėl priespaudos bei veržlus kovingumas, kurių apstu tokių romantikų, kaip Byrono, Hugo, A. Mickevičiaus gyvenime ir kūryboje, yra būdingi romantizmui. Maironis buvo šių romantikų veikiamas. Romantizmas, iš esmės būdamas krikščioniškas sąjūdis (nors ne visais savo dalyviais) greičiausiai betgi bus tik sudaręs sąlygas pasireikšti Maironio poetizuojamam kovotojui ir kentėtojui, kurių idealinius paveikslus poetas bus regėjęs savo krikščioniškoje sieloje.

Maironis įžvelgia, jog iš kančios kyla ne tik veržli veikla, bet kančia ir taurina žmogų, net gimdo dvasios galiūnus, didvyrius. Ji tikrojo žmoniškumo laiduotoja. Palieskim tai tik trumpai keliomis ištraukomis.

Nebijokim vargo kieto,
Juk be jo galiūnai pūva!

Pagimdys vargai galiūnus
Ugnimi uždegs krūtinę!41

Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
Taip alksta pavargėliai žmonės . . .
O man tie šešėliai širdies neprigaus:
Aš noriu verpetų, karionės.
42

Užvis sugestyviausiai ir pačia stipriausia poetine jėga Maironis kančios reikšmę lietuvių tautiniam atgimimui išsako "Jaunosios Lietuvos" poemos lyrinėje įžangoje. Čia krikščioniškoji prisikėlimo mintis pritaikoma lietuvių tautai: kenčianti krikščioniška tauta turi prisikelti, nes kančia laidavo ir Kristaus prisikėlimą; skausmai, grūdindami kovojančią tautą, stiprina jos jėgas, reikalingas prisikelti!

O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
43

7. Abejonių kančia lietuviui įtikinti

Tautos vargą, kančią Maironis panaudojo, kaip matėme, realiuoju veiksniu kovoje dėl jos prisikėlimo. Turbūt nesąmoningai poetas realiam reikalui panaudojo ir savo asmeninę kančią, kuri kilo iš abejonės, ar jo kova bus suprasta ir įvertinta. Šitas reikalas — poetinis nuoširdumas. Juk kovotojui Maironiui, norinčiam lietuvį prikelti iš "amžių miego", reikėjo būti nepaprastai nuoširdžiam. Kitaip lietuvio neįtikinsi. Vien entuziastiško užsidegimo, karšto patoso kovoje neužteko. Šito nuoširdumo, autentiškumo poetas siekė aukšta kaina — abejonių kančia. Ji atliko realiųjų veiksnių vaidmenį ta prasme, kad poeto sukurtasis lyrinis herojus tuo būdu priartėjo prie gyvo, realaus žmogaus, kuris juk visada savo išgyvenimuose ir kovoje pilnas abejonių. Tai buvo Maironio psichologinis laimėjimas, kuris vertė skaitytoją ar daina virtusio eilėraščio klausytoją tikėti tuo, ką poetas skelbė.

Paimkime porą konkrečių pavyzdžių. Kūrybos pradžioje parašytame eilėraštyje (išspausdintas 1895) "Taip niekas tavęs nemylės" Maironis perduoda savo meilę tėvynei labai nuoširdžiai ir tiesiogiai, be jokių ypatingų poetinių puošmenų — šitame nuoširdžiame paprastume ir glūdi eilėraščio vertė, bet kartu su šituo meilės pareiškimu nuaidi ir skundas kančia; ši kyla iš poeto aukos, kurią kažin ar supras tie, kuriems ji skiriama. Tai yra iš esmės abejonės kančia, betgi perduota tiek nuoširdžiai, kad net sunku įžvelgti įprastinį kitų panašių eilėraščių tikslą — abejone galutinai "papirkti" skaitytoją. Kančią ypač aiškiai išreiškia pirmas ir paskutinis posmai:

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poetą!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs numylėta!

Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta  tėvyne!
44

Poetas tada dar nebuvo patyręs konkrečių nuoskaudų dvasininko karjeros kelyje, todėl jo asmeninė kančia buvo kilusi iš tyros aukos tėvynei, kurios gerovė ir laisvė buvo tapusi jo idealu. Konkrečiai: visa artimiausioji oficialioji aplinka, kurioje Maironis, akademijos profesorius, kurdamas šį ir kitus eilėraščius, gyveno, ne tik netikėjo "chamų" tautos išsivadavimu iš politinio Rusijos ar kultūrinio Lenkijos glėbio, bet apie tai šioje aplinkoje niekas ir sapne nesapnavo. Lietuvių kalbą ne vienas lenkininkas ar lenkas akademijos profesorius telaikė "piemenų" kalba, kuria neparašysi literatūrinio veikalo, panašaus į A. Mickevičiaus "Poną Tadą". Ir paties A. Baranausko, tuomet jau vyskupo, kadaise (1858/59) parašiusio "Anykščių šilelį" parodyti, kad lietuvių kalba įmanoma eiliuoti, entuziazmas lietuvybei buvo apneštas lenkybės dulkių. — Maironis šiame eilėrašty pasisakė savo tėvynę mylįs pačiu kilniausiu motyvu — dėl jos iškentėto skausmo:

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, —
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
45

Idealiai tėvynę mylėti vertė jo kilni lietuviškoji siela, kuri visada linksta skriaudžiamam reikšti užuojautą ir meilę. Minėtoje artimiausioje poeto aplinkoje, užvaldytoje realiųjų visuomenės gyvenimo veiksnių, būtų buvę tik pasišaipyta iš šitokio poeto idealizmo, jei jis būtų kada nors joje išėjęs aikštėn. Dėl to poetas negalėjo nekentėti. Kentėjo ir dėl tolimesnės aplinkos didelės lietuvių tautos dalies "tautinio miego", iš kurio ji labai sunkiai budo. Juk Maironis, pavyzdžiui, negalėjo nežinoti V. Kudirkos aimanų ir nusivylimo Lietuvos inteligentais, kurie drebino kinkas prieš rusų priespaudą. Tad ar buvo galima tikėtis, kad šitaip "miegantieji" poetą supras, įvertins?! Beliko guostis ateinančiomis kartomis:

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu, kaip verdą verpetai;
Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
Bet mano — išauštantys metai!
46

Tie metai iš tikrųjų išaušo ir ta prasme, kad Maironio patriotinė lyrika šiandien gal net stipriau guodžia lietuvio širdį tėvynėje ir emigracijoje nei caro priespaudos laikais; ir ta prasme, kad poeto skausmus ir kančią dabar norime geriau suprasti ir jį labiau vertinti nei jo gyvenamuoju laiku.

1.    Vanda Zaborskaitė, "Maironis", Vilnius, 1968.
2.    "Maironis". Atspausta iš "Aidų" 1962 7 nr. ir 1963 4 ir 5 nr., Brooklynas, 1963, 10-11 p.
3.    Plg. V. Zaborskaitė, op. cit., 21 p.
4.    J. Tumas, "Lietuvių literatūros paskaitos. Apžvalgos grupė. Jonas Maironis-Mačiulis", Kaunas-Marijampolė, 1924. Cit. iš V. Zaborskaitės monografijos, 30 p.
5.    J. Tumas, "Jonas Maironis-Mačiulis", cit. iš Juozo Brazaičio "Raštai" II, Į Laisvę" Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, Čikaga, 1981, 15 p.
6.    J. Tumas, op. cit.; cit. iš J. Brazaičio "Raštai" II, 18-19 p.
7.    J. Tumas, op. cit.; cit. iš J. Brazaičio "Raštai" II, 25 p.
8.    J. Tumas, op. cit.; cit. iš J. Brazaičio "Raštai" II, 27 p.
9.    V. Zaborskaitė minėtoje monografijoje rašo: "Pseudonimas sietinas su Maironiškių kaimu, kuriame gyveno jo dėdė, taip pat Mačiulis. Be to, netoli poeto tėviškės buvo dar ir Maironių kaimas" (94 p.).

10.    J. Tumas, op. cit.; cit. iš Vandos Zaborskaitės "Maironis", 98 p.
11.    V. Zaborskaitė, "Maironis", 98-99 p.
12.    J. Tumas, op. cit.; cit. iš J. Brazaičio "Raštai" II, 33-34 p.
13.    Maironis, "Pavasario balsai", X laida, Wūrzburgas 1947, 139-140 p.
14.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 330 p.
15.    "Pav. balsai", 141 p.
16.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 330 p.
17.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 471 p.
18.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 493-494 p.
19.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 491-492 p.
20.    Cit. iš V. Zaborskaitės "Maironis", 492-493 p.
21.    V. Zaborskaitė, op. cit., 491 p.
22.    "Pav. b.", 119 p.
23.    "Jaunoji Lietuva", Londonas, 1963, 112 p. Cituojamus žodžius poemoje pasako Jakštas, bet juos nesunkiai galima perkelti pačiam autoriui.
24.    "Jaunoji Lietuva", 113 p.
25.    "Jaunoji Lietuva", 113 p.

25.    "Pav. b.", 224 p.
26.    "Pav. b.", 198 p.
27.    "Pav. b.", 44 p.
28.    "Pav. b.", 25 p.
29.    "Pav. b.", 13 p.

30.    "Pav. b.", 15 p.
31.    "Pav. b.", 29 p.
32.    "Pav. b.", 34 p.
33.    "Pav. b.", 57 p.
34.    "Pav. b.", 14 p.
35.    "Pav. b.", 16 p.
36.    "Pav. b.", 44 p.
37.    "Pav. b.", 26 p.
38.    "Pav. b.", 96 p.
39.    Pigs. Z. Zaborskaitė, "Maironis", 146, 443-444 p.
40.    "Op. cit., 149 p.
41.    "Pav. b.", 14 p.
42.    "Pav. b.", 95 p.
43.    "Jaunoji Lietuva", 6 p.
44.    "Pav. b.", 27-28 p.
45.    "Pav. b.", 27 p.
46.    "Pav. b.", 97 p.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai