Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCĖ JONUŠKAITĖ TEATRE IR GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   
Rytuose nuo Panevėžio, anapus didelių girių, tūno Subačius. Knygose rašoma, kad Subačių nuo Panevėžio skiria 25 kilometrai. Tačiau kelias, vingių vingiais bėgantis per didžiąją girią, gal net dešimčia kilometrų yra ilgesnis. 1919 m. giria buvo baugi, nerami ir kupina pavojų. Kai andai jaunam kariui teko tuo girios keliu keliauti, tai vienoj, tai kitoj žalio masyvo pusėj poškėdavo šūviai. Ypačiai naktim būdavo baisu ir nesaugu. Atseit, ne giriniai, ne miško dvasios kėlė baimę, o ten besislapstą paklydę ir savęs nerandą žmonės . . .

Subačių sudaro senamiestis ir naumiestis. Senamiesčio gyventojai — lietuviai ūkininkai, įsikūrę soduose ir dailiose sodybose, net anuo sunkiu metu savo šuliniuose prilaikę gero alaus statinaites. Senamiesty stovėjo mūrinė bažnyčia, gana erdvi pradžios mokykla, čia pat Jonuškų sodyba ir jų vėjinis malūnas, o rytinis jo priemiestis vadinosi Paryžium
—    kelių varganų namelių būrys! Subačiaus naumiestis glaudėsi pre geležinkelio, vakaruose, ten spietėsi amatai ir prekyba, sodai ir gėlynai 1919 m. akių dar neglostė . . .

Per Subačiaus miestą teka upė Viešinta. Upė gražaus ir tauraus vardo, kuriame spindi to krašto žmonių svetingumas ir jų dvasinė šilima. Vienoj kitoj vietoj Viešintos krantus jungė mediniai tiltai,
—    o ten, kur Jonuškų ir pradžios mokyklos sodai susitinka — nebuvo sunku per Viešintą peršokti, per akmenaičius, riedančio vandens nesudrumstus.

Subačiaus pradžios mokyklos namuose buvo įsikūrusi nepriklausomos Lietuvos karo komendantūra (1936 m. mokykla pavadinta Vincės Jonuš-kaitės vardu). Anuo karų metu ir įsižiebė dar vis neužgesusi pažintis su Vince Jonuškaite, gimusia Subačiuje, kuri dar mažystėje įskiepijo širdin savo tėvų kalbos, savo šalies rašto ir dainų, savo tautos meilę.
"Tyla. Aplink baltos, nuostabios karūnos, nuostabiai didingos, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazų ir malachitų, iš kristalų ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvertomis akimis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad, saulei tekant, užsiplieskus karūnoms, spalvų chaose ir spindulių šokio valandą uždainuos  Saulei himną.  Himną
Saulei!" — tokį žmogaus siekimų idealą svajojo M. K. Čiurlionis! Neabejotina, kad to paties idealo sparnas palietė ir Vincę Jonuškaite.

Pradžios mokyklą baigusi gimtajame Subačiuje, gimnazijos mokslus Vincė pradėjo eiti Panevėžy. Kilus I-jam pas. karui, su Panevėžio mokykla išsikėlė Rusijon, Voroneže baigė Martyno Yčo vardo gimnaziją ir su pirmom karo pabėgėlių bangom 1918 grįžo į Lietuvą.

Neramūs karo metai ir buvo tas laikas, kai Vincės širdy ėmė bręsti giesmė Saulei. Dar sėdėdama mokyklos suole, kaip solistė ji pradėjo dalyvauti gimnazijos koncertuose, pradėjo gilintis į dainą ir į dainavimo meną, o, grįžus į Lietuvą, kurį laiką buvo Surdegiu pradžios mokyklos mokytoja, Subačiuje rengė gegužines ir "lietuviškus vakarus", pati dalyvavo tų vakarų programų sudaryme ir atlikime. Ir buvo tada tokie geri laikai, kad lietuviškasis žodis, lietuviškoji daina, atkylanti iš scenos, žiūrovų ir klausytojų akis užliedavo ašarom!...

Vincę Jonuškaite — vidutinio ūgio moterį, dar ir dabar tebeturinčią jaunatve spindinčias akis, prigimtis apdovanojo gražaus tembro, gausių spalvų kontroaltinio pobūdžio mezzosopranu, įgimtu muzikalumu ir vaidybiniu talentu. Bet ir tai dar ne visi Vincės dvasios turtai! Visą gyvenimą ji buvo tauri ir nesvyruojanti lietuvė patriotė, lietuvių tautodailės rinkėja, mūsų liaudies dainų puoselėtoja, veikli ir nepavargstanti visuomenės veikėja, pasirodanti ypačiai ten, kur mūsų tautos reikalai šaukia, kur "vargas ima lapoti". Čiurlionio regėtų karūnų nuostabumas degė Vincės krūtinėje, tik reikėjo laukti, kol patekės Saulė motinėlė . . .

Vincę Jonuškaite nuo deportacijos, o gal ir sunaikinimo 1919 m. išgelbėjo bjauri liga — šiltinė. Kai anuomet su ja teko susitikti ir susipažinti, jos galva atrodė berniokiška — dailūs kaštaninės spalvos plaukai po šiltinės dar nebuvo ataugę. Bet energija ir moters gyvastingumas jau žėrėjo kiekviename jos judesy. Ir vartus į laisvę savanorių pulkai jau buvo atvėrę, tad netrukus ji išvyko į Kauną. Čia 1919-1920 m. V. Jonuškaite dalyvavo koncertuose, padainavo Vaidilutės vaidmenį M. Petrausko op. "Birutėj", jos talentai gan greitai buvo pastebėti, sudaryti fondai tiem talen-

Vincė Jonuškaitė išeivijoje (Clevelande) su akompaniatorium Vladu Jakubėnu

tam ugdyti, ir Vincė išvyko į Vakarus savo Saulėn giesmei rengtis.

Berlyno Aukštojoj valstybinėj muzikos mokykloj V. Jonuškaitė mokėsi 1920-1923 m. Čia ji rimtai pastudijavo tuos dalykus, kurie operos solistui yra privalomi, kitaip tariant — subrandino savo muzikinę kultūrą. Berlyne žymesni jos mokytojai buvo prof. Fischeris ir prof. Haertas (dainavimo ir operinio meno mokytojai). Būdama imli kalbom, Berlyne Vincė išmoko ir vokiečių kalbą.

Vokiečiai, kaip ir kitos tautos, turi dainavimo mokyklą, pritaikytą savo kalbai. Lietuvių kalbos fonetika, kaip visi žinom, yra artima italų kalbos fonetikai, ji žymiai svetimesnė vokiečių šnekai. Veikiausia, kad dėl to 1923 m. V. Jonuškaitė išvyko Romon, italų dainavimo mokyklon, kurios niekas iki šiol dar nepajėgė pralenkti ir pagerinti. Romoj ji studijavo iki 1925 m. vasaros, po to dar ne vieną kartą atvyk dama į Milaną ar į Romą dainavimo lygmens patobulinti. Italijoj Vincė (lt. Vincė, nuo žodžio "vincere" — laimėti) gan greitai pasidarė "savas žmogus", laisvai bylodama italų kalba, žingsnis po žingsnio artėjo į Čiurlionio karūnų nuostabų žėrėjimą.
Vincės Jonuškaitės gyvenime lemtingi yra 1925 m. Tų metų lapkričio 7 (ne gruodžio 9 d., kaip skelbia L. E.) Valst. operos teatre ji padainavo Polinos vaidmenį P. Čaikovskio "Pikų damoj", susilaukdama karštų plojimų salėje ir teigiamų kritikos atsiliepimų, iš teatro pasitraukdama tik 1944 m., kai Lietuvą užgriuvo žiauri nelaisvė ir ypačiai sunkūs bandymo metai. Bet kol truputį platėliau minėsim jos teatrinius darbus, nors vienu kitu žvilgsniu apžvelkim anuometinį mūsų valstybinės operos teatrą.

1920-1925 m. laikotarpy operinėj scenoj buvo didžiai svarbi, didžiai jaudinanti lietuvių kalba. Deja, tik pats faktas, kad dainuojama lietuviškai! Kalbos grynumas, solistų tartis, fonetika, žodžių kirčiavimas, lietuvių kalbos muzika ir taisyklingumas dar nebuvo svarbūs dalykai (kai kurie dainininkai tame "romantizme" buvo sustingę iki 1944 m.). Na, o repeticijose, "juodo darbo" metu, daugiausia buvo kalbama rusų kalba. Beveik vienintelis ano meto dirigentas J. Tallat-Kelpša tą įprotį mėgo, kartais net juokus iš to darydamas. Solistų absoliuti dauguma buvo lietuviai, dar neišsivadavę iš kalbos tarmių, o orkestro daugumą sudarė kitataučiai, mieliau kalbantys rusiškai. Kauno muzikos mokykla, ilgainiui tapusi Valst. muzikos konservato-


rija, kažkodėl nesiskubino orkestro artistų rengti (tą spragą netrukus užtvėrė komp. St. Šimkus Klaipėdoj, tad maždaug nuo 1930 m. jau ir Operos orkestro daugumą sudarė lietuviai muzikai). Savaime suprantama, tokia savojo teatro atmosfera negalėjo patenkinti ir giedrėliau nuteikti jaunųjų operos dainininkų, netgi ir lietuvių choro artistų. Vincė Jonuškaite į Valst. operos teatrą atėjo iš Vakarų (greta M. Rakauskaitės ir Ant. Sodeikos iš JAV). Ir, kaip ano meto teatro darbus pažinę paliudijo, Vincė pirmoji atsisakė repeticijų metu kalbėti svetimom kalbom. Be abejo, tokiam perversmui daryti reikėjo ryžto ir drąsos. Jis buvo padarytas. Ir jis laikytinas itin reikšmingu įvykiu mūsų sceninės kalbos kultūrai.

"Minties" leidykla 1981 m. Vilniuje išleido veikalą (334 psl.) tokiu vardu: "Lietuvių teatras 1918 - 1929". Dramos teatro istorinę apžvalgą parašė Antanas Vengris, Operos — Vytautas Mažeika, Baleto — Žilvinas Dautartas. 1918 - 1929 m. laikotarpy su dideliu idealizmu, įkarščiu ir rūpestingumu buvo kuriami ir ugdomi Lietuvos meno sambūriai. Minimas laikotarpis Sovietų Rusijos okupuotoj Lietuvoj nėra populiarus ir mėgiamas, tad savo esme tokio veikalo pasirodymas yra įdomus ir prasmingas. Veikale randam gausų kiekį kruopščiai surinktų mūsų teatro istorijos faktų, tų faktų analizės, įdomių aptarimų ir išvadų. Atmetus gan gausią prosovietinę frazeologiją, pertemptą bolševikų revoliucijos ir rusų kultūros įtaką lietuvių teatrui, kas mokslo darbui teikia propagandinio balasto atspalvį, savo visuma "Lietuvių teatras 1918-1929" yra gera ir vertinga knyga.

Vyt. Mažeika Operos apžvalgoj Vincei Jonuškaite i neskyrė tiek vietos, kiek ji tos vietos savo talentu ir kūrybiniu darbu nusipelnė. Bet jis pamini ją penkis kartus, kiekvieną sykį vis teigiamai. Štai, kalbėdamas apie E. d'Albert'o "Pakalnės" statymą, Vyt. Mažeika taria: "Prieštaringą Martos charakterį kūrė V. Jonuškaite. Nors E. d'Alberas, rašydamas Martos partiją, plačiai naudojosi viršutiniu registru, tačiau gerai išlavintas solistės mecosopranas padėjo įveikti visus vokalinius sunkumus (253 p.). Kitoj veikalo vietoj istorikas priduria: "Minjon (Mignon, St. S.) partiją gerai atliko V. Jonuškaite" (260 p.). Iš tikro, ir Mignon vaidmuo, ir ypačiai "Pakalnės" Marta buvo jaudinantys ir įspūdingi vaidmenys, kuriuos mūsų operinio teatro scenoje yra sukūrusi Vincė Jonuškaite. "Pakalnės" Pedrą, jei neklystu, Kipras Petrauskas dainavo tik vieną kartą. Tai buvo tikrai darniai ir jautriai atliekama Vincės Jonuškaitės, Al. Kut-kaus, Ant. Sodeikos ir Ant. Kučingio opera. "Pakalnės" vaidinimus ypačiai mėgo daugiau reikalaują ir daugiau išprusę op. teatro lankytojai.

1925-1944 m. laikotarpy V. Jonuškaite Lietuvos Valst, operos teatre sukūrė 47 operinius vaidmenis. Norėdami tuos darbus panagrinėti ir aptarti, turėtume rašyti atskirą studiją. Deja, šiuo atveju tam nėra deramo lauko ir laiko, stokojama ir medžiagos. Prisiminsim tik žymesniuosius mezzosoprano vaidmenis, kuriuos tame laikotarpy V. Jonuškaite yra sukūrusi: Polina ir Grovienė P. Čaikovskio "Pikų damoj", Mignon, Carmen, Ulrika G. Verdi "Kaukių baliuje", Azučena "Trubadūre", Amneris "Aidoje", Marina Musorgskio "Borise Godunove", Laura Ponchiellio "Giocondoj", Marta "Pakalnėje" ir kt. Paminėti vaidmenys, kietai tariant, yra mezzo-sopraninio dainavimo nugarkaulis. Kiekviena to balso dainininkė, pradėjusi dirbti operos teatre, svajoja apie tų vaidmenų poetiką ir muzikinę dramaturgiją.

Žinoma, minėtų partijų viršūnėje stovi G. Bizet Carmen, kupina vidinio nerimo, nepastovumo, atkaklumo ir dramatizmo moteris, be atvangos žaidžianti meilės ir aistros ugnim. Vincės Jonuškaitės sukurta Carmen buvo lengva ir grakšti, tarsi plaštakė, puolanti nuo vieno prie kito žiedo. Tik trečio veiksmo kortų scenoje jos žemo ir gražaus balso tonai suskambėdavo gūdumu ir tragiška buvimo atomazgos nuojauta. Ketvirtame veiksme Jonuškaitės Carmen jau buvo tvirtai apsisprendusi — laimėti ar mirti, jos vaidyba buvo raiški ir logiška: "Traukis iš kelio, Don Jose, aš myliu Escamilį!" Ir tragedijos atomazgoj sušvito kenčiančio, apvilto ir atstumto žmogaus peilis! .. . V. Jonuškaitės sukurta Carmen buvo ir jos pačios, ir mūsų Operos teatro laimėjimas.

Ryškūs ir savaimingi buvo ir kiti V. Jonuškaitės sukurti vaidmenys. Štai mylinti, kenčianti ir kerštinga "Aidos" Amneris. Galima ir dabar ją girdėti ir matyti, klūpančią ant gyvų ir artimų žmonių kapo, sodriu balsu kalbančią su Egipto dievais. Švelni ir romantiška buvo jos Polina, rūsti ir žmonėmis nepasitikinti "Pikų damos" Grovienė. Ne vienas turbūt dar prisimenam jos dainuotas ir vaidintas Mignoną, Laurą, Ulriką, Azučėną, Martą ... Ir tai yra nuostabiai gražūs žiedai, Čiurlionio karūnos, kurias Vincė Jonuškaite atnešė savajam Operos teatrui ir savajai tautai.

Vincė Jonuškaite buvo ta mūsų Operos teatro solistė, kurią "eksportavom" į užsienį. Pagrindines mezzosoprano roles, susilaukdama teigiamų kritikos atsiliepimų, nestokodama ir klausytojų karštų aplodismentų, ji dainavo Tallinno Estonijos teatre, Rygos Nacionalinėj operoj, Prahos Narodni Di-vadlo, Paryžiaus Opera Comiąue ir Grand Opera, Buenos Aires Colon teatre ir kt. Su koncertais, kurių programų reikšmingą dalį sudarę liet. liaudies dainos ir mūsų kompozitorių originaliniai kūriniai, V. Jonuškaitė aplankė Estiją, Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Daniją, Norvegiją, Švediją, Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Sov. Rusiją, Austriją ir Italiją, kiekvienu atveju iš kelionių parveždama gražių atsiliepimų apie lietuvių dainavimo meną ir muziką. Be abejo, tai yra nepamirština mūsų kultūros ambasadorystė, kurią V. Jonuškaitė vykdė su dideliu ryžtu ir visom dvasinėm galiom.

Karo įvykiai ir Lietuvos okupacija V. Jonuš-kaitę atbloškė į JAV 1948 m. Ilgėlesnį laiką ji gyveno New Yorke, iš čia kildavo koncertuoti į kitas Amerikos lietuvių kolonijas, kildavo kalbėti apie mūsų tautodailę ir liaudies dainas. Be to, čia buvo įsijungusi į tarptautinės moterų organizacijos veiklą. Tad ir šio krašto žemėje jos įminti pėdsakai nebus lengvai laiko vėtrų užpustomi. Šiuo metu Vincė gyvena Kalifornijoje, Santa Barbaroj, gal ir su liūdesiu žiūrėdama į savo gyvenimo dar tebespindinčias, dar vis tebeviliojančias žaras . . .

Kaip regim, V. Jonuškaitė yra ne tik operos solistė, bet ir koncertų dainininkė. Savo koncertuose ji labai mėgo dainuoti liet. liaudies dainas, tų dainų studijom ir įdainavimui skyrė ilgas darbo valandas. Nepr. Lietuvoj Vincė buvo geriausia mūsų liaudies dainų atlikėja. O M. K. Čiurlionis apie tas dainas štai kaip kalba: "Ritmo monotonija tai viena iš svarbiausių ir, drįstu pasakyti, gražiausia mūsų dainų ypatybė. Šita monotonija duoda didelį, prakilnų rimtumą ir, klausydamas ilgiau, pradedi justi jos gilų, mistišką būdą. Lygų monotonišką ritmą randame puikiausiuose didelių kompozitorių veikaluose . . ." Vincė Jonuškaitė, kiek įmanoma prisiminti, buvo giliai įsijautusi į tą mūsų dainų ritmų monotonija, sugebėjo pasinerti į tų dainų nuotaikas ir dvasią, atkurti jų paprastumą, skambėjimą ir žvilgsnį. Tai buvo atskira jos kūrybinio darbo vaga, puoselėta ir su atkaklumu, ir gyva sąmone.

Kokio būdo, koks gi žmogus yra Vincė Jonuškaitė? Paprasta, nuoširdi, atvira, jautri, bičiuliška asmenybė — tai ji, mūsų Vincė, kaip daugumas draugų ją vadina. Turbūt Panevėžio - Subačiaus didžiojoj girioj nepaklysiu, kai tarsiu, kad šviesiausi, gražiausi jos gyvenimo metai žėrėjo tada, kai ji buvo dr. Dovo Zauniaus, Lietuvos užsienio reikalų ministro, žmona. Tai buvo darnios šeimos metai, tai buvo ir jos iškiliausių kūrybinių laimėjimų metai.

Čia prisimena viena istorija, kurią ir nenorom reikia papasakoti. Daug kas žino, kad šio straipsnio autoriui teko versti nemažą kalną muzikinių tekstų. Daugumas operos solistų mane apkraudavo dainų, romansų ir op. arijų vertimais. Neturėjau papročio tų vertimų sau pasilikti, tad ir jų kiekio negaliu pasakyti (Amerikoj, kaip pradėjau vertimus rinkti, jau susidarė keliasdešimt lapu Žinau tiktai, kad dėl tų darbų kartais neturėdavau laiko net į Konrado kavinę nueiti ir su draugais pasiplepėti.

Tokiu "apkrovos" metu, sutikusi mane teatre, p. Zaunienė trumpai drūtai tarė:
—    Staseli, turėsi man išversti keletą Brahmso dainų. Žinai, kad labai maldauju . . .
—    Vincute, ne versiu, vertimai baigia mane pasmaugti, — atsakiau nemandagiai ir stačiokiškai.

Vincė nudegino mane ugningu žvilgsniu, apsisuko ir nuėjo savo keliu. Pagalvojau, kad būsiu patekęs į senos bičiulystės gėdingą nemalonę. Bet Vincė, kaip netrukus paaiškėjo, nesupyko — gal po savaitės gavau dailiai spausdintą kvietimą, kuris ragino mane aplankyti p. Zaunius ir ten su jų svečiais pasivaišinti arbatos stiklu. Žinoma, supratau, kad lendu į spąstus, bet pas p. Zaunius neiti būtų buvusi dar didesnė storžievystė. Kai nuėjau — Vincė buvo maloni ir draugiška, o dr. Dovas taip dailiai su manim pakalbėjo, jog aš parsinešiau į namus Brahmso dainų rinkinį ir išverčiau Vincei trylika dainų (kiek prisimenu, tai buvo Goethės, Schillerio ir pan. tekstai)! Ką reiškia trylika? Tai maždaug tiek pat darbo, kiek visą operinį libretą išversti! . .
Tegu ta "istorija" būna coda, šį rašinį apšviečianti jaukia šypsena! . .

Vėliau, dr. Dovui Zauniui staiga ir netikėtai mirus, atkilo sutemos ir vargai. Betgi tai yra intymaus pobūdžio dalykai, apie juos tik pati Vincė Jonuškaitė galėtų mum papasakoti, jei tik ryžtųsi, jei tik panorėtų atsiverti. Jos atsiminimai apie teatro darbus, žmones ir laiko įvykius būtų dar vienas sklidinas saikas gėrybių, atiduotas savo tautos žmonėm. Bet... ar galim tikėti, ar Vincės atsiminimų sulauksim? . .

Nūdien, kai ji mini garbingo amžiaus sukaktį, tegu jai būna gaivi Kalifornijos saulė, tegu jai linksta po kojom saulėto krašto žiedai! Giesmę savo Saulei Vincė nuostabiai giedojo! . .
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai