Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVEIKINTINAS RŪPINIMASIS LITURGIJOS KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. Vaclovas Aliulis   

Pastarieji prof. dr. Antano Maceinos straipsniai "Šventraščio kalbos beieškant" (Draugas, 1982 m. vasario 13, 20 ir 27 d.) ir "Religija ir kalba" (Aidai, 1982, Nr. 2) iškarpom bei atspaudais per laiškus pasiekė Lietuvą ir labai sudomino Liturginės komisijos bendradarbius ir daugelį kitų. Pastarajame straipsnyje profesorius atidžiai nagrinėja pačią religinės kalbos sampratą, įtikinamai parodo nuolatinę Dievo žodžio žmogui ir žmogaus — Dievui įtampą. Galiausiai konstatuoja: "Įvesdindama į liturgiją gimtąją kalbą, Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos vyravimo šioje srityje, kartu betgi uždavė tautoms sunkų ilgus dešimtmečius truksiantį darbą išskaidrinti liturginius tekstus taip, jog jie ne tik nerėžtų tikinčiųjų ausies, bet kalbine savo sąranga kaip tik reikštų liturgijos rimtį, kilnybę ir gelmę" (Aidai, 1982, Nr. 2). Nušvietęs liturginės kalbos didžiulę svarbą kiekvienam sąmoningai tikinčiajam ir išvardijęs kai kurias nesėkmes ligšiolinėje lietuviškosios liturginės kalbos kūrimo praktikoje, A. Maceina klausdamas pageidauja: "Ar tad negalėtų liturginių komisijų uždaviniai būti kiek viešesni, kad Dievo tauta bent truputį iš anksto patirtų, kokiais žodžiais bei posakiais jai siūloma melstis?" (ten pat). Norėčiau trumpai atsiliepti į tą pageidavimą.

Jau keliolika metų pasaulyje veikia trys lietuvių liturginės komisijos: Lietuvoje, JAV ir Romoje. Pagal Apaštalų Sosto paskelbtas taisykles pagrindinė atsakomybė už liturginių tekstų bet kuria kalba parengimą tenka metropolijoje — tautos kamieno krašte veikiančiai komisijai, o jų kokybę Vatikanui turi laiduoti krašto Vyskupų konferencija. Esu įsitikinęs, kad nė viena iš trijų lietuviškųjų komisijų nelaiko liturginių tekstų "atskirų asmenų ar uždarų ratelių reikalu" ir nenori jų "staiga primesti" (ten pat). Tiesiog taip susiklostė . mūsų tautos likimo keliai, kad ir pačios komisijos tarp savęs nedaug tegali bendradarbiauti (beveik nebūna asmeninių susitikimų, vien laiškai), ir pagrindinė — mūsiškė komisija turi galimybę išspausdinti tik oficialius, jau aprobuotus tekstus, bet ne rengiamus ar bandomus.

Vis dėlto šiokių tokių galimybių platesnei katalikų visuomenei susipažinti su būsimais liturginiais tekstais esama, ypač išeivijoje. Tai laikinieji liturginiai leidiniai: "Romos katalikų apeigynas Lietuvos vyskupijoms", Romoje išleistos atnaujintųjų sakramentų apeigų knygelės, JAV daug metų leidžiami Mišių tekstai sekmadieniams bei šventėms. Išeivijos kunigai, kalbininkai, literatai ir, manau, bet kuris besidomintis tikintysis galėjo ir gali su jais susipažinti ir reikšti pastabas laiškais, kai kas ir spaudoje. Kiek ta medžiaga mus pasiekia, atsižvelgiame į ją, galutinai   redaguodami   liturginius tekstus. Beje, mišiolo vertimas jau patvirtintas, spausdinamas, bet sakramentų ir pašventinimų apeigos — dar ne. Būsime labai dėkingi visiems, kas jų temomis atsiųs mums pasiūlymų, padrąsinimų ar pabarimų šiuo adresu: Liturginė komisija, Kretingos 16, 232024 Vilnius 24, Lituania — URSS.

Sąmoningai užsiminiau apie "padrąsinimą". Reikia mums jo. Dažnai gauname mušti "ir eidami per dvarą, ir neidami", nes vieniems mūsų bičiuliams bei kritikams atrodo, kad mūsų vertimai per laisvi, kitiems — per griežti, o ir pačios semantinės, gramatinės ir stilistinės priemonės vertinamos iš labai įvairių pozicijų. Kartais tas pats asmuo bendras gaires pripažįsta vienokias, o kuriuo nors atskiru klausimu sprendžia kitaip. Perdėm neigiami kai kieno atsiliepimai sudaro įspūdį, jog esame laikomi apskritai netikusiais tam darbui, betgi kitų darbininkų nesiseka mūsų vyresnybei surasti, darbo našta lieka ant mūsų pečių ... Ji labai pasunkėja, silpstant įsitikinimui, jog galime šį tą naudingo nuveikti katalikiškajai lietuvių visuomenei. Būtume labai dėkingi ir gerbiamam prof. Maceinai, jeigu jis kokia nors proga bei forma pareikštų, kurioms mūsų išleistų knygų kalbos bei stiliaus ypatybėms pritaria, kad jomis neabejotume ir toliau remtumės. Kai vardijamos vien neigiamybės, atrodo, jog norima apskritai diskvalifikuoti.

Labai vertinu profesoriaus įžvalgumą, kalbinį, teologinį ir kitokį išmanymą, tačiau su kai kuriais jo kategoriškais teiginiais negalėčiau tiek pat kategoriškai sutikti. Prof. Maceina teigia, kad atsakymas į kunigo pasveikinimą "Viešpats su jumis" — "Ir su tavimi" esąs "atkištinis, grubus, nemandagus". Tikintieji nieko nederamo jame nejunta. Šis paprastutis pasisveikinimas sukuria bendrumo Viešpatyje atmosferą. Kunigas pasveikina žmones Viešpaties artumo linkėjimu, ir jie atsako jam tuo pačiu.

Jeigu "Viešpats su jumis" nėra nemandagus, nėra grubus, tai kodėl "(Viešpats) ir su tavimi" — grubus? Kodėl dera linkėti susirinkusiai Dievo tautai — tikintiesiems, kad su jais būtų (kaip ir yra) Viešpats, o kunigui to reikėtų linkėti slaptingiau, migločiau? Gal ir siauriau, nes "su tavimi" išreiškia visą nedalomą žmogiškąją būtybę, o "su tavo dvasia" tarytum skaldo žmogų (plg. naujoji liturgija nebevartoja "pro anima defuncti", o tik tiesiog "pro defunc-to"). Profesoriaus siūlomas "Viešpats telaimina tave" pasisveikinimo kontekste yra atsijęs, iššoka nežinia iš kur ir kodėl. Jis tiktų po kokio nors palaiminimo, betgi ten yra nustatytos kitos formulės.

Daug kur liturginių lotyniškųjų posakių vertimo formą lemia jų "Sitz im Leben". Pvz., ramybės linkėjime. "Pax Domini sit semper vobiscum" — "Viešpaties ramybė visada telydi jus" — "Et cum spiritu tuo" verčiamas nebe "Ir tave", o "Telydi ir tave". Į vyskupo pasisveikinimą mišių pradžioje "Pax vobis" — "Et cum spiritu tuo" — "Ramybė jums" atsakome: "Ir tau, Ganytojau", parodydami atvejo ir asmens savitumus. Profesorius primena, kad "pignus benedictionis coelestis" reiškia ir "dangaus palaimos laidą, garantiją", ne "dangaus palaimos ženklą", kaip išvertėme "Apeigyne". Taip, ir mums nebuvo nežinoma tiesioginė žodžio pignus reikšmė, bet mes žiūrėjome, kokia to posakio gyvenimiškoji situacija. Tuos žodžius kunigas taria, užmaudamas ant piršto jaunajam ir jaunajai pašventintą santuokos žiedą. Tokiu momentu pasakyti jauniesiems, kad patsai pašventintas žiedas užtikrinąs jiems dangaus palaimą, reikštų sugestijuoti kone magišką jo galią (išeitų: pamesi — palaimą prarasi). Kas kita, kai santuokinės ištikimybės žiedą pavadiname palaimos ženklu: pažvelgęs į žiedą, prisiminsi santuokinės ištikimybės pareigą bei grožį ir Dievo pažadėtą, sakramento užtikrinamą ištikimai santuokai palaimą.

Nebe pirmą kartą dr. A. Maceinai užkliūva kun. A. Liesio Psalmyno vertimo kalba, kuri esanti per mažai sakrališka. Nei Psalmyno vertėjas nei jo redaktoriai nelaiko vertimo idealiu, turi abejonių ir dėl jo kalbos sakrališkumo - profaniškumo proporcijų. Bet mums atrodo, kad šis klausimas neišsprendžiamas vien šūkiu: "Šalin visokį profaniškumą!" Senas lietuvių priežodis sako: "Iš dainos žodžio neišmesi". Ar įmanoma visiškai profaniškumą iš psalmių išrauti: jo ten apstu, kaip ir daugelyje kitų Senojo Testamento knygų! Neveltui kai kurios psalmės visiškai paliktos šalia naujosios liturgijos. Ar teisinga kaltinti vertėją, kad jis išvertė tai, kas yra verčiama teksto turinyje? Beje, įtraukiant psalmes į lek-cionarą, leidžiama jų tekstus dar pašlifuoti, kad jie geriau tiktų viešai skaityti ir giedoti. Taigi profesoriaus ir kitų kritiškos pastabos naudingos tuo, kad primena šlifavimo reikalą ir nurodo šlifuotinas — dar kartą svarstytinas vietas. Kai tik pasirodė kun. A. Liesio vertimas, girdėjome daug entuziastingų balsų: "Pagaliau turime poetišką psalmyną!" Manau, ir siūlomos šlifuotės turėtų būti tokio, kad nemenkintų poetiškumo. Nenorėtume kalbos sakrališkumo siekti pigiausiu keliu: sausais trafaretais.

Liturginės lietuvių kalbos kūrimas ir ugdymas — labai atsakingas uždavinys, kurio Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija tikrai nenori monopolizuoti sau. Kartkartėmis prašome Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius, kad atsiųstų pastabų bei pageidavimų, liečiančių liturginius tekstus. (Gauname jų labai mažai. Girdėti — pakalba žmonės vienaip ir kitaip, o parašyti retai kas parašo). Per Jūsų žurnalą to paties prašome ir pasaulio lietuvių katalikiškąją visuomenę. Priimsime ir patarimus, ir pabarimus, bet tikimės, jog ir mus barantieji neužmirš draugiškumo, nes iš visos širdies, kiek tik išmanydami ir sugebėdami, stengiamės patarnauti savo tautai ir Bažnyčiai joje.
Kun. Vaclovas Aliulis, Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos pirmininkas


Lietuvoje jau baigiamas spausdinti sekmadieniams ir šventadieniams mišiolas. Mišiolui Vatikanas dovanojo 42 tonas popieriaus. Taip pat ir išeivijoje atspausdintas sekmadieniams ir šventadieniams mišiolas, kurj redagavo T. Vytautas Zakaras, OFM. Mišiolo tekstus pateikė Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija, kuriai vadovauja kun. Vaclovas Aliulis. Išleido LRK Kunigų Vienybė. Mišiolas jau išsiuntinėtas jį užsisakiusiems.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai