Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
BE TAVĘS
1 Tavęs daugiau nebėr. Tačiau ruduo yra paskendęs meilės chrizantemose. Tik upeliūkščio tolimas čiurlenimas kartoja man, kad jau nebėr daugiau tavęs. Tiktai vandens ramus čiurlenimas paliko tavo vietoje.
2. Dabar kiekvienas skersgatvis paženklintas geltonu antspaudu. Virš miesto geltono aukso blizgesys. Tai saulė. Ir tykiai krenta rudenio pasaulyje pirmieji buvusių svajonių lapai. A. Gudaičio eskizas
3. Turiu surasti debesį, ar lenktą mėnulio lanką, arba sausą vienatvės medį rudenio danguj, idant galėčiau amžinai užmiršti tavo plaukų auksinį nuolankumą.
4. Praeina moterys. Aš ieškau tarp jų tavęs. Aš ieškau panašumo tarp tų, kurios praeina, ir tavęs. Maniau, kad tu buvai. Bet tai tebuvo tavo pečių švelnusis nuolankumas.
LIETUVOS DOBILĖLIS
Kiekvienas tikras mano poezijos žodis reiškia meilę lietuviškam žodžiui, reiškia meilę lietuviškumui ir meilę Lietuvai, nes esu Lietuvos laukų paprasčiausias ir mielas Lietuvos dobilėlis.
Kiekvienas tikras mano meilės eilėraštis yra meilės eilėraštis Lietuvai, nes esu Lietuvos laukų paprasčiausias ir mielas, ir graudus dobilėlis.
O po to, kai manęs nebebus jau daugiau pasaulyje, pasiliks tik ramusis dangus mano buvusioj vietoje, idant kartas nuo karto galėtų kitiems paliudyti, kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą.
|