Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POPIEŽIAUS PIJAUS XII KALĖDINĖS KALBOS PAGRINDINES MINTYS PDF Spausdinti El. paštas
Šių metų kalėdinėje kalboje šv. Tėvas Pijus XII vėl kviečia tikinčiuosius ir visus žmones įsimąstyti į didžiąją Kalėdų tikrovę, į Dievo įsikūnijimo paslaptį, kuri yra verta paties didžiausio dėmesio, nes Dievo atėjimo į pasaulį faktui niekas kitas negali prilygti visoje žmonijos istorijoje. Deja, ne visi žmonės su derama pagarba prieš šią tikrovę nusilenkia. Daugelis, tarsi užburti ar apakinti savais laimėjimais, didžiuojasi vien tik "žmogaus didybe", sąmoningai užmerkdami akis prieš "Dievo didybę". Jiems atrodo, kad technikos pasiekti laimėjimai praneša bet kokį žmogišką mastą, dėl to vietoj Betliejaus angelų himno "Garbė Dievui augštybėse", jie jau jaučia pagundą paskelbti kitą himną "garbė žmogui žemėje".

Tačiau nepaisant visų technikos ir mokslo laimėjimų, pasiliovus pirmajam džiūgavimo antplūdžiui, į mikrokosmą ir makrokosmą įsiveržęs modernusis žmogus pajunta kažkokį susirūpinimą, pajunta baimę. Jam iškyla klausimas: ar pavyks žmonėms pasaulį išlaikyti savoje kontrolėje, ar jie patys netaps techninės pažangos aukomis? žmogus pradeda bijoti to pasaulio, kurį jau manėsi turįs savo rankose. Ir tai visai nenuostabu, nes žmonių širdyse ir protuose nebeliko vietos Dievu', Dievui Visagaliui, Absoliutinei Dvasiai, išmintingiausiajai Būtybei, visokios tvarkos, darnumo, gerumo ir grožio šaltiniui, Dievui, kurio neišdildomais ženklais yra pažymėtas pasaulis.

Norėdami išsivaduoti iš šios pagrįstos baimės, techninės pažangos garbintojai turi įsitikinti, kad nuolankus susimąstymas prie Dieviškojo Kūdikio prakartėlės jokiu būdu nesulėtintų jų žingsnių,  einant pažangos keliu, bet, priešingai, juos apvainikuotų išmintingo žmogaus pilnybe. Kristus yra tikrasis visokio darnumo pasaulyje šaltinis. "Visa sutverta per jį ir jam; jis yra pirm visų ir visa juo laikosi" (Kol. 1, 16-17).

Užgimęs Išganytojas mūsų laikų pasaulyje ypatingai pasirodo

1)    kaip paguoda ir sustiprinimas tų, kurie skundžiasi dėl pasaulio nedarnumo ir netenka vilties to darnumo pasiekti;

2)    kaip darnumo pasaulyje laiduotojas ;

3)    kaip šviesa ir kelias visoms žmonijos pastangoms, siekiant įgyvendinti darnumą pasaulyje.

I. Kristus—paguoda ir sustiprinimas
Pirmoje dalyje šv. Tėvas kalba apie Kristų guodėją šio pasaulio nedarnume. Nuo pat pirmojo susitikimo su visata žmogus buvo sužavėtas jos neprilygstamo grožio ir harmonijos. Stebint šviesa blizgantį, žvaigždėmis nusagstytą dangaus skliautą, begalinius vandenynus, mirguliuojančius savo akinančiomis spalvomis, neužkopiamas kalnų viršūnes, pasipuošusias sniego vainikais, gyvybe alsuojančius žaliuosius miškus, metų laikų tvarkingą keitimąsi, begalinį būtybių įvairumą, iš žmogaus širdies visuomet prasiverždavo susižavėjimo šauksmas! Ne be pagrindo viena sena, augštos kultūros tauta nesudaro tinkamesnio vardo pavadinti visatai, kaip "kosmos". kas reiškia tvarka, darnumas, puošnumas. Tačiau iš kitos pusės, kiekvieną kartą kai tik žmogus pažvelgdavo pats į save, palygindamas savo siekimus su darbais, iš jo lūpų pasigirsdavo skaudūs dejavimai dėl prieštaravimų, dėl nedarnumo ir netvarkos, kuri užnuodija jo gyvenimą.

Kaip praeities amžių, taip ir moderniųjų laikų žmogus, — sako šv. Tėvas, — blaškosi tarp gilaus susižavėjimo gamtos pasauliu, ištyrinėtu iki pačių gelmių bei vos pasiekiamų nuotolių, ir skaudaus kartumo, kurį jam teikia nuo jo paties priklausanti gyvenimo netvarka. Kontrastas tarp darnumo gamtoje ir nedarnumo gyvename, augant pažinimo ir veikimo galiai, užuot sumažėjęs, atrodo, be paliovos jį seka, kaip tamsus šešėlis. Vienatvėje, kuri jį supa, modernusis žmogus tebekartoja kenčiančio Jobo skundą: "štai skundžiuosi priespauda, ir niekas manęs nekiauo, šaukiuosi pa<ralbcs ir nerandu ramybės" (Job. 19, 7).

Giliau žvelgdamas į moderniojo žmogaus vidaus išgyvenimus, šv. Tėvas juose suranda pragaištingas visuotinio pesimizmo apraiškas. Nemaža yra tokių, kurie pasaulyje nemato nieko kito, kaip žiaurumų ir ckausmų bedugnę. Jos akivaizdoje, anot visuotinio pesimizmo atstovų, belieka tik sukryžiuoti rankas ir rezignuoti. Daugiausia, esą, ką galima laimėti, tai stengtis pasitenkinti trumpalaikiais malonumais, juos išplėšiant iš viešpataujančios netvarkos. Dėl šios netvarkos visuotinio pesimizmo atstovai kaltina patį Tvėrėją, ją matydami net pagrindiniuose visatos dėsniuose.

Tokį visuotinį pesimizmą šv. Tėvas atmetė, kaip nieku nepateisinamą. Dėl netvarkos gyvenime yra kaltas medžiaginės pažangos pervertinimas, kuris išardė žmogaus dvasinę harmoniją ir laimę. Kaip augalas, auginamas žemėje, neturinčioje gyvybinių medžiagų, išvysto tik vieną ar kitą ravybę, bet neišaugina ištiso, darnaus tipo, taip "progresistinė", tai yra vien tik materialistinė civilizacija, atsisakydama šeimų ir tautų gyvenime reikalingų vertybių bei elementų, iš žmogaus atima tikrąją galvojimo, sprendimo ir veikimo formą. Ji žmogų suformuoja pagal savo charakterį, kuriam būdingos žymės yra paviršutiniškumas ir nepastovumas. Technikos pavergtas žmogus, visai to nepastebėdamas, susilpnina savo dvasinių galių pajėgumą ir netenka tų akstinų, kurie anksčiau jį priversdavo išvystyti savo asmeninę energiją ir subrandinti gyvenimo turinį sudarančias tikrąsias idėjas.

Pesimizmo ir neveiklios rezignacijos krikščionys niekuomet negalės priimti, — sako toliau Pijus XII, — nes tokia rezignacija prieštarauja krikščioniškai žmogaus sąvokai. Jau nuo pat pradžios šv. Paulius buvo pakėlęs balsą prieš senuosius prietarus, kad žmonių likimas esąs fatališkai tvarkomas gamtos jėgų ir aklo judėjimo. Dėl to jis įspėjo: mes nesame palenkti gamtos jėgoms, o Kristui, kuris mus išlaisvino ir padarė Dievo paveldėtojais (plg. Gal. 4, 3-4).

Kiekvienas atpirkimas ir laisvė mums ateina iš Kristaus, o ne iš gamtos, kuri visuomet, o gal juo labiau š'andien, veikiant technikos galiai, yra pasirengusi uždėti savo grandines. Modernusis žmogus yra labiau išstatytas į pavoių tapti gamtos vergu, negu senasis žmogus. Senasis žmogus gamtai vergavo dėl savo nežinojimo ir silpnumo. Modernusis žmogus tuo tarpu, gamtą plačiai pažindamas ir naudodamasis jog jėgomis, jaučia   pagundą jai teikti beveik garbinimo kultą ir reikšti dėkingumą už joje randamus nuostabius turtus bei už jos teikiamas gėrybes.

Apaštalo Pauliaus raginimai nutraukti gamtos uždėtas vergijos grandines, pasirenkant Kristų ir jį sekant, dėl to šiandien yra aktualūs, kaip dar niekuomet, — pabrėžė popiežius. Kristus, o ne kas kitas, yra jūsų Dievas, gamtos Tvėrėjas ir Viešpats, jūsų išlaisvintojas ir Išganytojas. Esate paskirti per jį "tapti Dievo vaikais" (Jon. 1, 12), o ne šio pasaulio elementų vergais; esate pašaukti ne dalinai ištobulinti vieną ar kitą galią, bet visame žmoguje atnaujinti tobulą Dievo paveikslą, Dievo, kuris pats yra darnumas ir visokios pasaulio tvarkos šaltinis.

Dievo Sūnaus atėjimas į pasaulį akivaizdžiai parodo tuos vidinius ryšius, kurie sieja laikinuosius dalykus su amžinaisiais. Pasaulis ir žmogus neturėtų nei pagrindo, nei galimybės egzistuoti, jei jie nebūtų Dievo Tvėrėjo amžinojo buvimo dalyviai. Sutvertasis ir baigtinis pasaulis, neišvengiamai plaukiodamas dieviškojo amžinumo vandenyne, seka jo bangavimą ir jo dėsnius ... Sutvertame ir laikiname pasaulyje galioja augščiausias ir amžinasis įstatymas, kuris viskam duoda buvimą ir tvarką, o savyje baigtinę tvariniją pakelia į tą kilnumo laipsnį, nuo kurio ji gali atspindėti paties Tvėrėjo darnumą, begalybę ir amžinumą.

Nejausdamas esminio savo ryšio su amžinumu, modernusis žmogus nukrypsta į laikinojo pasaulio garbinimą. Jo gyvenimas tampa nuolatiniu rūpesčiu dėl paties savęs išlaikymo; tampa tarsi keliu į mirtį, kurį bandoma pridengti tam tikru baigtinės prigimties išdidumu.

Tai tačiau yra klaidingas tikrovės vaizdas, — sako Pijus XII. Toks vaizdas gali apgauti, bet negali pilnai numalšinti tiesos troškulio ir vidinių siekimų.

Jei žmonės nori surasti pilną šio troškulio numalšinimą ir siekimų patenkinimą, teina į Betliejų, kur kūnu tapęs Amžinasis Žodis gyveno mūsų tarpe, norėdamas mus pamokyti, kad kiekvienas žmonių veikimas, kiekvienas siekimas, vaisingumas ir saugumas turi remtis amžinumu.
Žmogaus veikimas žemėje nera pasmerktas netvarkai, bet skirtas iškelti amžinąjį Dievo darnumą. Įsikūnijęs Amžinasis žodis tokiu būdu išlaisvina žmogų iš vergijos, jį išgelbsti nuo bergždžio užsidarymo pačiame savyje, jam grąžina viltį, einant pažangos keliu.

II. Kristus—darnumo pasaulyje laidas
Darnumas pasaulyje ir žmogaus gyvenime, — sako šv. Tėvas, — ne tik gali, bet ir turi būti atstatytas. "Pats giliausias šios vilties pagrindas glūdi Kalėdų paslaptyje. Kristus, žmogumi tapęs Dievas, visokio darnumo šaltinis, aplanko savo tvarinius".

Antroje kalėdinės kalbos dalyje šv. Tėvas pažvelgia į neišsakomą žmonijos atpirkimo tikrovę, kurioje Kristus tampa pasaulio darnumo laidu. Žmogui duotos galios apvaldyt pasaulį ir jo jėgas Dievas niekuomet neatėmė. Jis ją ypatingu būdu patvirtino tą dieną, kai žmogaus kūnu apvilko savo viengimį Sūnų, nutardamas, "atėjus laiko pilnybei, Kristuje atnaujinti visa, kas yra danguje ir žemėje" (Efez. 1, 10). Tačiau pasaulio valdymas Dievui ir žmogui tenka toli gražu nevienodame laipsnyje, žmogus pasaulį apvaldyti ir jame darnumo pasiekti galės tik tada, kai jis to jieškos Dievo dvasioje.

Technika pati viena yra nepajėgi išvystyti tuos dieviškuosius vienybės ir darnumo pradus, kurie glūdi tvariniuose. Kai kurie mokslo gerbėjai šiandien manosi galį atsiriboti nuo Dievo ir nuo dvasios. Laboratorijose ir tyrimuose dvasiai jie visai nepalieka vietos. Persisunkę materializmu ir juslinio pažinimo garbinimu, jie norėtų visus klausimus išspręsti savo įrankių ir apskaičiavimų pagalba. Kiti, nors pripažįsta dvasiai tam tikrą vienijantį ryšį, bet nenori jai skirti Vadovaujančio vaidmens, įsivaizduodami, kad pasaulio tvarka ir darnumas galėtų klestėti vien atskirų dalių fizinio tvarkymo dėka, tarsi kokioje milžiniškoje skaičiavimo mašinoje.

Tokioms pažiūroms atmesti, parodant jų klaidingumą, iš tiesų nereikia griebtis nė filosofijos, nes jas jau sugriauna pats mokslas. Stebint pačių geriausių gamtos tyrinėtojų veikimą ir iš jo kilusius svarbius atradimus bei išradimus, negalima paneigti dvasios buvimo. Juk ne iš ko kito, kaip iš dvas'os kyla tas įžvelgimas vidinio sąryšio tarp faktų, kurie išoriniai neturi jokio panašumo, iš jos stebėjimo ir tyrimo davinių supratimas, iš jos sintetinis tikrovės suvokimas ir protiniai sprendimai.

Dvasios pasireiškimas žmogaus veiksmuose yra toks neužginčijamas, kad tik iš anksto susikurti, nieku nepagrįsti sprendimai ir prietarai gali ją paneigti. Dvasios veikimas liudija apie pasaulio vienumą, tvarką ir iš Dievo kilusį darnumą, be kurio net moksluose naudojamos matematines formulės neturėtų nieko bendro su tikrove.

Taip dvasia ir darnumas yra tarp savęg neatskiriami ir liudija vienas apie kitą. Dvasios pilnybę visuomet seka darnumo pilnybė, kai tuo tarpu darnumo stoka bet kurioje srityje — moksluose, mene ar gyvenime — visuomet yra ženklas, kad kokios nors kliūtys pastoja kelią pilnam dvasios išsiskleidimui.

Tačiau žmogaus dvasia savyje nėra pakankama, yra per silpna, kad pajėgtų pilnai išugdyti tvarkos bei darnumo pradus gyvenime ir istorijoje. Begalinė Tvėrėjo meilė dėl to savo planuose numatė pačios Dievo Dvasios regimą pasirodymą laike, žinodami, kad dvasiai yra skirta apvaldyti medžiagą, mes galime suprasti didįjį Dievo įsikūnijimo įvykį. Kristus, žmogaus prigimtį priėmęs Dievas, ateina į Dievo sutvertąjį pasaulį, kaip į savo namus, kaip į savo nuosavybę "in propria venit" (Jon. 1, 11). Nepaisant žmogaus nupuolimo ir nuodėmės įsigalėjimo pasaulyje, žmogus visuomet liko dieviškosios Dvasios paveikslas, o pasaulis dieviškojo žodžio nuosavybė. Kristus atėjo atgaivinti tai, ką nuodėmė buvo apdengusi mirties šešėliu, atėjo išgydyti tai, kas buvo pažeista, apšviesti, kas buvo aptemdyta, žmogui jis suteikė galią apvaldyti gamtą pagal Dievo Dvasią, o pasaulį išvadavo iš nuodėmingo žmogaus piktnaudojimo. Nuodėmės vergija buvo iš pagrindų nugalėta, tačiau kai kurios skaudžios jos pasėkos ir toliau pasiliko: abejonės, sunkumai, skausmai. Kristaus atpirkimas apima ir šiuos nuodėmės vaisius. Antgamtinė šviesa, kuri suspindėjo Betliejuje pirmųjų Kalėdų naktį, prasiskleidžia, kaip nauja susitaikymo vaivorykštė visai pasaulio ateičiai.

Be Kristaus negali būti tvarkos ir darnumo žmonių tarpusavio santykiuose, — pabrėžia šv. Tėvas. Materializmas, kuris atmeta Kristų, nepasiūlė nieko kito, kaip tik nežmoniška prievarta pavergtų žmonių kolektyvą, kuriame nėra vietos pavienio asmens teisėms ir laisvėms. Visai kitoks yra socialinis gyvenimas, kuriamas Kristaus parodytu pavyzdžiu. Tik jame yra galimas broliškas bendravimas, pagerbiant visų teises ir siekiant įvykdyti paties Tvėrėjo nurodytą uždavinį.

Po Kristaus gimimo žmonijos is-toriia jau nėra aklų jėgų žaidimas, ji yri paties įsikūnijusio Dievo žodžio istorijos dalis, kurioje liūdesys, sielvartas ir kančia įgauna visai kitą prasmę,  žmonijai tenka uždavinys, nors skausmingai ir lėtai, atstatyti sugriautąjį darnumą pasaulyje. Darnumo ir tvarkos pasaulyje negalima laukti iš aklų jėgų veikimo. Iš nuodėmės vergijos išvaduotas ir Kristuje atsinaujinęs žmogus yra darnumo ir tvarkos kūrėjas.

III.  Katalikų veikla ir atsakomybė pasaulyje
Visata yra tarsi nuostabi, Dievo Dvasios sukurta simfonija, kurioje pasireiškia dieviškosios tobulybės: išmintis, meilė, visagalybė. "Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks nuostabus yra tavo vardas visoje žemėje!" (Ps. 8, 2) — sušunka kiekvienas krikščionis drauge su psalmininku, besigėrėdamas dieviškosios simfonijos darnumu. Tačiau visatos darnumas nėra vien tam, kad iššauktų estetinį pasigėrėjimą ar Tvėrėjo pagarbinimą. Krikščionybėn pašauktas žmogus darnume turi įžvelgti įpareigojimą nenuilstamam veikimui, apimančiam visa3 gyvenimo sritis, Jo veikimas pirmoj eilėj turi reikštis doroviniame savos asmenybės ugdyme. Dorovinis gyvenimas tačiau negali užsidaryti savyje, jis turi pilnai pasireikšti išviršiniame pasaulyje. Juk kaip s?i būtų galima laukti, kad pasaulyje suklestėtų tvarka bei darnumas, išviršinį veikimą paliekant tiems, kurie nenori pripažinti dieviškojo darnumo pradų? Ėjimas į pasaulį, siekiant jame palaikyti dieviškąją tvarką, yra tad kiekvieno krikščionio teisė ir pareiga. Naudodamasis šia teise ir atlikdamas šią pareigą, krikščionis gali imtis bet kuriu žygių, tiek privačių, tiek viešų, tiek organizuotų, kurie vestų J tikslą.

Visa' be pagrindo kai kurie krikščionys, norėdami išvengti šio atsakingumo, teisinasi, kad veikimas pasaulyje savyje slepiąs Kristaus dvasiai svetimą valdžios troškimą, šv. Tėvas pastebi, kad panašūs išsisukinėjimai yra įkvėpti nepagrįsto priešų pavydo. Pasitaiko ir tokių, kurie būtų linkę grįžti prie katakombinių laikų kuklumo, tai vadindami krikščioniška išmintimi. Tačiau jie visi užmiršta įkvėptąją Apaštalo Pauliaus išmintį, kuri atveria visus kelius krikščioniu veikimui: "Visa yra jūsų, — rašė jis Korinto bendruomenei, — visa, ar tai būtų pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartiniai dalykai, ar būsimieji. Visa priklauso jums! Jūs gi esate Kristaus, o Kristus Dievo" (plg. 1 Kor. 3, 22). Krikščionis, kuris nedrįstu savintis Sią jam suteiktą laisvės pilnybę, netiesiogiai paneigtų ir Kristui priklausančią galią visa palenkti savo valdžiai.   Tokiam krikščioniui turėtų būti gėda, matant, kaip Dievo priešai jį pralenkia uolumu ir iniciatyva, parodydami net aukos dvasios. Krikščionio veikimui nėra tokių sričių, kurios būtų draudžiamos: jokia gyvenimo sritis, jokia institucija, joks galios panaudojimas negali būti draudžiamas Dievo bendradarbiams, siekiantiems išlaikyti dieviškąją tvarką ir darnumą pasaulyje.

Toliau šv. Tėvas pabrėžia, kad katalikai turi pilnai įsisąmoninti tai, ką jie gali ir ko jie nori. Jie turi būti dvasiškai ir techniškai pasiruošę siekti savo tikslų. Be to, jie negalės suteikti jokios pozityvios pagalbos, o juo labiau negalės amžinąja šviesa nušviesti visų bendrus siekimus, atnešdami aiškų nuostolį Kristaus garbei ir savo sieloms.

Turint tai prieš akis, būtų neteisinga cpkaltinti katalikus netolerancijos ar išsiskyrimo dvasia, vadinamu "getu", jei jie nori turėti savas mokyklas, savą auklėjimą, kad galėtų jaunimą auklėti pagal krikščioniškus principus, jei nori turėti savas profesines organizacijas, siekdami krikščioniškus principus pravesti tiek politinėje, tiek sindikalinėje srityje. Praėjusiais amžiais augštą kultūrą, kurią su pagrindu didžiuojasi tautos, sukūrė ne abstrakti krikščioniška idėja, o tos idėjos konkretus įgyvendinimas, pasireiškęs įstatymais bei institucijomis, kurias kūrė ir palaikė Bažnyčiai ištikimi ir jos vadovaujami ar bent įkvepiami žmonės. Katalikų Bažnyčios vadovybė rūpinosi ne. vien tuo, kad tikėjimo šviesa neužgestų; ji konkrečia veikla sukūrė visą tų įvairių gyvų organizmų visumą, kurie šalia kitų, ne jos sukurtų, sudaro žmonių ir bendruomenių tarpusavio sugyvenimo pagrindą. Krikščionių veikimas ir š'andien negali atsisakyti savojo pagrindo ir charakterio vien dėl to, kad kažkas šiandieniuose santykiuose mato daugialypę, priešingomis nuomonėmis susiskaldžiusią bendruomenę, nepajudinamą iš savų pozicijų, nepakenčiančią jekio kito bendradarbiavimo, kuris nevyktų grynai "žmogiškoje" plotmėje. Jei tas "žmogiškumas" reiškia, kaip atrodo, agnosticizmą, tai yra abejingumą religijai ir tikroms gyvenimo vertybėms, kvietimas bendradarbiauti būtų lygus reikalavimui pasiduoti, su kuo joks krikščionis negali sutikti. Iš kitos pusės, iš kur tas "žmogiškumą" būtų gavęs įpareigojančią galią, galią visiems suteikti sąžinės laisvę, jei ne iš dieviškosios tvarkos bei darnumo? Baigtųsi tuo, kad tasai "žmogiškumas" sukurtų naujo tipo "getą", tačiau neturintį jokių visuotinumo žymių.

Dieviškoji tvarka bei darnumas pasaulyje turi būti pagrindinis veikimo kelrodis ne vien krikščionims, bet visiems geros valios žmonėms, dirbantiems bendram labui. Visiems turi rūpėti išsaugoti kultūrą bei civilizaciją, kurios vaisiai buvo pasiekti dideliu darbu ir pasiaukojimu, kad jų nesunaikintų tos naikinančios priemonės, kurias be paliovos gamina tarp savęs lenktyniaujančios tautos. Šis lenktyniavimas gali sunaikinti ne tik civilizaciją, bet ir pačią žmoniją. Reikia dėl to "homo sapiens", išmintingą žmogų, statyti augščiau už "homo faber", žmogų technikes priemonių gamintoją.

Reikia pastoti kelią karui, reikia suvaržyti ir kontroliuoti ginklavimąsi, stiprinti solidarumą tarp tautų, kurios nuoširdžiai myli taiką ir jos siekia.

Taika yra tokia didelė brangenybė, kad, jos siekiant, negali būti per didelės jokios pastangos.

Baigdamas šv. Tėvas išreiškė linkėjimą, kad Betliejuje užgimęs Taikos Kunigaikštis papildytų tai, ko trūksta žmonių pastangoms, siekiant tvarkos ir darnumo pasaulyje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai