Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRAITINIS SUOLAS PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)

Tai tiek patys Gailiai buvo užsakę, tačiau meistras įkalbinėjo, jog reiktų kiek nustebinti svetimą parapiją, tegu mato, kad darbėniškiai nusimano, kas yra geras daiktas — padarys jis ponišką spintą indams sudėti ir trijų augštų suoliuką gėlių vazonams laikyti, ir dar vieną nedidelį apvalų staliuką. Ir viskas kad jau nudažyta, nulakuota, nereikia nė veidrodžio — stovėk ir žiūrėk į save.

O kol vyko tie darbai, ir užsakai pradėjo eiti. Ir štai pasirodo, kad žmogus atsiranda pasaulyje ne tiktai kada gimsta, bet svarbiausia, kai vedasi. Kas galėjo manyti, kad tiek ir tiek darbėniškių pažino karteniškį Vanagą — gal ir nepažino, bet žinojo ir kalbėjo dabar apie jį, ir kalbėjo taip, kad tos kalbos atsimuštų į Gailių trobą. Tiesa, ūkis jo, nėra ko užmesti — taip ir yra, kaip Gailiai patys regėjo nuvykę į apžvalgus. Nė skolų negirdėti. Ir ūkininkauti sugeba, ir teisingas, ir negirtuoklis. Nėra ko bijoti marčiai — nė uošvio, nė anytos — kaip nueis, taip ir valdys pati šeimininkės pusę — dvi seserys nuleisti, tai ir viskas. Tai kurgi bėda, jeigu taip? Va! Tai ir yra, kad pati nieko nevaldys! Vanagas toks smarkus, toks narus — dreba prieš jį samdiniai, kitas ir neištveria, bėga nė metų galo nesulaukęs. Užsidega Vanagas nuo visko, nuo vėjo ir ugnies — ar jam apskrities viršininkas ar piemuo, jeigu tiktai nepataiko žodį — nei liežuvio nei rankos nedaboja. Gaus ir pati pajusti, kas gi daugiau? Svetimas ir teismą atras — buvo jau taip, o pati turės atkentėti.

Visuomet yra kalbų prieš vestuves, čia jau žinomas reikalas — tarėsi Gailiai, bet vistiek susimąstė.

— Matai, — pasakė kartą tėvas, — negerai, kad su svetimais prasidedi, lyg tai savo parapijoje vaikas nebūtų išsitekus. Gal dėl to čia ir atsibeldė, kad vietoje pačios nerado?

Motina visiškai buvo užsispyrusi nebeleisti, tiktai ir vėl tuojau ėmė abejoti: bene neprasimano žmonės? Juk visi tiktai taip ir tekalba: — Girdėjome, sako. — Bet pats niekas nebuvo atėjęs raudonu žandu ar mėlyna nugara: — Žiūrėkit!  Tačiau jeigu nemeluoja tos kalbos? Kaip leisti vaiką į šulinį, iš kurio jokiu kibiru nebeišsemsi?

Tiktai jaunoji neabejojo ir nesvyravo. Žinoma, ji galvojo, ji svarstė — juk ji geriau negu kiti pažino savo nepažįstamąjį. Ji atsiminė jo staigius žygius, ir kaip jis bažnyčioje žiūrėjo, ir kaip už rankos sulaikė, ir kaip atvyko, pasipiršo ir greitų vestuvių pareikalavo. Ji juto ir pati, kad jis tikrai neturi jautrios širdies — jis juk net nesiklausė jos, ar savo noru eina už jo — jis pats vienas tarė ir sprendė. Bet ji nebegalėjo atsisakyti. Jeigu jis nebūtų taip žiūrėjęs. Jeigu jis nebūtų laikęs jos rankos. Jeigu — jeigu nebūtų pabučiavęs. Dabar ji nebeturėjo kito kelio, tiktai į Kartenos pusę. Kas jai begalėjo kristi į akį, jeigu jau buvo sutikus jį? Kaip jau bus taip — ji nestabdys artėjančių vestuvių.

Štai jau jos ir čia pat: sekmadienio rytą pasibaigs kas prasidėjo, šeštadienį gi atšoks pintuves, o šiandien, trečiadienio priešpiečiais, atvažiavo jaunasis ir piršlys su tuščiais vežimais ir keli jauni kraitvežiai lydi juos. Išvažiuos gi daugiau: trečiasis bus vežamas jos pasoginių arklių ir ketvirtą pilną vežimą nuveš tėvas, pasižiūrės, ar viskas vietoje ir gerai padėta.

Kitų gyvulių nenorėjo dabar jaunasis imtis. — Kaipgis, pasakė jis, ką čia vilksimės su karvėmis ar avimis šioje iškilmių eisenoj, nei pririši prie vežimo galo, nei į vežimą įsidėsi, kai reikia visu šaunumu pralėkti pro kaimus, pro užtvertas kartis, išsipirkinėti su pusbonkiais ir saldainiais. Paskui, po vestuvių, atsigabens.

Išsipirkti jis mokėjo labai gausiai ir išdidžiai iš pat pradžios. Kaimynės, stambios ir pagyvenusios išsiplėtusiai užsėdo kraičio skrynias, ir kraitvežiams metant sidabrinius litus ant rūtų vainiko, ant balto staldangčio, jos nesujudėjo. Tiktai jaunasis priėjo ir paklojo ištiesęs popierinį pinigą, ir moterys tarytum pūkel:ai pakilo, lyg kas iš vidaus atkėlė dangčius ir jas nupūtė. Tada gražiais rankšluosčiais parišo jaunosios seserys kraitvežius per pečius, kryžmis siautė, o jaunoji pati puošė piršlį.

Bet ne taip lengvai ir dabar buvo prileisti stiprūs pečiūkai vyrai prie skrynių, kaip per tvoras, kaip pro užkeltas karkles reikėjo prasilaužti pro dainas. Ir tada jaunoji pajuto, kad tos graudžios gaidos ir liūdni žodeliai, kuriuos ji ne kartą pati dainavo išleidžiant iš savo kaimo merginą, dabar jau buvo kitokie, kai jai pačiai buvo skiriami. Ji nuleido galvą nejučiomis, ir nenoromis ėmė kristi ašaros.

Keitėsi dainos, lyg drobės pakabintos prieš vėją pleveno, o ji galvojo, jog tai ne juokas, tai iš tikrųjų pradžia jos kelionės iš namų visam baltam amželiui — ji rijo verksmą, kad kaip nors balsu nesuraudotų, ir tiktai pamažu atitoko, kai išgirdo linksmąją užbaigtinę:

Pro vyšnelių sodnelį,
Pro rūtelių darželį,
Du jauni sveteliai
Iš ten atjoja.


Ji šyptelėjo, kai pirmoji dalis kalbėjo apie motinėlę, užkėlusią vartelius ir jauniems sveteliams liepė joti pro šalį — nei dukrelė paaugo, nei kraitelis sukrautas: dainuojantieji netikėjo žodžiais, bet juos reikėjo išdainuoti nuo pradžios, nors ir abejingai. Bet štai kad trankiai šūktelėjo antras posmas! Tai vėl pro ten pat atjoja du jauni sveteliai:

Ir išėjo motinėlė,
Ir atkėlė vartelius,
Prašom į vidų, du jauni sveteliai.
Jau paaugo dukterėlė,
Jau sukrovė kraitelį,
Dabar yra laikas su jumis kalbėti.

Ji pakėlė akis, ir jai buvo gražu ir linksma — jos kaimo jaunieji dabar dainavo, visi stovėjo stačiomis ir savimi skyrė kraitvežius nuo kraitinių daiktų. Iš pilnų krūtinių plėšė jie, kad atvažiavo kraičio vežti iš kokių nepasviečių, kad nevyksta aniems nė per slenkstį skrynią iškelti.

Imkit, broliai, kirvelius,
Kirskit svirno dureles,
Taip jūs išnešit seselės kraitelį.


Gera pasakyti, kad jau, bet tiktai dabar ir prasidėjo juokas iš kraitvežių, iš svetimųjų, nes kaipgi jie atvažiavo?

Vištos kriauklių karieta,
Nesijudin iš vietos,
Kaip jūs išvesit seselės kraitelį?
Tie tekiniai sukiniai,
To raudono batvinio,
Nuo kalno važiuojant, smilteliai dulkėjo.


Justei pasidarė visiškai linksma, dabar ji nebijojo jau pakelti akių, nes ašaros nudžiūvo ir motina ir tėvas stovėjo linksmi, taip daina kuteno juoką, bet kai jos žvilgsnis priėjo jaunąjį, ji staiga suvirpėjo: jis nesijuokė. Jis nesišypsojo. Iš viso čia nebuvo jos jaunojo — tiktai iš Kartenos atvažiavęs Mykolas Vanagas stovėjo tarpduryje, jo lūpos buvo suspaustos ir žandai krutėjo, tarsi jis tylomis keikėsi, ir jo kaktoje buvo iššokę gyslos. Tai tasai, apie kurį ėjo gerų, perspėjančių žmonių kalbos, kad uždūksta dėl niekų, o ji matė jį neseniai laimingą ir džiugų, ir nieko nebuvo per šitą laiką, kai suėjo į kamarą prie kraičio. Kas atsitiko? Ar jis galėjo užsinešti dėl dainelės? Dėl tokio dalyko? Ar jis nė mažiausio pajuokavimo neleidžia į savo pusę!

Jos širdis taip apsunko, lyg skrynią, juokais pridėtą akmenų, ji turėtų kelti per slenkstį, ir ji galvojo, jog gal taip reikėjo, gal Viešpats perspėja, kad dar laikas išvengti nelaimingo gyvenimo. Ji smaigstėsi nežinodama, ar prieiti prie tėvo ir pasakyti: — Gelbėk, ar pačiam jaunajam pašnibždėti, kad jis važiuotų sau atgal. Ir šitą akimoju jisai pažvelgė ir, turbūt, permatė giliau jos širdį negu uždarytas kraičio skrynias, ir išsigando, nes jo veidas pasikeitė iš karto į tokį, kaip ji buvo pasirinkusi sau. — Tikriausiai persižiūrėjau, — pamanė Justė, — tai pro ašaras taip pasirodė, — ir ji pasijuto nusikaltusi savo pažadėtajam, kad negerai apie jį pagalvojo, ir taip greitai norėjo pasitraukti.

Ir paskui jau nebuvo kada užsiimti mįsliomis, nes ne tiktai vyrai rodė savo jėgas, keldami didelius sunkius daiktus, bet ir seserys ir pati jaunoji vis rado ką įdėti į vežimus. Ar paliksi ratelį? O savo kultuvę? Ir siūlams sukti urbelį ji pasiėmė, ir vytuvus pridėjo prie naujųjų staklių šono. Net savo klevinį šaukštą pasiėmė, o motina ištraukė troboje iš po balkio naują menturį.

Gražiai atrodė visi keturi vežimai pilni ir papuošti — visą vakarykščią kaimynų merginos ir jos seserys pynė bruknių ir šundriekų vainikus, ir šiandien į tarpus dar jurginų prismaigstė. Kiekvienas daiktas apsuktas vainikas, arkliai kojom kasa kiemo veją, gal ir iš baimės, kad jų karčiuose plevėsuoja priraišioti kaspinai, ir už kamanų, kaip vaikinams už kepurių, gėlių prikišta. Ir kad vainikų atliko, mergaitės net jaunikio vežimo gardis apvainikavo — tegu žino, jog iš dosnių namų gauna pačią.

Jau ir viskas, svečiai vėl suprašomi vidun dar užmesti vieną kitą kąsnį prieš kelią, — bet jaunoji negalėjo pasitraukti nuo lango. Ji žiūrėjo, kaip lovos stovėjo visai paklotos, uždengtos gražiausių raštų kilimais, ir ratelis su prikabintu linų kuodeliu ant verpstės — tai ne vežimas, tai patsai nuotakos kambarys pasijudins ir trauksis į naujus namus. Ir ūmai jai sugniaužė širdį, tarsi didelio vėžio žnybtai: ar tai jau tikrai? Jai pasimatė, kad keturi karstai guli ratuose ir visi skirti jai, ir rankšluosčiai ant vyrų pečių, tai juk ir grabnešius taip atlygina. — Kam aš gimiau mergele, — pagalvojo ji, — juk jau nuo paties gimimo buvau pasmerkta išeiti iš tėviškėlės. O jeigu ji pirma regėjo, nebuvo persižiūrėjus, ir jos būsimasis nekartą bus tokio žiauraus veido?


ALFONSAS DARGIS  KRAITVEŽIAI

Visokios mintys susimaišė ir ji pati nebežinojo, ką jautė, tiktai buvo labai liūdna. Ir ji užsimerkė, kad tylomis nukristų pati, nešluostyta ir nepastebėta, ta ašara, kuri kybojo ant blakstienos. Ir kai vėl pažvelgė, ji stačiai pamatė prieš save obelį kiemo viduryje, o po ja senąjį suolą, — ant kurio vis kas nors atsisėsdavo, ar pakeliui pavargęs, ar šiaip sau pasiplepėti, svetimas padienis darbininkas, arba tėvai ko nors pasitarti. Nežinai, kada jis čia atsirado, niekas neatsiminė nė iš kokio medžio, jis visuomet buvo paliktas žiemos sniegui ir lietums, bet toks buvo stiprus, jog ir supūti nepajėgė. Ji pažvelgė dar kartą, o paskui priėjo prie stalo ir papešė tėvą už rankovės.

—    Tėtuli

—    Ką sakysi, mergike tu mano, — sako tėvas, eidamas iš paskos, kur jį vedė.
Jis truputį įgėręs, kad nepasirodytų, jog ir jam nelabai linksma — kada pirmą dukterį išleidi, dar nesi pripratęs prie širdies graužimo.

Pridėk man dar kraičio, tėtuši, — sako ji, o tėvas mėgina juokauti:

—    Nugi ką, sienojų ar balkį?

—    Suolą iš po obels, — taria Justė, ir tėvas pasižiūri i seną suolą ir pasižiūri į dukterį, o tokios jos akys, tokios graudžios, jog jis neišmano ką sakyti. Ir dabar prieina motina, ji daugiausia būna su šia dukra nuo pat piršlių laiko — tarsi atsibūti norėjo, ir kai štai ji prisiartina, tėvas atsisuka į ją:

—    Tegu vežasi, motin, tą suolą, kaip sakai? Motina neklausia, ką jie čia buvo kalbėję,
nei ji juokiasi dėl tokio keistumo, tiktai linkterėja galva.

O jaunoji iš karto palinksmėja, ji pasidarė ir drąsi — ji prieina prie savojo ir, kaip pirma tėvą, pasitempia jį už rankovės. Jis neužmiršo, kad kamaroje jos akys buvo tokios baikščios, ir kad pats buvo išsigandęs, užtatai dabar labai nudžiunga dėl jos meilumo, ir eina, kur ji veda.

—    Aš buvau užmiršusi dar vieną kraitinį daiktą, — sako ji, ir jis susijuokia:

—    Ar taip visiškai nori apiplėšti tėvuką — kas beliks kitoms sesėms? Na, gerai, kad taip, rodyk, tuojau pat įkelsiu į savo vežimą.

Ji ištiesia ranką į kiemo vidurį, o jaunasis pilnu balsu kvatoja:

—    Neišmetei nė vienos čerkelės, Justike, o girta. Kaip aš išrausiu obelį? O, kad ir išraučiau, kad ir parvežčiau, neprigis senas medis.

—    Suolas, — sako Justė, ir jaunasis dar labiau plyšauja juoku:

—    Aš turiu malkų namie tiek, kad metus gali dieną naktį neužgesinti ugnies — kam iš Darbėnų vežtis prakuro?

—    Suolas turi stovėti tavo kieme, jeigu nori, kad aš gyvenčiau ten, — sako ji.

Ir junta, kad kažkas joje darosi, kad ji negali nusileisti, nes jeigu taip, jeigu pasiduos, ji gyva prapuolus.

—    Šitaip? — sako atsitiesęs Mykolas Vanagas ir žiūri į ją iš šono. — Šitaip? Ar jau imi man nurodinėti?

—    Jeigu neimsi suolo, niekas nebus iš čia išvežta šiandieną nei kitą kartą, — sako ji vis taip pat tvirtai, stačiai į akis žiūrėdama, bet jau žino, jog tuojau nusisuks. Ji negali vesti jokios kovos, to dar niekuomet jai neprisiėjo, ir jai baisu, kad gali užrūstinti jį, ir dar baisiau, kad jis taip sakėsi mylįs ją ir vistiek moka būti negeras, jau dabar.

Ji dar žiūri, bet pati junta, kad jos akys užsemtos ašarų, kaip lanka staigios liūties, o jis prikiša savo lūpas visai ties jos lūpomis ir jo akys giedrijasi:

—    Ar jau pradėjai dėl manęs raudoti? — jis braukia delnu per jos akis ir minkštai sako: — Juk aš tau nesakiau, kad neimsiu. Imsiu ir įkelsiu į savo vežimą ir pats ant jo sėdėsiu visą kelią.

Visiems buvo pečių traukymo, kai pamatė, kad Vanagas deda į savo vežimą seną suolą, tačiau niekas neišdrįso pertarti — vienas kitas gal pamanė, kad tai kokios geros laimės ženklas. O mergaitės dar užsikorė augštyn ir suolą apvyniojo vainiku — ir ant jo atsisėdęs Mykolas Vanagas išvažiavo su savosios kraičiu.

Bet jau prie pirmos užmestos per kelią kartės, kur jauni darbėniškiai vaikiai laukė kraitvežių išsiperkant kelią, jau tenai Vanagas pasigailėjo paklausęs ir paėmęs tą gremėzdą suolą. Gal ir nežiūrėjo svetimieji praleisdami juos, bet jam atrodė, kad niekas nemato nei jo paties, nei jokio gražiausio daikto vežimuose, tiktai seną medį.

Ir prie kitų kliūčių nesidarė geriau, o priartėjus savąją pusę, svieteli, kad bjauru! Niekas nežiūri į spintą, blizgančią, kaip veidrodį, nė į lovas, kur karalius gali miegoti — jam atrodo, kiekvienas spangina akis į suolą. Ir jau net vainikas nuo to nusmuko, ir toks tas velnio pagalys nedailus, kad stačiai ubagą būtų gėda ant jo sodinti, o ne tai, kad jaunasis riogsotų, visų pašaipai. Kodėl jis neišmetė pakelėje kur į griovį — graužėsi jis ir manė: — Ne, iki namų tai jau neprivešiu.

Kai važiavo per tiltą, tarė sau: — Geriausia vieta, vanduo nuplukdys mano gėdą, — jis jau atsistojo, jau viena ranka nusitvėrė už suolo, ir staiga čia pat sušvytravo Gailių trobos langas, kurio šviesoje stovėjo Justė, ir jos akys buvo ašarotos ir maldaujančios, tarytum ji yra vaikas ir prašė nemušti. — Ir jis vėl prisėdo ant suolo. — O ko aš bijausi? — pamanė jis išdidžiai, — kas man gali drįsti sakyti ką ar juoktis, nors ir akmenų prisirinkęs vežčiausi. Jeigu ir juoksis, tai kas man jie!

Ir ką buvo pasiėmęs Gailių kieme, atsivežė į savąjį, ir viskas buvo iškelta su deramu iškilmingumu ir atsarga, kad nenubrūžintų dažų nei blizgesio, kad joks rantelis nenusigramdytų į durų staktą. Viskas buvo sunešta į gerąją trobą, ir į valias kiekvienas galėjo prisižiūrėti ir girti.

Tiktai suolo jis neleido niekam judinti — jis pats buvo beiškeliąs — ir ūmai jį vėl apsėdo pyktis: varna ji, ta jo pasirinktoji, ką besakytum. Kur dėsi tokį suolą? Jis įmetė atgal vežiman ir bernui liepė su viskuo nugabenti į ratinę — reikės kur rytoj užkišti į pašiūrę, kai nematys niekas. Ir pats ėjo į vidų, kur kaimynai ir kraitvežiai, ir uošvis buvo vaišinami jo dailių seserų, kurios jau tinkamai buvo išdėstę brolienės turtą. Jis regėjo ratelį, pristumtą tvarkingai trobos pakraštyje, ir kuodelis buvo truputį papeštas žemyn, rodos, jo mergaite ką tiktai nutraukė lino pluoštą ir pakilo kitiems darbams, ir tuojau grįš atgal verpti. Taip, ji ateis čia, apsižvalgys, pasižiūrės pro langą ir paklaus: — O suolas? Ar jos akys vėl bus tokios nuskriaustos?

Kai nebeliko nieko svetimo ir uošvis nuėjo miegoti, Mykolas nuėjo j ratinę, iškėlė iš vežimo suolą, užsimetė ant pečių ir pradėjo nešti. Ir sustojo kiemo viduryje. Kur dėti? Ir vėl buvo labai piktas. Argi po palange? Net šalavijai nuvys iš pykčio taip suniekinti! Ir nei pastatysi kieme — šičia neaugo viduryje jokis medis, kuris pridengtų, kaip pas Gailius. Jis nuėjo per savo didelį sodą ir pačiame gale, prie tvoros, tarp tankiausių serbentų krūmų pastatė savo nešmenę. Dabar ir ne toks bjaurus atrodė, bent sutemus, ir niekas nebus atsiminęs, ar koks suolapalaikis iš senų seno tūnojo šičia, ar neseniai išmetė atlikusį iš trobos.

Jis susijuokė ir jam pasidarė ramu sutvarkius, ir ilgu laukti sekmadienio.

Sekmadienis atėjo, po sumos joks darbėniš-kis neskubėjo eiti iš bažnyčios ir stebėjo kokia šauni pora buvo sutuokta, ir kiek žvakių daug degė, ir kaip ilgai grojo vargonininkas trankų maršą. Ir triūbininkai trenkė per visą miestelį. O paskui tris dienas ūžė jaunosios tėviškėje. Paskui jaunojo pusės svečiai ir patys jaunosios artimieji atvėdlavo jaunąją į dabartinius namus.
Užsiverkus išvažiavo Gailių Justė iš tėvų namų, tačiau kelyje džiūvo jos ašaros, nes ji juto vyro ranką ir petį ir tenai rėmėsi, saugi tokioje užuoglaudoje. Viskas pasikeitė ir kitaip nebegalėjo atvirsti niekuomet — tokia Viešpaties valia. Bet savyje ji džiaugėsi, kad taip įvyko, nes paskui tokį vyrą, kaip ji gavo, eini ir eini iki pat mirties, ir nežiūri koks takas. Ir nėra sunku.

Visai nebuvo sunku ir šiaip sau, jo seserys buvo tokios mielos mergaitės, jog jos visos juokavo ir čiauškėjo, lyg tikros giminės, ir su jomis ji užmiršdavo, kad ji jau rimta šeimininkė ir gali joms patarti, net įsakyti. Ji apgailestavo, kad jos netrukus išsivaikščios tokiais pat keliais, kaip ji dabar atėjo: jos jau buvo sutartos viena ir kita, šitą pat žiemą jos ištekės ir išvažiuos katra į savo naujus namus. Ir liks tiktai viena moteris, ji, šeimininkė.

Gerai ją buvo išauginusi motina, ji suprato apie gyvulius ir namų ruošą ir laukų darbus, ji buvo stipri, greita ir vikri, ko ji neturėjo patikti savo vyrui. Ir patiko. Taip labai, kad jis kiekvieną kartą per prievartą atsiplėšdavo nuo jos šalies, nors tiktai į miestelį važiavo ar prie darbo. Taip greitai bėgo jiems laikas ir toks lengvas, jog ji pati stebėjosi, kaip praėjo dvi savaitės ir ji nebuvo nė pasiilgusi paliktų namų.

Tačiau trečiosios viduryje ji išgirdo svetimą balsą kieme ir tokį baisų, kad baimės apimta išbėgo pažiūrėti, ir išsigando dar daugiau: tai jos vyras kalbėjo taip. Jie stovėjo su samdiniu prieš vienas kitą ir Mykolas Vanagas laidė žodžius kaip strypus, grubiai ir piktai, į savo samdytą žmogų. Ir jo rankos atrodė lyg atkabintos nuo pečių — taip jos norėjo kur nors užsikabinti ir smogti.

Ji negalėjo leisti, kad jos vyras būtų toks, jai buvo gaila, kad jis taip save niekina, ne tiktai prieš kitus, prieš ją, bet ir pats savyje. Ji lyg juokaudama sušuko:

—    Tai jau, vyrai, ko čia alasijate priešpiet!

—    Dar nežinai, gaspadine, koks mūsų ponas — jeigu tik katiną prieš plauką paglostysi jo nesiklausęs, ir tai padūksta!
Berno balsas virpėjo iš pykčio taipgi, tačiau galėjai matyti, jog užtektų, kad šeimininkas pasitrauktų, arba bent vieną ramesnį žodį mestų, ir tuojau viskas užgestų. Norėdama nulenkti vyrą geru pasakymu, Justė atsisuko į jį, tačiau vos buvo pravėrus lūpas, kai jis suriko:

—    Įsikąsk samtį, jei nežinai, kur dėti liežuvį!

Ji tiktai pažvelgė ir pamatė, jog to žmogaus nebuvo sutikusi iki šiol! Per šventą Antaną kažkas buvo parodęs gražų paveikslą, panašų į jį, ir per Petrines, ir piršlybų metu. Ji nusisuko ir nuėjo į trobą, bet ir tenai jai nebuvo vietos.

Pro užduralio pusę ji išėjo ir žvalgėsi palei šulinį, tačiau tenai nematė — ir pagalvojo, jog motina buvo labai teisi, kai sakydavo, kad laimingas žmogus užmiršta viską, o Dievas laikas nuo laiko turi duoti kryželį, kad grįžtų atmintis. Juk ji nebuvo atsiminusi savo suolo! Nors ji bijojo kiemo, iš kurio pabėgo, bet dar labiau norėjo surasti suolą, ir, pasistiepus ant pirštų galų, ji iškišo galvą pro trobos galą pasižvalgyti.

Nė kurio vyro jau nebuvo čia. Tačiau ir suolo ji nematė — ir tada pervėrė mintis, jog visai nebuvo ir atvežtas, tik tiek, kad iš tėvų kiemo pajudino. Ji nusigando ir užpyko, paskui vėl ėmė viltis ir bėgte apibėgo užklėtį, pasižvalgė prie antrojo šulinio ir, tenai neradus, vilkdama kojas nuėjo Į sodą. Sodas leidosi nuokalniui, ir ji turėjo pereiti visą, kol pastebėjo tarp serbentų krūmų savo suolą, ir pripuolus apkabino jį. Ji juto, kad krenta į rankas savo tėvams, o gal ir seneliams, ir gal anų seneliams — toks juk buvo amžinas šitas suolas, tiek jame įręsta buvo nematomų pasitarimų, liūdėjimo ir gerų naujienų.

Kieme staigiai užpulta vyro piktu žodžiu, ji negalėjo nė pravirkti, o dabar ašaros bėgo ir džiūvo, tarytumei šluostomos, ir ji buvo parėjusi tėviškėn. Ir nūnai ji žinojo, kad suolas turėjo didesnę vertybę, negu ji pati juto: prašydama tėvo atiduoti jį drauge su kraičiu, ji tiktai norėjo kažko drauge su kraičiu, ji tiktai norėjo kažko gy-vesnio, negu naujai padaryti daiktai, kurie iš karto dirbami keliauti svetur, tačiau dabar pasirodė, kad ji išsivežė trobos pamato akmenį ar stogo kertę — namus.

Sėdėdama ant jo, ji sužinojo, kad dar daugiau: tai čia visada laukė jos giminė, kuri guodė ją, nebegalinčią sugrįžti, ir priėmė jos pasiskundimus:

— Nevisuomet žmonės meluoja, — pasakė ji tėvams, kurie prisėdo iš abiejų šonų prie jos, — ne be reikalo. Jis yra labai baisus, jis kaip perkūnas trenkia nežiūrėdamas kur. Kaip aš begalėsiu gyventi su juo, taip bijodama?

Jis būtų galėjęs jai atsakyti, kaip jos vyras, nes jis čia pat už serbentų lindojo ir klausėsi. Kai ji buvo pabėgusi be žodžio, jo pyktis prapuolė iš karto, ir jis pats stebėjosi, nes taip nebuvo atsitikę, kad jis šitaip atšaltų. Jis numojo ranka į berną, ir nuėjo į žardieną ir tuojau grįžo. Jis matė, kad ji bėgiojo išsigandusi, nepastebėdama jo, kad ji blaškėsi. Ir kartą pamanė, ar tik ji nenori šokti į šulinį. O kai nubėgo į sodą, tarė sau: —- Kad bent nepasikartų. — Jis ir pats nepatikėjo tokiais nepadoriais savo galvojimais, tačiau jis neužmiršo, kaip ji buvo pagauta jo šiurkštaus atsako žodžio. — Visaip padaro durniai, — pasakė sau piktai, bet nenorėio prisipažinti, kad jam labai rūpi.

Ir štai pamatė ją, kada ji krito ant suolo ir raudojo. — Matai, kam jai reikėjo to griozdo, — pagalvojo jis nekantriai, — jau pasiruošė iš anksto, kaip skarelę ašaroms braukti. — Kiaura naginė! — Ir tuojau jo širdyje suskambėjo: — Kaip mažas berželis sulą leidžia, per jaunas taip sužeisti, — ir jam pasidarė labai negerai. Jis norėjo praskleisti šakas, prieiti, atsisėsti šalia, apsikabinti, ir tada išgirdo ją prabylant.

Taip aiškiai galėjai suprasti, kad ji kalbasi su tėvais, jog jis net užsimerkė ir vėl pasižiūrėjo, ar tikrai ji viena. Ir dabar jis sužinojo, kad jį buvo plakę liežuviais, kad ji jau žinojo ištiksiant baimes. Jis paleido nutvertą serbentos šaką ir pasitraukė, jis pasidarė dar piktesnis, tyliai piktas. Jis tiktai atsisuko kartą, ir nors jau nematė suolo, iš karto prisipildė neapykantos tam medžio gabalui, kurį jis pats, avinas, buvo atvežęs.

Kur tiktai jis žengė, vis galvojo, ką regėjęs ir nugirdęs, ir tylomis kurstė save: juk to neužteks, kad ji, kaip žydai nuodėmes į upę, sukalbėjo savo sielvartus į medį — kai tiktai susitiks su savo žmonėmis, ta verkšla ims iš tikrųjų skųstis, ir taip prisieis susibarti su uošviu. Jis girdėjo ir girdėjo savo ausyse jos kartų balsą, kad vadino jį perkūnu, ir niršo.

Jis juk negalėjo žinoti, staigiai atsitraukęs, kad netrukus jos kartumai buvo išsemti, kad ji pasakojo sukinėdama galvą tarp abiejų tėvų — apie šitą laiką, kuris buvo buvęs šviesus, ir koks geras geras buvo jos vyras. Gal tai šita viena diena buvo netikra? Gal daugiau nebus taip? Juk visiems prisieina kartais iššokti iš klumpių! Greičiausia žmonės nebuvo teisūs, gąsdindami ją savo liežuviais, ir jeigu ji nebūtų jų kalbų seniau nugirdusi, tai ir ši diena nebūtų pasirodžiusi baisi.

Paskui ji tiktai sėdėjo tyliai ir rami, ji girdėjo, kaip tėviškėje jos jaunos seserys dainavo, paprastas gyvenimas liejosi, jos nebebuvo ten, labai reikalingo ir brangaus daikto, tačiau upė nesustojo. Ji žinojo, kad po pasiviešėjimo ji turi eiti į tikruosius namus, bet ji buvo pailsėjusi ir kai grižo i trobą, ji niūniavo ką tiktai seserų dainuotą gaidą, ir vyras prarijo žadą, taip buvo nustebintas.

Jis buvo laukęs, kad ji grįš iš sodo tik vėlai ir visą naktį raudos už jo nugaros, o gal ir miegoti nueis su jo seserimis. Ji gi darbavosi viduje, kur buvo nutrūkęs jos triūsas prieš barnį, ir kai jų akys susidaužė, ji nusišypsojo. Ir jis pats nepajuto, kaip pripuolė prie jos — sekundei ji net buvo išsigandusi, tačiau jis tiktai apsikabino ją, ir taip stipriai, kaip dar niekuomet nebuvo. Bet jis neatsiprašinėjo jos — juk nebuvo už ką, nei pats viduje sau žadėjo, kad taip nebebus — juk nieko ir nebuvo įvykę.

Tokie atvejai jo namuose buvo iki šiol tokie nereti, kad jis jau buvo seniai užmiršęs ir šitąjį, kai netikėtai vieną subatvakarį įvažiavo bričkelė ir joje sėdėjo uošviai. — Tai zylė, bus parašiusi jiems laišką, — pagalvojo Mykolas Vanagas, — tai jie atvyko man daryti teismo. — Užlaužęs antakius jis pasitiko svečius, bet tie iš pat pirmo išsižiojimo buvo tokie meilūs, ir tarytum nedrąsūs, kad be prašymo atvažiavo. Girdi — teisinosi senis Gailius — tai motina neiškentėjo, nepasižiūrėjus, ar jaunoji šeimininkė nesudaužė visų puodų. Vis kas rytas sakosi sapnavus ir sapnavus dukterį — matai, kai pirmąją išleidžia, širdyje lieka tokia didelė skylė, kad neužlopysi. — O kai tėvai pamatė dukterį, kai ilgai bučiavosi — abu jie apkabino žentą: jų vaikas buvo laiminga, žinojo jie.

Žentas tiktai stebėjosi — ką gi, jis pats mato, kad ji tokia laiminga, lyg niekuomet neišliejusi nė pusės ašaros. Bet jis negalėjo tikėti — jis taip nutaisė, kad jie vieni pasiliktų, kad duktė atvertų tėvams savo skundus. Jis slaptomis klausėsi, jis stačiai laukė to, nes širdyje kunkuliavo pagieža, kuriai nebuvo kaip prasimušti be jokio ženklo. Ir jis tiktai girdėjo, kaip jo pati gyrė tėvams vyrą — jis darbštus, jis protingas, jis blaivus, jis visų gerbiamas.

—    Ar ne toks ugninis, kaip skelbė svietas?

—    kartą sako tėvas, lyg šiaip sau, ir duktė ima juoktis.

—    Kaip balandėlis, — sako ji, ir motina atsidūsta.

—    Jau kad tie žmonės! Nors ir šventasis pradėtų rengtis vesti, ir tai prasimanytų ką nors.

Tai kad vaišino Mykolas Vanagas uošvius! Neatsidžiaugė tie, ir išvažiavo pamylėti, palepinti, patenkinti — ir patenkintas liko žentas. Tačiau dar tą patį šventvakarį seniūnas atnešė raštelį dėl pastotės, ir kaip kaimynas neišėjo, o ilgai sėdėjo ir kalbėjo guviai, ir vienu neatsargiu žodžiu prasitarė geriau nusimanąs, kaip sukti vielas į kiaulių knysles. Šeimininkas tučtuojau ir atsirišo nuo mieto. Netrukus jis išdirbo seniūną iki paskutinio auto, o kad tasai jautėsi esąs valdžios žmogus, savęs vertas — troba skeldėjo nuo velnių ir kitokių baisenybių. Ir jaunoji šeimininkė vėl ilgai sėdėjo ant savo suolo, ir vėl jos vyras slaptomis klausėsi, kaip ji skundėsi savo tėtušiams, kurie dar nė namų nebuvo pasiekę iš dukros lankytuvių, kur ją regėjo turint tokį gerą gyvenimą.

Ir po to ji vėl šypsojosi, jie vėl buvo susitaikę neminėdami, kad pykosi. Tiesą sakant, argi jie pykosi? — galvoja jis. — Kas jai rūpi, jeigu jis su kuo susiima, tai jo reikalas, pati turi tiktai tylomis pritarti savo vyro teisybei. Bet jis junta, kad ji netaip mato viską, ir štai dėl to visuomet kilo priežastis užrikti ant jos. Jis žinojo, kad taip nereiktų, nes po kiekvieno tokio karto ji vis sunkiau besišypsojo, ir jo rankose ji taip susitraukdavo, kad atrodo laiko tuščią nieką savo glėbyje. Tačiau kaip jis gali kitaip daryti? Juk ir višta paliudys, kad ne pati, o jis teisus.

Jeigu tik ji neturėtų kur iškalbėti savo tų išsigalvotų bėdų — manė jis ir keiktinai keikė suolą. Ji tenai jau ne tik rauda, ji pakalba ir apie kitokius rūpesčius, kurie jai prisieina ūkyje. — Tai iš atkaklumo, — manė jis, — tai tyčia ji nenori pasiklausti jo niekame, jeigu tiktai jai rodėsi, kad vyras prieštaraus ar uždės savo valią. Jai geriau su šmėklomis kalbėti! — Jis pradėjo neapkęsti suolo, tarytum tai buvo jaunas vaikis, kuris vilioja pačią. Kartais jis tyčia užsukdavo į sodą vienas, kad galėtų spirti koja ar nusispjauti ton pusėn.

Bet kažikas rišo jo rankas, kad nepaėmė suolo iš čia. — Liausis, — galvojo jis apie žmoną,
—    liausis čia vaikščiojus, susipras kaip gyventi, suaugs į protą, juk tiktai dvidešimt tesuėjo prieš pat vestuves, kokia čia išmintis!

O ji nesiliovė. Vistiek, ar buvo purvynas, ar snigo, ar buvo taip šalta, kad varnoms kailinių reikėjo — po savo susigraužimų ji ėjo į sodą ir sėdėjo ant savo suolo, kol jos širdis aprimdavo, ir kalbėjo ji tenai, arba tylėjo ir verkė. Vyras jau daugiau nėjo klausytis pasalomis — kartą jam pasirodė, kad ji tyčia kalba jam prigirdėti, tačiau jis žinojo, kad ji nenujaučia jį klausius: ji tylėtų, jeigu tiktai numanytų sekant ją. Tiek tai jau jis pažino ją.

Ji nebesikišo į jo kalbas su kitais, ji ir pati nesiginčijo, ji niekuomet neatsikirto jam, bet jis žinojo, kad nėra nulenkęs jos sau. Ir jis nemėgo, kad ne jo būtų viršus, ten, kur jis turi teisę. Bet jis nežinojo, kaip turi kovoti su ja ar su jos bendru — suolu.

Ir taip per pūgas, ir žiemai benuleidžiant sniegą, ir pavasariui vos nosį iškišant — ji nešė savo širdį pakloti ant seno medžio, o Mykolas Vanagas jautėsi, kaip bejėgis senas vilkas, kuriam iškrito visi dantys. Tačiau kai sužaliavo serbentai, kai jie vėl turėjo tiek lapų, jog galėjai apsidangstyti jais, kaip drabužiais, jis kartą neištvėrė ir nusekė, pats nežinodamas kodėl. Ir tuojau labai pasigailėjo atėjęs: šitą kartą ji neatėjo nei pykti, nei verkti, ji kalbėjo taip tyliai ir džiugiai, ir taip paslaptingai, su tokia gražia gėda, kaip tiktai motinai jaunamartė tesipasakotų: kad ji buvo pajutusi, jog laukia kūdikio.

Mykolas stovėjo ištiktas tokio pykčio, kokio niekas per visą jo amžių nebuvo sukėlęs — jis norėjo čia pat vietoje .užmušti ją: kaip ji galėjo nutylėti tokį daiktą? Juk tai jo vaikas buvo pakeliui į pasaulį, ir ne tėvui motina praneša žinią, o medžiui, suskeldėjusiam suolui! Bet jis stovėjo taip sustyręs, tarytumei pats buvo paverstas į medžio stuobrį — ir jis gerai žinojo, kad niekuomet nebūtų pakėlęs rankos į ją smūgiui, o dar labiau ne dabar. Jis tiktai stovėjo nealsuodamas, kol ji sėdėjo ten, nejudėjo, kol tik ji pasitraukė. Tada jis nuėjo į pašiūrę ir vėl grįžo į sodą. Nešinas kirviu.

Kokia laiminga buvo minutė, kada jis iš viso augumo atkėlė kirvį ir trenkė į suolą. Jis juto, jog metus galėtų taip kapoti ir nepavargtų — metus, neatsitraukdamas. Bet suolas buvo ne toks jau didelis, jis netrukus pavirto malkomis, ir visas sukrovęs į glėbį, Mykolas nunešė į trobą.

Kaip tiktai prie ugniakuro stovėjo pati ir ruošėsi kaisti pietus — jis numetė malkas prie pat jos kojų, ir negarsiai, su mažu juoku tarė:

—    Atnešiau tau gero kuro — skaidri bus ugni.

Ji susijuokė labai meiliai: niekuomet jis nebuvo buvęs toks jautrus, kad pats malkas neštų.

Ji paraudo, staigiai pamanius, jog gal jis pažįsta, kaip jai dabar yra.


ALFONSAS DARGIS   JAUNAVEDŽIŲ SUTIKTUVĖS

Ji pasilenkė paimti pagalį ir taip pasiliko: prieš jos akis gulėjo negyvėlis, jis buvo iš jos tėviškės. Paskui ji paėmė į rankas tą pagalį — tai buvo suolo koja, net neperskelta pusiau, tvirta ir kažkiek metų stovėjusi, tarnavusi jos giminei, ir dabar svetur nužudyta. Su ta koja rankoje Justė Gailiūtė Vanagienė atsitiesė.

Mykolas Vanagas stovėjo priešais savo pačią ir laukė, kad ji skels jam į kaktą tuo medžiu, tačiau ji paguldė pagalį po katilu, kur ugnis buvo pradėjus gesti, ir pasilenkus ėmė pūsti. Ir jam pasirodė, kad ne jis, o suolas jį sukapojo — ir kai jis išėjo iš trobos, jis juto, jog pats krenta dalimis, kaip malkos gabalai.

Kai visa šeimyna susirinko pietų ir jis atėjo — šeimininkė tvarkėsi aplinkui stalą, rami, o jos akys nebuvo verkusios. Jis skersomis žvilgterėjo Į ugniakurą: nė šapelio nebebuvo likę iš suolo. — Ji sudegino, kaip relikviją — pamanė jis ir pasijuto pavargęs, tačiau vistiek buvo nurimęs. Pavargti jis galėjo, juk buvo nuveikęs savo stipriausią priešą.

Jis turėjo reikalų pas kaimyną ir grįžo vėlai, jau ir gulti buvo visi išsivaikščioję — tiktai jų lova buvo tuščia. Ir tuščios trobos. Ir kiemas. Ir ūmai jį suėmė nepatirta baimė. — Ji pabėgo nuo manęs, kaip nuo žmogžudžio, — galvojo jis, — ji išvyko pas tėvus, namo — ji nebeturėjo kur sėstis sode, savo vienintelėje priebėgoje.

Bet jis vistiek nuėjo į sodą, kaip į kapines. Ji buvo ten šviesioje sutemoje, nedideliam mėnuliui rodant, jis regėjo ją stovinčią suolo vietoje. Ir girdėjo ją kalbant: ji sakė, kad yra pavargusi, ji beveik norėtų mirti, jeigu ji nežinotų, kad ji yra tam negimusiam tas, kas jai buvo jos tėvai. Ji ramino save, kad nėra žemėje tikrų namų, viskas yra taip praeinantis, kaip suolas, kurį paėmė žiauri ranka ir sunaikino. Bet jeigu tokia yra Viešpaties valia, ji pasakė tai nuolankiai, kaip kalbėjo jos motina, kaip sakė kartų kartos jos giminėje, ir visose kitose, visų žmonių. Ir paskui ji tarė sau viltingai, juk vistiek senasis suolas tebėra jos širdyje, kaip palieka išėję mirusieji, kaip namai, iš kurių ji turėjo pasitraukti, tebėra surišti su ja.

Ji rimo taip kalbėdama, girdėjo jis, ir matė, kad jos veidas suvargęs ir pablogėjęs šitoje neaiškioje šviesoje ima skaidrėti. Bet jis darėsi vis neramesnis.

Ir dabar jis nepyko, labai keista buvo jam pačiam, bet jis nepajėgė pykti. Tiktai galvojo apie ją, savąją, kurią taip mylėjo, kad pats nežino kiek. Jis galvojo apie žmones, kad kiekvienas turi savo garbę, savo sielą, reikalus ir teisę. Kas yra Mykolas Vanagas? Visas pasaulis, nėkiek nemažiau, kaip visas. Taip jis augo ir tarėsi protingesnis už savo tėvus. Taip jis Įprato girdėti, kad buvo giriamas, jaunas, šaunus, ugniniu būdu, nesuvaldomas — ir tai, kad vėliau jį peikė ir keikė, jam atrodė vistiek gyrimas.

—    Aš esu niekas, — staigiai pagalvojo jis, — šita maža moteris gali mane užmušti vienu pirštu. Nes ji yra gera. Aš jai negalėjau atimti nieko, kas nėra atimama.

—    Aš jai nieko nedaviau, — galvojo jis karčiai, — nors maniau, kad ji gali didžiuotis gavusi mane. Aš jai neatstoju nė to kraitinio suolo. Kodėl ji neateina pas mane su savo bėdomis? — Nes aš pats esu jos nelaimė, — tarė jis šnibždomis. Tačiau jis nenorėjo pasiduoti ir mėgino vėl apkaltinti: — Bet tokią žinią, kaip šiandien, ji man privalo, ji man skolinga pasakyti! O gal reikia nupelnyti, būti vertam, kad ji ateitų?

Kažiko reikėjo, žinojo jis, ir žinojo ko: nusileisti ir prisipažinti, pajusti savo netiesą. Neužteko tiktai apkabinti, kaip visuomet jis baigdavo tuos neišsibartus barnius. Ir jis stovėjo vietoje, nejudėdamas — nebuvo taip lengva sukūrenti savyje nešvęstus daiktus.

Jis stovėjo, jis leido jai pasitraukti, tačiau ji nėjo iš čia — atrodo, lyg ji nebeturėjo stogo šios nakties nakvynei. Tarsi jai buvo atimtas ramstis, lieptas per upę, kuriuo ji grįždavo ir vėl sutikdavo jį, ir galėjo šypsotis, ir dabar ji bijojo eiti.

Jis žiūrėjo į ją per jaunus serbentų lapus, ir atrodė, jog jie stovi bažnyčioje, yra švento Antano atlaidai, jis pamatė ją iš tolo ir galvoja, kaip pasiims sau. Ir staigiai perveria širdį: dabar yra kitaip, jeigu prarandi, tai negali pasiimti, reikia atrasti.

Ir vis nykiau ir beviltiškiau plakė jo širdis, kol jis pasijuto visai mažas, pats reikalingas raminimo, ir tada jis nebeištvėrė:

—    Justele! — pašaukė jis, ir ji krūptelėjo, bet atsuko veidą tiesiai į jo balsą.

Palenkdamas serbentų krūmą, jis pribėgo ir apkabino ją, ir juto, koks stiprus bebūtų jo apkabinimas, tai tiktai jis laikosi ir bijojo, kad ji nepaleistų jo, kad jis nebūtų pastumtas, nes tada nukristų kažikur neištraukiamai.

—    Ar tu man gali dovanoti? — sušnibždėjo jis, — už viską?

Jis nebuvo prasitaręs tokio žodžio net savo motinai, bet dabar nesigailėjo, ką pasakė, ir žinojo, jog kalba ne tuščiai. Ir ji žinojo, jo žmona. Ji apglėbė ji visomis jėgomis, tarytumei keldama jį prie pat savo širdies. Ir jis juto, kad pirmą kartą jie stovi taip artimai, jog tarp jų nieko kito.

Tačiau jis pajuto neaiškią baimę, lyg šešėlį — tai dėl to jis pasakė dar:

—    Ar tu padėsi būti man kantriam ir geram, jeigu aš kada.

Ji susijuokė taip lengvai ir skambančiai, — jog jam pasirodė, kad sugiedojo paukštis prie pat jo ausies, — ir jis žinojo, ką ji pažada.

Pabaiga
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai