Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. KAZIMIERO ŽYGIS VENGRIJON PDF Spausdinti El. paštas
PASTANGOS KAZIMIERAITĮ PASODINTI VENGRŲ KARALIUMI

I.    Įvadas — perdėtas Vengrijos žygio vertinimas tolimesniam jauno Kazimieraičio apsprendimui.

II.    Karaliaus Kazimiero Jogailaičio dinastinio į Vengriją veržimosi priežastys.

III.    Motiejaus Hunyadi (Korvino) valdymas Vengrijoje.

IV.    Kazimieraičio 1471 metų žygis į Vengriją.

V.    Karalaičio sunkumai po Vengrijos žygio ir išvados.

I
"Po (Vengrijos) žygio buvo jis (princas Kazimieras) kaip sulaužytas. Jis vis labiau ir labiau, bėgdamas iš pasaulio, atsidavė religiniam gyvenimui; praleido keletą metų Vilniuje, ir mirė 1484 metais pačiame jaunystės žydėjime". Šitaip rašė žymusis Lenkijos istorikas, vokietis Jokūbas Caro (Geschichte Polens V 1888, 584) apie antrojo karaliaus Kazimiero sūnaus žygį į Vengriją. Toji J. Caro mintis — apie dideli šv. Kazimiero gyvenimo lūžį tuoj po 1471 metų kampanijos — buvo nuolat kartojama, plečiama, stiprinama, kai tik būdavo užsimenami jo jaunystės metai. Išskyrus A. Prochaską, ji yra sutinkama beveik visoje kitoje senesnėje kazimierinėje literatūroje.

Į vėlesnius šv. Kazimiero gyvenimo duomens beveik neatsižvelgus, buvo dažnai mėgstama daryti skubotas išvadas. Anas nepasisekęs bandymas tapti Vengrijos karaliumi ilgai laikyta dideliu posūkiu jo gyvenime, pagrindine priežastimi Šventojo "pabėgimo" iš pasaulio . . . Tačiau vaidmuo to žygio, kurio metu jauno Kazimieraičio vardas pirmą kartą buvo imtas minėti kronikose ir įvairiuose aktuose, nebuvo tokis lemiantis. Peržvelgus patį žygį, jo eigą ir paties kandidato į Vengrijos sostą laikymąsi vėliau, neabejotini faktai rodo, jog jaunuolis, kad ir jautriai asmeniškai pergyvenęs patį nepasisekimą, nepabėgo iš politinio visuomeninio gyvenimo. Jis, iki pat jo ligos pasunkėjimo, tėvui buvo rūpestingas pagalbininkas.

II
Kai didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis 1471-jų m. rudenį savo sūnų siuntė Vengrijon, jau turėjo jis ten savo giminėje prieš 30 metų pramintą kelią. Tada Jogailos vyriausias sūnus, Kazimiero brolis ir drauge jaunųjų Kazimieraičių dėdė, kuris, tapęs Lenkijos karaliumi vadinosi Vladislovu III, 1440 m. užėmė vengrų ir čekų sostus. Pačios politinės aplinkybės tada Jogailaičiui lengvino tų karūnų gavimą.

Atsitiko taip, kad imperatorius Albrechas II, kuris, būdamas Zigmanto Liuksemburgiečio žentu, paveldėjo Čekiją ir Vengriją, sugrįžęs iš žygio prieš turkus, staiga mirė (1439). Tiesa, našlė Elzbieta ašarojo ir protestavo. Ji buvo pasilikusi su dviem mažytėmis dukrelėmis ir po vyro mirties sulaukusi vyriško įpėdinio, Ladislovo "Postumo". Ji negalėjo tačiau Vladislovui Jogailaičiui sukliudyti užsidėti šv. Stepono karūnos. Ypač Lenkijos unijos su Vengrija tada siekė veiklusis politikos vairuotojas Zbignevas Olesnickis. Jam Vladislovo tapimas vengrų karaliumi reiškė laimėjimą nuopelnų Bažnyčios akyse. Tuo būdu buvo stiprinamos viltys, kad atsiras daugiau bendrų jėgų prieš vis kylantį turkų pavojų. Bet viltys nyko, kai tragiškai baigėsi lenkų-vengrų unija. Vladislovas 1444 m. negrįžo iš žygio prieš turkus. Jaunas karalius dingo be žinios kautynėse prie Varnos Juodosios jūros krante.

Jaunutis Postumus, kurio globėju oficialiai skaitėsi imperatorius Friedrichas, tada jau galėjo būti išrinktas karaliumi. Bet prasidėjus Vengrijoje savitarpio peštynėms, vis daugiau įtakos įgijo turtingas magnatas Jonas Hunyadi. Jis buvo karžygiškai pasižymėjęs eilėje kovų prieš turkus. Tad seimas jį išrinko regentu. Hunyadi dar turėjo ir vėliau didžių karinių pasisekimų. Padedant šv. Jonui Kapistranui, jis atmušė 1456 m. turkus nuo Belgrado. Tuoj po šito laimėjimo regentas mirė. Tais pat metais (1457) mirė ir Ladislovas Postumus, kuris negailestingai buvo persekiojęs Jono Hunyadi giminę, jo vyriausiam sūnui nukirsdamas galvą. Nesunkiai jaunesnis Hunyadi sūnus Motiejus vad. Korvinu (Corvinus) buvo išrinktas Vengrijos karaliumi (1458. I. 24). Čekijoje gi, dar Ladislovui jaunam esant, husitų utrakvistų vadas Jurgis Podebradas buvo tapęs regentu (1452), o po Postumo mirties ir karaliumi.

Abiem tautiniams valdovams tačiau atsirado pavojus iš jų kaimyno. Net tapęs Lenkijos karaliumi ir iš Vilniaus persikėlęs Krokuvon (1447), didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras savo dėmesį vis labiau ėmė kreipti j pietus. Jis turėjo čia ir pirmosios jaunystės prisiminimų. Kitados, kai mirė imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis (1437), valdantieji Krokuvos ponai buvo veikę prieš šio žentą Albrechtą II-jį. Jie tada projektavo berniuką Kazimierą pasiųsti į Čekiją, ir tik baimė, kad husitizmas nepradėtų stiprėti ir Lenkijoje, sulaikė nuo lemiamo žingsnio. Tad, unijai su čekais neįvykus, Kazimieras buvo nusiųstas 1440 m. Lenkijos karaliaus vietininku Lietuvon, kur jis tačiau buvo išrinktas didžiuoju kunigaikščiu.

Bet štai vėliau istorija beveik kartojosi! . . . Atrodė, jog yra atsiradusios nepalyginamai stipresnės dinastinės galimybės jo paties vaikams, negu kitados jam pačiam ir broliui Vladislovui. Kazimieras buvo vedęs imperat. Albrechto II-jo dukterį Elzbietą Habsburgaitę. Po brolio Ladislovo Postumo nelauktos mirties, ji ėmė savo dinastines teises į Čekiją ir Vengriją grįsti vad. legitimizmu. Elzbieta Kazimierienė buvo tvirtai įsikalusi į galvą, jog, broliui mirus, tik jos sūnums nepriklauso būti Čekijos ir Vengrijos karaliais. Abu rinktieji karaliai jai atrodė tik uzurpatoriai, jos teisių užgrobikai, negalį į anuos sostus turėti jokių pretenzijų. Elzbieta ir jos vyras Kazimieras tad vis įrodinėjo savo teises j abi karalystes.

Krokuvos dvaras ir jo politikos patarėjai šį kartą nesigilino ir nesvarstė, kad Elzbietos Lenkijon atsineštosios paveldimosios teisės į jos tėvo Albrechto palikimą iš tiesų buvo iliuzorinės, nes de f acto abu sostai (vengrų ir čekų) buvo elekciniai. Lygias teises į tą palikimą galėjo pareikšti Elzbietos Kazimierienės sesuo, nutekėjusi į Saksoniją. Bet ir tada politikoje pats gyvenimas kurdavo reikalo "įstatymus"! Kaip Zbignevo Olesnickio epochoje (1439-40) į tas dvi valstybes iš Krokuvos pretenzijos buvo reiškiamos elekciniu titulu, taip dabar buvo verčiamasi paveldėjimo argumentais.

Tik laimė ir eilė palankių aplinkybių padės Vladislovui Kazimieraičiui įkopti į Čekijos sostą, o Vengrija, nežiūrint didelių militarinių ir finansinių pastangų, ilgai, iki pat Motiejaus
Korvino mirties (1490), liks jokiam Kazimieraičiui neįveikiama.

Kolei Elzbietos sūnūs dar buvo supami lopšeliuose, savo žmonos teisių Kazimieras negalėjo veikliai paremti. Tik 1470 metais, kai vyriausiam sūnui Vladislovui jau buvo 14 metų, o Kazimieriukui 12, buvo imta ruošti žygių planai, nes atrodė, jog pačios politinės aplinkybės skatina į neatidėliotiną veikimą. Jauno Kazimieraičio Lenkijoje buvo net gailimasi, kad į užsienį numatytas atiduoti gabiausias sūnus. Savam sostui aprūpinti tačiau galėjo užtekti jaunesniųjų atžalų, nes šeimos laimė "karalių motinai" per dešimtmetį po Kazimiero gimimo (1458-68) dar buvo atnešusi keturis sūnus (Joną Albertą, Aleksandrą, Zigmantą, Fridrichą).

Kodėl tik 1470-71 m. Kazimieras su Elzbieta tepasiryžo veikti? Tada kaip tik atsirado palankesnių aplinkybių, ypač Čekijoje. Savo bėdų verčiamas, pats Jurgis Podebradas kreipėsi į karalių Kazimierą, neneigdamas Krokuvos atstovaujamo legitimizmo. O Vengrijoje prieš kieto Motiejaus valdžią būriavosi dalis magnatų, žadėdami paremti Kazimiero antrojo sūnaus kandidatūrą į šv. Stepono karūną. Abiejų karalaičių žygiai buvo beveik kartu ruošiami.

Vladislovui Kazimieraičiui, kurį Pragon lydėjo 7000 raitelių ir 2000 pėstininkų, pusėtinai gerai sekėsi, ir pačios politinės sąlygos klostėsi geriau. Tiesa, į Olomiunco seimą Motiejaus Korvino surinkti čekų katalikai, Romai pritariant ir skatinant, išrinko jį Čekijos karaliumi. Net imperatorius Fridrichas Motiejui užtikrino, jog tik jam tepripažįsta čekų karūną. Bet Jurgis Podebradas, kuriam niekaip nepasisekė savo pusėn palenkti popiežiaus, Pragos seime davė Korvinui "atsakymą". Aplenkdamas net savo paties vaikus, Podebradas sutiko, kad Vladislovas būtų išrinktas Čekijos karalium. Jis tik turėjo seną Podebradą iki jo mirties palikti valdžioje, o toji nenumatytai greitai atėjo (1471. III. 22). Tad 1471 rudenį (IX. 22) Vladislovas jau buvo "Auksinio miesto" šv. Vito katedroje karūnuotas Čekijos karaliumi. Kazimiero sūnų auklėtojas kronistas J. Dlugošas buvo tų iškilmių liudininkas.

Nepalyginamai komplikuočiau stovėjo kelias į Vengrijos karūną, ir ten jaunesniojo Kazimieraičio žygis nuėjo kitaip. Išvakarėse anos dienos, kai Vladislovas buvo pateptas karaliumi, karalaičio Kazimiero vardu Krokuvoje buvo paskelbtas atsišaukimas (1471. IX. 20) prieš "įsibrovėlį ir uzurpatorių" Motiejų Hunyadi. Po šitokių žodžių tuojau reikėjo veikti, ir veikimui buvo paruošta visa kariuomenė, su kuria karalaitis pasijudino 1471 m. spalių 2 d.


Lietuvos - Lenkijos kareivių uniforminė apranga XV amžiuje. (Iš A. Brueknerio knygos "Tysiac Lat Kultury Polskej")
 
III
Karalaičiui Kazimierui reikėjo kovoti ne tik prieš Motiejų Korviną, kuris, kaip greitai paaiškėjo, tvirčiau sėdėjo soste, negu jo priešai persistatydavo Krokuvoje. Nemalonu buvo, kad reikėjo veikti dar prieš aiškiai priešišką nusistatymą Romos Kurijos, kuri jau karaliaus Kazimiero planams stojo skersai kelio, kai šis smelkėsi į Čekiją. Romai buvo padarę ypač blogą įspūdį, kai Kazimieras derėjosi su husitu Jurgiu Podebradu. Po šio mirties popiežius Paulius II ir šio įpėdinis Sikstas IV nesvyruodami į Čekijos sostą palaikė Korviną, kaip to buvo siekusi ir "Čekijos katalikų lyga".

Motiejus Korvinas, be to, būdamas ištikimas katalikas, jau buvo pasižymėjęs kovotojas prieš turkus. Čia jis ėjo tėvo pėdomis, rodydamas daug sumanumo ir energijos. Iš jo buvo galima laukti tikro vado. Pirmiausia Korvinas viduie sutvirtino savo padėtį, ir už 40,000 dukatų 1462 m. iš imperatoriaus Fridricho III atpirko šv. Stepono karūną, kurią šiam Ladislovo Postumo ir Kazimierienės motina buvo patikėjusi saugoti. Tuo būdu Motiejus įgijo patį svarbiausią karališkos valdžios simbolį. Iki tol jis vis galėjo turėti baimės, kad Fridrichas III, kuris ir Vengrijos karaliaus titulą vartojo, gali pats tapti jos karaliumi. O vengrų akyse, kas per karūnacijos iškilmes nebuvo užsidėjęs šv. Stepono vainiko, nesiskaitė tikru jų karaliumi. Pašalinęs šį konkurentą, Korvinas 1464 m. karūnavosi Budoje (Budapešte), ir pasijuto daug tvirčiau soste. Atrodė pavojai praėję, kai atsirado rimtas pretendentas iš Krokuvos, kurio tėvas valdė dvi dideles valstybes.

Vengrų istorikai Motiejų laiko vienu iš žymiausių savo valdovų. Ir kiti jam pripažįsta genialių ypatybių (J. Caro). Remdamasis miestais, vidurine ir smulkiąja riterija, Korvinas centralizavo savo valstybę. Dideliu jo nuopelnu laikoma, kad jis Vengrijoje palaikė humanizmo sąjūdį. Vedęs Neapolio karaliaus Ferdinando Aragoniečio dukterį Beatričę, Motiejus kvietė italų rašytojus ir meninkus, rinko rankraščius, kūrė spaustuves. Prie savo vardo prisidėjo ir lotynišką priedą "Corvinus" (nuo corvusvarnas).

Naujosios srovės šalininkų augštinamas ir garbinamas, energingasis karalius labiausiai išpopuliarėjo savo nepalaužiamu nusistatymu prieš turkus. Korvinas ėmė kreipti ypatingą dėmesį į galingą osmanų imperiją, nes joje įžvelgė patį didžiausią priešą ne tik Vengrijai, bet ir visai Europai. Tik prieš tokią galybę vien Vengrijos jėgomis Motiejus nedaug tegalėjo padaryti. Jo autoritetas tačiau kilo, kai nuo turkų gindamas savo valstybės sienas, Vengrijos priklausomybėn paėmė Valakiją, dalį Serbijos ir sėkmingai puolė turkus prie Adrijos Bosnijoje.

Korvino laimėjimai po Konstantinopolio kritimo (1453) išsigandusioje Europoje, ypač Romoje ir Venecijoje, sukėlė daug džiaugsmo. Popiežius Pijus II prieš savo mirtį (1464) projektavo prieš turkus didelį kryžiaus žygį, kurio vadu turėjo būti Motiejus. Šis sutiko, tačiau patį vadovavimą perleisti kokiam vokiečių kariuomenės vadui, jeigu tik Vokietijos imperija prisidėtų su reikšminga pagalba. Karinėms operacijoms prieš turkus Korvinas siūlė savo bazes — tvirtoves prie Vengrijos sienos. Ypač svarbi buvo 1456 metais narsiai apgintoji Belgrado tvirtovė. Bet jungtinio žygio nepasisekė suorganizuoti, nes Europos tautos, neįvertindamos bendro pavojaus, tebegyveno savais partikuliariniais rūpesčiai.

Motiejus įsitikino, jog tokiam jėgų apjungimui prieš tada vis didėjančią turkų ekspansiją reikėjo labiau pripažinto autoriteto. Tam galėjo patarnauti imperatoriaus karūna. Kai imperat. Fridrichas III pakliuvo į bėdą, bekariaudamas su husitais, jis pats pasiūlė Motiejui tapti jo įpėdiniu. Jis turėjo tik imperatoriui suteikti pagalbos prieš Podebradą. Korvino kandidatūrą 1468 m. palaikė ir popiežius.

Tad buvo įdomus sutapimas! Šalia garbingojo šv. Stepono vainiko, Motiejus planavo dar užsidėti ir imperatoriaus karūną. O tuo pat metu Krokuvos karalius rengėsi jam ne tik pastoti kelią į Čekijos sostą, bet planavo nuo jo galvos nutraukti ir taip brangiai įgytą valdovo galios ženklą Vengrijoje. Krokuvoje buvo svarstomos galimybės ir skaičiuojamas laikas, kada Budoje pasodinti karaliaus Kazimiero bendravardį, t. y. antrąjį sūnų. Tokiu būdu kaimyniniai varžovai gyveno naujomis viltimis į dar didesnę dinastinę garbę. Abiejų pastangos tačiau neišsipildė. Kaip Kazimierui Kazimieraičiui kelią į Vengrijos sostą užtvėrė pats Motiejus, taip jam pačiam pasiekti imperatoriaus garbę sutrukdė Vokietijos kurfiuristai (elektoriai).

Tiesa, imper. Fridrichas buvo žadėjęs Motiejų intronizuoti Čekijos karaliumi, kad jis pats taptų kurfiurstu ir tuo būdu gautų teisę būti išrinktas imperatoriumi. Bet kai imperatorius su Korvino pagalba išsilaisvino iš pavojingos padėties (Podebradas buvo netikėtai užpuolęs Austriją), užmiršo jis savo pažadą. Jis net kurstė savo buvusį priešą Podebradą prieš Motiejų, kuris sėkmingai kariaudamas, jau buvo užėmęs Moraviją. Podebradas savo keliu siūlėsi Korvinui, jeigu tik šis grąžintų užimtas Čekijos žemes, surinkti reikalingą kurfiurstų skaičių, kurie atiduotų už Motiejų savo balsus. Šis dar derėjosi su Brandenburgo kurfiurstu. Bet vokiečiai kurfiurstai buvo labiau prisirišę prie Habsburgų šeimos.

Tad Motiejus tęsė savo karą prieš Podebradą, ir jau 1469 m., pripažintas Bohemijos, Moravijos ir Silezijos katalikų, karūnavosi čekų karaliumi. Pats popiežiaus legatas Motiejui uždėjo čekų karūną.

Tokioje sunkioje padėtyje Podebradas ir tiesė ranką karaliui Kazimierui, pažadėdamas, kad šio sūnus Vladislovas būtų išrinktas įpėdiniu. Šitaip, net dėl Čekijos karūnos Vengrijai reikėjo kariauti ir prieš Lenkiją. Matydamas tačiau, kad didžioji čekų dalis yra Kazimieraičio pusėje, Motiejus, tarpininku pasirinkęs Olomiunco vyskupą Protazą Boskovicą, j ieškojo su Krokuva taikos. Siūlydamas savo sąlygas, jis prašė Kazimiero dukters rankos. Laikydama Motiejų ne sau lygiu, įžeidusiu net dinastinę garbę, Elzbieta Kazimierienė su dideliu pasipiktinimu atmetė Motiejaus piršimąsi. Ji degė tiesiog neapykanta prieš "iš mėšlo" (ex stercore) kilusį Motiejų (taip mums atvaizduoja pats Dlugošas!), Elzbieta jį laikė kaltininku staigios brolio Ladislovo Postumo mirties, ir tikėjo paskaloms, esą, šis buvęs nunuodytas. Elzbietos sūnų ateities ardytojui buvo atsakyta, jog jis pats esąs neteisėtai užgrobęs valdžią. Tad nei Čeikjoje, ne Vengrijoje visiškai nieko nelaimėsiąs.

Kai ginklas turėjo spręsti klausimą, Motiejui reikėjo labiau įsitempti, nes militarinių uždavinių jis turėjo ne vieną. O visi tos rūšies užsimojimai pareikalavo daug pinigo ir kraujo. Krašte buvo kilęs nepasitenkinimas. Ne tik Karūnos seimas pasisakė prieš naujus mokesčius karui, bet susiorganizavo visa sąmokslininkų grupė. Jos dalyvių tarpe buvo magnatų, augštų dvasininkų. Pats Grano (Esztergomo) arkivyskupas Jonas Vitezas, kuris savaime iki tol pas Vengrijos karalių, kaip ir pirmatakai, naudojosi pirmojo ministerio titulu, jausdamasis apeinamas, savaime tapo didžiausiu Motiejaus priešu. Prieš jį stojo taip pat ir Pecs' (Fūnfkirchen) vysk. Jonas Czezinge (Janus Ponnonius).

Kai nepatenkintieji lankėsi pas Kazimierą ir prašė atsiųsti antrąjį sūnų, atrodė esanti proga išnaudoti padėtį. Atvykusi Krokuvon 16-kos magnatų delegacija pažadėjo Kazimieraičio žygį stipriai paremti pačioje Vengrijoje. Prieš Motiejų veikiančių didikų vadai buvo Rainaldas Rozgonyi, Mikalojus Perėnyi, įtakinga Szekler giminė. Tad Krokuvoje buvo tikima, jog su Motiejumi jau bus baigta, kai tik karalaitis įžengs Vengrijon, nes nepatenkintieji būriais stos po Kazimieraičio vėliava. Tas žygis yra tačiau akivaizdus įrodymas, kaip meistriškai Motiejus įveikė visas jį pasitaikiusias kliūtis ir sunkenybes.

IV
Ladislovo Postumo seserėnas šv. Kazimieras Vengrijon buvo išsiųstas su 12,000 kariuomene, kurioje buvo 1000 totorių ir daug algauninkų (samdytų karių). Kazimieraičio žygį turėjo paremti ir tie kariniai daliniai, kurie buvo lydėję Vladislovą į Pragą. Vadovaujami Povilo Jasienskio, jie atėjo į šiaurinę Vengriją, ir turėjo tenai susijungti su iš Krokuvos siunčiamais pulkais. Šių gi uždavinys buvo, kad turėtų savo veikime bazes, pirmiausia jaunojo Kazimiero vardu užiminėti prieš Motiejų veikiančių partizanų pilis Vengrijoje. Šį kartą nelaukta tiek sunkenybių, kiek jų patyrė 1440 m. šv. Kazimiero dėdė, kai pradėjo savo žygį per Karpatus. Tuo pačiu keliu patraukė Vengrijon ir Kazimieraitis, apsuptas karinių vadų ir politinių patarėjų, kurių dauguma buvo iš Mažosios Lenkijos.

Jeigu karalaitį lydėjo, palyginti, didelė kariuomenė, į kurią dėta daug vilčių, tai taip pat didelio poveikio buvo laukta iš jo atsišaukimo, kuriuo Motiejui buvo skelbiamas karas. Savo priešą "Vaikelis" (taip vadino vengrai sosto pretendentą karalaitį) aštriai puolė, sakydamas, jog šis tesilaikąs soste tik kardo pagalba. Tik visiems grasindamas mirtimi, Motiejus esąs privertęs save pripažinti. Jis — įsakmiai pabrėžė Kazimieraitis — neturįs tačiau jokių teisių į karūną. Gindamas savo paveldimąsias ir gimtąsias teises, karalaitis savo Vengrijoje paskleistame atsišaukime priekaištavo ir kartojo, jog Hu-nyadi Motiejus po Ladislovo Postumo mirties esąs neteisingai užvaldęs Vengriją. Be to, jis leidžiąs turkams plėšti vengrų žemę, imti į nelaisvę krikščionis ir 1.1. Tad nebegalėdamas ilgiau kentėti tokios padėties, kad galėtų apginti krikščionis, jis ir įžengęs Vengrijon.

Tas priekaištingas Kazimieraičio raštas pateko į Vengrijos seimą, kurį Motiejus buvo sušaukęs 1471 metų rugsėjo gale. Iš seimo karalius tikėjosi iškaulyti naujų mokesčių, nes reikėjo jieškoti skubių priemonių apsigynimui. Karaliaus nustebimui, į Budos (Ofeno) seimą susirinko žymiai daugiau magnatų, negu Korvinas laukė. Su triumfą ženklinančia ironiia jis klausė: "Kas dabar pagaLau imsis atvykusį princą Kazimierą vaišinti?" Bet įvertindamas savo padėties rimtumą, kilmingiesiems Motiejus nesigailėjo garantuoti laisvių. Išgaudamas keturgubai didesnį mokesčių paskyrimą negu normaliais metais, jis formaliai patvirtino konstitucinį aktą. Perijodiškai kviečiamam seimui buvo pripažinta teisė nutarti mokesčius, užtikrinta asmens ir turto neliečiamybė. Neišsigandęs savo sunkios padėties, karalius Budos seime vikriai veikė: tai viliojo pažadais ir dovanomis, tai baimino, gąsdinimais ir kietais žodžiais.

Hunyadi pasirodė gudrus politikas. Jis sugebėjo apraminti prieš save susitelkusias nuotaikas ir tiek laimėti, kad dauguma didikų ir dalis vyskupų nepripažino karalaičiui jokių teisių. Šalia karinio konflikto einąs principinis politinis-dinastinis ginčas dėl šv. Stepono karūnos sviro ne Kazimiero giminės naudai. Atsakydamas į karalaičio raštą, Budos seimas neigė Elzbietos Kazimierienės įpėdinystę, nes nuo senų laikų vengrų sostas nebuvęs paveldimas moters šakoje. Pretendentą tepalaiką tik dalelė reikšmės neturinčių riaušininkų. Patys seimo nariai pasisakė remsią savo karalių, nesigailėdami ir savo gyvybių.

Į vengrų seimo raštą tuojau buvo duotas atsakymas. Ginant karalaičio Kazimiero teises, plačiu raštu buvo įrodinėjama, jog ir moteriškoji linija Vengrijoje turinti teisių. Nepamiršta priminti, jog po Zigmanto Liuksemburgiečio mirties šv. Stepono karūna atiteko dukteriai Elzbietai ir jos vyrui Albrechtui II (Habsburgui), o paskui šio sūnui Ladislovui. Šitie raštai rodo perdėm skirtingus abiejų pusių nusistatymus. Juos begalėjo išspręsti tik karinė jėga. Kito kelio nebeliko. Tad, siųsdami savo sūnų į Vengriją, Kazimiero tėvai ir tikėjosi jų dinastinių teisių mindžiotoją priversti pasiduoti.

Žygio pradžia klojosi gerai. Iš Maž. Lenkijos vengrų žemė čia pat, greitai pasiekiama. Reikėjo tik pereiti vieną ruožą Karpatų kalnuose. Spalių gale (1471). X. 29) karalaitis jau buvo prie Saros, tačiau vokiečių gyvenamas Kassa (vok. Kaschau) laikėsi nedraugiškai, ir pati pilis neatidarė savo vartų. Iš čia kariuomenė slinko Hernado (Tiszos prieupis) slėniu į pietus, link Szikszo, prie Miscolczo (šio miesto sukilėliai ir jų radijas išgarsėjo 1956. X-XI sukilime savo herojiška laikysena). Iš čia karalaitis suko pro Egerį (vok. Erlau), ir lapkričio 8 d. pasiekė svarbų punktą Hatvaną, kuris yra vartai į plačią Pešto puščą. Tiesia linija karalaičiui iki sostinės, kur jis turėjo karaliauti, bebuvo likę tik 50 klm.

Prie Hatvano mūrų buvo iškabintas ir herbas jaunojo Kazimiero. Čia buvo tikimasi Rakos laukuose susijungti su sukilėliais prieš Korviną. Siurpryzas buvo labai didelis, kai vietoje jų prie Pešto su 16,000 kariuomenės, kurioje buvo ir lenkų algauninkų, stovėjo pats Motiejus, laukdamas priešų puolimo. Anas seimas buvo padaręs savo. Magnatai Motiejaus neapvylė. O gavęs pinigų, galėjo jis turėti ir kariuomenę, į kurią daug buvo surinkta ir valstiečių.

ŠV. KAZIMIERAS (Lietuvių liaudies kūryba)

Kazimieras gi su savo žygiu buvo gerokai suvėlavęs. Sau šalininkų jis berado žymiai mažiau, nes dalis jų jau buvo spėję susitaikyti su Motiejumi. Šitame sprendžiamame momente, kada reikėjo ryžtis jėga įveikti Motiejų, Kazimieraičio vadai pabūgo svetimoje žemėje kautis. Jie ėmė savo dalinius traukti į šiaurės vakarus, kur Grano (vengr. Esztergomo) arkivyskupo Vitezo pilyse jų kariuomenei buvo žadama prieglauda. Tad, peržengę per Grano upę prie Sagho (Šv. Ipolito vienuolyno), karalaičio daliniai slinko vis toliau į vakarų šiaurę nuo Budos. Jiems svarbiausia baze tapo arkivyskupo svarbi pilis Nyitra (Neutra), kuriai Vitezas buvo įsakęs atidaryti vartus. Šiaip jau beveik visi anie magnatai ir prelatai, kurie karalaičio tėvą taip uoliai buvo skatinę į veikimą, dabar laikėsi pasyviai. Pėcso vyskupas Czezinge buvo vienintelis, kuris Kazimierą prie Nyitros pasitiko su 200 ginkluotų raitelių.

Motiejus gi buvo patenkintas, kad jam vikriais manevrais buvo pasisekę sulaikyti priešą nuo žygio link Budos. Jo planams buvo pakeliui, kad kazimieraitis buvo patekęs į nejudrią padėtį, kurioje tačiau ilgesnį laiką negalėjo išsilaikyti. Korvinas galėjo laukti, o Kazimiero kariuomenei žiemavojimo sąlygos turėjo būti sunkios, nes jai ėmė trūkti ir maisto. O jo negalėjo užtenkamai teikti arkivyskupo J. Vitezo žemės, kurias Motiejus, kaip ir kitų kai kurių Kazimiero šalininkų valdas, buvo nuteriojęs.

Karalius ėmėsi dar kito reikšmingo manevro. Jis patraukė prie Grano, ir ten apgulė pačią arkivyskupo Vitezo sostinę, nes jam tuo momentu ne tiek svarbu atrodė karalaičio Kazimiero kariuomenę išvaryti, kiek atkirsti susimokėlių vadą Vitezą. Šį kartą laikas tikrai kalbėjo Motiejaus naudai. Atsiradusios ligos Kazimiero karių kovingumą mažino. Bet svarbiausia nesėkmės priežastis buvo kita. Kažkokiu lengvabūdišku potvarkiu jo algauninkai tebuvo pasamdyti tik trumpam laikui, vos metų ketvirčiui, mokant raiteliui po 10 dukatų, pėstininkui po 5. Kai tiems algauninkams nebebuvo kuo toliau mokėti, Kazimiero kariuomenė smarkiai tirpo. Išbėgiojimas žymios dalies samdytos kariuomenės, kurios daugumą sudarė vokiečiai (tad Kazimieraičio dalinius Dlugošas ir vadina "vokiečių kariuomene" — "alemanicus exercitus"), reiškė karalaičiui didelį smūgį. Po jo sekė kitas.

Kazimieras neteko svarbiausio sąjungininko, nes, staigaus apgulimo išgąsdintas, Vitezas atsimetė ir pažadėjo Motiejui lojalumą. Paskui jis dėl savo neaiškios laikysenos, kuri Korviną pykino, buvo suimtas. Netekęs kalbos dėl smegenų paralyžiaus, 1472 m. pradžioje mirė. Vengrijos karalius jau buvo patraukęs prieš stipriai susilpnėjusią Kazimieraičio kariuomenę. Buvo vėl reikšmingas momentas veikti. Tad Kazimiero patarėjai buvo tos nuomonės, jog reikia pagaliau sustoti ir laikytis Nyitroje. Kariuomenės vadovybė tačiau, kurios priekyje stovėjo Derslavv z Rytwian, vėl pabūgo, įtikinėdama, jog kazimieraičiui reikia trauktis į šiaurę. Tokioje savitarpėje Kazimiero patarėjų ir vadų nesantaikoje buvo pasirinkta pati lengvoji išeitis. 1471 m. Kalėdų antrąją dieną (XII 26) karalaitis su visais patarėjais išskubėjo į netolimą Gilavos pilį. Tik P. Jasienskis, kurio kariuomenės bebuvo likę 4000, buvo paliktas Nyitroje. Bet jis ten neilgai neišsilaikė. Motiejui pradėjus pilies apgulimą, pabūgę Jasienskio daliniai nestojo jos ginti. Tarpininkaujant Pėcso vyskupui, pasilikusioji kariuomenė padarė paliaubas. Gavusi teisę laisvai pasitraukti link Lenkijos, ji atidavė pilį priešui. Tik vengrų valstiečiai keršydami užpuolė grįžtančiųjų gurguolę, ją apiplėšė ir užmušė porą šimtų karių.

Šitaip liūdnai į pabaigą ėjo žygis, iš kurio buvo tiek daug tikėtasi. O Motiejus džiūgavo. Savo aštriomis pastabomis jis šaipėsi iš labai nenusisekusių priešo karo veiksmų. Prieš kelis mėnesius jo padėtis buvo tapusi sunki. Žinodami Vengrijon artėjančią Kazimiero kariuomenę, tada nerimo Korvino šalininkai Silezijoje, Moravijoje, Bohemijoje. Bet Motiejus sugebėjo greitai savo padėtį pataisyti. O Kazimierui, kuris save laikė tikruoju vengrų karaliumi (jis tituluodavosi "natus regni Hungariae naturalis dominus"), nieko daugiau nebeliko, kaip pasitraukus iš Gilavos, grįžti link namų. Tuo tarpu Motiejaus kariuomenė, nesilaikydama jo Nyitroje duotų pažadų, puldinėjo atsitraukiančią P. Jasienskio kariuomenę, pridarydama įvairių nuostolių. Šis dar bandė laikytis keturiose pilyse, kurios Kazimieraičiui dar buvo likusios ištikimos. Bet jas Korvino vengrai apgulė ir privertė, skubotai palikus mantą ir dalį ginklų, trauktis tolyn. Tik Sztropko pilis (Pakarpatyje), kurią vienas iš sąmokslininkų (N. Perėnyi) Kazimiero kariuomenei buvo atidavęs, išsilaikė ilgėliau. Bet žygis jaunojo pretendento į šv. Stepono karūną buvo jau nepataisomai pralaimėtas. Su juo žygiavusi kariuomenė, vis negaudama algos, ėmė pakeliui link namų plėšti bažnytines žemes, ypač Krokuvos vyskupo stalo dvarus. Dlugošas pažymi, jog pats Kazimieras, jo kariuomenei pakrikus, buvęs patekęs į pavojų.

Šitokioje sunkioje savo padėtyje Kazimieraitis išsiuntinėjo paaiškinančius laiškus kaimynams kunigaikščiams. Yra išlikęs jo laiškas (iš 1472. I. 30) pačiam imperatoriui Fridrichui — "labai brangiam mano giminaičiui", rašytas jis iš Dobczycės (25 klm. nuo Krokuvos į pietus), kur tėvas buvo nurodęs iš žygio grįžtančiam sūnui sustoti ir pasilikti. Iš laiško matyti, kaip Kazimieras sugebėjo gintis nuo savo priešo Motiejaus priekaištų. Pasitikėdamas imperatoriaus prielankumu, jaunuolis rūpestingai aiškino ir apie karo veiksmus, kurie žiemos metu turėię būti sustabdyti. Apsakė jis, kaip buvęs sustojęs Nyitroje, ir iš ten, palikęs įgulą, dėl ligų kariuomenėje, turėjęs pasitraukti. Jis neturėjęs jokios priešo baimės, ir norėjęs su juo susikauti. Maisto trūkumas iš skurdaus Vengrijos pasienio privertęs ji žygiuoti į derlingesnes sritis. Išskaičiavęs, kokie paskui ištiko nepatogumai, Kazimieras aiškino Fridrichui III, jog jis pats, saulei ėmus labiau šildyti ir pagerėjus sąlygoms karo veiksmams, kovo mėnesį esąs apsisprendęs su savo kariuomene "sugrįžti į Vengrijos karalystę ir laimingai pabaigti pradėta žygi"
Bet veltui karalaitis guodėsi, ar buvo guodžiamas tokiais išsikalbinėjimais. Veltui jis prašė iš neveiklaus giminaičio imperatoriaus paramos, greičiausia pats į jo pagalbą nebetikėdamas. O į Vengriją sugrįžti jam jau niekados nebeteko.

Sekdami Dlugošu, istorikai jau seniai yra nurodę (Palacky, Caro), jog svarbiausioji Kazimieraičio žygio nepasisekimo priežastis buvo didelis pinigų trūkumas. Nemažiau reikšminga priežastis buvo, kad plačiaburniai vengrų didikai neparėmė Kazimiero žygio, o iš kitos pusės, ir patys lenkai tuo žygiu bodėjosi. Jis buvo gana nepopuliarus lenkų bajorijoje. Buvo eilė net tokių atvejų, kad Pakarpačio lenkai, artimiausieji vengrų kaimynai, ėjo pas Motiejų kariškon tarnybon, kai šis kariavo prieš karalaitį.

Yra žinomi vardai 42 lenkų kilmingųjų iš Pakarpačių — jų tarpe buvo ir stambių giminių, — kurios, stodamos Motiejaus pusėje, buvo atsiuntusios Kazimieraičiams (Kazimierui, ar Vladislovui) raštus, atsisakydamos klausyti. Tad jau 1472-jų m. sausio mėn. karalius Kazimieras juos visus patraukė į būsimo Piotrokavo seimo teismą, liepdamas ten asmeniškai atvykti.

Apžvelgiant karalaičio žygį į Vengriją, pagrįstai yra nurodoma, kad karinė vadovybė padarė stambių klaidų. Jos buvo tokios didelės, jog to meto amžininkas Dlugošas, kuris šį žygį savo kronikoje plačiai atžymėjo, paminėjo, kaip galimą dalyką, kad karalaičio žygio vadai esą buvę papirkti Motiejaus auksu. Nors kronistas įsakmiai ir neminėjo vardo, bet turėjo galvoje kalčiausią, būtent Derslavvą. Yra žinomas dar kitas to žygio kariuomenės vadas ("exercituum capitaneus"), Kujavijos Brastos vaivada Petras Duninas. Gale Trylikos metų karo (1454-66) prieš kryžiuočius jis buvo sėkmingai vadovavęs kariniams žygiams, kurie ordiną atkirto Pamaryje (Pommern) nuo Vakarų ir privertė taikytis. Bet 1471-72 m. Duninas jau nebebuvo tas pats. Dėl karalaičio žygio nesėkmės, dėl kurios ir jis buvo kaltinamas, iš viso neteko jis Krokuvos dvare malonės.

Šitaip lėšų trūkumas, netesėti vengrų pažadai, algauninkų išbėgiojimas ir bloga karinė vadovybė Kazimieraičiui jau nieko gera nebežadėjo. Tas nelaimingas žygis, išvedęs jaunuolį pirmą kartą viešumon, išspaudė jam ne vieną ašarą. Jis buvo tapęs auka tėvų dinastinių užsimojimų. Į jų suorganizuotą išruošimą šv. Stepono karūnai užsidėti lakios vaizduotės jaunuolis buvo sudėjęs daug vilčių. Žinoma, Krokuvos dvare jis buvo brendęs perdėm legitimizmo dvasioje, labiausiai nukreiptoje prieš motinos nekenčiamą Korviną. Šis jam visą laiką buvo vaizduojamas, kaip šv. Stepono karūnos grobikas. Suprantama, kad šitaip nuo kūdikystes auklėjamas, Kazimieras laikė save iš Dievo Vengrijos karaliumi. Jo galvoje sukosi mintys, kad reikia pašalinti Motiejaus tironiją, kaimyninėms tautoms atnešant didesnį teisingumą ir padarant jas laimingesnes. Jam atrodė, jog jis turi numesti įsibrovėlio jungą. Paskui, paremtas Kazimieraičių kitų jėgų, jis troško eiti tuo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo dėdė, apie kurio gyvenimą iš Dlugošo ir Kalimacho jis daug prisiklausė.

Tad jauno karalaičio širdyje buvo užsižiebęs noras kovoti prieš blogį. Blogi jam atrodė ne tik priešai turkai, bet ir pats Korvinas, nors šis ir energingai kovojo prieš tuos "nekrikštus". Su tokiomis mintimis jaunuolis žygiavo į Vengriją. Bet jis čia ėjo reikšmingą gyvenimo mokyklą, ir su metais, toliau bręsdamas, ėmė praregėti, jog jo žygis buvo tėvų dinastinių ambicijų tenkinimas.
V
Nepasisekimų taurę Kazimieraičiui reikėjo dar gerti ir po 1471 metų žygio. Popiežiaus Pauliaus II-jo įpėdiniu 1471. VIII. 25 buvo išrinktas Sikstas IV, kuris dar griežčiau stojo Motiejaus pusėje. Jau anksčiau Roma buvo siuntusi savo specialų legatą, kad sulaikytų Kazimierą nuo savo sūnų siuntimo į Čekiją ir Vengriją. Karalaičiui sugrįžus iš Vengrijos žygio, su labai aiškiais įgaliojimais buvo atsiųstas naujas legatas, mirusiojo popiežiaus sūnėnas, Morkus Barbo. Jo misija buvo sutaikyti Korviną ir Kazimierą. Iš Romos atsivežtosios instrukcijos rodė, jog būtinai reikėjo nuraminti prieš Motiejų keliamą sąmyšį. Karaliui Kazimierui turėjo būti išaiškinta, kokie pavojai jo laukia, jeigu jis tęs karą prieš Vengriją. Stengdamasis išlyginti kaimynų santykius, Barbo turėjo įspėti karalių Kazimierą, jog jo priešinimosi pasėkoje būsiąs atidėtas Torno taikos patvirtinimas. Jeigu ir to nepakaktų, legatas buvo įgaliotas karaliui, jo sūnums ir jų šalininkams pagrasinti bažnytinėmis bausmėmis, net ekskomunika. Tokiu atveju karaliaus Kazimiero ir jo sūnų valdiniai turėjo būti atleisti nuo priesaikos. Ta proga karalius gavo iš popiežiaus Siksto IV įspėjimą raštu — neremti čekų eretikų (husitų) ir nekariauti su Motiejumi.

Legatas Barbo į Krokuvą atvyko 1472 m. liepos pradžioje. Čia buvo nustatyta, kad augštąjį Bažnyčios dignitorių turėjo sveikinti ir karalaitis Kazimieras. Savo lotyniškai pasakytoje kalboje jis prisistatė, kaip teisėtas Vengrijos karalius, kaip paveldėtojas karūnos Zigmanto Liuksemburgiečio ir dviejų Habsburgų (Albrechto ir Ladislovo Postumo). Po bendrų ir giriančių sveikinimo žodžių pačiam legatui Barbo, karalaitis išgarbino popiežių. Sikstas IV gerai įvertinąs nuopelnus senelio Jogailos už Lietuvos ir Žemaičių krikštą ir pasiaukojimą dėdės Vladislovo, praliejusio prie Varnos kraują, ginant krikščionybę. Paminėjo jis savo senelio (iš motinos pusės) Zigmanto Liuksemburgiečio ir senelio Albrechto tikėjimo vienybei išlaikyti nuopelnus, kurie esą pripažįstami ir pop. Siksto IV. Atsargiai savo kalboje dėstydamas tėvo politinę programą, Kazimieraitis drauge pasisakė ir prieš erezijas. Nors jam ginklu savo teisių į Vengriją nebuvo pasisekę apginti, jis dar turėjo ginti tėvų dinastinę politiką ir išstoti prieš Romos Kurijos samprotavimus, esą, Kazimieras su sūnumis paraližuoją bendro žygio prieš turkus organizavimą. Kiekvienai pusei tačiau turkų klausimas vis kitaip atrodė.

Popiežius Sikstas IV, duodamas legatui tokią griežtą instrukciją, buvo įsitikinęs, jog tik energingais žygiais tebus galima Europos valdovus priversti bendrai veikti prieš vis labiau įsigalintį krikščionybės priešą — turkus. M. Bar-bo uždavinys tad buvo apjungti čekus, vengrus ir lenkus, globojant bendro žygio vadą Korviną. O čia Kazimiero smelkimasis į kaimynus, kad jo sūnums būtų užtikrinti karališki sostai, perdėm kenkė popiežiaus planams.

Kazimiero brovimasis į Vengriją ir pačioje Lenkijoje vis buvo kritikuojamas. Jo sūnums pasodinti į pretenduojamas valstybes (Čekiją ir Vengriją) buvo išleista daug pinigų. Iždas buvo visai tuščias. Tad su Motiejumi buvo pradėtos derybos, kurių pasėkoje 1472 m. pavasarį karalius Kazimieras ir jo sūnus Kazimieras padarė trumpalaikes karo paliaubas. Abi pusi pasiliko status quo, neužleisdamos Čekijoje ir Vengrijoje užimtųjų pilių. Tikėtasi, kad per paliaubų tarpulaikį bus galima prieiti prie pastovesnės taikos.

Besiderant legatas M. Barbo, iš arjiau pažinęs karalaitį Kazimierą, pasidarė sukalbamesnis, ir 1472 m. spalių 20 d. patvirtino paliaubas tarp Kazimiero ir Motiejaus. Bet taikos derybos sunkiai ėjo. 1473 m. kovo mėn. į Nisą suvažiavus tartis, paaiškėjo abiejų pusių sunkiai suderinami priešingumai. Motiejus nenorėjo pripažinti karaliaus titulo net Čekijos Vladislovui Kazimieraičiui. Tad galutinas ginčų baigimas vėl buvo atidėtas, padarius paliaubas iki 1474 m. šv. Vaclovo (IX. 28).

Per pasitarimus ir paliaubų derybas Kazimieraitis vis dar buvo minimas, kaip vengrų karūnos pretendentas, tačiau skaičius didikų, kurie jį rėmė, dar labiau nyko; tad jie visai jau nieko nebereiškė. Atkrito ir žym'eji magnatai Szekleriai, kuriems tėvas Krokuvoje iškilmingai buvo patvirtinęs privilegijas. Nieko neišėjo ir iš plano Motiejų užatakuoti iš Moldavijos pusės. Tas pats Moldavijos Steponas, kuris Vladislovo žygiui buvo siuntęs tūkstantį lankininkų, ginklu buvo priverstas pasiduoti Motiejaus priklau-somybėn. Įvairias sunkenybes darė ir savo sąlygas karaliui Kazimierui statė Pakarpačių šlėktos (kilmingieji). Apskritai likučiai Kazimieraičio šalininkų, kurie anksčiau buvo gyvenę viltimis nusikratyti kieta Motiejaus valdžia, pamatė savo pralaimėtą bylą. Jiems nieko daugiau nebeliko, kaip pasidavinėti Motiejui. O kiti — su šio žinia — 1474 m. pradžioje, keršydami už Karalaičio žygį į Vengriją, nuteriojo keliasdešimt kaimų. Tuo pat laiku, tarpininkaujant legato M. Barbo patikėtiniui Baltramiejui Massai, buvo padarytos paliaubos trejiems metams. Derybininkai tikėjosi, kad per tokį, palyginti, netrumpą laiką aprims atsiradusi neapykanta ir nesuderinami priešingumai. Reikšminga buvo čia, kad paliaubų sutarties akte, lygiai kaip ir Motiejaus patvirtintame akte, šv. Kazimieras jau nebefigūravo, kaip kandidatas, ar pretendentas į Vengrijos sostą.

Šitaip karalaičio Kazimiero reikalas buvo palaidotas. Vėl jį kelti — reiškė priversti Motiejų paklusti. O tai tebuvo galima atlikti tik ginklo pagalba. Jaunasis Kazimieras įžvelgė susidariusią padėtį tiksliau negu visi kiti Kazimiero šeimos nariai. Jam buvo aišku, jog noras laimėti šv. Stepono karūną reiškė ne tik naują karini žygį prieš Korviną, bet ir kovą prieš Romos Kuriją, kuri buvo Vengrijos karaliaus purėje. Nors ir legitimistinėje dvasioje augintam Kazimieraičiui su metais ėmė aiškėti, jog jis buvo Vengrijos karaliui padaręs nenupelnytų ir nepagrįstų priekaištų. Gabus ir įžvalgus karalaitis negalėjo nematyti, jog jis pats buvo patekęs į sąžinės konfliktą. Tarnauti tėvų dinastinėms užuomačioms reiškė prieštarauti Romos Kurijos nusistatymui. Drausmingo sūnaus paklusimas savo mylimiems tėvams reiškė vis tik ardymą bendro kovos fronto prieš didžiausią to laiko rūpestį — turkus.

Motina, tiesa, niekada neužmiršo Motie:aus padarytos "skriaudos". Vengrija buvo brangi žemė jos seneliui ir tėvui Albrechtui. Dėl Vengrijos ilgai kovojo ir kentėjo Postumo ir Kazimierienės motina. O čia dabar joje šeimininkavo svetimas žmogus, nors žygiais pasaulis ir stebėjosi, o humanistai laikė jį pusdieviu . . . Pats Kazimieraitis dar matė, kaip Motiejus visur, kur tik galėjo, tiesė tėvo priešams ranką, kad tik jam pridarius sunkenybių. Net Kazimiero vasalas Varmijos vyskupas M. Tungenas, jausdamas stiprią globojančią Motiejaus ranką, daugiau kaip 8 metus priešinosi savo vyskupijoje karaliui, ir pagaliau laimėjo — turėjo būti pripažintas (nominuotas) Varmijos vyskupu. Motiejus jieškojo sąjungininkų ir kryžiuočiuose. Kazimieraitis buvo dar liudininkas, kaip jo vyresnis brolis turėjo užleisti karingam Motiejui pusę savo valstybės ir vaidinti draugišką kaimyną. Tik po Motiejaus mirties (1490) pasisekė Vladislovui laimėti sostą Budoje, kurį tėvas buvo numatęs Jonui Albertui. Ginklas išsprendė brolių ginčą Vladislovo naudai.

Hiliariono knygelės apie šv. Kazimierą, išleistos 1629 Neapoly, titulinis puslapis.

Karalaičiui Kazimierui Vengrija liko skaudus jaunystės prisiminimas. Vėliau dalyvaudamas aktyviai tėvo politikoje, jį pavaduodamas Lenkijoje, jaunasis Kazimieras stengėsi atitaisyti senas klaidas, kurias tėvas buvo padaręs. Ypač karalaitis gerino santykius su Roma, norėdamas taip pat atitaisyti iš seniau likusį blogą įspūdį, jog Kazimieras ir jo vaikai esą palaiką husitizmą.

Iš kovos prieš Vengrijos Motiejų išsijungęs, Kazimieraitis iki mirties jau neužsidėjo jokios žemiškos   karūnos,   pasipuošdamas   dangiškos šventumo garbės aureole. Per likusius savo gyvenimo dvylika metų jis daug padėjo tėvui, lydėdavo jį gausiose kelionėse, porą metų (1481) tvarkė kanceliarijos teismo ir karines sritis. Daug kartų jis lankėsi ir Lietuvoje, pirmą kartą Vilniuje leisdamas Velykų šventes 1475 III. 26. Čia jis buvo su tėvu vėl 1476 m. Kalėdomis, pasilikdamas Lietuvoje keletą mėnesių. Nuo 1478 m. jis lankydavosi beveik kasmet Lietuvoje, tai Vilniuje, tai Gardine, tai Trakuose.

Šitaip atitrūkęs nuo anų supainiotų Vengrijos sosto reikalų, Kazimieras vis daugiau susipažino su Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės klausimais ir jos rūpesčiais. 1481 m. jis Lietuvoje ilgiau pasiliko. 1483 metais gegužės mėnesį jis Vilniuje jau sutinkamas šeštą kartą, ir čia jis tvarkė didžiojo Lietuvos kunigaiščio kanceliariją. Tėvas jį ruošė savo įpėdiniu ir pratino prie politinio gyvenimo mokyklos. Sūnus nepasitraukė iš viešojo gyvenimo, kaip pvz. padarė labai pamaldus ir jaunas Romos kunigaikštis Aloyzas Gonzaga. Bet ir arti tėvo politinių reikalų stovėdamas, jis gana abejingai žiūrėjo į žemiškąsias gėrybes ir siekė dangiškųjų vertybių.

Šitame jo kelyje Vengrijos žygis buvo pirmasis ryškesnis nurodymas ir paskatinimas.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Monumentą medii aevi res gestas Poloniae illustrantia, t. XI, XIV. J. Dlugosz, Opera Omnia, t. XIV 1877. Matricularum Regni Poloniae Summaria, edd. Th. Wierz-bowski, t. I 1905. A. Theiner, Vetera Monumentą histórica Hungariam sacram illustrantia, t. II (1352-1526) Romae 1860. S. Katoną, Historia critica regum Hungariae, viso leidinio yra 42 t. (Budapest 1779-1810). Vengrijos žygį liečia tik t. XV 490-514 p. Monumentą Hungariae. Acta extera. Mathias Corvinus, edd. V. Fraknoi, t. I-IV. 43-jų tomų G. Fejé vardu išėjusiame rink. Codex diplomaticus Hungariae eccles. et civil. Budapest 1829-44 yra Motiejui skirta daug vietos. V. Fraknoi išl. Monumentą Vaticana historiam Hungariae illustrantia, t. I.-VI Budapest 1884-91. G. Fraknoi, Mathiae Corvini Hungariae Regis epistolae ad Romanos. Pontífices datae et ab eis acceptae 1458-1490. Budapest 1891. Gera monografija. V. Fraknoi, Mathias Corvinus, Koenig von Ungarn. 1458-90 Auf Grund archivalischer Forschungen mit Genehmigung des Verfassers aus dem Ungarischen uebersetzt. Freiburg i. Brg. 1891. O. Zarek, The History of Hungary, London 1939. Ant. Prochaska, Wyprawa Šw. Kazimierza na Wegry, Ateneum Wileñki I, 1923 10-28, 117-139 p. Ant. Prochaska, Swiety Kazimiera w dziejach, Przegląd Powszechny, t. 157, 1923, 50-58, 152-159, 258-275. Kitus šalt. ir liter. žr. Z. Ivinskis, šv. Kazimieras, New York 1955 ir Lietuvių Enciklopedijos XI t. 274 p.(Kazimieras Jogailaitis), 284 p. (šv. Kazimieras).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai