Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MONA PO TREJŲ METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   
EDUARDAS CINZ/\S: Mona. Romanas. Aplankas Petro Mikalajūno. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas Chicagoje, 1981. 204 p. Kaina 8 dol.
Iš kelių ne tuo pačiu metu rodomų dalių susidedančiuose filmuose yra įprasta, prieš tęsinį pradedant, keliais sakiniais atpasakoti ar keliomis scenomis pademonstruoti jau rodytų gabalų turinį, mačiusiems primenant, o nemačiusius supažindinant su tuo, kas iki tol įvyko, idant jie lengviau susigaudytų naujose situacijose. Gal geriausia būtų šitaip pradėti ir naujojo Eduardo Cinzo romano MONA recenziją, nes svarbiausius veikėjus jis išvedė į gyvenimą jau prieš šešetą metų, su "Raudonojo arklio vasara" (1975).

Pirmajame romane, kartu su jo herojumi, jaunu lietuvių kilmės gydytoju Staniu Dogeniu, autorius mus atveda į mažą Belgijos miestelį Ardėnų kalnuose, smulkiai supažindindamas su eile jo iškilesnių gyventojų, pradedant burmistru Lefontu ir baigiant jo lentpjūvėje dirbančiais svetimšaliais, ilgiausiai sustodamas prie senojo vietos gydytojo Rokso, pas kurį Stanis apsigyvena. Vien Roksui ir težinoma, kad Stanį kankina haliucinacijų priepuoliai, atsiradę nuo neatsargiai pavartotų narkotikų (LSD), nuo kurių jis beviltiškai stengiasi išsigydyti. Stanį įsimyli jaunutė burmistro duktė Mona, tačiau, Roksui žuvus automobilio nelaimėje, atrodo, kad Stanis, palikęs Moną, grįžta įprastinėn didmiesčio aplinkon.

Taip bent (kaip paaiškėja dabar, naujajame romane) galvoja Mona, kuri, pasijutusi Stanio atstumta ir pažeminta, susiranda darbą veteranų poilsio namuose, tartum vienuolyne užsidarydama nuošalioje Lokio kalvoje, kur gyvena iš dalies atsiskyrusi nuo pasaulio, ypač gimtojo miestelio ir savo artimųjų, kuriems laiškus sugrąžina jų nė neatplėšus... Po trejeto metų tėvo pastangos dukterį susigrąžinti pagaliau atneša vaisių. Mona, gavusi keletą laisvų dienų, parvažiuoja savo tėviškėn apsidairyti ir atšvęsti dvidešimt pirmąjį gimtadienį. Tas savaitgalis, tos "trys liūdesio dienos", ir sudaro romano "Mona" turinį.

Monos tėviškėje ir gimtajame miestelyje, skaitytojas vėl, vienas po kito, suvedamas su savo jau anksčiau susipažintais personažais, kuriuos trys nesimatymo metai gerokai pakeitė. Tėvas Lefontas dabar atsisakęs burmistro pareigų, išsiskyręs su savo antrąja žmona Valerija ir vedęs miestelio kavinės padavėją Žaniną. Buvusią Monos pamotę ponią Valeriją globoja naujasis jos vyras, Monako bankininkas... Šimtametis patriarchas Garmolenas, taip svariai atstovaujantis senąją Europos ūkinin-kiją, ne vienu bruožu primindamas ir tradicinį lietuvį ūkininką, atlieka savotiškai mistišką ritualą, besiruošdamas "numirti kaip vabaliukas: įsi-rausti giliai į žemę ir užmigti iki Viešpats vėl pašauks pas save" (103)... Satyras, dar taip neseniai buvęs linksmas ir iškalbus, praradęs savo slapčiomis mylėtą Žaniną, prisipildo apmaudo ir keršto, visus nejaukiai užkrėsdamas savo "juoda kaip pragaro dugnas nuotaika"... Iš jo lūpų Mona išgirsta pačią brangiausią žinią apie dar tebegyvą Stanio meilę jai, bet taip pat jo lūpomis pasėjama nesantaika tarp jos ir artimųjų, kurių likimai išsprendžiami irgi jo rankomis . . .

Ir, žinoma, Mona... Užsispyrusi, kieta ir stipri, o kartu švelnutė, trapi ir mimoziškai jautri, kovojanti su savimi, bandanti nuo savęs pabėgti, bijanti savo jausmų, pilna išdidumo, temperamento ir... meilės. Ji užaugo ir subrendo. Stanio žodžiais, joje "ne tik veidas pasikeitė, bet ir žvilgsnis"... Mona, šios dalies pasakotoja, atskleidžia impresionis-tišką savo paveikslą kelių kitų draugių, taip pat Poilsio namų slaugių, būrelyje. Prieš skaitytojo akis stojasi visas spalvingas Lokio kalvos "viš-tynas": apsukrioji, vyro meilės ištroškusi Laputė, "judrioji mistike" Žozetė, grupės intelektuale Mado, Afrikoje bemokytojaudama "apsinuodijusi drugiu ir hašišu", ir Fina, kuriai Mona, mylėdama ją "kaip vyresnę seserį", išsipasakoja savo silpnybes ir sielvartus. Labiausiai betgi Moną su skaitytoju suartina ir suriša jos skaudančios širdies atvėrimas buvusiam mokyklos kapelionui, geram "kaip pasakų senelis" kunigui Ledinui, giliu žmogiškumu sušildan-čioje scenoje, pasibaigianti jaudinančiu atsisveikinimu:
— Palaimink mane, tėveli, sustiprink... — rauda draskė krūtinę, plėšė širdį, lyg atsisveikinčiau su mirštančiu tėvu. — Kaip vaikystėje, tėveli, kaip prieš trejis metus...

Jis įbrėžė kryžių mano kaktoje, suspaudė galvą tarp delnų ir užsimerkė. Vėl pravažiavo sunkvežimis, ir vėl namas sudrebėjo ir sugaudė, kaip perskilęs varpas.
— Viešpaties šviesa telydi tave, Mona.
Prieš uždarydama duris, aš atsigręžiau. Jis žiūrėjo į ten, kur aš stovėjau, ir šypsojosi. Saulė švietė į jo veidą, glostė neregio akis, kaulėtas, pajuodusias, maldai suglaustas rankas. Aš žinojau, kad niekada daugiau jo nematysiu, kad mūsų keliai išsiskyrė iki tos aikštės, kur susitiksime visi saulėtajai Viešpaties dienai (169).

Kalbant apie bendrųjų šių dviejų romanų veikėjų subrendimą ar esminius pasikeitimus trejeto metų laikotarpyje, iškeltinas ir autoriaus kūrybinis ūgtelėjimas. Nedrįsčiau tarti "subrendimas", nes iš tikrųjų Eduardas Cinzas, nors ir prieš tai ribotai besireiškęs mūsų periodikoje, daugumos išeivijos skaitytojų dėmesį pirmą sykį atkreipė tik Antroje Pradalgėje (1965) išspausdinta savo novele "Viena direktoriaus diena", pats amžiumi (g. 1924) būdamas jau anaiptol nebe pirmos jaunystės... Savo pirmąja knyga — novelių romanu "Brolio Mykolo gatvė" — laimėdamas prestižinę Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją, jis iš karto atsistojo pirmaujančiųjų išeivijos beletristų gretose, antruoju romanu "Raudonojo arklio vasara" (išleistu 1975 m. ir laimėjusiu Vinco Krėvės literatūrinę premiją) savąsias pozicijas jis dar labiau sustiprino ir užtikrino, įrodydamas, jog debiutinis laimėjimas nebuvo atsitiktinis. Maždaug tą patį jis primindavo ir gana reguliariai periodikoje (Metmenyse, Pradalgėse, Mintyje) pasirodančiomis novelėmis, iš kurių sudarytą rinkinį "Spąstai" pernai išleido Vagos leidykla Vilniuje. "Monoje" vystydamas jau "Raudonojo arklio vasaroje" pradėtą siužetą, bet apsiribodamas mažesniu veikėjų skaičiumi. E. Cinzas susidaro sau progą gilesniam žvilgsniui į jų psichologinius užkampius.

Visiškai naują dimensiją duoda ir stebėjimo taško perkėlimas iš "Raudonojo arklio vasaros" pasakotojo Stanio į Moną, prieš keletą metų buvusią dar naivią debiutante, savo individualybėje dar nepilną ir besiformuojančią, o dabar jau vienatvės, kančios ir aplinkos patirčių subrandintą jauną moterį. Monos požiūryje visai kitoniškomis spalvomis naujai atgyja ypač jos artimųjų paveikslai. Tėvas Lefontas parodo savo iki šiol nematytą, sakytum tėvišką veido pusę, o ir jo santykiai su trečiąja žmona Žanina, padovanojusia įpėdinį ir gal todėl įtikinamai tvirtą pilaitės šeimininkės pareigose, aštriu kampu pakrypsta iš pirmykščio despotiškumo į lygią partnerystę. Senelių pora, pirmojoje dalyje tepasi-rodžiusi sunkiau pastebimų statistų rolėse, Monos regimi gyvais ir įsimenančiais personažais. Pirmosios knygos pasakotojo ir herojaus Stanio Dogenio paveikslas, Monos piešiamas, netikėtai įgyja naujų šiltai žmogiškų bruožų, prarasdamas anksčiau taip ryškų ironijos, sarkazmo ar net savotiško cinizmo atspalvį.

Kalbėdamas jautrios merginos lūpomis, ir autorius susidaro progų dažniau įsigilinti į savo veikėjų vidų, įvairius psichologinius niuansus, tuo pačiu atskleisdamas ir pasakotojos švelnią sielą, altruistiškai humanišką pasaulėžiūrą. Pasiryžusi visą savo nemenką paveldėjimą paaukoti kitų gerovei, Mona, net ir susidūrusi su artimųjų pasipriešinimu, svyruojančiu nuo nepasitikėjimo ar skepticizmo iki atviro pykčio, nepraranda skaidraus optimizmo ir pasitikėjimo žmogumi:
— O aš vis tiek atkursiu tave, mano miesteli! — sušukau. — Išpuošiu tave, nuskaidrinsiu! Paskui... su-bursiu tavo nameliuose benamius vaikus, aptversiu saulės spindulių tvora, kad blogis ir skausmas niekada nepasiektų jų!
—    —... vaikus, vaikus — kartojo aidas. — Suburs... burs... saulės spinduliais...
Langų kiaurymėse sustingo išbudinti vaiduokliai. Geri, besišypsą, kaip ir visi, kuriuos mes mylime, bet kurių nebegalime pradžiuginti pabučiavimu, šiltos rankos glamone (146).

Ne tik Monos požiūrį, jos santyki su aplinka, bet ir jos kelią į subrendimą itin taikliai nusako jos apibūdinimas vienerių metų tarnybos Lokio kalvoje sukakties proga draugių jai suruošto "mergvakario", kuriame ne viena ji apnuogino savo širdį ne visada susilaukdama tinkamo atgarsio:
—    O tačiau tai buvo mielas vakaras, vienas tų, kurie išlieka atmintyje. Taip, tai buvo šaunus vakaras, gražus, bet ir skausmingai spygliuotas, kaip rožių krūmas, kurį padovanojo geras žmogus, o įteikė nieko nemylintis ir nieko negerbiantis žiauruolis (88).

Citatose verta atkreipti dėmesį į šventadieniškai puošnų E. Cinzo stilių, jo šviežius ir įdomius įvaizdžius, turiningus ir prasmingus palyginimus. Literatūriškai turtingas, aristokratiškai elegantiškas ir barokiškai puošnus sakinys pasidarė vienu iš svarbiausių jo prozinės kūrybos bruožų. Jis akivaizdus ne tik aprašomuosiuose paragrafuose, bet ir veikėjų dialoguose, taip pat išmargintuose autentiškumą stiprinančiais jų socialinei padėčiai ar prodesijai būdingais išsireiškimais, folkloriniais posakiais, o neretai ir išmoningu sąmojum. E. Cinzas vengia tuščiavidurio lyrizmo retus peizažinius įtar-pus tampriai įausdamas į veikėjų dvasinius portretus:
Aš priglaudžiau delną prie samanų kilimo. Šilta ir kvepianti, kaip motinos plaukai, žemė alsavo tarp mano pirštų. Kažkas sugniaužė juos ir švelniai patraukė gilyn; karšta banga sunkėsi į ranką, tvikčiojo gyslose, ir ramybės palaima užplūdo širdį.

Vos girdimas šlamėjimas plaukiojo tamsoje. Dideli ir minkšti sparnai plasnojo tarp medžių, kaip pirmojo aušros vėjelio kvėpavimas. Aš pašokau, iškėliau ranką kviesdama nakties nenuoramą, ir riktelėjau.

Balsas atsitrenkė į medžius ir šunelio kaukšėjimu nutolo taku. Riktelėjau dar kartą ir pelėda atsakė man.
Ji nutūpė ant šakos ir, pakreipusi nustebusią galvą, sužiuro į mane. Prasiveržusi mėnulio sidabrinė strėlė nukrito ant jos galvos. Pelėda pašoko į viršų, nėrė žemyn, kaip bangų svaidomas laivelis, ir nuplaukė į tamsą (45).

Veik visi E. Cinzo romanų veikėjai mūsų literatūroje nėra įprasti ir ne vienam skaitytojui gali pasirodyti per daug rafinuoti. Prasmės krūvis jų dialoguose gali pasirodyti per sunkus ne tik provincijos miesčionių ar pramogaujančių merginų, bet ir jaunosios Monos lūpose. O vis dėlto visus juos apkaltinti paties autoriaus iš viršaus primestu "gudravimu" nebūtų lengva, nes pro aukštą bendrąjį įų galvosenos lygį visada prasimuša ryškesni ir kiekvienam veikėjui pavieniai svarbesni jų savarankiškumo ir individualybės bruožai. Juo labiau, kad ir pats autorius nuolat parodo, jog jam tolygiai įdomus ir dėmesio vertas tiek visas aukles savo vaikiškomis užgaidomis šokdinančio dvimečio "princo" Klemensuko Lefonto, tiek ir išgarsėjusio rafinuoto surrealisto dailininko Ritmano dvasios pasaulis.

Lengva Eduardo Cinzo romanų veikėjus pamilti ir sunku su jais skirtis... Panašiai turbūt jautėsi ir autorius po "Raudonojo arklio vasaros", besiryždamas dar kartą sugrįžti į tą mažą miestelį Ardėnų kalnuose ir bent trejetą dienų pavaikščioti jų pėdsakais...

E. Cinzo romanų veikėjai savo neramia dvasia ar sunkiai suvaldomomis aistromis ne kartą primena kai kuriuos nepamirštamuosius didžiojo norvegų rašytojo Knuto Hamsuno veikalų herojus, kuriuos jis mėgdavo po keliolikos ar keliasdešimties metų kituose savo veikaluose išvesti antraeiliais veikėjais, ar kitų veikėjų prisiminimuose juos parodyti visai kitoniškoje šviesoje. Perskaitęs paskutinį "Monos" puslapį kažkaip pajutau, kad ir su Mona, ir su Staniu ne tik būtų verta, bet gal ir teks dar susitikti. Gal ir ne tuoj, gal ir ne tose pačiose aplinkybėse...
Titas Alga
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai