| |
|
|
|
GABRIEL GARCIA MARQUEZ — ATOGRĄŽŲ PASAKOTOJAS |
 |
 |
 |
|
Parašė Stasys Goštautas
|
 1982 metų Nobelio premija iškėlė klausimą, kuria kryptim eina ši. beveik šimtamete, institucija, ir kas nulemia nekantriai laukiamos premijos suteikimą. Jeigu tik paviršutiniškai pavartysime Nobelio laureatų sąrašus, pastebėsime, kad daug vardų mums šiandien jau nieko nebereiškia ir gal jų net nesame girdėję. Pavyzdžiui, tokį Jose Echegerai (1904), Kari Gjellerup (1916) ir Henrik Pon-toppidan — kas skaitė ar prisimena šiandieną? Gal tik vienas kitas. Frederic Mistral (1904) yra ne visai teisingai užmirštas. Bet kodėl tokie milžinai, kaip Marcei Proust, Paul Valery, Robert Frost ar James Joyce negavo Nobelio premijos? Juk mes visi juos prisimename, skaitome ar studijuojame. Antras klausimas, kodėl buvo aplenkti viso pasaulio pripažinti rašytojai, kaip Jorge Luis Borges (Argentina) ar Jorge Guillėn (Ispanija)? Abu jau kopia į 90-uosius metus ir vargu besulauks tokios garbės.
Parinkimas 1982 metų Nobelio laureato yra gana problemiškas ir keistas. Gabriel Garcia Marquez (Kolum-bia) — jaunas, gimęs 1928 metais, turįs vos 55 metus amžiaus. Jis, tiesa, populiariausias ispanų Amerikos beletristas, ko Nobelio premijoms komitetas paprastai vengia. Jis taip pat vienintelis ispaniškai rašąs, kuris per 15 metų sugebėjo patraukti visų dėmesį, savo romano Šimtas metų vienatvės (Cien anos de Sole-dad, 1967) parduoti apie 10 milijonų kopijų ir būti išverstu į 35 kalbas, įskaitant lietuvių. Tokio populiarumo susilaukė gal tik Cervantes per 200 metų. Tai, aišku, nereiškia, kad Garcia Marquez būtų visų geriausias. Tai mįslė ir knygų pardavėjams, kurie vis skundžiasi, kad žmonės abejingi raštui. Kodėl Nobelio premijos komisija pasirinko populiarų rašytoją, kai metų metais vis skirdavo premijas mažiau žinomiems literatams, kaip Milošui, Ba-shevis Singer, Canetti ir 1.1. Jie visi platesnei visuomenei mažai girdėti ir dar mažiau skaitomi.
Garcia Marquez atvejis atrodo nuostabus ne tik dėl to, kad 15 metų būvyje trys ispanų Amerikos rašytojai buvo apdovanoti Nobelio premija, būtent Miguel Angel Asturias (1967), Pablo Neruda (1971) ir dabar — Garcia Marquez (1982), neįskaitant Garbrielės Mistral (1945) ir keturių ispanų — Echegarai (1904), Jacinto Benavente (1922), Juan Ra-mon Jimenėz (1956) ir Vincente Aleixandre (1977), bet ir dėl to, kad, kaip jau minėta, Garcia Marquez yra gana jaunas ir gavo Nobelio premiją už vieną romaną — Šimtas metų vienatvės. Nobelio premijos skyrimo komisija nepaisė viso būrio senesnių ir gal neblogesnių iš Ispanijos ir Pietų Amerikos rašytojų, kaip Guillėn Alberti, Cela, Paz, Cortazar ir kt. Borges yra kandidatų sąraše jau 15 metų. Sulaukęs 80— tųjų, jis juokaudamas išsitarė: "Ačiū Dievui, nereikės ilgiau laukt Nobelio premijos". Jis mano, kad autoriai nebepremijuojami sulaukę tokio amžiaus.
Su Garcia Marquez, arba "Gabito", kaip jį vadina draugai, teko pabend-rautį, būnant Kolumbijoje, vos pradėjus rašyti. Jis tada recenzuodavo filmus ir rašydavo kronikas, o aš recenzuodavau dailės parodas ir naujas knygas Bogotos laikraštyje EI Es-pectador. Tada jis kaip rašytojas buvo mažai žinomas, bet populiarus savo reportažais apie viską. Įdomus jo ilgas aprašymas savo kelionės po Sovietų Sąjungą, kur jis rado daug ko peiktino ir net pajuoktino (1959).
Gimęs Šiaurės Kolumbijoje, prie Atlanto, arba tiksliau — Karibų jūros, labai karštame klimate, Garcia Marquez pajuto to karščio įtaką ir savyje bei savo kūryboje. Atogrąžų klimatas kiaurai perima ir jo premijuotąjį romaną.
Garcia Marquez pirmą kartą ispanų literatūroje po Cervantes parodė įgimtą talentą fantastiškai vaizduoti pasaulį, kuriame gyvena. Tame pasaulyje viskas susimaišo, ir viskas yra galima. Kaip Adomas davė vardus visoms būtybėms, taip ir Garcia Marquez ne tik išvardina visus egzistuojančius gyvius, bet parengia ir jiems apgyvendinti naują pasaulį, kuriame negalioja nei laikas, nei erdvė. Tai yra lyg burtų pasaulis. Jame gyvena visa Pietų Amerika ir ją tegali suprasti tik tie, kurie ten patenka. Kitiems tai atrodo paradoksas ar metafora, neįtikėtina ypač miestiečiui. Tačiau, nežiūrint to fantastinio elemento, pripildančio visą romaną, viskas yra "realu" ir viskas nuostabu. Fantazija pas Garcia Marquez atrodo realesnė už tikrovę.
Ir okupuotoje Lietuvoje išėjo Šimtas metų vienatvės vertimas 1972 metais. Iš ispanų į lietuvių kalbą jį išvertė Elena Treinienė.
Šimtas metų vienatvės tikrai yra šimtas metų Kolumbijos (gal ir visos Pietų Amerikos) istorijos laikotarpis, pilnas revoliucijų, pilietinių karų, išnaudojimų, fanatizmo, tamsos . . . Visa tai prasidėjo tuojau po nepriklausomybės išsikovojimo (1830 m.) ir baigėsi truputį prieš autoriaus gimimą — apie 1930 metus, kai liberalai paėmė valdžią. Visas minėtas blogybes išgyveno autoriaus seneliai, perduodami jaunam rašytojui savo nepaprastai gaivališką istorinę patirtį, kai Kolumbija ieškojo tautinio identiteto. Romanas Šimtas metų vienatvės — tai vienos šeimos epinė poema, prasidedanti miestelio Macondo įkūrimu ir apimanti penkias kartas — iki paskutinio palikuonio mirties.
Įdomi ir Garcia Marquez ideologinė - politinė pozicija. Jį būtų galima vadinti liberalu XX-ojo amžiaus prasme, linkusiu į socialistinius sprendimus. Jis — antiimperialistas, bet ne marksistas sovietiniu atžvilgiu. Garcia Marquez brangina kūrybinę laisvę, ir jam ne pakeliui socialistinis realizmas. Jo socializmo programa, kaip jis pats daug kartų išsitarė, yra būti geru rašytoju — ne propagandistu. Jis mano: jeigu jo kūryba ko nors verta, ji išjudins mases ir jas atves į geresnį pasaulį. Tikrą politinę akciją Garcia Marquez veda periodinėje spaudoje, rašydamas laikraščiams bei žurnalams. Jis neseniai pradėjo leisti net savo laikraštį, kuriame skelbia tai, ką slepia oficialioji spauda.
Garcia Marquez yra stipriai nusistatęs prieš Jungtines Amerikos Valstybes, bet nepriima nė Sovietų siūlomos revoliucijos kaip svetimos Kolumbijos ir apskritai Pietų Amerikos žmonių charakteriui. Tai matyti jo dviejuose romanuose — Šimtas metų vienatvės ir Patriarko ruduo (E Otono dei patriarca, 1975), pilnuose pilietinio karo, diktatūrų ir socialinių negerovių, paimtų iš gyvenimo. Bet niekur nėra primestų sprendimų.
Stasys Goštautas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
