Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEFIBOSETAS O. V. MILAŠIAUS INTERPRETACIJOJE PDF Spausdinti El. paštas


O. V. Milašius yra didžiausias mūsų šimtmečio poetas mistikas, troškęs surasti Dievą ir Jame atilsėti, 1) O. V. Milašiaus kūryba pasižymi gilia mistine nuotaika ir dvasia, jungiančia žemę su dangumi ir žmogų su Dievu. Gal todėl ir biblinės temos, kurios savo inspiracija yra dieviškos kilmės, Milašiui buvo  artimos.

Jo draminio kūrinio 'Mephiboseth' vaizduojamasis laikotarpis, veikimo vieta ir personažai taip pat yra bibliniai, šis Milašiaus kūrinys savo dramine koncepcija daug kuo skiriasi nuo tradicinės dramos, kurioje, Goethės žodžiais, "pradžioje buvo veiksmas'. "Mephiboseth', prasidedąs iškilmingu largo ir baigiąsis giliu doloroso bei pamaldžiu Dovydo nusilenkimu Dievo valiai, nepasižymi progresyviai stiprėjančiomis draminėmis situacijomis nei dramiškai logiška atomazga. Būdingi jo bruožai — lyrinių ir draminių elementų harmonija, poetinis charakteris ir ypač mistinė jo dvasia. Nematomas, tačiau juntamas šio kūrinio veikėjas yra Dievas ir jo valia, atsiskleidžianti Mefiboseto personažo vienatvėje, kuri, Milašiaus "Pažinimo giesmės" žodžiais, yra raktas j šviesos  pasaulį.

1) Jean Rousselot. O. V. de L. Milosz, p. 11. Editeur Pierre Seghers, Paris.
šia proga galima priminti, kad Paryžiuje Libraire Les Lettres leidykla (16, rue de Belechasse) spausdina nauja Milašiaus raštų laida, iš viso 10 tomų. Pirmieji du apims poeziją, trečias ir ketvirtas— dramas Miguel Manara ir Mephiboseth, penktas — romaną L'Admoureuse Initiation, šeštas — Contes at Fabliaux de la Vielle Lithuanie, septintas ir aštuntas — filosofiją (Ars Magna. L'Apocalypse, Les Arcanes tac), devintas — Contes lithuaniens de ma Mere l'Oye.— Dainos. — Les Origines de la Nation lithuanienne, dešimtas — korespondencija. Atskirai duodamas įvedamasis tomas — Milašiaus gyvenimas ir kūryba. Be to. dar išleidžiami rinktiniai eilėraščiai — Choix de Poèmes. Norintieji gali šią laidą — visą ar atskirus tomus — užsisakyti iš  anksto, rašydami   nurodytu adresu.

V.  K.

1. Biblinis Mefibosetas
Mefiboseto kilmė biblinė. Tai luošasis Sauliaus sūnaus Jonatano sūnus, kurio tėvo draugystė su Dovydu — vienas iš pačių gražiųjų epizodų visoje ano meto hebrajų literatūroje — atsispindi ir vienoje karaliaus ir poeto elegijoje, sukurtoje Jonatanui mirus. Biblijoje yra ir realistiškas pasakojimas, kaip Jonatanas, penkerių metų borniukas, buvo sužeistas ir visą gyvenimą liko luošas.

Dovydui pasiskelbus karaliumi, Mcfibosetas, nieko nelaukdamas, pereina į jo šalininkų pusę. Už tai jis iš Dovydo gauna Sauliaus turtus ir garbingą tarnyba karaliaus dvare. Deja, tenka jam čia patirti ir daug kartumo: Absalomo sukilimo prieš Dovydą metu jis įskundžiamas tikįsis, kad jam bus atstatyta Sauliaus karalystė, ir slaptai remias sukilėlius. Dovydas, pyktelėjęs ant savo bičiulio sūnaus, atima iš jo jam duotus Sauliaus turtus ir tarnybą. Tačiau Mefibosetas protestuoja prieš nepagrįstą skundą, ir pusė turtų ir turėtoji tarnyba jam vėl grąžinama.
Įsipainioja Mefibosetas ir į Rizpah aferą, kurios du sūnūs buvo pakarti permaldauti Dievui už neišpirktas Sauliaus nuodėmes. Ir čia Mefibosetą išgelbsti jo tėvo ir Dovydo buvę nucširdūs ir draugiški santykiai.

2. Mefibosetas Milašiaus dramoje
Iš Eiblijos puslapių Mefibosetas pereina ir į vakarų literatūrą. Bene pirmiausia jį — "lame Mephiboseth the vizard's son" — sutinkamo XVII-jo šimtmečio anglų poeto ir dramaturgo John Drydeno poemoje "Absalom and Achitophel". Pagaliau randame jį ir Milašiaus šio pat vardo — "Mephiboseth' — dramoje, kur jam jo misijos prasmės atžvilgiu tenka pats pagrindinis vaidmuo.

Ir Biblijoje ir Milašiaus dramoje Mefibosetas yra luošasis Jonatano sūnus, Sauliaus vaikaitis. Tačiau Milašiaus Mefiboseto koncepcija visiškai skiriasi nuo biblinės. Biblinis Mefibosetas aktyviai dalyvavo politiniame ano meto gyvenime ir jo audrose. Gi Milašiaus interpretacijoje Mefibosetas visų pirma — vienumos personažas. Jo ir vaidmuo čia priklauso nuo gilios vienumos prasmės.

3. Mefibosetas Lodebaro vienumoje
Dovydas įsako Tsibai, senam Mefiboseto tėvų tarnui, surasti, jei kas nors dar yra gyvas iš jo geradario Jonatano giminės, ir atgabenti į jo rūmus. Tsiba, keisto nujautimo vedamas, vyksta į rytus nuo Jordano ir tenai tylioje ir melancholiškoje Lodebaro vietoje randa gulintį žmogų, kuris, paklaustas, kuo vardu jis buvęs vilties laikais, atsako: "Mofibosetas, Sauliaus sūnaus Jonatono  sūnus".

Mefibosetas gyveno tenai, globojamas aklojo piemens Makiro, kuris "apie saulę kalbėdavo, kaip apie mirusį savo tėvą, valgė vargšo duoną ir iš savo rankų dcln'j gere audros vandenį, žiemą šildydavosi jis pūsdamas žarijas, ir klausydavo, kaip verda vanduo, o vasarą sėdėdavo priešais duris ir stebėdavo moterį, einančią prie šaltinio, ir debesį laimingą, skrendantį prie jūros. Kai ateidavo "išdidusis Dievo vidurdienis ir erdvė krisdavo žemyn lyg akmuo', Mefibosetas, ištaręs: "Tebūnie palaimintas amžinasis," atsiguldavo  tarp  kelio  akmenų.

Tsibos tarnai pasidaro neštuvus ir atgabena Mefibosetą į Jeruzalę.

4. Mefibosetas karaliaus rūmuose.
Scenos fonas, kurioje pasirodo Mefibosetas,  iškilmingas: — Saulėleidis.

Sosto sale. Gilumoje — terasa. Jeruzalės vaizdas.

Audiencija. Karalius, apsuptas sargybinių, patarėjų, raštininkų, aukotojų—

Dovydo sekretoriai Seraja ir Jehosafatas, vienas po kito prieidami prie sosto papėdės ir prabrėždami karaliaus išmintį, galybę, tauringumą ir laimę jam tarnauti, daro pranešimus.

Audiencijos pabaigoje į sosto salę įvedamas luošas Mefibosetas. Dovydas jį sutinka ir priima labai nuoširdžiai :

—Aš plausiu sužeistas tavo kojas ir priešais tave padėsiu gyvybės duoną,  gimusią,  iš   Kanaano  žemės.

Ir  savo  tarnams  karalius  įsako:

—šis yra Mefibosetas, mano didžiai mylimo Jonatano sūnus. Tebūnie jis priimtas, kaip rytmečio kvapas, kaip paukštis, atneštas vėjo.

Dovydas duoda Mefibosetui nuošalią vietą savo rūmų kieme, kur švelniame medžių pavėsy "vienatvės vandens čiurlenimas panašus į moters kvėpavimą sodų oru".

—Kartais ir vėjas tenai įeina ir sustoja, — pasakoja jam toliau Dovydas, — ...tada suvirpa vakaro rožė, ir Praeitis svajoja apie Laimės veidą. Tad tenai, Mefibosetai, tu praleisi savo širdies valandas.

Iš šio nuošalaus ir vienatviško Dovydo rūmų kiemo kampelio Mefibosetas išeina tik tada, kai ateina metas atskleisti karaliaus nusikaltimą.

5. Dovydo nusikaltimas
—Išmintis, galybė, turtai, didybė... O kasdieninė duona, kokia tu man karti! — kalba Dovydas, vienas likęs tyloje ir šešėliuose paskendusioje salėje... — Aš laukiau, ir niekas neatėjo. Diena mirė, ir Amžinybe jieškos josios kapo ir, jo nerasdama, sakys: šios dienos nebuvo.

—Štai vakaras. Baisus yra miegas, ateinąs po dienų be meilės Meile, kodėl tu numirei ? Kas mes be tavęs ?....

Dovydas, būdamas paskendęs tylos, vienatvės kančios, ilgesio ir sutemų nuotaikoje, staiga išgirsta dainuojančią moterį. Tuojau pasišaukia tarną ir jam įsako: "Ta moteris terasoje.  Tepasirodo ji tuojau čia".

Tai Bath-Sebah, narsiojo kario Urijo žmona.

Dovydo galvoje gimsta klastinga ir nusikalstama mintis, ir jis įsako pastatyti Uriją pavojingiausioje mūšio vietoje ir palikti vieną, kad jis žūtų.

Pagaliau laimingas Dovydas kupinas lyrinės inspiracijos, pakeitęs kasdieninį savo kalbos ritmą, džiaugiasi savo žmona Bath-Sebah ir sveikina sugrįžusį pavasarį:

—Koks gražus pasaulis, mano mylimoji, koks gražus pasaulis.

—Kelkis, mieloji meile, atsiremk į mano petį, Aš praskleisiu nukarusius gluosnio plaukus,
Ir mes žiūrėsime į slėnį.

Jo rūmuose pasirodo Mefibosetas. Dovydo paragintas: "Kalbėk, o sūnau mano mylimojo! Mano siela virpa. Ar įžeidė kas tave?" Mefibosetas ilga bibline parobole atskleidžia  karaliaus  nusikaltimą.:
Jeruzalėje gyveno du žmonės. Vienas buvo turtingas, kitas vargšas. Turtingasis turėjo daug įvairių gyvulių, o vargšas — tik vieną avelę. Jiedu buvo kaimynai, ir vargšas nuo pakrypusio savo namo slenksčio be pavydo žiūrėdavo į praeinantį turtingąjį  savo  kaimyną.

Vargšo avelė augo drauge su jo vaikais ir buvo jo sesuo. Ji turėjo ant kaklo kaspiną, ją prausė, kaip vaiką, ji gėrė iš vaikų dubens, ji vadinosi mergaitės vardu.

Kartą atvyko pas turtingąjį keleivis. Turtingasis pasišaukė tarną ir liepė suruošti svečiui puotą; "Paimk kaimyno avį, ir mes pasilinksminsime". Ir neturtingojo avelė buvo paaukota turtingojo svečio malonumui.

Dovydui pasakius, kad žmogus, kuris tai padarė, yra vertas mirties, Mefibosetas tarė; "Tu esi tasai žmogus, ir piktais žodžiais, niekuo neisivaržydamas, pasmerkė Dovydo nusikaltimą. Karaliui paklausus, kas jam atskleidė šią paslaptį, Mefibosetas atsako:

—Meilė, o Dovydai! Išmintingoji Meile, Vienintele, Amžinoji, Visur esanti, Visagalė!

6. Vienumos prasmė
Paskutiniai cituotieji Mefiboseto žodžiai atskleidžia gilią vienumos prasmę. Jos mąstymuose žmogus savo dvasios gelmėmis susilieja su Tiesa ir Amžinybe, kuri "yra meilė ir kurią mažai kas čia, tarp mūsų, pažįsta".

Mefibosetui vienumoje atsiskleidžia ir Dievo sprendimai, ir nusidėjusiam Dovydui jis kalba pranašo žodžiais:

—Kelkis, geradari. Amžinasis atleido tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Ir Bath-Sebah, tavo žmona, nekaltoji tavo mintis, Bath-Sebah, tavo meilė, gyvens. Taip bus išgelbėta tavo rasė.

—Bet tu buvai blogas sūnus, ir Tėvas siunčia tau tėvišką skausmą. Nuleisk galvą ir melskis, nes tavo skausmas įžengia į tavo namus.

Dovydas, pranašiškų Mefiboseto žodžių paveiktas, atgailoja, pasninkauja ir verkia, tačiau pirmasis jo ir Bath-Sebah sūnus miršta, ir gilus liūdesys apgaubia karaliaus  rūmus.

Mefibosetas, atlikęs savo misiją tarp žmonių, ryžtasi grįžti į vienumą, iš kurios jis buvo atėjęs. Papūtus pietų vėjui, pajunta jis Lodebaro ir senojo Makiro namų ilgesį, stiprėjančiais žodžiais tris kartus pabrėžia nepalyginamą vienumos vertę:

—Dabar aš galiu sakyti, jog gyvenau tarp žmonių, žinau, kaip tie myli, žinau, kaip jie verkia. Bet niekas nėra vertas Vienumos.

—Ar nekeista? Mano širdis yra artimesnė kelio akmeniui negu mano brolio širdžiai. Niekas nėra vertas Vienumos.

—Aš myliu rytmetinį žmogaus pasveikinimą, ir verpėjos vakarinę dainą, ir vaiko juoką... Bet niekas nėra vertas Vienatvės  tylos. —

Jis palieka Dovydo rūmus ir grįžta į tylia vienumą, kurią taip mėgo ir kontempliatyvi "Mephiboseth" autoriaus dvasia, — to kūrinio, kupino gražios poezijos ir minties gelmių, kurio epilogas, vykstąs Esimo vietovėje, paliečia gilų žmogaus nusikaltimo ir Kūrėjo valios santykių klausimą.

Pažymėtina, kad Mefiboseto vienumos troškimas nėra vitalinis noras mizantropiškai pasitraukti iš
žmonių tarpo. Jo vienatvės troškimas yra "nušviestas metafizinio ilgesio dvasia, susiejančia jį su transcendencija. Vienumoje jis nėra vienas, nes, jo paties žodžiais, "visoje erdvėje nėra vienumos. Net ir oras, kurį kvėpuojame, yra tėvo dvelkimas."
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai