Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ELENA TUMIENĖ - KARALIAI IR ŠVENTIEJI PDF Spausdinti El. paštas
Jau vien knygos turinys ir eilėraščių antraštės rodo, kad Elenos Tumienės kūrybos pasaulis skirias nuo kitų moterų poečių; nuo įprasto kitoms subjektyvinio lyrizmo autorė pasuka į objektyvinį epiškumą, nuo tradicinio Neries-Tulauskaitės-Grigaitytės pasaulio, kuriame poetės dainuoja lyg paukščiai — apie save ir savimi — Elena Tumienė krypsta į sritį, kuri sunkiai gali būti "dainuojama", bet greičiau "pasakojama". Senosios Lietuvos kunigaikštyčių portretai istoriniuose rėmuose, kunigo Lipniūno pamokslai Aušros Vartuose (tikrai nemeluoti tiems, kurie yra juos girdėję), galų gale Joninių Nakties procesija su legendariniu Lizdeika, iš pasakų išsprūdusiais kaukais ir laumėmis, su flegmatiškuoju Tolminkiemio klebenu ir ugningu Martynu Jankum — visa šitoji medžiaga yra perdėm nauja ir šviežia mūsų   poečių   kūryboje.

Nesvarstant šiuo tarpu klausimo, kurie iš tų istorinių fragmentų yra literatūriškai daugiau ir kurie mažiau vertingi, autorei priklauso visa pagarba už bandymą nupūsti šimtmečių dulkes nuo mūsų istorinių personažų. Juo labiau, kad Lietuvos istorija, iš kurios per šventes ir minėjimus vis "semiamės stiprybės" — toji istorija mūsų rašytojų yra traktuojama kaip podukra: niekas nenori gaišinti laiko, besikasant po archyvų dulkes, ir niekas nejaučia reikalo investuoti metus kitus į epochos studiją, kad mūsų tremties literatūra (amžinai apsiribojusi lietuvišku kaimu) praturtėtų geru istoriniu romanu. Istorija jau seniai yra palikta tik patriotinių minėjimų paskaitininkam...

Istorinė tema rašytojui tai tas pats, kas granitas skulptoriui — kieta medžiaga sąlygoja kūrėją ligi baisaus įtempimo laipsnio kovoje tarp medžiagos apribojimo ir autoriaus vaizduotės. Nenuostabu todėl, kad "Aldonos kraitis" pavyko autorei, lyg būtų atbaigta skulptūra. Tai istorinis fragmentas, kurį pavyko perliedinti kūrybinėj ugny. Tačiau to paties negalima pasakyti apie "Lūtauro žmoną". Istorinių faktų šaltas "faktiškumas" prasiveržia sakiniais, kurie daugiau dvelkia vadovėlių šaltumu negu poezija: "štai švystelėjo "Liūtaras juodam šarve ir išvedė karius į kovą žūtbūtinę nors vakar dar be mūšio jis žadėjo užleisti miestą ir tėvynę". Arba: "Tai ji — kunigaikštienė taip planus pakeisti įkalbėjo."

Niekas negali autorei pakeisti gimtųjų Klovainių (Viešnia iš Šiaurės). Jai, kaip ir mums visiems, visada liks svetimi "plieniniai karnavalai", "pulsuojanti didžio miesto limfa", "aliejaus ir žibalo bokštai". Bet kai virš Los Angeles miesto nusileidžia pavasaris, kai "magnolijų žiedai kaip baltos peteliškės miega", kai "rožės (jau tokia mada pavasarinė) apkarpo sau kasas" ir kai "išsidabina perliniais vėriniais itališkieji kiparisai" — valandėlei galima su autore užmerkt akis ir pajusti, kad ir virš jos gimtųjų Klovainių, ir virš pavasariškai išsipusčiusio Amerikos didmiesčio, ir virš kiekvieno tremtinio likimo, kurio "valia akmens take parklupo, budi tas pats Karalius, kuris buvo užgimęs tvartely ir nešiojo erškėčių karūną, ir apie  kurį senelė kažkada pasakojo prie spragsinčios namų židinio ugnies.

Vienas iš įdomiausių gabalėlių rinkinyje ar nebus "Katarsis". Formos atžvilgiu kiek gruoblėtas, tema-tiškai senas, kaip ir žmonijos sielvartas, pirmuoju skaitymu lyg ir praslysta nepastebėtas. Bet kai prie jo grįžtama, — pasilieja sunki žodžių srovė, desperatinis sielvartas, po to Rūpintojėlio vizija ir Jo "begarsiai žodžiai" guodžia savo didžiuoju paprastumu — kaip ir visa Evangelija — ir galų gale su ašarų šaltiniu sugrįžtanti sielos ramybė, kurioje autorė vėl pastebi: "Aure, žiūrėkit tik, juodoj nakty — citrinos geltonuoja ir aprikosai kvepia medumi — mažytis brolis kalibrėlis rado — lovelę po lapotu stogu avokado—ir a?, žaliuoju sedo kilimu—ramiai į savo tremtinio namus grįžtu".

Nesinorėtų knygos nagrinėti grynai formaliniu atžvilgiu. Tai kas, kad autorė dažnai laužo ritmą (nors geriau, kad to nebūtų), kad jaučiama, kaip ji atiduoda pirmenybę minties svoriui, o ne formos tobulumui. Svarbu yra tai, kad jos tematika didele dalim yra nauja ir drąsi, kad jos pasaulėvaizdis yra nemeluota atošvaistė šviesios asmenybės, ir kad skaitytojas, užvertęs knygą, nesijaučia paklydęs suveltų minčių džiunglėse, bet greičiau jam atrodo, lyg būtų perėjęs su autore per tą patį katarsį:

"O kai ir vėlei sesę prie sukepusio asfalto

Pargriuvusią  lenkiuos  pakelti,
Aš drąsiai jai šnabždu:
"O nebijok, brangi mes einame tikru keliu."
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai