Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDYSIS DYKVIETĖS ŽAIDIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AUŠRA SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ   
ŽAIDIMO TAISYKLĖS VAIKAMS, KURIE NORĖS PAŽAISTI "PALO GATVĖS BERNIŪKŠČIŲ" ISTORIJĄ APIE DYKVIETĖS GYVENIMĄ, NUOTYKIUS, KARĄ SU RAUDONMARŠKINIAIS IR EILINIO ERNĖS NEMEČEKO MIRTĮ.

DVIEJŲ DALIŲ PJESĖ FERENC MOLNARO KNYGOS "PALO GATVĖS BERNIŪKŠČIAI" MOTYVAIS. PJESĖJE PANAUDOTOS VENGRŲ POETŲ Š. PETEFIO IR A. JOZEFO EILĖS.

Yra knygų, kurios nesensta. Kurios, perskaitytos vaikystėje, išlieka visam gyvenimui. Tokia yra vengrų klasiko F. Molnaro apysaka "Palo gatvės berniūkščiai' (1907 m.), su godžia aistra skaityta praėjusių kartų ir skaitoma šiandien. Knyga, kurios puslapiai bibliotekose išmarginti pirštų atspaudais, rašyte nurašinėti mokykliška kreiva rašysena: "Mes už tave, Erne Nemečekai!" "Didvyris ne tas, kuris muša, bet tas, kuris atlaiko!" "Tegyvuoja dykvietė!" "Tegyvuoja tėvynė!" Tai knyga, kur vaikiški žaidimai tampa vyriškumo mokykla, o švarūs ir naivūs mažųjų herojų balsai kalba apie rimtus ir didelius dalykus.

Įvairios būna tėvynės. Palo gatvės berniūkščiams tėvyne tapo miesto dykvietė. Nesvarbu, kad tai buvo tik visų užmirštas skurdžios žemės sklypelis, užgriostas rąstų rietuvėmis, piuvenomis ir šiukšlėm, menkai teapsaugotas medinėm sienom ir vartais nuo visų pasaulio skersvėjų, nuo įtarių praeivių žvilgsnių. Bet šitas dulkantis smėlio ruožas buvo jų laisvės karalystė ir jų tikrasis gyvenimas, kurį jie gynė nuo svetimų rankų. Čia berniūkščiai slėpdavosi nuo mokyklos ir namų, tėvų ir mokytojų disciplinuotos valios. Čia jie mokėsi draugauti, mylėti savo mažąją šalį, atskirti draugus nuo priešų, kasdien besikėsinančius užgrobti jų teritoriją, atimti teisę žaisti mielus jų širdžiai žaidimus, nuplėšti jų laisvės vėliavą.

Toks tyras, perregimas laikas, kai kiekvienas žodis ir veiksmas yra tikras, betarpiškas, be dvejonės ir abejingumo šešėlio, būna vieną kartą gyvenime — Palo gatvės berniūkščių amžiuje. Ir sunku būtų jį pakartoti vėliau, su patyrimų našta širdyje ir sąmonėje. Net ir aukštas aktoriaus profesionalumas čia galėtų pasirodyti bejėgis ir netikras. Todėl tegul patys mūsų vaikai pažaidžia šiandien šiuos vyriškus ir tikrus žaidimus, tegul iš tikrųjų — taip, kaip gali tik vaikai — patiki, kad jie savo vaizduotės pagalba gali prikelti šią valandą iš negyvų knygos puslapių mažuosius herojus ir patys tapti jais. Štai jie, tie mažieji Palo gatvės berniūkščiai, kurie — šiandien, šioje scenoje — turi atgyti ir dar kartą pagal žaidimo taisykles apginti savo Dykvietę.

Pjesė perkurta iš vengrų autoriaus apysakos veikams. Magjariška egzotika? Iš tikrųjų, Palo gatvės berniūkščiai yra tokia pat neišjungiama lietuviškos vaikystės bei ankstyvos jaunystės dalis, kaip ir tie Kauno ar Vilniaus sklypeliai ir užkampiai, kuriuose vyko ir tebevyksta nesibaigiantys ritualiniai žaidimai. Dvi šios knygos lietuviškos laidos (1930 ir 1959) godžiai skaitytos ir t eb e skaitomo s.
Ferenc Molnar (1978 -1952), geriausiai žinomas kaip dramaturgas, pirmasis vengras savo pjesėmis pasiekęs pasaulinio garso. Tarp dviejų karų karaliavęs pasaulio scenose, jis mirė New Yorke — išeivis, kurį jau buvo pradėję pamiršti. Jo grakščios, žaismingos, paviršutiniškos pjesės (ypač Liliom, Gulbė, Velnias, Gvardietis), kaip ir Noel Cowardo komedijos, priklauso "Šampaniniam" repertuarui, bet pranoksta panašius greitai pamirštamus sceninius žaisliukus savo išradingumu ir nepaprastu teatriniu instinktu. Ketvirtį šimtmečio po Molnaro mirties Amerikos ir Anglijos teatrai vėl pradeda jį atrasti.

Iš Molnaro prozos, savotiško "budapeštinio žurnalizmo" varianto, išsiskiria vienas šedevras, Palo gatvės berniūkščiai (1907), jau tarp klasiškų jaunimo literatūros kūrinių įsirikiavusi apysaka. Joje du paauglių būriai kovoja dėl magiškos erdvės — tuščio sklypo, kurį jie Budapešto žargonu vadina grund. Jų vaizduotė šį sklypų paverčia indėniškų nuotykių kupina prerija, laisvės plotu, mūšio lauku, kuriame kaunamasi už tėvynę. Apysakoje pasigirsta tuo laiku Vengrijoje populiarių 1. F. Cooperio ir Mark Twaino motyvai, suskamba ir į lietuvių kalbą verstos d'Amicis Širdies (Cuore) idealizmas, dominuoja Molnaro savita vaiko sielos poezija.

Ši apysaka įkvėpė du filmus: pacifistinį No Greater Glory (Nėra didesnės garbės, 1934) ir bendrą vengrų - amerikiečių gaminį The Paul Street Boys (1968). Lietuvoje ją įscenizavo Aušra Sluckaitė-Jurašienė, bet Kultūros ministerijos teatro reikalų valdininkai jos pjesę atmetė, kadangi joje, esą, "per daug tėvynės meilės". 0 į tekstą įjungdama vengrų poetų Sandor Petefio irAttila Jozsef eiles, Sluckaitė sustiprino kovos už tėvynę motyvą. Tokia apysakos interpretacija ir logiška, ir įtikinanti, ir neprasilenkianti su Molnaro dvasia. Ypač Rytų europiečiai kautynėse už Budapešto vaikų grund nematys militaristinės manijos, kaip 1934 m. filmo interpretacijoje, bet pastangą apginti savo žemę. (To paties veikalo įscenizaciją režisierius Vaitkus prieš keletą metų pastatė Kauno Dramos Teatre).
A.  Landsbergis

 
JANOŠAS BOKA — šaunusis Dykvietės valstybės Prezidentas, o vėliau visos kariaunos generolas
ERNĖ NEMEČEKAS
—    pats mažiausias ir silpniausias, todėl vienintelis kariaunos eilinis, kuris savo mirties valandą taps didvyriu
ČELĖ
—    elegantiškasis Dykvietės vėliavos saugotojas
BARABAŠAS
—    kariaunos antspaudo saugotojas
LESIKAS
—    stropusis registratorius, vadinamas "notaru", kuriam patikėta kariaunos DIDŽIOJI KNYGA
KOLNAJIS
—    "Kito draugijos" pirmininkas
ČONAKOŠAS
—    nenuilstamas švilpikas visais gyvenimo atvejais
HEREBAS
—    kandidatas į Prezidentus, pralaimėjęs rinkimus ir tapęs kariaunos išdaviku
VEISAS, RICHTERIS ir kiti Dykvietės kariaunos jaunesnieji karininkai bei "Kito draugijos" nariai, kurie kartu yra ir DIDŽIOJO DYKVIETĖS ŽAIDIMO choras, komentatorius ir dalyvis
DIDŽIAJAM ŽAIDIMUI
būtini yra ir priešai, todėl choras turėtų pasidalinti ir RAUDONMARŠKINIŲ vaidmenis. Priešų stovykloje veikia:
FERIS AČAS
—    rūstus, bet teisingas raudonmarškinių vadas
BROLIAI PASTORIAI
—    stambūs žaliūkai, kurie puikuojasi savo jėga prieš mažesniuosius
VENDAUERAS
—    mažas ir landus trimitininkas
SEBENICIUS — VĖLIAVININKAS  IR KITI
RAUDONMARŠKINIAI Įsikūrę savo štabą Botanikos sodo saloj, iki dantų apsiginklavę ietimis, tomahaukais; jie turi savo kovos vėliavą ir žibintą.
Be to, DIŽIAJAME DYKVIETĖS ŽAIDIME turi dalyvauti ir keletas suaugusiųjų:
PONAS RAČAS
—    griežtas mokytojas ir choro dirigentas
PONAS NEMEČEKAS
—    Ernės tėvas, siuvėjas
NEMEČEKO MOTINA
—    suvargusi, sielvartinga moteris
PONAS HEREBAS
—    išdaviko Herebo tėvas
PONAS ČETNEKIS
—    priekabus dabita, kuriam net ERNĖS mirties valandą rūpi tik jo nauja eilutė
JANAS
—    raišas dykvietės sargas, saldumynų pardavėjas, karstų dirbėjas ir lemtingų įvykių liudytojas
DAKTARAS HEKTORAS
dykvietės sargo JANO šuo, ištikimas vaikų bičiulis, kuris gailiai kauks, kai mirs ERNĖ NEMEČEKAS

I VEIKSMAS
Scena — žaidimų aikštelė, kuri vienu metu gali būti klasė. Dykvietė, Botanikos sodas, Nemečeko namai ir bet kuri Didžiajam žaidimui reikalinga vieta. Scenos aksesuarais galėtų būti Dykvietės rąstų rietuvės, įprastinė klasės atributika: gaubliai, žemėlapiai, anatominis skeletas, grobuonių paukščių iškamšos, lenta ar siena, ant kurios rašomi skelbimai, natos, raidės, šūkiai ir atsišaukimai. Galima įvairiai panaudoti ir žaidimų arenos grindis: kautynių planui, žemėlapiui ir pan.

Scenoje turi būti pastovi vieta berniukų chorui, kuris kartu yra lyg antikinis veiksmo komentatorius ir pagrindinis žaidimų dalyvis.
Kai žiūrovai renkasi į salę, scenoje jau vyksta įprastinė dainavimo pamoka. Mokytojas Račas palaiko griežtą choro drausmę, nekreipdamas dėmesio į tai, kad žiūrovai ieško salėje savo vietų. Kartu su žiūrovais įeina ir pavėlavę choro dalyviai, jie skubėdami kaltais veidais lipa į sceną, ir mokytojas Račas, nenutraukdamas pamokos, rūsčiu žvilgsniu palydi pavėlavusius "drausmės laužytojus".
Kai susirenka visi žiūrovai, scenoje prasideda veiksmas: "Klasės paštas" — pantomima. Per rankas keliauja raštelis. Lengvas šurmulys. Mokytojas Račas nutraukia pratybas.

MOKYTOJAS RAČAS. Kas nutiko?
(Gili tyla. Popierius toliau keliauja per rankas)
Čele, parodyk rankas. (Čelė  ištiesia į priekį rankas ir lieka taip  stovėti. "Paštas" keliauja toliau)
Herebai, parodyk rankas. (Herebas ištiesia rankas. "Paštas" keliauja)
Veisai, rankas! (Veisas ištiesia rankas. "Paštas" keliauja)
Richteri, rankas! (Richteris ištiesia rankas)
Boka, rankas! (Boka ištiesia rankas)
Nemečekai, ir tu?! Nemečekas neryžtingai ištiesia mažas rankas. Tas, kurio rankose tuo metu yra "paštas", vogčiomis įsideda popierių į burną Mokytojas Račas prieina prie Nemečeko ir suduoda lazdele per ištiestas rankas. Visas choras demonstratyviai ištiesia \ priekį rankas. Mokytojas Račas daužo lazdele per ištiestus delnus, vaikai atkakliai neatitraukia rankų, mokytojas meta lazdelę, griebia skambutį, nervingai skambina .
Pamoka baigta! Rytoj pasikalbėsim. Mokytojas Račas skubiai išeina.
Klasė atgauna laisvę. Triukšmas. Visi apimti susijaudinimo. Klausės "paštas" virsta didžiuliu plakatu.
"ŠIANDIEN TREČIĄ VALANDĄ DYKVIETĖJE VISUOTINIS SUSIRINKIMAS. PREZIDENTO RINKIMAI".
Plakatas atsiduria ant sienos, choras improvizuoja plakato tekstą. Panašios laisvos improvizacijos, paliktos kompozitoriaus nuožiūrai, turėtų sudaryti visą spektaklio muzikinę faktūrą. Choro improvizaciją nutraukia Dykvietės sargas Janas su marga saldumynų dėže.
JANAS (šaukia)
Pūstas cukrus! Turkiškas medus! Saldynmedžio uogos! Deginti migdolai! Juodslyvis su cukrum ir riešutais!
Vaikai apspinta raišąjį Janą.
HEREBAS
Ar turi "kalikų mitalo"?
JANAS
Du kraicarai.
HEREBAS
Vakar buvo vienas kraicaras. ČELĖ
O kiek mišinys su musėmis? JANAS
Viskas du kraicarai! VISI
Kasdien vis brangiau. Lupikautojas! HEREBAS (pašnibžda Celei) Sveiks skrybėle tiesiai per cukrų. BARABAŠAS (kursto Čelę) Šveisk, šveisk! Jis lupikautojas. HEREBAS
Gaila tau dabitiškos skrybėlės?
Čelė, lyg netyčia mosteli skrybėle per saldumynus. Ant žemės pabyra deginti migdolai, cukrus, riešutai.
HEREBAS (visiems)
Čiupkit, čiupkit, kol nepabrango! Vaikai puola rinkti saldumynus ir grūda sau į burnas.
JANAS
Ką jūs darot? Plėšikai! Galvažudžiai! Aš jums parodysiu! (Šaukia šunį) Hektorai! (Švilpia)
BOKA
Atstokit nuo šito luošio! Menka drąsa, kai visi prieš vieną.    Eime!
Vaikai susikemša saldymunys į bumas. Žiaumojimas, čepsėjimas, čiulpimas, rijimas, kramanojimas, traškėjimas. Nauja choro improvizacija — pilnom burnom — "Ak, tas saldus laisvės kąsnis!" Šitos negirdėtos kakofonijos fone pasigirsta šuns kaukimas. Įbėgęs Hektoras tupi priešais vaikų chorą ir atlieka savo solinį numerį.
Vietoj "klasėje" stovinčio anatominio skeleto vaikai staiga išvysta juodą mokytojo Raco figūrą. Visi iš karto nutyla ir stovi kietai sučiauptomis lūpomis.
MOKYTOJAS RAČAS (parodo pirštu)
Eikite šen! Vaikai užima savo vietas sąlygiškoj "klasėj".
Klasėje visi?
CHORAS (pro sukąstus dantis) Visi.
MOKYTOJAS RAČAS Pažiūrėsim. Veisas! VEISAS (pro sukąstus dantis) Esu!
MOKYTOJAS RAČAS (vardija toliau) Richteris! Čelė! Kolnajis! Barabašas! Lesikas! Nemečekas!
Kiekvienas, šaukiamas pavarde, atsako pro sukąstus dantis "Esu!" .
Tai va, kas yra. Aš sužinojau, kad jūs suorganizavote kažkokią draugiją, vadinamą "Kito draugija". Tas, iš kurio apie tai sužinojau, davė man narių sąrašą. Jūs — tos draugijos nariai. Tiesa?
Visi tyli ir kažką kramto
Pradėsime nagrinėti iš eilės. Visų pirma, aš norėčiau sužinoti, kas gi organizavo draugiją, kai aiškiai buvo pasakyta: jokių draugijų aš nepakęsiu.

Ferenc Molnar, knygos "Palo gatvės berniūkščiai autorius.


Tyla. Visa tolimesnė scena vyksta taip: kai mokytojas kalba, choras kramto; kai mokytojas nutyla, vaikai liaunasi kramtę .
Taigi, pirmiausia pasakykit, koks čia "kitas"?
VEISAS (ištraukęs iš burnos kažkokį gurvuolėlį ir padėjęs ant delno)
Štai jis!
MOKYTOJAS RAČAS Tai kas gi čia? VEISAS
Čia toks tąsus daiktas, kuriuo stikliai langus užkituo-ja. Stiklius užkituoja langus, o mes imame ir iškrapštome. MOKYTOJAS RAČAS Ir čia tu tiek prikrapštei? VEISAS
Ne, ką jūs. Tai visuomeninis kitas.
MOKYTOJAS RAČAS
Kas?
VEISAS
Jį rinko visi draugijos nariai. O saugoti komitetas įpareigojo mane. Prieš mane saugotojas buvo Kolnajis, jis mat iždininkas . . . Bet pas jį kitas visai sudžiūvo, nes jis visiškai jo nekramtė.
MOKYTOJAS RAČAS
Tai jį reikia kramtyti?
VEISAS
O kaipgi! Kitaip jis sukietės ir nebegalima bus minkyti. Aš jį kasdien kramtydavau. MOKYTOJAS RAČAS Kodėl gi būtent tu?
VEISAS
Todėl, kad statute pasakyta, jog pirmininkas privalo bent kartą per dieną kramtyti visuomeninį kitą, nes jis sudžius . . . (Ima žliumbti) O pirmininkas dabar esu aš . . .
MOKYTOJAS RAČAS Kur jūs surinkote tokį didelį gumulą? Tyla
Atsakyk tu, Kolnaji. Kur jūs tiek pririnkote?
KOLNAJIS
Ponas mokytojau, tai prasidėjo prieš mėnesį. Savaitę kramčiau aš, bet tuomet jo buvo mažiau. Pirmąjį gabalą atnešė Veisas, ir mes įsteigėme draugiją. Paskui išdužo langas dainavimo klasėje, aš ten įsmukau ir iki vakaro laukiau stikliaus. Jis atėjo penktą valandą, ir aš paprašiau: "Duok man gabalėlį", bet jis neatsakė, les negalėjo: nasrai buvo pilni kito.
MOKYTOJAS RAČAS
Kas čia per posakis? Nasrus turi arkliai!
KOLNAJIS
Na, pilna burna. Jis taip pat jį kramtė. Kai jis, įstatęs stiklą, išėjo. Tada aš nukrapščiau nuo lango kitą ir išsinešiau. Bet juk aš ne sau pavogiau ... o draugijai . . .
MOKYTOJAS RAČAS
Pasakok, pasakok. Iš kur jūs gavote daugiau? KOLNAJIS
Ir dar man draugija buvo davusi šešiasdešimt krai-carų kitui.
MOKYTOJAS RAČAS
Tai jūs ir už pinigus pirkote?
KOLNAJIS
Ne, nepirkome. Tik mano tėvelis gydytojas ir rytais važinėja pas ligonius vežiku, ir vieną kartą jis pasiėmė mane, o aš nukrapščiau kitą nuo langelio — geras, minkštas buvo kitas, ir tada man draugija išdavė šešiasdešimt kraicarų, kad aš pasisamdyčiau tą pačią karietą; aš ir pasisamdžiau ir važiavau ja iki pat Valdininkų gyvenvietės ir visą kitą sugrandžiau, nuo visų keturių langelių, o namo grįžau pėsčias.
MOKYTOJAS RAČAS
Tai tave aš tuomet buvau sutikęs ties Liudovikos Akademija?
KOLNAJIS Taip.
MOKYTOJAS RAČAS
Ir pašaukiau ... o tu man nieko neatsakei . . . KOLNAJIS
Todėl, kad mano nasrai buvo pilni kito . . . MOKYTOJAS RAČAS
Gera draugijėlė, ką ir besakysi! O kas gi buvo pirmininkas? VEISAS Aš.
MOKYTOJAS RAČAS O iždininkas? VEISAS Kolnajis.
MOKYTOJAS RAČAS Duokš čia likusius pinigus.
KOLNAJIS Prašau.
Kolnajis traukia iš kišenės po vieną daiktą visą savo turtą: forintą ir 44 kraicarus, du pašto ženklus, laišką slapuką, žyminį mokesčio ženklą už vieną kroną, 8 naujutėles plunksneles ir spalvotą stiklinį rutulėlį. Mokytojas Račas suskaičiuoja Kolnajo pinigus.
MOKYTOJAS RAČAS
O pinigai pas jus iš kur?
KOLNAJIS
Tai nario mokestis. Kiekvienas mokėjo po dešimt kraicarų per savaitę.
MOKYTOJAS RAČAS Kam jums pinigai? KOLNAJIS
Tiesiog mokesčiams mokėti. Veisas atsisakė jam skirtos pirmininko algos.
MOKYTOJAS RAČAS Kiek gi toji alga? KOLNAJIS
Penki kraicarai per savaitę.
MOKYTOJAS RAČAS
O kam jums šitas žyminis ženklas?
KOLNAJIS
To ženklo kitoje pusėje yra prispaustas draugijos antspaudas
MOKYTOJAS RAČAS
Tai jūs ir antspaudą turite? Kur jis?
KOLNAJIS
Antspaudo saugotojas — Barabašas.
Barabašas išeina į priekį ir ištiesia ant delno skardinę dėžę su antspaudu. Mokytojas išima iš dėžutės guminį antspaudą su išpjaustytu įrašu ir skaito.
MOKYTOJAS RAČAS
"Kito rinkėjų draugija. Budapeštas, 1889". Barabašas tiesia ranką, norėdamas atsisimti antspaudą
BARABAŠAS
Atleiskit, bet aš prisiekiau, kad greičiau gyvybę paaukosiu, negu antspaudą atiduosiu. Mokytojas įsideda antspaudą į kišenę .
MOKYTOJAS RAČAS
Nusiramink!
BARABAŠAS
Tai... tai ir vėliavą iš Celės atimkite.
MOKYTOJAS RAČAS
O! Tai jūs ir vėliavą turite? Duokš ją.
Čelė ištraukia iš kišenės mažutę vėliavėlę ant vielos kotelio. Vėliavėlė — raudona, balta, žalia — su užrašu. Mokytojas Račas paima vėliavėlę .
MOKYTOJAS RAČAS (skaito)
"Kito rinkėjų draugija. Budapeštas, 1889. Amžinai prisiekiame — niekuomet nebūti vergais, nekuomet". CHORAS (improvizuoja)
Amžinai prisiekiame — niekuomet nebūti vergais, niekuomet!
MOKYTOJAS RAČAS
Hm! Kas gi buvo tas šaunuolis, čia parašęs "niekuomet" be "i"? Kas rašė? CHORAS (improvizuoja)
Amžinai prisiekiame — niekuomet nebūti vergais, niekuomet!
MOKYTOJAS RAČAS Kas rašė be "i"?
CHORAS (tęsia improvizaciją skiemenimis). . . . nie-kuo-met, ni-e-kuo-met, ni-e-kuo-met. . .
MOKYTOJAS RAČAS
Tylos! Aš jums parodysiu! Skelbiu draugiją paleistą, ir kad daugiau — jokių draugijų, jokių antspaudų, jokių vėliavų! Jums visiems bus sumažintas elgesio pažymys, ypač Veisui — už pirmininkavimą. Žinosit jūs man! . . O dabar galite eiti.
CHORAS
Sudiev!
Mokytojas Račas išeina.
LESIKAS (išsiima kitą iš burnos. Solo)
Sudiev.
Vaikai triukšmingai pasklinda po "klasę".
CHORAS (improvizuoja) Į Dykvietę! Į Dykvietę! Haho, ho! Haho, ho!
Choras išbėga. Scenoje lieka Nemečekas, Richteris, Veisas, Kolnajis ir Barabašas. Jie žaidžia stikliniais rutulėliais.
RICHTERIS Baikite, Pastorai ateina!
Krypuodami įeina broliai Pastorai. Rankos kišenėse, stovi, iš padilbų žiūri į žaidžiančius vaikus. Už nugarų — choro vietose išdygsta Raudonmarškinių choras.
KOLNAJIS Nemečekai, baik!
NEMEČEKAS (nesusivokdamas) Dar ko, baigti, kai tu prakišai?! Dabar mano eilė!
Richteris drebančiom rankom meta savo rutulėlį, nepataiko. Meta Nemečekas. Pataiko. Visus rutulėlius susirenka, dedasi į kišenę.
PASTORAI (prieina arčiau, tyliai, bet grėsmingai)
Einštandas!
CHORAS
Einštandas! Einštandas!
Vaikai bėga į šalis. Lieka tik Nemečekas.
NEMEČEKAS
Jūs neturite teisės atimti iš mūsų rutulėlius.
Pastorai sugriebia Nemečeką ir pakelia žemyn galva. Iš Nemečeko kišenių byra rutulėliai.
PASTORAS
Ką, negirdi?
CHORAS (kartoja)
Einštandas!
Tuo metu, kai Nemečekas laikomas žemyn galva, į stiebą, kur plevėsuoja Dykvietės vėliava, sluogia raudonmarškinių vadas Feris Ačas. Nemečekas užmiršta, kad jis kabo žemyn galva. Pastatytas ant rankų, jis seka akimis Ferį Ačą, kuris jau nuplėšė vėliavą ir leidžiasi žemyn. Nemečeką sukausto siaubas, jis taip ir lieka stovėti ant rankų.
Pastorai susirenka rutulėlius. Iš už scenos girdimas Dykvietės kariaunos kovos šūkis: "Haho-! Haho-ho!" Pastorai ir raudonmarškinių choras išeina iš scenos.
Renkasi Dykvietės kariauna, kartodama karo šūkį, ir užtinka sustingusį toj pačioj pozoj Nemečeką. Nemečekas atsistoja ant kojų.
NEMEČEKAS
Siaubas! Siaubas!
BOKA
Kas yra? NEMEČEKAS Siaubas! Jus nepatikėsit!
ČELĖ
Vėl atėmė rutulėlius?
HEREBAS Einštandas?
Nemečekas rodo į tuščią stiebą.
NEMEČEKAS
Čia buvo Feris Ačas.
BOKA
Susapnavai!
NEMEČEKAS
Kaip Dievą myliu!
BOKA
Neprisiekinėk. Ramiai! Raportuok!
Nemečekas išsitempia, kaip styga. Visi žiūri į tuščią stiebą.
NEMEČEKAS
Čia buvo  pats  Feris  Ačas —  raudonmarškinių vadas. Jis ir vėliavą nusinešė.
ČELĖ
Kaip! Vėliavą?
NEMEČEKAS Taip.
LESIKAS
Priešai nuplėšė mūsų Dykvietės vėliavą!
BOKA
Ar tu buvai vienas, Erne Nemečekai? Stovėjai ir žiūrėjai?
NEMEČEKAS
Stovėjau aukštyn kojom. Mane laikė broliai Pastorai.
RICHTERIS
Mes žaidėm rutulėlius, o paskui išsigandę pabėgom.
BOKA (Čėlei)
Pasakyk   seseriai,   tegu   pasiuva   rytdienai   naują vėliavą.
ČELĖ
Gerai. Tik žalios medžiagos daugiau nebeliko. Raudonos yra, o žalia visai pasibaigė.
BOKA
O baltos yra?
ČELĖ Yra.
BOKA
Na, tai tegu pasiuva raudoną su baltu. Dabar mūsų spalvos bus raudona ir balta.
CHORAS improvizuoja S. Petefio dainos "Vėliava" motyvais:
Netoli kažkas jau bręsta . . . Kas — be mūs seniai nuspręsta. Visa jau matau pro ūką!
Vėliavą, sesut, greit siūki!
Taip ilgai užtrukt negali — Įvykiai sukrės mūs šalį. Tuoj kovos išgirsim šūkį — Vėliavą, sesut, greit siūki!
HEREBAS (Nemečekui) Eilini!
NEMEČEKAS Aš!
LESIKAS Kaip stovi?
BARABAŠAS
Kulnis suglausk, pirštus išskėsk!
ČONAKOŠAS
Krūtinę išpūsk! Pilvą įtrauk!
HEREBAS
R-ramiaiii! Šiandien pat įrašykite įstatuose pataisą: dabar mūsų spalvos ne raudona su žalia, o raudona su balta.
NEMEČEKAS
Klausau, ponas vyresnysis leitenante!
HEREBAS
Laisvai!
BOKA (išeina į priekį)
Vyručiai, reikia ką nors daryti. Šiandien turim* išrinkti prezidentą, kurio visi besąlygiškai klausytų. Galimas daiktas, kad visa baigsis karu, todėl reikia vado, kuris viską iš anksto paruoštų, kaip tikrieji karvedžiai. Eilini, eik šen! Ramiai! Prikarpykite tiek popieriaus skutelių, kiek yra mūsų. Kiekvienas savame lapelyje įrašys, ką jis norėtų turėti prezidentu. Kas gaus daugiausia balsų, tas ir bus prezidentas.
CHORAS
Valio!
Černakošas įsikiša du pirštus į burną ir sušvilpia, kaip garinė kuliamoji.
Nemečekas žengia į priekį prie Bokos ir atsistoja "ramiai".
NEMEČEKAS (drebančiu balsu)
Atleiskite, ponas kapitone, bet tai neteisinga, kad aš vienintelis eilinis . . . Kai mes įsteigėme Dykvietės sąjungą, visi iš karto pasidarė karininkai, ir tiktai aš iki šiol eilinis, ir visi man įsakinėja ... ir viską aš turiu dirbti ... ir ... ir .. .
ČELĖ. Jį reikia išbraukti. Jis verksnys.
ČONAKOŠAS. (Žliumba) Visi juokiasi.
NEMEČEKAS (pro ašaras).
Ir į juodąją knygą . . . pažiūrėkite patys . . . visada tiktai ma . . . mane . . . užrašinėja . . . vis aš . . . aš vienas . . . blogiau negu paskutinis šuo . . .
BOKA (ramiai)
Tuojau liaukis žliumbęs arba eik sau. Su pampliais mes nežaidžiame.
Nemečekas išsigąsta ir liaunasi verkęs. Boka uždeda jam ranką
ant peties.
BOKA
Jei gerai elgsies ir pasižymėsi, jau gegužės mėnesį būsi karininkas. O kol kas pasilik eiliniu.
Nemečekas išdalina lapelius. Vaikai žaidžia rinkimus. Nemečekas stovi su skrybėle rankose, vaikai meta į ją lapelius. Boka ir Herebas prieina prie Nemečeko ir sustoja prie jo iš abiejų pusių. Vienas paskui kitą traukia iš skrybėlės po lapelį, o choras — tarsi sportinių varžybų teisėjas, skaičiuoja kiekvieno iš jų taškus ir užrašo ant sienos. Kai Boka laimi tašką, choras sušunka "Hof' ir kiekvieną kartą vienas berniukas pereina į Bokos pusę. Boka surenka žymiai daugiau taškų.
BOKA
Vadinasi, prezidentu išrinktas aš.
CHORAS
Valio! Prezidentui valio! Čonakošas vėl švilpia.
BOKA
Ačiū, vyručiai. O dabar apie reikalus. Manau, visiems aišku, kad raudonmarškiniai nori užgrobti mūsų Dykvietę. Vakar Pastorai atėmė iš mūsiškių rutulėlius, šiandien — Feris Ačas čia slapstėsi ir išsinešė vėliavą. Anksčiau ar vėliau jie mus užgrius ir pasistengs iš čia išvyti, bet mes šitos vietos neužleisime.
ČONAKOŠAS (visa gerkle)
Tegyvuoja Dykvietė!
Į orą lekia skrybėlės.
CHORAS
Tegyvuoja Dykvietė — mūsų tėvynė! BOKA
Mes patys nueisim į jų buveinę Botanikos sode, dar prieš jiems čia pasirodant.
CHORAS
Eime! Į raudonmarškinių stovyklą! Haho, ho! Haho,
ho!
NEMEČEKAS (silpnu balsu) Eime!
Scenoje stovi sargas Janas su šunim Hektoru ir sarkastiškai juokiasi.
JANAS (parodijuodamas)
Eime! Imee!
Berniukai išbėga iš scenos. Lieka Boka ir Herebas. Iš kitos pusės renkasi raudonmarškinių choras ir sustoja jiems už nugarų.
BOKA
Atseit, trys balsai atiteko tau.
HEREBAS
Tap. Bet čia dar ne viskas. Neperšokęs per tvorą, nesakyk "hop".
Raudonmarškiniai  išsirikiuoja,  sudarydami  raudoną  sieną. Boka jų nemato. Herebas pasisuka ir staiga įsimaišo į raudonmarškinių tarpą už Bokos nugaros.
BOKA (šaukia)
Haho, ho! (Įbėga Čonakošas ir Nemečekas).
Eisit su manim į žvalgybą. Prieš užpuolant, reikia jiems įrodyti, kad mes jų nebijome. Prasiskverbsime pas juos į salą ir prikalsim prie medžio raštelį. (Boka rodo raudoną popieriaus lapą) Čonakošai, prižadėk, kad nešvilpsi.
ČONAKOŠAS. Prižadu ... Tik dar vieną kartą, patį paskutiniausią?
Čonakošas švilpia iš visų jėgų.
Na, va. Šiai dienai prisišvilpiau.
BOKA
Pirmyn į Botanikos sodą!
Boka, lydimas dviejų berniukų, eina į scenos gilumą ir prieš juos išdygsta gyva "mūrinė tvora" — tai glaudžiai susikibę raudonmarškiniai, kurie šioje scenoje vaidina sieną, medžius, valtį ir visa, ko prireiks veiksmo eigoje. Vaikai kiek sutrikę sustoja.
NEMEČEF
Kaip mes įeisime?
BOKA
Perlipsime per tvorą.
NEMEČEKAS (Čonakošui) Kelk prezidentą!
Čonakošas pakelia Boką, tas užlipa ant "tvoros   ir dairosi.
ČONAKOŠAS (pašnibždom) Šok!
Raudonmarškinių "tvora" visus berniukų judesius pailiustruoja garsais: tvoros, medžio šakų traškėjimu, pabaidytų paukščių klykavimu ir pan.
Boka strykteli žemėn — sutraška sausos šakelės. Paskui peršoka Čonakošas, Nemečekas ropščiasi ant "tvoros", ir pati "tvora" pasidaro žemesnė — padeda jam perlipti. "Tvora" aklinai užsidaro, ir žvalgai atsiduria lyg "spąstuose".
BOKOS BALSAS (Čonakošui)
Lipk į akaciją, iš viršūnės pasižvalgysi.
Raudonmarškinių "tvora" persigrupuoja į piramidę, kuri yra "akacija". Čonakošas lipa į "piramidės" viršūnę.
NEMEČEKO BALSAS (pašnibždom)
Ar matyt kas nors?
ČONAKOŠAS (pašnibždom)
Beveik nieko, baisiai tamsu.
BOKA
Salą matai?
ČONAKOŠAS
Matau.
BOKA
Ar ten yra kas nors?
ČONAKOŠAS
Saloje pro medžius ir krūmus nieko nematyt. . . Bet ant tilto . . .
Tuo metu du raudonmarškiniai su ietimis prasilenkdami praeina avanscena.
Dabar gerai matau. Ant tilto vaikšto dvejetas.
BOKA
A, tai jie. Ant tilto jų sargybiniai. Čonakošas išlipa iš piramidės.
BOKA
Krūmais atsargiai prislinksime prie jų stovyklos. Pasislėpsime viksvose . . .
ČONAKOŠAS.
Tai pirmyn. (Berniukai šliaužia) Staiga sargybiniai šaižiai sušvilpia.
NEMEČEKAS Pastebėjo!
BOKA
Atgal! Atgal! Gulk!
Visi trys prisispaudžia prie žemės.
Raudonmarškinių choras vaizduoja medžius ir siaubingai ošia, siūbuoja iškeltomis rankomis kaip šakomis. (Drąsindamas)
Nieko! Tai vėjas. Orą perskrodžia šaižus švilpukas.
NEMEČEKAS (išsigandęs)
Reikia iš medžio pažiūrėti!
BOKA
Tavo teisybė. Čonakošai, į medį!
Čonakošas sliuogia į didelį medį, kurį vėl imituoja raudonmarškiniai.

REGINA   INGELEVIČIENĖ       GĖLĖS
 
NEMEČEKAS Nieko nematyti? ČONAKOŠAS
Ant tilto kažkoks judėjimas . . . (Avanscenoje — sargybinių pasikeitimo ritualas)
Dabar ten ketvertas . . . Na, du nueina . . . Grįžta atgal į salą.
BOKA
Viskas, kaip reikiant. Lipk žemėn.
Švilpiant pasikeičia jų sargybos ant tilto.
Čonakošas nusileidžia žemyn. Paslaptingas sodas nutyla. Žvalgai šliaužia toliau.
NEMEČEKAS
Ai!
BOKA IR ČONAKOŠAS (pašoka išsigandę) Kas atsitiko?
NEMEČEKAS (atsiklaupęs, laižo ranką)
Išsidilginau ranką!
ČONAKOŠAS
Čiulpk, čiulpk pirštelį, mamuliuk!
(Bet pats apsivyturiuoja ranką nosine, kad neišsidilgintų) Žvalgai šliaužia toliau. Čonakošas — priekyje. Staiga jis sustingsta keturpėsčias ir pakelia dešinę ranką.
ČONAKOŠAS.
Čia kažkas yra.
BOKA
Čonakošai, priglausk ausį prie žemės. Taip visuomet daro indėnai. Iš karto girdėti, jei kas netoliese vaikšto.
ČONAKOŠAS (pasiklauso, prigludęs prie žemės) Eina!
Raudonmarškinių choras, artėdamas į žvalgus, gąsdinančiai trepsi kojomis.
NEMEČEKAS (vos girdimai suvaitoja)
Aš noriu namo!
ČONAKOŠAS
Žolytėn įsiknisk, mamuliuk.
BOKA
Eilini, galvą žolėn! (Nemečekas priglunda prie žemės. Choras sustoja) Nuėjo.
NEMEČEKAS (suvaitoja)
Pastebėjo. Oi, dabar bus . . .
Choras vėl trypia kojomis. Sustoja.
ČONAKOŠAS
Ačiū Dievui. Pro šalį.
Vaikai šliaužia į priekį. Kažkas iš choro meta prieš juos tomahauką.
NEMEČEKAS (pagarbiai)
Čia jų tomahaukas!
BOKA
Žinoma jų. (Visi apžiūrinėja tomahauką) O kur vienas, ten turi būti ir kiti.
Žvalgai ima ieškoti. Choras, jiems nematant, numeta dar septynis tomahaukus. Boka surenka.
BOKA
Matyt, čia būta slapto ginklų sandėlio.
ČONAKOŠAS
Pasiimkim tomahaukus. Bus mūsų karo grobis.
BOKA
Ne. Mes to nedarysim. Tai būtų paprasta vagystė. Tuoj . . . mes viską ištyrinėsim . . .
(Boka išsitraukia iš kišenės ryšuliuką ir, jį atrišęs, išvynioja iš laikraštinio popieriaus mažutį permalutrinį žiūroną)
Celės sesuo davė man savo teatrinį žiūroną. Sako, kad gerai rodo.
Ilgai žiūri, sukinėdamas sraigtelį.
NEMEČEKAS (išdrįsta)
Na, kaip, mamuliuk? (Čonakošas kumšteli jį alkūne) . . . ponas prezidente?
BOKA
Nieko nematau. Turbūt, rūkas.
NEMEČEKAS
Dar pasukinėk . . .
ČONAKOŠAS (pasistiebęs apsidairo; Jie ten!
Už žvalgų nugarų raudonmarškiniai žibinto šviesoje žaidžia savo stovyklą saloje. Visiškoj tyloj atlieka karo pratimus: paslaptingai persigrupuoja, mojuoja tomahaukais ir ietimis, indėnišku papročiu viens kitam "nuima" skalpus ir pan.
NEMEČEKAS
Vaje, jie ir žibintuvėlį turi!
BOKA
Man atrodo, jie kažkam ruošiasi. Arba atlieka vakarinius karo pratimus, arba . . .
NEMEČEKAS Arba kas?
Priešų stovykloje vienas be raudonų marškinių. Jis laiko žibintą. Tai — Herebas.
BOKA
Viešpatie, tas, kuris laiko žibintą . . . juk tai . . .
ČONAKOŠAS
Kas? Na, sakyk, greičiau!
BOKA
Labai panašus . . . Nejaugi tai . . . Pranyko . . .
ČONAKOŠAS
Kas gi ten buvo?
BOKA
Neturiu teisės sakyti ... Ar buvo Herebas stenografijos pamokoj?
NEMEČEKAS
Nebuvo.
BOKA
Kas gi jam, susirgo? ČONAKOŠAS
Vargu. Dieną kartu grįžom namo. Jam nieko neskaudėjo.
BOKA Keista . . .
NEMEČEKAS
Tai ką gi ten pamatei? Ar tik ne mūsiškis?
BOKA (liūdnai)
Atrodo, taip.
ČONAKOŠAS (garsiai)
Bet juk tai išdavystė!
BOKA
Tyliau! Nusigausim į salą ir viską sužinosim. Pakentėk.
Žvalgai skinasi pro "krūmus".
Čia kažkur turi būti laivelis.
ČONAKOŠAS
Valties niekur nėra.
Herebas iškelia žibintą, raudonmarškiniai žaibiškai sutupia dviem eilėm — tai valtis. Rankom — irklai paruošti irklavimui. Jie patys improvizuoja vandens teliūškavimą, nendrių, šnaresį, varlių kurkimą.
NEMEČEKAS
Neliūdėk, mamuliuk. Be tavęs radom.
BOKA
Lipkim į valtį.
ČONAKOŠAS (drąsindamas)
Nagi, lipk, lipk, mamuliuk!
NEMEČEKAS
Lipu, lipu, mamuliuk.
Nemečekas paskutinis lipa į "valtį", t.y. tiesiai į priešų rankas. "Valtis" susiūbuoja ir išmeta Nemečeką į "vandenį". Choras ištaria:
"Pū-ū-kšt!"
ČONAKOŠAS
Užsirijai, mamuliuk?
NEMEČEKAS (iš vandens rangosi į valtį) Ne, neužsirijau. Tai nemaniau, kad man šiandien dar teks ir išsimaudyti.
BOKA
Plaukiam į salą.
Raudonmarškiniai irkluoja "valtį" į krantą.
ČONAKOŠAS (Nemečekui) Nekalenk dantimis.
"Valtis", lyg atsitrenkusi į krantą, trūkteli ir sustoja.
BOKA
Na, iki salos, rodos, atsikasėm.
"Valtis" išmeta žvalgus į "krantą" ir persigrupuoja scenos gilumoje į raudonmarškinių stovyklą prie laužo, kurį atstoja raudonas žibintas. Tarp raudonmarškinių, apšviestas raudonos šviesos, Herebo veidas.
HEREBAS
Į dykvietę galima įeiti iš dviejų pusių . . .
(Braižo kreida ant žemės Dykvietės planą) Galima iš Palo gatvės, bet iš ten sunkiau: įstatymai reikalauja, kad įėjęs vartelius užšautų velke. Kitas įėjimas — iš Marijos gatvės. Lentpjūvės vartai visuomet kriaurai atdari, o toliau galima slinkti tarp malkų rietuvių. Tiktai čia viena kliūtis: ant rietuvių įrengti fortai . . .
FERIS AČAS
Žinau . . .
HEREBAS
Na, taip, juk tu ten buvai. Tai, va, fortuose budi sargybiniai, ir jie vos tik pastebi ką nors tarp malkų rietuvių, tuojau signalizuoja. Taigi iš ten eiti nepatariu . . .
Žvalgai, pasislėpę už aukšto krūmo, apmirę seka netikėtą išdavystės sceną.
Nemečekas drebėdamas glaudžiasi prie Bokos.
BOKA (pašnabždom Nemečekui) Nebijok.
NEMEČEKAS (krečiamas drebulio) Tu . . . Tu, tu . . . Matai?
BOKA (liūdnai)
Matau. (Visi trys klausosi apmirusiom širdim)
HEREBAS
Geriausia iš anksto susitarti, kada jūs ateisite. Tuomet į Dykvietę aš įeisiu paskutinis ir paliksiu vartelius pravirus. Jų neužsklęsiu.
FERIS AČAS
Gerai. Taip bus teisingiau. Aš visiškai nesiruošiu užimti Dykvietės, kai ten nieko nėra. Kariausime pagal visas taisykles. Sugebės jie apginti Dykvietę — gerai. Nesugebės — mes ją užimsime ir iškelsime ten mūsų vėliavą. Juk ne godumo spiriami mes tai darome . . .
VIENAS PASTORŲ
... O todėl, kad neturime kur žaisti sviediniu. Čia — negalima; kitur — irgi negalima . . . Mums reikalinga vieta žaisti sviediniu — ir baigta!
FERIS AČAS
Vadinasi, nuspręsta. Tu, kaip esam susitarę, pamiršti užsklęsti vartelius iš Palo gatvės.
HEREBAS Gerai.
Mažasis Nemečekas nebeištveria ir pravirksta, apsikabina Boką už kaklo ir tyliai kūkčioja.
NEMEČEKAS
Ponas prezidente . . . Ponas prezidente . . . Ponas prezidente . . .
BOKA (švelniai jį atstumdamas)
Ašaros čia nepadės.
Feris Ačas duoda ženklą, ir raudonmarškiniai pašoka.
FERIS AČAS
Namo. Visi turite ginklus?
CHORAS
Visi!
Raudonmarškiniai pakelia nuo žemės medines ietis su raudonomis vėliavėlėmis ant smaigalių.
FERIS AČAS
Nunešti ginklus į krūmus ir sustatyti ten į gubas!
Vadovaujami Ferio Ačo, raudonmarškiniai nuneša ginklus į scenos gilumą ir stato juos į gubas. Šviečia vienišas, raudonmarškinių paliktas, žibintas.
Boka staiga pašoka ir, priešams nematant, pribėgęs prie sienos, ietimi prismeigia popieriaus lapą su užrašu. Žvalgai slepiasi. Raudonmarškiniai grįžta prie žibinto ir pamato ant sienps lapą.
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS (skaito improvizuodamas)
"Čia buvo Palo gatvės berniūkščiai,\ Raudonmarškiniai susižvalgo.
FERIS AČAS
Jeigu čia jie buvo, tai toli nenuėjo. Vytis.
Visi pasisuka, griebia ietis ir, atstatę jas į priekį, pasiruošia išžvalgyti Botanikos sodą.
Tuo tarpu priekinėje scenos dalyje nepastebimai sugula Dykvietės choras. Žvalgai ieško prieglobsčio nuo artėjančių raudonmarškinių.
BOKA
Į šiltnamį! Ten jie mūsų neras!
Dykvietės choro dalyviai iš lėto kyla nuo žemės, vaizduodami egzotišką šiltnamio augmeniją: palmes, ištįsusias aukštyn į vėduokles panašius savo lapus, kvepiančias magnolijas, milžiniškus paparčius, citrinmedžius, laurus. Jie imituoj paslaptingų cikadų garsus, baikščių paukštelių spurdėjimą, žiogų čirškimą, vandens lašų tiškėjimą. Žvalgai slepiasi šitose šiltnamio džiunglėse.
NEMEČEKAS
Kad tik neužrakintų nakčiai šiltnamio!
BOKA
Jeigu iki šiol neužrakino, tai dabar nebeužrakins.
(Berniukai slenka tamsoj, kliūdami už šakų. Čonakošas uždega degtuką, bet Boka ištraukia jam iš rankų) (Čonakošui) Asile, užmiršai, kad mes šiltnamy. Juk čia dargi sienos stiklinės. Dabar jie tikriausiai mus pastebėjo. Ritmiškai trepsėdami kojomis, artėja raudonmarškiniai. Boka ir Čonakošas ropščiasi į pirmą pasitaikiusį "augalą" ir slepiasi tarp lapų ir vijoklių. Nemečekas slenka pažeme, ieškodamas vietos pasislėpti. Raudonmarškinių žingsniai artėja.
NEMEČEKAS Oi, jie jau čia.
BOKA
Lįsk į tvenkinį. Slėpkis po lapais.
Nemečekas prisiglaudžia prie "augalo" kojų, tas rankomis lyg lapais pridengia berniuką nuo priešų. Raudonmarškiniai naršo po šiltnamį.
PASTORAI
Čia jų nėra. Prasmego kiaurai žemę.
SEBENIČIUS
Gal jie seniai namie. Mačiau, kažkas šoko per tvorą.
VENDAUERAS Vejamės.
Raudonmarškiniai staiga išbėga.
Nemečekas, aplipęs maurais, išlenda kaip pabaisa iš tvenkinio.
NEMEČEKAS
Negi man lemta visą gyvenimą vandenyje murdytis? Aš varlė, ar ką?
BOKA
Nežliumbk. Jie dar netoli.
NEMEČEKAS
Oi, kaip aš noriu namo . . . Dar namie gausiu į kailį. Oi, ne, visai nenoriu namo! Girdėti artėjantys kažkieno žingsniai.
ČONAKOŠAS Jie vėl ateina.
BOKA
Greit į medį!
Nemečekas žliugsėdamas lipa į palmę. Įeina Feris Ačas ir sustoja po "palme".
FERIS AČAS
Taip, nieko nėra . . . Pabėgo mamytės sūneliai . . . Iš kur čia laša? (Brūkšteli ranka per kaklą) Pradeda lyti.
Nuo permirkusio Nemečeko krinta lašai — choras imituoja lašų tiškėjimą.
Feris Ačas nusišluosto delnu kaklą ir išeina. Žvalgai išlipa iš medžių. Čonakošas iš džiaugsmo susikiša pirštus į burną ir žvilpia iš visų jėgų, abu su Boka, atgavę drąsą, pasileidžia kvatotis. Jie pamato, kad Nemečekas,pastiręs iš šalčio, dreba.

BOKA
Kas tau, Erne? Tu sergi?
NEMEČEKAS
Šalta.
BOKA
Neik pėsčias namo. Geriau važiuok arklių tramvajumi.
Še, imk tris kraicarus. Daugiau neturiu.
Choras tiesia Nemečekui pinigus.
Būk vyras, Erne Nemečekai.
CHORAS (pasigauna Bokos frazę ir dainuoja S. Petefio dainą "Jei vyras . . .")

Jei vyras — būki vyru,
O niekada — lėle,
Kurią pakampėm svaido
Nenuorama daliai
Drąsuolių nebaugina,
Kad juos lemtis aplos, —
Todėl nepasiduoki,
Žygiuok sutikti jos!
Jei vyras — būki vyru!
Būk savimi, ir tiek!
Jei reikia — savo kraują
Vardan tiesos praliek.
Net jeigu tektų mirti,
Širdis te nedrebės,
Nes vyrams ir gyventi
Neverta be garbės!
Jei vyras — būki vyru
Narsybės didelės!
Ir nei lemtis, nei žmonės
Tavęs nenugalės.
Kaip ąžuolas galiūnas
Tu vėtroje stovėk,
Tegu raute išrauna,
Bet nesulenks vis tiek!
Jei vyras — būki vyru,
O niekada — lėle,
Kurią pakampėm svaido
Nenuorama dalia!
Drąsuolių nebaugina,
Kad juos lemtis aplos, —
Todėl nepasiduoki,
Žygiuok sutikti jos!

NEMEČEKAS (purtomas šalčio, kartoja) "Jei vyras, būki vyru, o niekada — lėle . .
Dykvietės choras, Boka ir Čomakošas išeina. Nemečekas
lieka vienas. Jis gūžiasi nuo šalčio, baukščiai krūpčioja, lyg
matydamas šmėsčiojant gąsdinančias figūras.
Prie jo šlubčiuodamas artėja sargas Janas. Prieina, atidžiai
žiūri į jį, paliečia kaktą.

JANAS
Tu karščiuoji, Nemečekai? (Apsidairo) Kodėl tu neini namo?
NEMEČEKAS
Ne, aš nenoriu namo. Janai, ar tu nematei Herebo?
JANAS
Kuris čia iš jūsų Herebas?
NEMEČEKAS
Nagi tas, kuris norėjo būti prezidentu. Kuris pralaimėjo rinkimus.
JANAS
Koks prezidentas? Apie kokius rinkimus tu šneki? Eik, vaike, namo. Tu jau kliedi.
Janas, lyg kažko ieškodamas, eina. Atbėga šuo Hektoras ir glaudžiasi prie Nemečeko kojų. Tas jį glosto, ir šuo laižo jam rankas.
Pribėga sargas Janas, traukia šunį į save, bet Hektoras cypdamas veržiasi prie Nemečeko. Janas muša šunį ramentu.

NEMEČEKAS
Už ką tu jį amžinai muši? Paleisk Hektorą.
JANAS
Šuo yra šuo, ir jis turi sekti paskui savo šaimi-ninką.
NEMEČEKAS (pusiau kliedėdamas)
. . . Bet aš turiu surasti Herebą . . . turiu su juo susitikti . . . Kodėl tu muši Hektorą? . . . Kodėl tu nesakai, kur Herebas?
JANAS
Eik, čia ne Herebas, čia tik Hektoras. Eik namo . . . Eik, paskui aš tau sukalsiu gražią medinę dėžutę . . .
Nemečekas eina. Hektoras cypia, lyg nuo lazdos kirčio. Janas nusisuka nugara į nueinantį Nemečeką, ir priešais jį jau stovi Herebas. Šuo vogčiomis nuseka paskui Nemečeką.
HEREBAS
Nenoriu čia kalbėti . . . mus gali pamatyti . . .
JANAS
Nebijok. Čia nieko nėra. Tas jau negrįš.
HEREBAS (neramiai apsidairo)
Gali gerai uždirbti. (Apsidairo) Nuo šiol tau nereiks prašyt nuorūkų. Gausi cigarų kiek norėsi. Bet už tai, tau teks Šį tą padaryti.
JANAS
Ką padaryti?
HEREBAS
Tik išvyti berniūkščius iš Dykvietės. Neleisti jiems čia žaisti su sviediniu.
JANAS Išvyti?
HEREBAS. Taip
JANAS
O kodėl?
HEREBAS
Todėl, kad čia nori žaisti kiti. Ir visi turtingi vaikinai . . . Cigarų bus iki soties ... ir pinigų bus . . .
Įbėga Hektoras ir atsitupia Janui už nugaros.
JANAS
Iš ko nukniaukei cigarų? Iš tėvo?
HEREBAS
Nesirūpink.
JANAS
Pinigų bus?
HEREBAS
Bus. Forintų bus. Nuplėši daugiau negu už "kalikų mitalą".
JANAS
Gerai. Išvysime juos.
HEREBAS
Sutarta.
Herebas atiduoda cigarus. Abu su Janu išeina. Hektoras lieka. Iš scenos gilumos išlenda Nemečekas, kuris klausėsi pokalbio pasislėpęs. Jis prieina prie Hektoro.
NEMEČEKAS
Hektorai, kodėl tavo šeimininkas parduoda mūsų Dykvietę už kelis vogtus cigarus? Kaip kokį mišinį su musėm? Nežinai. Ir nežinai, kas tai yra išdavikas? (Hektoras laižo Nemečekui ausį). O juk tu išduodi savo šeimininką? Tu jo nemyli? Bėk, Hektorai, bėk . . .
Hektoras nenorom išbėga. Staiga Nemečekas pradeda blaškytis po sceną.
NEMEČEKAS
Boka! Boka! Ponas prezidente!
Iš visų pusių renkasi "Kito draugijos" nariai su Didžiąja knyga, — tarsi tęsdami pradėtą susirinkimą.
KOLNAJIS
Haho, ho! Ponas sekretoriau, Erne Nemečekai! Tęsime susirinkimą! Prašom protokoluoti!
CHORAS
Ponas sekretoriau! Ponas sekretoriau! Nemečekas, lyg jų nepažindamas, rankomis skinasi tarp jų kelią.
NEMEČEKAS
Kur mano prezidentas?
VEISAS (skambindamas varpeliu, klykia)
Eilini, ramiai!
NEMEČEKAS
Ar nematėt prezidento?
KOLNAJIS (vejasi Nemečeką)
Turėkite galvoj, ką tik nutarta: nuo šios dienos mes pereiname į pogrindį. Veiksim kaip slapta draugija.
LESIKAS
Išrinktas naujas pirmininkas.
KOLNAJIS
Tai aš!
VISI (šaukia)
Tegyvuoja Kolnajis!
BARABAŠAS
Šalin Kolnajį!
VISI (šaukia)
Šalin Kolnajį!
KOLNAJIS
Ponas sekretoriau, jeigu tu nori išlaikyti savo vietą, privalai prisiekti: "Tylėsiu kaip kapas!" Nes jeigu mokytojas Račas sužinos . . .
NEMEČEKAS
Ponas pirmininke, jeigu aš pavėluosiu . . . man reikia bėgti . . .
VEISAS
Ką, gal išsigandote, ponas sekretoriau? Bijote, kad susekus draugiją, ir jums klius?
NEMEČEKAS
Leiskite, aš skubu . . .
Draugijos nariai persekioja Nemečeką, po visą sceną vaikydamiesi jį spiečiumi, be paliovos kartodami tas pačias replikas.
KOLNAJIS (sustabdo visus ir šaukia).
Gerbiamieji draugijos nariai, jūs visi matėte, kaip elgiasi Ernė Nemečekas. Pareiškiu, kad Ernė Nemečekas — bailys!
VISI
Teisingai! Išdavikas!
RICHTERIS
Siūlau iš to bailio išdaviko, kuris palieka mus nelaimėje, atimti sekretoriaus pareigas.
BARABAŠAS Išbraukti iš draugijos!
LESIKAS
Į slaptą protokolų knygą įrašyti, kad jis — išdavikas!
VISI (šaukia)
Valio!
KOLNAJIS
Ponas notare!
LESIKAS
Aš!
KOLNAJIS
Įrašykite į Didžiąją knygą Ernės Nemečeko pavardę mažosiomis raidėmis.
Visi "Kito draugijos" nariai, pasivaidenę Nemečekai šioje scenoje, supuola aplink "Didžiąją knygą" ir, skanduodami skiemenimis, rašo: "ernė nemečekas — išdavikas!" Tarsi nuvydamas košmarišką reginį, Įbėga Boka. "Kito draugijos" nariai traukiasi atbuli.
BOKA (bėgdamas prie Nemečeko)
Ir tu pats matei ir girdėjai, kaip Herebas derėjosi su sargu? Kaip jis pardavė už kelis cigarus mūsų Dykvietę?
NEMEČEKAS
Savo akimis ir savo ausimis.
BOKA
Ir Herebas dar ten?
NEMEČEKAS
Jei paskubėsim, dar rasim. (Smarkiai užsikosti). Tu bėk . . . greičiau ... o aš ... šit.. . atsikvošėsiu (Raitosi nuo kosulio). Persišaldžiau aš . . . tam šaltam . . . tvenkiny.
Scenos gilumoje, už Bokos ir Nemečeko, tęsiamas audringas "Kito draugijos" susirinkimas. Jų tarpe šmėsteli Herebas, pasiklauso, ką jie kalba, ir nusikvatoja.
Boka, su Nemečeku atsigręžia ir pamato besijuokiantį Herebą.

NEMEČEKAS (sugriebęs Boką už rankos) Va, jis!
BOKA Herebai!
Herebas dar kartą nusikvatoja ir dingsta. Berniukai tebežaidžia.
NEMEČEKAS
Matai, jie dar nieko nežino.
BOKA (tyliai)
Nežino ... Ką gi mums dabar daryti? (Išeina)
Nemečekas pasisuka į scenos gilumą ir mato, kaip "Kito draugijos" susirinkimas virsta keistai iškilminga procesija. Priekyje eina Kolnajis, laikydamas rankose atverstą Didžiąją knygą, kur įrašyti baisūs žodžiai: "ernė nemečekas — išdavikas!" Jie artėja į Nemečeką, dainuodami tą pačią S. Petefio dainą "Jei vyras, būki vyras, o niekada lėle", kuri dabar Nemečeko ausyse skamba kaip pasityčiojimas. Nemečekas skaudžiai riečiasi ir suklumpa priešais procesiją. Eisena perlipa per Nemečeką ir nueina. Prie jo lieka tik šuo Hektoras, ėjęs paskui procesiją. Hektoras laižo Nemečekai veidą. Staiga į sceną ima triukšmingai rinktis raudonmarškiniai. Jie susmaigsto į žemę ietis sidabriniais antgaliais. Tik Herebas — be ieties, jis stovi nuošaliau; greta jo, nenuleisdami akių, iš abiejų pusių — broliai Pastorai. Paskutinis įeina Feris Ačas.
VYRESNYSIS PASTORAS
Ginklu gerbk.
Raudonmarškiniai saliutuodami ištraukia iš žemės ietis ir pakelia į viršų. Broliai Pastorai stato Herebą ant rankų aukštyn kojom.
Tuo tarpu Nemečekas skubiai ima šliaužti prie sienos, kur kabo ietim prismeigta Palo gatvės vėliava. Nepastebėtas priešų, jis nuplėšia savo vėliavą ir, paslėpęs ją prie kūno, sliuogia į stiebą.
FERIS AČAS
Visi susirinkę?
VISI (choru).
Visi, ponas kapitone.
FERIS AČAS
Ir Herebas čia?
PASTORAI
Jis atiduoda jums pagarbą, ponas kapitone.
FERIS AČAS
Reikia skubėti, vyručiai. Uždekite žibintą (Raudonmarškiniai sutupia aplink žibintą. Tik Herebas stovi, apsuptas Pastom) Kas ką turi pranešti? Na?
SEBENIČIUS
Turiu garbės pranešti, kad prapuolė raudona žalia trofėjinė vėliava, kurią ponas kapitonas buvo pagrobęs iš Palo gatvės berniūkščių.
FERIS AČAS
Ginklai visi tebėra?
SEBENIČIUS
Visi. Čia atėjęs, tuoj pat suskaičiavau visas ietis ir tomahaukus. Viskas savo vietoje, tik vėliavos stinga. Ją kažkas pavogė.
FERIS AČAS
Ar pėdsakų nepastebėjai?
SEBENIČIUS (apžiūrėdamas žemę)
Labai mažų kojų pėdos, ir veda tos pėdos tiesiai ten, kur buvo vėliava. Ten pėdos pranyksta . . .
FERIS AČAS
Labai mažos pėdos, sakai? (Į vyrus) Parodykit savo pėdas!
Visi susėda ratu ir pakelia į viršų pėdas. Feris Ačas, sprindžiu išmatavęs pėdsakus, apeina raudonmarškinius, matuodamas jų pėdas.
Čia buvo kažkas svetimas. (Eilėmis nubanguoja nerimas) Jam, matyt, buvo pavesta saviškių išvogti iš mūsų vėliavą. Herebai! Ar tu nieko apie tai nežinai?
HEREBAS
Nieko.
FERIS AČAS
Tiek to. Sėskis. Mes tai ištirsime. Tas raudonasis raštelis, kurį priešas sugebėjo prismeigti mūsų stovykloje tuo metu, kai mes visi čia buvome — mums baisi gėda. Tad už jį reikia atkeršyti. Sumanymą užgrobti Dykvietę atidėjome tol, kol Herebas ištirs vietovę. Dabar jis praneš, ką patyręs, ir mes nuspręsime, kada pradėti karą. Herebai, stok (Herebas atsistoja) Pranešk, ką esi padaręs. Mes klausome.
HEREBAS
Aš . . . man dingtelėjo, kad mes, ko gero, galėtume ir be mūšio laimėti tą plotą. Aš pagalvojau, jog ir pats anksčiau buvau jų kuopoje ... nes kaip tik dėl manęs . . . Trumpai kalbant, aš papirkau Janą, kuris saugo Dykvietę, ir jis dabar iš ten ... iš ten . . .
FERIS AČAS
Ne, tu matau, raudonmarškinių vis dar nepažįsti. Mums nėra reikalo papirkinėti arba derėtis. Neduoda geruoju — pasiimsime jėga. Tfu! Velniop visos tos niekšybės!  (Atsistoja)   Jeigu  tu  bailys,  nešdinkis  namo!
HEREBAS
Aš nesu bailys! Aš jūsiškis, aš su jumis, prisiekiu būti jums ištikimas!
FERIS AČAS
Va, čia jau kita kalba! Nori likti pas mus, prisiek laikytis mūsų įstatymų.
 HEREBAS Prisiekiu.
FERIS AČAS
Ranką! (Pakiša žibintą, ir prisiekdamas Herebas privalo palaikyti ranką virš ugnies)
FERIS AČAS
Nuo šios valandos tu gauni leitenanto laipsnį. Sebeničius įteiks tau ietį, tomahauką ir įrašys tavo pavardę į slaptąjį sąrašą. Dabar klausykit. (Ant grindų piešia Dykvietės užgrobimo planą ir aiškina jį). Įsakau rytoj pradėti puolimą. Po pietų visi privalo būti čia. Pusė būrio turės pulti iš Marijos gatvės ir užimti fortus. Kitai pusei tu, Herebai, atidarysi vartelius į Palo gatvę, ir jūs išvysite priešą iš Dykvietės. Mums reikia vietos žaisti sviediniu, ir mes ją žūt būt užimsime.
VISI (pašoka)
Valio! Heija, hop! Heija, hop!
FERIS AČAS (nutraukia riksmą) Aš dar ne visko tavęs paklausiau. Ar buvę tavo draugai nenumano, kad perėjai pas mus?
HEREBAS Manau, kad ne.
FERIS AČAS
Vadinasi, tu drąsiai gali eiti pas juos rytoj, po pietų?
HEREBAS
Galiu.
FERIS AČAS
Ir tai jiems neatrodys įtartina?
HEREBAS
Ne. Ir jeigu kuriam kiltų abejonė, nieko jis nesakytų: juk jie manęs bijo. Visi jie bailiai!
NEMEČEKAS ( iš stiebo)
Kam čia niekus taukšti! Visi apsidairo.
FERIS AČAS
Kuris taip pasakėte?
NEMEČEKAS
Niekus tauškiate!
Iš stiebo viršūnės nusliuogia Nemečekas. Visi apstulbę.
HEREBAS
Nemečekas!
NEMEČEKAS
Taip. Ernė Nemečekas. Ir galit nesukti sau galvos, kas nudžiovė vėliavą. Štai ji. Tai mano pėdos tokios mažutės. (Pakelia koją, parodydamas pėdą). Ir nedrįskite galvoti, kad mūsiškiai — visi bailiai. Štai aš — eilinis Nemečekas — visų jų akivaizdoje. Pasiklausiau, ką jūs tarėtės, atsiėmiau iš jūsų vėliavą. Dabar darykite man, ką norite: muškite mane, pieškite iš rankų vėliavą, nes taip aš jos vis tiek neatiduosiu! Na, tai ko gi jūs laukiate? Pulkite visi. Juk aš vienas, o jūsų daug!
Broliai Pastorai prišokę užlaužta jam rankas.
FERIS AČAS
Liaukitės! Nelieskit jo! Tas vaikiščias man patinka. Tu drąsus vyras, Nemečekai, ar kaip ten tave vadina! Štai tau mano ranka. Pereik pas mus, į raudonmarš-kinius!
NEMEČEKAS
Tik jau ne aš!
FERIS AČAS
Na, kaip išmanai! Iki šiol aš nesu dar nė vieno kvietęs į būrį. Visi, kurie čia, patys prašėsi. Tave pirmąjį pakviečiau. Nenori — nereikia . . . (Atsuka jam nugarą)
PASTORAI
Ką jam daryti?
FERIS AČAS
Atimkite iš jo vėliavą.
Pastorai išplėšia iš silpnų Nemečeko rankų raudoną žalią vėliavą ir nubloškia Nemečeką ant žemės.
PASTORAI
Štai vėliava!
FERIS AČAS
Mušti neapsimoka. Labai jau skystas. Įmeskite šitą kačiuką į vandenį.
Raudonmarškinių rankose atsiranda mėlynos vilnijančios juostos, tarp kurių murkdomas Nemečekas. Raudonmarškiniai džiūgaudami šaukia savo karo šūkį: "Heija, hop! Heija, hop! Garsiausiai kvatoja Herebas. Girdėti užgaulūs šūksniai:
—    Varlė!
—    Prisigėrei vandenėlio?
—    Gal nori paplaukioti?
Nemečekas, visas sustiręs ir permirkęs, išlipa iš "vandens".
HEREBAS
Na kaip? Gera buvo?
NEMEČEKAS
Taip, gera buvo. Gera, daug geriau, negu susidėti su savo draugų priešais! Aš jūsų pažinti nenoriu. Panar-dinkit mane į vandenį nors šimtą, nors tūkstantį kartų, — aš vis tiek ir ryt, ir poryt ateisiu čia ir pasislėpsiu kur nors taip, kad jūs manęs ir nepastebėsite. Aš nebijau jūsų! O jeigu jūs ateisite pas mus, Palo gatvėn, mūsų žemės grobti, mes visi ten būsime! Mane jums juk lengva sudoroti. Kas sitpresnis, to ir viršus. Juk tada nesunku, kai dešimt prieš vieną! Galite mane primušti, jeigu jums taip patinka. Norite — paskandinkite mane, norite — žudykite, tačiau aš niekad nebūsiu išdavikas, kaip tas, kuris tenai stovi . . . Va, ten . . . (Rodo ranka į Herebą, kuris nuleidžia galvą ir nusigręžia. Visi tyli) Galima man eiti? (Tyla) Tai jūs manęs nemušite? Galima man eiti?
FERIS AČAS
Ginklu gerbk!
Visi pakelia ietis, sudarydami arką, pro kurią eina Nemečekas, susigūžęs, krūpčiodamas, vis dar laukdamas smūgių iš pasalų. Raudonmarškiniai praleidžia Nemečeką, išsitempę "ramiai".
Herebas sumišęs prieina prie Ferio Ačo ir tiesia jam ranką.

HEREBAS
Klausyk ... aš . . . (Feris Ačas atsuka jam nugarą. Herebas eina prie vyresniojo Pastoro). Klausyk . . . aš . . . (Pastoras atsuka jam nugarą. Visi raudonmarškiniai, kaip ir jų vadas, atsuka Herebui nugarą). Atrodo, aš galiu pasišalinti . . .
Visi tyli. Herebas eina per tą pačią išsirikiavusiųjų "arką", tik dabar šita rikiuotė niekina jį, palydėdama pasityčiojimais.

Pirmo veiksmo pabaiga
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai