Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDYSIS DYKVIETĖS ŽAIDIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AUŠRA SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ   
ŽAIDIMO TAISYKLĖS VAIKAMS, KURIE NORĖS PAŽAISTI "PALO GATVĖS BERNIŪKŠČIŲ" ISTORIJĄ APIE DYKVIETĖS GYVENIMĄ, NUOTYKIUS, KARĄ SU RAUDONMARŠKINIAIS IR EILINIO ERNĖS NEMEČEKO MIRTĮ.

DVIEJŲ DALIŲ PJESĖ FERENC MOLNARO KNYGOS "PALO GATVĖS BERNIŪKŠČIAI" MOTYVAIS. PJESĖJE PANAUDOTOS VENGRŲ POETŲ Š. PETEFIO IR A. JOZEFO EILĖS.

Tęsinys iš š. m. Aidų N r. 4
 
II VEIKSMAS

Į sceną renkasi Didžiojo žaidimo choras. Vaikai eina prie sienos ir atskiromis raidėmis kuria tekstą, kuris kartu yra ir jų muzikinė improvizacija. Šita improvizacija vyksta, renkantis žiūrovams į salę. Ant sienos plokštumos palaipsniui išauga didelėmis raidėmis išrašytas

ATSIŠAUKIMAS

VISI TURI BŪTI PASIRUOŠĘ KOVAI! BAISUS PAVOJUS PAKIBO TIES MŪSŲ VALSTYBE, IR, JEIGU MES PABŪGSIME, IŠ MŪSŲ ATIMS VISĄ TERITORIJĄ!

DYKVIETEI GRESIA PAVOJUS!

MUS RENGIASI UŽPULTI RAUDONMARŠKINIAI! BET MES VISI KAIP VIENAS STOSIME GINTIS, IR, JEIGU PRIREIKS, UŽ TĖVYNĘ PAAUKOSIME
GYVYBĘ.
KIEKVIENAS TEGUL ATLIEKA SAVO PAREIGĄ!
Prezidentas

Įeina Boka, lydimas Nemečeko, kurio kaklas apmuturiuotas dideliu raudonu šaliku.

BOKA Vyrai! Jūs dabar jau žinot, koks pavojus mums gresia. Mūsų žvalgai prasiskverbė į priešo stovyklą ir patyrė, kad raudonmarškiniai ketina mus rytoj užpulti. Nemečekas kukliai nuleidžia galvą.
CHORAS
Rytoj — karas! Rytoj — karas! Haho, ho! Haho, ho!
BOKA Taip, rytoj. Todėl skelbiu: nuo šios dienos įvedamas apsiausties  stovis. Visi privalo besąlygiškai klausyti savo viršininkų, o karininkai — manęs. Ir nemanykite, kad čia šiaip sau vaikų žaidimas. Raudonmarškiniai — itiprūs priešai, ir jų daug. Grumtynės bus žiaurios, todėl mes niekam nenorime taikyti prievartos. Kas nenori dalyvauti kautynėse, tegu pasako! Visi tyli.
Kas nenori dalyvauti kare, tegu išeina į priekį. Nėra tokių?
CHORAS Nėra!
BOKA Tada tegu kiekvienas prisiekia, kad ryt antrą valandą ateis čia.
Lesikas neša Didžiąją knygą ir įteikia ją Bokai. Visi paeiliui eina prie Bokos, ir deda dešinę ant knygos; iš vaikiškų rankų išauga piramidė. Dėdami ranką ant rankos, berniukai kartoja muzikine improvizacija:
"AMŽINAI    PRISIEKIAME    —    NIEKUOMET
NEBŪTI VERGAIS,
NIEKUOMET!"
Tuo metu sargas Janas su šunim prieina prie sienos, skaito Atsišaukimą ir sarkastiškai kvatojasi.
JANAS ( skaitydamas)
"Baisus pavojus . . . cha, cha . . . baisus . . . Visi kaip vienas . . . cha . . . Paaukosime gyvybę . . . Prezidentas .. . "Cc-ha . . . (Išeina)
BOKA O kas neatvyks, tas begėdiškas priesaikos laužytojas, ir tegu jis nedrįsta kelti kojos mūsų Dykvietėn: mes jį su lazda išginsime iš čia!
LESIKAS Ponas  prezidente,  visi  čia,  trūksta tik Herebo. Jo nėra. Tyla. Pauzė
BALSAI
Kas Herebui? Kur jis?
BOKA
Nieko. Apie jį pašnekėsim kitą kartą. O dabar pagalvokime, kaip mums laimėti rytdienos kautynes. (Ne-mečekui) Eilini, paduokite man kreidą. Dykvietės planas šitoks.
Boka braižo ant žemės Dykvietes planą ir aiškina jį. Visi sutūpę aplinkui, karštai pritaria vadui.
Tai mūsų valdų žemėlapis. Remiantis žvalgybos duomenimis, spėjama, kad priešas mus puls tuo pačiu metu iš dviejų pusių: iš Palo gatvės ir iš Marijos gatvės. Štai šitie du kvadratai A ir B reiškia du batalionus, kurie saugos vartelius. Batalionui A vadovaus Veisas. Batalionui B — Lesikas. Vartai į Marijos gatvę taip pat saugomi dviejų batalionų. Batalionui C vadovaus Richte-ris, batalionui D — Kolnajis.
BARABAŠAS
O kodėl ne aš?
BOKA
Kas pasakė?
BARABAŠAS (atsistoja)
Aš.
BOKA
Dar žodis, ir aš tave atiduosiu teisti karo tribunolui. Sėsk. (Barabašas atsisėda). Toliau. Juodieji taškai, pažymėti numeriais ir raidėmis F — tai fortai. Fortus mes aprūpinsim tokia smėlio atsarga, kad kiekvieno gynybai pakaktų dviejų žmonių. Kas į kokį fortą paskirtas, pasakysiu vėliau. Supratote?
VISI
Taip.
BOKA Kausimės pagal karo vieksmų žemėlapį. Dabar įsakymas armijai. Vos tik sargybinis praneš, kad artėja rau-donmarškiniai, batalionai A ir B atidarys vartelius ir įleis priešą . . .
Tuo metu, kai Boka aiškina karo veiksmų planą, Nemečekas, purtomas šalčio, karštligiškai degančiom akim "mato", kaip iš dviejų pusių lėtai ir grėsmingai artėja raudonmarškiniai. Sulėtintais judesiais, lyg košmariškam sapne, jis renkasi į Dykvietę, mėto tomahaukus į Atsišaukimą, paskui iškėlę ietis, prišoka prie sutūpusių aplink žemėlapį vaikų ir užsimoja jiems už nugaros ietimis, tarsi ketindami prismeigti juos prie žemės. Paskui iškelia ietis į dangų ir be garso skelbia savo pergalės šūkį.
Nemečekas kumščiais trina akis, pasipurto, lyg nuvydamas nuo savęs baisią viziją. Raudonmarškiniai be garso dingsta. Jis vėl girdi, kaip Boka tęsia savo įsakymus.
LESIKAS
Patys įleis priešą?
BOKA
Taip. Tegu iš pradžių jie įeis, o paskui mes juos atblokšime. Kai visos priešo jėgos iki paskutinio kareivio atsidurs mūsų teritorijoje — imti jas pulti. Fortai pradeda bombarduoti. Tai Palo gatvės armijos uždavinys. Antrosios — Marijos gatvės uždavinys kiek sunkesnis! Richteri ir Kolnaji, dėmesio! Batalionai C ir D išsiunčia patrulį į Marijos gatvę. Kai tik pasirodys antrasis rau-donmarškinių būrys, išsirikiuoti kautynėms. O kai priešas įeis pro vartus, dėkitės, kad jūs bėgate. Žiūrėkite cia, į žemėlapį. . . (Vaikai dar glaudžiau susispiečia aplink karo žemėlapį. Boka tyliai jiems aiškina toliau ir užbaigia garsiai)... Ir mes nubloškiame juos už vartelių į Palo gatvę. Supratote?
Visi audringai džiūgauja. Ore skraido nosinės, skrybėlės. Nemečekas nusiriša nuo kaklo savo didelį raudoną šaliką, mojuoja juo.
NEMEČEKAS (užkimęs)
Mūsų brezidentui — falio!
CHORAS Valio! Boka purto galvą.
BOKA Tyliau! Aš su savo adjutantu būsiu antrosios armijos pozicijose.
BARABAŠAS O kas adjutantas?
BOKA Nemečekas "Kito draugijos" nariai ima murmėti.
VEISAS Pasakyk jam.
LESIKAS Pats pasakyk!
VEISAS
Kodėl gi staiga aš? Pasakyk tu!
BOKA Kas yra, ar turite ką nors prieš?
LESIKAS
Taip.
BOKA
Ką gi?
LESIKAS
"Kito draugijos'' susirinkime, na, va, neseniai... kai...
BOKA
Gana! Įkyrėjo man jūsų kvailystės. Nemečekas — mano adjutantas, ir baigta. Kas drįs prieštarauti, tuos teis karo tribunolas. Visi į vietas! Atliksime karo pratybas. Visi rikiuojasi. Choras žygiuodamas dainuoja Š. Petefio dainą "Gana"!
CHORAS
Gana! Mes iš lėlių išaugsim
Kariais gyvenimo puikaus!
Ilgai žaidimai mus ramino,
Tegul dabar trimitai gaus!
Kas nori — muša mus ir stumdo.
Sukilk, tėvyne!
Kardą imk!
Ar reikia prakeiksmų, perkūnų,
Kad suliepsnotumei ugnim?
Kada gi, tauta, tu pabusi?
Ar nenumesi dar ilgai
Beširdžių svetimšalių jungo.
Ar liksim ir toliau vergai?
Baigiant chorui dainuoti, įeina Herebas.
Choras nutyla ir įtemptai stebi tolimesnę sceną. Herebas sumišęs prieina prie Bokos.
HEREBAS
Aš atėjau ... su tavim pasikalbėti.
BOKA (nusigręždamas)
Mudu neturime apie ką kalbėti. (Herebas eina prie berniukų. Kiekvienas atsuka jam nugarą, kaip ir Herebo scenoje su raudonmarškiniais). Geriausia bus, jeigu tu grįši ten, iš kur atėjęs.
HEREBAS (vėl eina prie Bokos)
Klausyk, Boka, juk aš žinau, kad tu apie mane viską numanai. Ir visi žinote, kad aš perėjau pas raudon-marškinius. Bet dabar čia atėjau ne kaip šnipas, o kaip bičiulis.
BOKA (tyliai)
Tu negali čia ateiti kaip bičiulis.
HEREBAS
Aš atėjau atitaisyti savo klaidos.
BOKA
Tas neįmanoma.
HEREBAS
Bet aš gailiuosi . . . baisiai gailiuosi ... Aš atnešiau jums vėliavą, kurią Feris Ačas buvo pagrobęs, o Neme-čekas nešėsi atgal ... ir kurią Pastorai ištraukė jam iš rankų.
Jis išsitraukia iš po palaidinės mažutę raudoną žalią vėliavą — suglamžytą, sudraskytą, kaip tikrą kautynių ugnį perėjusią vėliavą. Vaikų akys užsidega. Jie ima ją iš Herebo, ir vėliava keliauja per jų virpančias rankas, kaip brangus atgautas laisvės turtas. Boka atima iš berniukų vėliavą.
BOKA
Vėliavą mes atkariausime iš raudonmarškinių patys. O jeigu nesugebėsime atsiimti, — tada viskam galas . . . Juk mes tuomet iš čia pasitrauksime, iškriksime kas sau... nebegalėsime draugėje būti ... O atgauti vėliavą iš tavo rankų — ne, šito mums nereikia. Ir tavęs paties nereikia. Boka nusigręžia ir nori nueiti, bet Herebas sugriebia jį už švarko.
HEREBAS (dusdamas)
Janošai Boka, aš suprantu, kad labai jums nusikaltau. Bet aš noriu atpirkti savo kaltę. Atleiskite man.
BOKA
Et, atleisti aš seniai atleidau.
HEREBAS
Ir jūs mane vėl priimsite?
BOKA
Ne. To tai jau nebus.
HEREBAS
Jokiu būdu nepriimsite?
BOKA
Jokiu būdu. (Herebas išsitraukia nosinę įr pakelia ją prie akių). Neverk, Herebai, aš nenoriu, kad tu čia, prieš mane, verktumei. Eik sau namo ir nebekibk prie mūsų. Juk tu atėjai todėl, kad ir raudonmarškiniai jau tavim nebetiki.
Herebas įsikiša nosinę į kišenę ir pabando atrodyti didvyriškai.
HEREBAS
Gerai, aš išeinu. Daugiau jūs manęs nebepamatysite. Bet duodu žodį: aš atėjau ne dėl to, kad raudonmarškiniai nusisuko. Čia kita priežastis.
BOKA Kokia gi?
HEREBAS
Nesakysiu. Tu, gal būt, kada nors sužinosi. Bet vargas man, jei sužinotumei . . .
BOKA
Nesuprantu.
HEREBAS (murma)
Dabar aš negaliu paaiškinti. Vadinasi, nepriimsite, nėra ko nė prašytis?
BOKA
Nepriimsime.
HEREBAS
Na, tai ... aš ir neprašau.
Herebas išeina. Boka valandėlę dvejoja, lyg norėdamas pasivyti ir grąžinti Herebą, bet ryžtingai pasisuka ir eina prie berniukų, kurie užgniaužę kvapą laukia, kuo pasibaigs Herebo ir Bokos susitikimas. Ir staiga, pajutusi savo vado dvasios jėgą, visa kariuomenė prapliumpa džiaugsmingais šūksniais.
CHORAS
Valio! Tegyvuoja prezidentas!
Čonakošas, džiaugsmingai išsišiepęs, susikiša pirštus į burną ir iš visų jėgų pergalingai švilpia.
ČONAKOŠAS
Kaip gyvas nesu taip smagiai švilpęs! Vis dėlto tu vyrukas kaip reikiant, mamuliuk! (Išsigandęs pasitaiso) Atsiprašau . . . norėjau pasakyti: ponas prezidente.
Berniukai, pagauti artėjančios kovos entuziazmo, žaisdami kaunasi ir šaukia.
CHORO REPLIKOS:
—    Mes nugalėsime! Mes nugalėsime!
—    Išgrūsime juos iš Dykvietės!
—    Išgrūsime iš savo Tėvynės!
—    O belaisvius surišime.
—    Patį Ferį Ačą sučiupsime! Boka nutraukia jų džiūgavimus.
BOKA
Prieš gaudami iš manęs tolimesnius įsakymus, paklausykite, ką aš pasakysiu: jeigu tarp mūsų yra dar kokių nors kivirčų, reikia nedelsiant juos baigti. Jei kas su kuo nors susipykęs, tučtuojau susitaikykit.
Visi tyli.
Na? Nėra tokių?
VEISAS (panarinęs galvą)
Man atrodo . . .
BOKA
Na, sakyk!
VEISAS
Atrodo, Kolnajis ... su Barabašu . . .
BOKA
Tai tiesa?
BARABAŠAS
Taip. Tas Kolnajis . . .
KOLNAJIS
Taip . . . Tas Barabašas . . .
BOKA Kas gi yra?
BARABAŠAS
Skandalas . . . skandalas . . . Sudžiūvo visuomeninis draugijos kitas ... Jis visas sutrūkinėjo ir pasidarė niekam tikęs ... tai yra, nebegalima daugiau jo minkyti ... Ir vis per naujo pirmininko neapdairumą . . .
KOLNAJIS
Gerai, bet juk Dykvietė dabar svarbiau . . .
BARABAŠAS
Mes to nepakęsim! Tegul sušaukia susirinkimą!
KOLNAJIS
Nepaprastą susirinkimą aš tegaliu sušaukti tiktai rytoj.
BARABAŠAS
Ponas pirmininkas, matyt, tiesiog bijote bijo!
KOLNAJIS
Gal tavęs, ką?
BARABAŠAS
Ne manęs, o visuotinio susirinkimo. Mes reikalaujame sušaukti susirinkimą šiandien pat.
BOKA
Baikit tuos savo "kito" reikalus. Dykvietė pavojuje! Tučtuojau susitaikykite. O jei ne, tai abu iš čia išgrusiu. Tik tada galima laimėti, kai visi bičiuliškai gyvens.
Abu priešininkai nenorom paduoda vienas kitam rankas.
CHORAS (dainuoja Š. Petefio "Jei vyras, buti vyru . . .")
Chorui dainuojant, Boka prieina prie nuošaly stovinčio ir nedainuojančio Nemečeko.
BOKA (švelniai)
Erne, apsirišk kaklą. Tu gerokai nušalęs. Nemečekas dėkingai pažvelgia į Boką ir klusniai apsimuturiuoja šaliku kaklą.
NEMEČEKAS
Atleisk, bet aš norėjau kai ką tau pasakyti.
BOKA
Kas tau?
NEMEČEKAS
Va čia, "Kito draugijos" nariai . . .
BOKA (nutraukia)
Klausyk, nejaugi ir tu rimtai žiūri į tas nesąmones?
NEMEČEKAS
Taip, rimtai, jeigu ir jie rimtai. Žinau, kad jie — kvaišos, ir man nusispjaut, ką jie ten apie mane galvoja. Bet aš toli gražu nenoriu, kad ir tu taip pat. . . taip pat. . . mane . . . niekintume i. . .
BOKA
Kad tave niekinčiau? Kuriam galui?
NEMEČEKAS (pro ašaras, slėpdamas veidą į raudoną šaliką:
Todėl, kad jie pasakėp jog aš . . . jog aš išdavikas. . .
BOKA
Tu? Išdavikas?
NEMEČEKAS Taip. Aš.
BOKA
Na, čia jau įdomu. Nemečekas prisilenkia prie Bokos ir prislopintu balsu pasakoja jam savo didžiąją nuoskaudą, kaip "Kito draugijos" nariai paskelbė jį išdaviku ir įrašė jo vardą mažosiom raidėm į Didžiąją knygą. Fone choras tebedainuoja "Jei vyras, būki vyru . .Boka uždeda Nemečekui ant peties ranką.
BOKA
Gerai, Erne, tu tiktai žiūrėk savo darbo, o į juos nekreipk dėmesio. Kol kas, iki karo, aš nenoriu su jais prasidėti. Bet kai tik karas pasibaigs, užkursiu jiems pirtį! O dabar eik savo pareigas, eilini!
NEMEČEKAS (atsistoja ' 'ramiai )
Klausau, ponas prezidente! Choro dainavimą staiga nutraukia juoda pagyvenusio vyro figūra, kuri netikėtai išdygsta scenoje. Tai ponas Herebas.
PONAS HEREBAS
Tai jūs — Palo gatvės berniūkščiai?
CHORAS
Taip.
PONAS HEREBAS
Aš Herebo tėvas. (Po pauzės) Kodėl jūs išvijote mano sūnų?
KOLNAJIS
Todėl, kad jis išdavė mus raudonmarškiniams.
PONAS HEREBAS Kokiem raudonmarškiniams?
VEISAS
Tai kiti vaikai, jie renkasi Botanikos sode . . . Bet dabar jie nori atimti šitą vietą, nes jie neturi kur žaisti sviediniu. Tai mūsų priešai.
PONAS HEREBAS
Mano sūnus ką tik parbėgo namo, visai paplūdęs ašaromis. Aš ilgai kvočiau jį, kas atsitiko, bet jis nieko nenorėjo sakyti. Tiktai kai griežtai paliepiau jam išdėstyti man viską, jis prisipažino, kad jūs įtarėte jį išdavyste. Prašau jus, pasakykite man garbingai, padėję ranką ant širdies: iš tikrųjų mano sūnus išdavikas, ar ne? (Nebyli tyla). Na? Nebijokite, sakykite tiesą. Man būtina žinoti, ar jūs be reikalo įžeidėte mano sūnų, ar jis nusipelnė bausmės? (Visi tyli. Kolnajui) Tu pasakei, kad jis jus išdavė. Bet tatai reikia įrodyti. Kada išdavė? Kaip?
KOLNAJIS (mikčiodamas)
Aš . . . aš . . . man tik nugirsti teko.
PONAS HEREBAS
Iš gandų žinoti — tas pats, kaip nieko nežinoti. Kas iš jūsų gali ką nors tikra pasakyti? Kas matė? Kas iš tikrųjų žino?
KOLNAJIS
Šit ten Nemečekas ... va, tas mažiukas ... Jis matė, jis žino.
Visi pasisuka į Nemečeką.
PONAS HEREBAS Tu esi Nemečekas?
NEMEČEKAS Taip.
PONAS HEREBAS
Aš noriu žinoti: išdavikas mano sūnus, ar ne. Pasakyk man sąžiningai: tai tiesa?
Nemečekas tyli. Nuo karščio jam svaigsta galva, plaukia ir dvejinasi akyse veidai.
Tai tiesa?
Nemečekas krūpteli; jam atrodo, kad jį "tardo" ne ponas Herebas, o mokytojas Račas. Nemečekas užsimerkia ir ištiesia į priekį rankas, laukdamas smūgio — kaip per dainavimo pamoką.
Atsakyk gi!
MOKYTOJAS RAČAS
Pasakysi tu man pagaliau, ar ne?
 
ELENA URBAITYTĖ   Iš SAULĖS   SKRYDŽIO  SERIJOS, 58   Apšviestas aluminijus
 
PONAS HEREBAS
Kur tu matei mano sūnų? Ar tikrai matei? Kur, kada?
MOKYTOJAS RAČAS
Atsakyk: jis išdavikas?
NEMEČEKAS (lyg jausdamasis kaltas)
Ne, ne. Ne išdavikas. Per chorą nueina murmesys: "Iš-da-vi-kas, iš-da-vi-kas!"
NEMEČEKAS
Ne, ne. Ne išdavikas.
MOKYTOJAS RAČAS (juokiasi)
Cha, cha. Vadinasi, pamelavai.
PONAS HEREBAS
Na, aš gi žinojau, kad mano sūnus — doras berniukas!
Nemečekas atgauna pusiausvyrą. Mokytojas Račas dingsta.
NEMEČEKAS
Galima man eiti?
PONAS HEREBAS
Eik, jau eik, mažasis žinove!
Nemečekas netvirtais žingsniais eina į avansceną ir įdėmiai žiūri į salę. Boka lydi jį. Ponas Herebas įsimaišo į berniukų tarpą.
KOLNAJIS
Suprantate, tasai Nemečekas — baisus melagis.
LESIKAS
Mes jį paskelbėme išdaviku ir išbraukėme iš draugijos.
PONAS HEREBAS
Iš akių matyt: suktas berniukas. Negryna jo sąžinė.
Ponas Herebas, kilsterėjęs skrybėlę, išeina. Nemečekas nusiima skrybėlę ir lenkiasi kažkam.
BOKA
Su kuo tu sveikiniesi?
NEMEČEKAS (tyliai) Su ponu Racu.
BOKA (švelniai) Eik namo, Erne.
NEMEČEKAS (kūkčiodamas)
Mažąja raide . . . įrašė . . . mano vardą . . . Mažąja raide mano vargšą, dorą vardelį. . .
Nemečekas išeina. Boka žiūri jam įkandin ir pravirksta. Įeina mokytojas Račas, įsakmiai skambindamas varpeliu.
MOKYTOJAS RAČAS (šaukia)
Į vietas! Vaikai užima vietas "klasėje".
Kas jums šiandien? Visi neramūs, išsiblaškę; kas jums galvas suka? . . Na, taip, juk dabar pavasaris, prasidės
ten visokie rutulėliai, kamuolėliai . . . Kurgi čia begalvosi apie mokslą? Žiūrėkit jūs man! . .
Mokytojas Račas atsiverčia žurnalą ir vedžiodamas pirštu per alfabeto tvarka surašytas pavardes, ieško, ką iššaukti. Visi mokiniai choru kartoja alfabeto raides:
A...B...C...D...E...F...G...ir t.t. N ...
N . . . Nemečekas!
CHORAS
Nėra.
MOKYTOJAS RAČAS
Kodėl?
CHORAS
Jis serga.
MOKYTOJAS RAČAS Kas jam yra?
CHORAS Peršalo.
MOKYTOJAS RAČAS
Kad man daugiau jokių peršalimų! Pradėsim dainavimo pamoką.
Mokytojas Račas moko chorą dainuoti Š. Petefio "Tautinę dainą":
Kelkis, vengre!
Mus tėvynė pašaukė lig paskutinio:
Pasirinkti laisvės kardą
Ar niekingo vergo vardą!
Lai kiekvienas vengrų
Dievui Žodį duos —
Niekados vergu nebūti, Niekados!
Tik žmogus nedoras, menkas
Ne grumtynių kelią renkas,
Gelbsti vargoną gyvybę
Ir tėvynės garbę trypia!
Lai kiekvienas vengrų
Dievui Žodį duos —
Niekados vergu nebūti, Niekados!
Pamoka pasibaigia . . . "Kito draugijoj" kyla sąjūdis.
ČELĖ
Siūlau tučtuojau išbraukti Nemečeko vardą iš Didžiosios knygos.
RICHTERIS
Ne, pirma reikia ištaisyti mažąsias raides į didžiąsias ir tiktai paskui išbraukti.
KOLNAJIS
Reikalauju išbraukti be jokių ceremonijų.
VEISAS
Juk peršalo vargšelis, ne veltui — už tėvynę.
ČONAKOŠAS
Išsimaudė šaltame vandenyje net tris kartus, o paskui . . .
Loja šuo Hektoras, lyg pritardamas vaikų nuomonei, ir įeina sargas Janas su saldumynų dėže. Vaikai, ginčydamiesi toliau, nekreipia į jį dėmesio.
JANAS (šaukia)
Turkiškas  medus!  Pūstas  cukrus!  Saldynmedžio uogos! Juodslyvis su cukrum ir riešutais!
Vaikai negirdi jo.
Kam "kalikų mitalo"? Kam degintų migdolų? Boka! (Boka prieina) Girdėjau, rytoj pas jus karas? Jei nori, ateisiu: viena ranka visus ištaškysiu!
BOKA
Nieko, dėde, jau kaip nors mes patys.
JANAS
Nuorūkų man pririnksit, ir aš jums padėsiu.
BOKA
Nieko negalime priimti. Mes ginsime savo šalį patys. Nors jie už mus ir stipresni . . .
Vaikai ima šaipytis iš sargo Jano, parodijuodami mėgdžioja jo luošumą. Jie šlūbčiodami apspinta Janą, tyčiodamiesi šoka aplink jį, šaukia ir vilioja pas save jo šunį Hektorą. Janas įsiunta, užsimojęs rementu, vaikosi vaikus ir, negalėdamas jų pagauti, žiauriai muša savo šunį.
VAIKŲ BALSAI:
—    Nešdinkis, nešdinkis iš čia, šlubi.
—    Sukčius! Lupikautojas!
—    "Turkiškas medus!", "mišinys su musėm!". Du kraicarai, trys kraicarai, penki kraicarai, šimtas kraicarų . . .
—    Nebeilgai čia stypsosi! Išgrūsim tave su visa dėže . . .
—    Galvažudy, kam muši savo gyvulį!
—    Lauk iš čia.Nešdinkis. JANAS
Na, palaukit, varliamušiai! Aš jums parodysiu! Vaikų klyksmas.
BOKA (šaukia)
Rrramiai! Vaikai išsitempia ir sustingsta.
JANAS (šaipydamasis ir grūmodamas)
Ramiai, ramiai . . . Išeina, tempdamas paskui save Hektorą.
BOKA
Skelbiu jums, kad nutariau atsisakyti prezidento vardo. Jis tinka ramiems laikams, o dabar juk karas. Todėl aš imu vadintis generolu.
CHORAS (pajutęs momento iškilmungumą)
Valio Dykvietės kariaunos generolui!
BOKA
O dabar, kad nebūtų nesusipratimų, paskutinį kartą išdėstysiu karo veiksmų planą.
Vaikai susirenka prie karo veiksmų žemėlapio. Kai jie tariasi, įbėga šuo su laišku dantyse ir įlenda į jų tarpą.
ČELĖ
Ponas generole, turiu garbės pranešti: į mūsų tarpą įsibrovė šuo. Jis laiko dantyse slaptą raštą.
BOKA
Hektorai, atiduok raštą mano adjutantui Celei. Hektoras pribėga prie Celės ir atsistoja ant užpakalinių kojų. Čelė paima voką ir perskaito adresą.
ČELĖ
"Daug žadančiam prezidentui Bokai". Tai laiškas jums, ponas generole, prikeverzotas ant išplėštų sąsiuvinio puslapių. (Perduoda Bokai)
BOKA (skaito garsiai)
"Brangusis Boka! Aš, žinoma, suprantu, kad tu nelabai tenori su manimi kalbėtis net raštu, bet vis dėlto paskutinį sykį noriu pamėginti. Aš dabar suprantu, kad ne tik esu jums nusikaltęs, bet kad ir jūs nesat nusipelnę tokios mano pažiūros, nes jūs tiesiog nuostabiai elgėtės su mano tėvu, — ypač Nemečekas, kuris neigė, kad aš jus išdavęs. Tėvas baisiai didžiavosi, kad įtarimas nepasitvirtino, ir, norėdamas mane paguosti, nupirko man Žiulio Verno knygą "Archipelagas ugnyje" . . .
CHORAS (susižavėjęs kartoja kanonu)
"Archipelagas ugnyje"!
BOKA (skaito)
. . . kurios aš jau seniai jį prašiau. Tą knygą tučtuojau nunešiau Nemečekui dovanų, nors pats dar neskaičiau ir labai norėjau perskaityti. O tėvas paklausė: "Kur tu padėjai knygelę, niekše? . ."
CHORAS (pakartoja)
"Kur tu padėjai knygelę, niekše?"
BOKA (skaito)
... o aš nežinojau, ką jam atsakyti, o jis pasakė: "Tinginių panti, jau suspėjai iškišti senų knygų supirkinėtojui, taip ir žinok, daugiau iš manęs nieko nebegausi. . ."
CHORAS
". . . daugiau iš manęs nieko nebegausi . . ."
BOKA (skaito)
... ir paliko mane be pietų, bet man vis tiek: jeigu vargšas Nemečekas dėl manęs nekaltai nukentėjo, tai ir aš galiu truputį nekaltai už jį pakentėti. Aš nusprendžiau: kaip sugadinau, taip ir pataisysiu . . .
CHORAS
". . . kaip sugadinau, taip ir pataisysiu . . ."
BOKA (skaito)
... Ir tuojau po pietų — visiškai nusiminęs, nes tu nenorėjai manęs priimti — nuėjau į Botanikos sodą: ko nors naudingo jums sužinoti. Saloje aš, kaip buvo padaręs Nemečekas, įsliuogiau į tą patį medį ir ėmiau laukti raudonmarškinių. Kokią ketvirtą valandą jie galų gale atėjo ir baisiausiai mane plūdo — tiktai dabar šitai manęs nebepykino. Ir staiga aš vos nepravirkau iš džiaugsmo, nes Feris Ačas pasakė: "Tas Herebas — vis tiek ne mūsiškis; jis nėra tikras išdavikas, atrodo, kad Palo gatvės vaikinai jį bus pasiuntę šnipinėti. . ."
CHORAS
"... Tas Herebas — vis tiek ne mūsiškis, jis nėra tikras išdavikas ..."
BOKA (skaito)
. . . Tai buvo jų bendras susirinkimas ir aš kiekvieną žodį girdėjau. Feris Ačas pasakė: "Jis galvoja, kad mes pakeisime savo planą, nes Nemečekas jį girdėjo. O mes tyčia nekeisime, jeigu jie to nesitiki. . ."
CHORAS
"O mes tyčia nekeisime, jeigu jie to nesitiki. . ."
BOKA
. . . Taip jie ir nusprendė. Paskui prasidėjo manevrai, ir aš iki pusės septynių vis tupėjau medyje, rizikuodamas gyvybe . . .
CHORAS
. . . tupėjau medyje, rizikuodamas gyvybe . . .
BOKA
. . . Kai sala ištuštėjo, aš išlipau iš medžio ir parėjau namo, ir lotynų kalbą jau teko kalti po vakarienės, prie žvakės . . . Brangus Boka, prašau tave tik vieno: būk malonus, patikėk, kad visa, kas parašyta — gryna teisybė, ir nemanyk, kad aš meluoju ir noriu jus suklaidinti, kaip raudonmarškinių šnipas . . .
CHORAS
. . . visa, kas parašyta — gryna teisybė . . .
BOKA
. . . noriu grįžti pas jus ir pelnyti atleidimą. Aš būsiu jums ištikimas kareivis ir neįsižeisiu, jeigu degraduosite mane į eilinius . . . juk vis tiek Nemečekas serga, ir jūs nebeturite nė vieno eilinio, — vien tik Hektorą, bet Hektoras vis dėlto daugiau tarnybinis šuo, o aš bent žmogus.
CHORAS
. . . daugiau tarnybinis šuo, o aš bent žmogus . . .
BOKA
. . . Jeigu paskutinį kartą man atleisi ir priimsi atgal, pasistengsiu pasižymėti mūšyje, kad atpirkčiau savo klaidas. Laukiu atsakymo.
Pasilieku . . .
CHORAS
. . . tavo ištikimas draugas . . .
Šuo išbėga, ir iš karto į Dykvietę įpuola Herebas.
HEREBAS (užbaigdamas laišką) . . . Herebas. Atvykau jūsų žinion, ponas generole.
BOKA (kariaunai) Priimti jį?
CHORAS Priimti.
BOKA
Richteri! (Richteris išeina į priekį) Priskiriu He-rebą tau. Seksi jo elgesį. Pastebėjęs nors vieną įtartiną poelgį — pranešk man. O visiems griežčiausiai draudžiu kalbėtis su Herebu apie jo nusikaltimą. Jis nori atitaisyti savo klaidą, ir mes jam atleidžiame. Tegul niekas nebado jam akių tuo, kas yra buvę. Praeitis yra mirusi. Laisvai! . .
CHORAS (susižavėjęs)
Boka — tikras generolas! Valio!
ČELĖ (staiga pašokęs)
Ponas generole, priešas artėja.
Visi puola Herebą.
CHORAS
Vis dėlto vėl pamelavai?
BOKA
Ką tai reiškia?
HEREBAS (blykšdamas)
Gal būt, jie pastebėjo mane medyje?. . Ir tyčia nusprendė apgauti. . .
Į  Dykvietę  įžygiuoja,  mojuodami  balta  vėliavėle,  broliai Pastorai ir Sebeničius. Scenos gilumoje renkasi raudonmarškinių choras. Abu chorai dabar sustoja kaip du lageriai.
BOKA
Paleiskite jį. Tai pasiuntiniai. Atleisk man, Herebai.
SEBENIČIUS
Mes pasiuntiniai.
Vyresnysis Pastoras išeina į priekį.
VYRESNYSIS PASTORAS
Aš turiu garbės kalbėti su ponu vyriausiuoju vadu?
ČELĖ (rodydamas ; Boką) Taip. Štai generolas.
PASTORAS
Mes atėjome pas jus kaip pasiuntiniai. Aš pasiuntinybės vyresnysis. Mūsų vyriausiojo vado Ferio Ačo vardu skelbiu jums karą.
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS (kaip aidas kartoja) Skelbiu karą . . . Skelbiu karą . . . Skelbiu karą . . .
PASTORAS
Mes nenorime priešo užklupti netikėtai. Mes čia ateisime lygiai pusę trečios. Laukiame jūsų atsakymo.
BOKA
Karo paskelbimą priimame, bet reikia dėl šio to susitarti. Aš nenoriu, kad karas pavirstų muštynėmis.
PASTORAS Mes taip pat nenorime. BOKA
Siūlau kautis trimis būdais. Pirmasis — smėlio bombos. Antras — taisyklingos imtynės. Ir trečias — fechtavimasis ietimis. Jūs taisykles žinote?
PASTORAS
Žinome.
BOKA
Kas bus paguldytas ant abiejų menčių, tas nugalėtas ir grumtis daugiau nebeturi teisės. Bet kovoti kitais dviem būdais gali. Sutinkate?
PASTORAS
Sutinkame.
BOKA
O ietimis negalima nei mušti, nei durti. Tik fech-tuotis.
PASTORAS
Gerai.
BOKA
Ir dviese vieno nepulti. Tačiau būrys būrį gali pulti. Šitą sąlygą primate?
PASTORAS Priimame.
BOKA
Tuomet viskas.
Boka prideda ranką prie kepurės. Čelė ir Kolnajis taip pat pagerbia. Pasiuntiniai savo ruožtu pakelia rankas prie kepurės snapo.
PASTORAS
Man reikia dar štai ko paklausti. Vyriausias vadas liepė sužinoti, kas Nemečekui. Girdėjome, kad jis serga. Jeigu tai tiesa, mes įpareigoti jį aplankyti, nes jis drąsiai elgėsi anąkart pas mus. O tokį priešą mes gerbiame.
BOKA
Nemečekas gyvena Rakocio gatvėje, nr. trečias. Jis sunkiai serga.
Visi tylomis atiduoda pagarbą. Sebeničius iškelia vėliavą virš galvos, Pastoras suriaumoja: "Marš!", ir pasiuntiniai grįžta į raudonmarškinių chorą.
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS dainuoja Š. Pete-fio "Kovos dainą": Trimitai gaudžia, būgnai dunda! Pirmyn, draugai, kova pabunda! Pirmyn, madjarai!
DYKVIETĖS KARIAUNOS CHORAS (tęsia)
Jau švilpia kulkos, ietys šviečia,
Kovos garsai į mūšį kviečia.
Pirmyn, madjarai!
BOKA
Veisas, Čonakošas, Čelė! (Visi trys išeina į priekį) Ramiai! Skiriu jus pasiuntiniais. Įsakau: paimti iš He-rebo išvogtą mūsų vėliavą ir nunešti ją į raudonmarškinių stovyklą.
Pasiuntiniai eina iškėlę baltą vėliavą link raudonmarškinių choro.
DYKVIETĖS CHORAS (dainuoja)
Su vėliava - į kelią platų!
Tegu pasaulis visas mato!
Pirmyn, madjarai!
Joj ryškiai "Laisvė" įrašyta.
Te skaito tautos žodį šitą.
Pirmyn, madjarai!
Pasiuntiniai prieina prie raudonmarškinių.
VENDAUERAS
Heija, hop! Čia svetimi atėjo.
Į priekį išeina Feris Ačas.
FERIS AČAS
Pasiuntinybė?
ČELĖ
Taip.
FERIS AČAS Ko jums reikia?
ČELĖ
Dykvietės kariaunos vardu skelbiu karą.
DYKVIETĖS CHORAS Skelbiu karą . . . Skelbiu karą . . .
ČELĖ
Mes atnešėme vėliavą, kurią iš mūsų buvote pagrobę. Ji mums sugrįžo, bet ne taip, kaip mes norime. Pasiimkite ją rytoj į kautynes, ir mes pasistengsime ją atsiimti. O jei nesugebėsime — tegu ji liks pas jus.
Čelė išvynioja iš laikraščio savąją vėliavą.
FERIS AČAS.
Vendauerai, priimk iš pasiuntinių vėliavą. (Vendau-eras paima vėliavą) Vėliavą jums, turbūt, Herebas nunešė? (Pasiuntiniai tyli) Herebas? Taip?
ČELĖ
Į tai atsakyti aš neįgaliotas! Ramiai! Žengte-e marš! Pasiuntiniai žygiuoja
DYKVIETĖS CHORAS ir
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS (kartu dainuoja)
Madjeras mirti nesibijo,
Vadinas, tinka mūs draugijai!
Pirmyn, madjarai!
Pirmyn, madjarai!
Chorams dainuojant, į vidurį scenos netvirtu žingsniu įeina Nemečekas su ilgais naktiniais marškiniais. Išmetęs rankas, Nemečekas silpnu balseliu lyg užbaigia dainą.
NEMEČEKAS (dainuoja) Rankas išmetę, žemėn krisim, Bet pasitraukt atgal nedrįsim. Pirmyn, madjarai!
ABU CHORAI (pakartoja) Pirmyn, madjarai! Pirmyn madjarai! Įbėga Nemečeko motina.
PONIA NEMEČEK
Viešpatie Jėzau, ką tu darai? (Sugriebia į glėbį Nemečeką). Juk tu karščiuoji! Ir vienmarškinis išbėgai iš namų. Čia toks vėjas, sūneli!
NEMEČEKAS
Jis pučia nuo Dykvietės. Nuo mielosios mūsų Dykvietės . . .
Motina apmuturiuoja berniuką savo skara ir, pakėlusi ant rankų, neša jį namo.
Paskui juos išsirikiuoja, lyg keista procesija, Dykvietės kariauna. Pirmasis eina Boka, ir choru visi dainuoja A. Jozefo "Lopšinę".
CHORAS
Jau merkiasi namų langai,
Jau merkias mėlynas dangus,
Užmigo pataluos laukai —
Miegoki, Erne, tu brangus.
Užmigo po lapu vabzdys,
Pelė užmigdė peliukus,
Urve užmigo krebždesys —
Miegoki, Erne, tu brangus!
Tramvajus miega prie aikštės,
Tiktai varpelis jo žvangus
Per sapną tyliai tau aidės —
Miegoki, Erne, tu brangus.
Procesija dainuodama lėtai eina.
Raudonmarškiniai traukiasi į scenos gilumą, pastato dekoracijas, įneša Nemečeko lovelę. Motina guldo miegantį Nemečeką, apklosto jį ir pasilenkusi bučiuoja berniuką į kaktą.
NEMEČEKAS (per miegus)
Janošai Boka, ar tai tu?
PONIA NEMEČEK
Miegok, vaikeli, tu brangus.
NEMEČEKAS
Ponas generole, eilinis Ernė Nemečekas pasiruošęs kovai už tėvynę.
BOKA
Miegok, mažasis kary! Miegok, mano eilini! Prisiekiame tau: rytoj mes apginsim Dykvietę.
CHORAS
Prisiekiame apginti savo Dykvietę. Prisiekiam.
Motina verkdama išeina. Prie Nemečeko lovelės lieka "Kito draugijos" nariai. Nemečekas sapnuoja draugijos susirinkimą. Pirmininkauja Kolnajis. Sekretorius Lesikas rašo protokolą į Didžiąją knygą, pasidėjęs ją ant Nemečeko lovelės.
LESIKAS
Pirmas paragrafas: "Šiuo pareiškiamas papeikimas "Kito draugijos" pirmininkui Palui Kolnajui už tai, kad dėl jo kaltės sudžiūvo visuomeninis kitas. Diskusijas įrašau į šį protokolą, kaip yra privaloma."
PIRMININKAS
Aš kito nekramčiau, nes buvau užsiėmęs karu.
BARABAŠAS
Hm, čia nepasiteisinimas.
PIRMININKAS
Barabašas visą laiką mane erzina. Prašau jį laikytis tvarkos. Su džiaugsmu kramtysiu kitą, nes žinau garbės įstatymus, tam aš ir pirmininkas, kad kramtyčiau jį pagal nuostatus, bet erzinamas nesileisiu!
BARABAŠAS
Aš nieko neerzinu.
PIRMININKAS
Ne, erzini.
BARABAŠAS
Ne — ne.
PIRMININKAS
Tai jau taip.
BARABAŠAS
Ne — ne.
PIRMININKAS
Tiek jau to, tegu bus tavo paskutinis žodis.
RICHTERIS
Gerbiamoji Draugija! Siūlau įrašyti į Didžiąją knygą pirmininkui papeikimą už nerūpestingą pareigų atlikimą.
VISI
Teisingai! Teisingai!
PIRMININKAS
Aš tik viena pasakysiu: tegu Draugija man atleidžia, nors ir už tai, jog aš vakar koviausi kaip liūtas ir buvau adjutantas, ir pačiu pavojingiausiu momentu bėgau į apkasą, o paskui priešas mane parvertė, ir aš nukentėjau už tėvynę, — nejaugi man dar kentėti už tai, kad nekramčiau kito?
BARABAŠAS
Čia visai kas kita.
PIRMININKAS
Ne, ne kita.
BARABAŠAS
Ne, kita.
PIRMININKAS
Ne — ne.
BARABAŠAS
Tai jau taip.
PIRMININKAS
Tiek jau to, tegu bus tavo paskutinis žodis.
RICHTERIS
Ar priimamas mano pasiūlymas?
VISI
Priimamas, priimamas.
BALSAI IŠ KAIRĖS Ne, nepriimamamas?
PIRMININKAS Siūlau balsuoti.
BARABAŠAS
Reikalauju vardinio balsavimo! Pasiūlymas balsuojamas.
PIRMININKAS
Draugija trijų balsų dauguma pasisakė už tai, kad reikia Palui Kolnajui pareikšti papeikimą. Tai kiaulystė.
BARABAŠAS
Pirmininkas neturi teisės nemandagiai išsireikšti daugumos adresu.
PIRMININKAS Ne, turi.
BARABAŠAS Ne, neturi.
PIRMININKAS Tai jau turi.
BARABAŠAS Ne — ne.
PIRMININKAS.
Tiek jau to, tegu bus tavo paskutinis žodis!
LESIKAS
Nutarimas įrašytas į Didžiąją knygą. Susirinkimą tęsime toliau.
PIRMININKAS
Vis tiek laikausi savo nuomonės: kiaulystė!
LESIKAS
Antras paragrafas. "Didžiosios knygos 17 psl. yra įrašas: "ernė nemečekas" (mažąja raide).
Nemečekas, išgirdęs savo vardą, miegodamas atsisėda lovelėje ir žiūri į Didžiąją knygą nieko nematančiom akim.
Čia tas įrašas skelbiamas negaliojančiu, kaip pagrįstas nesusipratimu. Susirinkimas pareiškia, kad minėtas Draugijos narys buvo nepelnytai įžeistas ir vyriškai tai pakėlė, o karo metu elgėsi kaip karžygys; tai — istorinis faktas. Tvirtindama, kad ankstesnysis įrašas
—    klaidingas, Draugija siūlo sekretoriui čia įrašyti gerbiamojo nario vardą ir pavardę vien didžiosiomis raidėmis.
Trečias paragrafas: Taigi įrašau: ERNĖ NEMEČEKAS.
Sekretorius Lesikas.
Nemečekas, giliai atsikvepia ir vėl atsigula į lovelę. Ramiai miega.
Ketvirtas paragrafas. "Visuotinas susirinkimas Mūsų Generolui Janošui Bokai vienbalsiai reiškia padėką už tai, kad jis vakarykštėms kautynėms vadovavo kaip istorijos vadovėlyje minimas karo vadas, ir, reikšdamas pagarbą, nutaria: kiekvienas Draugijos narys privalo istorijos vadovėlio 168 puslapyje, 4 eilutė iš viršaus, prie antraštės "Janošas Huniadis" namie prirašyti rašalu: "ir Janošas Boka". Be to, prie skyriaus "Mochačo nelaimė" po vyskupo Tomorio, kuris taip pat buvo sumuštas, kiekvienas privalo pieštuku įrašyti: ir "Fe-rencas Ačas".
Dienotvarkei pasibaigus, susirinkimas uždaromas.
Sekretorius Lesikas
Pirmininkas: Kalnajis.
Staiga Nemečekas pašoka lovoje.  "Kito draugijos" nariai dingsta.
NEMEČEKAS
Tegyvuoja generolas Boka!
Nemečekas dairosi, lyg busdamas iš sunkaus sapno. Šalia lovelės sėdi motina, atsivertusi didelę, juodais viršeliais bibliją, kuri panaši į Didžiąją knygą. Greta jos — Ponas Nemečekas, žemai nuleidęs galvą, siuva tamsią eilutę. Buvęs "klasės" anatominis skeletas dabar yra siuvėjo manekenas. Ant jo —    iškilmingas, violetinis vyskupo arnotas ir aukšta mitra.
(Rodydamas į manekeną) Ferencai Ačai, jūs pralaimėjote! Ištieskite taikos ranką generolui Bokai, ir mums visiems užteks to paties smėlio ruožo. Užkaskit nesantaikos tomahaukus į žemę, išplaukite savo raudonus marškinius šaltam tvenkinio vandeny. Ir neskriauskite mažesniųjų, nes mūsų jėga — brolybėje, ir priešas laukia mūsų silpnumo valandos, tykodamas visų už Dykvietės ir už Botanikos sodo sienų. Ateikite su baltom vėliavom į mūsų Dykvietę, ir tegul ji bus bendra ir vienintelė mūsų tėvynė. Šiltas Dykvietės vėjas pučia man į veidą, ir aš noriu žaisti su jumis ant to paties smėlio ir numirti už jį.
Nemečekas susvyruoja ir krinta ant grindų. Tėvas meta eilutę ir pakelia ant rankų berniuką.
PONAS NEMEČEKAS
Tu pasveiksi, mano sūnau, ir žaisi savo žaidimus Dykvietėje kartu su visais. Aš tau pasiūsiu naują eilutę.
Paguldo Nemečeką į lovą. Motina klosto jį dygsniuota trijų spalvų antklode ir padeda ant jos juodą biblijos knygą.
PONIA NEMEČEK
Gulėk ramiai, mano berniuk. Tuoj ateis daktaras, ir tau bus lengviau.
NEMEČEKAS (rodydamas į knygą)
Paduokite man vadovėlį. Aš turiu ištaisyti istorijos klaidas. Aš privalau įrašyti generolo Bokos vardą ir savo mažąjį vardelį. Aš privalau kitaip aprašyti vyskupo Fe-renco Ačo pralaimėjimą.
Nemečekas karštligiškai čiumpa bibliją ir skubiai sklaido ją. Tėvas atima iš jo knygą.
PONAS NEMEČEKAS
Nereikia istorijos taisyti, sūnau. Kaip sako mokytojas Račas . . . (Nemečekas krūpteli, atsisėda ir ištiesia į priekį rankas).
į sceną įeina daktaras su juodu sakvojažu, apsivilkęs lygiai taip, kaip mokytojas Račas.
DAKTARAS
Erne Nemečekai!
NEMEČEKAS (išsigandęs, kaip per pamoką) Esu!
DAKTARAS
Ar tau geriau? (Prieina prie lovelės, ima už ištiestos rankos ir klauso pulso).
NEMEČEKAS
Taip, ponas mokytojau, geriau. Mes nugalėjome . . .
DAKTARAS
Gulkis, karžygy. Tavo širdis per daug skuba.
PONAS NEMEČEKAS Jis kliedi, ponas daktare.
NEMEČEKAS
. . . bet dabar aš sakau: nesidžiaukime savo pergale . . . nes mes kartu žaidžiame didįjį Dykvietės žaidimą, ir čia negali būti nugalėtojų . . .
DAKTARAS
Šaunu, šaunu, mano berniuk. Tu jau dabar kalbi kaip valstybės vyras. Ar tu geri vaistus, didvyri? (Nemečekas neatsako. Jis guli be sąmonės).
PONIA NEMEČEK
Daktare, pažiūrėkite, jis visas kaip ugnyje. Jis nieko nebekalba. Ką mums daryti?
 
ELENA URBAITYTĖ   Iš SAULĖS  SKRYDŽIO  SERIJOS, 52  Apšviestas aluminijus
 
 
DAKTARAS
Viskas praeis, ponia Nemeček. Paruoškite jam raminantį kompresą.
Ponia Nemeček išbėga.
PONAS NEMEČEKAS
Pasakykite, dėl Dievo meilės . . . ponas daktare . . . jam vis blogiau?
DAKTARAS
Ne, jam jau geriau, jam greitai bus visai gerai, ponas Nemečekai. Leiskite jam viską, ko jis panorės . . . Siuvėjas žemai nuleidžia galvą. Įeina ponia Nemeček su balta skepeta rankose. Ji stabteli, lyg pajutusi grėsmę, ir klausiamai žiūri į vyrą.
PONIA NEMEČEK
Kas atsitiko, daktare?
DAKTARAS
Jis miega. Uždėkite jam skepetą. Ponia Nemeček uždengia berniuko veidą balta drėgna skarele. Paskui nuima ją, ir ant skepetos lieka atsispaudęs berniuko veidas. Daktaras ima iš motinos rankų skarelę, sulanksto ją ir uždeda Nemečekui ant kaktos.
Netrukdykite jam sapnuoti. Tegul jis žaidžia savo Dykvietės žaidimą iki galo.
PONIA NEMEČEK
Daktare, tie žaidimai pražudė mūsų berniuką. Jeigu ne ta Dykvietė . . .
DAKTARAS (lyg su savim kalbėdamas)
Kiekvienas mes turim savo vaikystės Dykvietę, ir tuščia tampa širdy, kai ją prarandi. Apsineša dulkėm mūsų maža ir vienintelė dvasios šalis, mes lengvai užmirštame ją; ir tada mus apleidžia didžiojo žaidimo aistra, ir mes nebežinom kam gyvenam ir dėl ko mirštam . . . Daktaras nusilenkia Nemečekui ir išeina.
PONIA NEMEČEK
Ką tau dar pasakė daktaras?
PONAS NEMEČEKAS (paima eilutę ir siuva toliau) Aš turiu skubėti. Man reikia suspėti pasiūt ponui Četnekiui išeiginę eilutę . . . (Siuva) Kur man surasti Janą?
PONIA NEMEČEK
Janą? Nieks iš jo nebeperka saldumynų. Jis dabar tik saugo Dykvietę ir kartais verčiasi dailidės amatu. Kam tau jo prireikė?
 
ELENA URBAITYTĖ    Iš  SAULĖS   SKRYDŽIO  SERIJOS, 49.  Apšviestas aluminijus
 

PONAS NEMEČEKAS
Aš nueisiu pas jį.
Siuvėjas išeina. Motina suklumpa prie Nemečeko. Įbėga šuo Hektoras, nešdamas dantyse saldumynų dėžę. Jis prieina prie Nemečeko lovelės, padeda dėžę ir apuosto berniuką. Paskui lyžteli jam ranką, gailiai suinkščia ir atsigula prie jo kojų. Scenos gilumoj renkasi visas vaikų choras, dainuodamas Š. Petefio dainą "Išlekia paukščiai į pietus":
Paukščiai pakėlė sparnus — Žiemai palieka mus.
(Paukščiai pavasarį vėl grįš į savo namus.)
Paukščiai skrenda ir skrenda... Paukščių kelionę mes
Žvilgsniais palydim liūdnai:
Gera paukščiams tenai
Gerti dangaus gelmes,
Gera pakilti į aukštį,
Ten, kur sapnai
Žydri.
O gyvenime mano, tu lakesnis už paukštį,
Bet ne paukštis esi, teisės parlėkt neturi!
Iš choro išeina Boka ir sustoja motinai už nugaros.
BOKA (pašnibždom) Galima?
PONIA NEMEČEK (tyliai)
Prieik, vaikuti. Boka prieina prie Nemečeko lovelės.
BOKA (pašnibždom) Na, kaip jis?
PONIA NEMEČEK Nekaip, berniuk.
BOKA Blogai?
NEMEČEKAS (silpnu balseliu)
Tai tu, Boka?
BOKA
Aš.
NEMEČEKAS Tu čia pabūsi?
BOKA Pabūsiu.
NEMEČEKAS Ir neišeisi, kol aš numirsiu? Boka nesumoja, ką atsakyti.
PONIA NEMEČEK Niekus kalbi, sūneli.
NEMEČEKAS (linktelėjęs galva į motiną, Bokai)
Ji nežino.
BOKA
Kaip tai nežino? Žino geriau už tave.,
 
NEMEČEKAS
Netikėk jais, jie tyčia taip kalba. Aš žinau, kad mirsiu.
BOKA
Neteisybė.
NEMEČEKAS
Sėskis čia ant lovos. Nesibijai?
BOKA
O ko man bijotis?
NEMEČEKAS
Na, staiga tu imsi ir išsigąsi, kad aš galiu mirti, kaip tik tuomet, kai tu sėdi pas mane ant lovos. (Choras krūpteli, tą išgirdęs, ir nusigręžia į sieną) Bet tu nebijok: kai pajusiu, kad mirštu, — aš tau pasakysiu.
BOKA (prisėdęs ant lovos) Na, ką?
NEMEČEKAS ( apsikabinęs jį už kaklo ir prisikišęs prie pat ausies)
Klausyk! O kaip raudonmarškiniai?
BOKA
Mes juos sumušėme.
NEMEČEKAS Na, o paskui?
BOKA
Paskui jie sugrįžo į savo Botanikos sodą ir padarė susirinkimą. Iki pat vakaro laukė Ferio Ačo, o jis taip ir neatėjo.
NEMEČEKAS
Kodėl gi jis neatėjo?
BOKA
Gėda buvo, tai ir neatėjo. O vakar naktį aš mačiau jį čia, prie jūsų namų.
NEMEČEKAS Čia?
BOKA
Taip. Jis klausė kiemsargį, ar tau ne geriau?
NEMEČEKAS
Pats Feris Ačas?
BOKA
Pats Feris Ačas.
NEMEČEKAS
Gal nebereikia daugiau su jais kariauti? Dykvietėje užteks vietos visiems. Tik aš jos daugiau nebepamatysiu.
BOKA
Ką tu kalbi, Erne! Mes būsime visi kartu. Ir vėl žaisim . . .
NEMEČEKAS
Boka, tu prisimeni kaip stūgauja vakarais garinis pjūklas ir kvepia šviežiai supjautų rąstų rietuvės. Tai mūsų fortai. Ir aš stoviu ant vieno iš jų su mažu rageliu ir matau visą mūsų Dykvietę, ir jus, žaidžiančius plynam lauke. Aš, vienintelis jūsų eilinis, trimituoju jums, ir jūs bėgate per dulkantį smėlio ruožą. Mes žaisime kasdien ir visą gyvenimą. Ir niekada neišduosime savo Dykvietės.
CHORAS
Niekada neišduosime savo Dykvietės! Niekada!
NEMEČEKAS (pašoka, šaukdamas)
Aš noriu į Dykvietę! Noriu į Dykvietę!
PONIA NEMEČEK
Tu eisi į Dykvietę. Pagysi — ir eisi.
NEMEČEKAS
Ne, aš tuojau pat noriu! Dabar! Apvilkite mane! Paduokite man generolo kepurę (Rodo į vyskupo mitrą ant manekeno).
PONIA NEMEČEK
Apsivilksi, kai pagysi, Erne.
NEMEČEKAS (šaukia)
Aš nepagysiu. Uždėkite man generolo kepurę. Greičiau, greičiau duokite man ją. Ir leiskite mane.
CHORAS
Leiskit į Dykvietę! Leiskit į Dykvietę!
NEMEČEKAS (šaukia)
Aš nepagysiu! Jūs mane apgaudinėjate. Tikrai žinau, kad mirsiu. Bet mirsiu ten, kur noriu. Leiskite, aš eisiu į Dykvietę.
CHORAS
Leiskit į Dykvietę! Boka nuima nuo manekeno mitrą ir deda Nemečekui ant galvos.
NEMEČEKAS (šaukia)
Dykvietė! Juk čia ištisa karalija! Jūs šito negalite suprasti, nes niekuomet nesikovėte už tėvynę.
Choras daužo kumščiais į sieną.
PONIA NEMEČEK (pašoka)
Kas čia! Kas čia? Įbėga tėvas. Abu klauso ir laukia.
PONAS NEMEČEKAS
Tai beldžia į duris ponas Četnekis. Viešpatie, aš nespėjau.
Įeina dabita ponas Četnekis.
PONAS ČETNEKIS
Na kaip mano dvieilė juodoji eilutė?
NEMEČEKAS (pašoka ir atsistoja lovelėje su ilgais
naktiniais marškiniais ir vyskupo mitra ant galvos)
Sugriaudė trimitas . . . virš dykvietės pakibo dulkių debesys . . . Pirmyn! Pirmyn!
CHORAS (tyliai dainuoja)
Trimitai gaudžia, būgnai dunda!
Pirmyn, draugai, kova pabunda!
Pirmyn, madjarai!
PONAS NEMEČEKAS (Četnekiui)
Prašau, pone, jei malonėsite, galite dabar prisimatuoti. Tik labai atsiprašau. . Matote, mano berniukas sunkiai serga . . . čia guli. . .
NEMEČEKAS (silpnu balsu)
Pirmyn! Pirmyn! Visi paskui mane. Atakon! Choras eina "atakon", garsiau dainuodamas tą pačią dainą.
NEMEČEKAS
Matote? Štai raudonmarškiniai. Priekyje Feris Ačas su sidabrine ietimi... aš bematant nustumiu jį į vandenį.
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS (įeina su sidabrinėm ietim; dainuodamas)
Jau švilpia kulkos, ietys šviečia,
Kovos garsai į mūšį kviečia,
Pirmyn, madjarai!
PONAS ČETNEKIS (matuodamasis eilutę) Ko jis šūkauja?
PONAS NEMEČEKAS (priklaupęs dygsniuoja baltais siūlais eilutę)
Karščiuoja, vargšelis . . .
PONAS ČETNEKIS
Bet jei jis serga, tai ko šūkauja?
PONAS NEMEČEKAS (gūžteli pečiais)
Tai, kad jis jau ir nebeserga . . . miršta . . . kliedi, balandėlis ...
NEMEČEKAS (pridėjęs prie akių sugniaužtas rankas
— lyg žiūronus)
Tyliau apkasuose! Dėmesio! Eina... Jie jau čia! Trimitininke, trimituok! (Sudėjęs rankas prie burnos, trimituoja).
CHORAS
Trata . . . trara . . . trata ta!
PONAS ČETNEKIS
Labai gaila, bet man šiuo metu be galo reikalinga juoda eilutė.
PONAS NEMEČEKAS Prašau jus, stovėkite ramiai.
PONAS ČETNEKIS Priežastis verčia.
PONAS NEMEČEKAS Matau, matau.
NEMEČEKAS (trimituoja) Trata! Trata!
PONAS ČETNEKIS
Šita saga per daug aukštai įsiūta, persiūkite žemiau: aš mėgstu, kad atlapai laisvai prigultų ant krūtinės.
PONAS NEMEČEKAS Būtinai, pone.
NEMEČEKAS
Visi atakon! Pirmyn! Tuojau išsispręs mūsų valstybės likimas!
Abu chorai išsirikiuoja "mūšiui". Vadai išeina į priekį. Boka stovi išdidus, kaip Napoleonas su teatriniu žiūronu per petį. Tolimesnė mūšio scena žaidžiama improvizuojant plastinėm ir muzikinėm priemonėm. Šita žaidimo scena gali būti sprendžiama pabrėžtinai sąlygiškai, sulėtintu, ekspresyviu ritmu, su menamais daiktais, nevengiant metaforiškumo ir hiperbolių, — kadangi tai yra kliedinčio Nemečeko vizija. Abi "stovyklos" pradeda kautynes. Chorai improvizuoja savo karo šūkius, kurie gali eiti, kaip visos scenos muzikinis fonas.
DYKVIETĖS CHORAS.
Haho, ho! Haho, ho!
RAUDONMARŠKINIŲ CHORAS
Heija, hop! Heija, hop!
BOKA
Paruošti smėlio bombas! Vaikai lipdo rankomis įsivaizduojamas smėlio bombas. Raudonmarškiniai iškelia ietis ir tomahaukus.
PONAS ČETNEKIS
Ir rankovės gal kiek trumpokos.
PONAS NEMEČEKAS
Mano nuomone, ne.
PONAS ČETNEKIS
Kaipgi ne? Pasižiūrėkite gerai! Jūs visuomet nu-trumpinate. Čia jūsų nelaimė.
PONAS NEMEČEKAS (sau) Jeigu tik tai būtų! . .
BOKA
Fortai, ugnis!
CHORAS (improvizuoja smėlio bombų kritimą) Bumpt! Bumpt! Bumpt!
PONAS ČETNEKIS
Vatos reikia padėti. Truputį į pečius ir šiek tiek į krūtinę, dešinėj ir kairėj.
FERIS AČAS
Dešinysis sparnas į priekį! Kairysis — užnugarin! Apsupti priešą. (Raudonmarškiniai plačiu žiedu apsupa Dykvietės kariauną, susibūrusią aplink Nemečeko lovelę).
VEISAS
Smėlio jiems į akis! Negailėkim!
ČONAKOŠAS (švilpdamas) Še tau, drauguži!
BARABAŠAS
Valgyk į sveikatą, mamuliuk. Juk čia grynas smėliukas.
PONAS NEMEČEKAS Nesirūpinkite. Bus kaip nulieta.
PONAS ČETNEKIS
Pasistenkite, pasistenkite, ponas Nemečekai!
KOLNAJIS
Smėlis baigiasi!
ČELĖ
Į apkasus! (Visi sugula po lovele)
BOKA
Rezervas! Pirmyn!
RICHTERIS Paskui mane!
Prasideda masinės imtynės. Sukibę kūnų kamuoliai raičiojasi po žemę.
PONAS ČATNEKIS (nusivelka eilutę) Kada bus pasiūta?
PONAS NEMEČEKAS Rytoj bus baigta.
PONAS ČETNEKIS
Gerai. Tik žiūrėkite, kad man netektų laukti. Jūs dar turite kokį nors užsakymą?
PONAS NEMEČEKAS Ne, pone . . . štai tik kūdikis.
PONAS ČETNEKIS (gūžtelėjęs pečiais) Apgailėtinas atsitikimas, labai užjaučiu, bet man skubiai reikia eilutės. Siūkite nedelsdamas. PONAS NEMEČEKAS (atsidusdamas) Tuoj siuvu.
PONAS ČETNEKIS
Iki pasimatymo! Siūkite, siūkite, nedelskite. Ponas Četnekis išeina. Siuvėjas uždeda eilutę ant "manekeno" — anatominio skeleto. Iš po siuvamo juodo švarko kyšo vyskupo rūbai. Vaikai įnirtingai imasi.
PASTORAS
Keberiokšt! Šit aš tave ir pargrioviau.
HEREBAS
Tu man koją pakišai.
ČELĖ
Tai draudžia taisyklės.
BARABAŠAS Laikykis, mamuliuk.
BOKA
Nepradėkit peštynių.
PASTORAS (Herebui)
Bėgi, baily!
ČONAKOŠAS
Čionai, Nemečekai!
VEISAS
Erne, į pagalbą.
ČELĖ
Neik, Nemečekai. Tu sergi.
BOKA
Visi pas mane! Suglausti gretas! Nemečekas šoka iš lovelės ir puola į kautynių sūkurį. Priešais jį — Peris Ačas.
NEMEČEKAS
Stok! Aha! Tu čia? Galų gale aš su tavim susi-imsiu, rūstusis karo vade! Tuojau, tuojau! Pažiūrėsim, kuris iš mūsų stipresnis.
Nemečekas, sukaupęs visas jėgas, čiumpa per liemenį didžiulį Ferį Ačą ir partrenkia sutrikusį karo vadą ant žemės.
CHORAS (iš netikėtumo nustebęs)
A-achchchch . . . (Nemečekas pats krenta apalpęs) Per chorą nubanguoja
Ne-me-če-kas, Ne-me-če-kas, Ne-me-če-kas . . . Raudonmarškiniai sumišę traukiasi atbuli. Įeina sargas Janas, nešinas šviežiai supjautom pušinėm lentom. Iš už "manekeno"  išlenda siuvėjas su centimetru per kaklą.
PONAS NEMEČEKAS
Tu per anksti atėjai, Janai. Palauk. Matai, jie dar žaidžia.
JANAS
Prisižaidę. Neturiu laiko. Janas nuima siuvėjui nuo kaklo centimetrą ir prieina prie gulinčio Nemečeko. Hektoras, pribėgęs prie savo šeimininko, įsikimba dantim į jo rūbus ir traukia nuo Nemečeko. Janas nuspiria Hektorą ir matuoja centimetru nuo galvos iki kojų gulintį berniuką.
ABU CHORAI (dainuoja "Kovos dainą")
Paraudusi žolė didžiulė:
O broliai, didvyris ten guli!
Pirmyn, madjarai!
Jisai į kovą narsiai ėjo!
Pirmyn, žygiuokite, gyvieji!
Pirmyn, madjarai! Janas pakelia Nemečeką ant rankų ir perneša jį į lovelę. Paskui ima savo lentas ir pradeda kalti karstelį. Ponas Nemečekas karštligiškai siuva eilutę, vėl rengia ja manekeną, matuoja ir vėl siuva.
Dykvietės choras dainuodamas artėja prie Nemečeko lovelės ir apsupa ją.
NEMEČEKAS (lyg pabusdamas iš sunkaus sapno) Kas nutiko? (Visi tyli) Kas nutiko? (Atsisėda lovelėje)
BOKA
Na, kaip? Tau geriau?
NEMEČEKAS
Geriau.
BOKA
Nieko neskauda?
NEMEČEKAS
Nieko (Nusišypso) Mes nugalėjom?
CHORAS
Nu-ga-lė-jo-me!
BOKA
Mes nugalėjome, ir tu mums labai padėjai. Jeigu ne tu . . .
NEMEČEKAS
Neteisybė. Žinau, jūs norit pralinksminti mane, nes aš sergu. Ir Herebas čia?
HEREBAS (išėjęs į priekį) Čia.
BOKA (padėjęs ranką Herebui ant peties) Taip, čia. Jis išpirko savo kaltę. Ir aš grąžinu jam vyresniojo leitenanto laipsnį.
HEREBAS
Ačiū. (Po pauzės) Bet. . . Aš, žinoma, neturiu teisės. Tai generolo reikalas, bet... aš galvoju . . . Juk Nemečekas, atrodo, vis dar tebėra eilinis. (Visi nuščiūva sutrikę)
BOKA
Tu teisus, Herebai. Bet mes tuojau atitaisysim. Suteikiu . . .
NEMEČEKAS
Nereikia, nenoriu ... Aš ne tam . . .
BOKA
Suteikiu Ernei Nemečekui kapitono laipsnį.
CHORAS
Valio! Valio kapitonui Ernei Nemečekui!
VEISAS (išeina į priekį)
Gerbiamas ponas kapitone! Kadangi mes atvykome ... aš kaip pirmininkas . . . "Kito draugijos" vardu šiuo . . . nes mes suklydome ir prašome tave atleisti. Čia, šitame rašte, viskas parašyta. Išskleidžia plakatą.
CHORAS (improvizuoja tekstą)
"Ištaisyti ERNĖS NEMEČEKO vardą didžiosiomis raidėmis".
NEMEČEKAS (tyliai ir ramiai)
Jau viską žinau. Bet man nebereikia. "Kito draugija" tiesiog nesąmonė. Nenoriu kramtyti kito ... Iš-stoju! Iš draugijos išstoju! (Visi tyli, nuleidę galvas). Prašau įtraukti į protokolą.
Nemečekas nutyla. Skubėdama, lyg pašaukta, įeina motina ir sustojusi žiūri į vaikus. Siuvėjas sustingsta su adata rankoje. Janas liaujasi kalęs.
Choras lėtai traukiasi nuo lovelės ir lyg visų reikalauja tylos.

CHORAS Ššššš . . .
VEISAS (į nieką nekreipdamas dėmesio, oficialiu tonu tęsia)
Ponas sekretoriau! Duokite šen Didžiąją draugijos knygą. (Lesikas paslaugiai paduoda jam knygą. Nemečekui) Žiūrėk! Štai trečias paragrafas.
Nemečekas nebeatsako. Motina puola prie lovelės ir prisiglaudžia prie berniuko.
PONIA NEMEČEK
Klausykit, jis nealsuoja . . . (Priglaudžia ausį prie krūtinės) Tėvai, tu girdi! Jis nealsuoja!
Vaikai atatupsti traukiasi nuo lovelės. Siuvėjas, visą laiką siuvęs eilutę, laikydamas ją rankose, prieina prie lovelės. Šaukia
Girdi? Jo rankos atšalo! Slegiančioj, gilioj tyloj staiga ima gailiai kaukti šuo Hektoras.
Įeina ponas Četnekis su dabitiška lazda. Prisiartina prie lovelės ir abejingai apžvelgia gulintį Nemečeką, suklupusią motiną ir meta priekaištingą žvilgsnį į susigūžusį, lyg sumažėjusį nuo skausmo siuvėją.
PONAS ČETNEKIS (siuvėjui) Ar užbaigėte?
PONAS NEMEČEKAS (išgąstingai atsitokėdamas) Viskas baigta.
Siuvėjas vedasi poną Četnekį prie manekeno, velka baltais siūlais supeltakiuotą eilutę. Ponas Četnekis oriai apžiūrinėja savo naują rūbą, lyg nepastebėdamas nukarusių baltų siūlų, kurie driekiasi nuo rankovių, skvernų, apykaklės. Janas vėl pradeda kalti karstą.
Vaikai gūžiasi, apimti nepatirtos mirties baimės, ir spraudžiasi į choro vietas.
Ponas Četnekis suskaičiuoja pinigus, įspraudžia juos į saują siuvėjui, ima lazdą ir skrybėlę.
PONAS ČETNEKIS
Mėgstu švarų darbą, ponas Nemečekai. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.
Siuvėjas eina prie Jano ir perskaičiuodamas moka jam pinigus. Raudonmarškiniai paima į rankas ginklus. Feris Ačas prieina prie Nemečeko, nusilenkia jam.
FERIS AČAS (savo kariams) Ginklu gerbk!
Raudonmarškiniai iškilmingu žingsniu eina po vieną prie lovelės, nusilenkia Nemečekui ir meta prie jo kojų į krūvą tomahaukus. Susmeigia ietis aplink jo lovelę, plėšia nuo savęs raudonus marškinius ir kabina juos ant iečių. Pagerbę Nemečeką, jie įsilieja į bendrą Didžiojo žaidimo chorą, kuris pradeda dainuoti atsisveikinimo "Lopšinę". Ponas Četnekis su naująja, baltais siūlais siūta eilute vaikšto po sceną lyg ponas Račas klasėje ir lyg sau diriguoja dabitiška lazdele. Reti Jano plaktuko dūžiai ritmiškai atliepia dainuojančiam chorui.
CHORAS (A. Jozefo "Lopšinė") Jau merkiasi namų langai, jau merkias mėlynas dangus,
užmigo pataluos laukai —
miegoki, Erne, tu brangus.
Užmigo po lapu vabzdys, pelė užmigdė peliukus, urve užmigo krebždesys — miegoki, Erne, tu brangus,
Tramvajus miega prie aikštės, tiktai varpelis jo žvangus per sapną tyliai tau aidės — miegoki, Erne, tu brangus.
Švarkelis miega ant kėdės, jis perplėštas, bet per miegus jame skylė nepadidės — miegoki, Erne, tu brangus.
Žaislai užmiega vakare ir lakstymas kieme smagus, skanus cukrelis ir gira — miegoki, Erne, tu brangus.
Tu gausi tolumas dabar kaip stiklinius rutuliukus, tu milžinas, tik užsimerk — miegoki, Erne, tu brangus.
Didžiojo žaidimo dalyviai dainuodami palaipsniui išeina iš scenos. Iš tolumos, silpnėdamas aidi "Lopšinės" motyvas.
Scenoje lieka tuščia Ernės Nemečeko lovelė ir vienas ponas Četnekis. Jis vis dar diriguoja ištuštėjusioje scenoje, ir jo eilutės balti, ilgi siūlai, lyg kedenami vėjo, draikosi paskui jį, kibdami už daiktų, paukščių iškamšų, ginklų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai