Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMI TOKIE ATSIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vincentas Liulevičius   
Jonas Karvelis: PREKYBININKO KELIU. Prisiminimai. I t. (1905 -1977). Autoriaus leidinys. Chicaga. 1979. 459 psl.
Įžanga

Turime įvairių profesijų asmenų atsiminimų, bet kad turėtume verslininko - prekybininko atsiminimus, to dar nebuvo. Autorius pats jaučia, kad šie atsiminimai skaitytojui bus staigmena, todėl lyg pasiteisindamas, rašo: "Nesu nei kariuomenės vadas, nei ministeris, bet su jais visais esu amžininkas ir daugeliu atvejų pažįstamas, o kartais net ir draugas. Todėl šiuose atsiminimuose iškils kai kurie įvykiai ir daiktai, kurie dar niekur kitur neminimi" (13 p.).

Dusyk perskaičiau šiuos atsiminimus. Pirmą sykį skaičiau tik ką išėjusią knygą iš spaudos. Antrą sykį — kai pakvietė su ja supažindinti jus. Skaičiau su įdomumu. Čia ir noriu papasakoti trumpai, kas toje atsiminimų knygoje rašoma ir ko ji verta.

Pradžioje autorius pasipasakoja apie savo tėvus Juozapą ir Julę Vilkickaitę Karvelius, kurie daug dirbo ir daug vargo, kol prasigyveno. Toliau pasisako apie pradžios mokyklos lankymą, į kurią teko eiti pėsčiomis daug kilometrų. Neišvengė ir to laiko daraktoriaus mokyklos.

Spekuliantas Pirmuosius žingsnius prekyboje pradėjo pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijoje, keisdamas lašinius, kiaušinius ir kt. į benziną, cukrų ir kitus žmonėms trūkstamus dalykus. Pradžioje pabandė su pačiais vokiečiais kareiviais, bet vėliau perėjo į ryšį su Vilniaus prekybininkais. Pripuolamai užsukę pas Jono Karvelio tėvus du Vilniaus prekybininkai ir davę Jonui Karveliui avanso, padarė jį prekybininku. Jiems supirktų prekių (valgomų dalykų) atsiimti atvyko du žmonės, kurie turėjo ant savo pečių jas parsigabenti į Vilnių. Kadangi gautų dalykų vieni pėsti parsinešti negalėjo, tad prisišnekino ir Karvelį, kuris labai norėjo pamatyti Lietuvos sostinę. Šis Karvelio žygis buvo lemtingas. "Į Vilnių pirmą kartą įkėliau koją būdamas pusberniu, o palikau jį jau tapęs žinomu Lietuvos prekybininku" (67 p.). Vilnius jį sužavėjo ir Karvelis pasidarė nuolatiniu keliautoju į Vilnių su savo apylinkėje supirktu maistu, kuris ten buvo keleriopai brangesnis. Tokia prekyba anais laikais buvo vadinama spekuliacija. Ir pats autorius sako: "Tokį verslą gal būtų tiksliau vadinti spekuliacija" (71 p.). Vokiečiai labai griežtai spekuliaciją persekiojo. Tai pavaizduoja aštuonių kiaulių varymas į Vilnių. Vėliau vietoje kiaulių perėjo į galvijų varymą. Vieną sykį pateko vokiečiui, tačiau laimingai išliko laisvas, nors karves prarado. Kai pagaliau nusibodo pėsčiam kelionės į Vilnių, nusipirko arklį iš vokiečių Vilniuje.

Nepriklausomoje Lietuvoje Lietuvai keliantis nepriklausomam gyvenimui, Karvelis įstojo savanoriu į organizuojamą Lietuvos kariuomenę. Ten pasidarė kuopos raštininku. Kariuomenėje ištarnavo trejus metus ir pusmetį laisvai samdomu raštininku. Kariuomenėje būdamas, lankęs Profesinės Mokytojų Sąjungos gimnaziją. Apie tai tik tiek teužminta: "Gimnazijoje mokslas patiko ir gerai sekėsi" (121 p.).

Išėjęs iš kariuomenės, civilinį gyvenimą pradėjo,vėl žengdamas prekybos keliu. Jį priėmė Spaudos Fondas. Čia karjerą pradėjo nuo sandėlyje pakuotojo pareigų, iškildamas iki Spaudos Fondo knygyno vedėjo. Karvelio komandiruotė į Leipcigo mugę, Spaudos Fondą sujungė su užsienio firmomis. Vėliau pakartotinai buvo siunčiamas į užsienio muges. Tai buvo naudinga Spaudos Fondui, o Karveliui atidarė akis.

Viena proga Bonos fabriko Sonecken atstovas Schultz pakišo Karveliui mintį — pereiti į nuosavą prekybą. Tas pasiūlymas Karvelį privertė pagalvoti, o Žygelio bereikalingas apibarimas padėjo apsispręsti. Tada Karvelis jau buvo subrendęs prekybininkas ir užtenkamai pasitikįs savo sugebėjimais. Jokie viliojimai susigrąžinti jį į Spaudos Fondą nebepasisekė. Karvelis, susidėjęs su Jonu Rinkevičium, nusipirko žydo Dvoreckio parduotuvę. Čia prekyba gerai ėjo. Jiems pasiūloma pirkti Schutze Muzikos Namai su 14 kambarių Laisvės alėjoje. Perka ir tą prekybos įmonę. Prasidėjo knygų leidimas ir plokštelių gaminimas. Plokšteles gaminant, teko važinėti į Rygą ir Kopenhagą. Po 1930 m. atidaromas skyrius Klaipėdoje, o 1935 m. ir Telšiuose.

Jonui Rinkevičiui pradėjus Kaune statyti gražią vilą, jam jau trūko laiko prekybai. "Tai mudu ir privedė prie skyrybų. Aš likau biznyje vienas, o Jonui Rinkevičiui atmokėjau jo dalį-Taikingai išsiskirdami, suruošėme šaunią atsisveikinimo puotą ir taip užbaigėme ilgoką bendradarbiavimą" (180 p.).

Likęs vienas (1936 m.) dar smarkiau praplėtė prekybos apimtį, iš varžytinių apsiimdamas Lietuvos gimnazijas aprūpinti pianinais ir Lietuvos kariuomenę — lauko stočių paranga. Be to, ėmėsi išleisti apie 250 plokštelių. Anomis sąlygomis tai buvo milžiniškas darbas.

Kai Vilnių 1939 m. užėmė bolševikai, dar Lietuvos kariuomenei neatžygiavus, Karvelis jau vaikščiojo po Vilnių, ieškodamas tinkamų patalpų naujam skyriui. O Lietuvos kariuomenei įžygiavus į Vilnių, jis jau buvo brolių Jablanovvskių prekybos įmonės savininkas, kuri buvo keliasdešimt kartų didesnė už pačią centrinę Kaune.

Bolševikinė okupacija Klaipėdą vokiečiams okupavus, Karvelio įsteigtasis prekybos skyrius žuvo. Tik skolos liko. Turėjo išpirkti Lietuvos Banke 15 tūkstančių litų vekselį, kurį buvo žiravęs dviejų klaipėdiečių paskolai gauti.

1940 m. bolševikų okupacija atnešė J. Karvelio prekybai nacionalizaciją. Tačiau po prekybos nacionalizacijos "Man buvo palikta tik viena sritis — neapmokėtos sąskaitos vidaus ir užsienio prekių pristatytojams" (202 p.). Bolševikai Karvelį iš savo prekybos įmonių išvijo kaip buržujų -kapitalistą - kraugerį. Kai viską praradęs iš įmonės grįžo namo, žmona paklausė: "Kaip dabar gyvensime?".
Karvelis bandė surasti būdus patekti į Vokietiją — repatrijuoti, bet pateko į NKVD rankas ir buvo priverstas pasižadėti bendradarbiauti su bolševikiniu saugumu. Čia daug nervų kainavo. Daug panaudota apsukrumo, kad iš tos pranešinėji-mo nelaimės išsigelbėtų. Reikėjo net gyvenamą vietovę pakeisti. Išvyko į Vilnių. Ieškojo darbo. Ir Vilniuje teko ilgai varstyti duris iki buvo priimtas Rašytojų Klubo reikalų tvarkytoju. Čia bedirbdamas, pamatė vežimus į Sibirą, tad nutarė vykti į tėviškę. Pakeliui sužinojo ir apie prasidėjusį karą.

Vokiečių okupacija Tėviškėje bebūdamas, sulaukė ir vokiečių atžygiavimo. Per radiją išgirdęs Leono Prapuolenio raginimą, "kad visi buvę laisvosios Lietuvos pareigūnai tučtuojau grįžtų į savo vietas, o fabrikų, įmonių, krautuvių vadovai, savininkai ir darbininkai į savo įmones", tuojau išskubėjo į Kauną. Pradžioje čia nieko nelaimėjo. Vokiečiai jo įmonių negrąžino. Vilniuje irgi nevyko atgauti savo įmonės. Tik vėliau Kaune jam "... leido perimti savo patalpas ir inventorių, bet prekes teko atpirkti" (268 -269 p.). Ūkio Banke gavęs 20,000 markių paskolą vėl pradėjo prekybininko darbą. Buvo suorganizuota J. Karvelis ir Ko. prekybos įmonė. Tik dabar prekybos būdas pasikeitė: nepriklausomoje Lietuvoje reikėjo ieškoti pirkėjo, o dabar — prekių. Senų pažinčių dėka, parėmus pastangas kumpiais, antimis ir kitomis gėrybėmis, prekių gaudavo iš Vokietijos ir Austrijos. Čia vokiečių karininkai nusipirkdavo tokių prekių, kurių Vokietijoje jau nebegaudavo.

Prekyba taip puikiai vyko, kad savininkai nutarė sušelpti dešimtį šeimų, kurioms kas mėnesį išmokėdavo nuo 100 iki 500 markių (261 p.).

Vėl grįžo rusai - bolševikai Bolševikų grįžimas Karvelį užtiko Vienoje, kur jau metai jo žmona gydėsi ir jis čia buvo atvykęs, o dukrelė buvo palikta Lietuvoje pas ūkininką Raudondvaryje. Nors kelionė sunkiai vyko, bet įstengė grįžti į Lietuvą, pasiimti dukrelę ir jau liepos 10 d. atvykti į Vieną.

Kadangi šia knyga naudosis ir istorikai, tad teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pabėgimo į Vokietiją aprašyme, atrodo, ne tas mėnuo įrašytas. Remiuosi savo paties matytais vaizdais ir užrašais dienoraštyje, vykstant per Rytprūsius rugpjūčio 1-6 dienomis. Karvelis Vieną galėjo pasiekti ne liepos 10 d., o kito mėnesio tą pačią dieną.

Austrijoje
Atsidūrus Vienoje, sudarė daug vargo buto radimas ir kiti įsikūrimo rūpesčiai. Kai prasidėjo Vienoje smarkūs bombardavimai, nutarė ieškoti naujos prieglaudos, kur būtų saugiau. Bevažinėdamas pateko į pasienio zoną, kur joks civilis negali įžengti. Vos išsisuko iš liūdnos padėties. Paskui Linzo saugumo įsakymu buvo areštuotas. Linze teko pagyventi mėnesį "Auklėjimo stovykloje" — kalėjime, kuris paliko šiurpius prisiminimus. Galima tvirtinti, kad Karvelį išgelbėjo Mercedes Benz — Wanderer Werke vienas buvęs tarnautojas, dabar tardytojas. Taigi Karveliui šį kartą prekyba buvo tikrai naudinga ištrūkti iš mirties.
Amerikiečius sulaukė Lambrechte. Begyvendamas DP stovyklose, atrodo, irgi bandė prekiauti.

Amerikoje
Prasidėjus emigracijai, Karveliui sunkiai vyko išemigruoti dėl žmonos sveikatos. Pagaliau 1950 m. pabaigoje per 24 paras (laivas plaukė pro Venecuelą) pasiekė New Orleaną, o iš čia — Chicagą.

Kaip ir daugelis emigrantų, Kardelis nežinojo tikros ekonominės padėties Amerikoje. Jis prisipažįsta, kad "Europoje skleidėsi mitas, kad Amerikoje trūksta foto aparatų, kristalo, porcelano ir panašių brangenybių. Tuo mitu patikėjau ir aš, tai vežiausi vieną kitą daiktelį, už paskutinius pfenigius nusipirkęs iš vokiečių ar austrų (357 p.).

Atrodo, Karvelis bet kaip metamas mokėjo vis atsistoti ant kojų. Kai sponsorius Juknevičius jį vežiojo apžiūrėti Chicagos, Karvelis jau studijavo, kur jam teks įsikurti ir pradėti prekybą. Pradžioje Justo Lieponio rekomendacija pateko į Budriko parduotuvę, bet čia nerimo. Po to gavo darbą A & P parduotuvėje su geresniu atlyginimu. Šio darbo aprašymo paįvairinimui užrašytas nuotykis užrakintoje bažnyčioje (375 p.).

Dirbdamas A & P parduotuvėje, pradėjo galvoti apie nuosavą prekybą. Bandė rasti dalininkų, bet nepavyko. Tada pareiškė: "Gal kelnių neteksiu, bet be biznio neliksiu,, (382 p.). Dar dirbdamas A & P parduotuvėje, jau pradėjo pardavinėti rašomąsias mašinėles Smith Corona bei plokšteles. Pirmąją parduotuvę buvo atidaręs 4434 So. Fairfield Ave. Paskui nusipirko už 5,000 dol. Bridgeporte (su savininko paskola). Iš A & P persikėlė dirbti į biblioteką. Iš darbo dar vis neatsitraukė, nes bijojo nesėkmės prekyboje. Ir taip naktim dirbdavo bibliotekoje, o dieną prekiaudavo. Galop gyvenimas privertė iš darbo išeiti ir verstis tik viena prekyba. Kurį laiką buvo atidaręs ir siuntinių siuntimo agentūrą.

Taigi Karveliui Amerikoje teko vėl iš naujo pradėti. Jis pats sako: "Mano kūrimąsi Amerikoje galima pavadinti trečiuoju gimimu (žiūrint iš * prekybinio taško). Pirmą kartą 'gimiau' su nepriklausoma Lietuva, o buvau sužlugdytas su jos laisvės žlugimu. Antrą kartą 'gimiau' vokiečių okupacijos metu, steigdamas su kitais dalininkais J. Karvelio ir Ko. firmą, o trečią — jau Chicagoje" (391 m.).

Ko verti šie atsiminimai?
Susipažinę su knygos turiniu, turime pažvelgti į šiuos atsiminimus kritiška akimi: ko verti šie atsiminimai? Tai ir yra sunkiausioji ir nemaloniausioji pareiga. Nežiūrint į tai, mes turime ir tą pareigą atlikti.
Atsiminimai surašyti į storą knygą — 456 puslapiai. Knyga įrišta kietais viršeliais. Apsupta tvirtu plastikos apvalkalu. Tekstas užima 431 puslapį. Gale 15 puslapių užima nuotraukos. Toliau: J. Karvelio išleistųjų knygų autorių sąrašas (24), autoriai, kurie patys įkalbėjo į plokšteles (12), dainininkai, kurie įdainavo plokšteles (14) ir dainininkų sąrašas, kurių plokštelės perdirbtos iš vieno greičio į kitą (23).

Skaitytojas gali pasigesti proporcijos tarp laiko ilgio ir puslapių skaičiaus šioje knygoje. Lietuvos periodui skirti 286 puslapiai, o Amerikos 144 puslapiai, nors metų atžvilgiu šis periodas yra daug ilgesnis, bet anas įvykiais daug gausesnis. Autorius tuo reikalu šitaip sako: "Labai susiaurinau savo trijų dešimtmečių veiklos aprašymą Amerikoje. Viena, kad ši knyga per daug sustorėtų, o antra — tai labiau dar priklauso dabarčiai" (429 p.). Gal dar bus antras tomas, nes ši knyga pažymėta pirmuoju tomu, nors įžangoje nieko apie tai neprasitarta.

Atsiminimai lengvai skaitomi. Kalba graži. Kai kurios vietos vertos dėmesio. Pora vietų suminėsiu. Kalbėdamas apie savo tėvus, jis sako: "Jie susilaukė šešių vaikų, iš kurių aš esu vyriausias. Visi jie buvo su meile užauginti, nes be jos mano tėvai nedaug ko kito ir teturėjo" (16 p.). Ruošdamasis Chicagoje kurti prekybos įmonę ir svarstydamas apie suradimą sąžiningo ir solidaraus dalininko, jis sako: "O tokie tobuli atvejai nėra dažnesni už visuotinius saulės užtemimus" (380 p.).

Autorius beveik kiekviename rim-tesniame skyriuje įdeda kokį nors įvykį, kad skaitytojas atsigautų. Pasakojant apie tėvus, įjungia epizodą kaip jo dėdė baudė ubagą dėl duonos riekės numetimo lauke (18 - 19 p.). Penkiolikmečiui J. Karveliui sunkiai tempiant iš vokiečių iškeistus dalykus, paįvairinamas bendrininkės Marytės (irgi penkiolikmetės) meilės prisipažinimas ir pabučiavimas (52 p.) Labai vargingas keliones į Vilnių paįvairina lenkaitės Janės įsimylėjimas ir net norėjimas važiuoti pas jo tėvus (99 - 104 p.). Daug yra ir kitų nuotykių.

Lietuvoje vyravo tradicija, kad prekyba verčiasi tik svetimtaučiai. Galvota, kad tas verslas lietuviui netinkamas. Karvelis išėjo į kovą su tuo nusiteikimu. Ta sritis pelninga. Verta buvo į ją veržtis ir išstumti kitataučius. Karvelis savo ryžtu ir praktika įrodė, kad lietuvis gali šioje srityje dirbti ir užsidirbti sau pragyvenimą. "Sakoma, kad blogiausias biznis yra geresnis už geriausią tarnybą" (380 p.). Karvelis tą dėsnį patvirtino. Šioje knygoje dirbantiems prekyboje duoda naujų minčių, o besiryžtantiems sutvirtina ryžtą.
Karvelis šiuos atsiminimus rašęs, norėdamas "atkreipti lietuvių išeivijos dėmesį į biznio kelius" (430 p.). Jis ragina: "... kibkime į biznį ir mes sustiprinsime savo bendruomenę išeivijoje, o su tuo sustiprės ir mūsų talka lietuvių kultūros ir Lietuvos laisvės bylos naudai" (ten pat).

Karvelis šiuose atsiminimuose mini ir labdaros darbus. 1944 m. pavasarį buvo Berlyne prekybiniais reikalais. Per bombardavimą vos išliko gyvas. Po apmąstymo apie gyvenimo paskirtį prieita (su dalininkais) minties šelpti 10 šeimų, išmokant joms kas mėnesį po 100 - 500 markių.

Iš knygos sužinome, kad "Niekada iš manęs neišėjo tuščiomis lietuvių operos aukų rinkėjai ar Vasario Šešioliktosios, ar saleziečių gimnazijų komitetai, ar Suvalkų trikampio rėmėjai, nei kitos organizacijos, kai joms vadovauja nusipelnę lietuviai veteranai, kurie dirba jų labui, aukodami darbą ir dar savo pinigą" (425P.).

Kai kurios pastabos Yra nemaža korektūros klaidų, kurių retas autorius įstengia išvengti. Ypatingai sunku išvengti storoje knygoje, kai jų ieškojimas korektoriui pasidaro tikrai grasus. Dalis teksto, tilpusio 144 p., yra atkartota kitame (145) puslapyje, bet tas skaitymui beveik nekenkia. Daugelis skaitytojų to ir nepastebės. Vieno vokiečio pavardė vienoje vietoje (157 p.) parašyta Štoltenhoferis, o kitoje (158 p.) Šteltenhoferis. 422 p. gale yra "paklydęs" žodis (Tenka), kuris nepriklauso prie aukščiau esančio sakinio, nei prie kito puslapio pradžios. Čia, atrodo, galėjo iškristi sakinys ar daugiau, tačiau skaitymui irgi nekliudo. Skaitytojui būtų buvus paranki asmenvardžių rodyklė.

Patiko man prof. Pr. Dovydaičio tvirtinimas, kad istorikas turi būti tardytojas, o ne teisėjas. Tuo dėsniu remdamasis ir nedarau kokio nors tribunoliško sprendimo dėl šios knygos. Ją tik "patardžiau" ir duomenis perdaviau klausytojams. Tačiau vis dėlto noriu pasakyti, kad ši atsiminimų knyga originali, kaip ir pats autorius, duodanti daug žinių ateities istorikams ir dabarties skaitytojams apie lietuvio prekybininko kelią taikos ir audringų karų metu. Šie at. siminimai parodo, kad Karvelis buvo gabus, veržlus ir darbštus prekybininkas. Tos jo savybės padėjo jam pateikti ir šiuos atsiminimus. Jie yra gabiai ir kruopščiai parašyti.
Vincentas Liulevičius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai