Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIDIJOS ŠIMKUTĖS ANTROJI POEZIJOS KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Sesuo Ona Mikailaitė   
Australietės Lidijos Šimkutės antrąjį eilių rinkinį "Prisiminimų inkarai" išleido A. Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m. Knyga spausdinta Chicagoje, 80 psl., kietais viršeliais.
Savo pirmąja knyga "Antrasis ilgesys" Šimkutė 1978 m. įžengė į mūsų išeivijos poetų eiles ir štai dabar vėl pasirodo su nauju eilių rinkiniu.

Šimkutė nėra savo jėgas išbandan-ti jauna poetė, bet savitą stilių bei išraišką turinti rašytoja. Šios naujosios jos knygos nuotaiką bei tematiką — gerai nusako paskutinis joje telpąs eilėraštis:
Atsirėmiau į praeitį,
Vaškiniuose rėmuose
Kabančią tirpstančiose mintyse.

Išgėrusi rasos,
Prieš saulėleidį
Atsukau laikrodį.


Šimkutė linksta į metafizinę mąstyseną. Jos tonas elegiškas be sentimentalumo, o eilių tematika, ypač šios antrosios knygos, vis grįžta prie kelių pagrindinių gijų: žmogaus trapumo, gyvenimo prasmės, laiko tėkmės. Šimkutė nėra banali. Ji piešia šiuolaikinio žmogaus būtį surrealisti-nėmis linijomis.

Mūsų laimė neapčiuopiama,
    liūdesys nesuprantamas.
Mums nevalia svajoti
    lūkesčio be išsipildymo.
Mūsų vienatvė netikra,
Joje ištirpsta pažadai.
Mūsų lemtis
Stipresnė už jėgą.


Šimkutė nėra "lengva" poetė: dažnai jos eilės tiesiog linksta, apsunkusios amžinai žmogų kankinančiais buitiniais klausimais. Ji siekia, atrodo, įvaizdinti modernaus žmogaus sielą, save pačią matydama tarp pakeleivių laiko srauto grėsminguose sūkuriuose.
Debesys nepameta kelio.
Vėjas niekad nepaklysta.
Tik mes,
Užmiršę savo tikslą,
Beldžiamės į svetimas duris.

Poetė įžiebia savo eilėraščius asmeniškumu ir šiluma ypač, kai ji kalba apie meilę ir apie jos likimą laike. Tada ji taupi žodžiais, bet dosni sukauptu jausmu ir įtemptu vaizdu.
Mano gelmėje sau rasi lizdą
Susuktą iš gyvenimo nuotrupų
Įtemptų jausmų tarpušakyje.

Arba vėl:
Dėvėk mano tylą
   kaip žiedą
Nulietą iš prisiminimų.


Mano supratimu, šie trumpučiai įkaitę posmai yra patys geriausi. Ilgesni, žodžiais ir mintimis apsunkę eilėraščiai kartais atbaido savo tirštumų. Vieno stipraus vaizdo, vieno stipraus jausmo gana.
  Aš tik oda —
Juslingas apsiaustas
  ant kaulų.
Akys, peržvelgiančios mintį.
Ir geismas—
   nieko nebenorintis.

Šimkutė tikrai nėra tradicinė. Ji laužia sau naujus takus. Manau, kad ji imponuotų jaunesniam skaitytojui arba tam, kuris sutinka palikti skambiąsias eiles ir bristi į šešėliuotą žmogaus gelmę. Toj gelmėj žodžiai tampa inkarais.
Sesuo Ona Mikailaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai