Parašė Vladas Šlaitas
|
VAIZDAI IR NUOTAIKOS
Seniai matyti vaizdai nebegrįžta,
tačiau sugrįžta jų nuotaikos,
nes kiekvienas atskiras vaizdas
turi atskirą savo nuotaiką.
Ir dabar,
kai tavęs nematau,
pasiliko tik nuotaika,
nes kiekvienas atskiras veidas
turi atskirą savo nuotaiką.
PO LIETAUS
Seno namo langų stiklai yra apsileidėliai. Nė mažiausios
lietaus ašaros patys nenusišluosto:
Mums vis tiek, ar tos ašaros rieda ar jos nerieda
Po ilgų meditacijų
vienas lašas po kito lašo nurieda žemėn.
Taip atrodo pasenusio daikto senas gyvenimas.
MEDŽIAI
Kiekvieni metai
apsuka medžio širdį prisiminimų ratu.
Juo daugiau ratų apsuka medžio širdį,
tuo daugiau meilės pavasarių,
vasarų
ir gražiausių saulėleidžių
medžio širdį apsuka prisiminimų ratu.
Kiekvienas medis,
kurį prisimenu,
yra mano gražiausių pavakarių
ir svajonių sargybinis.
VIKSVOS
Ne vienas savo jaunystėje
bei savo pajėgumo metuose
mėgsta pirkti aukštus batus ir vaizduoti didelį.
Tačiau laikas visus mus sumažina ir sulygina.
Tiktai paprastos rudenio viksvos,
kai lyja ir lyja,
be pretenzijų į poeziją rašo eilėraščius.
UPELIŪKŠČIO ČIURLENIMAS
Upeliūkščio čiurlenimas panašus į mano gyvenimą.
O vėliau,
kai manęs nebebus, pasiliks tiktai lengvas
Ukmergės upeliūkščio graudusis vandens čiurlenimas.
ROŽIŲ DRAUGYSTĖJE
Paparčio žiedas yra svajonė,
bet mano metuose,
mano griūvančiam veidui netinka paparčio svajonės
Geriau eisiu į rožių sodą ir pasėdėsiu
rožių sodo ir rožių krūmų skaisčioj draugystėje.
PRISIMINK IR MANE
Ne tik bažnytinės apeigos yra paslaptys,
bet ir aš pats esu paslaptis,
ir kiekvienas mano kūno grakštusis ir lengvas apsisukimas yra paslaptis,
ir tiktai po mirties,
jei Dievas ras mane vertu prikėlimo iš mirusiųjų,
pasirodys kitoj šviesoj mano visas gyvenimas.
o,
Dangaus Karaliene!
Prisimink ir mane savo dieviškos meilės malonėje.
|