Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEPRIKLAUSOMYBĖS BESIILGINT IR JOS SIEKIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
ŽVILGSNIS ISTORIJON IR VAIŽGANTO ŠIRDIN

"..jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės Laisvės, šviesą".
Vaižgantas

Vaižgantas 1917 m. Stockholme

Pirmojo Aušros numerio (1883) pratarmėje rašė Jonas Basanavičius: "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis [teisėmis], prigulinčiomis visai žmogystei [žmonijai], lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Viena iš pagrindinių kiekvienos tautos "teisybių" yra teisė turėti savo nepriklausomą valstybę.

XVIII amžiaus pabaigoje netektąją nepriklausomybę Lietuva ne kartą bandė ginklu atgauti, drauge su lenkais. Dabar gi aiškiai atsisakyta bet kurių unijinių tradicijų. Bendrasis istorinis lietuvių ir lenkų kelias galutinai persiskyrė. Karštai įtikinėjo aušrininkas Miglovara (J. Miliauskas): "...mes geidžiame visi ir ant visados palikti tuomi, kuomi mus Dievas sutvėrė: ne lenkais, ne rusais, ne vokiečiais, bet lietuviais; norime visada kalbėti tarp savęs tokia kalba, kokią mums davė prigimimas" (Aušra, 1884, nr. 9).

Basanavičius, jau anksčiau dėstęs rusų spaudoje naujas pažiūras į lietuvių ir lenkų santykius, J. Sapaliaus slapyvardžiu 1892 m. paskelbtame straipsnyje "Priedėlis prie 'lietuviško klausimo' " rašė: "Lietuvos apšviestūnai, kaip in-tegrališka dalis tautos, [... ] atsimetę ir nuog lenkų, kurie rengia pragaištį dėl tautos lietuvių, atsistojo ant grynai lietuviško grunto, išganymo savo tautos tyrame lietuviškume ieškoti mėgindami. Pažindami reikalus ir norus savo brolių, šitie apšviestūnai pradėjo ir šviesą lietuviškoje kalboje ir dvasioje platinti; jų idealu tapo Lietuva par excellence. [... ] Basanavičius, keliuose artikeliuose laikraštyje 'Novoje Vremia' dar 1883 m. aprašydamas lenkiškuosius Lietuvoje geismus, ištarė, kad Lietuva turinti būti dėl lietuvių, o Šliūpas 1887 m. išleistoje knygutėje 'Litwini i polacy' [Lietuviai ir lenkai ] parašė 'Litwa chce byč niepodleglą politycznie'. Ar Lietuva sulauks dar kartą būti 'politycznie niepodleglą', nieks negali žinoti, bet tuomi tarpu visi apšviestieji lietuviai tame sutaria, kad idealu mūsų turi būti savistovė Lietuva, arba kitaip sakant Lietuvos lietuviškumas [... ] Šios dienos apšviesti lietuviai 'uniją' su lenkais laiko per didžiausią nelaimę, kuri Lietuvą padavė rankosna lenkiškųjų eksploatatorių; pripažindami tą 'vienybę' su lenkais kaipo nebuvusią ir išeidami iš principo 'suum cuiąue', lietuviai gali su lenkais sėbrauti, kaip ir su igau-niais [estais], suomiais, gudais ir k., kaip lygūs su lygiais, bet jie niekados nedaleis, kad lenk-palaikiai prisisavintų Lietuvą kaip savo 'provinciją'..." (Apšvieta,  1892, nr. 1, p. 25-30).

Ragino savo tautiečius Varpas (1896, nr. 1) redakciniame straipsnyje: "Tvirtai tikėdami, kad virs kada nors laikas, kad Lietuva pati valdys save, išsiliuosavus nuo svetimųjų jungo, mes ypačiai atkreipiame akį ant to, idant lietuviai kiek įmanydami rūpintųsi apie savo reikalus [... ] Lietuva priguli lietuviams ir jie privalo rūpintis apie save".

Ne vieno svajonėse švietė laisva būsimoji Lietuva. "... mes svajojame apie gražiausias dienas būsiančios Lietuvos, kuomet suremta ant teisingų pamatų, žydės skaisti kaip saulė", rašė Varpe (1889, nr. 3) J.B. (Jonas Vileišis).

Gausėjanti jaunųjų veikėjų karta darėsi kaskart ryžtingesnė ir kovingesnė. Blinda (Povilas Višinskis) tvirtino Varpe (1901, nr. 5): "Pakol dar mūsų mažas būrelis ir negalim tikėtis paveikti savo priešus, turim daugint skaitlių kareivių. Visoj pasaulėj kilstančios tautos tik kelis iš pradžios teturėjo kareivius, kurie dirbo dėl tėvynės; atėjo laikas, kad tautos atgijo ir dargi nuvertė nuo savo sprando prispaudėjus ir pačios save valdo. Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų..."
To tikslo imta jau organizuotai siekti. Lietuvos demokratų partija Varpe (1902, nr. 12) išspausdintoje savo programoje skelbė: "Lietuvai tebesant maskolių junge, mūsų tauta negal įgyti priderančių jai tiesų. Šauksmai ir maldavimai susimylėjimo prieš valdžią, užsispyrusią surusinti mūsų kraštą, nieko negelbsti; prieš valdžios stiprumą priseina išstatyti dar stipresnę tautišką sumanią lietuvišką organizaciją. Ilgainiui pradėjo Lietuvoj atsirasti naujos šviesos žiburėliai, skelbėjai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, užšvito pagaliau ir surūkusiose vargdienių grytelėse po kaimus ir miestus. Lietuva lietuviams, Lietuva tur būt laisva — šis iš pradžios nedrąsus šauksmas pradėjo apimti vis didesnes ir didesnes žmonių minias. Lietuva yra politiškai apmirusi, Lietuva nori atgyti — toks tautos tikslas, to visi jos veikiančiųjų partijų programai [programos] reikalauja. Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva — tai tolimasis siekis mūsų Lietuvos Demokratų Partijos,\

Tikrai, tie šūkiai patraukė vis didesnes ir didesnes minias. Ir štai, 1905 metų revoliucijai sudrebinus Rusijos imperijos pamatus, į Vilniaus seimą iš visos Lietuvos sugūžėję suplaukę pora tūkstančių dalyvių entuziastingai priimtose ir Vilniaus žiniose visai Lietuvai paskelbtose rezoliucijose ryžtingai nutarė "reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitokių priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės" (cit. P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, I, Chi-cago, 1977, p. 346).

Kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas Lietuvoje palengvėjo. Buvo panaikintas spaudos draudimas, sparčiai daugėjo laikraščių ir knygų, kūrėsi įvairios draugijos, žmonės laisviau atsikvėpė. Vis dėlto, autonomijos viltys greitai išblėso, reakcinei valdžios politikai tolydžio grįžtant ir stiprėjant. Netrukus nauji įvykiai sukrėtė ne tik Rusiją, bet ir visą Europą. Iškilo Didysis karas, atnešęs realias viltis įvairioms svetimųjų pavergtoms tautoms. Taip pat ir lietuviams. Jie pradėjo organizuotai siekti nepriklausomybės. Tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek ir svetur.

Tuo metu Rusijoje susirado daug lietuvių, karo pabėgėlių. Čia po vadinamosios Vasario (tiesa, pagal naująjį kalendorių — kovo) revoliucijos žlugus absoliutinei monarchijai, prasidėjo palaidas ir maištingas naujų politinių jėgų sūkurys. Laisviau pasijuto ir lietuviai. Iš įvairių lietuvių politinių grupių sudarytoji Lietuvių tautos taryba sušaukė 1917 m. gegužės mėn. Petrapilyje lietuvių seimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 300 atstovų. Kaip visas to meto Rusijos gyvenimas buvo neramus ir nepastovus, taip ir lietuvių seime nebuvo išvengta karštų ginčų ir nesutarimų. Betgi dauguma balsų buvo priimtos rezoliucijos, kurių svarbiausias punktas buvo: "Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė,    nuolatinai    neutrali".

Seimo dalyvis Juozas Tumas-Vaižgantas savo kalboje susijaudinęs ragino atstovus: "Vežkitės namo, kaip didžiausią savo brangenybę ir pasididžiavimą, jog 'Lietuviai', svetur suvargę, pajėgė padaryti tokį aktą, kokio tikėtis negalėjo visa eilė drąsiausiųjų ir pažangiausiųjų mūsų veikėjų — Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe! [... ] Dabar tik tarėme tikrai laisvą žodį, nes jį visi mums gina tarti ir mes patys neturime egoistinių sumetimų! Šios laimėjimo valandos aš, kol gyvas būsiu, neužmiršiu! Ji seks mane, it muzika, į senatvės dimisiją, ir testamente paliksiu tą vienatinę per visą amžių laimėtą brangenybę! Valio Nepriklausoma Lietuva!" (Vaižgantas, Tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei 1916-1917  m.   Vilnius,   1919,  p.   21-23).

Judrusis Vaižgantas nenustygo vietoje ir, Rusijos Lietuvių seimo Vykdomosios komisijos deleguotas, išvyko Kijevan, kur Ukrainos centrinė rada (taryba) rugsėjo mėn. sukvietė autonomijos siekiančių Rusijos tautą suvažiavimą. Lietuvos reikalu buvo ten priimta rezoliucija: "Atkreipti Laikinosios valdžios dėmesį į būtiną reikalą išleisti tam tikrą aktą, kuriame būtų pripažįstama lietuviams teisė susidaryti suvereninę Lietuvos valstybę iš Rusijos ir Prūsų Lietuvos žemių ir iš Suvalkų gubernijos lietuviškosios dalies, prisilaikant apsisprendimo principo" (A. Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas. Kaunas, 1934, p. 23S

Netrukus Vaižgantas vėl keliavo; dabar Stock-holman, kur 1917 m. spalio mėn. 18-20 d. įvyko pasaulio lietuvių konferencija. Buvo nutarta: "Liuosam Lietuvos plėtojimuisi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą valstybę etnografinėse ribose su būtinai reikalingomis ekonomiškam gyvenimui korektyvomis". Konferencijos rezoliucijose dar buvo nurodyta: "Pripažįstame Lietuvos Tarybą, minėtosios Lietuvių Konferencijos Vilniuje (rugsėjo m. 18-22 d. 1917 m.) išrinktą, tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių Tautos vadove ir [...] pasižadame Lietuvos Tarybai remti ją šitame jos darbe ir reikalui esant stoti už ją pasaulyje" (Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918-1928, Kaunas, 1930, p. 53-54).

Užsibuvo Vaižgantas Švedijoje. Nenorėjo grįžti Rusijon, nes jį traukte traukė Lietuvon, Vilniun. Jau būdamas Vilniuje, Vaižgantas šiaip prisiminė anuos laikus Skandinavijoje: "[. . .] Buvo džiaugsmo. O vilčių, ką ir besakyti! Iš anapus Baltijos kilo jos  šviesiais  rūkais. Jas  skaistino mūsų pačių jausmai ir troškimai. Jos viliojo artyn į save, kaip gražios vandenų Laumės, kad ir žadėdamos paskandinti. Ir aš nebetekau valios begrįžti atgal į Rusiją; bevelijau Centro Komiteto siunčiamas prasimušti Lietuvon, Vilniun, į čia palikusiąją pusę Centro Komiteto [Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti Centro komiteto dalis, vokiečiams 1915 m. okupuojant Lietuvą, liko Vilniuje, o kita dalis išsikėlė Petrapilin globoti lietuvių karo pabėgėlių Rusijoje]. Branginau, kaip šykštuolis nudilusį skatiką, kiekvieną minutę, kad tik greičiau popieriai suvaikščiotų. Širdis išsiplėtė kartu visų džiaugsmų priimti; net sprogti, bet tik namie nurimus, lupas nušvitus. Sunku buvo nusėdėti vietoje. Bėgi didžiamiesčio gatvėmis, ir tau rodos bėgi arčiau Tėvynės, jos Tarybos, jos darbų. Tačiau... iš gatvių sugrįžti į viešbutį; iš pašto tuščiom rankom, be leidimo parvažiuoti. Prasidėjo laukimas. Septyni tokie ilgi mėnesiai, kaip teesti ilgu laukiant nesulaukiant, mylint nemylimam, veržiantis pirmyn ir negalint pajudėti iš vietos. Susigraužimas, nervai, nostalgija. [... ] Ir nebėra žinios, kaip čia beišlaikius jausmų pusiausvyrumą. Pusę metų maklinėjimo po Rusiją nežiūrint jokių karo meto važiuotės nepatogumų, bet tik gavus vilčių ir džiaugsmo; ir vėl pusę metų po truputį, dilimo ir nykimo visa to, ko buvo prisirinkta parsivežti Tėvynėn... Gaili žiedų, kurie vysta paunksnyje, gaili jausmų, kurie nieko nešildo. Kieno ir kieno naudai buvo man visa tai padaryta? Skaudėjo. Pykino. Pagaliau, užsidariau kambarėlyje. Jis buvo visų mažiausias, vos pereinamas, svečias reikėjo lovon sodinti. Tik man ir nebereikėjo vietos, nukilus į kitą pasaulį, visai nebepanašų į žemės vietą. Svajonių srityje nėra sienų, nei varžymų, nei kontrolės. Ir tapo gera. Po 14 valandų per dieną rašiau seniai pradėtą didžiulę 'Pragiedrulių' pasaką, jei nebuvo darbo užsienių komitete. Kankino gaištas pavalgyti ir atvėsti. Keturi mėnesiai gyvenimo savo paties atminimų ir svajonių susidarytame pasaulyje. Ak, kam išsisemia smegenų fosforas, kam džiūsta kūno raumens! [...] Nykau kūnu, dvasios irgi netekęs, ir Stovk-holme nebetesėdamas, bėgte išbėgau į Daniją, į jos pajūrį, jos salas, 'zundus', jos skroblynus. Tariaus vietą pakeisdamas, pats save pasikeisiąs. Tačiau pats nuo savęs neišbėgau. [... ] Už tris kronas dienai anglių nešildė kambario. Z-z-z, vėjas pro sienas čiulpia iš kambario šilimą, čiulpia ir iš tavęs paskutinį linksmą jausmą. Nyku. Štorme jauti Europą, jos karą; jauti, kaip tu esi niekai šitame ištisų tautų sūkuryje, kaip niekam nėra laiko tavimi interesuotis ir rūpintis tavo likimu. Ar tu vietoje nyksi noksi, ar pargrįžęs tėvynėn krūvą raštų dovanosi, ką gi visa tai nusvers bendroje pasaulio iširutėje? Ir nuo tos minties darosi dar šalčiau, neg nuo žvarbaus vėjo. Nyku. Jei niekam tu nereikalingas, nei žmonėms, nei prigimčiai, tai kam ir tau jie? [... ] Ne, nebegera ir Zelandijoje! Nukilau į Jutlandiją. Salos, jūros; gariniai keltai per jūras, saulė, nauji žmonės, naujos vietos, nauji miestai. [... ] Jau maniau čia apsigyventi. Ir tik pamanęs, užšalau visas. Čia dar greičiau apibėgau visą apylinkę, niekur širdimi neprikibęs. Kaip gi ir kur gi ji lips, kai ji veržte veržias į Lietuvą, į Vilnių [...] Jaučiau, jog laikas kai kam dygti, ir dvasios gyvybės pajėga turi atsigaivelėti, tik negali, kol nenukils savon vieton, Lietuvon. Kada gi tai bus? [... ] Įsižiūrėjęs į savo sielą, nusigandau: įsivaizdavau, mano sielos beužteksiant gegužės mėnesiui. Surašiau paskutinį savo ilgesio balsą ir sustingau. Jei per gegužes mėnesį nebūtų atėjęs leidimas, tikrai būčiau jei nenumi-
 
Antroji Lietuvių konferencija Stockholme (1917.X.18-20). Iš kairės: Jonas Šliūpas. Jurgis Savickis, Martynas Yčas, Jonas Aukštuolis, Felicija Bortkevičienė, Ignas Šeinius, Vaižgantas, Jurgis Alekna, Stasys Šilingas.
 
ręs, tai psichika susirgęs. Tik bal. 25 d. jau žinojau jį ateisiant, ir geg. 8 d. jau atsidūriau Vilniuje" (Vaižganto raštai, I. Kaunas, 1922, p. 25-30).

Stockholme Lietuvos besiilgintį Vaižgantą pasiekė žinia, kad 1918 m. sausio m. 8 d. Lietuvos Taryba paskelbsianti Lietuvos nepriklausomybę (kaip žinome, tai buvo padaryta kiek vėliau, vasario m. 16 d.). Giliai sujaudintas Vaižgantas tuoj parašė entuziastingą laišką "generaliniam Lietuvos Tarybos sekretoriui Dr. Jurgiui Šauliui":
[... ] Šiandien sausio 8 diena.
Pilka, pilka, net tamsu. Reikia pasišviesti elektros šviesa, kad galėtumei rašyti; net mintyti: tamsoje aš nei savo minčių nematau. Ir Elektros man negana: aš trokštu, aš pasiilgau — Sau-lės.    [...   ]
Šiandien sausio 8  diena.
Visa, ką matau, man šiandien simboliška ir reiškia tolimą mano Tėvynę. Pasaulis — šiandien man didelė pilis. Valstijos [Šaulio pataisyta: Valstybės] — dideli jos kvartolai [Šaulio pataisyta: kvartalai]. Lietuva — mažas mažas viename tų kvartolų kiemelis, apstatytas svetimais mūrais, prikrėktas visako svetima. Tačiau ji dar turi bent kiek laisvo dugno, kur kruta žmonės ir dirba — Laisvės šviesą; renkasi į tą dalį kiemo paskelbtų senovinę Krašto laisvę sugrįžus.

Lietuva, vėl nebepriklausoma, tai mano Saulė, duosianti man gyvybės ir ūpo. Lietuvos širdis ir galva, Vilnius, toli nuo manęs. Vis dėlto jo ir mano minčių ir jausmų vilnys nepalieka manęs nutolus, riša mano sielos substanciia [Šaulio pataisyta: esybę] su jų.
Jau aš jaučiu ateitančią [ateinančią] mano Saulės, Tėvynės Laisvės, šviesą. Ji dar man ne-pašvietė, nes ir jos spinduliui reikia laiko erdvės tolybei perdurti. Bet eina jau, eina... Sveika gi, Šviesybe, kuri ir Vilčių srityje tebebūdama, jau laimini sielą!

Kam gi man reikia tos Laisvės? Ar aš žinau? Aš tesijaučiu be jos baigiąs vyti. Ir kam man teirautis? Argi teiraujas Augmuo, gerdamas Saulės šviesos? Yra Saulės — jis stamantrus, žalias ir tarpus; plačiai žydi, smarkiai kvepia, gausiai dera. Nėra Saulės — liūsta, nyksta, lėpsta ir — miršta. Sveikas — džiugina ir gaivina pasaulio pasaulį; menkas — tetinka po kojų pa-krėkti ir sumindžioti.

Kiti Tautos Laisvės Saulės vietoje žada užsidegti, sako, dar skaistesnę Šviesą, Elektros šviesą; Tautos Nepriklausomybės vieton padėti — atskirų žmonių laisvelę. Gerai ir tai; tik negana. Mano laisvė — man tešvies; elektros kriaušė tėra skaisti mano kambarėlyje. O aš ištroškęs, kad visos atskirų piliečių švieselės, į vieną susidėjusios, sutviskėtų tokia skaistybe, kad jos pašvaistę išvystų ir kraštas žemės. Man skaistesnis Saulės kamuolys už Elektros kriaušę. Man brangesnė Lietuvos laisvė; nelaisvoje Tėvynėje — aš tik bejuostis, o ne laisvas.    [... J"

Tas stambių keturių puslapių Vaižganto rankraštis saugomas Pensilvanijos universiteto bibliotekoje esančiame J. Šaulio archyve, Lietuvos aido aplanke. Šaulys pridėjo straipsniui antraštę "Tautos laisvės ištroškus" ir paaiškinamąjį prierašą: "Nuo Redakcijos. Straipsnis parašytas š.m. sausio 8 d., gavus autoriui žinią, kad tą dieną Lietuvos Taryba skelbianti Lietuvos nepriklausomybę". Straipsnyje Šaulio pataisyti kai kurie žodžiai ir nubrauktos dvi pastarosios pastraipos. Lietuvos aide Vaižganto straipsnis, rodos, nebuvo išspausdintas. Jį paskelbė pats Vaižgantas savo įvairių straipsnių knygelėje Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei (Vilnius, 1919). Knygelė buvo perspausdinta Chicagoje 1969 m., minint Vaižganto gimimo 100 metų sukaktį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai