|
|
POLITIKA DEŠIMTMEČIŲ SĄVARTOJE |
|
|
|
Parašė Vytautas Vaitiekūnas
|
Palydėdami XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, devintojo dešimtmečio angoje klausiamai dairomės, ko galime iš jo tikėtis. Aštuntojo dešimtmečio palikimas optimistiniam lūkesčiam pagrindo neteikia. Bendrosios gyvenimo pažangos atžvilgiu stipriai sukrėstas tikėjimas, kad technologinė pažanga išspręs visas gyvenimo problemas ir gyvenimą padarys vis patogesnį. Bet faktiškai gyvenimas darosi vis netikresnis, nervingesnis, sudėtingesnis. Ūkio srity pinigo vertės nuolatinis kritimas patvirtino seną taisyklę, kad nedera išleisti to, ko neturima; kad šios dienos išlaidom nedera išleisti rytdienos uždarbio. Dvasios srity atsipalaidavimas nuo krikščioniškosios moralės principų tik nepaprastai pagausino narkomanų, neurotikų, seksualinių iškrypėlių ir nusikaltėlių eiles. Valstybinio ir visuomeninio gyvenimo srity daug kur pasaulyje socialinio teisingumo vardu vykdomas baisus žmogaus išniekinimas, pavergimas, badmi-riavimas ir žudymas. Pagaliau tarptautinių santykių srity, sužlugus žavingai prielaidai, kad taikai alternatyvų nėra, kad branduolinis apsiginklavimas karą padaręs tik valstybių savižudybės priemone ir tuo būdu jį kaip priemonę tarpvalstybiniams konfliktams spręsti užkardęs visiem laikam, devintojo dešimtmečio perspektyvoje karo galimybė faktiškai pasidarė daug realesnė, kaip bet kada per praėjusius 35 metus nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos.
Sakoma, kad žmonijos istoriją rašo nugalėtojai, o tarptautinę politiką kuria galingieji. Tarptautinių svarstymų temas ir jų pirmumus nustato saujelė politikų, valdininkų, redaktorių ir mokslininkų tik keliose sostinėse. Todėl ir aštuntojo dešimtmečio tarptautinės padėties bendras vaizdas pirmiausia atspindi didžiųjų galybių interesus ir siekimus. Mažosios valstybės tame vaizde figūruoja dažniausiai tik kaip objektai arba kaip statistikos vienetai.
I
Jungtinių valstybių užsieninė politika per aštuntąjį dešimtmetį išgyveno dvigubą lūžį. Kai Vietnamo karo vadinamo sindromo poveikyje JAV viešoji opinija ir kongresas reikalavo siaurinti JAV tarptautinius įsipareigojimus ir gynybai skiriamas lėšas, prezidentui Nixonui ir jo valstybės sekretoriui Kissingeriui rūpėjo laimėti laiką. Todėl juodu prezidento Trumano pradėtą vadinamą sulaikymo (containment) politiką, kurią sovietai pravardžiavo šaltuoju karu. 1972 pakeitė į vadinamą atlydžio (detente) politiką. Faktiškai ir atlydžio politikos siekimas buvo tas pats sovietų ekspansijos sulaikymas. Skirtumas buvo tik toks. kad atlydžio politikos sulaikymas turėjo būti vykdomas ne JAV karinėmis jėgomis, kurių panaudojimą turi tvirtinti senatas, bet tik JAV remiamomis regioninėmis karinėmis jėgomis. Tai buvo iliuzija, bet gal kito kelio povietnaminėmis sąlygomis ir nebuvo. Kremlius teisingai JAV povietnamines nuotaikas suprato, teisingai tokių regioninių karinių jėgų vaidmenį įvertino ir su-įdariusias palankias tarptautines aplinkybes meistriškai išnaudojo ne tik Sovietų Sąjungos įtakos ekspansijai Afrikoje ir Azijoje, bet ir savo apsiginklavimo pranašumui.
Su aštuntojo dešimtmečio pradžia atsitiktinai sutapo ir JAV užsieninės politikos reikalams naujo vadinamo establishmento (įtakingų žinovų visuomeninės santalkos) susidarymas. Nora senasis establishmentas (Council on Foreign Relations) su savo Foreign Affairs žurnalu veikė kaip veikęs, 1970 išėjo Foreign Policy žurnalas, apie kurį susispietė naujojo establishmento branduolys. Jo tikslas: performuluoti pagrindinius pasaulinius JAV tikslus, nes sulaikymo politika yra pasibaigusi. Sulaikymo politika buvusi žalinga (counterproduc-tive) JAV interesams ir trukdžiusi JAV geriems santykiams su Afrika. Sovietų Sąjunga esanti už status quo padėtį ir jos politika esanti defenzy-vinė. Karinė jėga šiais laikais nesanti tinkama priemonė užsienio politikai. Pagrindinės tarptautinės problemos šiandien esančios ne Rytų - Vakarų interesų sankirtis, bet Šiaurės - Pietų ūkinė įtampa. Todėl JAV užsieninė politika privalanti naujos krypties. Ta politika turinti atsipalaiduoti nuo šaltojo karo mentaliteto. Ji. turinti būti atvira, atlaidi, palanki reformoms. Ji turinti vengti ginčų ir išsilenkti susidūrimų. Jos idėjiniu pamušalu turinti būti ne laisvės idėja, o tik ūkinės lygybės idėja.
Turbūt nė patys naujojo establishmento kūrėjai nesitikėjo, kad 1976 JAV balsuotojai juos įgalins savo prielaidas netrukus išbandyti JAV politikos praktikoje. Pagrindiniai naujojo establish-mento kūrėjai atsirado prezidento Carterio administracijos postuose. Nenuostabu todėl, kad prez. Carteris sulaikymo politiką suprato savo uždavinį atlikusią ir nebereikalingą. Pasak jo, JAV jau "yra išsivadavusios iš perdėtos komunizmo baimės, kuri kadaise skatino mus (JAV) apkabinti bet kurį diktatorių, kuris jungėsi prie tos mūsų (JAV) baimės". Taigi komunizmo bijoti nebereikia, ir JAV politikos pagrindiniu objektu vietoj Rytų tampa Pietūs, vietoj Sovietų Sąjungos — Afrika. Todėl ir JAV ambasadorium Jungtinėms Tautoms skiriamas Afrikos žmogus Andrew Young. Prez. Carterio politikoj Rytų - Vakarų konfrontaciją pakeitė Šiaurės - Pietų ūkinė įtampa. Todėl JAV palyginti lengva ranka paaukojo savo ilgametį sąjungininką ir Artimųjų Rytų padėties pastovumo pagrindinį veiksnį Irano šachą, apie kurį Londono "The Economist" vedamajame rašė, kad klausimas, ar gali autokratinis režimas būti naudingas demokratijai, atsakytinas taip, jei tai bus Irano šacho režimas.
E. Marčiulionienė Žalioji Madona (viršuje) Atlaiduose (apačioje)
Tačiau tarptautinė raida iš naujojo establish-mento ir prezidento Carterio politikos prielaidų netruko ironiškai pasišaipyti. Sovietų Sąjungos įsitvirtinimas Etiopijoje, Pietų Jemene ir invazija į Afganistaną (1979.XII.25) tas prielaidas apvertė aukštyn kojomis. Po Afganistano invazijos prez. Carteris valandų būvyje buvo priverstas grįžti į savo pirmtakų sulaikymo politikos kelią. Palyginkime prez. Trumano sulaikymo politikos pirminį pareiškimą (1947.V.22) dėl Graikijos, kad JAV rems kiekvienos tautos pasipriešinimą pavergimui, ar jis bus bandomas užkarti iš vidaus, ginkluoto perversmo keliu, ar išorinių jėgų įsikišimu, su prez. Carterio užsiangažavimu, kad bet kurios šalies (suprask Sovietų Sąjungos) pastangos įsigalėti Persų įlankos regione ir jį kontroliuoti bus atremtos, pavartojant visas tam reikalingas priemones ("will be repelled by use of any means necessary,,). Tačiau skirtumas tarp šių dviejų užsiangažavimų yra esminis. Prez. Trumanas savo žodžius prireikus galėjo paremti ir JAV karinio pajėgumo dominuojančia persvara, o prez. Carteris jau turi skaitytis su Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo persvara, nes JAV karinio pajėgumo sumažėjimas yra
E. Marčiulionienė Močiutė (viršuje) Per upelį (apačioje)
peržengęs toleruotinos rizikos ribas. Jis yra smukęs "certainly to a level of not inferiority vis-a-vis Soviet military power in its totality".
Karinių jėgų balansui persisvėrus į Sovietų Sąjungos pusę, neteko realios atramos ir prez. Carterio patrauklus pažadas, kad JAV nebus abejingos niekeno laisvės sunaikinimui. Viešosios opinijos, teisės ir politikos veiksnių poveikis kovoje už asmens ir tautos laisvę tik tada gali būti sėkmingas, kai šių veiksnių užnugaryje bus ir atitinkamai pajėgus karinis veiksnys.
Aštuntojo dešimtmečio didesnioji dalis teko respublikonų administracijai, mažesnioji — demokratų. Prezidentas Nixonas padarė drąsų istorinį žingsnį JAV - Kinijos santykiuose. Prezidentas Carteris sėkmingai įpiršo Egiptui taikos sutartį su Izraeliu ir Panamos kanalo zonos suverenumą sugrąžino Panamai.
JAV politiniai komentatoriai sutaria, kad, nepriklausomai nuo to, ar JAV prezidentu bus demokratas ar respublikonas, JAV užsieninėje politikoje radikalių posūkių negali būti, nes tarptautinė raida tam neteikia alternatyvų. Skirtumai tegali būti taktiniai.
Devintasis dešimtmetis paveldi tarptautinę padėtį lemiančių jėgų padidėjusį nevieningumą ir JAV veiksnio sumažėjusį tarptautinį svorį plus energijos žaliavos kainų nuolatinį kilimą ir su tuo susijusias ūkines bėdas. Kol nebus atstatytas JAV ir Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo balansas, vargu ar galės būti sustabdytas ir JAV tarptautinio svorio kritimas. Jis tačiau priklauso ne tik nuo JAV divizijų santykio su Sovietų Sąjungos divizijomis (šiuo metu 16:165), bet gal net daugiau nuo JAV ryžtingumo prireikus nevengti akystatos su Sovietų Sąjungos vidaus politikos nežmoniškumais ir su užsienių politikos agresingumais.
Ligšioliniai JAV susitarimai su Sovietų Sąjunga dėl strateginio ginklavimosi apribojimo savo tikslo nepasiekė. JAV ir apskritai Vakarų demokratijose ginklavimosi išlaidos nėra populiarios ir demokratinės vyriausybės paprastai ieško pretekstų joms mažinti. Sovietinio režimo sąlygomis "populiaru" yra visa tai, ką kompartijos politinis biuras nutaria. Todėl strateginio ir kitokio ginklavimosi apribojimo klausimais JAV devintojo dešimtmečio politikoje galima laukti kai kurių naujovių.
Ir Vakarų prekyba su Sovietų Sąjunga nėra normali. Vakarų prekes Sovietų Sąjunga gauna skolon ir dar privilegijuotomis vadinamo consensus kainomis, atseit pigesnėmis kainomis, kaip kad tarptautinės ar vidaus rinkos kainos. Tuo būdu Vakarų demokratijos faktiškai teikia Sovietų Sąjungai pašalpą. Tad devintasis dešimtmetis ir Vakarų prekybos politikoje šaukte šaukiasi pataisų. Bet kadangi prekyba su Sovietų Sąjunga labiau suinteresuota Vakarų Europa kaip Amerika, jokių pataisų turbūt nebus. Faktiškai ir Amerika gali atšaukti tebegaliojantį Jacksono-Vaniko įstatymą, draudžiantį JAV prekyboje su Sovietų Sąjunga taikyti didžiausio palankumo principą.
Devintasis dešimtmetis reikalingas ir Vakarų intensyvesnio perteikimo Rytam idėjų, faktų bei nuotaikų. Palyginti su Sovietų Sąjungos propagandos apimtimi, stiliumi ir arogantiškais tikrovės iškraipymais, Vakarų reakcijos yra labai santūrios ir savotiškai anemiškos. Pvz., Laisvosios Europos radijo (Radio Free Europe) ir Laisvės radijo (Radio Liberty) direktyvos surašytos tokiomis bendrybėmis, kad bailesnis vadovas gali tų radijų transliacijas paversti visiškai bekraujėmis ir blankiomis.
Natūralu, kad naujo JAV prezidento ir dar opozicinės partijos kandidato išrinkimas kelia ir krašto visuomenėje, ir užsienių politiniuose sluoksniuose spėliojimų, susirūpinimo ir lūkesčių, juoba kai esamoji vidaus ir tarptautinė padėtis "leaves much to be desired,\ Neabejotina, kad ir prezidentas Carteris turėjo geriausias intencijas ir JAV ir sovietų pavergtų tautų atžvilgiu. Bet kartais aplinkybės galingesnės už žmogų ir už JAV prezidentą, juoba kai prezidentas didelės reikšmės valstybiniams sprendimams turi pasitelkti patarė-jus-žinovus ir savo išvadas pasidaryti iš jų prieštaringų įtaigavimų. O kartais nesėkmės tarsi kokia Dievo rykštė užgriūva, kaip antai JAV įkaitų gelbėjimo ekspedicijos tragedija (1980.IV.25) Irano dykumoje. Jei būtų ta ekspedicija pasisekusi, galimas daiktas, kad ir prezidento rinkimų rezultatai būtų buvę kitoki. Linkėkime, kad prezidentas Reaganas būtų taip pat, kaip kad buvo prezidentas Carteris, atidus ne tik JAV problemoms, bet ir sovietų pavergtųjų tautų padėčiai, ir asmens bei tautų teisėm, ir kad devintasis dešimtmetis apskritai būtų palankesnis JAV vidaus ir užsienių politikai, kaip kad buvo aštuntasis dešimtmetis, skaudžiai pažeminęs JAV Vietname, Irane ir pačiame Washingtone gabaus prezidento susikompromitavimu.
II
Kai JAV politika mus domina, kaip Vakarų supergalybės ir Vakarų pasaulį dominuojančio veiksnio politika, Europa mums rūpi kaip geopolitinis veiksnys, nes Lietuva Europoje. Tuoj po II-ojo pasaulinio karo Europos likimas buvo JAV ir Sovietų Sąjungos rankose. Aštuntame dešimtmetyje Europos padėtis jau visai kitokia. Net Rytų Europa, kad ir po sovietinio lokio letena, yra pasidariusi drąsesnė ir bent ūkio srityje savarankiškesnė. Ogi Vakarų Europos padėtis yra pasikeitusi neatpažįstamai. JAV apsaugos skėčio pavėsyje Europa savo energiją, sumanumą bei išteklius galėjo pirmiausia skirti ūkio reikalams. Rezultatai žavingi, Vokietijos per capita pajamos 1978 pralenkė JAV per capita pajamas net 22.5% ($.9278.00 ir $.7572.00). Tapusi vienu iš pirmaujančiųjų pasaulio ūkinių veiksnių, Europa natūraliai siekia savo ūkiniam svoriui ir tinkamo politinio vaidmens. Prancūzijos prezidentas Giscard d'Estaing Bonoje (1980.VII.7) tai visai atvirai išdėstė, pažymėdamas, kad šio meto Prancūzijos-Vokietijos draugystė reiškianti Europos politinio svorio atgimimą — "reappearance of an indepen-dent and self-assured Europe in world affairs". Aštuntame dešimtmetyje tas Europos veržimasis į savarankiškumą buvo ypatingai akivaizdus Europos santykiuose su JAV, su Sovietų Sąjunga ir su Artimaisiais Rytais.
Europos savarankišką politiką JAV atžvilgiu, atrodo, daug lemia ne tik politiniai, bet taip pat istoriniai, psichologiniai ir ūkiniai motyvai. Psichologiškai Europai apmaudu, kad, ir tapusi pasauline ūkine galybe, savo saugumui tebeprivalo JAV apsaugos skėčio. Europos istorinė sąmonė šiaušiasi kad ir prieš mažiausią valstybinio suverenumo susiaurinimą, nes dėl savo valstybinio suverenumo Europos tautos yra kovojusios ilgą ir sunkią kovą. Ogi Europos ūkis privalo pasaulinės rinkos ir savo gaminiams išleisti, ir savo gaminių kai kurioms žaliavoms įsigyti. (Sibire ir Pietų Afrikos respublikoje telkiasi 99% pasaulio platinos, 98% mangano, 97% vanadijo, 95% chromo, 87% deimantų, 69% aukso, apskritai per 70% pasaulio mineralų rezervų). Vokietija gauna iš Sovietų Sąjungos 30% savo suvartojamų dujų. Savo dujų eksportą Sovietų Sąjunga yra pasiūliusi taip pat Prancūzijai, Italijai, Ispanijai, Belgijai ir Švedijai. 1980 Vokietija pasirašė su Sovietų Sąjunga 25 metams ūkinio bendradarbiavimo sutartį. Pasak Vokietijos kanclerio Schmidto, Europa nepajėgi ūkio sankcijų taikyti Sovietų Sąjungai, nes sovietų kontrapriemonės Europą paklupdytų. Be to, Europos geopolitinė padėtis Europos politikai įtaigauja taikyti seną kiniečių išmintį, kad tolimos jūros tavo namų gaisro neužgesins. Jau gen. de Gaulle įtikinėjo Europą, jog JAV neaukos New Yorko sovietų branduolinėms raketoms, kad apgintų Paryžių. O kai dabar ir JAV - Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo balansas susidarė ne JAV naudai, de Gaulle įspėjimo įtaiga juoba sustiprėjo. Dėl to NATO išgyvena sunkumus. Jo europiniai nariai abejingi vykdyti prisiimtus NATO atžvilgiu įsipareigojimus. Mažieji NATO nariai — Belgija, Danija, Olandija — yra prieš JAV branduolinių ginklų bazes savo teritorijoj, prieš ginklavimosi biudžeto didinimą, už neutralumą. Ryšium su tuo JAV politiniuose sluoksniuose pasiskardena balsai, kad gal NATO jau nebetinka devintojo dešimtmečio sąlygoms ir ši Europos saugumo organizacija turi būti atitinkamai pertvarkyta arba pakeista dvišalėmis suinteresuotų valstybių sutartimis. Sovietų Sąjungai ypatingai rūpi atkabinti Europą nuo JAV. Pvz., iš Maskvos laikas nuo laiko "paleidžiama antis", kad už Vokietijos neutralumą Kremlius sutiktų mokėti ir Vokietijos sujungimo kainą.
Europos politikos savarankiškumą labiausiai demonstruoja Prancūzija. Be ko kita, jai rūpi savo nepriklausomos politikos Sovietų Sąjungai palankiais gestais neutralizuoti ar bent sušvelninti prancūzų kompartijos opoziciją vyriausybei.
Britanijos konservatoriai neabejotinai yra už Europos solidarumą su JAV ir prieš nuolankavimą Sovietų Sąjungai. Bet Britanijos darbiečiai. kaip rodo neseniai darbo partijoje įvykusios permainos ir kairiojo sparno įsitvirtinimas partijos vadovybėje, yra prieš pačios Europos vienybę, prieš JAV branduolinių ginklų bazes Britanijoje, bet už Britanijos vienašališką nusiginklavimą ir už protekcinį Britanijos ūkį.
Adenauerio Vokietija buvo Vakarų tvirtovė antisovietinio fronto pirmosiose linijose. Bet su socialdemokratų-liberalų koalicijos atėjimu i raidžią atėjo ir Vokietijos nauja Ostpolitik. Adenauerio rytų politika rėmėsi prielaida, kad tik Vakarų karinio pajėgumo pranašumas ir lygiagretus diplomatinis, politinis bei ūkinis spaudimas į Sovietų Sąjungą gali skatinti Kremlių nuolaidoms ir anksčiau ar vėliau sudaryti sąlygas suskaldytai Vokietijai sueiti krūvon. Apie status quo pripažinimą negalėjo būti nė kalbos. Tuo tarpu Brandto-Schmidto rytų politikos pagrinde yra ne Vakarų-Rytų konfrontacija, ne Vakarų spaudimas į Sovietų Sąjungą, bet status quo padėties Europoje pripažinimas ir tarpusavio bendradarbiavimas — pirmiausia ūkinis bendradarbiavimas, tuo būdu siekiant ir tikint sudaryti Rytų-Vakarų santykiuose tokį tarptautinį klimatą, kuris įtikintų Kremlių, kad dviejų Vokietijų buvimas jam nebereikalingas ir jų suėjimas krūvon nebepavojingas. Adenauerio Vokietija buvo Vakarus nuo Rytų skirianti užtvara — Brandto-Schmidto Vokietija nori būti Vakarus su Rytais jungiantis tiltas. Gal jau devintasis dešimtmetis atskleis, katros rytų politikos — Aden-aureio ar Brandto-Schmidto — prielaidos atitiko Vokietijos interesus ir teisingai įvertino Kremliaus pozicijas. Tuo tarpu Europos savarankiškos politikos praktiški rezultatai yra ir teigiami, ir neigiami. Teigiami santykiuose su Sovietų Sąjunga, su Rytų Europa ir gal su arabų pasauliu. Neigiami santykiuose su JAV. Iškilo nesutarimai dėl priemonių prieš Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną; dėl olimpinių žaidynių boikoto; dėl sankcijų Iranui ryšium su jo invazija į JAV ambasadą ir jos tarnautojų pagrobimu; dėl Izraelio taikos su arabais; dėl Palestinos laisvo apsisprendimo ir PLO pripažinimo. (Pastaruoju klausimu dėmesio vertas Prancūzijos prezidento vizitas (1980) arabų sostinėse ir Europos Ūkio bendruomenės pasisakymas už Palestinos laisvą apsisprendimą ir PLO pripažinimą palestiniečių atstovu). O kai sąjungininkai nesutaria, tai arba jų siekimai skirtingi, arba jų interesai kertasi. Ta prasme būdingas Vokietijos socialdemokratų lyderio Bundestage Wehnerio pareiškimas, kad sovietų invazija į Afganistaną yra tik Sovietų Sąjungos saugumo reikalas. Apskritai Vokietijos socialdemokratų dauguma yra už vadinamą tilto politiką — tilto ne į Washingtoną, bet į Maskvą. Tie laikai, kai Vokietija buvo nuolankiai atidi kiekvienam Washingtono politikos žingsniui, jau yra praeitis. Vokietijos ir apskritai Europos akimis bendra ir vieninga Vakarų politinė strategija Sovietų Sąjungos atžvilgiu esąs nesusipratimas. Esą daug daugiau iš Sovietų Sąjungos galima praktiškai laimėti į skirtingas problemas skirtingai žvelgiant ("from pursuing a different attitude on different front"). Esą kol Rytų Europoje stovinčios 38 sovietų divizijos, o Sovietų Sąjungos vakaruose dar kitos 66 divizijos, tuščios yra kalbos apie sovietų pavergtųjų tautų išlaisvinimą, ir belieka atlydžio politika. Tik atlydžio politikos dėka esą Vakarų Europos ir Rytų Europos ūkiniai ir kultūriniai tarpusavio santykiai palankiai vystosi. Be atlydžio politikos esą nebūtų įmanomi nė 1980 įvykiai Lenkijoje. Todėl, jeigu JAV atlydžio politikos atsisakytų ir grįžtų prie sulaikymo politikos, Vokietija ne tik pati tam nepritartų, bet labai įtaigautų ir kitas Europos vyriausybes užimti nepritarimo pozicijas. Pagal įtakingą Vokietijos Die Zeit laikraštį (jis remia kanclerio Schmidto politiką) Europai nedera tapti tarptautinės įtampos zona, kai tokia įtampa įsivyrauja kituose pasaulio regionuose. Tokią pat taisyklę taikant JAV politikai, logiškai išeitų, kad JAV neturi tapti įtampos lauku, kai tokia įtampa įsivyrauja, tarkime, Europoje. Tačiau Europoje yra įsišaknijęs paradoksalus įsitikinimas, kad jos, Europos, saugumas yra ne jos pačios, o pirmiausia JAV interesas ir kad, Europos santykiuose su JAV iškilus įtampai, jos priežastimi tegali būti JAV politika. Susidaro įspūdis, kad Europa, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, devintame dešimtmetyje eis atlydžio politikos keliu, vis tiek kokią politikos kryptį pasirinks JAV. Vokietijos krikščionių demokratų pastangos Bundestago rinkimuose (1980) įtikinti Vokietijos balsuotojus, kad dabartinė socialdemokratų-liberalų koalicijos rytų politika yra pavojinga, nebuvo sėkmingos. Atrodo, kad žmonėms labiau rūpi šios dienos taika ir duona, negu laisvė ir rytojus. Tai patvirtina ir Vokietijos jaunimo ieškojimas visokių dingsčių karinei prievolei išvengti. Jis organizuoja demonstracijas net prieš karių duodamą priesaiką.
Antra vertus, reikia taip pat suprasti, kad Europa gyvena tolygia nuotaika, kokia visada būdinga globotiniui, kai jis ima abejoti savo globotojo išmintimi ar pajėgumu susidoroti su problemomis. JAV abejingumą Irano šacho padėčiai revoliucijos akivaizdoje Europa išgyveno kaip didelę katastrofą ("disaster of the first magnitute"). Jeigu šachas, kurio strateginis ir ūkinis vaidmuo Vakaram buvo begalinis (immense), taip pigiai nurašomas iš JAV politikos aktyvo, ko tada iš JAV gali laukti mažesnės reikšmės sąjungininkas? Todėl suprantamas Europos noras pačiai reguliuoti Vakarų-S o vietų Sąjungos santykių temperatūrą. Ogi nusivylėliai paprastai yra griežti teisėjai, juoba kai Europa pasidarė per stipri pajusti savo pačios silpnybėms. Be JAV apsaugos skėčio Brandto-Schmidto rytų politika tebūtų savižudybė iš baimės mirti. Tai yra tikras Vokietijos ir Europos paradoksas, kad jų rytų politika reikalinga JAV paramos. Prancūzijos-Vokietijos puoselėjamas Europai kondominiumas būtų tik, kaip amerikiečiai sako, "depressed adaptation to unfavorable circumstances". Europa, juoba Vokietija gali tapti Sovietų Sąjungos privilegijuotu partneriu, bet tik tol, kol ji bus ir JAV sąjungininku. Tai nereiškia, kad tarp sąjungininkų negali kilti jokių nesutarimų. Ir solidarumas neišjungia įtampų. Europa teisingai nori iš JAV aiškios vadovybės, rimtos politinės koncepcijos, supratingų konsultavimų ir iš anksto įspėjimų. Pagrįstas yra Europos rūpestis dėl JAV politikos svyravimų ir nenuoseklumų. Galbūt kad su devintojo dešimtmečio pradžia prezidento Reagano administracija į tuos Europos norus ir rūpesčius konstruktyviai atsilieps ir sutvirtins Vakarų solidarumą ir jėgas, kurių tarptautinės krizės gali pareikalauti.
Dėmesio vertas aštuntojo dešimtmečio eurokomunizmo bandymas. Ispanų, italų, prancūzų kompartijos bandė sudaryti europinę, nuo Maskvos nepriklausomą, komunistinio sąjūdžio atmainą. Dėl Prancūzijos kompartijos ištikimybės Maskvai bandymas nepasisekė. Dėmesio vertas ir kitas Europos kompartijų bandymas. Italijos kompartija bando ieškoti bendro pagrindo su Prancūzijos socialistais vieningam Europos kairės sąjūdžiui, kuris galėtų įtakoti ir tarptautinę raidą.
Europos aštuntojo dešimtmečio aktyve minėtinas taip pat Prancūzijos intelektualų eksmark-sistų sąjūdis; Portugalijos atsikratymas diktatūra ir sėkmingas išlaviravimas pro komunistų spąstus į demokratiją; Ispanijos apsisprendimas už demokratiją. Europos aštuntojo dešimtmečio pasyve — neišspręsta Kipro salos byla, ir Turkijos vidaus įtampa. 1980 m. rugsėjo 12 demokratinį Turkijos režimą pakeitęs karinis režimas apramino kraštą, bet ar jam pasiseks pašalinti įtampos priežastis ir įstatyti kraštą vėl į demokratinį kelią, parodys devintasis dešimtmetis.
III
Mūsuose labai populiarus ir labai kontroversinis buvo vienas aštuntojo dešimtmečio europinės politikos kūrinys — Helsinkio Galutinis aktas. Jam atsirasti sąlygas sudarė trys veiksniai: 1) metai iš metų jau nuo 1966 Sovietų Sąjungos piršta Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija; 2) Vokietijos 1970 su Sovietų Sąjunga pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir 3) prezidento Nixono 1972 vizitas Maskvai.
Kremliui rūpėjo Europos taikos konferencijos pakaitalas, kuris sutvirtintų status quo padėtį Europoje ir atvertų Sovietų Sąjungai duris į Vakarų technologijos sandėlius bei maisto aruodus. Europai rūpėjo sovietinės grėsmės atitolinimas, o Vokietijai ypač Berlyno padėtis ir santykiai su Rytų Vokietija. Prezidento Nixono vizitas Kremliui (1972.VI.22) padėjo tašką JAV ligtolinei sulai-laikymo (containment) politikai ir pasuko atlydžio (detente) politikos kryptimi. Helsinkio Galutiniame akte labai ryški šių visų trijų elementų kompromisinė sąveika.
Sovietų įpiršta Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija sovietų planuotu Europos taikos konferencijos pakaitalu netapo ir apsiribojo tik atlydžio politikos sąlygomis Europos saugumo ir bendradarbiavimo principų nusakymais. Aktas pakartojo sovietų siektą ir jau Vokietijos sutartimi su Sovietų Sąjunga pripažintą Europos status quo padėtį, teritorinį integralumą, sienų eventualų keitimą tik susitarimu, susilaikymą nuo teritorinių įgijimų jėga. Aktas taip pat kodifikavo JAV atlydžio politikos tikslus: prievartinės okupacijos nepripažinimą, pagrindinių žmogaus teisių respektavimą, tautų laisvą apsisprendimą, tarptautinį bendradarbiavimą ūkio, kultūros, gamtos apsaugos, informacijos ir turizmo srityse.
Matyti Helsinkio Galutiniame akte tik Vakarų nuolaidas Sovietų Sąjungai, reiškia žiūrėti į jį tik pro rakto skylutę ir pastebėti tik vieną jo dalį. Bet ir matyti jame tik Lietuvai palankius dalykus yra lygiai tokio pat siauro regėjimo lauko išdava. Kai Vokietija 1970 sutartimi su Sovietų Sąjunga pripažino status quo padėtį Europoje, Helsinkio Galutinio akto to pripažinimo deklaratyvinis pakartojimas iš esmės jau nieko naujo nepridėjo. (Čia reikia pažymėti, kad yra skirtumas tarp deklara-tyvinio pripažinimo ir pripažinimo sutartimi. Kai pastarasis visada bus pripažinimas de jure, pirmasis tebus pripažinimas de facto).
Užtat didelė tarptautinės politikos naujovė yra periodinis Helsinkio Galutinio akto deklaracijų vykdymo tikrinimas. Tarsi sovietų iniciatyvai pagerbti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Galutinis aktas padarė nuolatiniu, kas dveji metai susirenkančiu, sutartų deklaracijų vykdymo kontrolės organu. Negali būt dviejų nuomonių, kad sovietų pavergtųjų tautų ir okupuotų Baltijos valstybių reikalui tai yra naudinga. Tai neabejotinai paliudijo ir Belgrado (1977) ir Madrido (1980) konferencijos.
Prievartinių režimų arsenale svarbus ginklas yra tyla. Tai labai vaizdžiai iliustravo sovietų laikysena ir Belgrade, ir Madride. Kadangi Helsinkio Galutiniame akte deklaruotų pagrindinių žmogaus teisių vykdymo tikrinimo Sovietų Sąjungai labai svarbu kaip nors išvengti, todėl sovietai labai atkakliai ir Belgrade, ir ypač Madride spy-riavosi ir tikrinimo dalykams, ir tikrinimo procedūrai, sudarydami įspūdį, kad konferencija gali ir neįvykti. Tačiau kai ateina valanda konferencijai pradėti, Sovietų Sąjungos atstovai jau sėdi savo vietose. Madrido konferencija iki Kalėdų pertraukos tikrino žmogaus teisių vykdymą. Po pertraukos nuo sausio 27 tikrina Helsinkio Galutinio akto kitų deklaracijų vykdymą, svarsto naujus projektus, redaguoja konferencijos išvadas. Kadangi konferencijos išvados turi būti visų Galutinio akto signatarų sutartos, jos negalės pavaizduoti nei konferencijos svarstymų eigos, nei susikirtimų, nei kaltinimų Sovietų Sąjungai. Bet tai nenuvertina pačios konferencijos. Kremliaus siekiama tyla yra sulaužyta. Konferencijoje tikrinant žmogaus teisių vykdymą, Sovietų Sąjunga jaučiasi kaip lokys ant karštų akmenų padam svylant.
Afganistanas, Lenkija, Vakarų radijo trukdymas, Galutinio akto vykdymo stebėtojų persekiojimas, tikinčiųjų maltretavimas ir religijos nepakanta Kremliui labai nemalonios temos. Ir kai JAV delegatas Sovietų Sąjungos atstovam svilina akis primindamas, kad konferencijoje faktiškai trūksta dar trijų valstybių, būtent Baltijos valstybių, kurias Sovietų Sąjunga yra užgrobusi, tai reikia suprasti, kad be Helsinkio Galutinio akto tai negalėtų įvykti ir kad tik europinis forumas tą reikalą supranta, nes arti jo stovi. Net Italija, kurios vyriausybė dar 1972 aiškino parlamentui, kad žmogaus teisių padėties okupuotoje Lietuvoje negali kelti Jungtinėse Tautose, nes tai Sovietų Sąjungos vidaus reikalas, Madrido konferencijoje (1980) jau jungėsi su JAV, Britanija ir kitais europiečiais už žmogaus teises Sovietų Sąjungoje ir nelaikė žmogaus teisių pažeidimo Sovietų Sąjungos vidaus reikalu.
Mūsų kontroversines pažiūras į Helsinkio Galutinį aktą gal galėtume išlyginti, sutardami, kad status quo Europoje nors ir tik de f acto pripažinimas Lietuvos bylai yra kenksmingas, nes tai yra posūkis ir į pripažinimą de jure. Tačiau Galutinio akto numatytoji jo vykdymo kontrolė sudaro sąlygas Baltijos valstybių padėčiai Europos vyriausybių forume iškelti bei jų laisvės bylai gyvai palaikyti ir vyriausybių sluoksniuose, ir tarptautinėje opinijoje; taip pat sudaro progą žmogaus pagrindinių teisių okupuotose Baltijos valstybėse pažeidimams tame pačiame Europos vyriausybių forume ir viešojoje tarptautinėje opinijoje iškelti ir tuo būdu prilaikyti sovietinį terorą.
IV
Daugiau kaip prieš šimtą metų prancūzų valstybininkas Alexis de Tocąueville rašė, kad "dvi skirtingos kilmės tautos labai skirtingais keliais eina į tą patį tikslą. Amerikiečiai kovoja su gamtos kliūtimis, rusai — su žmogum. Amerikiečiai kovoja su dykumomis ir barbariškumu, rusai — su civilizacija. Amerikiečių įrankiai — arklas ir grūdas, rusų — kareivis ir ginklas. Savo tikslo siekdami, amerikiečiai remiasi atskiro asmens interesu, iniciatyva ir gabumais, rusai viską koncentruoja į vieno asmens (caro) galią. Amerikiečių veikimo būdas — laisvė, rusų — baudžiava. Taigi abiejų tautų kilmė ir kelias labai skirtingi. O vis dėlto atrodo, kad pagal slaptą Apvaizdos planą abi jiedvi skirtos vieną dieną savo rankose turėti pusės pasaulio likimą".
Ar ne taip jau yra nuo II pasaulinio karo pabaigos? Tik mūsų dienomis apie sovietinę Rusiją, arba tariamą Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą — trumpai Sovietų Sąjungą — vyrauja dvi prieštaringos pažiūros. Pagal vieną Sovietų Sąjungos vadovybė esanti nepajėgi vairuoti Sovietų Sąjungos į tarptautinės padėties patvarią aplinką ne dėl politinių ar ūkinių veiksnių, o dėl Sovietų Sąjungos ideologinės misijos. Sovietų Sąjungos saugumas anaiptol neprivaląs koloninių užgrobimų.
To gal nenorį ir Sovietų Sąjungos lyderiai, nes jie patys esą sistemos vergai. Marksizmas-leni-nizmas esanti kovinga pasaulinė doktrina. Pagal ją istorija esanti kovos kelias, o komunizmas — tos kovos ir sykiu sovietinės vyriausybės programa. Sovietinės valdžios mandatas ne iš žmonių ir ne žmonių tarnybai, bet iš komunizmo istorinės misijos ir tos misijos tarnybai. Rusų filosofas Berdiajevas spalio revoliucijoje (1917) įžiūrėjo "pasaulio revoliuciją ir krizę, savo reikšme nenusileidžiančią senovės žlugimui". Ir mūsų įtaigusis mintytojas prof. Antanas Maceina jau šeštame dešimtmetyje ryškino Vakarų iliuzijas komunizmo atžvilgiu. Pasak Maceinos iliuzija yra laukti, kad komunizmas iš vidaus sugrius, arba kad jis suburžuazės, arba kad jis susigyvens su religija. Toks laukimas gali eiti tik iš nesuvokimo komunizmo esmės. Komunizmo esmės nesuvokimu Vakarus kaltina ir Solženicynas. Ignoruoti Rytų - Vakarų konfrontacijos ideologinę dimensiją reiškia klaidingai suvokti tikrovę.
Pagal šiai pažiūrai priešingą pažiūrą Sovietų Sąjunga esanti status quo galybė ir, jeigu bolševikų revoliucijos metais kokių pasaulinių intencijų ir buvo, jau Stalinas esąs revoliucijos tikslus lokalizavęs Rusijos sienose. Sovietų Sąjungos pagalba Angolai, Etiopijai, Vietnamui suprantama ir pateisinama. Savo įtakos plėtimas saugumo, ūkiniais ir kultūriniais sumetimais rūpįs kiekvienai valstybei ir nieko bendra neturįs su ideologine dimensija. Ir į Afganistaną invaziją Sovietų Sąjunga dariusi savigynos sumetimais. Carinė Rusija savo įtaką taip pat atkakliai plėtusi ir svetimas žemes grobusi ir aneksavusi. Sovietinis imperializmas nieku nesiskiriąs nuo carinio ar kokio kito imperializmo.
Abi šios pažiūros stengiasi savaip įtaigauti Vakarų politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Bet abi jos sutaria, kad devintojo dešimtmečio angoje Sovietų Sąjunga stovi likiminės dilemos akivaizdoje. Aštuntasis dešimtmetis Sovietų Sąjungai apskritai buvo palankus. Pavyko sėkmingai baigti Vietnamo karą, neleidus ten įsitvirtinti Kinijai. Pavyko suartėti su Indija. Pavyko savo įtaką išplėsti Angoloj, Etiopijoj, Pietų Jemene. Pavyko KGB perversmas Afganistane (1978). Jis paruošė kelią Sovietų Sąjungos invazijai (1979). O per Afganistaną Sovietų Sąjunga gali šachuoti Persų įlankos regioną ir sudaryti grėsmę Vakarų gyvybiniams interesams Artimuosiuose Rytuose. Šia prasme verta dėmesio ir sovietų gynybos sutartis su Sirija (1980). Kubai tarpininkaujant, pavyko sudaryti rūpesčio JAV Karibų jūros regione. Nors ir labai mažos to regiono salų valstybėlės — Bahamos, Barbados, Dominica, Grenada, St. Lucas, St. Vincent — ir visos teturi apie 4 mil. gyventojų, vis tiek Jungtinių Tautų pilnatyje kiekviena jų turi lygų balsą su JAV ir balsuoja iš vien su Kuba. taigi su Sovietų Sąjungos bloku. Tik Jamaica 1980 iš Kubos įtakos iškrito. Rinkimus laimėjo JAV drauginga partija. Centrinėje Amerikoje Kubos įtaka taip pat stipriai jaučiama. Nikaragua ir EI Salvadoras laikosi ant briaunos. Bet Sovietų Sąjungos bene didžiausias aštuntojo dešimtmečio laimėjimas pasiektas karinio pajėgumo srity.
Po savo nesėkmės Kuboje (1962) Sovietų Sąjunga suskato ginkluotis ir jau 1974 tuometinis gynybos ministras maršalas Grečko galėjo pasigirti, kad Sovietų Sąjunga yra pajėgi pasipriešinti imperialistam (t.y. Vakarams) bet kuriame pasaulio kampe. Per aštuntąjį dešimtmetį Sovietų Sąjunga ginklavimuisi vidutiniškai tris kartus daugiau išleido, kaip JAV savo ginklavimuisi. Jau 1970 Sovietų Sąjungos gynybos išlaidos siekė per 12% Sovietų Sąjungos brutto pajamų (GNP), o 1980 jos pasiekė net 18% Sovietų Sąjungos brutto pajamų (GNP). Per aštuntąjį dešimtmetį Sovietų Sąjunga įsigijo keturis naujus tipus terpkontinen-tinių raketų, didelį ginkluotų malūnsparnių laivyną, kelis tuzinus naujų karo laivų, 1800 kovos lėktuvų, 3000 naujo tipo tankų, 4000 šarvuotų sunkvežimių, 9 povandeninius laivus. Vakarų kariniai ekspertai pripažįsta, kad ir Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo kokybė yra gera. Šiuo metu Sovietų Sąjunga yra JAV pralenkusi ir konvencinio, ir branduolinio apsiginklavimo srity. Kai kurių rūšių apsiginklavimu JAV gali pasivyti Sovietų Sąjungą ne anksčiau kaip 1984, kai kurių rūšių apsiginklavimu — tik 1990 metais. Vakarų politiniai ir kariniai ekspertai sutaria, kad Rytų - Vakarų karinio pajėgumo pusiausvyra yra sunykusi ir kad Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo pranašumas sudaro pasaulio taikai pavojų. Istorija nežino tokio atsitikimo, kad valstybė, pasiekusi karinio pajėgumo pranašumą, nesiektų jo panaudoti savo politikos tikslams; juoba jeigu jos vidaus padėtis sunkiai negaluoja.
Kai aštuntojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos užsienio politikos laimėjimai toli prašoko pralaimėjimus — praradimą įtakos Egipte, Somalijoje, Sudane, Šiaurės Korėjoje ir Japonijos suartėjimą su Kinija, — tai vidaus politikos balansas labai pasyvus. Ypač ūkio politikos balansas katastrofiškas. Gamybos našumas pastoviai smunka. Darbo jėgos prieaugis. Sovietų Sąjungos europinėje dalyje smarkiai mažėja, ir vis didesnę ir didesnę darbo jėgos dalį sudaro sovietų pavergtųjų Azijos tautų žmonės. Korupcija — nuo apačios iki pačių viršūnių. Kyšininkavimas — kasdieninė visuotinybė. Ideologija nuvertinta. Sovietinės sistemos ateitimi nebetiki ne tik masės, bet ir kompartijos pareigūnai. Visi šie reiškiniai plus sovietų pavergtųjų tautų laisvės troškimas, jų pasipriešinimas rusifikacijai ir tautinio savitumo niekinimui, jų pasipiktinimas religijos persekiojimu ir ūkiniu išnaudojimu ir jų skundai dėl pagrindinių žmogaus teisių beatodairiško trypimo, — visa tai kelia įtampą Sovietų Sąjungos viduje. Ji gali pasiekti tokio laipsnio, kad ir sovietų policinis režimas neišlaikys. Istorija moko, kad totalitarinė valstybė, kai atsiduria savo vidaus sunkumų aklagatvyje ir vidaus įtampos sprogimo grėsmėje, o šalia to turi tarptautinėje plotmėje karinį pranašumą, tokiu atveju paprastai nelaukia, kol ir šis jos koziris gali prarasti savo pirmumo reikšmę bei galimybes, bet nedelsdama griebiasi juo pasinaudoti, kad tarptautinės avantiūros keliu už akių užbėgtų vidaus įtampos eventualiam sprogimui.
Ir Europos, ir JAV politiniai komentatoriai sutaria, kad devintasis dešimtmetis gali pasižymėti dideliais sukrėtimais. Jie randa šių dienų tarptautinėje aplinkoje nemažai tam tikrų atitikmenų tai tarptautinei aplinkai, kokia buvo susidariusi prieš pirmąjį ir antrąjį pasaulinį karą. Jie nealiarmuoja, kad karas gali kilti jau 1981 ar 1982 metais, bet pripažįsta, kad pirmą kartą po II pasaulinio karo pabaigos Sovietų Sąjungos aplinkoje yra jaučiama karo galimybė. Ta prasme dėmesio verti vokiečių Der Spiegei žurnalo skaitytojų atsakymai į žurnalo klausimą, ar yra galimas karas per ateinančius trejus metus? 1979 tą klausimą atsakė TAIP 20% atsakiusiųjų, NE — 80% atsakiusiųjų. Tą patį klausimą 1980 TAIP atsakė jau 48% atsakiusiųjų, NE — 52%.
Sovietų Sąjungos dominuojamoje Rytų Europoje labai savotiška padėtis 1980 susidarė Lenkijoje. Viskas prasidėjo dėl vyriausybės pakeltų mėsos kainų. Kompartijos valdžios sistemoje visas kainas nustato ir keičia vyriausybė, o faktiškai tai kompartija, nes vyriausybė yra tik kompartijos statytinis vyriausybiniams uždaviniams vykdyti. Pagal bekompromisinę leninizmo doktriną kompartija atstovauja darbo klasei, darbo klasei vadovauja, darbo klasės vardu valdo ir sprendžia, tad ir vienokias ar kitokias kainas nustato. Bet, va, Lenkijos darbo klasė ima ir pasipriešina (1980.VII.2) jos vardu kompartijos nustatytoms mėsos kainoms. Faktiškai to pasipriešinimo implikacijos siekia daug toliau negu tik mėsos kainas — tuo pasipriešinimu Lenkijos darbo žmonės priešais Lenino doktrinos nepajudinamą kompartijos privilegiją darbo klasei atstovauti, vadovauti, jos vardu valdyti ir spręsti pastatė Markso doktriną, kad darbo klasės jėga neįveikiama. Tad Lenkijoje įvyko Markso doktrinos kolizija su Lenino doktrina. Įvyko ne teorijoje, o gyvenime. Dėl to ta Markso - Lenino dvikova ir sujaudino pasaulį, ypač Europą. Pasaulis užkando žadą ne dėl Lenkijos darbo žmonių nuostabios drąsos ir apsisprendimo stoti į labai nelygią kovą su kompartija, bet dėl baimės, kad Leninui, t. y. Lenkijos kompartijai į talką atskubės Brežnevo kariauna, ir Lenkijoje prasidėjusi velniava nežinia kada, kur ir kaip gali pasibaigti. Nors pasak Markso, Lenkijos darbininkai ne ką daugiau gali prarasti, išskyrus savo sovietinius pančius, tačiau Europa gali daug ką daugiau prarasti. Vakarų jautrumą ir susirūpinimą ypač kaitino tos dvikovos eiga, kuri rodė, kad Marksas ima viršų ir Leniną guldo ant menčių. Lenkijos kompartijos pirmininkas Gierekas jau rugpjūčio 24 pašalino kelis savo bendradarbius — 6 politinio biuro narius, ministrą pirmininką, komunistinių profsąjungų bosą — ir pažadėjo profsąjungų vadovybės demokratinius rinkimus. Tam manevrui nepavykus, rugsėjo 5 krito pats Gierekas, ir naujoji kompartijos vadovybė nusileido darbininkų reikalavimam dėl laisvų profsąjungų, laisvės streikuoti, laisvės politiniams kaliniams, dėl spaudos ir žodžio laisvės. Maskva pyko, rodė savo kumštį, bet į dvikovos eigą jėga nesikišo. Toks Sovietų Sąjungos santūrumas turėjo remtis labai rimtais motyvais, kurie svėrė daugiau už leninizmo doktrinos paaukojimą ir už kompartijos prestižą. Politiniai entuziastai Vakaruose optimizmo priepuolyje net pradėjo tikėti, jog Lenkijos įvykiai galį būti pasikeitimų pradžia. Esą visoje sovietinės imperijos erdvėje sovietų satelitiniai statytiniai jau dabar einą gulti su baime, kad naktį nebūtų perversmininkų nudobti. Esą pačioje Sovietų Sąjungoje dabartinė sistema vargu ištversianti iki XX amžiaus galo. Pesimistai Kremliaus santūrumą Lenkijos įvykių atžvilgiu laiko tik taktiniu manevru, kai vidaus ir tarptautinė raida diktuoja laikinai daryti žingsnį atgal, kol aplinkybės pasikeis ir įgalins daryti du žingsnius pirmyn.
V
Tolimuosiuose Rytuose aštuntasis dešimtmetis įtvirtino prosovietinius režimus Vietname, Laose ir Kambodijoje, pradėjo Japonijos karinio pajėgumo atstatymą ir atvertė naują Kinijos istorijos lapą.
Indokinijoje JAV kapituliavus, Šiaurės Vietnamas nesunkiai palaužė Pietų Vietnamo karinį pasipriešinimą ir netruko susatelitinti Laoso bei okupuoti Kambodijos. Tačiau Kambodija nekapituliavo. Partizaninis karas tebevyksta. Vietnamo pastatyta Samrino marionetinė vyriausybė pripažinta tik Sovietų Sąjungos ir jos įtakoje esančių vals-bytių, bet visuotinio tarptautinio pripažinimo negauna ir į Jungtines Tautas neįsileidžiama. Jungtinių Tautų nutarimas reikalauja, kad Vietnamas iš Kambodijos pasitrauktų.
Japonija ir aštuntame dešimtmetyje savo taikos sutarčiai su Sovietų Sąjunga nerado abi šalis patenkinančios formulės. Taikos sutarties nebuvimas tačiau nekliūva Japonijos plačiai išvystytiems ūkininiams santykiams su Sovietų Sąjunga. Japonijos taikos ir bendradarbiavimo sutartis su Kinija ypatingai plačiai atvėrė duris Japonijos ūkiniam santykiam su Kinija. Nesitenkindama tik JAV apsaugos skėčiu — aštuntame dešimtmetyje Japonija pradėjo atstatyti savo pačios karines jėgas. Jos išlaidos gynybos reikalams kasmet auga po 7%. Vakarų kariniai ekspertai prileidžia, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje Japonija jau vėl bus karinė jėga.
Didžiausius vidaus ir užsienio.politikos pasikeitimus aštuntasis dešimtmetis atnešė Kinijai. Kompartijoj sprendžiamą įtaką laimėjo nuosaikioji kryptis. Ji vidaus politikoj grąžino ūkiui dalinę privatinę iniciatyvą ir asmens susiinteresavimą, o užsienių politiką aiškiai pasuko į suartėjimą su Vakarų pasauliu. Kinija jaučiasi Sovietų Sąjungos grasinama ir užuovėjos tikisi iš glaudesnių santykių su JAV. Kinija stengiasi stiprinti savo karinį pajėgumą. Pirmąjį branduolinį užtaisą susprogdino ir iki 600 mylių tolumo raketų įsitaisė jau septintame dešimtmetyje. Aštuntame dešimtmetyje jau susprogdino branduolinį vandenilio užtaisą ir pasidirbo raketų iki 7000 mylių tolumo. Vis dėlto Kinijos karinis pajėgumas palyginti su Sovietų Sąjungos kariniu pajėgumu dar yra daug kartų silpnesnis. Tai aiškiai parodė ir Kinijos bandymas (1979) nubausti Vietnamą dėl Kambodijos okupavimo.
Spartesniam Kinijos karinio pajėgumo augimui stabdys yra Kinijos ūkis. Pasak Ross Terrill, Kinija tebėra labai neturtingas žemės ūkio kraštas. Kaimuose tebegyvena apie 90% Kinijos gyventojų, o miestuose tik apie 10%. Jos gyventojų per capita metinės pajamos iki 1000 dol. turbūt bus pasiektos tik šio šimtmečio pabaigoje. Kinijos kaimas dar labai atsilikęs. Jau toks kino būdas — niekad niekur neskubėti. Tai priešingybė japonui. Gal į tai atsiliepia ir skurdus kino maitinimasis. Kinijos dirbamos žemės plotas tesudaro 7% pasaulio dirbamo žemės ploto, o Kinijos gyventojai sudaro 22% pasaulio gyventojų. Kinijos spartesniam su-pramoninimui trūksta ir specialistų. Užsieniuose studijuoja palyginti nedaug kinų. Bet Kinija turi didelius žaliavų išteklius, daug darbo jėgos ir gausybę vartotojų. Trūksta tik kapitalo, transporto ir specialistų.
Kinijos santykiuose su JAV abiejose pusėse jaučiamas netikrumas. Labai staigus juodviejų santykiuose lūžis palankus įtarimam, kad tai tik taktinis ir laikinis manevras, kurio išdavos dar neaiškios. Tas Kinijos ir JAV santykių įtarumas rūpi ir Japonijai, ir Azijos pietryčių valstybėm. Jos supranta Kinijos ir JAV interesų tam tikrą sutapimą ir palaiko juodviejų prasidėjusį bendradarbiavimą. Prisibijo betgi, kad tas bendradarbiavimas netaptų sąjunga ir neaštrintų Kinijos - Sovietų Sąjungos santykių, nekaitintų Sovietų Sąjungos agresyvumo Kinijos atžvilgiu ar nepasidarytų JAV korta prieš Sovietų Sąjungą. Tik tada devintojo dešimtmečio Kinija bus Tolimųjų Rytų padėtį stabilizuojantis veiksnys, o ne grėsmė jos pastovumui.
Tuo tarpu Kinijos politika Taivano atžvilgiu yra labai santūri. Kinija yra pasiūliusi Taivanui savivaldą Kinijos rėmuose, pašto, telefono ryšius, susisiekimą oro ir vandens keliais, bendrą sportininkų ekipą tarptautinėms žaidynėms. Taivanas į tuos siūlymus arba visai neatsiliepė, arba atsakė NE.
Kinijos santykiai su Indija, kai į vyriausybę atėjo Janatos partija, buvo atšilę ir prasidėjęs bendradarbiavimas. Grįžus į vyriausybę Kongreso partijai su Indyra Gandhi, santykiai vėl atvėso ir devintasis dešimtmetis pradėtas su abipusiu nepasitikėjimu bei įtarimu.
Dėmesio vertas faktas, kad Kinijos apsiginklavime tam tikrą vaidmenį vaidina Izraelio gaminami ginklai.
Bus daugiau
E. Marčiulionienė — Pavasaris
|
|
|
|