|
|
MINTYS PRAEIČIAI, LABAI NETOLIMAI |
|
|
|
Parašė Vytautas Volertas
|
Vienerių metų rėmai
Išeivijos gyvenimo įvairumui atskleisti nereikia pilno įvykių sąrašo, kuris savo ilgumu gal net su-nuobodėtų. Žinoma, jame kiekvienas sau rastų ką nors patrauklaus bei girtino, nes šį gyvenimą veda, papildo, koreguoja visi gyvieji, įstatymų nei varžomi, nei verčiami. Tuo keliu atsiranda talkos ir patarimų. Tačiau įnoresniesiems tenka skaitytis ir su nuomonėmis, kurios skiriasi nuo jų galvojimo. Jei nesiderinama, mažėja talka, kyla priekaištai. Pastaruosius išlygina laikas, bet darbui nepakeltos rankos apkarpo pasekmes. Diktatas pakerta žmonių gerus norus. Tvarkos nuovoką praradusi demokratija gaišina laiką ir, prie kiekvieno skonio taikydamosi, darbuose nesukuria savarankaus, nemaišyto stiliaus. Tik visuotiniai pripažintas organizacinis autoritetas, laisvos valios ir vieno tikslo žmonių talkinamas, laimingai išvengiąs kaprizingų spaudimų, bet paklusnus logikai, galėtų daugiausia pasiekti. Su pagrindu džiaugdamiesi tuo, ką turime, šios idealios padėties kol kas palauksime.
Preciziškai dirbąs vertintojas, kad išvestų teisingą balansą, privalo prieš save iš karto matyti visas atverstas knygas. O bendram vaizdui susidaryti užtenka dalinio žvilgsnio į įvykius, jei proporcingai, pagal jų dydį, išryškėja pastangos, vaisiai ir skauduliai. Šiuo metodu čia bus bandoma naudotis.
Praėjusiais, 1980 metais įvyko VI-oji tautinių šokių šventė Chicagoje liepos 6 d. Ji laikoma geriausiai pasisekusia iš visų, nors nieko neatviliojo iš JAV prezidentūros. Ši klaida, mūsų akimis žiūrint, buvo atitaisyta į JAV LB Tarybos sesiją atsiųstų prezidento atstovų.
Pirmasis JAV lietuvių kultūros darbuotojų suvažiavimas sukviestas lapkričio 22-23 Clevelande. Paskaita, keletas pranešimų, simpoziumas ir trijų veiksmų "Čičinsko" operos stebėjimas užėmė abi dienas. Platesnių atgarsių, teigiamų ar pastabinių, kol kas pasklido mažai.
Panašiai minėtinas ir V-asis teatro festivalis, įvykęs Chicagoje lapkričio 26-30 — Vitalio Žukausko humoro vakaras, septyni vaidinimai, žymenų vakaras. Nedaug plačių vertinimų.
Lietuvių fondas baigė sukaupti antrąjį milijoną ir įsibėgėjęs jau į trečią įšoko. Labai svarbus faktas, kultūrininkuose turįs žadinti paskatą.
Iš okupuotos Lietuvos pavojingais keliais JAV atsirado Vladas Šakalys, trumpu laiku spėjęs apkeliauti JAV, Kanadą ir lankytis Madride. Jo misijos, kaip ir Simo Kudirkos išvykos Prancūzijon ir Australijon, pereitais metais politiniam gyvenime stipriai paryškino Lietuvos skriaudą.
Rimo Česonio dalyvavimas Madrido konferencijoje JAV delegacijos sąstate žymi mūsų žingsnį per naują slenkstį — sėkmingą bandymą tapti lygiateisiais piliečiais ne tik įmonėse, jų administravime, miestelių valdybose, universitetuose, bet ir Valstybės departamente. Jau pastatėme kopėčias į paskutinį aukštą. Vliko ir Alto pastangos tos konferencijos metu taip pat sveikintinos.
Jaunimo demonstracija su kun. Kazimieru Pugevičium ir Simu Kudirka liepos 18 Washingtone bei iš jos kilusi byla okupuotai Lietuvai pelnė daug dėmesio net ir tokiuose žurnaluose, kurie politikos bijo (pvz., People). Dėmesio susilaukė San Francisco demonstracijos (VII. 19-20) ir jaunimo naujai rastas Baisiųjų birželio įvykių minėjimo būdas Philadelphijoje (VI.14-15).
Ilgą sąrašą sudarytų 1980 metais išėjusių grožinės literatūros ir mokslo knygų, meno parodų ir koncertų registracija. Kūrėjai bei kultūrininkai, kurių darbas reikalauja uždarumo, lyginant su kiekviename susirinkime besireiškiančiais ir, žinoma, greitos orientacijos reikalingais patarėjais, netingėjo. Todėl jiems — rašytojams, dailininkams, muzikams — paskirta apie 15 žymesnių premijų. Tačiau kiek baugina sunkiai įvykdomas palyginimas: ar šiose srityse prieauglis atsveria ant vyresniųjų besikaupiantį amžių?
Štai didelius skaudulius atvėrė mirtis, pereitais metais užgesinusi daugelį reikšmingų išeivijos žmonių. Tik kelių prisiminimas rodo atvertas spragas. Rašytojai: A. Baronas (IX.7), M. Katiliškis .XII.17). Kunigai: P. Ažubalis VII. 12 . V. Martinkus (XI. 18), P. Juras XI.2] Visuomenininkai: J. Matulionis (1.24), St. Lūšys (XII. 17). Pedagogai: V. Čižiūnas (IV. 10), dr. J. Grinius (XI. 10), I. Ma-lėnas (XII.18).
Spauda mažai rašė apie lietuvių retai kuriamas šeimas ir vaikų krikštynas, todėl šia prasme 1980 metus apkaltiname, geriau ant jų. išėjusių ir negrįšiančių, mesdami dėmę, kaip į savą jaunimą, daug dirbusį, kreivomis žvelgdami.
Sis visko po truputį paminėjimas nelietė darbų, kuriuos visi greitai užmiršta, nors ant jų iškyla didieji pastatai. Pamatai visada nematomi. Tais pamatais yra Lietuvių Bendruomenė, Vlikas, Altas, Balfas ir kiti lietuvių organizaciniai vienetai — jaunimo, visuomeniniai, ideologiniai. Ne kiekvienas yra lygiai reikšmingas, bet kiekvienas pozityvus. Būtų galima sverti atskiras sritis ir bandyti jas lyginti. Tačiau kyla klausimai: ar visi darbai turi aiškius klasifikacijos bruožus, ar visoms sritims taikytini vienodi matai? Norėdami vaizduoti paprastesnį gyvenimą, jį, lyg kaire ir dešine mojuodami, retkarčiais skeliame į kultūros ir politikos puskepalius, tik šie puskepaliai nesiskiria, nes juos laiko abiejose pusėse įsitvirtinę ryšiai.
Tarpinė juosta
Griežta prasme kultūra su politika nesipina. Kultūra apima minties, sampratos, nuotaikų, sugebėjimų, skonio, įpročių ugdymą studijavimo ir lavinimosi keliais bei šio ugdymo išdavų visumą. Politiką sudaro visuomenės valdymosi mokslas su jo pritaikymu ir dalyvavimas jame profesiškai ar mėgėjiškai. Kultūrininkas yra kultūros pažangai pasišventęs asmuo. Politikas — aktyviai politi-kon įsijungęs žmogus, nors dažnai, lietuvių ir kitomis Vakarų kalbomis juo žymime sau naudos siekiantį, beprincipinį visuomenės narį. Gal tai daroma todėl, kad moralinės vertybės politikoje daugelio yra laikomos asmeniškais reikalais. (Some would hold that moral values are subjective... — Political Philosophy, Encyclopedia Britanica, 18 t.). Politikas skiriamas nuo valstybininko (statesman), kuriuo taip pat suprantamas teorinės ar pritaikomosios politikos dalyvis, bet pasižymįs gabumais ir poelgiuose besilaikąs etinių normų.
Ir daiktavardžiams giminingi būdvardžiai neturi artimo ryšio. Kultūringas — išauklėtas, gero skonio, plataus supratimo. Politiškas — politiniu gyvenimu besidomįs, bet ir apsukrus, mažiau paisąs formalumų tiesoje, net suktas.
Tarp šilumos ir šalčio yra plati tarpinė juosta, tiksliai neapribojama, priklausanti nuo aplinkos ir asmens. Tarp kultūros ir politikos taip pat egzistuoja tarpinė juosta, kurią nustato laiko nuotaikos ir žmonių grupių siekiai. (Lenko popiežiaus išrinkimas — grynai religinis įvykis — lenkams yra didelis politinis laimėjimas). Lietuvių išeivija yra priversta veikti šiame tarpiniame ruože. Jai yra paneigtos tikrosios politikos galimybės; be valstybės ji negali turėti politiniame gyvenime dalyvaujančių savų partijų, tik politines sampratas, kurios, betarpiai nesusiliesda-mos su tautos kamienu, stokoja tikroviškumo ir remiasi arba tradicija, arba pamėgdžioja kitų kraštų sroves. Iš kitos pusės, kiekvienas visuomeninis viešas pasireiškimas, kurio metu mūsų išeivija rodo savo vardą (pvz., demonstracijos, net nepolitiniais atvejais pasisakant lietuvių vardu), turi politinių žymių, nes neleidžia pasauliui mūsų pamiršti. Kritiškam momentui kilus, būtų lengviau kalbėti, nes atkristų reikalas aiškintis, kas esame. Save vertinančio lietuvio įsi-spraudimas grynai šio krašto valstybiniuose reikaluose yra ir Lietuvos politinis žingsnis, nes Lietuvos ateičiai JAV poelgiai daug lems. Tad visai suprantama, kodėl LB Visuomeninių reikalų taryba pasirinko šį vardą — mūsų visuomeninio pobūdžio reiškimasis šiandieninėse sąlygose turi ir politinę žymę. O kultūra?
Lituanistinis švietimas nėra tik kalbos mokymas. Jo pagrindinis tikslas — tautinės gyvybės tąsa, gal kada būsianti reikalinga ar bent naudinga Lietuvai. Gerai vertinamas mokslinis darbas pabrėžia visos išeivijos reikšmę ir nejučiomis pakelia svorį lietuvių administratorių okupuotame krašte, kai jiems reikia su Maskva derėtis. Tvirtesni kūrybiniai mostai, tarsi šviesų pluoštai, ryškina mūsų egzistavimą, kuris savaime, yra politika.
Ko nereikėjo ir ko stigo
Darbų vertes turėtų apspręsti ne jų bruožai, bet pasekmės ir tų pasekmių išlikimo galimybės ilgesniam laikui. Reikia mūsiškai suprantamos kultūros ir politikos, vienos nepaneigiant, kitos negarbinant. Nereikia tik laiką gaišinančių žaidimų nė vienoje pusėje. Kultūrinės srities įvykiai yra lėtesni, klaidos iškyla rečiau, priekaištų ateina mažiau, vaisiai negenda, tad kultūrininkai retkarčiais mano, kad jų aikštelė yra aukštėliau už kitas. Visuomenininkams ir politikams prisieina vaikytis progas, skubėti, kartais net neapgalvotai prabilti. Jų pastatėliai, net imperijos, trupa. Ar jie ne varguoliai, ar ne žemesni?.. Bet tautos likimas, kurio apsprendime ir jie reikalingai dalyvauja, yra brangesnis už garsiuosius flamandų paveikslus, gerai išlikusius, tik retai flamandų lankomus, nes jie beveik neišliko.
Veikla, kurios mums nereikėjo pernai ir ateity nereikės, nepriklauso nei kultūrai, nei politikai. Tai virvės tempimas per nešvarų klaną. O kojas sušlampa abiejose pusėse stovintieji. Vliko, Alto ir LB nesantaika beveik nieko esminiai nesugadino, tik atėmė eleganciją darbuose, štai ko visai, visai nereikėjo.
Teko matyti du numerius vienos partijos CK savo nariams siuntinėjamo biuletenio. Partijos tikslai patrauklūs, šaknys tvirtos ir siekia labai rimtą praeitį, tačiau biuleteniai pašvęsti vien PLB ir JAV LB pritemdyti, lyg nebūtų kitokių klausimų. Bendruomenių arba joms vadovaujančių žmonių kiekviena nesėkmė, tikra ar tariama, ten perpūsta, pozityvūs darbai paneigti. Tai ne vertinanti opozicinė kritika. Tai puldinėjimas. Bendruomenių vadovybės nėra tobulųjų telkiniai — tarp jų įsiterpia taktinių klaidų, pasitaiko nekantrumo, persivertinimo ir išsišokimų. Tačiau ar akys vien tai temato? Sunkus gyvenimas tų, kurie viskuo bauginasi, kitus gąsdina ir nepastebi nė žiupsnelio šviesos. Tamsios spalvos akiniai keičia vaizdą. Ilgiau juos padėvėjus, keičiasi ir asmuo.
Atrodytų, kad protingesnė pusė turėtų šią tampomą virvę paleisti ir ja nesidomėti. Galima sėkmingai dirbti be didelės meilės iš šalies. Galima nesutarti, bet nesibarti. Ilga nesantaika visus jos dalyvius, net besistengiančius ir besipriešinančius, veda į klaidas ir į apkaltinimą.
Seniai mums reikėjo tvirtesne ranka belstis į šio krašto kultūros pasaulio vartus. Atskiri asmenys prasikrapštė skyles, įsispraudė ir tolokai nukeliavo. Bet tautos ar išeivijos prasme stovime už ribų — mažai žinomi, beveik bespalviai. Net rimtuose mokslo darbuose esame neteisingai išleidžiami arba kreivai minimi. (Pvz., tik išėjusioje 17 ir 18 a. Rusijos istorijoje, LaSalle College, Philadelphia, leidinyje kalbama apie Lenkiją, bet ne apie Lietuvos-Lenkijos valstybę.) Atskirų klaidų taisymas yra sunkus darbas, o kartais ir bevaisis. Nesusidarėme rimtesnio požiūrio šia linkme (neturėjome politikos svetimtaučių kultūrininkų atžvilgiu), nieko nebandėme praėjusiais metais. Žinoma, tai labai sunkus, lėtai vykdomas uždavinys, tačiau jau pradėkime bent kalbėti apie jį.
Vytautas Volertas
|
|
|
|