|
|
Parašė V. V.
|
Rimas Česonis (kairėje), JAV delegacijos narys Madrido konferencijoje, su delegacijos pirmininku Griffin Bell
Rimas Česonis, sąmoningas mūsų visuomenės asmuo, 1976-1979 JAV LB krašto valdybos vicepirmininkas ir dabartinis JAV LB Tarybos bei Visuomeninių reikalų tarybos narys, 1980 m. lapkričio 9 — gruodžio 17 dalyvavo Madrido konferencijoje (Conference On Security And Cooperation In Europe) JAV delegacijos sąstate. Aidams jis atskleidžia keletą savo betarpiškai perduotų įspūdžių.
Būtų įdomu žinoti Jūsų kelią į JAV delegaciją
Sekąs JAV politinį gyvenimą žino dėsnį — už nieką gaunamas tik niekas. Prezidentui J. Carteriui padėjau nuo 1976, susidariau ryšių, atėjo mano eilė atpildui. Buvo keletas progų jam atsiimti, tačiau 1980 pradžioje man kilo mintis, kad, lietuviškai galvojant, dalyvavimas šioje delegacijoje būtų svarbus. Taigi ryžausi pakliūti ir įdaviau savo re-sumė. Liepos 25 Baltųjų Rūmų pareigūnė į namus telefonu pranešė, kad prezidentas prieš porą valandų mane delegacijon skyrė kaip vieną iš visuomenės atstovų. Lapkričio 8 išskridau į Washingtoną. Pernakvojęs viename Valstybės departamento reikalams skirtame bute, ankstų rytą įlipau į karišką lėktuvą ir už 7 valandų atsiradau Madride.
Nematyti lietuvių organizuotų vienetų įtakos
Jos nebuvo. Aišku, vyko patiKri-nimas, gal atsiklausė organizacijų nuomonės apie mane, gal grįžo palankių ir nepalankių pasisakymų, bet paskutinieji nelėmė. Žinau, kad buvo dar du lietuviai kandidatai, tačiau sprendimą darė Baltieji rūmai.
JAV delegacija turbūt buvo gausi?
Pirmininkas, jo pavaduotojas (co-chairman), du pirmininko padėjėjai (deputies), JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms, 14 Kongreso narių, ekonominiai, kariniai, teisiniai ir kitokie patarėjai, įvairūs tarnautojai (Staff members) ir 30 visuomenės atstovų. Jų tarpe du vengrai, armėnas, ukrainietis, čekė, kinietis, lenkas (Polish American Congress prezidentas).
Šešioms savaitėms pasitraukėte nuo šeimos ir iš darbo. Ar vertėjo?
Tuo neabejoju. Keli įvykiai galvon įsirėžė neišdildomai. Mano nuomone, lietuviams buvo svarbiausia JAV delegacijos pirmininko padėjėjo (Deputy chairman) W. Zimmer-mano kalba, liečianti Apsisprendimo principą (aštuntasis Helsinkio baigiamojo akto principas — Self-determination). Šiam klausimui daugiausia ruošiausi prieš išvykimą ir juo daugiausia rūpinausi, Madride būdamas. Esu dėkingas dr. St. Bač-kiui. dr. Br. Nemickui, prof. Krivickui, kun. K. PugeviČiui ir L. Griniui už patarimus bei informaciją. Ypač daug padėjo A. Gečys ir A. Gureckas vertinga medžiaga, kuri nustebino net sunkiai nustebinamą Valstybės departamentą.
Gruodžio 15 apie 6 vai. vakaro Madrido laiku po sunkaus rūpesčio ir įtampos konferencijos salėje nuskambėjo žodžiai, kurių laukiau. Jų klausėsi visų 34 valstybių delegacijos, įskaitant sovietiškąją. Šiurpuliai ėjo mano kūnu, pakartotinai girdint Lietuvos vardą erdvioje salėje. "JAV nepripažįsta nelegalios Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporacijos... Lietuvos diplomato citata... Kalėjimas ir psichiatrinės ligoninės — tai likimas 45 pabaltiečių, pasirašiusių peticiją... Vienuolika dienų nuo šios konferencijos pradžios Antanas Terleckas nuteistas aštuoneriems metams... Tą pačią dieną Julius Sasnauskas nuteistas šešeriems su puse metų..." Tai įspūdis, kurio niekuomet nepamiršiu.
Ar visa tai krito iš giedro dangaus?
Netiesa. Reikėjo daug pastangų. Už nieką gaunamas tik niekas.
Tai didelis mums laimėjimas!
Dar ne viskas. Nepamiršiu savo gero pažįstamo S. Oliver (Deputy chairman) aštriausių žodžių, tartų sovietams, peržiūrint septintąjį Žmogaus teisių principą. Keli JAV delegacijos nariai tuos jo žodžius laikė per daug kietais, o man jie skambėjo gražiausia muzika. "Lietuvių Helsinkio grupės narys, Vytautas Skuodis, yra Vilniaus kalėjime... Cia. šiame sąraše, ne vien žmonių pavardės, popiery surašytos, čia kalbame apie pačius žmones... Milijonai katalikų Lietuvoje yra varžomi... Petras Pliumpa ir Vladas La-pienis nuteisti..." Ypač paskutinis sakinys mane labai sujaudino: "Net ir šiuo metu, mums čia susirinkus, lietuviai, kurie įsijungė į Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimą, laukia teismo."
Pasirodo, spauda šių dienų pasauliui turi didelę reikšmę Labai. Madride daug reiškė dr. T. Remeikio "Opposition to Soviet Rule in Lithuania", JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos išleista knyga. Apsčiai jos (sumokėjo JAV LB) išdalijau įvairių valstybių delegacijom. Vakarų Vokietijos delegacijos narys Frick po savaitės atėjo padėkoti už "itin svarbią informaciją". Labai buvo naudingi politinių kalinių ir psichiatrinėse ligoninėse uždarytųjų sąrašai, paruošti kun. K. Pugevičiaus ir G. Damušytės. Tomas Venclova parūpino vėliausiomis žiniomis pagrįstą ir tik dabar į Lietuvių Helsinkio akto sekėjus įsijungusiųjų sąrašą.
Ar sutikote kitų kraštų žmonių?
Susipažinau su įvairių tautų delegatais ir su įtakingais asmenimis, besirūpinančiais žmogaus teisių organizacijomis, kaip su B. Rustin, žymiu negrų aktyvistu, šių metų Nobelio premijos laureatu, argentiniečių Escarel, Nobelio premija atžymėta airė M. Corrigan, dingusio garsaus švedų diplomato seserim R. Wallenberg, žinoma Amerikos dainininke J. Baez ir t.t. Kalbėjausi su žymiais disidentais — Grigorenko, Alekseyeva, Morozu, Ginsburgu. Iš peties Madride darbavosi ir mūsų rezistentai, Tomas Venclova ir Vladas Šakalys. Ypač šiurpu buvo klausytis dviejų afganistaniečių, kuriuos sutikau vieno priėmimo metu, ir savo rankose vartyti jų atvežtas rusų sviedinių skeveldras. Tai ne skeveldros — tai atskiros mažytės bombelės. Pagrindiniam sviediniui sprogus, pabyra šios atplaišos. Žmogui ar vaikui pakėlus, jos pačios sprogsta. Nuo jų yra žuvę daug afganistaniečių.
Kaip konferencija baigėsi?
Konferencija nesibaigė. Čia vyko tik pirmoji dalis, o jos tąsa bus tame pačiame Madride nuo sausio 27 iki kovo pradžios. Kas tada sudarys JAV delegacijos sąstatą, niekas nežino.
Visada vertinau ir iki šiandien vertinu žmogaus drąsą. Dėl JAV delegacijos parodytos drąsos jaučiu didelę garbę.
V. V.
|
|
|
|