Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. ANTANAS TAMOŠAITIS GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
DAIL. ANTANAS TAMOŠAITIS GYVENIME, LIAUDIES MENO VEIKLOJE IR DAILĖS KŪRYBOJE

POKALBIS SU DAILININKU
 
Antanas Tamošaitis šiais metais švenčia 75 m. amžiaus sukaktį (gimęs 1906.11.15). Dailininkas yra daug nuveikęs lietuvių liaudies meno srityje — Lietuvoje ir išeivijoje. Jis sukūrė savą dailės braižą tapybos ir grafikos darbuose, o taip pat surengė daugiau kaip 20 savo asmeninių parodų muziejuose, dailės galerijose, universitetuose ir lietuvių kultūriniuose centruose. Jo kūrinių yra viešose kanadiečių kolekcijose. Kanados valdžios lėšomis yra susuktas filmas apie Tamošaičių veiklą, ir 10-tį filmo kopijų yra įsigijusios valdžios įstaigos. Už nuopelnus kanadiečių kultūrai Antanas Tamošaitis yra apdovanotas (1967) šimtmetiniu medaliu.

Leiskime pasisakyti pačiam dailininkui apie savo gyvenimą, veiklą ir kūrybą.

Iš Jūsiškės tarmės atrodo, kad esate sūduvis. Pasakykite, kur buvo Jūsų tėviškė?
Mano tėvai buvo Sūduvos-Zanavykijos, Barzdų kaimo ūkininkai. Šeimoje augome aštuoni vaikai, aš buvau vidurinysis. Didoką gyvulių bandą ganydavo samdyti piemenys. Jiems susirgus ar išvykus pas tėvus, tekdavo juos pavaduoti man ar kitiems broliams. "Piemenėlis vargdienėlis" — taip sakydavo sodiečiai. Prisimenu, kad būdavo ir malonių valandų. Kartais gyvulius ganydavome prie rubežių ir susitikdavome su kaimynų saikais. Tada iš molio lipdydavome gyvuliukus, paukščiukus, o iš medžio ar jo žievės darydavome-išsukdavome švilpynes-birbynes. Labai mėgome dirbinėti malūnėlius ir pinti skrybėlėms šiaudines pynes. Ypač rudeniop iš bulvių virkščių ar medžių šakelių susikurdavome ugnį, kepdavome bulves ir   žaisdavome   vaikiškus   žaidimus.

Kaip atrodė Jūsų tėvų ūkis?
Žiemos metu visi mažesnieji vaikai "tupėdavome" šiltose gryčiose ir ypač mėgdavome stebėti per langus žiemos išdaigas. Kiekviename lange pasirodydavo skirtingi šerkšnos raštai, o paskui langus aptraukdavo nepermatoma šarma. Mes, prikišę lūpas prie šarmos, ją atšildydavome ir per mažus skrituliukus žiūrėdavome į sniego pusnis bei pastogėse kabančias žvakes, matydavome, kaip snieguotose šakose šokinėdavo ir linksmai žaisdavo zyliukės ir sniegenos.

Mūsų ūkio trobesiai buvo senoviški apskritų arba kirviu tašytų rąstų. Namų stogai šiaudais dengti ir samanoti. Klėties stogo galuose stiebėsi aptrūniję žirgeliai. Prieklėtis atsirėmęs į keletą rantytų kolonėlių, o tarp jų kiauraraštės tvorelės. Sunkios ir girgždančios klėties durys sudėstytos mozaikine tvarka iš paįstrižų lentelių, šalia durų mažas keturkampis langelis apkalinėtas dantuotai pjaustytomis lentelėmis. Vienoje klėties patalpoje buvo lova merginoms nakvoti, šalia jos marga kraičių skrypia, motinos atsivežtinė. Kitoje klėties patalpoje — grūdų aruodai ir laiptai j antrąjį aukštą. Priešais klėtį augo sena liepa ir obelis, kaitriomis dienomis šeima po jomis pavė-siaudavo, o šienpjoviai dalgius plakdavo.

Ar Jūsų tėvai, ar kas kitas įkvėpė liaudies dailės   ir   tautosakos   pamėgimą?
Pirmieji vaikystės metai įstrigo mano atmintin. Pamenu, kai motina ir seserys vakarais verpė, plunksnas plėšė, vilnas kedeno, tai vyrai vijo virves, suko pančius, darė medpades, o mes, vaikai, pirmojo karo metu, žibindavome vakaro-tojams balanomis. Vakarai praeidavo sekant pasakas, porinant patarles, atspėjant mįsles, dainuojant, kankliuojant ar birbinant. Per mūsų apylinkę keliaudavo senukas "Dėdė Baltrus", kuris mokėdavo šimtus pasakų, legendų ir keistų nuotykių, o taip pat papasakodavo naujausias žinias. Jis mėgdavo lankytis tik tose šeimose, kur būdavo daug vaikų. Pavasariui artėjant, gryčioje prie lango buvo pastatomos audimo staklės, o aslos viduryje — didžiuliai mestuvai. Kai tik motina ar seserys metimą užbaigdavo, tai aš pirmasis puldavau į tuščius mestuvus, kad jais pasisukinėčiau. Mes, vaikai, visada padėdavome audėjoms staklėse padavinėti metmenų siūlus, juos veriant į nytis. Dar vaiku būdamas, jau atskyriau keturnyčius nuo aštuonyčių, o dimus nuo parinktinių audinių. Vasaros metu per atlaidus visa šeima gražiai apsirengdavome namie austais drabužiais, merginos prisiskindavo gėlių puokštes, vyriausias brolis pasikinkydavo į "bričką" geriausius arklius, ir leisdavomės dulkėtais keliais į bažnytkaimį. Arkliai su vežimais būdavo pastatomi patvoriais. Jau iš tolo marguliavo stambiais langais, ryšk'ų spalvų arklių gūnios ir pasosčių užtiesimai. Šventoriuje mirguliuodavo moterų namie austi drabužiai. Po pamaldų jos grupelėmis šnekučiuodavosi ir dažnai, viena kitos drabužį čiupinėdamos, domėdavosi,   kaip,  kokiu  raštu  išausta.

Kokie prisiminimai apie pradžios mokyklą ir mokytojus?
Dar prieš pat pirmąjį pasaulinį karą vyriausioji sesuo mane nuvedė į Barzdų pradžios mokyklą. Atsimenu, kad mokytojo pavardė buvo Greimas. Tada dar neturėjau nė šešerių metų. Be to, buvau nedrąsus, mažas, lieknas ir net nepasiekdavau vagio savo apsiaustėliui pasikabinti. Aš buvau labai nustebęs, kai mokytojas paglostė mane ir pasakė kitiems vaikams, kad tai Antanukas Tamošaitukas. Mūsų apylinkėse beveik kiekvienas sodietis gyventojas turėjo pavardę ir pravardę. Mano senelis vis sakydavo "mat, mat", taigi kaimynai jį praminė Mateliu, o mes vaikai buvome Mateliukais. Išėjo taip, kad ir man keistai skambėjo Tamošaitukas. Užėjus pasauliniam karui, mokslas pradžios mokykloje nutrūko, o į karo pabaigą kažkoks vietinis vokietis pasidarė mūsų mokytoju. Pagaliau pradėjo aušti Lietuvos nepriklausomybė, ir į Barzdų mokyklą buvo atkeltas mokytojas Staugaitis, didelis tėvynės mylėtojas. Jis daug mums papasakodavo apie Lietuvos praeitį, tautosaką ir apie lietuvių rašytojus bei jų raštus. Be pagrindinių dalykų, buvome mokomi dainuoti, eilėraščius deklamuoti, vaidinti ir paišyti.

Turbūt gerai pamenate pirmuosius žingsnius lietuvių liaudies dailės srityje?
Prieš vienas Velykų šventes, išsiskirstant keliolikai dienų atostogų, mokytojas paprašė, kad švenčių metu ką nors, pagal savo pasirinkimą, nupieštume ir po Atvelykio atsineštume į mokyklą. Man buvo didelis galvosūkis, ką pagaliau paišyti. Grįžęs iš mokyklos, pamačiau, kad visa mūsų šeima įnikusi margučius-velykaičius marginti. Tuoj pasisakiau, kad mokytojas uždavė ko nors namie nupaišyti. Taip motina ir sako: "Štai imk ir nupiešk sąsiuvinyje keletą margučių raštų! Pradėjau žiūrinėti seserų numargintus velykaičius ir pačius gražiausius braižiau sąsiuvinyje. Iš pradžios ėjosi sunkiai. Brolis tučtuojau iš veršio plaukų padarė teptukėlius, juos dažiau į margučių dažus, spalvotus rašalus ir spalvinau popieriuje. Dar nubėgau pas kaimynus pasižiūrėti jų velykinių margučių; jau sugebėjau juos įsidėmėti ir grįžęs nusipaišyti. Kai atsinešiau į mokyklą tų margučių piešinius ir parodžiau mokytojui, tai jis buvo sužavėtas ir iškabino juos klasės lentoje. Kitą dieną per vieną pamoką mokytojas plačiau papasakojo apie lietuvių liaudies meną. Jis net mums parodė Jaroševičiaus-Basana-vičiaus albumą "Lietuvių kryžiai". Mokytojas mus vis dar paragindavo ir namuose piešti. Metų laikotarpyje mano sąsiuviniuose jau buvo pripieštų juostų, lovatiesių, kiauraraščių medinių tvorelių ir kitokių raštų. Praėjus keliolikai metų, Staugaitis buvo paskirtas Lazdijų-Seinų apskrities pradžios mokyklų inspektorium, o aš jau buvau meno mokyklos mokytojas ir Sodžiaus meno knygų autorius. Taigi Staugaitis pakvietė mane skaityti paskaitą savo apskrities mokytojų konferencijoje apie Lietuvių liaudies meną.

Kokius įspūdžius Jums paliko pirmieji metai gimnazijoje?
Vos sušvitus Lietuvos nepriklausomybei 1918 m., Sūduvos ūkininkai skubėjo savo vaikus leisti į mokslus. Šakiuose atsidarė Žiburio gimnazija, ir ten išlaikiau egzaminus į II klasę. Paišybą mokė geografijos mokytoja. Atrodė, kad ji mėgsta dailę, bet, nebūdama dailininke, mažai ko ir išmokė. Taigi, gimnazijoje beveik nepadariau jokios pažangos paišyboje ir mažai ką tesužinojau iš dailės istorijos. Pagaliau atsitiko taip, kad, keliolikai metų praėjus, ta pati mokytoja įstojo į Kauno meno mokyklą, kurioje aš jau buvau mokytoju. Ji turėjo lankyti mano dėstomą dailės metodikos kursą ir išsilaikyti pas mane egzaminus gimnazijos   mokytojos   cenzui   įgyti.
Gimnazijos mokslo metai prabėgo greitai, ir grįžau vasaros atostogų. Tuoj į mūsų namus atskubėjo pora kaimynų prašydami, kad parengčiau jų vaikus egzaminams į pirmąją gimnazijos klasę. Mano tėvai džiaugėsi, kad esu ne tik gimnazistas, bet ir "mokytojas". Mes, gimnazijos mokiniai, eidami į svečius ar važiuodami į miestelį, su pasididžiavimu dėvėdavome uniformą, o ypač   kepuraitę   su   žvaigžde.

Ar Jūsų apylinkėse dar buvo praktikuojami įvairūs senoviški papročiai?

Atostogoms baigiantis, rengėsi ištekėti mano vyriausioji sesuo Bronė. Jaunasis buvo ūkininkų sūnus iš miškingų apylinkių — Viliušių kaimo. Mūsų šeimoje buvo prisilaikoma senoviško gyvenimo būdo, o ten, iš jaunojo tėviškės, miškų gilumos — gyventojai mėgo dar senoviškesnius papročius. Pagal įsisenėjusias vestuvių apeigas, pirmiausia atsilankė pas mano tėvus ir seserį piršlys su jaunikiu, o po mėnesio atjojo ant balto žirgo kvieslys, apsikaišęs žalumynų vainikais ir persijuosęs juosta. Jo apsirengimas buvo nekasdieninis: aukšta šiaudinė skrybėlė, paįstrižai per petį trinyčiai perrišti platoka dvigijine, rinktinių raštų juosta, po kaklu kilpomis surišta kakla-juostė, kita labai plati juosta rankoje su kvieslio lazdele su daugel kabančių juostelių ir skambalėlių. Mano seserys užrišo savo austas juostas ant kvieslio lazdelės kaip dovanas.

Kas labiau krito į akis per Jūsų sesers vestuves?

Aš dar niekada iki to laiko nebuvau matęs taip iškilmingai apsirengusių vestuvininkų. Ne tik jaunoji, bet pamergės, svočia ir kitos dalyvės pasirodė su kraitiniais drabužiais. Tos vestuvės vyko natūraliai su dainomis, kalbomis, bet nesuvaidinta. Tai buvo tąsa praeito šimtmečio vestuvinių papročių. Kitos mano seserys ėjo mokslus, nekrovė kraičių. Taigi ir mūsų šeimoje su XX a. pradžia išnyko senieji vestuviniai papročiai. Aš tada dar nesupratau, kad visa tai reikia tiksliai užrašinėti. Bet vis vien įsmigo mano atmintin pagrindiniai kaimo žmonių senosios kultūros bruožai: jų dailė, tautosaka, papročiai, dainos. Mokslo metai gimnazijoje greitai bėgo. Įgytos žinios  praplėtė  gyvenimo  akiratį.

Kada pradėjote rimčiau galvoti apie menininko profesiją?
Vis dažniau ir dažniau galvodavau apie pasirinkimą profesijos. Mano mintys sukosi apie vaidintojo ir dailininko užsiėmimą. Žiūrinėdavau pasitaikančias didžiųjų menininkų paveikslų reprodukcijas, jomis gėrėjausi, nes originalų Šakiuose nebuvo. Miestelis neturėjo nei muziejaus, nei galerijos. Dr. A. Steponaitienės namuose su dideliu įdomumu stebėjau dail. A. Žmuidzinavičiaus tapytą gamtovaizdį. Dr. Steponaitienė buvo lietuvių kultūros puoselėtoja. Būdama Šakiuose, ji parašė vaidinimą "Piemenuko gundymas" ir pakvietė mane, patį jauniausią mokinį, vaidinti piemenuko vaidmenį miesto teatre. Ji pati vaidino angelą, o vaistininkas — velnią. Gal todėl ir guodžiausi būti teatralu.

Ar kas nors yra Jums pataręs būti dailininku?
Mūsų šeimoje, be manęs, dar ėjo vidurinius ir kitus mokslus du broliai ir trys seserys. Tėvams atsirado medžiaginių sunkumų mus visus išleisti į mokslus. Aš jau vasaromis uždarbiaudavau su pamokomis ir fotografavimu. Taigi ir apsisprendžiau važiuoti į Kauną, susirasti darbo ir toliau mokytis. Vasarai baigiantis, 1922 m. nuvykau į Kauną, apsistojau Šančiuose pas Jono Valaičio (Vienybės redaktoriaus) tėvus. Aš su Jonu vaikystėje kartu lankiau pradžios mokyklą Barzduose. Didžiausias mano noras buvo pamatyti dailininkų darbus. Sužinojau, kad Rotušės aikštės pašonėje yra Kauno miesto muziejus. Ten nuvykęs, pamačiau Tado Daugirdo surinktus archeologinius rinkinius ir lietuvių liaudies meno eksponatus — senas skrynias, juostas, audinius, margučius, o svarbiausia nemaža tapybos paveikslų, surinktų iš dvarų, sutamsėjusių, apeižėjusių; pamenu vieną kitą ir Tado Daugirdo tapytų paveikslų.

Kaip sužinojote, kad Kaune yra meno mokykla?
Prieš kurį laiką laikraštyje buvau suradęs skelbimą, kad į Kauno meno mokyklą priimami mokiniai tikrais ir laisvais klausytojais. Buvo nurodyta, kad kreiptis į Liaudies namuose esamą mokyklos raštinę. Išvykęs iš muziejaus, susiradau ir Liaudies namus. Raštinėje buvo paaiškinta, kad reikia paduoti prašymus su gimimo metrikais, išeito bendro mokslo pažymėjimu ir gyvenimo aprašymu. Rytojaus dieną mokyklos vadovybei įteikiau reikiamus dokumentus ir sužinojau, kad egzaminai bus maždaug po mėnesio.

Ar sunkūs buvo įstojamieji egzaminai į meno mokyklą?
Atėjo ir egzaminų diena. Prie raštinės durų susirinko ir daugiau jaunuolių — berniukų ir merginų. Iš raštinės išėjo dail. Jonas Šileika. Jis mus nuvedė į paišybos klasę, liepė susėsti, pastatė ant paaukštinimo gipsinę galvą, ją apšvietė ir liepė per trejetą valandų ją anglimi nupiešti. Egzaminų valandos greit praėjo. Piešinius liepė palikti prie lentų, nes buvo nefiksuoti, ir pranešė, kad po poros dienų bus iškabinti prie raštinės durų sąrašai su išlaikiusių egzaminus pavardėmis. Tos dvi laukimo dienos buvo tikrai labai ilgos. Pagaliau vėl rinkomės prie raštinės durų ir sąrašuose ieškojome savo pavardžių. Laimė, radau savo pavardę I kurso sąraše. Po kelių dienų gavau ir pažymėjimą, kad esu Kauno meno mokyklos mokinys. Vieną dieną, man atvykus į Liaudies namus pasiteirauti, kada prasidės naujai priimtiems į mokyklą mokiniams pamokos, pamačiau prie Liaudies namų vartų išsirikiavusius mokinius. Priekiniai laikė tautinę vėliavą. Man buvo paaiškinta, kad vyksta ginčas su Vilkolakiu dėl patalpų ir kad mums mokslas prasidės tik 1923 m. viduryje naujai statomuose meno  mokyklos  rūmuose,  Ąžuolų  kalne.

Iš ko pragyvenote, mokydamiesi meno mokykloje?

Turėjau daugiau kaip pusmetį nelauktų atostogų. Gavau tarnybą finansų ministerijos buhalterijoje — sąskaitininku. Po mėnesio kito ten pat atsirado gerai apmokami antvalandžiai skaičiuoti naujai atspaustiems pirmiesiems lietuviškiems pinigams — laikiniesiems litams. Meno mokyklos rūmai numatytu laiku buvo baigti, ir galėjome pradėti reguliarias pamokas, bet tuo pat metu negalėjau lankyti ir mokyklos, ir tarnybos, nes mokslas ir tarnyba vyko tomis pat valandomis. Iš tarnybos pasitraukiau ir atsidaviau vien mokslui. Susiradau fotografijų retušavimo darbą, pasiimant jį į namus. To darbo pamokė Antanas Samuolis, kuris irgi mokėsi meno mokykloje ir keletą metų retušavimu vertėsi, kad galėtų pragyventi. Buvau tikrasis meno mokyklos klausytojas, todėl buvo privaloma lankyti visus dailės ir pedagoginius dalykus, žinoma, jei rengiesi būti dailės dalykų mokytoju.

Esame girdėję, kad, dar meno mokyklos mokiniu  būdamas, jau  dekoravote  bažnyčią?
Vos įpusėjus mano dailės studijoms, 1925 m.  atsirado  galimumas  dekoruoti  Vandžiogalos miestelio bažnyčią. Buvome susitarę tą darbą atlikti su Juozu Mikėnu, bet jis turėjo išvykti į Latviją. Tada aš vienas padariau dekoravimo eskizus — brėžinius, juos nuspalvinau. Į Mikėno vietą pasikviečiau A. Samuolį, ir abu, nuvykę pas kleboną Mockų, pasirašėme sutartį. Antanas Samuolis buvo vienas iš gabiausių Vienožinskio tapybos studijos mokinių. Darbo dienomis abu išsijuosę dekoravome, o savaitgaliais išvykdavome klebono arkliais, kartais ir dviračiais į bajorėlių dvariukus pasisvečiuoti. Lenkiškai nusiteikusių bajoraičių tėvai labai laukdavo abiejų jaunų menininkų, norėdami "įpiršti", kad jų dukros papozuotų angeliukų galvoms. Būdavo tikrai įdomu pamatyti kadaise buvusių puošnių rūmų savitai išplanuotus parkus-sodus ir kelius su beržų ar liepų alėjomis. Soduose šalia takų vienur kitur stovėjo iš cino lietos skulptūrėlės — klasikinių figūrų kopijos. Dar tebebuvo aplūžę suoleliai ir altankos, kur romantiškai nusiteikusios dvari-ninkaitės skaitydavo romanus ir skirdavo pasimatymus.

Ar, gyvenant Vandžiogaloje, buvo galimumų ką nors pamatyti iš sodžiaus dailės dirbinių?
Visai kiti sodietiški vaizdai pasirodydavo pavažiavus link Kėdainių. Pakelėse aš pirmu kartu pamačiau Vinco Svirskio (1835-1916) išskaptuotas skulptūrines koplytėles, kurių jis yra padaręs apie 200. Kaip kad pasauliniai skulptoriai iš vieno marmuro gabalo iškaldavo visą grupę žmonių figūrų, taip Svirskis iš vieno ąžuolo gabalo išskaptuodavo koplytėlę ir stovylėles. Visi kiti lietuviai dievadirbiai darė atskirai koplytėles ir į jas įstatydavo dievukus. Vincą Svirskį galima laikyti dievadirbių tėvu. Jis taip pat yra pradinin-kas-įkvėpėjas dabartiniams Lietuvos sodiečiams liaudies skulptoriams, nes ir jie iš vieno medžio stuobrio daro paminklus tautinėmis temomis: "Čiurlionio kelias" — Druskininkuose,1 Juodkrantės "Raganų kalno" ansamblis su keliasdešimt paminklinių stogastulpių. Alė Počiulpaitė rašo: "Taigi Raganų kalne stovi ąžuolai, tapę meno kūriniais. Jie kviečia ne tik linksmai paišdykauti, pasigėrėti liaudies meistrų išmone, bet pasinerti į Neringos padavimų, pasakų pasaulį, pamąstyti apie atkaklumą, su kuriuo iš- smėlio ir vėjo buvo atkovota ši žemė..."2

Kaip sekėsi tolimesnis mokslas meno mokykloje?
Užbaigus dekoruoti Vandžiogalos bažnyčią, mudu su Samuoliu vėl grįžome mokyklon. Aš pats meno mokykloje buvau tik pusiaukelyje, t.y. tebebaigiąs bendrąjį skyrių. Yra sakoma: "Kuo tik į mišką tolyn, tuo miškas tankyn". Pradėjau vis
 
ANTANAS  TAMOŠAITIS   Šv. Kazimieras (1976)

daugiau ir daugiau gilintis į dailės kilmę, jos evoliuciją, atskirų tautų dailę, stilius ir t.t. Kai pradedi nugalėti techniškąsias piešinio, tapybos ar grafikos problemas, tai žymiai sunkiau sprendžiasi pačios kūrybos supratimas. Meno mokykloje iš dėstytojų vienintelis teoretikas buvo Ign. Šlapelis. Jis bent dešimt metų skaitė meno istoriją iš užrašėlių. Papildymų teorinėms žinioms surasdavome meno mokyklos bibliotekoje. Aš ten valandų valandas prasėdėdavau, studijuodamas pasaulinių    menininkų    kūrybą.

Kokie pirmieji žingsniai buvo liaudies meno srityje?
Vėl užsibaigė kiti, t.y. 1925/6, mokslo metai.
Sutvarkėme meno mokyklos mokinių darbų metinę parodą. Parodos metu užkalbino mane M.K. Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė ir paprašė, kad užeičiau į galeriją pas jį pasikalbėti. Atvykus į direktoriaus kabinetą, pirmiausia jis pasiteiravo, ar šią vasarą numatau dirbti kokį nors darbą. Atsakiau, kad dar ne. Tada P. Galaunė pasiūlė man vykti į Žemaitiją ir rinkti M.K. Čiurlionio galerijai liaudies meno dirbinius. Esą dar yra pakviesti Juozas Mikėnas ir Rimtas Kalpokas. Direktoriaus manymu, galėtume vykti kartu, bet su kiekvienu bus atsiskaityta atskirai. M.K. Čiurlionio galerija apmoka kelionę, pragyvenimą ir eksponatų pirkimą. Birželio pabaigoje traukiniu nuvykome į Telšius. Aš iš prof. Igno Končiaus sužinojau, kad Alsėdžių, Žemaičių Kalvarijos ir Plungės bei Rietavo apylinkės yra gausios senoviškais dirbiniais. Taigi dviračiais ir leidomės Alsėdžių link. Ties kaimais pasiskirstyda-vome, kuris į kurią sodybą keliausime. Vakarais vėl sueidavome draugėn nakvynės ieškoti. Nė vienas iš mūsų nebuvome žemaičiai. Iš pradžių net buvo sunku susikalbėti, ypač kad sodiečiams nebuvo aišku, ką mes renkame. Vėliau suradome būdus ir bendrą kalbą, pasiimdami su savim vieną kitą senovišką dirbinį ir jiems parodydami.

Koks liaudies menas būdingas Žemaitijoje?
Žymiausias žemaičių liaudies meno turtas tai stogastulpiai, koplytstulpiai su juose esamomis stovylėlėmis. Taip pat gausu kitokių medžio dirbinių, kaip prieverpsčių, kultuvių, šaukšdėčių, šaukštų, klumpių, riešutų spaustukų. Žemaitijoje būta nemažai puodžių, tad buvo išsilikę ir jų darbo molinių indų. Kiek mažiau surinkome audinių.

Kaip Jums patiko žemaičių kraštas?
Žemaitija savo kalnagūbriais man atrodė lyg pasakų, legendų kraštas. Tarp kalnų kalnelių daugybė ežerų, upokšnių, pelkių bei miškelių. Žemaičių sodybos paskendusios medžių gojuose. Tvorų tvoros su vartais ir lipynėmis skiria kiekvieno sodiečio rubežius, ganyklas ir sodybas. O tie istoriniai piliakalniai, pilkapiai ir senkapiai su senoviškais pagoniškais vardais priminė man kadaise skaitytus romantinius istorinius aprašymus. Toji ekspedicija Žemaitijoje visiškai mane pririšo prie sodiečių dailės. Per sekančius dešimtį metų dar daugelį kartų vasaromis vis sugrįždavau į Žemaitiją patyrinėti jos liaudies meną ir juo pasigėrėti. Man berenkant senoviškus namie austus drabužius Žemaitijoje 1935-36 m., mane lydėdavo ir žemaitiškų vaizdų eskizus tapydavo dail. V. Vizgirda. Sužinojęs iš sodiečių, kad netoli Alsėdžių gyvena žymus dievadirbys Varnelis, dail. K. Varnelio tėvas, nuvykau į namus ir nufotografavau patį dievadirbį su šeima. Nuotrauką perleidau   M.K.   Čiurlionio   galerijai.

Atrodo, kad po ekspedicijos Žemaitijoje Jus visiškai įviliojo į liaudies meno rinkimą ir tyrinėjimą?
Sekančiomis vasaromis jau vadovavau liaudies meno rinkimo ekspedicijoms į kitas Lietuvos apylinkes. Viena iš tokių ekspedicijų buvo Biržų apylinkėse. Tai ekspedicijai pasirinkau sumanius ir energingus meno mokyklos mokinius — Vyt. Mackevičių, Vyt. Palaimą, Vladą Norkų ir Aleknavičių. Per porą mėnesių surinkome ir pargabenome į Kauną daugiau kaip tūkstantį eksponatų.

P. Galaunė rašo: "Dar didesnė ekspedicija surengta 1928 m. Jai vadovavo dail. A. Tamošaitis. Ji medžiagą rinko Biržų-Pasvalio apsk. ir gal būt surinktą eksponatą skaičiumi buvo pati gausiausia. Surinkti 11 i pini n1 .ii buvo parodyti vietos gyventojams surengtoje parodoje Biržų gimnazijos patalpose. Paroda Labai pasisekė. Nemaža lankytojų akivaizdžiai pamatė, kokios rūšies liaudies meno eksponatais ją kraštas tortingas, kokius meno objektus reikalinga saugoti ir išlaikyti būsimoms kartoms".3

Kai užbaigėte meno mokyklą. kuria linkme klostėsi Jūsų gyvenimas?
Mano meno mokyklos stndįįos ėjo į pabaigą. Įsigijau dailės dalykų mokytojo cenzą, ir, užbaigus aukštąjį skyrių, buvo paskirtas diploniinis darbas dailininko vardui įsigyti Po savaitės prasidėjo meno mokyklos mokinių snkdrrfias- Tada valdžia pertvarkė meno mokyklos įstatymą ir direktoriumi paskyrė Ig. Šlapelį. Po tas u laimu i pakvietė mane dėstyti dailės metodikų. Be to. bovan išrinktas pedagogų tarybos sekretorium. Tada meno mokykloje dėstė visi senesnieji dailininkai, ėję mokslus Rusijoje, Lenkijoje ir Vakarą Europoje. Tik mudu su dail. J. Mikėnu buvome jauniausi, baigę Kauno meno mokyklą. Kai dar mokiausi meno mokykloje, tai nedaug asmeniškai tepažinojau atskirų dailininkų, meno mokytoją. Bet kai per keletą metų teko dalyvauti posėdžiuose, diskutuoti ne tik pedagoginius, bet ir meno bei visuomeninius klausimus, tai žymiai giliau patinau kiekvieno asmenybę, jo nusistatymą, pažiūras į dailę, o ypač į dėstymo metodus. Į pedagoginį darbą buvau gerokai įsijungęs, nes dėsčiau dailę mergaičių mokytojų seminarijoje Kaune, suaugusių gimnazijoje, o be to, buvau moterų dailės darbų mokyklos inspektorium.

Kas rengdavo liaudies meno parodas Lietuvoje?

Iš pat jaunystės buvau pamėgęs liaudies meną ir ieškojau progų su atsidėjimu ir išsamiai jį pastudijuoti. Įvairios organizacijos rengdavo Kaune kongresus, suvažiavimus. Per tuos susibūrimus būdavo paprotys rengti liaudies meno parodas. Katalikių moterų d-ja 1927 m. surengė lietuvių liaudies meno parodą Kaune universiteto rūmuose, Mickevičiaus gatvėje. Visi liaudies meno dirbiniai buvo surinkti iš sodiečių. Man buvo pavesta tą parodą tvarkyti. Parodoje daugiausia buvo senoviški audiniai: juostos, prijuostės, rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės ir kt. Aš toje parodoje padariau daugiau kaip 100 audinių nuotraukų. Prof. P. Galaunė dalį jų išspausdino leidinyje "Lietuvių liaudies menas", Kaunas, 1930.

Kada pakvietė Jus Žemės ūkio rūmai į jų tarnybą?

Žemės ūkio rūmai nusistatė surengti Kaune 1930 m. didžiulę- žemės ūkio parodą su liaudies meno skyriumi. Prieš parodos surengimą pakvietė mane skaityti agronomų suvažiavime paskaitą: kas yra liaudies menas, ir ką rinkti į parodą. Žemės ūkio rūmų vadovybė susižavėjo mano mintimis ir pakvietė mane ne tik parodą tvarkyti, bet ir nuolatiniu tų rūmų tarnautoju. Žemės ūkio paroda vyko Parodos aikštėje. Liaudies meno skyrius buvo vienas iš turtingiausių eksponatais.

Kokie buvo pirmieji darbai Žemės ūkio rūmuose?
Sudariau išsamų veiklos planą lietuvių liaudies menui ugdyti, tęsiant jo tradicijas ateities kartoms, leisti Sodžiaus meno knygas ir namų pramonės leidinius, rengti kursus namų pramonininkams pasitobulinti jų profesijoje, gerinti jų įrankius, mokyti jaunimą mokyklose, o taip pat rengti paskaitas, parodas, steigti dirbtuves, organizuoti kooperatyvus tiems dirbiniams platinti. Dėstydamas moterų dailės darbų mokykloje ir žemės ūkio akademijoje, iš anksto numačiau gabiausias audimo studentes ir jas pakviečiau į Žemės ūkio rūmų darbą. Pirmoji atėjo Anastazija Mažeikaitė, ir jai buvo pavesta organizuoti audimo kursus po įvairias Lietuvos apylinkes.
Rodos turėjote kažkokių nemalonumų su meno mokyklos   direktorium  I.   Šlapeliu?

Tuo pat metu dar tebebuvau mokytoju ir Kauno meno mokykloje. Numatydamas didelę ateitį taikomajai dailei, pasiūliau meno mokyklos pedagogų tarybai perorganizuoti meno mokyklą, įtraukiant į programą daugiau praktiškų dailės dalykų: keramiką, dekoratyvinę tekstilę, buto įrengimą, pritaikomą grafiką, metalo dirbinius, architektūrą ir kt. Mano planas buvo atmestas. Tada iškėliau tą klausimą spaudoje. Direktorius Šlapelis atliko pastangas švietimo ministerijoje, ir man teko iš meno mokyklos pasitraukti.4 Po daugelio metų buvo padaryta meno mokyklos reforma. Kaune įsteigtas taikomosios dailės institutas, o Vilniuje — dailės akademija.
Anais laikais Kaune buvo kalbama, kad Žemės ūkio rūmai dirba labai svarbų darbą lietuvių tautodailės srityje?

Žemės ūkio rūmų užplanuotas darbas lietuvių tautodailės srityje vyko su pasigėrėtinu pasisekimu. Kasmet Kaune būdavo surengiamos didžiulės parodos tų dirbinių, kurie buvo pagaminami rūmų kursuose. P. Galaunė rašo: "Einu į Žemės ūkio rūmų posėdžių salę, kur išstatyti tų rūmų organizuojamų audimo-mezgimo kursų darbai. Naujas stebuklas! Tasai pats "tulpės" ieškojimas, tiktai kitoje srityje. Daug čia visa ko. Tikrai marguliuoja nuo sienų, stalų, grindų. (...) Reikia tiktai dėkoti Žemės ūkio rūmams už tas pastangas. Jos netuščios, kaip netuščias darbas ir tų kursų vedėjų, irgi savos rūšies užsispyrėlis — dail. A. Tamošaitis".5

Koks buvo pasisekimas parengtų ir Žemės ūkio rūmų   išleistų   "Sodžiaus   meno"   knygų?
"Sodžiaus meno", "Sodžiaus pramonės" ir kitos knygos būdavo greitai išperkamos. Įvairiose mokyklose jaunimas buvo vis daugiau supažindinamas su liaudies daile. Išeiginių, namie austų drabužių iš įvairių Lietuvos vietovių surinkimas ir tautinių drabužių įvedimas buvo vienas iš svarbiausių mano darbų liaudies meno srityje.

Kaip  Lietuvoje  prasidėjo  kilimų  audimas?
Man pirmajam Lietuvoje teko pradėti austi kilimus ir surengti jų parodą Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje 1935 m. Taigi taikomoji dailė prasidėjo su mano ir Anastazijos parodų surengimu Kaune. Apolonija Yaliuškevičiūtė rašo: "Taip pat su Meno Mokyklos aukėtinių veikla siejasi pirmosios taikomosios dailės parodos (1937 m. buvo atidaryta A. Tamošaitienės ir A. Tamošaičio kilimų paroda)".6 Mūsų kilimai būdavo eksponuojami tarptautinėse parodose ir buvo apdovanoti aukso medaliais (1937 m. Paryžiuje, 1938 m. Berlyne, 1939 m. Nevv Yorke). Man buvo pavesta suprojektuoti apie 100 lietuviškų tautinių drabužių ansambliui "Lietuva",7 o taip pat visų tautinių drabužių eskizus Šimkaus operai "Pagi-rėnai".

Atrodo, kad nusistatėte grįžti į dailę, kurios apie šešetą metų mokėtės meno mokykloje?
Po daugelio metų darbo liaudies meno srityje pagaliau apsisprendžiau grįžti į grynąją dailę — grafiką ir tapybą. Nors Lietuvoje, važinėdamas po įvairias apylinkes, prisipiešiau daugelį eskizų, bet vis nedalyvavau parodose, nes nebuvau patenkintas savo realistinio pobūdžio braižu. Gana aktyviai dalyvavau dailininkų organizacinėje veikloje. Kartkarčiais buvau kviečiamas į vertinimo komisijas atrinkti į parodas atsiųstiems dailininkų darbams. Pačią pirmąją jaunųjų menininkų parodą teko man suorganizuoti Kaune, Ateitininkų namų salėje, Laisvės alėjoje, Nr. 3. Parašiau katalogo įžangą, pasirašydamas Meno Centras. Parodoje dalyvavo: R. Kalpokas, B. Pundzius, A. Samuolis, L. Truikys, S. Žukas, H. Naruševičiūtė, O. Draugelytė, A. Kairis ir J. Martinaitis. Paroda įvyko 1930 m. kovo 23 — balandžio 7 d. Kai organizavosi Nepriklausomųjų dailininkų draugija, tai steigiamasis susirinkimas įvyko mano bute Kaune 1930 m. kovo 18 d. Aš buvau vienas valdybos narių.8 Kai Lietuvos valstybė per taupomąsias kasas paskyrė dailininkams dešimt tūkstančių litų premijoms, tai buvo sudaroma vertinimo komisija iš įvairių įstaigų ir organizacijų: Čiurlionio galerijos, meno mokyklos, vyresniųjų dailininkų, jaunųjų dailininkų, taupomųjų kasų, švietimo ministerijos kultūros departamento ir švietimo ministerio, po vieną atstovą. Jaunieji dailininkai įsitikino, kad jiems nebus paskirtos premijos, nes keturi vertinimo komisijos nariai numatomai palaikys senuosius dailininkus. Netikėtai švietimo ministeris Tonkūnas paskambino man į Žemės ūkio rūmus ir paprašė mane, kad aš atstovaučiau vertinimo komisijoje pačiam mi-nisteriui. Tada man beliko prieš parodą aptarti su švietimo ministerijos kultūros departamento atstovu premijavimo reikalą — laikytis vieningos nuomonės abiem švietimo m-jos atstovams, ir vertinimo persvara pasidarė jaunųjų dailininkų naudai. Premijos ir buvo paskirtos: V. Vizgirdai už peizažą, A. Gudaičiui už teatro dekoraciją, P. Augiui už grafiką (medžio raižiniai), J. Bagdonui už figūrinę tapybą ir M. Menčinskui už medžio skulptūrą. Balsams pasidalinus, nepavyko pravesti  skulptūros  premijos  J.  Mikėnui.

Kada visiškai suartėjote su dailės profesija?
Pagaliau netikėtai atėjo proga suartėti su grynosios dailės sritimi. Dail. J. Mikėnas, Vilniaus dailės akademijos direktorius, atvykęs į Kauną, užėjo pas mane į butą ir pakvietė persikelti į Vilnių ir būti dėstytoju dailės akademijoje. Persikėlęs į sostinę, akademijoje susitikau savo draugus: J. Mikėną, V. Vizgirdą, P. Aleksandravičių, M. Bulaką, J. Kuzminskį ir buvusį mokytoją J. Vienožinskį; be to, ir keletą lenkų profesorių. Man buvo pavesta dėstyti: I kurse grafika, perspektyva, braižyba ir dailės dalykų metodika. Taip pat buvau išrinktas pedagoginės katedros vedėju ir pedagogų tarybos sekretoriumi. Lietuvoje karo metu tapydavau gamtovaizdžius aliejiniais, akva-reliniais ir tempera dažais, o taip pat raižiau grafikos darbus linoleume ir medyje. Bet vis buvau nepatenkintas savo realistiniu-impresionis-tiniu tapybos braižu, kurį buvau išmokęs-įpratęs dar meno mokyklos studijų metais. Todėl ir nerengiau asmeninių parodų, o taip pat nedalyvavau bendruose. Daugeliu atvejų eksponavau savo akvareles dailės kooperatyvo salone Kaune.

Žinome, kad Jūsų tapyba ir grafika yra sukurta savitu braižu. Kokia jūsiškė nuomonė apie stilius?

Tapydamas vis ieškojau savito braižo, kuris būtų man mielas ir artimas lietuvių liaudies meno kūribinėms nuotaikoms. Pasiskaitydavau ir pasižiūrėdavau didžiųjų pasaulinių tapytojų ar grafikų, kaip jie yra susiradę savo individualų-asmeninį dailės braižą. Pasirodo, kad daugelis iš jų pradžioje ilgai klaidžiojo. Kiti net vieną pusę savo kūrybinio amžiaus tapė vienu stiliumi, o vėliau perėjo į kitą, nieko bendro neturintį su pirmuoju, pvz., Piet. Mondrian (1872-1944). Pablo Picaso (1881-1973) savo tapybos braižą keitė periodais, buvo net ir negrų skulptūros įtakoje. Paskutiniais metais daug dirbo keramikoje. Nė vienas kitas dailininkas nėra tiek daug keiteliojęs savo dailės kryptis, kaip Picasso. Taip pat buvo tokių menininkų, kurie bemaž kiekvieną savo paveikslą piešė, raižė, spalvino ar tapė vis kitokiu, savo atrastu stiliumi. Toks buvo Paul Klee (1879-1940), vis ieškojęs naujų idėjų, naujų kelių į dailės pasaulį. Meno teoretikai, nagrinėdami dailės kūrinius, išskiria juose keletą pagrindinių dalykų: kūrybinę-estetinę paveikslo vertę, motyvus, kitaip sakant, tematiką, atlikimo techniką, stilizaciją, braižą ir kt. Taip pat nagrinėja dailės darbų originalumą, naujus atradimus arba ir kitų menininkų kūrybos sekimą. Be abejo, pati svarbiausia dailės darbo vertė yra kūrybingumas. Pažvelgę į meno istoriją, matysime, kad į dailės pasaulį yra šimtai skirtingų kelių. Realistai grindžia savo pažiūras, kad tik reali gamta yra visos dailės pagrindas, impresionistai ieškojo gamtos nuotaikų, ekspresionistai teigia, kad kūrybingumas yra ne gamtoje, bet žmogaus galvojime, jo filosofijoje, t.y. tapoma ar piešiama ne kaip matai, bet kaip galvoji. Abstraktūs ekspresionistai visai atmeta bet kokias gamtos formas savo kūriniuose, o tapo tik dėmėmis bei linijomis, kubistai visus realius objektus stilizuoja į geometrines formas. Pasiskaitę dailininkų biografijas, arba autobiografijas, pamatysime, kad vieni menininkai kūrė pagal savo mokytojo nurodymus, sekdami jo stiliumi, kiti pagal iš anksto išdirbtą teoriją, arba, susibūrę draugėn, ugdė kokį nors stilių. Buvo ir tokių, kurie, susižavėję mechaniniais objektais, suformavo ir išugdė specifinį braižą, kaip kad Fernand Leger (1881-1955), kuris parengė abstraktinį filmą "Le Ballet Mecaniąue", kuriame šoko apsirengę robotai. Prieš keletą metų (1968) New Yorko modernaus meno muziejuje buvo surengta didžiųjų dailininkų paroda, kurių kūryboje buvo mechaninio laikotarpio tematika — mechaniniai objektai, kaip susisiekimo priemonės — traukiniai, automobiliai, erdvių balionai, raketos, foto aparatai kinematografijos įrengimai. Ta paroda keliavo per visą Ameriką, ir apie ją išleistas   veikalas   "The  machine".9
 

Ką galvojate apie savąjį dailės braižą?
Labai siaura tų dailininkų pažiūra, kurie nori įtikinti, kad tik jų pasirinktas dailės kelias yra pats teisingiausias ir tikriausias. Kiekvienas menininkas grindžia savo kūrybą savąja filosofija, artima savo prigimčiai, savo gyvenimo būdui ir savo kūrybiniams sugebėjimams. Taigi ir mano pasirinktas dailės kelias yra man prigimtas, išgyventas, įsisąmonintas ir per daugelį metų puoselėtas. Net kitataučiai dailės kritikai, aplankę mano parodas dailės galerijose, muziejuose ir universitetuose, pažymi, kad esu sukūręs liaudišką stilių šių laikų dailės bruožais. Kai kurie dailininkai prisibijo savo dailėje išreikšti nacionalinius bruožus, o kaipgi yra, sakysim, su Mare Chagal (1887), kuris yra vienas iš didžiausių modernaus meno dailininkų, vaizduojąs savo kūryboje rusiškus-žydiškus namelius, žydų kapinių vartus, žydiškus religinius papročius ir t.t. Paskutiniais metais pasidarė populiaru nagrinėti nacionalizmą dailėje. Vienintelis ir didžiausias meno žurnalas "Artscanada" paskyrė visą numerį nagrinėjimui "Art and nationalism";10 jame dešimt žymiausių meno kritikų nagrinėja tautiškumą dailėje. Adomas Galdikas kas kelintame tapytame gamtovaizdyje vaizdavo gryteles, kryžius, koplytėles. M.K. Čiurlionis savo kūriniais įamžino žemaičių kapines, koplytėles, krivių krivaitį su vaidilutėmis, žirgelius, juostų bei audinių raštus. Taigi kreipkime dėmesį ne vien tik į objektus, bet ir į menišką paveikslų apipavidalinimą — kūrybą. P. Galaunė rašo: "Taigi nė mes nenorėkime tučtuojau reikalauti visur kur 'lietuviško stiliaus'. Jis gims, kai ateis laikas, kai mūsų menininkai mūsų liaudies mene pro išviršines savybes pamatys ir vidinę prasmę. Kiekvienoj masėj, kiekvienoj plokštumoj, kiekviename stambesniame bruože, kokios rūšies menas tai bebūtų, prabyla siela, o ją prakalbinti gali tik kūryba".11

Dail. Anastazija Tamošaitienė, Antano Tamošaičio žmona ir uoli talkininkė liaudies meno srityje. Žr. 126 p.

1.    Z. Žemaitytė, 300 kultūros paminklų, Vilnius, Mintis, 1980, p. 224-25.
2.    Kultūros Barai, Vilnius, 1979. 12.
3.    P. Galaunė, Muziejininko novelės, Vaga, Vilnius, 1967, p. 150.
4.    Jonas Umbrasas, Eglė Kunčiuvienė, Lietuvių dailininkų organizacijos 1900-1940, p. 119.
5.    P. Galaunė, Dvi įdomios ir reikšmingos parodos, Lietuvos Aidas, 1932 balandžio 5.
6.    Apolonija Valiuškevičiūtė, Kauno meno mokykla, Vilnius, Vaga, 1971, p. 148.
7.    Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t., "Lietuva" liaudies ansamblis, p. 355.

8.    Jonas  Umbrasas, Eglė Kunčiuvienė, Lietuvių dailininkų organizacijos 1900-1940, p. 101.
9.    K.G.  Pontus  Hulton, The  Machme, The Museum of Modern Art, New York, 1968.

10.    Artscanada, December    1979/January    1980,    Number 232/233.
11.    P. Galaunė, Dvi įdomios ir reikšmingos parodos, Lietuvos Aidas, 1932 balandžio 5.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai