Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LENKIJOS JAUNIMO RŪPESČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. v.   
Pastaruoju laiku yra pastebėta, jog Vakaruose jaunimas vis labiau įsitikina, kad marksizmas nėra raktas, kuris galėtų išspręsti šių laikų problemas. Bet kaip yra Rytuose? Paklausykime, kaip tai aiškina Woj-ciech Pomykalo, žurnalo "Wycho-vvanie" (Auklėjimas) redaktorius ir Lenkijos komunistų partijos ideologinės grupės narys. Štai jo žodžiai:
"Sakoma, kad pastaraisiais laikais Lenkijoje padaugėjo klausimų, į kuriuos marksistai nepajėgia atsakyti. Deja, tai tiesa. Ir štai dėl ko. Marksistinės ideologijos vadai nėra pakankamai įsipareigoję. Ištisus dešimtmečius marksistinė kultūra buvo užleista. Nėra nė vieno mokyklos vadovėlio, kuriame istorija būtų nušviesta marksistiniu metodu. Pradedama tik dabar, ir labai nedrąsiai. Į jaunimo klausimus nemokame tinkamai atsakyti, arba atsakome nepatenkinamu būdu. Žodžiu, esame užklupti nepasiruošę".

Bet kaip prie to prieita?
"Reikia grįžti penkiolika metų atgal, kada kraštas atsidūrė krizėje. Krito gamybos lygis ir atlyginimų vertė faktinai sumažėjo. Tokiame klimate subrendo pirmieji liaudies nepasitenkinimo reiškiniai. Po Danzigo ir Stetino protestų pradėjome 1970 metus, tikėdami, kad Lenkijos ekonominis pakilimas bus labai greitas. Pramonė buvo sumoderninta, padaryta nauji investavimai, atlyginimai pakelti. Partija įsipareigojo duoti butą kiekvienai šeimai. Daugelis jaunuolių pradėjo tikėti, kad jų problemos bus greitai išspręstos. Žodžiu, visą savo viltį sudėjo į partiją. Taip dalykai ėjo maždaug iki 1975 metų. Paskui vėl įvyko gamybos kritimas, pažadai nebuvo išpildyti. Dabar prie maisto krautuvių eilės pailgėjo. Krašto fabrikuose yra dažnai "black-out" (elektros energijos teikimo nutrūkimai), padidėjo skolos Vakaruose. Valstybė turi skirti vis daugiau zlotų reikalingiausių daiktų kainoms palaikyti. Jaunimas dėl to stato klausimus, o mes tik mikčiojame.

„Visai nesidomėdami politika, jaunieji pradėjo iš kaimų plūsti į miestus, norėdami pagerinti savo gyvenimą. Seimo rinkimai ir popiežiaus apsilankymas radikaliai pakeitė tokią kryptį. Pirmą kartą imta rimtai diskutuoti: kas teisingesnį kelią nurodo — Partija ar Bažnyčia. Universitete studentai nuolat man duoda tokį klausimą. Žinau, kad ir Bažnyčios atstovai yra varginami tokiais klausimais. Kai kurie tų klausimų yra labai kategoriški ir į juos duoti atsakymą labai sunku. Jaunimas nori konkrečių atsakymų, o ne tuščių kalbų ir pažadų. Šiandien mes susiduriame su tokia realybe: yra jaunuolių, kurie ieško savo individualaus kelio. Jų problema yra pinigas, pasiekimas gerovės tuoj pat. Kiti ieško savo gyvenimo prasmės Bažnyčioje arba Partijoje. Tokių šiandien yra dauguma".

Ieškojimas naujų atramos punktų, naujos kalbos yra bendra problema visuose išvystytos pramonės kraštuose. Vakaruose, kritus kontestacijos mitams, sugriuvus Lin Piao, Che Guevara, generolo Gap, Marcuse stabams, naujoji generacija pamatė, kad stipriausia ideologija yra nafta, kad pasaulio galiūnai rūpinasi, kuris pagamins stipresnius sviedinius, kad partijos juos nuvylė. O socialiniai skirtumai ne tik pasiliko, bet vis darosi ryškesni. Sapnuotas pasikeitimas neišsipildė. Revoliucinis nirštas, beviltiškoje formoje išsiliejo į narkotikų vartojimą ir terorizmą. Žiauri tikrovė parodė jaunimui, kad jis turi pasitikėti tik savo jėgomis. Tokia privati "iniciatyva" gali atnešti nepramatytų vaisių. Ar vėl bus atkrista į utilitarizmą, ir žmogus ieškos savo dimensijos vien tik turtuose? Jei šitokios kryptys vis labiau išryškėja pastaraisiais metais Vakaruose, kaip yra Lenkijoje? Verta paminėti, kad 93% lenkų yra katalikai ir kad iš 35 milijonų gyventojų 12 mil. dar neturi nė trisdešimt metų, o 3 mil. — dar nepasiekė nė 18 metų.

Šį klausimą bando atsakyti minėtas Pomykalo:
"Mus kaltina, kad mes jaunimą patraukėme karjerizmo viltimi ir ne-įvykdėme savo pažadų. Partija turi daugiau dėmesio skirti jaunimui. Jaunoji karta yra daugiau išsivysčiusi, pasiekusi aukštesnio kultūros laipsnio. Laikui bėgant, nebus galima išlaikyti dabartinės sistemos. Negalima užsidaryti į valdžios pilį ir iš ten komanduoti, visiškai neatsižvelgiant į liaudies reikalus. Be to, reikia atsiminti, kad mes, komunistai, valdome kraštą, kurio dauguma yra katalikai".

Duokime žodį prof. Andrzej Swię-cicki "Inteligencji Katolickiej" klubo (tai viena iš "Znak" grupių) pirmininkui, kuris nepritaria kompartijos linijai. Jis sako:
"Bažnyčia neturi tikslo pakeisti esamą sistemą arba jos vietoje pasiūlyti kitą. Ji nenori imtis vadovaujamos rolės politikoje. Nėra noro įkurti katalikų partiją, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia jau "palaimino" marksistinę ideologiją. Ji laikas nuo laiko įsipareigoja ieškoti išeities, nesukeldama socialinių neramumų. Gyvename laukimo periode. Kai kurie tarptautiniai įvykiai nervina visus. Jaunimas šiaušiasi, socialistinė doktrina nepajėgia eiti lygiu žingsniu su realybe. Visa ekonominė sistema turi būti peržiūrėta. Jaunimo kritika yra aštri, yra daug pasiūlymų, sumanymų".

Pagal Svvięcickį, susidomėjimas politiniais klausimais pagyvėjo 1976 m. po incidentų Radome ir Ursus fabrikuose (tie neramumai kilo dėl valdžios nutarimo pakelti produktų kainas). Pasirodė gana daug įvairių mašinėle parašytų laikraščių — tikras "samizdat" — kuriuos valdžia toleruoja, kartais konfiskuoja. Bet yra ir sunkumų, kai prasideda kratos, tardymai, kalėjimai. Jų redaktoriai yra katalikai, bet drauge ir kompartijos nariai arba anksčiau priklausę studentų ir darbininkų sambūriams.

"Noras pasikeitimų yra visuotinis. Tačiau nedaugelis supranta mūsų geopolitinę padėtį: esame šalia Sov. Sąjungos ir jos karinės jėgos. Yra neįmanoma padaryti esminių sistemos pakeitimų, pvz., valstybinių įmonių srityje. Kita vertus nė disidentai neturi aiškios programos".
Nieko negalima padaryti tarptautinėje plotmėje (1980 metų vasario mėn. partijos VIII suvažiavime Gierekas pasiūlė sušaukti nusiginklavimo ir atoslūgio konferenciją, tuojau atskubėjo iš Maskvos Suslovas ir sudraudė Giereką nuo tokio sumanymo). Jei negalima kovoti su sniego audromis, kurios paraližuoja transportus ir pramonę, nieko nepadarysi. Bet jei dabar vis dažnesni "blackout", jei darbininkai vis daugiau praleidžia darbo valandų, jei auga jaunosios kartos apatija, kaip galima tikėtis, kad Lenkija nugalės sunkią ekonominę krizę? Buvęs kompartijos sekretorius Gierek pasiskubino pabrėžti, kad yra reikalinga socialinė taika. Aiškino, kad valstybė "nepakeičiamai palaikys bendradarbiavimą tarp Bažnyčios ir socialistinės valstybės, kad stiprintų šeimą, kovotų su nemoralumo reiškiniais, gilintų viešosios gerovės ir visuomenės naudos supratimą". Gie-rekas buvo įsipareigojęs mažinti socialinius išeikvojimus, gerinti gyvenimo lygį, remti naujų butų statybą, kurių per daug ilgai laukiama. Bet ar pažadai buvo įvykdyti?

"Butas kiekvienai šeimai" — buvo 1970 metų šūkis, prisimena Pomy-kalo. "Jaunimas to laukė, bet mes nepajėgėme pažado įvykdyti. Ar už tai kalta valstybė? Kalta yra mūsų biurokratija, kuri neveikia, kaip reikiant. Turime vadovų negabių visais atžvilgiais. Tai žmonės, kurie daro karjerą, turėdami kišenėje partijos bilietą. Jie yra kliudytojai, o ne technikai. Reikia griežto valymo, reikia pašalinti negabiuosius. Jei mūsų sistemoje kuris nors ministras klysta, visas kraštas pajunta. Šiandien butų pareikalavimas yra labai didelis, ir mes nepajėgiame jų patenkinti".

Kiekvienais metais Lenkijoje yra 320,000 santuokų ir tiek pat naujo buto prašymų. O ką valdžia daro? Atsako Henryk Bialczynski, tuometinis Darbo ir socialinių reikalų viceministras:
"Darome viską, kas galima, bet negalime visko padaryti. Ateinančiam dešimtmečiui turime planą pastatyti pusantro milijono naujų butų, bet jau ir dabar matyti, kad nepajėgsime duoti kiekvienai šeimai buto. O padėtis yra sunki. Iš šimto jaunavedžių 18 gyvena išsiskyrę; 30 — viename kambaryje su tėvais; 40 — neturi savo pastogės." Tai liūdnas reiškinys, bet dar ne viskas!

Pasakoja Eugenia Kempara, Tarptautinės lenkių moterų organizacijos pirmininkė: "Reikia pastatyti butų arčiau darboviečių. Reikia, kad jaunavedžiai gyventų netoli nuo tėvų. Tai labai naudinga tiems, kurie turi vaikų. Sudėtinga problema reikalauja daug pinigų, kurių negali atimti iš pramonės. Reikės daug laiko ir kantrybės".

Bet ne tik laukimo problema. Tas laukimas padaro tai, kad butai yra perpildyti. Jaunavedžių gyvenimas drauge su tėvais ir seneliais yra ne palaima, o nelaimė. Kas iš to seka, pasakoja Boleslavv Gurnicki, 1980 m. Šeimų apsaugos organizacijos pirmininkas: "Nenoras turėti vaikų jaunose šeimose, kurios turi gyventi bendrai su kitais, yra bendras reiškinys. Tačiau šis reiškinys dar yra ne visuotinis, nes gimimų skaičius auga: 1972 m. gimimų buvo 500,000 1978 m. — 660,000, abortai sumažėjo". Oficialiais duomenimis abortų kasmet yra apie 300,000, o neoficialiais — virš milijono. Skyrybos ir girtuokliavimas yra šių dienų skaudžiausios žaizdos. Šiuo klausimu pasisakė Lenkijos vyskupų konferencija, tvirtindama, kad gili moralinė krizė yra dėl to, kad "vyksta socialinio gyvenimo sąmoningas ardymas".
Kulto ministras Kazimierz Kąkol prileidžia, kad alkoholizmas yra viena iš blogybių, kurios slegia lenkų visuomenę. Tačiau, sako jis, "mes negalime įvesti prohibicijos. Daugelis jaunuolių, išrauti iš savo aplinkos, sunkiai įsijungia į naują realybę ir ima girtuokliauti. Mes vertiname šiame klausime Bažnyčios bendradarbiavimą, nes Bažnyčia gali geriau įtaigauti mūsų jaunimą". Bet kokiu būdu Bažnyčia gali čia įsikišti?
Paklausykime, ką sako Šv. Onos bažnyčios klebonas ir episkopato komisijos "Studentų pastoracija" sekretorius kun. Tadeusz Uszynski:
"Mes neturime daug galimybių. Katalikų organizacijos komunistinėje sistemoje uždraustos. Galime remtis tik laisvu dalyvavimu Bažnyčios veikloje, o jis yra gana didelis. Daugelis ateina pasiruošti krikštui, sutvirtinimui ir kitiems sakramentams. Paruošiamuosius kursus jaunimas lanko uoliai. Praėjusiais metais civiliai susituokusių porų po kelių mėnesių 50% jau išsiskyrė. O mes neturime nė vieno skyrybų atvejo". Kun. Tadeusz buvo partizanas, kovojo rezistencijoje. Jis sako: "Jaunimas supranta, kad Bažnyčia eina su liaudimi, mato, kaip kunigai sunkiai dirba drauge su žmonėmis ir taip supranta, kur yra teisybė".

Ar toks vaizdas yra tikras? Su-imant visa, galima drąsiai sakyti, kad Lenkijos jaunimą nevilioja neribota laisvė, kuri išsigema į terorą, į beprasmius streikus ir į išnaudojimą. Nors ir Lenkija kaip ir kitos valstybės, nepajėgė visiškai atsiriboti nuo amerikiečių įtakos, tačiau nesimėtė nė į sovietines avantiūras. Lenkai didžiuojasi, kad jų "technikų ir patarėjų" nerasime nei Angoloje, nei Afganistane, nei Etijopijoje, ir tai, sakoma, esąs Giereko nuopelnas. Tačiau Partija yra užsisklendusi, ir joks pokalbis šalia nustatyto modelio nėra įmanomas. Kompartija džiaugiasi ir giriasi pastaruoju metu susilaukusi 650,000 naujų narių. Bet reikia nepamiršti, kad daugelis renkasi partiją kaip priemonę pasiekti karjerai ir privilegijoms. Laimingo komunizmo ir visuotinės lygybės mitą pakeitė konkretesnis dalykas: trumpu laiku pasiekti kiek galima didesnės gerovės. Kalbantis su jaunimu, išryškėja visuomenės vaizdas, kur "labai aiškus atlyginimų skirtumas, o tai visi pastebi". Jaunuoliai pripažįsta, kad Gierek buvo priešingas kyšiams, negarbingumui, favorizmui, tačiau ir šioje plotmėje kova būsianti ilga ir sunki. Tuo tarpu Bažnyčia pajėgia duoti nurodymų, kaip reikia gyventi. Pop. Jonas Paulius II, pats lenkas, nurodė, kad tarp valstybinio dogmatizmo ir griežto jam pasipriešinimo yra dar kitas kelias. Ministras Kąkol pripažįsta, kad po popiežiaus apsilankymo Lenkijos Bažnyčia sustiprėjo, bet to nepiktnaudžiavo, ir taip išvengta bet kokių konfliktų. Dabar valstybė laiko Bažnyčią "neatskirtina ir integralia lenkų civilizacijos dalimi ir tikisi jos bendradarbiavimo visuomenės pažangai ir statybai". Dėl jaunimo pasirinkimo, Kąkol sako, kad Bažnyčia pirmauja. "Religinis mokymas prasideda labai anksti, dar prieš vaiko mokyklos lankymą". Tie, kurie pasirenka ne Bažnyčią, o partiją, Kąkol manymu, nėra vien oportunistai. "Mes norime apsiginti nuo tų, kurie įstoja į partiją tik tam, kad padarytų karjerą, bet negi padarysi kiekvieno   įstojančio   radiografiją?"

Panašiai tvirtina ir Pomykalo: "Ne visi yra oportunistai, nors partijos bilietu šis tas daugiau pasiekiama. Marksistai, priešingai katalikams, nesirūpina auklėti jaunimo. Esame praleidę naudingą progą. Paimkite valstybinės leidyklos knygas apie popiežių. Jose nerasite popiežiaus kritikos. Vakaruose popiežius kritikuojamas, o Lenkijoje apie tai nė žodžio. Dėl ko? Dėl to, kad bijoma konflikto, bijoma skilimo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Taigi tylima, bet jaunimui to negana".

O tuo tarpu Bažnyčios atstovai sako: "Komunistinė partija prievartauja jaunimo sąžinę, dažnai brutaliai skelbdama ateizmą, kaip vienintelę ideologiją, dažnai drastiškai kliudydama religinį jaunimo auklėjimą".
Atsako Pomykala: "Mokykloje nėra ideologinių išpuolių. 70% mokytojų yra tikintys. Taigi negalėtume suorganizuoti priverstinos laicistinės programos".

O Svvięciski kitos nuomonės: "Mokyklų vadovėliai paduoda iškreiptą istorijos vaizdą. Bažnyčia į tai reaguoja, organizuodama katalikų kultūros savaites, kurias lanko daugelis. Ko nors daugiau negalima, nes ne mes turime mokyklos monopolį".

Po popiežiaus vizito Lenkijoje diskusijos pagyvėjo ir pagilėjo. Jaunimui, kuris pasirenka Bažnyčią, tikėjimas yra ne tik paguodžianti jėga, bet ir gyvenimo taisyklė, egzistencijos pagrindas. Suprantama, kad kitaip ir negali būti: įtikinančio kito pasirinkimo nėra. Tokiems komunizmo pagunda nebaisi. Ministras Kąkol, šio reiškinio svarbą sumenkindamas, kalba apie bendradarbiavimą: "Tiktai bendra veikla galima pasiekti tų rezultatų, kurių jaunimas laukia ir tikisi". Ir abejonėms išsklaidyti dar prideda: "Jei popiežius Jonas Paulius II grįžtų į Lenkiją, kad ir 1982 metais — į Čensta-kavos Marijos paveikslo 600 metų jubiliejų, — mes tik džiaugtumėmės".
J. v.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai