Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SU DALGE KABELIŲ KAIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZIMIERAS BARĖNAS   
IŠTRAUKA IŠ ROMANO

Paslydo koja malūno laiptuose, ir jis skaudžiai trinktelėjo kelią.
Šlubuodamas šiaip taip baigė dieną. Golom-bekas matė, kad jis stengiasi nepriminti tos kojos, ir klausė, kas atsitiko.
—    Viena koja eisi, tai ir vėl pargriūsi, — Golombekas burbėjo nepatenkintas. Jis apžiūrėjo laiptus, kurie ir tądien buvo tokie pat, kaip visada. Gal batų kulnai kalti. Jie nunešioti jau, padilę, ir tie viniukai, matyt, slidūs. Golombekas apžiūrėjo tuos kulnus, kraipė galvą ir stebėdamasis čepsėjo, kad toks patyręs darbininkas sugriuvo. Gal jis atsimena dar pirmąją Ignaco darbo dieną, kai jam painiojosi kojos, jei kalba apie patyrimą. Taip, Ignacas patenkintas, kad jį vertina, o namo šlubavo turbūt dvigubai ilgiau negu kasdien.
—    Šlubas? — Sabakonis nustebo. — Kas gi atsitiko? Atrodai kaip tikras lozorius.

Kelias nubalnotas, jau mėlynuoja, ir ties riešu skauda, ir jeigu jis dar taip šokuos, tai rytoj, žiūrėk, bus po darbo. Eik gulti, berneli, kuo greičiausiai. Sabakonis labiau jaudinasi už jį patį. Jonas, va, atneš tau valgyti, še, dubuo vandens, še, skuduras, mirkyk, dėk, gal per naktį sutinimas atslūgs.

Naktį jis snusterėjo truputį, bet vis prabus-damas dėl tos kojos. Dar labiau ji skauda ir sutinusi, ir, prieš švintant, jis išsiverčia iš lovos. Kur tau — nė nedrįsk priminti tos ligonės, nes tada skausmas pasiekia net viršugalvį, ne tik padą. Keltis ir rengtis ir eiti į malūną jis galėtų, bet kurgi su tokia pope iškentėsi visą dieną? Ir Sabakonis nepataria. Dar labiau ištampysi ir gal dar, žiūrėk, liksi be kojos. O kas tada? Geriau gulk ir lauk.

Tai jis ir guli savaitę ir antrą, o trečios viduryje išdrįsta pereiti kambarį jau abiem kojom. Dar sunku, dreba ta sužeistoji, tarytum po ligos bijodama iš naujo pradėti savo darbą, o Sabakonis drąsina. Stipriau primink ją, pabandyk ant jos vienos pastovėti. Ne, vis tiek nesiseka,
nes jeigu nugriūtų, gal ir tą pačią įskaudintų ir kitoje sumuštų mėlynę, ir jis suprakaituoja ir drimba į lovą.

Tik ketvirtą savaitę baigdamas, drąsiai jau nuėjo į malūną ir, užbėgęs laiptais, prisistatė Go-lombekui. Tas pasižiūrėjo į jį ir plačiai išskėtė rankas.
—    Darbas nebėr, — o kad Ignacas sumišęs tebestovėjo prieš jį, tai Golombekas įsileido į platesnę kalbą. — Aš negali laukti! Aš dienos gali laukti, ne metai.
—    Keturias savaites sirgau, ne metus, pone Golombekai!
—    Keturi savaičiai man kaip metai. Man žmogus reikia kasdien, nuo rytas iki vakaras. Aš turi žmogus, sveiki kojai, — ir Golombekas laukė, kad jis išeitų, ir vėl pradėjo mėtyti rankas ir trūkčioti pečiais. — Nėr, darbas nėr. Eik kitur, gal kojai bus nereikalingi!
Golombekas jau pyko, kad Ignacas dar tebestovi. Seilės jam tiško kartu su pakeltu balsu tariamais žodžiais ir rankų matarojimu. Ignacas traukėsi nuo jo atžagarias. Jei darbo nebėr, jis eis namo, tik nešūkauk, pasiutėli tu. Gerai, gerai, nebėr! Čia pat ir laiptai, ir jis pasisuka į juos ir skuba žemyn. Golombekui jau nė žodžio neprataręs, ir susitinka lipantį aukštyn su maišu ant kupros plačių pečių vyrą, žemesnį už jį, bet tokį, rodos, kuris imtynėse du Ignacus suimtų ramkomis, taukšt, taukšt vieną į kitą, tie sukristų, o jis šyptelėjęs sugriebtų numestą savo naštą ir užbaigtų kilti paskutinėmis pakopomis. Ten gal Golombekas išsišieptų iš džiaugsmo, kad jo naujasis darbininkas toks stiprus: kojai stipri, ir rankai stipri.

Prie malūno durų kieme stovėjo jau pusiau iškrauti Domarko ratai, ir storulis belginis bėris trypčiojo koja, gal nekantraudamas, kad niekas jam neužmauna ant galvos avižų maišelio. Vežikas kilnojo maišus, kad jie stati stovėtų ir būtų patogūs   paimti  tam  naujam  darbininkui.
—    Ig-na-cas! — Domarkas pakėlė galvą. — Kaipgi tavo koja?
—    Koja jau gerai, bet mane atleido.
—    Ar kalbėjai  su  Golombeku?
—    Ką su juo pakalbėsi! Kojai, kojai, ir viskas. Nėr. Tas plačiapetis... — ir Ignacas nebaigė, nes plačiapetis darbininkas išėjo pro duris, šyptelėjo jiems, sugriebė maišą ir dingo malūne. — Man jau baigta. Gal žinai kur nors darbo?
Domarkas trūkčiojo pečiais ir miksėjo. Darbo? Jis pats, va, dar važinėja su grūdų ir miltų pilnais vežimais, tai negali skųstis, o kitam? Jeigu Mirjama atvedė jį pas Golombeką, gal ji ką nors žino. Ne, tik ne Domarkas. Jis tik linki pasisekimo ir tiki, kad susiras koks nors kitas Golombekas, kuris pasigailės Ignaco.

Už vartų Ignacas visiškai išsiblaivė nuo to pasikalbėjimo su Golombeku. Taigi jis dabar be darbo! Sabakoniui jau pora savaičių nieko nedavė, nes kišenėje tik smulkūs sidabriniai ir variniai, kurių neužtektų atsilyginti už kambarį ir maistą. Jis gailisi, kad lyg tyčia neseniai nusipirko batus šventai dienai, o tėvams atidavė, kas liko. Tėvas dažniau sirguliuoja, ir mažiau jau puspūrių Kaušpėdai susilaukia už jo darbą, ir tik bulvės iš savo žemės palaiko juos nealkanus. Jeigu, neduok, Dieve, tos žemės jie neturėtų, tada pakabinkite dantis visi, dideli ir maži! Priimdama iš Ignaco pinigus, motina šitaip skundėsi, ir jos žodžius Ignacas, rodos, ir dabar išgirsta, dideliais žingsniais artėdamas į tiltą ir namo. Ką gi jis dabar nuneš tėvams, kad pats nieko neturi ir dar skolingas žmogui, kuris ir pavalgydina, ir lovą duoda, ir apie sergantį palakstydavo su lėkšte sriubos, su rieke duonos ir su patarimais?

Prieš į jį sužiurusį Sabakonį namie Ignacas taip pat plačiai išskėtė rankas, kaip malūne prieš jį Golombekas.
—    Farfal? Nebėr?
—    Nebėr. Toks storas jautis dabar nešioja maišus.
—    Tai tu tik žiūrėk, kokie velniai! — jau liejo pyktį Sabakonis. — Susirgai ir baigta. Mirjama man dar pasakojo, kad Golombekas geras žmogus. Velnią jis ten geras! Kraugerys ir tiek! Na, palauk! — ir jie sutarė vakare paėjėti iki Mirjamos. Ką ji pasakys apie tą gerą žmogų? Vilčių maža, nes maišus turėjo gi kas nors tampyti, kai Ignacas gulėjo lovoje. Tik Sabakoniui atrodo, kad gal tiktų atleisti Ignaco darbą perėmusį stipruolį. Kaipgi taip? Dirbai, dirbai, šitiek laiko krovei šitiems rupūžėms turtus, o slystelėjo  koja,  ir  tavo  vietoj jau  kitas.   Rupūžės purvinom akim! Gal Mirjama ką nors ir padės, nors jeigu Golombekas pasisamdė stiprų jautį, tai, žiūrėk, nenorės jo iškeisti vėl į tokį ištįsusį liesą. Rankų raumenys Ignaco stiprūs, bet anas storulis ant plačios nugaros gal ir du maišus iš karto suguldytų ir neštų, prilaikydamas abiem rankom.

Mirjama jie rado, bet Golombekas jai džiaugėsi naujuoju darbininku, taip, jo tais plačiais pečiais, tai nebėra ko pas jį vaikščioti. Sabakonis gal net labiau už Ignacą jaudinosi.
—    Kaipgi  jis   taip  be   darbo   sėdės?
—    Pakalbėsiu, gal jis mūsų profesinės sąjungos sekretorium galės dirbti, — Mirjama ieškojo išeities, bet jie visi trys priėjo išvadą, kad toks darbas ne Ignacui. Reikėtų nemaža rašinėti, net ir laikraščiams korespondencijas ir nuolat palaikyti ryšį su nariais. Ne, ne Ignacui tokios pareigos, ir jis net suspėjo pasibaisėjęs nušiurpti, kol Mirjama ir Sabakonis kalbėjo apie tokio    sekretoriaus    pareigas.
—    Kaipgi tu taip be darbo sėdėsi? — kartojo Sabakonis, kai jie iš Mirjamos ėjo namo. — Reikia valgyti, reikia apsivilkti... Gerai, kad nors nerūkai.
Ignacas nesmagiai pasijuto dėl to priminimo apie valgį. Sabakoniui šiuo metu jis iš tikro nereikalinga burna, taip.

Sabakonis namie kasdien kalbėjo ir svarstė, ką reikia daryti. Tuščiom rankom sėdi vaikinas jau septinta savaitė nuo tos dienos, kai susižeidė koją. Jie ir pajuokauja kartais, kad rankų raumenys niekais nueis, jei neduosi jiems darbo, ir ne tik gaila bus, bet paskui dar reiks vargti, kol jie vėl ataugs iki kumščio didumo. Siuvimo maža, tai ir Sabakonio Jonas retai teprisėda prie mašinos — jis įsitaisė kažkokiu organizatorium, Feliūtės padėjėju. Tėvas truputį pamoko Ignacą laidyti ar ką nors atsiūlėti. Siuvėju išmokti reikia daug laiko, ir nėra noro siūlyti pasispausti,  nes  pats   Sabakonis  vos  išsiverčia.
—    Jei ne ta ožka, tai turbūt badautume, — pajuokauja jis, kai gerai nusiteikęs, nes jos pieno kasdien pusę litro dabar parduoda netolimam kaimynui, kurio gimnazistė duktė palinkusi į džiovą. Sirgti ji dar neserga, bet tokia liesutė ir rytais pakosėja. O jei Sabakonis pritrūksta pieno sau, tai parduotuvėje nusiperka pigesnio ir už tuos jam atliekančius centus paglosto pamelžęs savo žiląją raguotę. Kai jis papasakojo apie tą pieną Feliūtei, ji pajuokaudama išvadino Sabakonį kapitalistu, kuris  išnaudoja žmones.
—    Jei turėtum pulką ožkų, tai tikrai, matyt, gyventum kaip kapitalistas, nežinotum, kur pinigus dėti, — Feliutė išdrožė jam. — Kaipgi jos vardas,   tos   tavo   maitintojos?
—    Cibė.
—    Prastas vardas! — nupeikė Feliūtė.
—    Taip vadino moteriškė, iš kurios pirkau, taip ir aš vadinu, — teisinosi Sabakonis.

Pasikalbėjimas su Feliūte užkūrė Sabakonį, ir jis pradėjo kamantinėti sūnų, kad tas jam pasakytų garsių moterų vardų. Ne, ne kokių nors bobelių, bet revoliucionierių moterų. Dabar šauki ją: Cibe, Cibe, ji atgrįžta į tave galvą ar ateina. Turbūt ateitų ir kitaip šaukiama, tik duok jai šieno ar parodyk kibirėlį, kai eini melžti. Garsių moterų? Jonui jis iš karto nepasakė, kam tie vardai reikalingi. Tu jam tik pasakyk, turbūt žinai. Sūnus pagalvojo, pavartė savo užrašus ir brošiūras ir atpylė tėvui, ką buvo mokęsis darbininkų kursuose. Klara Cetkin, Nadiežda Krupskaja, Aleksandra Kolontai. Tiek jis tuo metu surado  atmintyje  ir užrašuose  tų  garsių  moterų.
—    Ką gi, tėte, krikštysi? — dar paklausė.
—    Ožką.
—    Ar pasiutai? Girdi, Ignacai, ką tėvas sugalvojo? Matai, kam reikia vardų! Dabar suprantu. Feliūtei Cibė nepatiko. Žiūrėk, jei ožką pavadinsi Klara ar Nadiežda, tai Feliūtė jau visą gyvenimą nekalbės su tamsta. Saugokis! Feliūtė įsižeis mirtinai. Ožka Klara! Cibu, cibu, Klaru-te... — ir sūnus tol pailsdamas kvatojosi, kol supykęs  tėvas jo  nesudraudė.

Iš sūnaus juoko tėvas suprato, kaip šįkart nepataikė. Jeigu Jonas prasižios Feliūtei, tai jau du kvatosis iš jo nepasisekimo, ir tada nors į žemę lįsk. Feliūtė taip pat kartais aštrų liežuvį turi.
—    Gerai, nukalbėjom, bet tegu būna tarp mūsų, — paprašė jis sudraustą sūnų.
—    Nebijok, nesakysiu. Ne aš ir nukalbėjau, po teisybei, o tamsta.
—    Sakau, tegu būna tarp mūsų, — tėvas pakeltu   balsu   jau   reikalavo.
—    Tegu būna. Aš gi jau pažadėjau.

O Feliūtė, kai tik ateidavo, vis prisimindavo Ignacą ir apgailėdavo, kad dar niekas nesuranda jam darbo. Mirjama ieško, ir ji pati klausinėja ir klausinėja, bet kur tu, žmogau! Darbai nesimėto. Gal kur nors kaime tolėliau nuo miesto ir gautum padieniu pas ūkininką, tik reikia nutaikyti laiką. Kabeliuose ji buvo net kelis kartus, bet su ūkininkais neturėjo jokių reikalų — jai rūpėjo samdiniai. Dar ūkininkas Kemeklis, sako, tiek buvo įpykęs dėl jos užeidinėjimo į kaimą, kad net grasino pašaukti policiją ir klausinėjo samdinius, kaip Feliūtės pavardė. Jo samdinė mergiotė, prisiklausiusi Feliūtės, pasidarė, girdi, nebesukalbama, ir jeigu Ignacas nueitų pas tokį šieno pjauti, tai skaudu būtų net iš šalies žiūrėti. Pasiutęs išnaudotojas! Išklausęs pasakojimo, Sabakonis dar prideda: kraugerys. Savo tą mergiotę per visą žiemą jis išlaikė šaltoje klėtyje, nes prieš ją tarnavusi kita, naktimis pro miegus kartais sukalbėdavo ir trukdydavo, sako, per dieną nuvargusiam šeimininkui gryčioje ramiai pasilsėti. Jei šitaip žmogų šaldyti neteisinga, tai arba ji išeina, arba leisk kamaron, ir nieko nepadėjo Kemeklio prašymai miegoti klėtyje nors iki rudens. Leisk tuoj pat, nuo tos dienos! Pro miegus ji nekalba, ir tu gali sau knarkti iki valios, aš neprabudinsiu. Kemeklis sutiko, bet kas gi čia, ar jau samdinės mergos jam įsakinės? Kai jis išsiaiškino, kad Feliūtė pamokino merginą pareikalauti sau šiltesnio guolio, tai pradėjo kalbinti savo kaimynus padėti jam sutvarkyti tą skrybėlėtą agitatorę. Ar tai ir pasiduosiu, geruoju? Pakalbintieji kraipė galvas, trūkčiojo pečiais ir miksėjo, nes, matyt, pasikeitė laikai, ir samdinio šaldyti negalima, tai ko čia dabar spurstėsi? Dirba žmogus tau ir dar už nekokį atlyginimą, tai duok jam pavalgyti ir nevaryk į šaltį miegoti, būk žmogus!

Ignacas ir išėjo į Kabelius, išsiklausinėjęs, kuris to Kemeklio kiemas, kad netyčia neužgriūtų pas patį bjauriausią. Feliūtė dar jam patarė:
—    Eik pirmiausia pas Urbą, Stasį Urbą, nes kaime gyvena dar ir Dominykas. Dešinėj kelio pusėj ketvirtas kiemas. Tas žmogus prie padorumo, samdiniai juo patenkinti. Jei jam darbininkas nereikalingas, gal kitą ūkininką nurodys.
Sabakonis rytą prikėlė jį anksti. Še, užkram-tyk, užliek ožkos pienu savo kąsnius ir drožk. Jei siūlys už darbą ne pinigais, o grūdais — gerai, imk. Ką tik duotų — neatsisakyk, sunaudosiu.. Net ir ožkai šienas Sabakoniui į gerą išeitų, nes matai, kad ji nuolat me-e-e ir me-e-e, tikra besotė,  nors  ir ne  Jurgė.

Pasibeldė jis į Urbo duris, kai saulė dar tebuvo vos išlindusi iš už žemės. Urbas nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų ir atgal. Ak, moki rugius pjauti, užaugai ūkyje netoli Pavandenės pas Gasiūną? Vieta nežinoma, bet Pavandenė lyg ir girdėta. Gerai, imk, va, įrankį, ir judam į lauką. Bernas stos pirmuoju, Urbas antruoju, o Ignacą leido paskutiniu.

Pirmieji barai Ignacui buvo nesmagūs. Ką, ar jis primiršo, atprato, ar reikia tik smagiau išsijudinti? Valanda kita, ir jis taip įsismagino, kad rėžė Urbui vis arti kulnų.
—    Neįkirsk man į koją, berniuk, — juokavo Urbas. Kur jis įkirs, jei paskui Urbą gi eina dar
 
žmona ir griebia, ką jis nupjauna? Jei kas galėtų bijoti ir skųstis, tai tik Urbienė, nes jai arti kulnų čeksi Ignacas. Kai jie stojo po pietų vėl prie rugių, Urbas, taip pat pajuokaudamas, vis dėlto pasiūlė: — Bijau, kad tu man nešniokštelėtum dalge. Tu toks greitas. Susikeiskim vietomis!

Ignaco bare rugius rišusi toms dienoms pasamdyta pakumpusi moterėlė net išsižiojo dėl tokio pasiūlymo.
—    Su visam nuvarysit mane nuo kojų, gas-padoriau!  —  pasiskundė ji.
—    Nenuvarysim, tetulyt, nebijok, nenuvary-sim. Kurgi mes galim nuvaryti? Išvarom pradalgę iki rėžio galo ir vėl, matai, grįžtam. Niekur nenuvarysim,  vis  čia  pat  ir čia pat.
—    Taigi, gera pasakyti, — dar bambėjo moteris.
—    Gera pasakyti, gera ir padaryti. Po truputėlį, iš palengva, visi kartu, pabaigsim, atsitiesiu, ir nė nepajusim, kad viskas jau gubose, o paskui daržinėj, ir valgysim sau skanią duonytę pasigardžiuodami.

—    Matau,  kad  užkalbi  man  dantį.
—    Ar skauda, jei taip sakai?
—    Danties neskauda, bet strėnos tai kęs sopulius.
—    O ką gi padarysi!

Baigė jie rugius. Ignacas tas dienas namo nėjo — šiene miegojo. Urbui jis patiko.

—    Jei netingėsi, ateik padėti prie vasarojaus, tai ilgiau pašmaikštuosim, — ir jis neslėpė pasitenkinimo, kad turėjo porą papildomų rankų, kurios pačios pasisiūlė. Kiti dar tebepjauna, o jo visi rugiai gubose, ir jis spėlioja, kada bus galima vežti. Ir atsilyginti nepagailėjo, matyt, tikėdamasis, kad Ignacas gal ir dar ateis padėti. Storų lašinių puspaltę atnešė jo žmona, truputį apdžiūvusį sūrį, gniužulą sviesto. Pasiūlė ir kepalą tik prieš pat rugiapjūtę keptos duonos. Ar imsi, girdi? Tiks su lašiniais. Taip, labai tiks, ačiū — paėmė Ignacas.

—    Tik atnešk krepšį, — Urbienė priminė jam ir kartą ir kitą, ir jis suprato, kad jie lauks. Gerai, jei jis padirbės ilgiau, pinigų gal nelabai ką, bet rugiais — taip. Jeigu jo šeimininkas laiko ožką ir neturi jai šieno, kaip Ignacas pasakojo, gal ir to šiek tiek ištaikytų. O kopūstai, matai, kokie gražūs darže? Jeigu vežtų šieną kada nors rudenį, kai daugiau laiko, užmestų ir keletą kopūsto galvų. Ar Ignacas mėgsta tokį valgį? Kaime augęs, kurgi ne!

Išsiskyrė jie tąkart, lyg seni pažįstami, ir Sabakonis iš pradžių džiaugėsi paviržiu, kurį Ignacas   parsinešė,   bet   neilgai.
—    Kaip piemeniui įdėjo, ir eik namo! Rugius gi pjovei, ne tvorą tvėrei, — bet ir Saba-koniui praėjo piktumas. Ir sviestas, ir sūris pinigą kainuoja. Lašinius jis ir pakvėpina, ir pa-kilnoja, spėliodamas, koks galėtų būti jų svoris. Ir duonos didelis kepalas, dar ir jos skonis toks, lyg būtų kmynų dėta, nors jis kramtydamas kol kas nė vieno neperkando. Tas duonos skonis, matyt, padėjo išgaruoti jo piktumui, nes, kai Kabelių kaimo Stasys Urbas turėjo jau pradėti pjauti vasarojų, Sabakonis paklausė: — Tai ar eisi? Vis, žinai, šis tas. Ožka ir šieno skaniai pakramtytų, jei sakai, Urbas galėtų atvežti. Viskas už gera išeitų, — ir Sabakonio džiaugsmas tarytum kėlė aukštyn Ignacą. Eis jis, o kaipgi, ir tegu Cibė pamekens, kai pamatys to iš Kabelių atvežto šieno kuokštą prie savo snukio tvartelyje, Ir Urbo, to paties Stasio, kuriam jis rugius pjovė, ir Urbienės veidai, va, kokie linksmi, kai su tuščiu jų krepšiu Ignacas pasibeldęs vėl įžengė trobon. Dantis rodė ir bernas, kuriam paskui kulnus rugių lauke dalgę leido Ignacas, ir ištiesė pasisveikinti didelę savo ranką, ir iš kažkur tuo metu įbėgusi mergina, pamačiusi jį, net paraudo, tarytum anom dienom jis būtų jai vienai į ausį prikalbėjęs kokių nors karštų žodžių, kurie dabar atgijo ir iš naujo ima kaitinti.

—    Eisim? — Urbas dar pasitikrina, ar jis tik jų krepšį atnešė, ar pasiruošęs imti į rankas dalgę. — Gerai, — sako jis, kai Ignacas linkteli galvą, ir dar žvilgteri į langą, lyg būtų šiandien dar nepasitikrinęs, koks oras. Apsiniaukę, pilka nuo pat ankstaus ryto, gal dėl to niekas ir neskuba. Tuoj pusrytis, o gal dar saulė bevalgant išlįs, ir pirma diena prie vasarojaus, tai po kampus ir gursta visi suaugusieji, kol pasisotins.

Po pusryčio įsisuka jie laukuose — pjauna, griebia, riša. Taip diena po dienos. Urbas nuolat dėkoja Dievui, kad per pirmąją savaitę tik vieną naktį palijo. Žolės ganykloje gyvuliams užtenka, viskas auga, ir lietus nereikalingas. Jis patenkintas, kad vasarojaus pjovimas greitai eina, ir Ignacą pakalbina pasilikti toms kelioms dienoms, kuriomis jie turi laukti, kol kitame rėžyje labiau pageltonuos varpos. Suūžia kuliamoji, o kai ji nutyla, Urbas ištraukia iš padonginio kūlių — bernas ir Ignacas dabar kuičiasi prie tvarto stogo, kuris vėjo ir laiko labai apdraskytas ir nebesugeba visur sulaikyti lietaus čiūžaus teškenimo, vidury, ana, net balutės telkšojo, kai aną naktį palijo. Pats Urbas išterška į malūną šviežiai duonai prasitrinti rugių. Paskui ir vėl į lauką.

Kiti žmonės, kita tvarka negu Gasiūnų laukuose, bet Ignacas kasdien vis labiau apsipranta. Trys vaikai šitam kieme auga: Jasius, kuris jau gano ir vakarais miegu leipsta prie stalo, Tomas — didelio būrio žąsų viršininkas, kuris vėliau už brolį iškirkina tuos savo ilgais kaklais paukščius ir jauniklius jų paauglius įpėdinius žolės pagnaibyti į pievelę už daržo, ir Viktutė, dar, sakytum, bedarbė, dažnai įsikimbanti ir į motinos sijoną, kai jai iškyla koks nors sunkus klausimas ir niekas kitas nepaskuba duoti į jį atsakymą. Kai ji sučiauška kieme ar lauke, Ignacas tuoj prisimena Gasiūnų Gendrutį, jos vienaamžį, ir žaidimą, kaip pelytė virė košę, o penki laukė atsilošę, ir vienam nebeteko, nes per maža buvo,   ir ji   bėgo   miltelių   vogti.

Urbų kiemo žmonės kitokie negu Gasiūnų, ir daugiau jų, ir laukuose savo rėžiuose kubri-nėja kaimynai dešinėje ir kairėje, vieni čia pat, ir jų pasikalbėjimų nuotrupas girdi, o su kitais tik rankų mojavimais galėtum susišaukti, jei dalge nurėžtum nespėjusiam pabėgti mažam kiškeliui koją ir norėtum pasidalyti naujiena su visu Kabelių kaimu. Gasiūnų žemėje tik tas liūlis Antanas, ir po uošvio mirties visur dabar esanti Teklė, ir Gendručio šen ir ten prakiurstantis balsiukas, ir pakrūmėse reti piemenuko šūktelėjimai. Gal varna dar sukarksės, gal giedrią dieną išgirsi aukštai vieversio čirenimą, gal žvirbliai susipykę sukels trumpą, bet įniršio pilną karą, ir vėl tylu, jeigu vėjas nesuošia savo muzikos, kurią sunku suprasti dėl melodijos neritmiško sudėtingumo.

Darbas Urbo ūkyje Ignacui nutolina Gold-bergo malūną su Golombeku ir miestą. Jis neužmiršta, kad čia padirbės dar kokią savaitę, ir jam pasakys sudie, bet jį trauktų pasilikti, nes tada jau nereikėtų laukti, kur pasiųs Feliūtė ar Mirjama ar Sabakonis, viskas čia aišku, įprasta ir paprasta. O kai Urbas turi berną, tai Ignacui artėja atsisveikinimo diena, ir jis po pietų, kai jie ilsisi, ar vakare dažniau vienas sau prisėda pamurksoti gonke, pastoviniuoja prie vartų ir pasidairo gatvėje.

—    Nu kaip, ar tau patinka čia? — pakalbino tą vakarą jį Albina, Urbų mergiotė, susinešusi į gonką prie šulinio paplautas puodynes ir košdama į jas pieną.
—    Turbūt. Kaimas didelis, laukai platūs. Patinka.
—    Mieste gal gražiau.
—    Kas iš to gražumo? Kai dirbi, nelabai tą miestą ir matai, gal tik šventą dieną.
—    Aš norėčiau gyventi mieste! . .
Baigusi tvarkytis, ji atėjo ir prisėdo šalia Ignaco. Kažkur kinktelėjo armonika, ir jie įsiklausė. Pamanykite, ar tik ne vakaruškos aname kaimo gale? Pati gi darbymetė. Tiesa šeštadienis, rytoj šventė, ir, matyt, jauniems net ir pavargusios kojos kyla, nes armonikos balsas vėl prakiursta ir nutyla. Gal ir ne vakaruškos, gal muzikanto Katino armonika uždulkėjo, nuo Sekminių ligi šiol užmesta ant aukšto, tai sėdi turbūt bernas ir tampo.

—    Einam pažiūrėti, ką? — pakalbėjusi sujuda Albina ir pakyla, nors ji gi ir spėliojo, kad gal ne vakaruškos.
—    Kad ir mes gal apdulkėję, kaip armonika, — Ignacas pataukši rankomis savo švarką ir nerangiai   stojasi.   —  Išvarys   dar.
—    Neisim vidun. Tik iš tolo. Kur čia dabar mes, tik iš darbo sugrįžę! — pritildytu balsu Albina ramina jį, ir jie lėtai nužingsniuoja į vartus, ties kuriais matyti niekieno neužstojamas ruožas dangaus — išrangyti tamsiai mėlyni debesys raudonais pakraščiais. Albina basa, ir už vartų ji tuoj dunksteli kairės kojos pirštais į akmenį ir sudejavusi sustoja apsičiupinėti. Skauda jai. Kelis žingsnius pašlubčioja ir įsikabina Ignacui į ranką. Gatvė tuščia. Vienam kitam kieme, išgirdęs jų kalbą, suloja šuo. Armonikos niekur nebegirdėti, bet jie, pasidairydami į žiburius trobose, artėja jau į Katino kiemą, tuoj jo trobos žiburys atsivers prieš akis. Jau ir kaimo pats galas, Katinas, štai, šitoj troboj, bet langas apmusijęs, ir nematyti, ar jis krapštinėjasi, pasidėjęs ant stalo armoniką, ar sėdi galustalėj ir skaito "Trimitą" ar "Ūkininko Patarėją", nes Albina žino, kuriuos laikraščius skaito muzikantas — kartą, eidama iš bažnyčios, parnešė laikraščius visam kaimui.

—    Grįžtam, — Albina sustabdo Ignacą. — Jei negriežia, tai grįžtam, — ir jie pasuka atgal pro visus kaimo žiburius, pro patamsyje paskendusias trobas ir pro šunų lojimą, kuris prasideda, kai jie pasiekia sodybą ir nutyla, kai jų žingsnių jau nebegirdi to kiemo rudžiai ir margeliai, ir iš naujo pasigirsta kitur ir trečiur iki pat Urbo namų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai