| |
|
|
|
Parašė DR. PETRAS JONIKAS
|
LIETUVIŲ KALBA ADMINISTRACINIAME IR KULTŪRINIAME GYVENIME SENOJOJE LIETUVOS VALSTYBĖJE
 Šią temą, pirmiausia kreipiant dėmesį į praktines dalyko išdavas, galima ir pavadinti: kodėl lietuvių kalba nebuvo oficiali senosios Lietuvos valstybės kalba. Tema ne vien teoriškai įdomi tyrinėjantiems mūsų tautos praeitį, bet ji mums ir gyvenimiškai aktuali. Juk lietuvių tautos sąvokos pagrindinis dėmuo yra jos kalba, kaip vis ir pabrėžiama bent nuo mūsų tautinio atgimimo pradžios.
Dr. Petras Jonikas, kovo 25 sulaukęs 75 m. amžiaus. Apie jį Pranas Skardžius rašė Aiduose 1971, Nr. 3.
Kiek tema svarbi, tiek ji kartu ir sudėtinga, paini narplioti. Problemai tirti dar labai trūkstame paruošiamųjų darbų. Ir tiems paruošiamiesiems darbams vėl reikėtų viso būrio tyrinėtojų, kol galima būtų drąsiau imtis peržvelgti mūsų problemą bendru, sintetiniu požiūriu. O tuo tarpu dar nejaučiame po kojomis tvirto pagrindo, kad galėtume drąsiai imtis nušviesti visus tuos veiksnius, kurie neleido lietuvių kalbai pasidaryti oficialia DLK (Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos) valstybine kalba, jai plačiau įsigauti į kultūrinę sritį, nors ir buvo kiek atvejų tai kalbai pasireikšti ir viešajame gyvenime.
I
Senosios Lietuvos valstybės, DLK pagrindą sudarė etnografinė, lietuvių bei jų genčių gyvenama žemė; ilgainiui prie jos buvo prijungti kelis kartus didesni slavų plotai į rytus bei pietryčius nuo etnografinės Lietuvos branduolio. Tačiau rečiau gyvenami slaviškieji DLK kraštai gyventojų skaičiumi, istorikai mums sako (Liubavskis, Jakubovvs-kis, Wielhorskis . . . ), neką tebuvo gausesni už vad. tikrosios Lietuvos gyventojus.
DLK-je valstybės valdyme tedalyvavo, šalia didžiojo kunigaikščio, aukštesnieji luomai: įvairūs mažesnieji kunigaikščiai, vietininkai, didikai ir kiek vėliau (ypač nuo XVI a. vidurio sustiprėję) žemesnieji bajorai. Ponų taryboje (o vėliau bendrajame Lietuvos-Lenkijos senate) sėdėdavo ir aukštieji dvasininkai.
Etnografinėje Lietuvoje iš senovės buvo kalbama lietuviškai. Kai kurios jos pakraščiais gyvenusios kitos baltų kiltys ar jų dalys (pvz. sėliai, kuršiai) ilgainiui buvo lietuvių asimiliuotos, ir jų palikuonys paskui ėmė kalbėti lietuviškai.
Iš pradžių visi gyventojų luomai etnografinėje Lietuvoje vartojo lietuvių kalbą. Valstiečiai prie savo gimtosios kalbos apskritai pasiliko ir šimtmečiams slenkant, o XIX a., po baudžiavų panaikinimo, jais galėjo pasiremti lietuvių tautinis judėjimas, atgijimas. Tačiau aukštesnysis luomas — bent didikai ir didelė bajorijos dalis — ilgainiui pametė savo gimtąją kalbą, ir DLK-je pagaliau suslavėjo (daugiausia sulenkėjo).
Tas slavėjimas prasidėjo prijungus prie DLK-jos didesnius slavų plotus. Iš pradžių pasireiškė daugiau atskirų didikų bei kai kurių kunigaikščių gudėjimas (daugiausia XV a.). Vėliau, ypač nuo XVI a. vidurio, stiprėja lietuvių diduomenės, bajorijos lenkėjimas, kuris labai toli pažengė XVII a.
Tačiau neteisingai kai kurie slavų (ypač lenkų) istorikai teigia, kad lietuvių aukštesnysis luomas jau XV-XVI a. buvęs nutautęs (sugudėjęs, sulenkėjęs), gal tik kai kuriuos žemaičių bajorus teišskyrus. Yra aiškių duomenų, iš kurių galima spręsti, kad dar bent XVI a. pirmojoje pusėje ir lietuvių diduomenė tebekalbėjo lietuviškai, tą kalbą vartojo savo šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, dr. Abraomas Kulvietis, pasiturįs bajoras, kurio tėvai valdė kelis dvarelius, kilęs iš senos lietuvių bajorų Adaičių giminės, gimęs apie 1510-1512 m. Kulvos dvare, netoli Kauno, buvęs žymus Karaliaučiaus universiteto profesorius, 1545 m. mirdamas Lietuvoje, prašė susirinkusius savo artimuosius, kurie, žinoma, irgi buvo bajorai, kad jie giedotų lietuviškai psalmes, kurias, kaip sako jo biografas T. Wotschkė, "jis pats buvo išvertęs į lietuvių kalbą ir kurių buvo juos išmokęs". Taip pat ir Merkelis Petkevičius, ilgą laiką buvęs Vilniaus žemės teismo raštininku, turtingas bajoras, kurio giminės DLK-je ėjo mažesnių vietininkų tarnybas, antrąją savo žmoną vedęs kunigaikštytę Giedraitytę, irgi gerai mokėjo lietuviškai, nes jis išvertė į lietuvių kalbą ir 1598 m. išleido jo vardu žinomą kalvinų katekizmą (neeiliuotą tekstą). Tas katekizmas, lietuvių literatūros istorikų teigimu, buvęs skiriamas ne vien liaudžiai. Ir plačiai Lenkijos bei Lietuvos jėzuitų istoriją tyrinėjęs S. Zaleskis teigia, kad iki Liublino unijos (1569) ir magnatai Lietuvoje kalbėję lietuviškai.1
II
Tokiomis bei panašiomis aplinkybėmis, rodos, galima būtų laukti, kad lietuvių kalba būtų galėjusi būti ir oficialiai vartojama viešajame DLK gyvenime. Tačiau taip nebuvo.
Pačioje Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje bent valstybės vidaus gyvenime buvo išsiverčiamą be rašto. Bet valstybės plotui didėjant ir prijungus prie Lietuvos branduolio didesnius slavų kraštus, raštas pasidarė būtinas.
Tačiau tam lietuvių kalba nepasirinkta dėl kelių priežasčių. Viena, kad daug kur Europoje tautinės (gimtosios) kalbos nevartota raštui. Pvz. ir lenkai viešajame administraciniame valstybės gyvenime iki XVI a. dar vartojo ne lenkų, bet lotynų kalbą, nors tikybiniam reikalui jau XIV a. ima rastis vienas kitas lenkiškai rašytas tekstas. Antra, lietuvių kalba tada nebūtų buvusi suprantama slaviškuosiuose DLK žemėse. Kaip tik rašto reikalui tada čia lyg piršte piršosi vad. senovės slavų bažnytinė kalba, kuri jau seniai buvo pritaikyta raštui ir rytiniuose slavuose ir čia buvo įgavusi vietinės kalbos elementų. Ta kalba buvo virtusi lyg kokia tarptautine kalba visiems slavams ir visai stačiatikių Europai, panašiai kaip Vakarų Europai tada tarptautine rašto, literatūros bei mokslo kalba ėjo lotynų kalba. Savo reikalui daugiau sintetiškai tenorėdamas šios kalbos vartojimą DLK-je nusakyti, istorikas J. Jakštas taip paaiškina: "Kas lotynų kalba buvo Vakarų krikščionims ir jų valstybėms, tas slaviškoji kalba Rytų krikščionims, jų bažnyčiai ir valstybėms. Iš pradžioje vieningos krikščionybės skilimo dar nykstančios Romos imperijos laikais į vakarinę ir rytinę išriedėjo ir dvi Europos dalys su skirtingomis bažnytinėmis ir kultūrinėmis kalbomis: lotynų ir slavų. Kadangi Lietuvos d. kunigaikštija geografiškai įsiterpė į slaviškąjį pasaulį, tai ir slaviškoji kalba pasidarė valstybine. Ji buvo grynas administracinis instrumentas ir neženklino pačios valstybės slaviškumo (kaip neženklino ir dviejų rumunų kunigaikštijų, Moldavijos ir Valachi-jos, slaviškumo, nors ir vartota ne tik administracijoje, bet ir bažnyčioje iki XV a.)".
Ta slavų kalba iš seniau ir buvo vartojama rytinių slavų žemėse raštui valstybės gyvenime ir turėjo atitinkamą savo terminiją. Juo labiau buvo galima laukti tos kalbos priėmimo oficialiąja DLK kalba, kad raštai pirmiausia ir buvo reikalingi slaviškiesiems DLK plotams, o lietuviai laikėsi politikos slavų žemėse, kiek tik įmanoma, nekeisti tenykštės tvarkos, senovės (starina), įskaitant kalbą ir tikybą.
Ta slaviškoji valdinių raštinių kalba ilgainiui įgavo DLK-je tam tikrą savotišką pobūdį, skirtingą nuo maskvinės rašto kalbos. Ypač etnografinėje Lietuvoje ji buvo paveikta ir lietuvių kalbos įtakos; joje yra keli šimtai iš lietuvių kalbos skolintų žodžių. Kaip kalbinė analizė rodo, etnografinėje Lietuvoje valstybinius dokumentus ta kalba — bent vėliau — rašė ir patys slaviškai moką lietuviai. Todėl Maskvoje, didžiarusių krašte, ši Lietuvoje vartojama rašto kalba tiesiog lietuviška buvo vadinama.
III
Kai kas prikiša, kad dėl slaviškosios kalbos priėmimo DLK raštinėje to meto lietuvių valstybės gyvenimą vairavusieji sluoksniai tuo pačiu įrodą, kad buvo netekę savo etninės sąmonės, buvo nutautę. Iš tikrųjų bent iš pradžių taip nebuvo, ką, pavyzdžiui, ir lenkų istorikai pripažįsta. Nors ir slaviškai rašyti, DLK metraščiai (kaip "Litovskomu rodu počinok") yra aiškiai lietuviškos dvasios, prisisunkę lietuviškojo patriotizmo, kaip tai parodė pvz. kad ir J. Jakubowskio ir Kamienieckio tyrinėjimai. Lietuvių patriotizmą liudija ir garsūs Vytauto žodžiai, 1420 m. pasakyti dėl kryžiuočių pretenzijų į Žemaičių žemę: žemaičiai ir aukštaičiai yra tie patys žmonės, kalbą ta pačia kalba (unum ydeoma et uni homines).
Nors oficialia valstybine kalba tada DLK-je buvo įvesta slaviška kalba, vis dėlto negalima teigti, kad viešajame senosios Lietuvos valstybiniame gyvenime lietuvių kalbai visai nebuvo progos pasireikšti.
Yra net pasakojama, kad Vytautas Didysis norėjęs lietuvių kalbą padaryti valstybine DLK kalba, ja pakeisti slaviškąją kalbą. Tai randame teigiant "Slovvnik geograficzny Kr6lewstwa Polskiego" (V t., 1884, psl. 335), tai yra kartoję A. Bezzenberge-ris, M. Biržiška, taip pat ir apie "Lietuvių tautinę idėją istorijos šviesoje" rašęs D. Alseika. Bet jie visi, rodos, tesiremia T. Narbutu, kuriuo pasitikėti, kaip žinome, toli gražu ne visur tegalime. Pats Narbutas sako, kad Vytautą nuo šio sumanymo atkalbėję kryžiuočiai, pažymėdami, jog lietuvių kalba, būdama pagonių kalba, netinkanti raštui. Sunku pasakyti, kiek čia yra tiesos. Iš tikrųjų, bent jau motyvų, kodėl raštui imta DLK-je oficialiai vartoti ne lietuvių kalba, bet slavų, kaip matėme, bus buvę bene svarbesnių ir kitokių. Be to, jei ir tikrai Vytautas Didysis galvojo apie lietuvių kalbos įvedimą rašto kalba, rodos, būtų daugiau pagrindo tarti, kad jį nuo to atkalbėti galėjo, kaip ir D. Alseika pastebi, labiau jau patys gudai ir lenkai, o ne kryžiuočiai. Dėl to ir M. Biržiška specialiai nenurodo tų atkalbėtojų, o daugiau apibendrinamai apie šį dalyką rašo: "Sako, Didysis Vytautas XV a. norėjęs pakelti lietuvių kalbą viešąja kalba, kiti jį atkalbėję, kad to nedarytų, sakydami, jog tuo žygiu duotų progos įtarti naujai apkrikštytus lietuvius norint grįžti į pagonių tikybą, su kurios liekanomis tiek daug reikėjo valstybės ir bažnyčios valdžiai kovoti".
Tačiau patys didieji Lietuvos kunigaikščiai, bent kurį laiką jau valstybei išsiplėtus ir į slavų kraštus, nebuvo užmetę lietuvių kalbos. Yra žinių, kad Vytautas su Jogaila kalbėjosi lietuviškai. Juodu juk padėjo persakyti tikėjimo dalykus lietuviškai Lietuvos krikšto metu. Be to, lenkų istoriko Smolkos nuomone, Vytautas vieną kitą laišką gal yra diktavęs ir lietuviškai. Vėliau iš Lietuvos valdovų rūmų lietuvių kalba pranyksta. Atrodo, kad Jogailos sūnus Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, iš kurio buvo reikalauta mokėti lietuviškai. Kai tas 13 metų amžiaus jaunuolis buvo iš Krokuvos par-kviestas į Vilnių ir čia 1440 m. Lietuvos ponų paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, lenkų istoriko kronikininko J. Dlugošo teigimu, prie Kazimiero buvę priskirti pareigūnai lietuviai, "kurie jį mokė savo kalbos ir papročių", jei čia "sava kalba" iš tikrųjų reiškia lietuvių kalbą, o ne DLK valstybinę slaviškąją kalbą.
Šiaip ir Lietuvos vidaus gyvenime jau anksti atsirado reikalo valdžios žmonėms griebtis rašto. Turima žinių, kad pvz. 1409 m. Lietuvos pareigūnai duodavo gyventojams raštinius leidimus pereiti kryžiuočių sienai ir nuvykti į tada jų rankose buvusią Žemaitiją, tačiau nežinoma, kuria kalba tie leidimai rašyta. Vargu ar slaviškai, nes kryžiuočių valdininkai tos kalbos greičiausiai nemokėjo, nors, kita grįžus, galėjo jie turėti slaviškai mokančių vertėjų, arba, pagaliau, galėjo rašyti ir vidurinių amžių vokiečių žemaičių kalba, nes Lietuvos valstybės raštinė, susirašinėdama su abiem ordinais, ir šią kalbą vartodavo.
Turime ir daugiau duomenų, rodančių lietuvių kalbos vartojimą viešajame valstybės administraciniame gyvenime. 1492 m. Dancigo pasiuntiniai Vilniuje tarėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu bei Lenkijos karalium Kazimieru ir jo didikais lenkiškai, lietuviškai ir rutėniškai.2 Tad galima manyti, kad juoba DLK Ponų taryboje galėjo būti Lietuvos didikų tariamasi lietuviškai ne tik XV a., bet bent kurį laiką ir XVI a. Platesniems gyventojų sluoksniams skiriami įsakymai, potvarkiai et-mografinėje Lietuvoje turėjo būti bent pranešami lietuviškai. Ir Vilniuje, kur gyventojų buvo nevienos tautybės, pvz. XVI a. valdžia negalėjo nepaisyti lietuvių kalbos. Tuo būdu 1552 m. Žygimantas Augustas, patvirtinęs Vilniaus miesto savivaldybės nutarimą dėl rinkliavų, reikalavo, kad tą nutarimą lovininkai paskelbtų gyventojams lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai (t.y. rutėniškai), "kad visi, kurie klausė, suprastų". Juo labiau lietuvių kalbos vartojimas būtų lauktinas etnografinėje Lietuvoje toliau į vakarus, kur žymiai mažiau tesiekė iš rytų bei pietų einanti slaviškoji įtaka. K. Jablonskis, uoliai tyrinėjęs senosios Lietuvos valstybės dokumentus, yra pastebėjęs, jog nė viename to meto dokumente neradęs jokio pažymėjimo, kad prie kurio nors etnografinės Lietuvos teismo ar kurio nors srities seniūno būtų buvęs nuolatinis ar laikinas kuriam tikslui vertėjas. Iš to jis darė pagrįstą išvadą, kad šių valstybės įstaigų šnekamoji kalba nėra buvusi kuri nelietuvių kalba. Tačiau jau tų įstaigų patys dokumentai buvo rašomi oficialiąja slaviška raštinės kalba, nors ir čia buvo tam tikrų išimčių. Yra žinoma palyginti nemaža lietuviškų teismo priesaikų (ypač XVII a.). Taip pat žinoma kiek kitokių valdinių administracinių raštų, rašytų lietuviškai. Pvz. Jarašius Valavičius, Žemaičių seniūnas ir Upytės valsčiaus laikytojas, 1622 m. yra surašęs lietuviškai taisykles Klovainių parapijos valstiečiams, kurie, žinoma, tik lietuviškai tesuprato.
IV
Tiesiogiai neprisidėjo prie minties kelti lietuvių kalbą viešajame Lietuvos valstybiniame gyvenime ir vad. romėniškoji lietuvių kilmės teorija, ėmusi kurtis ne vėliau kaip XV a. pradžioje ir išpopuliarėjusi XVI a. Jai pradžią bus davę Lietuvos didikų bei bajorų sūnūs, pradėję studijuoti Vakarų bei Pietų Europos universitetuose, kur mokslas buvo einamas lotynų kalba. Jie, be kitko, netrukus bus pastebėję lotynų kalbos, pirmiausia atskirų žodžių, panašumą į lietuvių kalbą. Tos teorijos šalininkai teigė, kad lietuvių kalba tesanti ilgainiui pagadinta, iškreipta lotynų kalba. Ja ypač rėmėsi Lietuvos didikai, kovodami dėl valstybinio savarankiškumo ir norėdami prieš lenkų diduomenę pasididžiuoti garbinga romėniška kilme. Mykolas Lietuvis savo veikale apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De moribus Tar-tarorum, Lituanorum et Moschorum, 1615), parašytu dar XVI a. viduryje, įrodinėjo, kad lietuviams reikią mesti rutėniškąją kalbą, kurią vartojąs ir didžiausias Lietuvos priešas Maskva, ir priimti lotynų kalbą valstybine Lietuvos kalba. Panašiai pasisakė ir Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas ir garsiojo "Lenko pasikalbėjimo su lietuviu" (Rozmowa Po-laka z Litwinem, 1565 ar 1564) autorius, kuris ragino būtinai pakeisti svetimą lietuviams slavų kalbą oficialia lotynų kalba, kuria vien teturėtų būti rašoma ir kalbama. O Lietuvos bajorai Gardino seime 1586 m. reikalavo steigti Vilniuje ar Kaune lotynišką kolegiją. Dėl šios romėniškosios teorijos, kuria tikėjo ir lietuviams reliatyviai nepalankus lenkų istorikas J. Dlugošas, lotynų kalba imta plačiau vartoti viešajame Lietuvos gyvenime. Nuo XV a. pabaigos vis dažniau senesnės, slaviškai rašytos dovanojimo privilegijos bažnyčioms atnaujinamos lotynų kalba. Dėl humanizmo įtakos daugiau imta lotynų kalba vartoti ir literatūroje.
V
Tačiau lotynų kalbai, kaip ir galima buvo laukti, tada nebuvo lemta pasidaryti Lietuvoje oficialine kalba, nes nedaug kas ją čia mokėjo, o svarbiausia, ilgainiui ypač Pietų ir Vak. Europoje imamos kelti į pirmą vietą — rašto ir viešojo valstybės gyvenimo reikalui — tautinės, gimtosios kalbos. Ypač reformacija, norėdama, kad jos mokymas pasiektų lotyniškai ar ir apskritai svetimųjų kalbų nemokančią liaudį, rūpinosi spausdintu lietuvišku žodžiu (Mažvydas . . . ), nors kai kas teigia, kad net prieš reformaciją vienas kitas lietuvis, studijavęs Vak. bei Pietų Europos universitetuose, paveiktas humanistinių idėjų, galėjo imti kreipti dėmesį ir į savo gimtąją kalbą ir rūpintis jos pakėlimu į kultūrinės kalbos lygmenį. (Dar prieš pirmųjų lietuviškų spaudinių pasirodymą buvo, nors ir trumpų, religinio turinio lietuviškų tekstų, rašytų ranka.)
Tačiau specifinės DLK gyvenimo bei jos raidos sąlygos neleido to pakėlimo įvykdyti. Lietuvių atsigręžimas į Vak. Europos kultūros bei civilizacijos pasaulį ir per Lenkiją atėjusią krikščionybę kartu su Lietuvos-Lenkijos unijų pasekmėmis atvėrė duris lenkų ir jų kalbos įtakai Lietuvoje. Tenka iš arčiau įsižiūrėti, kaip tai įvyko.
Vak. Europoje dėl humanizmo įtakos imamos branginti tautinės, gimtosios kalbos. Italijoje tos idėjos iškilo anksčiau, vėliau jos išsiplėtė ir kitur. Tuo būdu XVI a. pirmojoje pusėje ir prancūzai ėmė kelti į pirmą vietą savo gimtąją kalbą vietoj ankstyvesnės lotynų kalbos. Gimtosios kalbos aukštinimo, jos pirmenybės prieš lotynų kalbą pagrindimo akcija netrukus ėmė stiprėti ir Lenkijoje. Apie XVI a. vidurį lenkų kalba ten užima stipresnes pozicijas. Ji plačiau imama vartoti literatūroje, o seimų nutarimai bei valstybiniai aktai pradedami rašyti paprastai lenkų kalba vietoj ankstesnės lotynų kalbos.
VI
Kyla klausimas, kodėl lenkai galėjo iš lotynų kalbos pereiti prie savosios, lenkų, kalbos viešajame gyvenime, o lietuviai DLK-je neperėjo prie savo gimtosios kalbos, nors humanizmo idėjos su gimtosios kalbos kėlimu palietė ir Lietuvą; juo labiau,kad ir lietuvių tarpe buvo gimtosios kalbos bran-gintojų ir jos reikšmės aiškintojų tautos gyvatai.
Didžiausias ir šviesiausias tos minties atstovas buvo Mikalojus Daukša (matyt, ir jo mecenatas vysk. M. Giedraitis), pirmu didesniu veikalu bent DLK-je atvėręs lietuvių kalbai vartus į raštijos pasaulį ir, kas čia mums ypač tenka pabrėžti, savo iš lenkų kalbos verstos Wujeko postilės (1599) prakalboje davęs iškalbingą savo gimtisios kalbos pagrindimo teoriją. Jis pabrėžė, kad — o tai tiems laikams mūsų krašte atrodė tikrai nauja ir lemtingai reikšminga — tauta negali gyvuoti be šių trijų dalykų: savo teritorijos, papročių (t.y. kultūros) ir kalbos. Daukša pažymėjo, kad svarbiausias tautos požymis esanti kalba. Toje prakalboje jis pranašiškai skelbė: "Ne žemės derlingumu, ne šalies malonumu, ne miestų bei pilių stiprumu gyvuoja tauta, bet labiau išlaikymu ir vartojimu savo kalbos, kuri didina ir laiko visuomenę, jos santvarką ir brolišką meilę". Iš tos Daukšos prakalbos galima spręsti, kad jis norėjo lietuvių kalbą įvesdinti ir į viešąjį valstybės gyvenimą ir padaryti ją rašto kalba, o taip pat savo vertimu duoti pradžią savai, lietuviškajai raštijai.
Labiausiai lenkų istorikai teigia, kad šita Daukšos teorija, jo kreipimasis į lietuvių aukštesnįjį luomą neišsižadėti savo gimtosios kalbos palikęs balsu, šaukiančiu tyruose. Rodos, tai ne visai tiesa. Kai kurie mūsų literatūros istorijos tyrinėtojai turi kiek pagrindo teigdami, kad iš tikrųjų buvo Daukšos dvasios darbo tęsėjų, kaip K. Sirvydas su savo pamokslais (Punktay sakimu) ir bent lig šiol nesurasta pirmąja lietuvių kalbos gramatika; S. Sla-vočinskis su savo pirmuoju katalikų giesmynu ir kiti. Tie autoriai, iš tikrųjų, savo faktiniu darbu varė tolyn Daukšos užsimojimus, bet nežinia, ar ir kiek jie buvo pasisavinę Daukšos gimtosios kalbos ir tautos sampratą. Kaip ten bebūtų, yra aišku, kad įvairūs anų laikų DLK-jos gyvenimo raidos reiškiniai pagaliau užkirto kelią lietuvių kalbai pasidaryti oficialia senosios Lietuvos valstybės kalba. Jų bent svarbesnius čia paminėsiu.
Vienas jų buvo tas, kad šiaip tada gimtoji kalba nesieta su to meto tautos sąvoka. Pavyzdžiui, Lenkijoje, pagal ano meto publicistus, tautos pagrindinius sandus sudarė ne kalba ir bendra kilmė, bet aukštesnieji visuomenės sluoksniai, kurie formaliai ir faktiškai dalyvavo politiniame valstybės gyvenime. Kaimiečiai, baudžiauninkai, nors ir kalbėjo ta pačia lenkų kalba, Lenkijoje nebuvo tada laikomi priklausą lenkų tautai. Ir Lietuvoje tuomet lietuvio sąvoka daugiau atitiko šiandieninę anglosaksinę (taigi pilietybės) sampratą, o ne žymėjo etninę žmogaus priklausomybę. Todėl pvz. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, at-kvietę į Vilnių jėzuitus, įkūrusius čia kolegiją, virtusią akademija (universitetu), XVI a. lietuvių publicistikoje buvo vadinamas "dorovingu ir šventu vyskupu lietuviu", nors jis pats buvo gudas. Daugelis to meto Lietuvos patriotų gynė Lietuvos valstybės savarankiškumą, kartu paprastai ir savo (aukštesniojo luomo) reikalus, bet retas lietuvių kalbą. Tai buvo valstybinis patriotizmas, kuris rėmėsi ne vien lietuvių etnine grupe, bet ir į DLK sudėtį jau seniai įėjusiais slavų gyventojais.
Todėl lietuvių kalbos įvedimas oficialine valstybės kalba vietoj jau vartojamos slaviškosios būtų silpninęs tą bendrąjį DLK patriotizmą, slaviškuosius jos gyventojus būtų ne tiek traukęs prie bendrosios valstybės, kiek nuo jos stūmęs.
Pažymėtina, kad ir Liublino unijos sudarymo metu (XVI a. viduryje) Lenkija, Žygimanto Augusto raštu atplėšusi nuo DLK ir prisijungusi prie savo žemės Voliniją, Palenkę ir Kijevo sritis, ten paliko veikti ne tik Lietuvos Statutą, Rytų apeigų lygybę su katalikais, bet ir rutėnų kalbą teismuose, neįvesdama ten lenkų kalbos.
VII
Vis dėlto ir slaviškoji raštinės kalba ilgainiui turėjo pasitraukti iš oficialinės vietos DLK-je, o tą vietą pagaliau užėmė lenkų, bet ne lietuvių kalba. Ir tai lėmė įvairios priežastys, pirmiausia tolydinis lenkybės ir lenkų kalbos plitimas Lietuvos didikuose, o toliau ir bajoruose. Tas plitimas kartu slopino ir lietuvių kalbą, neįsileisdamas jos į oficialųjį valstybinį administracinį gyvenimą, o taip pat trukdydamas jos puoselėjimą mokslo, publicistikos ir literatūros veikaluose.
Lenkų kalba 1697 m. įstatymo buvo įvesta oficialine kalba į Lietuvos valstybines įstaigas bei teismus vietoj ligtolinės slaviškosios raštinių kalbos. Ta lenkų kalba faktiškai jau anksčiau imta vartoti Lietuvoje ne tik literatūroje, publicistikoje, bet ir valdiniuose dokumentuose, o ilgainiui ji tolydžio vis labiau ten plito.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, administraciniu požiūriu faktiškai priklausiusi lenkiškajai Gniezno arkivyskupijai, buvo lemtingi vartai, pro kuriuos skverbėsi lenkybė, plūdo į Lietuvą kunigai lenkai su lenkų kalba, nors, kita vertus, bažnyčioje lietuvių kalba vis dėlto turėjo daugiau progų pasireikšti negu valstybiniame administraciniame gyvenime. XV a. gale Vilniaus kapituloje daugiausia buvo kitataučiai (kilmės čekai, lenkai, vokiečiai), retas lietuvis. O paskutiniame XVI a. dešimtmetyje kapituloje iš 11 prelatų ir 18 kanauninkų vos 3-4 tebuvo lietuviai. Ir ankstesnieji Vilniaus vyskupai buvo daugiausia nelietuviai, neretas lenkų kilmės. Daugis jų silpnai temokėjo arba visai nemokėjo lietuviškai. Popiežių nuncijų Lenkijai ir Lietuvai vizitatoriai, XVI a. antrojoje pusėje tikrinę Lietuvos bažnyčias, rado ten liūdną ir lietuvių kalbos požiūriu padėtį. 1579 m. Žemaičių vyskupiją vizitavęs Tarkvinijus Pekulas nustatė, kad daugelis Žemaičių parapijos buvusių kunigų lenkų maža terodė pastangų mokytis lietuviškai, o vizitatorius Aleksandras Komulėjus, 1595-1597 m. lankęs šiaurinę Vilniaus vyskupystės dalį, pastebėjo, kad ten parapijų kunigai lenkai, nemokėdami lietuviškai, esą visai nenaudingi vietos liaudžiai, nemokančiai lenkiškai. Ir Lietuvos publicistas Prakapas Balt-ramiejavičius savo 1598 m. brošiūroje (vardu "Censvara"), skundžiasi, kad Lietuvoje geriausias vietas — prelatūras, kanonijas , klebonijas — užėmę lenkai, ir esą lietuvis "niekur neįsispraus".
Tokie dvasininkai ne tik nemokėjo bei nenorėjo mokytis lietuviškai, bet ir prisidėjo prie lietuvių kalbos stūmimo lauk iš viešojo gyvenimo. Galimas dalykas, kad ir dvasininkai, nusižiūrėję į lietuvių kalbos nesimokančius ypač nelietuvių kilmės DLK valstybinių įstaigų pareigūnus, jautėsi galį bent iš dalies pasiteisinti dėl savo lietuvių kalbos nemokėjimo, juoba kad nevienur tokie nemoką lietuviškai klebonai galėjo pasinaudoti vikarais, kurie galėjo teikti bent neišvengiamą bažnytinį patarnavimą lietuviškai ten, kur parapijiečiai kitos kalbos nesuprato. Dėl to lietuvių kalbos vartojimas bažnyčioje negalėjo plisti, bet, priešingai, ėmė siaurėti. Tuo būdu pvz. 1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose draudžiama kunigams vartoti lietuvišką krikšto formulę, nes esą "labai dažnai kunigas jos nemoka", ir tuo būdu, ją vartodamas iškraipytą, galįs krikštą padaryti netikrą. Žemaičių vyskupijos kapitula, kuri rėmė Merkelio Giedraičio kandidatūrą į Žemaičių vyskupus, 1575 m. savo rašte popiežiui pažymėjo, jog tas kandidatas, be kitko, gerai mokąs lietuviškai, būtų puikus vyskupas, "bet jis taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos".3
Šalia bažnyčios lenkybę ir lenkų kalbą nešė į Lietuvą ir lenkai pasauliečiai, paprastai pasinaudodami, ypač po Liublino unijos, daugiau lenkų įtakoje esančiu Lenkijos karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaru ir kai kuriomis kitomis valdinėmis institucijomis. Jei Lietuvos bažnyčioje jau labai anksti (nuo XIV a. galo) prasidėjo lenkiškoji įtaka su lenkų kalba, o toliau, galima sakyti, ji tolydžio stiprėjo, tai vis dėlto bažnytiniame gyvenime nebuvo galima išsiversti visiškai be lietuvių kalbos, norint pasiekti apskritai kitų kalbų nemokančius tikinčiuosius lietuvius valstiečius. Lietuvių kalbos vartojimo reikalą čia iš seno (XIII-XIV a.) bent teoriškai rėmė ir popiežių ediktai, reikalaują, kad katalikų kunigai mokėtų vietos žmonių kalbą, t.y., kad jie ta kalba galėtų mokyti žmones tikėjimo dalykų. Kas kita buvo valstybinis administracinis DLK gyvenimas, kuriame tedalyvavo aukštesnieji luomai, tam administraciniam reikalui pramokę ir kitų kalbų: čia gimtosios lietuvių kalbos vartojimas, anų laikų supratimu, neatrodė būtinas. Dėl to valstybinių institucijų pareigūnų bei tarnautojų tarpe galėjo būti ir buvo daugybė nelietuvių kilmės kitataučių, dažnai lenkų, lietuviškai nemokančių. Dėl lenkų plūdimo į Lietuvos valstybines įstaigas buvo nepatenkinti Lietuvos valstybinio savarankiškumo gynėjai. Pvz. 1542 ir 1544 m. Lietuvos seimai skundėsi, kad, nepaisant teisinių varžymų, visos pareigybės administracijoje ir teismuose esančios atiduotos lenkams.
Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje labai sustiprėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, paskutinio Gediminai-čio, viešpatavimo laikais. Tada visos konstitucijos skelbiamos lenkiškai. 1536, 1538 ir 1539 m. seimų dienoraščiai rašyti dar lotyniškai, o nuo 1548 m. beveik visi lenkiškai. Ypač lenkybė plito iš Žygimanto Augusto puošnaus karaliaus dvaro Vilniuje, kur skambėjo lenkų kalba. Bent nuo Horodlės unijos (1413) laikų su lenkų didikais susigiminiavusiais ir ilgainiui lenkų kalbą priėmusiais Lietuvos didikais sekė pirmiausia Vilniaus ir jos apylinkių bajorai, kurie apskritai linko į Lenkiją bei jos santvarką labiausiai dėl ekonominių, socialinių, karinių bei politinių motyvų (dėl pavojaus iš Maskvos). Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas ir Lietuvos istoriografas, rašė, kad apie 1576 m. Vilniaus krašte bajorai priėmę lenkų kalbą, tik valstiečiai tekalbėję lietuviškai. Ir iš M. Daukšos postilės prakalbos matyti, kad daugumas Lietuvos diduomenės XVI a. gale būta sulenkėjusios. O jau 1615 m. Jonušas Radvilas, Radvilo Juodojo vaikaitis, galėjo rašyti savo broliui hetmonui Kristupui: "Aczem sam Litvvinem się urodzil i Litvvinem umrzeč mi przyjdzie, jednak idioma polskiego zazywač w ojczyznie naszej musiemy" (Nors esu gimęs lietuviu ir lietuviu mirsiu, tačiau savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą).
VIII
Tam lenkų kalbos plitimui tiek Lietuvos didikuose bei bajoruose, tiek jos įsigalėjimui viešajame bei oficialiame valstybės ir kultūros gyvenime, kartu ten užgožiant ir lietuvių kalbą, buvo svarbi ta priežastis, kad Lenkijoje, kuri juk daug anksčiau buvo priėmusi krikščionybę (966 m.), anksčiau susidarė ir mokslo bei švietimo įstaigos. Krokuvos universitetas (Kazimiero Didžiojo įkurtas 1364 m. ir Jogailos atnaujintas 1400 m.) veikė maždaug du šimtmečius prieš Vilniaus akademijos bei universiteto įsteigimą (1579). Lenkų aplinkoje esantį Krokuvos universitetą, kuris pirmiausia ir buvo į-steigtas katalikybei skleisti DLK-je, išėjo nemažas skaičius Lietuvos jaunimo, paskui užėmusio Lietuvoje svarbias bažnytines ir pasaulines administracijos vietas. Skaičiuojama, kad iki 1540 m. daugiau kaip 200 lietuvių mokėsi Krokuvos universitete. Dalis ankstyvųjų šviesuolių ir kvalifikuotų mokslo žmonių, iš pradžių nesant pačioje Lietuvoje aukštojo amokslo židinio, turėjo savo talentus atiduoti svetimųjų kultūros ugdymui. Tuo būdu Kęstučio vaikaitis, Butauto sūnus Vaidutis, buvo vienas pirmųjų Krokuvos universiteto rektorių (1401). 1488 m. Krokuvos universitete dėstė Andrius, Svierių kunigaikštis, aiškindamas Aristotelį, o Adomas iš Vilniaus — Homerą. O įžymusis profesorius Abraomas Kulvietis, reformacijos priešų priverstas palikti Vilnių su savo įkurta ten tam tikra aukštąja mokykla ir bėgti į Prūsus (Karaliaučių), ne be širdperšos skundėsi, kad, norėdamas dirbti saviems, buvęs priverstas tarnauti svetimiems.
Kita, jau tiesioginė ir labai svarbi lenkų kalbos plitimo aukštuosiuose bei aukštesniuosiuose Lietuvos luomuose aplinkybė buvo ta, kad lenkų kalba anksčiau negu lietuvių kalba buvo pritaikyta kultūriniams bei civilizaciniams reikalams, įvairioms specialioms intelektinio gyvenimo sritims, atitrauk-tinėms sąvokoms reikšti. Tatai ir buvo ankstesnio Lenkijos kultūrinio pakilimo su Krokuvos universitetu priešakyje pasekmė. Todėl anksčiau ten pradėta rašyti lenkiškai veikalai, kurti lenkiška literatūra. Lietuvių kalba imta tai daryti vėliau ir daug rečiau, todėl lietuvių kalba savo priemonėmis, jų puoselėjimu kultūriniam bei intelektualiniam gyvenimui reikšti ėmė atsilikti nuo lenkų kalbos. Dėl tos priežasties pvz. nevienas Vilniaus akademijos studentas lietuvis, kuris ruošėsi kunigu, privengė sakyti pamokslus lietuvių kalba dėl atitinkamos literatūros trūkumo, nors akademijos vadovybės buvo nustatyta, kad mokantieji lietuvių kalbą studentai sakytų pamokslus lietuviškai. Jie tačiau mieliau sakydavo (kad ir XVII a.) lenkiškai, nes ta kalba jau buvo sukurta palyginti gausoka tikybinė literatūra su savo specialia terminija bei posakiais.
Aukštesniajam luomui Lietuvoje lenkų kalba dar ir dėl to buvo vertinga, kad ir Vakarų Europos kultūra ėjo į Lietuvą paprastai per lenkų šviesuomenę ir lenkiškai rašytus veikalus, nors dalis Lietuvos jaunimo, žinoma, turėjo progos susipažinti su ta kultūra ir tiesiogiai, studijuodama Vakarų bei Pietų Europos universitetuose. Kad čia iš tikrųjų būtų tam tikro lenkų tarpininkavimo, galima spręsti ne tik iš lietuvių, bet pvz. ir iš ukrainiečių kalboje gautų lenkiškų skolinių kai kurioms ano meto Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo sąvokoms reikšti.
Ypač tas lenkų kalbos ankstesnis negu lietuvių kalbos pritaikymas kultūros gyvenimo reikalams ir per lenkus bei lenkiškai rašytas knygas ėjusi į Lietuvą Vak. Europos kultūros bei civilizacijos įtaka ilgainiui sudarė daugeliui lietuvių aukštesniojo luomo žmonių įspūdį, kad kultūrinė kalba ir Lietuvoje yra ne lietuvių, bet lenkų kalba.
Iš įvairių akstinų, lengvinusių lietuvių bajorams lenkų kalbos pasisavinimą tiek privačiam, tiek ypač viešajam gyvenimui, dar minėtina ta aplinkybė, kad jau anksčiau gudiškai išmokusiems ar neretai tik pramokusiems lietuvių bajorams buvo jau nesunku pereiti ir į lenkų kalbą, pastarajai artimą kitą slavų kalbą. Tai patvirtina ir vėlesnių laikų gudų ar dažnai tik sugudėjusių lietuvių valstiečių spartus lenkėjimas rytinėje Lietuvoje, Vilniaus krašte.
Griebtis lenkų kalbos Lietuvos bajorus, jų daugumą, ypač rytinėje Lietuvoje, skatino ir dar kita priežastis: anais griežtos luomų santvarkos laikais, kai valstiečiai, baudžiauninkai buvo žemiausias ekonominiu, teisiniu, socialiniu ir civilizaciniu kultūriniu požiūriu luomas, bajorai norėjo pabrėžti savo aukštesnę padėtį ir skirtumą nuo lietuviškai kalbančio valstiečio ir pasisavinimu lenkų kalbos, kuri tuo pačiu buvo pasidariusi aukštesnio luomo, poniškumo požymiu.
Bet visame kalbamojo laikotarpio lietuvių ir lenkų kalbos santykių raidos rezginyje nemenkas pastarosios plitimui etnografinėje Lietuvoje buvo primetamasis bei prievartinis veiksnys, vėliau ir stiprėjęs (pvz. XIX a. gale kai kur privedęs net prie muštynių rytinės Lietuvos bažnyčiose).
1. Minėtina, kad Pilypas Ruigys, apie 1695-1698 m. buvęs Kaune, vėliau kunigavęs Valtarkiemyje (Maž. Lietuvoje), savo lietuvių kalbos tyrinėjimo veikale (Betrachtung der littauischen Sprache, 1745 ar 1747) teigia, jog (XVII a.) ponai visoje Lietuvoje savo dvaruose kalbėję lietuviškai.
2. Kutenai (vid. amžių lot. Kuteni) yra senovinis rytų slavų pavadinimas; lenkai vadina Rusin, o pasenęs rusų žodis ru-sin reiškia Galicijos ukrainietį. Tai kilę iš vidurinių amžių vardo Rus (dažno Nestoro kronikoje),kuris reiškė kartu žmones ir jų teritoriją. Kraštui vadinti lietuvių vartojama Rusia, o jos gyventojams pastaruoju laiku ir rusis (ne: rusas, kuris jau reiškia vėlesnių laikų didžiarusį). Jau Gediminas titulavosi lietuvių ir daugelio rusių karaliumi (Rex Lithuanorum et multorum Ruthenorum). Ilgainiui Rusios gyventojai pradėjo skirtis į tris dideles grupes su skirtingomis, paskui išvirtusiomis atskiromis kalbomis: ukrainiečius, gudus ir rusus (didžiarusius). Atrodo, kad senovėje patys lietuviai visus slavus bus vadinę bendru gudų vardu, kaip tai galima spręsti iš šio žodžio vartosenos M. Daukšos postilėje ir K. Sirvydo žodyne (pastarajame len. Rusin lotyniškai verčiamas Ruthenus, o lietuviškai Gudas).
3. Ir bažnytiniame gyvenime, bent rytinėje Lietuvoje, buvo atsitikimų, kad lietuviai valstiečiai prievarta buvo verčiami mokytis lenkiškai. Pavyzdžiui, 1767 m. Dubingių dvaras, atstovavęs ir Dubingių miestelėnams bei valsčiaus ūkininkams, skundėsi Vilniaus konsistorijai, kad Dubingių klebonas kun. Pranciškus Stankevičius pagrobęs iš ūkininkų sermėgas ir kepures už tai, kad jie nemokėję poterių lenkiškai, o temokėję lietuviškai. Į skundą konsistorijos komi-soriai, atvykę į Dubingius jo ištirti, neatsižvelgė, nes, matyt, "vyskupijos administracijai klebono reikalavimas iš lietuvių ūkininkų mokėti poterius lenkiškai atrodė normalus, todėl ir vartojimas prievartos priemonių dėl to reikalavimo nevykdymo neskųstinas" (K. Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, Vilnius 1973, psl. 305-307).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
