|
|
Povilas Gaučys: LIANŲ LIEPSNOS. Brazilų naujosios poezijos antologija. Sudarė ir išvertė Povilas Gaučys. Chicaga, (data nepažymėta). 287 psl.
Tai bene bus dvidešimta Povilo Gaučio išversta knyga į lietuvių kalbą. Nors jos dabar pasirodo viena po kitos, jų surinkimas, išvertimas ir suredagavimas reikalavo daug metų, kartais, dešimtmečių, kaip, pvz., Atogrąžų Saulė.
Brazilų naujosios poezijos antologija (nežinau kodėl "naujosios", gal dėl to, kad prieš 20 metų, kai buvo sugalvota eilėraščius versti, ji buvo nauja) yra nemažai triūso ir laiko pareikalavusi knyga. Ji apima poetus, gimusius tarp 1888 ir 1945 metų kurių pusė jau yra mirę. Viso sudėta 33 poetai, nelygaus poetiško balso ir nevienodai vertinami literatūroje.
Vertėjas labai sumaniai parašė įvadą ir pridėjo bibliografines žinutes kiekvienam poetui pažinti. Bet prieš gilinantis į šią antologiją, reikėtų sustoti prie spalvingos vertėjo asmenybės, kuri mūsuose dar nėra pilnai įvertinta. Užtat svarbi yra Brazilų meno kritikų draugijos premija už šį vertimą, nors, abejoju, ar kas galėjo rimtai įvertinti vertimą. Mūsų tarpe retas recenzentas žvelgia į vertimą kaip meną ir pasitenkina pora liaupsinančių sakinių. Apie premijas nėra ko nė svajoti.
Povilas Gaučys yra mūsų vertėjas - veteranas, praturtinęs lietuvių kalbą ir vaizduotę egzotiška Lotynų Amerikos kūryba. Jeigu galima būtų apibūdinti Gaučio numintą literatūrinį kelią, tai reikėtų panaudoti tik vieną žodį: vertėjas su didele "V". Vertėjas, kuris tuo pačiu yra ir interpretatorius, perdavėjas svetimų, neprieinamų kultūrų, kritikas, naujažodžių kūrėjas ir kultūrininkas, praturtinęs mūsų kultūros lobį. Tauta gi, kuri gerbia svetimą kultūrą, yra taip pat gerbtina. Todėl, jeigu Lietuvių Bendruomenė turėtų daugiau sumanumo, turėtų skatinti bei ugdyti vertėjus ir iš lietuvių kalbos — honorarais ir premijomis. Sumanių vertėjų mūsuose yra daug (Violeta Kelertienė, Jonas Zdanys, Jurgis Bradūnas ir t.t.). Reikėtų duoti progos jų talentams pasireikšti jų vertimus išleidžiant. National Endovvment for the Humanities (NEH) ir National Endowment for the Arts (NEA) teikia piniginę paramą ne tik už vertimus, bet ir už jų išleidimą. Čia mūsų Pedagoginis institutas ar panaši institucija galėtų pasitarnauti kaip "Clearinghouse" ir padėti mūsų vertėjams versti ir išleisti veikalus. Tomas Venclova pasakė Caracas mieste 46-me P.E.N. Klubo kongrese, kad tokios antologijos kaip Povilo Gaučio Atogrąžų Saulė Lietuvoje būtų neįmanoma išleisti ir vargu ar kada bus išleista. Tame pačiame Caracas mieste, daugelis rašytojų ir kultūrininkų prašyte prašė lietuvių literatūros pavyzdžių ispanų kalba. Taip pat jų reikėtų anglų, prancūzų, vokiečių ir net skandinavų, japonų ir kinų kalbomis.
Grįžtant prie Gaučio Lianų liepsnų, jo vertimas priklauso pažodiniai mokyklai, kuriai rūpi autoriaus žodį perduoti kuo taikliausiai, nežiūrint, kad nukenčia muzikalumas, žodžio grožis, sakinio darnumas. Vertėjas yra aktorius ir kompromisų ieškotojas. Tai amžina kova tarp žodžio ir minties. Ir kadangi nėra tobulo vertimo, visada kiekvienas atras "klaidų" bei "netikslumų", kurių galima būtų buvę išvengti, iškreipiant mintį ar pridedant bei atimant tai, kas yra ir ko nėra autoriaus tekste. Taigi, vertėjas turi būti sumanus kritikas — daug įžvalgesnis už literatūros kritiką, kuris, jeigu ko nesupranta, gali išleisti, ir niekas to nepasiges. Vertėjas ta privilegija negali naudotis. Kiekvienas sakinys turi būti tobulai išverstas, ir autoriaus mintis perduota taikliai. Tai ir bando daryti Gaučys vertimais į lietuvių kalbą. Galėčiau duoti čia visą eilę "klaidingų" vertimų ar interpretacijų, bet tai galima daryti su kiekvienu vertimu. Iš kitos pusės, autoriaus veikalas, jeigu vertingas, yra amžinas, nekeičiamas. Vertimas gi, visada liks laikinas. Jis keisis su laiku, nes mūsų kalba ir mūsų samprotavimas keičiasi. Užtat vertėjo darbas yra kuklus, ir, jis žino, kad nieko "amžino" jame nėra. Įdomu pavartyti vertimus, darytus prieš 25 metus ir nustebti, kaip "pasenę" jie dabar atrodo! Gaučio kultūrinis darbas yra kuklus, ir privalome pagerbti tą kuklumą.
Lianų liepsnos, kaip ir kiekviena antologija, yra redaktoriaus - vertėjo veidrodis. Kartais, aišku, nulemia ir sąlygos, nes ne viskas prieinama ir ne viskas žinoma. Brazilų poezijos antologijoj yra pora jau pasenusių ir šiandien mažai reikšmingų autorių. Trūksta gi pačių naujausių. Dėl tos priežasties ne visai tikslu antologiją vadinti "naujosios poezijos". Jeigu šiandien kartos keičiasi kas 15 metų, tai šimtas metų apimtų maždaug 6 ir 7 kartas, čia sudėtas į vieną knygą, ir skaitytojui nevisada būtų aišku, kas tie "naujieji". Ar Manuel Bandeira, Mario de Andrade, Carlos Drummond de Andrade, šiandien jau virtę Brazilų klasikais, yra nauji? Tuo tarpu Joao Cabral de Melo Neto dar ir dabar yra laikomas vienu įtakingiausių Brazilijos poetų. Tad gal neverta šią antologiją vadinti "nauja" — nebent lietuviams ji būtų nauja.
Antra pastaba dėl įvado. Gaučys rašo: "Indėnas (tingus, turįs didelę vaizduotę, bet piktavalis). . ." Sakinys tarp skliaustelių tikrai nelaimingas ir visiškai nereikalingas. Kaip galima visą gentį taip apibūdinti? Argi jau visi indėnai tingūs? Visi piktavaliai? Abejoju autoriaus ir antru teiginiu: "Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros pakraščiuose, nes šiose didesne dalimi etniniai elementai dar tebėra nesusilieję. Čia indėnas bei mulatas vis dar neįsileidžiami į kultūrinės veiklos sritį, o Brazilijoje vyksta harmoningas visų rasių sugyvenimas, paveldėtas iš Portugalijos". Autorius kalba apie indėnus, gyvenančius Peru, Bolivijoj, Ecuadore, Centrinėje Amerikoje, Meksikoj ir Kuboj. Sutinku, kad susiliejimas dar tebevyksta, bet, kad jie nebūtų priimami į bendrą kultūrinį gyvenimą, tai sunku patikėti, ypač atsimenant, kad daugelis gerų rašytojų kaip tik yra to susiliejimo atstovai, pvz., Octavio Paz (Meksika), Cesar Vallejo (Peru), Gabriel Garcia Marąuez (Ko lumbija), Nicolas Guillėn (Kuba) ir t.t. Jie visi — indėnų palikuonys.
Nepaisant šių pastabų, įvadas duoda gan pilną Brazilijos poetų raidą Tik, kai autorius prieina prie "konkrečios poezijos", kuri Brazilijoj yra taip pat svarbi kaip "modernizmas", jis suabejoja, ją vertindamas, bet tai daro ne jis vienas. Išversti "konkrečią poeziją" yra beveik neįmanoma, ir mūsų vertėjas gerai pasielgė, parinkdamas tikros poezijos pavyzdžius ir nepaisydamas, ar ji "konkreti" ar ne. Itin įdomus yra Felix Augusto de Athayde vertimas "Transcendentinė policinė kronika", kuri keistai skamba lietuvių kalboj, ir daug kas galėtų suabejoti, ar tai iš viso poezija. Panašiai galėtume pasakyti ir apie Alfonso Romano de Santianna "Akumuliatyvinę poemą":
Tas žmogus
yra valdovas žmogaus
ir visko,
ką žmogus padarė.
Todėl, tas žmogus,
kuris turi valdovą,
lygiai kaip ir jo valdovas,
taip pat nėra žmogus:
jis yra pelė,
jis katė,
jis šuo,
jis karvė.
Tas žmogus pagaliau
nėra žmogus:
— jis žmogus,
kurį žmogus sunaikino.
Žodžių žaidimas šitame posme beveik paklydęs, tačiau lieka mintis, kuri yra įdomi ir atitinka originalą. Pagaliau, kas sakė, kad vertimas turi atitikti originalą? Vertėjas suprato originalą, jį interpretavo ir perdavė kita kalba, kitu skambesiu ir kitoj aplinkoj. Visa kita yra skaitytojo kaip kūrėjo pareiga atspėti ir atkurti.
|
|
|
|