Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC   
IV. SENOSIOS VAKARINIO VIDURŽEMIO JŪROS KULTŪROS

1. Senoji Sardinijos salos kultūra

Labiausiai žinomas Sardinijos salos senosios kultūros paminklas yra statiniai, kurie buvo kartu ir kapai, ir apsigynimo bokštai. Jie yra vadinami nura-ghe ir buvo gerai žinomi antikiniams rašytojams. Juos mini ir Timaeos, šeštame šimtmety prieš Kristų. Tai yra iš stambių, dažnai netašytų akmenų sudėti kūgio formos statiniai. Jų viduje gali tilpti iki 100 ar 150 žmonių. Kartais jie aukštai turi dar celę ir yra pastatyti kalnų šlaituose ar aukštumose. Viduje turi ugniavietę su apie ją apmūrytu suolu. Durys į bokštą yra aukštai; norint į jį įeiti reikia naudoti kopėčias. Viduje dažnai yra rezervuaras vandeniui ar šaltinis.

Šiose pilyse dažnai randama grūdelinės ir slaptos kamaros. Aplink šiuos bokštus esančių apvalių trobelių pamatus sutinkama metalo liejimo pėdsakų. Šie bokštai buvo naudojami dar Romos karalių laikais (255 p.).

Šalia šių bokštų sutinkama tikrų kapų stainių, kuriuos sardiniečiai vadina milžinų namais. Jie yra koridoriniai kapai su pusračio prieangiu. Prieangis buvo naudojamas kulto reikalams. Šis planas liudija, kad jie yra išsivystę iš vakarų Europos akmenų krūvų su ragais.

Sardinijoje dar sutinkama apvalia mūro siena apvestų vietų. Viena jų turi 11 metrų pločio diametrą. Sienos durys yra į pietus. Sienos viduje visu pasieniu eina suolas iš rupiai tašytų marmuro akmenų. Yra pėdsakų, kad šis statinys buvo dengtas. Kairėje nuo įėjimo yra iš granito padarytas baseinas. Toliau pasienyje, kur suolas pertraukiamas, yra kažkas panašaus į deginamųjų aukų altorių. Aplinkui rasta aukų liekanų bei jaučio, karvės ir kiaulės statulėlių. Šis pastatas, atrodo, tarnavo kaip susirinkimų vieta (256 p.).

Ptolomėjus rašo, kad vakarinėje Sardinijos dalyje buvo dievui, kuris vadinosi Sardopater (Sardo — tėvas), šventykla, susieta su upės šaltiniu. Vanduo apskritai senovės Sardinijos kulte vaidino didelį vaidmenį. Kai kurie tvenkiniai buvo susiję su dievu Heros Adranos. Prie jų būdavo daug šunų, kurie naktį persekiodavo keleivius (258 p.). Sardinijoje taip pat būdavo gerbiami įvairūs akmenys, pvz., su nusmailintu viršumi. Cia yra ir tikrų mengyrų, kuriuose išryškintos moteriškos ir vyriškos lytys. Prieš akmenų, medžių ir stulpų gerbimą Sardinijoje yra pasisakęs pop. Grigalius Didysis.

Sardinijoje randama labai daug bronzinių stabukų, kurie savo liejimo forma yra panašūs į vakarinės Afrikos stabukus. Mūsų autorius yra tikras, kad šie stabukai, kurie būdavo sustatomi ant suolų šventyklos pasieniais, nėra jokie dievų atvaizdai, bet besimeldžiančio žmogaus atvaizdai (adorantai) arba aukojamų gyvulių atvaizdai. Aukotojų stovylėlės vaizduoja žmogų su davimui ištiestomis rankomis. Kartais tų rankų ir akių stabukai turi daug. (Cia galima prisiminti Picasso atvaizdus su daug akių.) Po men-gyrais yra rasta dviašmenių kirvių, kurie giminingi Kretai. (260 p.). Gyvulių figūrėlės vaizduoja jaučius, stirnas, ožius ir kiaules. Kapuose yra ir kardo ašmenų, tačiau jie yra tik simboliai, kaip aukojamo daikto ženklas.

Sardinijos Dievas Heros Sarduspater buvo kalamas ir ant Romos pinigų. Kai kas sako, kad tas Sardinijos tėvas buvo ne kas kitas, kaip graikų mitologijoje žinomas galiūnas Herkulas. Diodoras, graikas rašytojas, kilęs iš Sicilijos pirmajame šimtmetyje pr. Kr. rašo, kad Sardinijos dievas buvo Heros Iolaus. O Pausanijus rašo, kad jam vaikai aukodavo savo plaukų garbanas. (260 p.). Gimbutienė žino, kad Lietuvos kapuose būdavo taip pat įdedama plaukų.

(Bestatung, 141 p.). Sardinijoje buvo praktikuojamas didvyrių kultas (161 p.). Kai kas Sarduspater nori laikyti visagaliu Dievu, pirminių žmonijos kultūrų prasme. Mūsų autorius nėra tuo visai tikras. Tačiau jis yra tikras, kad, remdamasis archeologijos panašumu, gali sakyti, jog Sardų Tėvas yra panašus į megalitų Dangaus Dievą ir jų aukščiausią karalių.

Yra liudijimų, kad Sardinijos palaidoti kūnai labai gerai išsilaikydavo. Išeina, kad jie mokėjo gerai konservuoti. Kai kas sako, kad iš čia yra kilusios pasakos apie septynis miegančius brolius. Mūsų autorius dėl to nėra tikras. Tačiau yra tikrai paliudyta nuo Aristotelio laikų, t. y. 4 šimt. pr. Kr., kad sar-diniečiai miegodavo ant kapų. Jie turėdavo miegoti ten 5 dienas, kad paskui būtų laisvi nuo vaiduoklių (261 p.).
Kai kurie Sardinijos koridoriniai kapai, įrengti virš žemės paviršiaus, turi supiltą kalvą, kuri yra apversto laivo formos. Tai labai primena kai kuriuos Balearų salų kapus ir Irlandijos kapus — koplyčias. (254 p.).

Sardiniečių apsiginklavimas ir apranga buvo panaši į Siaurinės Afrikos libių (261 p.). Aprangai būdingi plunksnų papuošalai galvai. Cia galima prisiminti Vatikano šveicarų gvardijos uniformas su plunksnų motyvais.

Kalbant apie pasitaikančius suolus Sardinijos kapuose, verta prisiminti dzūkų raudose sutinkamus išsireiškimus apie vėlių suolelius. Aišku, kad ši vėlių suolelių idėja negalėjo kilti iš raiteliškos indoeuropiečių kultūros.

2. Archainė aukštoji Maltos kultūra

Maža Maltos sala turi archeologinių liekanų, liudijančių kultūrą, kuri buvo pasiekusi aukšto lygio. Keista tik, kad senovės klasikiniuose šaltiniuose nėra apie ją išlikę jokių užrašų. Tai buvo gryna akmens amžiaus kultūra. Geležies dirbinių ligi šiol nėra rasta. Aišku, kad ši kultūra buvo iškilusi laivininkystės dėka. Maltos kultūra turi savitą ilgą raidą, privestą iki tobulumo. Tačiau ji neturi savo kultūrinės raidos pradžios. Radiniai liudija, kad jai pradžią davė Vakarų Europos megalito kultūra. Cia yra randamos ir akmenų krūvos "su ragais" ir "sielų langeliai" kapų kamerose. Iš kitos pusės, čia yra radinių, kurie liudija Maltos kultūrinį ryšį su Kreta, pvz., amuletiniai kirvukai. Tačiau ne iš Kretos ši kultūra yra gavusi savo pagrindinį įkvėpimą. (261 - 2 p.).

Bronzos kultūros laikais čia atsiranda degintiniai kapai, kurių savininkai bus šią kultūrą sugriovę.
Vienoje šventykloje rasta ant akmens sėdinčios deivės statulos žemesnioji kūno dalis. Iš šio ir kitų radinių daroma išvada, kad Maltos kultūra garbino moterišką dievybę. Be to, randama daug moteriškų statulėlių, kurios vieną ranką yra iškėlusios, kitą laiko padėjusios ant vidurio kūno. Vyriškų statulėlių beveik neaptinkama. Kai kurios stovylėlės nuogos, kitos su varpo formos sijonais. Pažymėtinos dvi gulinčios moteriškos figūros su varpo formos sijonais. Jos greičiausiai vaizduoja nakvojimą šventykloje. Reljefuose vaizduojama žuvys, žalčiai ir ožkos, o kartais jaučiai ir kiaulės.

Po dolmais randami kaulai guli ant kairiojo šono, susirietę. Dirbtiniuose kampuose — uolose kaulai yra sumišę su radonais dažais. Taip pat raudonai yra nudažyti dubenys padaryti akmenyse. Viename kambaryje, išraustame kalne, rasta tūkstančių žmonių kaulų. Visas kambarys ir jo lubos yra išdažytos raudonai.

Kulto statiniai Maltos kultūroje buvo savotiški. Jų pėdsakai liudija du pailgus apskritinius skersai į vienas kitą sustatytus. Vieną apskritimą su kitu jungia statmenas koridorius. Užpakaliniame pailgame apskritime, prieš įėjimą yra niša. Statinys apvestas mūrine siena. Prieš jį yra pusės pailgo apskritimo prieangis. Sienos pastatytos iš statmenų akmens plokščių. Įėjimai, koridorius, nišos ir mažesnės erdvės, atrodo, buvo dengtos, Dengimas darytas ant atsvaros rymančia kupolą. Ar pagrindinės pailgos apskritos erdvės buvo dengtos, nėra tikra. Bet yra aiškūs pėdsakai, kad akmuo ir akmeninis stulpas turėjo kulto reikmens prasmę. Kai kuriose nišose randama kaulų ir ragų. Aišku, kad tai aukų liekanos. (264 p.).

Maltoje randama akmenyje iškaltų indų, panašių į tuos, kurie aptinkami vakaruose kupoliniuose kapuose. Po pagrindiniais akmens luitais randama puodų šukių, akmeninių įrankių ir jūros kriauklių. Atrodo, kad tai aukų pėdsakas. Pagrindinis kulto objektas nišose yra akmeninis stulpelis, kartais nusmailintas. Vienoje nišoje po į dolmą panašiu altoriumi rasta vieno metro aukščio nusmailintas akmens stulpelis. Kitoje vietoje panašus altorius stovi išlaukinėje nišoje. Prieš jį yra 2 metrų aukščio nelabai apdirbtas akmens stulpas. Mažesni nusmailinti akmens stulpeliai čia dažnas radinys. Iš mažų apvalių akmens stulpų atvaizdų daroma išvada, kad akmeninis apvalus stulpelis po dolmo altoriumi turėjo kulto reikšmę. (265 p.).

Iš šių archeologinių radinių matyti, kad Malta buvo megalito kultūros kolonija, išsivysčiusi į aukštą archainę kultūrą. Nepaisant šios kultūros savaimingų bruožų, viskas liudija jų kulto bendrumą su Vakarų Europa. Netenka abejoti, kad čia buvo praktikuojamas mirusiųjų kultas megalitiška prasme. Tikrasis kulto objektas buvo ne atsitiktinai randamos mažos antropomorfinės statulėlės, bet akmeninis stulpas, kaip aukštesnės būtybės sostas. (265 p.).

Mažoje kaimyninėje Maltos saloje — Pantelle-ria rasta kapų statinių, kurie visiškai panašūs į Britų salų kapus. Tai dirbtinės kalvos, suverstos iš akmenų, kurios slepia kapo kamarą. Tokių kapų čia yra netoli vienas kito vienuolika. Būdinga, kad kiekvienas kapas turi sau atskirą kelią, kuris į jį veda. (266 P-)

Maltoje yra sutinkama ir gyvenamųjų namų liekanų, tačiau jų ryšys su megalitiškais kulto pastatais ligi šiol nenustatytas. Labai reikšmingas Maltos kultūros palikimas yra gilios provėžos, padarytos akmeniniame grindinyje. Išeina, kad šie jūrininkai buvo ne mažesni vežimų susisiekimo specialistai. Neaišku tik kuriam laikotarpiui šie išvažinėto kelio pėdsakai priklauso. Woelfelis mano, kad vakarų Europoje ir Viduržemio jūros erdvėje milžiniškų akmens blokų pervežimui pirmiausia buvo naudojamos šlajos. Vežimas čia atsirado vėliau.

3. Etruskų kultūros kilmė

Apie etruskų kultūrą ir religiją mes žinome dar per mažai, kad būtų galima tiksliai aptarti jos pobūdį. Iš kitos pusės, apie ją žinome per daug, kad bet kuri pažiūra būtų priimtina. Priešingai negu Sardinija ir Malta, kurias Woelfelis laiko vakarietiškos kilmės, etruskai neabejotinai yra graikiškos kilmės. Etruskų religijos ryšys sų graikiškąja yra aiškiai nustatytas. Negalima taip pat manyti, kad dievų, pasakų, meno ir technikos panašumas būtų čia galėjęs atsirasti vien prekybos susisiekimo keliu. Etruskai yra atvykę iš rytinio Viduržemių jūros galo. Toliau besireikšdama etruskų religija, kartu su graikų religijos pagalba yra sukūrusios tą svetimą kūną vakariniame viduržemyje, kuriuo yra, iš esmės nei-tališka — Romos religija. (269 - 270 p.).

Etruskų religija tačiau greičiau bus priešgraikiš-ka. Si religija mums liudija, kokia buvo Egęjaus jūrų tautų, indoeuropietiškų ir neindoeuropietiskų, religija tais laikais, kai etruskai iš ten išėjo. Būtų gera, kad koks prityręs specialistas imtųsi uždavinio atstatyti šios ankstyvos religijos bruožus, kurie vėliau išnyko. Tai siūlo Woelfelis. Jis, be abejo, turi galvoje tą faktą, kad Homero suformuota religija, kuria vėliau persiėmė Graikų tauta, iš tikrųjų yra greičiaiu iš literatūros atsiradusi religija, negu tikra liaudies tradicija.

Kitas faktorius, šalia graikiškojo, kuris formavo etruskų religiją, buvo vakarietiškas. Čia atvykę Egėju jūros gyventojai pasisavino italikų ir priešita-likų kultūrinį lobį ir jį asimiliavo.

Etruskai yra priešindoeuropietiškų religinių klodų atstovai, tačiau iki šiol dar tiksliai nenustatyta, kurie elemetai kuriai kultūrai priklauso.
Iš Rytų čia yra atėjusi šventykla. Ne Vakaruose ji atsirado. Iš ten yra dangaus suskirstymas į žmogui lemtingas sferas, pvz., po kokia planeta kas yra gimęs. Iš ten yra būrimai iš paukščių skridimo ir iš žaibų. Tos pačios kilmės ir spėjimas iš gyvulio vidurių ir kepenų. Šios praktikos žinomos artimuose rytuose.

Tačiau, iš kitos pusės, etruskai yra ir Vakarų priešindogermaniškos religijos klodų atstovai. Mums čia ypač rūpi jų mirusiųjų kultas. Visi tyrinėtojai sutinka, kad etruskų kultūros pradžią reikia skaityti 800 ar 1000 metų prieš Kristų. Etruskai čia atėjo kaip subrendusi egėjiška kultūra. Atvykę jie laikėsi savo papročių. Tai liudija keramikos žemėlapis. Pirmoji kultūra, keramikos paliudyta, kuri užplūdo etruskus ir iš dalies pakeitė jos papročius, yra vadinama Villanova kultūra. Ji artėjo čia su lavonų deginimu. (270 p.). Tai reiškė kartu didelį kultūrinį ir religinį perversmą.

Villanova kultūra yra gavusi vardą nuo miestelio, esančio 5 mylios nuo Bolonijos. Ji buvo užvaldžiusi žymią šiaurinės Italijos dalį, pradedant ankstyvuoju akmens amžiumi. Pradžia laikoma 11— 12 šimtmetis prieš Kristų. Pagrindinis jos bruožas — ji mirusius degindavo, kai tuo tarpu visa pietinė Italija laidodavo žemėje.

Villanova kultūra yra gimininga tautoms, gyvenusioms vidurinėje Europoje ties viduriniu Dunojumi. Archeologiškais metodais taip pat nustatoma, kad ji yra atėjusi iš šiaurės. Tačiau keista, kad ši kultūra neturi artimų ryšių su vadinama Halstead ir La Taine kultūromis, kurios priskiriamos Keltų tautoms.

Kitas labai būdingas šios kultūros bruožas — ji pasižymėjo dideliu sugebėjimu metalo darbuose. Manoma, kad šį sugebėjimą jie atsinešė jau iš savo ankstesnės gyvenvietės. Mums svarbus šios Villanova kultūros bruožas yra tas, kad net 10-ame amžiuje prieš Kristų jie turėjo prekybinius ryšius su kraštais, esančiais į šiaurę nuo Alpių ir siekė net Pabaltijį. Tai liudija pabaltiško gintaro radiniai jų kapuose.
Taip pat labai vertingas šios kultūros bruožas, kad jie augina arklius. Tai liudija brizgilai jų kapuose. Tačiau nėra duomenų, kad jie būtų turėję vežimus. Ilgą laiką jie beveik tose pačiose vietose gyveno kartu su etruskais, visai skirtingos kultūros žmonėmis. (Encycl. Britannica, 156 p.).

Šia kultūra etruskai persiėmė tik kai kuriose vietose. Sudeginti kūnai urnose, panašiose į namus, randami Bolonijoje, Toskanoje ir Lacijume. Vetulo-nijoje ir Umbrijoje buvo laidojama nedegintus kūnus akmeninėse skryniose. Ant jų buvo supilami dideli žemės pylimai. Kapai su kupolomis čia atsiranda vėliau. Matyt tais laikais, kai etruskai paliko Egėjaus jūrą, kapai su kupolomis ten buvo jau nustelbti (271 p.). Etruskų kapai su kupolomis yra Sardinijos pavyzdžio. Lavonas jame guli lovoje, šalia kurios stovi prabangi kėdė. Koridoriuje guli sargybinis. Ant sienų vaizduojamas šermenų pokylis, kuriame dalyvauja pats mirusysis. Ant karsto nupiešiamas mirusysis, gulintis kartu su žmona. Dažname piešinyje yra demonas, nešąs mirusio sielą. (271 p.).

Jeigu etruskų dievų panteonas yra graikiškas ir priešgraikiškas ar iš vakarinės Azijos, tai mirusiųjų kultas čia yra megalitiškas ar pomegalitiškas. Yra trys galimybės atsakyti klausimui, iš kur šis kultas pas etruskus galėjo atsirasti? Arba jie jį atsinešė jau iš rytinės savo tėvynės, arba jie jį rado priešindoger-maniškos Italijos papročiuose, arba jie jį pasisavino iš megalitiškos Vakarų Europos. Ypač iš Vakarų atrodo, yra kilę kapai uolose ir kapai su prieangiais, kurie Mažojoje Azijoje ir Syrijoje neturi tiesioginių atitikmenų. Taip pat iš Vakarų yra vadinamos "akmenų krūvos su ragais" ir pusračiai, skirti pastoviam mirusiųjų kultui, kaip pvz., Sardinijoje ir Maltoje. Mengyrų čia, berods, nėra. Tačiau akmens kolona yra būdinga Egėjaus jūrai ir rytiniam viduržemiui. Kita vieta nusėsti mirusiojo dvasiai yra kėdė, arba sostas, stovįs prieš duris iš prieangio į kapą. Nameliuose, kuriuose būdavo sudedami sudeginti mirusiojo palaikai, iš molio ar bronzos buvo padaroma mirusiojo veido kaukė. Kėdės, ant kurių ne kartą pastatydavo urnas su pelenais, būdavo iš medžio su metalo aptraukimu. Urnos kartais yra paauksuotos. Prieš kėdę stovi žemas stalas su indu ant jo. Smailios akmens kolonėlės yra suprantamos kaip vieta nusileisti mirusiųjų dvasioms ar aukštesnėms būtybėms.

Į įkapes būdavo dedama visa, kuo mirusysis naudojosi šiame gyvenime.
Pas etruskus randama monumentalinių kapų, kurie savo struktūra yra labai panašūs į monumentalius numidų kunigaikščių kapus šiaurinėje Afrikoje. Tiek vieni, tiek kiti yra tolimesnė raida vakarų ir šiaurės Europos piliakalnių. Tik čia tos pačios kapo idėjos įgyvendinimui įsijungia jau tašytas akmuo ir kiti graikiškosios kultūros elementai.

Taigi pas etruskus randame daug dalykų, kurie netinka archainiam graikiškam pasauliui. Jie taip pat netinka nei Mikėnų, nei Kretos kultūrai, nepaisant to, kad čia sutinkamas mirties demonas ir dviašmenis kirvis. Etruskų politeizmas yra iš Rytų. Iš ten yra ir miestiška jų kultūra. Jie bus buvę užėmę Egiptą, Egėju salas ir prasiveržę iki Italijos ir Pi-renėjų. Frobenius, savo puikiu nujautimu galbūt neklysta senovinę vakarų Afrikos archainę aukštąją kultūrą siedamas su etruskais. Žinoma, tai nebuvo istorijai žinomi etruskai. Tai buvo pirminė politeis-tinė miesto kultūra, kuri susimaišė su megalitine kultūra ir priešetruskiniais laikais nusistūmė iki vakarinės Afrikos. Būdingų etruskiškų bruožų vakarinė Afrika neturi, tačiau čia yra ir būrimas iš gyvulio vidurių, ir tikėjimas į įvykio ženkliškumą, ir burtų metimas, ir miesto steigimas, ir šventykla, kaip pasaulio atsiradimo simbolis. Šiuos reiškinius šalia Afrikos, mes ryškiai randame tik pas etruskus. (273 P-).

4. Italija, šalia etruskų

Tikri senoviški dolmai į Italiją atėjo tik iš Prancūzijos ir sutinkami Ligurijoje ir Apulijoje. Cia yra išlikusios daugiakampės kamaros, rymančios ant kolonų, sudėtų iš atskirų akmenų.

Apulijoje, šalia dolmų, yra pilkapių, kuriuose lavonas guli su pariestomis kojomis. Visoje Italijoje sutinkama paprastų kapo duobių, kuriose nuo lavono guldymo ant šono su pariestomis kojomis, pereinama prie aukštielninkos formos. Lavonų deginimo paprotys, matyt, čia neįstengė įsigalėti ir ilgainiui buvo nustelbtas.

Dviejose vietose yra išlikę būdingi megalito stainiai su kupolomis, kurios turi stogą su atsvara. Tokie statiniai yra Apulijoje ir Istrijoje, kuri šiandien priklauso Jugoslavijai. Kupolos su atsvaromis yra išlikusios pasaulietiško pobūdžio statiniuose.

Urnos, kuriose būdavo supilami sudeginto kūno pelenai, būdavo iš molio. Jos yra apvalios ir keturkampės formos. Jų stogas yra smailas, sparinės formos. Iš to kai kas daro išvadą, kad mirusieji senovėje buvo laidojami namuose. Mūsų autorius sako, kad ir kitaip galima manyti. (267 p.).

Mikėnų kultūra, kuri pati yra kilusi iš vakarų, į Italiją kultūriškai yra veikusi du kartus. Vienas poveikis buvo Picenumo pajūryje, kur iki Romos imperijos laikų buvo išlikusi ne indogermaniška kalba. Kitas poveikis buvo etruskų imigracija. Į Picenu-m'o pakraščio gyventojus reikia žiūrėti kaip į po-mikėniškos kultūros atstovus, kurie pasižymėjo geometriška ornamentika, labai būdinga klasikiniam Graikijos laikotarpiui. (267-8 p.).

Įdomūs yra Picenumo pakraščio kapų stulpai, pjedestalai. Kartais jie yra neapdirbti blokai, kartais plokštės, kartais su įrėžtais ženklais, įrašais ar vaizdavimais. Iš jų įdomiausi yra laivų ir laivų kovų vaizdavimai. Tokius stulpus randame Mikėnų kultūroje ir Art. Rytuose. Ten taip pat randama plastikos darbų, vaizduojančių moteris, rankas ir žuvis. Pice-niečių ryšys su Egėjaus kultūra ir su Ilirija yra aiškus. Poriniai gyvuliukai, su skyle pakabinimui, primena Sardiniją. Jos keramikos pavyzdžių galima rasti nuo Skandinavijos - Britanijos iki vak. Afrikos ir Rytų. Gaila, kad nėra jokių žinių apie Piceniečių religiją.

Tyrenijos pakraštyje, netoli Spezia rasta 20 stulpų nuo 40 cm. iki 2 metrų aukščio. Virš žemės esanti dalis yra apšlifuota plokščiai ar apvaliai. Ant jos — vyro arba moters reljefas su susiimtomis ant kūno rankomis. Ryšys su mengyrais — statulomis vakarietiško pobūdžio — yra aiškus. Salia jų ar po jais nėra kapų. (268 p.).

Pietinėje Istrijoje, dabar Jugoslavijoje, rasta nemažai nuogų stovinčių ir jojančių vyrų bei moterų stabukų. Moterys vieną ranką laiko ant krūtinės, kitą — žemiau. Viena moteris žindo kūdikį, kitai kūdikis išeina iš kūno. Jų statyboje ir tašytuose akmenyse yra spiralių ir raizginių raižinių. Esama ryšio tarp Picenum'o ir Mikėnų kultūrų.

Mūsų studijoms priklauso ir Ligūrijos kalnų raižiniai, kurių data nėra nustatyta. Kiekvienu atveju jie yra ne vėlesni už bronzos laikus. Savo stiliumi ir technika raižiniaitiš vienos pusėstprimena Skandinavijos kalnų raižinius, iš kitos piįSės — Saharos kalnų raižinius, vaizduojančius keturiais ratais vežimus ir jaučius. Verti dėmesio taip pat yra metaliniai kuolai - durtuvai, vartojami sviedimui, kurie turi panašumą į Pirenėjų ginklus. Kaip Skandinavijos raižiniuose, taip ir čia vaizdavimas yra fantastinis, o jo kritiškas išaiškinimas vis dar nėra įmanomas. (269 p.).

Uoloje, vadinamoje Este II, galime stebėti ryšį su Hallstat'o kultūra, t. y. jau keltų kultūros laikai. Pakabinamų puošmenų tarpe matoma rankos, kojos ir kitos kūno dalys, kurios primena Kretos kultūros įžadies aukas, nors ryšio su ja čia negalima nustatyti. Vežimo modelis su paukščiais greičiau yra vėlesnis reiškinys. (269 p.).

Į šias studijas neįeina Romos religija — kaip vėlesnis reiškinys. Tačiau iš Romos religijos galima kai ką spėti apie ankstesnius jos klodus. Taip, pvz., yra pažymėtinas Romos protėvių kultas. Protėviai, tapę dievais, Romos religijoje yra dviejų rūšių. Vieni yra naminiai, gyveną namo sandėlyje, (penatas) panašiai, kaip pas etruskus ir Afrikos berberus. Be jų, yra dar budinčios dvasios. Jų lytis paprastai nėra pastovi — kartais vyriška, kartais moteriška. Tai liudija pereinamąjį kultūros laikotarpį: iš moteriškos giminės — motinos į vyriškąją tėvo. (274 p.).
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai