Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOKYKLOS IR MOKYTOJO UŽDAVINIAI TREMTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PROF. J. BRAZAITIS   
1.
Susimąstymas dėl auklėjimo idealų


Iš tų negausingų žurnalų, kurie pakliūva į mūsų rankas, matyti, kad mokymo bei auklėjimo tikslai svetimųjų iš naujo pers varstomi.

 P r a l a i m ė j u s i o j  tautoj sugretinami dabar du didieji vokiečių kultūros ideologai ir susimąstoma, katro keliais pasekti: N i e t z s ch ė s  ar B u r ck h a r d t o. Abudu savo laiku dabartį vienodai buvo supratę: abudu matė, kaip vietoj hierarchiškai susiklosčiusios bendruomenės išeina į gyvenimo priekį neapvaldyta m a s ė, minia ir kaip  j ė g a  ima pirmauti vietoje  t e i s ė s . Tik Nietzschei pramatomoji ateitis — pasauliniai karai, masių pagrindinių problemų išsprendimas ginklu, besiartinąs barbarybės amžius, teisinės valstybės galas ir jos išvertimas į absoliutinį despotizmą, prievarta suimtą į „terribles simplicateurs" rankas — atrodė natūralus logiškas kelias „Ubermensehui", atsistojusiam anapus bloga ir gera, kurio veikimo norma yra „Wille zur Macht". Burckhardtas žiūrėjo į tą prama-tomą eigą neigiamai ir rūpinosi pastatyti  a s m e n y b ę, kuri išlaikytų amžinąsiais amžių sukurtas vertybes gyvas,

Nietzschė matė, kaip istoriją kuria elementarių, primityvių jėgų spontaniškas atsipalaidavimas, sprogimas, europinės revoliucijos. Burckhardtui istorija tai nuosekli aukščiausių europinių kultūrinių tradicijų sąsaja ir vainikas.

Nietzschė istorijos kūrėjų pavyzdžiu nurodė Napoleoną, Rusiją. Burckhardtas nurodė asmenis, išugdytus patvariomis europinių tautų kultūros vertybėmis.

Neseniai vokiečių tauta, mačiusi idealu tik pirmąjį, šiandien susimąsto jau ir ties antruoju (plg. Stimmen der Zeit 1946. November, 148 p.).

 N u g a l ė j u s i o j i   tauta kalba apie nugalėtosios perauklėjimą. Pažymėtinas vis dėlto jos statomas auklėjimo idealas. „Amerikanische Rundschau" (1945 m. Erstes Heft) buvęs valstybės departamento pasekreto-rius Archibald Mac Leish nurodo auklėjimo idealu  h u m a n i z m ą , jeigu pasaulis nenorįs virsti naujo karo arena. Tik vėl — kiek žmonių tiek humanizmo supratimų! Kaip ir pastaraisiais laikais demokratijos. Šiandien eina diskusijos dėl humanizmo — vieną jo koncepciją vadinant  s e n u o j u  humanizmu, kitą  n a u j u o j u. Tariamas senasis humanizmas tenkinosi aristokratinio skonio ugdymu, klasinės senovės garbinimu, meno ir mokslo gerbimu, didžiųjų asmenų kultu, visų žmogiškųjų vertybių garbinimu, "nutolimu nuo brutalios gyvenimo tikrovės. Naujuoju humanizmu vadinamas tas, kuris ugdo žmogiškąsias dorybes, jas sieja su religinėmis vertybėmis, o visą kasdieninį gyvenimą, aistringai virtusį jėgos, žibalo, aukso, biznio, naudos siekimu, pakelti į tauresnę plotmę, tvarkomą žmoniškųjų principų. Taigi naujasis humanizmas norėtų aktyviai įsijungti į gyvenimą, kad jį padarytų žmoniškesnį.

Akivaizdoje pasaulio pastangų persvarstyti ugdymo idealą turime sau konstatuoti: ten, kur kiti sustoję galvoja, graibstosi dėl ugdymo principų, mūsų mokykla labai aiškiai yra apsisprendusi. Švietimo nuostatuose aiškiai pasisakyta, kad tremties mokyklos kryptis —  t a u t i š k a i   k r i k š č i o n i š k a. Tais žodžiais, aiškiais ir tiksliais, išreikšta tai, kas svetimųjų vadinama neaiškiais naujojo humanizmo terminais, nedrįstant pasisakyti, bet faktiškai galvojant apie tą patį turinį, kuris mūsų preciziškai išreikštas. Taigi mes žinome, ko norime; auklėjimo kryptis mums aiški; ir dėl jos galvos sau nesukame. Mums tik svarbiau prisistatyti  u ž d a v i n i u s , kuriuos turime atlikti, kad savo idealo link pasistūmėtume.

Mokyklos uždaviniai priklauso nuo  b e n d r o j o  mokyklos bei auklėjimo supratimo ir nuo  s p e c i f i n i ų  aplinkos sąlygų. Tautos, valstybės ar bendruomenės specifinės sąlygos duoda specifinį tos aplinkos atspalvį mokyklai. Mūsų tremtinių mokyklai tą specifinį pobūdį lemia paveldėtoji  p r a e i t i s , gyvenamoji  d a b a r t i s , pramatomoji  a t e i t i s .

2.
Praeities palikimo spragos
Praeityje, nepriklausomoje Lietuvoje, mes per maža jautėme ir per maža atsižvelgėme į savo krašto specifinę padėtį. Savo mokyklą mes per maža siejome su specifiniais  s a v o   k r a š t o   reikalavimais. Mes buvom panašūs į tuos humanistus klasikus, kurie buvo įsižiūrėję daugiau į praeities vertybes, į savosios ar pasaulinės praeities vertybes, bet per maža į dienos reikalus. .
Atsijimas mokymo politikos nuo specifinių krašto reikalų davė mums  b e n d r o j o  lavinimo persvarą, davė  h u m a n i s t i n ė s  mokyklos tipą. Tokios mokyklos nepageidaujamus  r e z u l t a t u s  buvom pradėję justi konkrečioj kasdienybėj jau anais laikais.—

1)    M o k y m o  politikos dėka iš vienos pusės imta tada kalbėti apie  i n t e l i g e n t i j o s   p e r t e k l i ų, darbo stoką bendrojo išsilavinimo žmonėms. Iš antros — apie  s p e c i a l i s t ų   s t o k ą : a) amatams, prekybai, pramonei, b) kultūriniam visuomeniniam gyvenimui — laikraštininkų, administracinio darbo žmonių stoką, c) reprezentaciniams darbams, santykiams su svetimaisiais kalbančių svetimomis kalbomis stoką.

2)    Praeities  a u k l ė j i m o   politikos spragas paskiau pajutome: a) stoką sąmoningo  v i s u o m e n i n i o   s o c i a l i n i o  auklėjimo, tenkinimąsi etiketu. Mokykla stengėsi atsieti mokinį nuo visuomenės, uždaryti savo mokyklos, sporto, varžybų rate. Akademiniame gyvenime studentas oficialiosios opinijos buvo kreipiamas į studentišką-buršišką gyvenimą. Išėjęs iš akademinio gyvenimo, jis linko daugiau tik į savo profesiją, asmeninę karjerą, kuo atuokiausiai mėgindamas stovėti nuo visuomeninio gyvenimo. Taip buvo kuriamas inteligentas miesčionis, individualistas, gal net savinauda.

Tai mūsų mokyklinės politikos dalis palikimo, kurį neigiamai jaučiame ir  d a b a r   t r e m t y j e .

3.
Dabarties opos

Taip, tremtyje mes pajutome savo buvusios mokyklinės politikos spragas, kurios sunkina tremtinių gyvenimą.
1)    . Nepasiruošę specialybėms, mes negalime pritaikyti  d a b a r t i n i a m   būviui savo bendrojo išsilavinimo. Jaučiame taip pat, kiek žalos mums kyla iš to, kad nemokame pakankamai svetimųjų kalbų. Ta spraga reiškiasi ne tik santykiuose su okupacine administracija, bet ir politinėje kovoję dėl valstybės bei tautos interesų. Latviai yra laimingesni šiuo atvejų — ne tik dėl savo charakterio, bet ir dėl to, kad jų mokyklinė politika praeityje buvo labiau atremta į konkretų praktinį gyvenimą.

2)    Perėję tremtyje staiga į  d e m o k r a t i n i u s laikus, pastebim, kiek pėdsakų yra palikęs totalistinis režimas su visa savo atmosfera mūsų  p s i c h i k a i . Ypačiai tatai jaučiame jaunesniojoj ar net pačioj jaunojoj kartoj. Vyresnioji karta, susiformavusi demokratiniais laikais, yra iš vadovaujamosios eilės pasitraukusi. Visuomeniniam gyvenimui vadovauti ėmėsi jaunesnioji. Ir iš karto pastebima, kad susikalbėti šitos kartos žnonėms yra sunkiau nei vyresniesiems. Sunkiau, nes šios kartos žmonės savą nusistatymą yra linkę dogmatizuoti, savą siekimą suabsoliutinti. Kompromisai jai sunkiai tepripažįstami. „Wille zur Macht" yra dažnai tiek stiprūs, kad tas pats asmuo blaškosi po įvairias ideologijas, kad tik išplauktų  v a d o v a u t i . Su priemonėmis nesiskaito, net imasi svetimųjų pagalbos, išduodamas savo tautos interesus.

 M o k s l e i v i ų  gyvenime krinta į akis nesunorma-lėję santykiai tarp mokinių. Jie vis dar nepajėgia tarp savęs kolegiškai sugyventi. Tebegyvas ne vienoj vietoj principas — arba mes, arba jūs. Tebegyvas nusistatymas save apginti partnerį sulikviduojant, ne pačiam aukščiau už partnerį pakylant. Neišsilaiko tinkamoj aukštumoj šiame rungtyniavime kartais net mokytojai. Priemonės — net brutali jėga, kriminalinė klasta. Tai ženklas, kad totalistiniai nusiteikimai, paimti iš savos ir svetimos aplinkos, yra įsėdę į jaunimo dvasią. Įsėdę nesąmoningai, dažniausiai suaugusiųjų įtakoje, ir virtę jau organiška, vaiko psichikos dalimi. Ir nors šiandien dedamasi demokratais, nors demokratiniais laikais gyvenama, nors demokratinė technika (rinkimai) vartojama, bet 'širdis vis dar nėra užtenkamai pasisavinusi demokratizmo esmę. Koks gyvas savo laiku buvo poetiškai nusiteikusio jaunimo paties totalizmo pirmata-kas ideologas Nietzsche. Jis buvo skaitomas, juo žavimasi iš pradžių poetiškai, o toliau ir filosofiškai. Tai praeiti turės, bet tuo tarpu pėdsakai aiškūs ir neigiami.  M a s ė j e , kurioje tenka gyventi, persveria  b i o l o g i n i o   pobūdžio nusiteikimai. Negalima pasakyti, kad tremties gyvenimas juos silpnintų. Tremtis stiprina brutalų veržimąsi biologiškai išsilaikyti. Tik herojiškos pastangos išlaiko tremtinių dvasinių interesų lygį.

Kultūrinis lygis gali augti kultūrinėje aplinkoje. O joje mes esame degraduoti keliais laipsniais žemyn. Tad suprantama, kodėl mums taip sunku išlaikyti kultūringą santykiavimo būdą. Mes esame didžioje tragiškoje padėtyje, kada mūsų  d v a s i n i a i  nusiteikimai yra priderinti aukštesniam  k u l t ū r i n i a m   lygiui, o dabar atsitiktinai mums primestas žemesnis lygis mus verčia ir savo dvasią suprimityvinti. Esame kaip žuvis, iš gilių vandenų ištrauka į sekliuosius.

Šitoje baisioje padėtyje kalbėti apie mokyklos ir mokytojo uždavinius yra labai sunku, kada ir ateities perspektyvos bei reikalavimai tebėra labai neaiškūs, tik spėjami.

4.
Ateities reikalavimai

Nors ateities niekas negali tiksliai atspėti, tačiau  n e t u r i m   p a g r i n d o   tikėti greitu grįžimu. Prieš mūsų akis stovi emigracija. Kompaktinei emigracijai vilčių nedaug.   Mus išblaškys.  Tačiau aišku bent tiek:
1) Ar būsim JAV, ar Anglijoj, ar Prancūzijoj, Belgijoj mums bus pavesti darbai, kurių patys viešpačiai nenori dirbti —  f i z i n i a i  darbai. Mūsų visų interesas iŠ jų-išsimušti į  s a v a r a n k i š k ą  padėtį. Ją gali duoti perėjimas į inteligentinę ar į savarankišką profesiją — amatus, verslus, prekybą. Šiam reikalui pati pirmoji būtina sąlyga —  k a l b o s , anglų, prancūzų, ispanų kalbos. Antroji sąlyga —  s p e c i a l y b ė. Tuos dalykus pažymi visi emigracijos organizatoriai. Tą ir mes patys žinom.

To reikalauja  b i o l o g i n i o   išlikimo noras. Didesniame pavojuje bus  t a u t i n i o   išlikimo reikalas. Visur mus nori asimiliuoti, nori išblaškyti. Mūsų noras tautiškai išlikti pirmiausia diktuoja  p a t r i o t i n į   i d e a l i z m ą. Čia jau ne profesinis pasiruošimas, bet asmenybės ugdymas. Idealistas suras priemonių patriotizmui išlaikyti patsai.

Turint tokias perspektyvas, kiltų klausimas, kuo ir kiek mokykla bei mokytojai gali apšarvuoti naujam gyvenimui tremtinį?

5.
Mokyklos ir mokytojo galia

Mokykla ir mokytojas veikti gali tiesiogiai  p e r   m o k y k l ą   ir netiesioginiai  p e r   b e n d r u o m e n ę .

1) Mokyklai jau švietimo nuostatai skatino abidvi aktualiąsias tremties mokyklos linkmes: a) sustiprintą  s v e t i m ų j ų   k a l b ų   m o k y m ą, b) sustiprintą  p r o f e s i n į   ruošimą. Tačiau viena yra numatyti principą, kita jį įvykdyti. Ne paslaptis, kad kiekvienas mokytojas taria savo dalyką esant svarbiausią. Ir dėl to tremties mokykla praktiškai, atrodo, eina ta pačia linkme, kaip ir Lietuvoje. Antra, kitaip ir būti sunku, nes programos liko veik tos pačios. O reiktų čia pasukti radikaliau  p r a k t i n e  linkme:  i š   c e n t r o   p a k e i s t i  a t i t i n k a m a i   p r o g r a m a s, o mokykloms sąmoningai jas įvykdyti atsižiūrint į konkrečiuosius dabarties ir ateities reikalavimus. Mokytojui sąmoningai tektų apsispręsti, ar jo pateikiama medžiaga yra ta būtinoji būsimo žmogaus gyvenimo reikalams.

Tai p r o f e s i n i o paruošimo reikalas. Daugiau mokykla čia vargiai ką galės padaryti. Atrodo, gana sėkmingai specializavimosi darbą varo įvairūs suaugusių kursai.

2) Svarbiau ir daugiau mokykla ir mokytojas gali veikti auklėjamai — atitinkamus  a s m e n s   n u s i t e i k i m u s  sudaryti, a) Pirmoje eilėje sudaryti mokiniui  i d e a l i s t i n i u s  nusiteikimus. Pasukti priešinga linkme, negu buvo paveldėtos tradicijos iš praeities; negu dabartinė aplinka jį veikia. Tai be galo sunkus uždavinys, prieš kurį mokytojas pasijunta bejėgis.  N a u d o s  principas toks populiarus ir taip sugestyvus, o idealistiniai principai taip nuvertinti ir tik į istoriją atidėti, kad idealizmu užkrėsti labai sunku. Dar Lietuvoje abiturientas man kalbėjo: — Ką jūs man galit realaus duoti? Kas iš to, kad aš principus saugosiu, o baigęs mokslus negalėsiu tarnybos gauti. O ten man iš karto sudaro visas sąlygas mokslui, o paskui tarnybai ... — Ar negalės dabar panašiai atsakyti tremties vyras: — Kas iš to, kad aš būsiu idealistas, principų vaikysiuos? Ar ne geriau gyvena tie, kurie dabar pas-pekuliuoja, paskui gal pavirs prancūzais, brazilais ir prasimuš į vadovaujamas vietas ... — Anam savo jaunam tautiečiui tegalėjau pasakyti: — Nieko tau negaliu žadėti apčiuopiamo. Tegaliu pažadėti tik  r a m i ą   s ą ž i n ę , kad viską padarei, kas tauriam žmogui pridera. — Ką galėtum pažadėti šiandien už idealizmą, kaip tą idealizmą sužadinti, aš nežinau. Tačiau nuo to uždavinio aktualumas nė kiek nesumažėja. Šiomis dienomis „Stimmen der Zeit" žurnale skaičiau, kad moderniajam žmogui reikia duoti prieš akis  k o n k r e č i u s   g y v e n i m o   p a v e i k s l u s, kurie jo paties galvoseną ir elgseną formuotų. Gal tikrai naudinga būtų surasti moderniajam moksleiviui naujo moksleivio idealu konkrečią, iš gyvenimo paimtą  a s m e n y b ę  ir įtikinti jį, kad toji asmenybė nėra tik praeities laikų herojus, bet nepraeinamas nesenstantis modernaus žmogaus idealas. Aš nieko čia nedrįstu siūlyti, bet gal mokytojui ar mokytojams savaime iškils toks idealinis žmogus, kuris galėtų suimponuoti ir patraukti mokinio dėmesį.

b)    Atsimenant, kad moksleivis išeis į gyvenimą ir atitruks nuo lietuvių bendruomenės, kad jis, galimas daiktas, neturės nei lietuviškos knygos, nei laikraščio, kuris duotų naujos medžiagos jo patriotinei Sąmonei, reiktų apšarvuoti, apginkluoti jį tam tikru lituanistinės rnedžiagos kiekiu, kurį jis turėtų savo atmintyje ir atitrūkęs nuo lietuviškos bendruomenės. Aš dėl to laikau, kad tos lituanistinės medžiagos kiekis ne būtinai turi būti didelis, bet labai gerai įteiktas, pasisavintas. Čia daros labai pateisinamas lituanistikos mokymasis  m a z g a i s , pačiais svarbiausiais punktais — ar tai būtų istorija, ar literatūra. Dar labiau pateisinamas mokymasis  a t m i n t i n a i .  Prisimenu vyresniosios kartos žmones, kurie mokėsi rusų mokykloj. Ir laisvoj Lietuvoj, kada svetimybes paskandino nuosava kultūra, jie su dideliu malonumu, progai pasitaikius, kartodavo Puškino, Lermontovo ar kitų ano meto mokyklos klasikų fragmentus. Tai buvo jų kasdienybės dvasinis paįvairinimas, atsigavimas. Ar nebūtų panašios reikšmės lituanistinės medžiagos išmokimas atmintinai dabartiniame, tremties gyvenime?

c)    Formuojant moksleivio filosofinį, pasaulėžiūrinį mentalitetą, labiau atrodytų priimtinas ir įteigtinas pradžioj minėtas Burckhardto  i s t o r i n ė s   r a i d o s  s u p r a t i m a s, ne Nietzschės. Burckhardtas buvo atkreipęs akis į sąsają tarp laimėtųjų žmogiškųjų įvairių tautų vertybių. Jis pažangą atremia į gerąsias tradicijas. Dabartinis moksleivis, išėjęs iš mokyklos ir pakliuvęs į naujas gyvenimo sąlygas bus eksponuotas visiškai svetimai aplinkai, šita aplinka formuos jį savaip. Bet jeigu jis mokykloj bus laimėjęs užtenkamai lituanistinės medžiagos, vadinasi, jo tėvų sukurtų tradicijų, jeigu jo galvosena bus nuteikta, kad kultūrinė pažanga kuriama tradicijas papildant naujais laimėjimais, tai jo dvasioje nebus lūžių; jis neatitruks nuo tautos tradicijų savo galvojimu ir elgesiu. Jis bus tas pats lietuvis tik panaujintas naujų gyvenimo aplinkybių . . . O kad taip būtų buvę nuteikti ir taip būtų gavo j ę Amerikos lietuvių jaunieji, mums tada nereiktų skųstis, kad ir jų kalba ir jų mentalitetas nebelietuviškas, kad jie lietuviai tik biologine, ne  d v a s i n e  prasme!

d) Pasaulėžiūrą moksleiviui padedant formuotis, reikia užtenkamai ir teisingai jam pažadinti  d e m o k r a t i n ę  sąmonę. Demokratinė dvasia reikalauja visiems lygių teisių ir lygių pareigų. Toji lygybė įgalina sudaryti santykius tarp demokratiškai nusiteikusių žmonių pakenčiamus, įmanomus, demokratiškai nusiteikęs žmogus nepaneigs kitam tų laisvių, kokias jis pats turi. Teisingas demokratinės dvasios supratimas ir jos pripažinimas pašalins daugelį nesutarimų ir kivirčų. Jeigu mokykloje tebepasitaiko konfliktų tarp atskirų moksleivių organizacijų narių, tai nereikia daryti išvados, kad visokius mokinių susibūrimus reikia likviduoti. Tai reiškia tik, kad reikia kovoti su totalistinių nusiteikimų likučiais ir skiepyti visais galimais būdais demokratinės lygybės principus. Tik tada, kai demokratizmo praktiškos išvados bus padarytos atskiro asmens mentalitete, tada suklestės visai nuoširdus moksleivių bendradarbiavimas, sveikas rungtyniavimas. Jau minėtų organizacijų viršūnės tokias išvadas priėjo. Reikia, kad apačios jomis pasektų. Visa nelaimė, kad tas apačias nekartą sukursto žmonės, kaip tik susiformavę anose kvazitotalistinėse-tradicijose. Mokytojui čia iš tiesų net dvigubas uždavinys — pačiami saugotis, kad nepasireikštų su vienašališkomis totalistinėmis tendencijomis ir vaikų negadintų, dar svarbiau —- kad pozityviai skiepytų demokratinio sugyvenimo pagrindus.

Kartoju:  p r o f e s i n i s   r u o š i m a s  lenkiant į specialybes ir svetimąsias kalbas kaip atsvara bendrajam lavinimui; idealizmas kaip atsvara utilitarizmui,  p a t r i o t i n ė s  s ą m o n ė s  organizavimas lituanistinės medžiagos kondensuotu ir atmintiniu pasisavinimu, kaip atsvara prieš medžiagos paviršutinišką perkrovimą,  g y v i e j i   pa v y z d ž i a i kaip atsvara prieš auklėjimą bendrybėmis,  t r a d i c i j o s   s i e j i m a s   s u   p a ž a n g a  istorijos raidos supratime kaip atsvara prieš revoliucinę eigą,  d e m o k r a t i n ė s   s ą m o n ė s  plėtojimas kaip atsvara prieš totalizmą — štai tie auklėjamieji uždaviniai ir net emetodai, kurie dabar, atrodo, patys aktualieji ir sėkmingieji mokyklai ir mokytojui, auklėjant jaunimą.

3)Tačiau mokytojas nėra atpalaiduotas nuo b e n d r u o m e n ė s.  Bendruomenėje jis gali reikštis auklėjamąja prasme.

a)    Aktualiausias bendruomeninio gyvenimo uždavinys — m o r a l i n i o   l y g m e n s  išlaikymas. Visos sąlygos ir visos aplinkybės sudarė bendra frontą DP moralei palaužti. Ir joms, palyginti, sekasi: niekados iš tremtinių tarpo nebuvo tiek klientų policijos, kalėjimų ir teismo įstaigose, kaip paskutiniais laikais. Didžiojo mąsto spekuliacija, vogimas, įsilaužimai,' net šventovių išniekinimas garsina tremtinių vardą. Tegul tai atskiri atsitikimai, tegul kriminalistų procentas tremtinių tarpe ir nėra didelis palyginti su dorais žmonėmis, bet etiketė, užklijuota ant vieno kampelio, nusako viso ryšulio turinį.

b)    Bendruomenės nariai nebeišlaiko nervų ir blogybių kaltininkų ieško tarp kitų savo tautiečių, juos lengva ranka kaltindami. To rezultatas-gandai, šmeižtai, bendruomenės organų pakaltinimai ir vertimas šalin ar net skundai svetimiesiems.

c)    Tame drumstame vandenyje stengiasi iškopti  a v a n t i ū r i s t a i , putos. Verždamiesi į valdžią, griebiasi totalistinių metodų atgrasindami kitus nuo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime ir palaikydami joje senąją, klaidingą koncepciją, kad visuomeninis gyvenimas turįs remtis Valdžios siekimu bet kokiomis priemonėmis. Rezultatas-padoresnieji žmonės vengią viešųjų pareigų, susigūždami savo asmeniniame gyvenime.

Šitokių bendruomeninio gyvenimo reiškinių akivaizdoje mokytojas gali ne pats pultis visuomeniniam gyvenimui vadovauti, bet savo sugestijomis, paskaitomis, pastabomis jis gali ir privalo formuoti atitinkamą opiniją ir tokiu būdu prisidėti prie tos  m o r a l i n ė s   s a n a c i j o s , kurią dabar skelbia centriniai organai. Privačiais ir viešais pasikalbėjimais jis gali demaskuoti, iš kur eina to moralinio vėžio daigai; kur jie veda, ir tokiu būdu sudaryti reikiamą sveiką opiniją. Opiniją, kuri vestų į tų negerovių platintojų demaskavimą, jų patraukimą į teismą, eventualų izoliavimą iš bendruomenės, susidrausminimą iš vidaus.

Bendruomenėje mokytojas taip pat turėtų būti ta ramioji kolona, apie kurią Brazdžionis dainuoja, į kurią atsimuštų ir subyrėtų įsisiūbavę gandai ir beprasmiai priekaištavimai. Gandai ypačiai subliūkšta, kada tiesiai paprašai gandonešį  d a l y k u s   p r e c i z u o t i :  kas, kada, kur ir ką padarė ar pasakė, ar iš kur visa tai žinai. Tada žmogus pats pradeda galvoti, ką jis kalba. Yra ir sąmoningų piktų gandonešių. Jie aprimsta tada, kai demaskuoji jų gandų tikslus.

Tai buvo antras visuomeninis uždavinys.
Jeigu minėtieji du uždaviniai yra neigiamojo pobūdžio ir tik užtvenkia negerovėms kelią, tai  p l ė s t i   b e n d r u o m e n ė s   v i s u o m e n i n ę   s ą m o n ę -būtų pozityvusis uždavinys. Visuomeninę sąmonę reiktų pagilinti ir praplėsti ta pačia linkme, kaip ir jaunimo tarpe-pagilinti  d e m o k r a t i n ę  dvasią, pastatant ją prieš totalizmą. Jei jų skirtumą žmonėms pasisektų įsisąmoninti ir iš tiesų pasisavinti sveiko demokratizmo principus, tai ne tik jaunimo tarpe sumažėtų nesusipratimų skaičius, padidėtų tarpusavio sugyvenimas.

Šitaip nuteikta bendruomenė būtų naudinga ne tik emigracijos, bet ir laimingo grįžimo atvejui.

4) Praleisdamas valstybinio pobūdžio uždavinius, kurie paliečia mokytoja, kaip ir kiekviena tremtini, noriu sustoti dar prie  p r o f e s i n i ų   kai kurių uždavinių, kurie pateisina ir net įpareigoja mokytojus  s u s i o r g a n i z u o t i .


Ne paslaptis, kad mokytojo profesija kai kur yra niekinama, kad mokytojų ne vienas yra atsidūrę labai sunkiose materialinėse sąlygose, nes jis neturi laiko verstis net smulkia prekybėle. Iš kitos pusės mokytojas nėra toks drąsus, kaip neretas kitas pilietis, kreiptis į labdaros įstaigas. O labdaros įstaigos, savo ruožtu, negi gali šelpti tuos, apie kurių b£8as jos nieko nežino. Iš čia uždavinys patiems mokytojams rūpintis savo profesijos kolegomis, ar atlyginimą už darbą išgaunant, ar pašalpos reikalinguosius labdaros įstaigoms nurodant.

Tai viena. O antra-mokytojams reikia organizuotu būdu sueiti į kontaktą su pasaulio mokytojų sąjungomis, su pedagogine spauda, kurie dar nepabijos reikalų turėti su „raupsuotuoju" DP ir sutiks so juo santykiauti. Čia net sunku atskirti, kur baigiasi mokytojų organizuota akcija per svetimuosius savo profesiniais reikalais, kur jau prasideda jų kova dėl bendrojo politinio idealo.

*

Baigiu, nužymėjęs pluoštą uždavinių, kuriais mokytojo pečiai dar labiau apkraunami. Jeigu drįsau jo naštą dar padidinti, tai tik dėl to, kad žinau, jog mokytojas yra iš tų Vaižganto Mykoliukų, kuriems šaukiama: — Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten ... Ir tie Mykoliukai bėga šoka, patenkinti, kad jie dar gali bėgti.

Nežinau nė vienos kitos profesijos, kuri būtų ir Lietuvoje ir tremtyje išlaikiusi tiek idealizmo, tiek pasiaukojimo, kaip mokytojas. Tik jam ir gali būti kalbama apie uždavinius, tikintis, kad tie žodžiai neliks tik vox clamantis ...

Taigi, Broliai Mykoliukai, vėl šokit ten, kur jūs reikalingi tautos likučiams gelbėti     .


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai