Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUKOJIMAS PRŪSUOSE ŠEŠIOLIKTO ŠIMTMEČIO PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
ETNOLOGIJOS IR RELIGIJŲ ISTORIJOS STUDIJA

Dr. Jono Balio pasiūlymas
Prieš keletą metų dr. Jonas Balys atsiuntė man ištrauką iš Lucas David Prūsijos kronikos, kurią turi tik Kongreso biblioteka, pasakojančią apie kiaulės aukojimą Prūsuose šešiolikto šimtmečio pradžioje, ta proga iškilusį aukotojo konfliktą su krikščionybe ir apie vyskupo reakciją į tai. Dr. Balys tą ištrauką man atsiuntė ta proga, kada aš jį prašiau papildančių Prūsų religijos nuostatų, kurių trūko Simano Grunau Prūsijos kronikoje, bet kuriuos turi Lucas David. Grunau kronikos ištraukas aš buvau pasidaręs Britų muziejaus bibliotekoje Londone. Mano dėmesys senajai Prūsų religijai apsipavidalino viena kita studija, kurios buvo paskelbtos "Tėvynės sarge" (žiūr. "Sūduvių religijos klausimas", 1980 m. Nr. 3, 41-51 psl. ir "Brutenio religinės ir politinės sąrangos įsteigimas Prūsuose", 1982 m. Nr. 1, 60-70 psl., ir 1982 m. Nr. 2, 60-67 psl.).

Pasakojimas apie kiaulės aukojimą nėra iš Brutenio religinės sąrangos savo idėjine ir simboline prasme, tačiau jis vis tiek yra Prūsijos tradicijos palikimas ir dėl to vertas mūsų dėmesio. Taigi aš, pertraukęs Brutenio ir Vaidevučio studijas, atsidėjau šiam uždaviniui. Jam atsidėjau ir dėl to, kad nenorėjau likti kurčias dr. Balio pasiūlymui, kuriam esu skolingas daug padėkos už tai, kad jis reikšmingai man yra pagelbėjęs mano pasakų studijoms, padėdamas man susigaudyti milžiniškame pasaulio pasakų labirinte, kai aš rinkau medžiagą savo studijai "Kultūrinės gelmės pasakose", kurios objektą sudarė viena pasaka apie motiną, globojamą ir persekiojamą mistiškos moters. Dr. Balio nurodymai man padėjo surinkti man rūpimos pasakos versijų iš daugiau kaip 50 tautų ar kalbinių grupių.

Dr. Balio vaidmuo lietuviškos tautosakos studijavimui ir tvarkymui yra niekieno neprilygstamos vertės. Jis yra susisteminęs lietuvišką pasakų lobyną ir jį įtraukęs į tarptautinę tautosakos metrikaciją (žiūr. "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas", 1936 m., Kaunas, "Tautosakos darbai", II tomas). Šios sistemos dėka lietuviškosios pasakos pasidarė prieinamos tarptautinėms studijoms.

Pasakų analizavime dr. Balys eina savitu keliu, kurį tektų galbūt laikyti labiau animistiniu. Jis tautosakos reiškiniuose bus linkęs labiau įžvelgti gamtos reiškinių sudvasinimą. Tuo tarpu pasakų analizavime aš laikausi vadinamosios Vienos mokyklos, arba kultūrų istorijos metodo, kurio pagrindinis kūrėjas yra Wilhelm Schmidt. Nors dr. Balys turėjo progos studijuoti Vienoje betarpiškai pas šios krypties mokytojus, aš manau, kad mano įžvalgos ir etnologinės medžiagos studijavimo metodas yra gerokai skirtingas nuo Balio. Tačiau jau ta aplinkybė, kad jis mane pakvietė pasisakyti Prūsijos kiaulės aukojimo reikalu, man yra paskatinimas manyti, kad galbūt ir savo analizėse mes nesame labai toli vienas nuo kito.

Bet eikime prie reikalo. Pirmiausia susipažinkime su pačiu įvykio aprašymu, o toliau iš eilės pasvarstykime, koks yra santykis tautų tradicijose tarp ūkinių dalykų ir religijos; patyrinėkime iš ūkinių reiškinių kilusios religinės simbolikos slinktį; susipažinkime su kiaulės ūkiu Pabaltijyje proistoriniame gylyje; pažvelkime į kiaulės mistiką klasikinėje Graikijoje; susipažinkime su kiaulės mistiniu vaidmeniu Kanarų salose; pažiūrėkime, kiek kiaulės mistikos yra išlikę lietuviškoje tautosakoje; atkreipkime dėmesį į Abraomo neprisirišimą prie vienos aukos formos. Po šiu. apžvalgų susipažinkime su pagrindiniais Prūsų aukojimo dramos dalyviais vyskupu Polten, vaidila Supplet ir su buvusiu didžiuoju ordino magistru Albrechtu. Svarstymą užbaikime dėmesiu kitiems Prūsijos rel igijos epizodams, kur senoji šio krašto religija sueina sąlytin su krikščionybe.

Lucas David Prūsų kronikos pranešimas:
Atsitiko, kad pakraščio ūkininkai tuo laiku pradėjo rūpintis, ar jie negalėtų pagauti žuvies panašiai, kaip anksčiau; dabar viskas eina veltui: ir darbas, ir išlaidos, kurios buvo padarytos. Reikia išskirti tuos atvejus, kada kas išdrįsta plaukti toliau negu paprastai, būtent penkias ar šešias mylias. Tokiais atvejais, jeigu kas nors ir pagaunama, tai sunkiai ir pavojingai, nes jų dauguma su mažais laivais turi leistis į tolimą kelią nepastoviame vandenyje, galėdami žūti ir prigerti. Dėl to Samlandijos ūkininkai tokiais vargo ir pavojaus sunkumais dažnai tarp savęs skundėsi. Juos smarkiai slėgė apsirūpinimas kasdieniniu maistu, bet dar daugiau juos slėgė didelis pavojus gyvybei, kasdien savo laivais jūroje ieškant savo maisto. Jie pradėjo svarstyti, kodėl Dievulis arba, kaip jie sakė, dievai yra labai supykę, nes jie sulaikė ne tik maisto malonę, bet ir nuolat kėsinasi prieš jų gyvybę.

Pagaliau vargšų žmonių skundas pasiekė jau minėtą jų vaidilą Valtin Supplet, kuris jiems pasakė, kad, jo manymu, ši deja ir nelaimė šiuo laiku yra juos ištikusi dėl to, kad, kai jis jautį užmušė ant jūros kranto paaukoti dievams, jis iš šio krašto išvarė ne tik priešus, bet ir žuvis, kurių jis lengvabūdiškai neišskyrė, ir dėl to jos irgi yra iš šio krašto išvarytos ir dievų sulaikytos. Tačiau jis žinojo kaip patarti, kad sugrįžtų ankstybesnė žvejybos laimė, kurios jie visi nori. Kai šią savo vaidilos žinią pakrančių ūkininkai sužinojo, jie nudžiugo ir prašė, kad jis dar kartą parodytų savo sugebėjimą bei palankumą ir jiems pagelbėtų. Jeigu jis žuvis vėl sugrąžintų, kad jie galėtų žvejoti kaip anksčiau, jie dievams ir jam reikštų savo dėkingumą ir tokios didelės malonės niekada nepamirštų. Daugelio prašymų paskatintas ir pakrančių ūkininkų bei kitų polėkio nuteiktas, dėl tokio pagrindinės reikšmės trūkumo, kuris jam, kaip kaimynui, buvo gerai žinomas, labai atmintinas vaidila Valtin Supplet leidosi prikalbamas ir vėl jiems pažadėjo pagalbą.

Jie turi tik nupirkti jam juodą kiaulę ir ją nupenėti. Ūkininkai mielai sutiko. Jie padarė nutarimą, labai mielai sudėjo pinigų tam reikalui, šalia to nupirko dvi statines alaus, kaip reikalavo vaidila. Kai kiaulė buvo gerai nupenėta, vaidila liepė ją nugabenti ant jūros kranto, panašiai, kaip anksčiau jautį arba bulių prie Rantau. Ten jis tą nupenėtą juodą kiaulę su keletu ypatingų apeigų paskerdė, nusvilino, išvalė ir puikiai paruošė. Paskui išpjovė kiaulės spenius (tai reikia ypatingai pastebėti), pasakė keletą žodžių ar pamurmėjo ir po to juos įmetė į jūrą. Jis pavartojo ir daugiau žodžių ir savo vaidilavimo apeigų, kol kiaulės mėsą sudėjo į gana didelį katilą, gėrimui gerai pasūdė ir ant didelės ugnies išvirė. Kai mėsa buvo pakankamai išvirusi, visi, kurie dalyvavo, turėjo valgyti ir alaus atsigerti. Į tai nereikėjo jų versti, nes dievai pageidauja laisvai tarnaujančių tarnų. Jų auka ir tarnyba yra tokio pobūdžio, kad mielai priimtų kūną ir kraują. Visi mato, kad, kokie yra dievai, tokia ir jų auka bei tarnyba. Iš tikrųjų turėjo būti šaunūs dievai, nes jiems tarnauti reikia gėrimų ir valgymų, ypač kai reikia juos permaldauti.

Visa tai, ką laisvasis prūsas Valtin Supplet vėl padarė, sužinojo Michael Wille, to meto Pobeten klebonas. Visas aplinkybes gerai ištyręs, pranešė apie tai Jurgiui von Polentz, Samlandijos vyskupui. Vyskupas apie šią įvykusią bedievybę sužinojęs, buvo labai nepatenkintas. Jam tai buvo pranešta paskutinę kovo mėnesio dieną. Per Sekmines jis atvyko į Pobeten. Tada įsakė minėtam Valtin Sopplet kartu su pakrančių ūkininkais, stabstabmeldžio vaidilos tikėjimo dalininkais, stabmeldystėje jį palaikiusiais, atvykti į Pobeten pilį. Atvyko 73 vyrai iš 8 kaimų, kurie ant kranto buvo valgę kiaulienos ir alučio su savo vaidila gėrę. Kai jie prisipažino nusikaltę, Samlandijos vyskupas sušaukė tarybą svarstyti, kaip reikia juos nubausti. Jis buvo nusistatęs juos bausti kietai ir aštriai, be pasigailėjimo, pasiremiant įstatymu. Tačiau stabmeldžių draugai, kai kurie įtakingi, ir jie patys daugeliu prašymų ir maldavimų iš vyskupo gavo sutikimą, kad jie būtų prileisti prie bažnytinės atgailos ir nubausti atlaidžiomis bausmėmis.

Vyskupas liepė padaryti popierinį vainiką, tokį, kokį paprastai nešioja vyskupai. Ant jo buvo nupiešta kiaulės ir velnio galva. Kalti ūkininkai turėjo susirinkti į vienus namus prie Pubeten pilies. Ten jie turėjo visi nusirengti. Jų marškiniai buvo nukirpti iš užpakalio iki juostos. Vargšai turėjo kryžiumi susiimti rankas ant krūtinės. Jose kiekvienas jų turėjo laikyti gerai nupintas ilgas šmaikščias mokyklines rykštes. Jų vyskupui, arba vaidilai, buvo uždėtas ant galvos minėtas vyskupiškas popierinis vainikas. Kai atėjo laikas eiti į sumą ir pamokslą, ūkininkams buvo įsakyta eiti į bažnyčią kartu su vaidila. Tada vaidila Valtin Sopplet (kaip buvo įsakyta) kartu su visais kitais ir su savo vyskupišku vainiku, turėjo praeiti ilgą eilę sukryžiuotose rankose laikančių gerai supintas mokyklines rykštes. Ūkininkai nusekė juo tvarkingai iki bažnyčios, pusiau pliki ir su rykštėmis rankose. Sustoję prie altorių, jie turėjo atsisukti į žmones, kurie sugiedojo giesmę prieš pamokslą, o po to buvo pamokslas.

Samlandijos vyskupas įsakė pakviesti Legitten kleboną, kuris gerai mokėjo prūsiškai. Jį vyskupas įpareigojo pasakyti Pobeten bažnyčioje gerą aštrų pamokslą prieš stabmeldystę. Pamokslą baigęs, pamokslininkas labai skatino žmones tikrai pamaldžiai prašyti ištikimąjį mielą Dievą, kad jis savo švelniu gerumu malonėtų šiuos varšus nusidėjėlius į save atgręžti, atleisti jų nuodėmes, juos savo šventu žodžiu ir dvasia iš naujo pagimdyti, apšviesti, atnaujinti ir padaryti amžinojo gyvenimo paveldėtojais, maloningai sustiprinti ir ištvermingai išlaikyti.

Žinia apie teismą ir atgailą buvo taip išplatinta visoje Samlandijoje, kad sakytą dieną į Pobeten susirinko labai daug žmonių, ne tiek susirūpinusių melstis už nusidėjėlius, kiek verčiau pasižiūrėti; daugiau negu į 7 ar 8 bažnytinius vaidinimus Samlandijos apskrityje. Atvyko žmonių ir iš Karaliaučiaus miesto, ir netilpo jie bažnyčioje. Kai vyskupas pamatė susirinkusią tokią daugybę žmonių, jis davė įsakymą dar kitiem dviem klebonam pasakyti šventoriuje tokius pat pamokslus. Taip buvo ir padaryta. Vienoje vietoje buvo pastatyta kėdė didelėje pievoje, tuo pačiu metu kita kėdė buvo pastatyta šventoriuje, kad tuo pačiu metu, kaip ir bažnyčioje, žmonės būtų gerai pamokyti apie pirmą ir antrą Dievo įsakymą ir kad tokių sunkių nuodėmių nekęstų ir nuo žalčių, gyvačių ir šliužų žmonės kuo toliausiai šalintųsi. Žmonės buvo skatinami, kad už šiuos nusikaltusius žmones būtų permaldauta ir kad noromis ir iš širdies jiems būtų atleista.

Samlandijos vyskupas įsakė, kad po pamokslo vaidiliškas vyskupas turi kurį laiką stovėti ant stulpo ir jo šalininkai turi pro jį praeiti ir valandėlę prieš jį ramiai pastovėti. Taip pat vaidiliškas vyskupas turėjo savo šalininkus su rykšte pamokyti ar greičiau dviem kirčiais nubausti, kad jie nesileistų klaidingomis apeigomis ar kitais būdais būti nuvesti į klystkelius, esančius toli nuo mūsų mylimo Dievo ir Išganytojo. Kai tas įvyko, vaidiliškas vyskupas nuo savo mokinių ir šalininkų turėjo atsiimti savo atlyginimą. Kiekvienas iš minėtų stabmeldiškų ūkininkų iš eilės priėjo prie jo ir su atitinkama pagarba suteikė jam rykšte porą smūgių iš dėkingumo už jo mokslą, kaip Samlandijos vyskupo buvo įsakyta. Vienas iš jų, Petras Wenieke, pasirodė taip nuoširdžiai dėkingas savo mokytojui, ano kūną taip įskaudindamas, kad iš skausmo vaidila taip sujudėjo, jog nukrito nuo jo galvos vyskupiškas vainikas. Ir taip šiam vaidilai buvo atlyginta beveik 150 smūgių. Kai tai buvo atlikta, Samlandijos vyskupas įsakė, kad jie visi per ištisus metus Pobetuose turi stovėti sekmadieniais prieš altorių ir gerai klausyti, kas sakoma pamoksle. Metams baigiantis, jie visi ir kiekvienas turi savo nuodėmes išpažinti klebonui ir gauti atleidimą bei priimti garbingąjį mūsų Viešpaties Jėzaus kūno ir kraujo sakramentą ir tokiu būdu su mūsų viešpačiu Kristumi ir jo Bažnyčia vėl susitaikyti. Jie su dideliu nusižeminimu ir klusnumu tai padarė.

Lucas David, Preussische Chronik, herausgegeben von Ernst Hennig, Koenigsberg, 1812. Pirmoji knyga, 120 - 126 psl. Vertimą peržiūrėjo ir patikslino kun. Jonas Duoba. Už tai jam dėkoju. V. Bgd.)

Ūkiniai simboliai religijose
Kai susitinkame su religinių simbolių konfliktu, kaip čia mūsų tyrinėjamame atvejyje, kada krikščionybė griežtai iš savo simbolikos išskiria kiaulės mistiką, kyla klausimas, kas kultūrų istorijoje nuo ko priklauso. Kitaip klausiant, kas kuo naudojasi: ar religija ūkiniu reiškiniu, kaip pvz. kiaule, avinėliu ar jaučiu, ar, priešingai, ūkiniai reiškiniai, kaip kai kurių gyvulių prijaukinimas, yra atsiradę įtaigaujant religiniams įsitikinimams.

Netrūksta pažiūrų, kurios sako, kad kai kurių gyvulių prijaukinimas yra atsiradęs, įtaigaujant nereliginiams įsitikinimams. Tačiau po platesnių studijų aiškėja, kad greičiau yra priešingas kelias. Religija savo aukštoms ir sunkiai išreiškiamoms tiesoms naudojasi tai vienu, tai kitu gyvenimišku reiškiniu, o ne priešingai. Tokios pažiūros laikosi W. Koppers savo išsamioje ūkinės etnologijos studijoje "Die ethnologische Wirtschaitsforchung,', paskelbtoje Anthropos žurnale 1915 - 1916 m. nuo 611 iki 651 psl. ir 1916 m. nuo 971 iki 1079 psl.

Savo plačiai surinktais duomenimis jis labiau pagrindžia Fr. Graebnerio pažiūrą, kad pvz. ne totemizmas yra davęs pradžią gyvulių prijaukinimui, bet priešingai, jis, kaip savita mistika, yra pasinaudojęs gyvuliais išreikšti savo idėjoms. Totemizmas, kaip žinome, yra pažiūra, siejanti žmogaus gyvenimą su kai kuriais gyvuliais, kaip tokiais veiksniais, nuo kurių priklauso žmogaus gyvenimo lemtis.

Kitas autorius, J. Loewenthal, savo studijoje apie žagrės išradimą pasisako prieš kai kurias pažiūras, kurios yra buvusios gana populiarios, žagrės, išradimą ir arklio bei jaučio panaudojimą jos traukimui kildinti iš religinių motyvų. (Plg. Koppers 1013 psl.).

Višnu, pavaizduotas kaip kosminis kuilys Varaha, gelbsti žemės deivę prthivi, kuri buvo užlieta vandenyno.

Tai yra skulptūra iš aštunto šimtmečio Kašmire. Ji yra padaryta iš tamsiai žalio akmens. Ji buvo išstatyta Washingtone Metropolio meno muziejuje 1971 metais parodoje, skirtoje Tibeto, Nepalio ir Kašmiro menui.

Akmeninė figūra iš Haute Marne apylinkės Prancūzijoje. Ji vaizduoja žmogaus formos dievybę su kiaule savyje. Tai buvo būdingiausia Galų figūra paskutiniais jos
nepriklausomybės laikais. Laikoma, kad ši skulptūra yra iš pirmojo šimtmečio prieš Kristų. Ji yra truputį aukštesnė negu 10 colių. (T. G. Powel The Celts, 67 figūra, 270, 271 p.).
Apskritai nauji ūkiniai išradimai yra linkę daryti žmonėms didelio įspūdžio. Naujiems išradimams žmonės yra linkę suteikti mistiškos pagarbos. Taip pvz. senovės danai, atsiradus jojamam arkliui, laikė jį saulės dievo atstovu. Kad naujiems ūkiniams išradimams žmonės bando suteikti jiems nepriklausančio dvasingumo, gyvų pavyzdžių teikia ir šiandieninis gyvenimas. Automatiškai mašinai, robotui, šiandien filmų gamintojai suteikia tokių nuostabių galių, kurios yra pranašesnės už žmogaus galias.

Ir sveika religinė tradicija, neišskiriant nė krikščionybės, yra linkusi naudotis įvairiais ūkiniais simboliais. Pvz. avinėlio simboliu naudojasi Sen. Testamento religija, jungdama jį su visuomenės išlaisvinimu iš vergavimo. Tuo pačiu simboliu pasinaudojo ir krikščionybė, išreikšdama gelbstintį Kristaus vaidmenį žmonijai. Taigi religinė praktika naudotis įvairiais ūkiniais simboliais savo apeigoms yra teisėta tol, kol pats medžiaginis dalykas nėra padaromas malonės šaltiniu ir kol jis yra naudojamas atstovauti antgamtiniam religiniam veiksniui.

Mes negalima gilintis į klausimą, kiek Prūsų ūkininkų kiaulės aukojimas buvo simbolis jų religinio nusiteikimo ir kiek jis buvo grynai burtininkiškas pripažinimas šiam gyvuliui lemtingos reikšmės. Tačiau Davido kronikos epizodas mums pasakoja, kad krikščionybės atstovai į tai pažiūrėjo kaip į burtininkišką ar bent su krikščionybe nesuderinamą apeigą.

Mistinių simbolikų istorinė slinktis
Norint tyrinėti kokį etnologinį reiškinį, reikia bandyti jį paimti tikrojoje jo kilmės istorinėje situacijoje. Tai yra svarbus metodinis nuostatas, nuo kurio daug priklauso daromų išvadų teisingumas. Tačiau tai nėra lengvai pasiekiamas uždavinys. Etnologinis faktas paprastai pasiekia mus paveiktas įvairių kultūrinių įtakų ir būna pateiktas tokiuose rėmuose, kuriuose jo kilmės prasmė yra sunkiai atpažįstama.

Mūsų studijuojamas epizodas yra persunktas kiaulės mistikos ir krikščionybės konfliktu. Tas konfliktas yra aiškiai išryškintas ir papasakotas taip gyvai su įvairiomis aplinkybėmis, kad leidžia manyti, jog tarp paties įvykio ir jo pasakotojo ar užrašytojo yra nedidelis laiko tarpas. Bažnyčios kova su šiuo reiškiniu užima visą pasakotojo dėmesį. Tai pagauna ir skaitytojo dėmesį.

Kuilio skulptūra iš vidurinės Ispanijos. Didesnė negu natūralus dydis.

Iš T.G.E. Powel knygos "The Celts", New York, 1958, 147 psl.


Tačiau mums, norintiems atpažinti pirminę šios mistikos prasmę, tenka bandyti ją rekonstruoti jos ankstesnėje situacijoje.

Yra visuotinis dėsnis religinių simbolikų istorijoje, kad ankstesnės mistinės būtybės, kai jų atsisakoma, išvirsta antireliginėmis jėgomis, arba velniais, tų žmonių galvosenoje, kurie tą religinį pakeitimą padaro.

Kiaulės aukojimo priežastis buvo gyvas ekonominis reikalas, būtent, sumažėjusi žūklės laimė. Esant šitokiai problemai, pakraščio ūkininkai nesikreipė pagalbos į krikščionybę. Tai iš esmės nebūtų buvę neįmanoma. Žinome, kad krikščionybė nesipriešina jungtis su mistine pagalba į panašius reikalus. Taip pvz. yra iki šių laikų išlikęs paprotys Venecijoje vienos Mergelės Marijos šventės proga iškilmingai šventinti jūrą, kad ji jūrininkams būtų palankesnė. Taip pat ir Lietuvoje iki paskutinių laikų buvo žinomas laukų šventinimas, kurio metu kunigas apeidavo kaimo laukus kartu su ūkininkais, juos laimindamas.

Ar Prūsijos kunigai būtų ėmęsi pastangų religiškai pagelbėti ūkininkams — žvejams, nežinome. Ūkininkai kreipėsi į tradicinį savo krašto religijos atstovą vaidilą. Tačiau pažymėtina, kad vaidila šiuo atveju veikė ne savo atstovaujamos religinės sistemos, būtent Brutenio ir Vaidevučio religijos, bet šiai sistemai nesava kiaulės mistika. Brutenio ir Vaidevučio religija yra daugiau dangaus skliauto politeistinė religija, kuriai būdingas aukojimo gyvulys buvo jautis ar gal ožys, bet ne kiaulė.

Yra duomenų manyti, kad Lietuvoje bus buvusios gyvos įvairios mistikos, kurios čia yra atėjusios įvairiais laikais ir viena kitą pakentusios. Taip pvz. mūsų pasakose yra duomenų, kad žirgas vaidina didelį gelbstintį vaidmenį žmogui kovojant su blogio jėgomis. Kai kurių tautų tradicijose, pvz. ispanų, žirgas yra patarėjas ne tik kovoje, bet ir vedybose. Jis stovi prie jaunavedžių lovos. Mūsų dainose žirgelis yra skirtas "pas mergelę joti". Jaučio mistika mūsų dainose taip pat yra gana plačiai žinoma. Čia daug dainuojama apie mergelę ir jautelius. Tos dainos galbūt slepia nemaža senų kultūrinių ryšių.

Lietuviški vietovardžiai liudija čia kada nors labai gyvai besireiškusią ožio mistiką. Užtenka tik prisiminti visokius Ožkabalius ir Ožkines. Yra žinomas Prūsuose ožio aukojimas 1570 maro metais. Ožys buvo paaukotas dievaitės Didewaythe (didi dievaitė) garbei, kad ji sulaikytų mirimus. Tai įvyko Popkeimio, Tapuvos kaimuose. Aukotoju buvo vietinis Mikelis, kuris už tai pakliuvo į kalėjimą ir gal buvo nukankintas.Tai buvo paskelbta žurnale "Neue Preussische Provinzial-Blaeter",

1846 m., Bd. II, 227 psl. Jo lietuviškas vertimas yra paskelbtas dr. J. Balio "Lietuvių liaudies pasaulėjautoje", išleistoje Chicagoje, 108 psl.

Negalima nepaminėti ir žalčio mistikos, kurią mini šio pasakojimo pamokslininkas, skatindamas ūkininkus ją užmiršti. Tačiau vaidila, norėdamas pagelbėti žvejams, nesikreipė nė į vieną šių, jam be abejo gerai žinomų, mistikų, bet į kiaulės mistiką.

Šia proga tenka pasisavinti tiesą, kad ilgais proistoriniais laikais atskiros kultūros reiškėsi kaip uždari rezervuarai. Nes tik tokio uždarumo dėka susidarė galimybė tradicijoms sutvirtėti. Tik palyginti nesenais proistoriniais laikais prasidėjo įvairiopas tradicijų maišymasis. Į tai ypač paskatino arklio ir ypač jojamo arklio prijaukinimas. Jo dėka atsirado priemonė palyginti greitam tarpkultūriniam santykiavimui.

Taip pat tenka pastebėti, kad įvairios maitinimosi kultūros nestovi toli nuo mistinių išgyvenimų. Taip štai žydų tradicijoje, kiek ji yra liudijama Sen. Testamento, valgymas niekada nėra vien pasaulietiškas reiškinys, net tada, kai jis neturi prijungtos religinės apeigos. Valgymas yra aukojimo Dievui ir iš jo malonės gavimo procesas. Tai palengvina suprasti, kodėl vieno ar kito gyvulio prijaukinimas ar jo sumedžiojimas sudarė progą religiniam išgyvenimui.

Kiaulės ūkis pietiniame Pabaltijy
Naminė kiaulė, kaip maisto šaltinis, pietiniame Pabaltijy yra žinoma nuo vėlybųjų akmens amžiaus laikų. Kiaulės auginimas namuose yra žymiai senesnis ūkininkavimas už ožio (avies), jaučio (karvės) ar arklio prijaukinimą. Apie kiaulės ūkį pietiniame Pabaltijy turime duomenų iš Gustavo Schwantes studijos, skirtos Schleswigo - Holsteino apylinkių archeologijai. Jis apie tai rašo: "Kiaulės liekanos pasirodo nepaprastai gausiai ankstyvose kriauklių krūvose. Kiaulė visur pasirodo betarpiškai gimininga šernams, kurių mūsų kraštų yra apstu" (156 psl., Die Vorgeschichte Schleswig-Holsteins, 1939, Nevvmuenster, K. Wachholz Verlag).

Norint gyviau suprasti šio pasakymo istorinį gylį, tenka atkreipti dėmesį į pasakymą, kad kiaulių liekanos yra randamos ant jūrų kriauklių krūvų. Šis pasakymas reiškia tai, kad mes čia esame tokiame žmonijos maitinimosi tarpsnyje, kada pagrindinis žmogaus maistas dar buvo įvairūs jūrų kriaukliniai gyviai (plg. Schwantes, 213 psl.) Kriauklių krūvos Schlesvvige ir Danijoje liudija ano laikotarpio žmogaus gyvenvietes. Jūrų kriauklių maisto kultūra, pasak Schvvantes, čia yra atėjusi iš Portugalijos. Su kriauklių kultūra šiame krašte siejasi prasidedantis kai kurių javų ir šakniavaisių auginimas. Techniškai tai yra vadinama kauptuko ūkio pradžia. Tad ir šiame žmogaus maistu apsirūpinimo tarpsnyje pietiniame Pabaltijy kiaulė pasirodo kaip dažniausias prijaukintas gyvulys.

Apie šio kultūrinio laikotarpio religinę tradiciją Schwantes nedaug ką turi pasakyti. Jis pastebi, kad aukurų čia nerandama. Tačiau Jutlandijoje esama akmenų krūvų liekanų, apie kurias galima spėti, kad čia būta aukojimo. Liekanos, užmenančios aukojimą, yra akmenyje išskaptuoti įdubimai, vadinamos lėkštės (256 psl.). Kad čia būtų buvus aukojama kiaulė, jis nesako.

Iš Schwantes sugretinimo pirminės kiaulės su vietiniu laukiniu šernu atrodo, kad jis yra nuomonės, jog kiaulės prijaukinimas čia yra prasidėjęs. Kaip bebūtų, tačiau kiaulės auginimas yra tokia plati ūkiška kultūra, kad, kur ji bebūtų buvusi pradėta, ji yra apskriejusi visą Europos ir Azijos kontinentą. Taip štai 2-3 tūkstantmetyje prieš Kristų kiaulė naminių gyvulių tarpe yra sutinkama Ponto - Kaspijos - Kaukazo apylinkių stepėse (W. Schmidt, Rassen und Voelker des Abendlandes, II tomas, 186 psl.). Kiaulė yra sutinkama ir šiaurinėje Kinijoje, Mandžiūrijoje ir pas Tungusus. Ten yra ir višta, bet dar nėra nei arklio,, nei jaučio (W. Schmidt, 201 psl.). Schmidtas yra nuomonės, kad kiaulė kartu su pirminiu daržininkavimu Europoje pasirodo naujųjų akmens amžių pradžioje (ten pat, 307 psl.).

Kiaulės prijaukinimą, berods, galima jungti su vadinama juostine keramika, kuri yra ankstesnė už virvelinę keramikė ir yra sutinkama nuo Pabaltijo iki, berods, Kinijos (Schwantes, 280 psl.).

Su šiais duomenimis mes turime ūkinį pagrindą, kuriuo remdamiesi galime tyrinėti kiaulės mistiką, tokią, kokią sutinkame Prūsijos atvejyje. Šie duomenys daug mums sako laiko slinkties atžvilgiu. Jie būtent paaiškina, kad ši mistika gali būti senesnė už eilę kitų mistikų, susikūrusių ant avies, jaučio ar arklio prijaukinimo. O jeigu kiaulės mistika yra tokia sena, tai tas savo ruožtu paaiškina, kodėl ši mistika yra beveik užmiršta daugelyje vėlesnių tradicijų.

Kiaulė klasikinės Graikijos ūkyje ir jos religinėje kultūroje
Reikia išsyk pripažinti, kad Hesiodo ūkinio ir religinio gyvenimo aprašyme kiaulė nesutinkama. Hesiodas gyveno penktame šimtmety prieš Kristų. Tačiau kiaulės ūkis sutinkamas Homero Odisėjoje. Odisėjas, grįždamas iš savo kelionių, randa savo tėvą ganantį kiaulių kaimenę.

Odisėjas, "pats vis žengdamas pirmyn, neužilgo atėjo į kiemą, kur kiaulininkuose žemūgių kiaulių daugybė gulėjo ir kur gyveno jų aukšto gimimo piemuo — doras tarnas" (paskutinės penkioliktos dainos eilutės).

Toliau šešioliktoji daina prasideda šitaip: "Gryčioj Eumajaus tuo tarpu Odisėjas su kiaulaganiu dviese buvo anksti atsikėlę ir ugnį sukūrę, jau valgį pusryčiui sau pasgaminę" (dr. J. Ralio vertimas).

Plačiai aprašytas Odisėjo grįžimas į savo tėvo ir sūnaus kiaulių ūkį liudija, kad anoje visuomenėje kiaulių ūkis buvo plačiai išvystytas ir laikomas pagarboje. Odisėjas savo kelionėse buvo sutikęs ir karvių ūkį; jos buvo pašvęstos saulės Dievui. Kai jo bendrakeleiviai, nepaisydami draudimo, pasipjovė tų karvių, už tai buvo žiauriai nubausti. Taigi karvių ūkį Odisėjas žinojo, tačiau kiaulių ūkio jis nesišalino ir grįžo į jį, kaip į savo šeimos ūkį.

Nors Hesiodas nežino kiaulės mistikos, ar, greičiau, nekreipia į dą dėmesio, tačiau ši mistika Graikijos liaudies religijoje kitų yra pakankamai paliudyta. Ji turi net kai kurių panašumų su Prūsijos kiaulės aukojimu. Apie kiaulės mistiką klasikinės Graikijos liaudyje žinome iš labai gero vardo šios kultūros tyrinėtojo Martyno P. Nilsson.

Kiaulė klasikinės Graikijos liaudies religijoje yra tampriai susijusi su deive Demetrija. Nilssonas rašo: "Kūlimo metu kiaulės buvo metamos į požeminius urvus, kartu su kitais vaisingumo magijos dalykais. Tesmaforijos šventės metu supuvusios liekanos būdavo vėl išimamos, sumaišomis su grūdais ir padedamos ant altorių. Tai yra labai paprasta vaisingumo mistika, žinoma Atėnuose ir kitose Graikijos vietose" (25 psl., Greek Folk Religion, Columbia University Press, 1965, Harper Torchbook Edition).

Žodį "tesmoforija" Nilssonas paaiškina šitaip: "thesmos" reiškia ką nors, kas atidedama į šalį; "phoria" reiškia ką nors šventiškai nešti. Te s moto rijo s šventė, pasak Nilssono, buvo švenčiama vien tik moterų. Kylant klausimui, kodėl ši šventė buvo švenčiama vien moterų, kai kas mano, kad tai buvo dėl to, jog ši apeiga yra kilusi iš tų labai senų laikų, kada planingas auginimas — daržininkavimas buvo vien moterų rankose. Tačiau Nilssonas mano, kad tai neliudija šios apeigos senumo, bet greičiau tai liudija, kad pati moters prigimtis turi ryšį su vaisingumu (25 psl.). Mes gi manome, pasiremdami tais duomenimis, kuriuos pastebėjome ir kuriuos dar pastebėsime, kad yra pagrindo šią apeigą jungti su pačiu pirminiu ūkininkavimu.
Klasikinės Graikijos eleusinės misterijos kiaulės aukojimo apeigą jungė su plačiai žinoma legenda apie tai, kaip Demetrijos duktė buvo pagrobta Plutono. Tai yra pagrindinė tema vadinamojo Homero himno, vieno seniausių klasikinės Graikijos dokumentų. Ten sakoma: "Mergaitė kartu su savo draugėmis žaidė gėlėtoje pievoje, kai atsivėrė žemė ir iš jos iškilo požemių dievas su savo vežimu. Jis pasitvėrė mergaitę ir nusivežė į savo karalystę" (Nilsson, 48 psl.).

Prie šio pasakojimo Nilssonas prijungia vėlesnės kilmės legendą, apie piemenį Euboleous, kuris ganė kiaules, kai atsivėrė žemė. Jo kiaulė buvo pagrobta žemės, kuri po to vėl užsivėrė (48 psl.). Nilssonas mano, kad ši legenda buvo sukurta pateisinti šventiškam papročiui tam tikru metų laiku mesti kiaules į požemines olas. Po to supuvusios jų liekanos būdavo išimamos iš olų ir dedamos ant altorių, sumaišius su kukurūzų grūdais (49 psl.).

Kiaulės aukojimas klasikinėje Graikijoje buvo įgavęs įvairių meninių ir kulto formų. Taip, "prieš įvesdinant jaunuoles į religines paslaptis, būdavo aukojamos kiaulės. Kiaulių figūrėlių randama Demetrijos šventovėse prie Eleusis" (49 psl.).

Iš šios klasikinės Graikijos liaudies kiaulės mistikos aprašymo gauname liudijimą, kad ši mistika ten buvo populiari. Šiai mistikai būdinga, kad kiaulė turi būti atidedama ar atiduodama žemei, o vėliau iš ten išimama ir dedama ant altoriaus. Ši apeiga turi ryšį su derliaus ėmimu. Tie duomenys yra naudingi norint suprasti Prūsijos kiaulės aukojimą, nes ir čia kiaulės mėsos dalis metama į jūrą. o dalis apeigiškai valgoma.

Kiaulės mistikos išplitimas
Kiaulės mistika yra sutinkama istoriškai pačiuose giliausiuose Europos kultūros sluoksniuose. Tačiau šalia to ji yra sutinkama ir palyginti vėlybuose sluoksniuose. Pirmojo atveju pavyzdį turime iš Kanarų salų kultūros, o antrojo — iš keltų tradicijos, kuri yra palyginti jau vėlybas reiškinys, nes indoeuropietiškas.

D. J. Woelfel savo plačioje studijoje apie Europos religijas^ prieš atsikeliant čia indoeuropiečiams, pateikia duomenų, kaip Kanarų salų gyventojai meldžiasi į savo genties protėvius, prašydami lietaus. "Kai tas negelbėdavo, būdavo einama pas šventu laikomą žmogų vienoje oloje ir ten iš naujo būdavo meldžiamasi į genties protėvius tol, kol iš olos vidaus išeidavo kiaulė, kuri buvo vadinama tarpininku, nes ji turėdavo tarpininkauti tarp jų ir ptorėvių. Tas žmogus paimdavo kiaulę po savo kailiniais ir, visiems žmonėms lydint, nunešdavo ją prie abiejų monolitų. (Du natūralūs salos monolitai buvo laikomi žmonių protėviu ir promotina). Tada pradėdavo lyti. Kas atsitikdavo su kiaule apeigoms pasibaigus, nepranešama"
(Christus und die Religionen der Erde, dr. Franz Koenig, 1 tomas, Wien, Herder, 1951 m., 435 psl.).

D. J. Woelfel, pateikęs šį aprašymą, priduria, kad panašios apeigos kitose kultūrose yra atliekamos su jaučiu. Tačiau, rašo jis, "aišku, kad kiaulė yra senesnis gyvulys, naudojamas tarpininko vaidmenyje" (435 psl.).

Šis Kanarų salų epizodas turi tą pačią sceną, kaip ir Prūsijos. Čia yra visuomenė, prašanti gyvybei palaikyti reikalingos pagalbos, čia yra mistinis žmogus ir tarpininkė kiaulė. Tik kiaulė čia nėra metama į olą ar jūrą, bet iš jos ateina.

Kanarų salų ūkio tradicija neturi nei jaučio, nei arklio ar asilo, nei kuprio, nei katės. Tačiau čia yra šuo. Kiaulė čia buvo penima. (Plg. D. J. Woelfel, ten pat, 425 psl.). Tai liudija, kad šios salos nėra turėjusios vėlesnių kultūrų įtakos.

Tačiau pasirodo, kad šios salos yra turėjusios gyvą kontaktą su Europa, ir net su šiaurine Europa, vidurinio ir vėlybojo akmens amžiaus laikais. Daugeliui bus nauja išgirsti, kad "vidurinio akmens amžiaus europietis buvo gerai įgudęs jūrininkas", kaip rašo G. Schwantes (op. cit., 222 psl.). Ir šią laivininkišką kultūrą Schvvantes sieja su Jutlandijos salomis. Šį senovinį ryšį patvirtina kita liekana Kanarų salose būtent ten išlikusi europietiško žmonių tipo mažuma. Ją yra tyrinėję Eugen Fischer ir Eicksted. G. Schvvantes apie tai rašo: "Net šiandien galima ten įvairiais būdais įrodyti europietiška žmogų, kaip tai padaro Eugenijus Fischer. Jis šiauriečių atvykimą į Kanarų salas nustatė aiškiais bruožais" (222 psl.).

Šie duomenys apie šiauriečių atvykimą į Kanarų salas vidurinio ir vėlybojo akmens amžiais laikais padeda mums nesistebėti, kad kiaulės mistika net savo scena yra panaši Prūsuose ir Kanarų salose.

Tačiau kiaulės mistika Vak. Europoje nebuvo visiškai užmiršta ir po to, kai naujos rasės pradėjo atvykti Europon. Tai ypač liudija keltų tautos tradicijos. Kiaulė, kaip transcendentinis simbolis, yra gyvas išlikęs net keltų kultūros pabaigoje. Jų vaizduojamas dievas yra taip suvoktas, kad kiaulė yra įimta jo vidun. Tai pateikia T.G.E. Powell savo archeologijos studijoje "The Celts" (žiūr. 67 piešinį). Ispanijoje yra išlikę kuilio statulėlių, kaip aukojimo simbolių (Powell, 146-147 psl.).

Kiaulė lietuviškoje tautosakoje
Po šios istorinės kiaulės kultūros apžvalgos, tiek ūkine, tiek simboline prasme, grįžkime į lietuvišką tautosaką ir pažiūrėkime, kas čia yra iš jos išlikę.

Lietuviškoje tautosakoje kiaulės mistikos yra išlikę nedaug. Jeigu ir yra kiek išlikę, tai dažniausiai ji yra apvilkta paniekos ar pajuokos. Išimtį sudaro Slančiaus užrašyta legenda iš Trumpaičių kaimo, Šiaulių apskrities, pasakota Mar. Čeputytės. Ji yra šitokia'.

"Ant ežerų, sako, esą ponai. Kitą kartą žvejas bežūklaudamas ežere nutvėręs tokią žuvį be uodegos; susikapojęs ir susisūdęs. Tik naktį išgirdęs bešaukiant: čiuka čiuka, strukuodege. Velnias atėjęs po langu, sakąs: atiduok man kiaulę! Šis, rytui išaušus, nuvežęs ją į ežerą ir suvertęs" (Liet. pasakos, I, 29 psl., 9 nr.).

Ši legenda yra mums išlikusi labai sutrauktoje formoje. Dėl to nežinia, ką ji pirmojoje savo redakcijoje norėjo pasakyti. Tačiau mūsų studijuojamam reikalui ji yra vertinga tuo, kad kiaulę jungia su žvejyba. Ligi šiol mes tokio jungimo nesame sutikę. Mes matėme kiaulės mistiką susijusią su derliaus ėmimu. Tai liudija Graikijos tradicija. Kanarų saloje matėme ją susijus su lietaus išprašymu. O šioje legendoje sutinkame ją susijusią ir su žvejyba. Tokiu būdu mes turime visus duomenis, reikalingus suprasti Prūsijos kiaulės aukojimui. Galimas dalykas, kad supjaustytos žuvies, kuri vadinama kiaule, sumetimas jūron yra aukojimo apeigos užuomina.

Kiaulės mistika lietuviškoje tautosakoje yra dažnai vos tik užuomina, įvilkta į kitas mistikas. Taip viena labai sudėtinga pasaka kalba apie žmogų, apžėlusį kiaulės šeriais, kurį karalius laikė kaip keistenybę, uždarytą geležiniame narve. Kiaulinis žmogus tačiau auksiniu obuoliu paperka karaliaus sūnų, kuris jį išlaisvina. Kai karaliaus sūnus turėjo būti už tai nušautas, ta keista asmenybė, dabar jau ne kiaulės, o žalčio išvaizdoje, jį išgelbsti ir toliau globoja (Plg. Liet. pasakos, I, 156-157 psl., 6 nr.). Ši legenda liudija kiaulės ryšį su tokiais senoviniais žmogaus laimės simboliais, kaip auksinis obuolys ir žaltys.

Lietuviškoje tautosakoje kiaulė yra dažniausiai pristatoma kaip tikra nesąmonė, niekieno nesuprantama. Tačiau ir išjuokta kiaulė liudija ją buvus susijus su kažkuo vertingu. Taip štai pasaka (Liet. pasakos įvairios, III, 178-9 psl.) kalba apie tai, kaip vienas žmogus prašo dvaro ponią, kad leistų jos kiaulei būti jo gimusio sūnaus krikšto motina. Ponia su tuo sutinka. Kiaulė su paršiukais nueina pas žmogų. Pasakos išvada yra, kad tokiu būdu kiaulė buvo pavogta. Tačiau šalia to pasaka sako, kad šis kiaulės vagis skersdavo kiaules be jokio reikalo. Galbūt iš to galima įtarti, kad šis kiaulės skerdikas buvo kiaulės aukotojas. Reikia pastebėti, kad kiaulės kvietimo į kūmus yra ir daugiau variantų, (plg. ten pat, 302-3 psl.).


TELESFORAS VALIUS    SAMOGITIA (ŽEMAITIJA) II Spalvotas ofortas (23 3/4 x17 1/2 ") 1969 - 1977
 
Yra pasakų apie kiaulę, kuri atrodo nėra niekas daugiau, tik nesąmonių rinkinys. Tačiau, pasak W. Schmidto, kultūrinių liekanų nesąmonės slepia tik dabar nesuprantamus dalykus, bet kurie kada nors ir kam nors buvo suprantami.

Taip štai pasaka apie pasikartojančias peštynes tarp žmogaus ir pono atrodo yra viena tokių nesąmonių (Liet. pasakos įvairios, III, 261-2, 165 nr.). Kai žmogus turguje nori parduoti kiaulę, ponas jam tvirtina, kad tai nėra kiaulė, bet ožka, ir tokiu būdu nubaido kiaulės pirkėjus. Tas pat žmogus su ponu vėliau nuvažiavo miškan medžių, reikalingų malūno statybai. Ten žmogus sumušė poną, kad jis daugiau nesakytų, jog kiaulė yra ožka, ir paliko pusgyvį. Vėliau tas pat žmogus, pasivertęs daktaru, atvyko gydyti sumušto pono ir jį taip išmaudė karštoje pirtyje, kad jis daugiau nesakytų, jog meitėlis yra ožka. To dar negana, žmogus išmetė ant kelio porą batų, kuriuos rado ponas. Tačiau iš po tilto išlindęs žmogus vėl sumušė poną, kad jis niekada nesakytų, jog meitėlis yra ožka.

Šios pasakos keistenybės neturi jokio mums suprantamo pateisinimo. Pateisinimą galėtume į-žvelgti nebent tame priešistorinės kultūros tarpsnyje, kada atvykę ožio kultūros žmonės vietoj kiaulės siūlė kaip aukos gyvulį imti ožį. Pasipriešinimas prieš šį naujumą, einant pasakos logika, buvo labai agresyvus. Pažymėtina, kad panašiuose pasakojimuose visur yra išryškintas veikėjų kultūrinis skirtumas: vienas yra ponas, kitas ūkininkas arba žmogus. Tai galėtų užminti ir gilesnį kultūrų skirtumą.

Nepaisant lietuviškos tautosakos nesupratimo kiaulės mistikos, religijų istorijos tyrinėtojai yra užregistravę Lietuvoje buvus žinomą dievą, vardu "Kiaulių krukė" (žiūr. Goetternamen, von Hermann Usener, 1929 m., Friedrich Cohen, Bonnoje, 93 psl.). Usener tai verčia "Kiaulių dievas". Šį Lietuvos dievo vardą Usener yra radęs pas Matą Pretorijų, gyvenusį 1635-1707 metais; pas Schleicherį, jo pranešime Vienos mokslo akademijos suvažiavime, 1852 m., ir pas Mannhardtą. Apie lietuvių dievą Krukį ir septynioliktojo šimtmečio rašytojas ]an Lasicki žino. ]o veikalas vadinasi "T>e diis Samogitarum . . .", Basileia, 1614 m. Jo lietuviškas vertimas yra išleistas 1969 m. Vilniuje, pavadintas "Apie žemaičių kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus". Apie krukį ten rašoma: "Krukis yra kiaulių dievas, jį su didžiausiu pamaldumu garbina budraicis, t.y. kalviai" (21 p.).

Tačiau šiandien lietuviškoje visuomenėje vargiai ar galima būtų rasti panašios kiaulės simbolikos. Tai nereiškia, kad seniau ir kad labai seniai tokios mistikos šiame krašte nebūtų buvę.

Abraomo aukojimo simboliai
Susipažinę su kiaulės mistikos senumu, eikime dabar prie konflikto, kuris kiaulės aukojimo proga iškilo Prūsuose su krikščionybe. Simbolių konfliktas yra labiau religinė negu etnologinė problema. Norėdami geriau susiorientuoti religiniame klausime, sustokime trumpai prie patriarcho Abraomo aukojimo simbolių.

Simboliai yra daiktai ar veiksmai, kuriems yra suteikta tam tikra idėjinė ar religinė prasmė. Ir tokiais atvejais ryšys tarp išorinio ženklo ir jam suteiktos prasmės pasidaro toks tvirtas, kad atrodo tiesiog nepakeičiamas. Tačiau negalima sakyti, kad simbolių prasmė niekada nesikeistų. Taip pvz. ragai šiandien yra pasidarę velnio simbolis. Tačiau buvo laikų, kada jie buvo monoteistinės religijos simboliu. Užtenka tik prisiminti Mozės ragus, kai jis buvo gavęs Dievo įsakymus.

Tačiau apskritai simboliai pasidaro tokie idėjiškai tvirti, kad jie savo tapatybę gina nuo kitų simbolių. Iš to yra kilusios simbolių kovos. Jų vaizdingą atvejį turime Prūsų kiaulės aukojime, kuris krikščioniškos vyresnybės buvo sutiktas kaip priešingybė pačiai krikščionybei, o ne vien jos simbolikai. Tokia yra istorinė ir net proistorinė žmonijos kultūrų realybė, su kuria tenka skaitytis.

Retai sutinkama religininkų, kurie turi tiek dvasinės galios, kad sugeba laisvintis iš simbolių valdžios, neprarasdami savo religinio turinio. Būdingiausias šioje srityje yra pati seniausia ir plačiausiai gerbiama religinė asmenybė Abraomas. Jis yra gerbiamas kaip religijos pradininkas ne tik krikščionių ir žydų, bet ir islamo. Savo gyvenime jis yra perėjęs tris labai skirtingas aukos simbolikas, neprarasdamas aukojimo vertės. Tie aukos simboliai yra: pirmgimio sūnaus aukojimas, ožio aukojimas ir duonos bei vyno aukojimas. Pirmgimio sūnaus aukojimas metalų amžių pradžioje buvo priimta praktika Viduržemio jūros baseino tautų tarpe. Ir Abraomas, nors ne be tam tikro uždelsimo, ryžosi paldusti šiai simbolikai ir nužudyti savo sūnų. Tačiau jis apsisprendė paskutiniu mo-w.Qxvt\\ ^dbai&ti siai ajukojimo Cormą^ į ožio aukojimaj, jo laikais toji forma, matyti, buvo pasidariusi populiari.

Prieš tai Abraomas buvo dalyvavęs kitame aukojime, kur buvo aukojama duona ir vynas. Aukojimą atliko Salem karalius Melchizedekas. Aukojama buvo didžiajam Dievui, dangaus ir žemės kū rėjui. (Plg. Pradžios knygą, 14, 18-22). Galimas dalykas, kad ši aukojimo forma yra senesnės kilmės už pirmgimio ir tikrai už ožio aukojimą.

Pirminė krikščionybė iš šio aukojimo padarė toli siekiančią išvadą, kad duonos ir vyno aukojimas yra tinkama išraiška tos aukos, kurią Kristus padarė Dievui. Laiško žydams autorius plačiai įrodinėja, kodėl krikščioniškas aukojimas turi būti atliekamas Melchizedeko būdu, o ne Sen. Testamento gyvulių aukojimo būdu (žiūr. 7 persk.).

Kai pereiname šias aukos formas Abraomo religijoje, mes galime turėti ramesnį žvilgsnį ir į tą aukojimo simbolikos konfliktą, kuris įvyko Prūsuose 16 šimtmetyje.

Vyskupas Jurgis von Polentz
Eikime dabar prie betarpiškų šio konflikto dalyvių — vyskupo Polentz, vaidilos Valtin Supplet ir didžiojo magistro Albrechto.

Apie vyskupą von Polentz yra mums prieinama išsami informacija. Jis yra kilęs iš Saksonijos didikų ir gimęs 1478 metais. Humanistinius ir teisės mokslus išėjo Italijoje. Jaunas būdamas, dirbo Vatikane kaip slaptas raštų paruošėjas oficialiems asmenims. Vėliau perėjo karaliaus Maksimilijono tarnybon. Paduvos apsupimo metu 1509 m. jis susidraugavo su Brandenburgo Albrechtu, kuris netrukus buvo išrinktas kryžiuočių ordino didžiuoju magistru. Jis Polentzą priėmė į riterius. Polentzas į Prūsiją atvyko net anksčiau negu Albrechtas. Jis pasirūpino gauti iš kalavijuočių ordino priklausomybės pareiškimą Vokietijos karaliui. Polentzas netrukus buvo paskirtas Karaliaučiaus komptūru. Kai 1518 buvo laisvas Samlandijos vyskupo sostas, Albrechtas jį rekomendavo šiam postui. Polentzas tada dar neturėjo kunigiškų šventimų, bet tuoj buvo įšventintas.

1519 m. prasidėjo ordino karas su Lenkija, pareikalavęs paskutinių ordino išteklių. Naujas vyskupas leido tam panaudoti bažnyčių sidabrą. 1521 Torunėje buvo padarytos paliaubos. Kadangi didysis magistras tuo metu buvo Vokietijoje, jam paliaubose atstovavo vyskupas.

Reformacijos sąjūdis Prūsuose prasidėjo 1518 m. Buvęs pranciškonas Breissman Karaliaučiaus katedroje pasakė pamokslą evangelikų dvasioje. Tais pačiais metais protestantizman perėjo ir vyskupas Polentz, per Kalėdas paskelbdamas, kad Kristus naujai gimė pasaulyje. 1524 m. vyskupas išleido įsakymą, kad apeigos turi būti atliekamos krašto kalbomis: lietuviškai, prūsiškai ir lenkiškai, "kad čia ateityje netrūktų krikščioniško mokslo". Buvo įsteigta spaustuvė. Pirmas jos spausdinys buvo "Tėve mūsų". Visa eilė švenčių buvo panaikinta. Šoniniai altoriai bažnyčiose buvo atidengti arba pašalinti.

1525 m. įsigaliojo taika su Krokuva, kurioje kryžiuočių ordinas virto pasauline kunigaikštija, Lenkijos lėnininku. Vyskupas Polentz hercogo naudai atsisakė politinių teisių, kurių jis turėjo dalyje ordino teritorijos. Hercogas savo ruožtu atidavė vyskupui ordino pilį Baigą prie Aistmarių. Ten vyskupas persikėlė gyventi.

Vyskupas vedė 1525 m., penkiomis dienomis anksčiau negu Liuteris. Jo žmona mirė gimdydama. Tada jis vedė antru kartu, kad būtų kam auklėti dukterį. 1526 m. hercogas Albrechtas vedė Danijos princesę. Jis norėjo, kad apeigos būtų atliktos iškilmingomis mišiomis, bet vyskupas griežtai atsisakė grįžti į "popiežiškas apeigas". Polentz toliau ėjo vyskupiškas pareigas uoliai vizituodamas parapijas.

Vyskupas Polentz yra vienas Karaliaučiaus universiteto steigėjų. 1544 m. hercogas jį paskyrė universiteto globėju, prižiūrėti rektoriui ir studentams. Į teologų tarpe tuo metu kilusius ginčus jis nesileido. 1546 m. persikėlė gyventi Karaliaučiun. Vyskupijos valdymą, hercogui sutikus, pavedė draugui Briesman. Tačiau mirė Baigoje 1550 metais, sulaukęs 72 metų amžiaus. Jo kūnas palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Jo atminimas Prūsuose buvo gyvas iki 19 šimtmečio.

(Šie duomenys yra paimti iš Carl Alf. v. Hase; jie yra įdėti į "Allgemeine deutsche Biographie, Bd. 26, Leipzig, 1888, 382 - 385 psl. Atspaudą parūpino dr. J. Balys).

Kiti šaltiniai apie įvykį
Apie kiaulės aukojimą Pobetuose 1531 metais yra ir daugiau duomenų. Apie tai pasakoja viena rankraštyje išlikusi kronika ir Karaliaučiaus kurijos dienynas.

Rankraštyje išlikusios Prūsijos kronikos ištrauką yra paskelbęs S. C. Hennenberger savo knygoje "Erclerung der Preussischen groessern Landtafel" Koenigsberg, 1595, straipsnyje "Pobeten". Ta kronika buvo išlaikyta vieno akmens tašytojo. Ištraukos tekstas yra šitoks:

Dievulis ilgą laiką gerai buvo mus aprūpinęs žuvimis. Tačiau, ką padarė bedieviai, nedėkingi berniokai! Jie pakabino už uodegos iškimštą žuvį, sakydami, kad jos daugiau nesugrįžtų. Ir kas atsitiko? Dievas jų žodžius paėmė rimtai, atėmė nuo jų savo maloningą palaimą, taip, kad jie nepagau-davo pakankamai žuvies. Dėl to, norėdami Dievo palaimą susigrąžinti, jie tai stengėsi padaryti neteisingai. Šeši kaimai Pobetų bažnytinių vaidinimų proga 1531 metais nutarė daryti "worszaitę", eidami senu prūsišku papročiu. Jie nupirko dvylika statinių alaus, paėmė nupenėtą kiaulę, prie kurios atliko "vvorszaitę", tikrą pagonišką maldavimą. Jie kreipėsi į savo dievaičius, kad šie vėl duotų laimę. Po to jie paskerdė kiaulę, dalyvaujant abiejų lyčių asmenims iš tų šešių kaimų. Ją iškepė, valgė ir gėrė iki septintos dienos. Kiaulės vidurius, kaulus ir šiaip, kas liko, jie sudegino. Tai sužinojo valdžia. Dėl to Schakaw (Šakių) vogtas von Drahe gavo įsakymą juos patraukti atsakomybėn ir kietai nubausti. Tai ir buvo padaryta. (Cituojama iš Wilhelm Mannhardt, Letto-Preussische Goetterlehre, Riga, 1936 m., Lettisch-Literarischen Gesellschaft leidinys, 272 psl.).

Kitas kiaulės aukojimo pėdsakas yra išlikęs Karaliaučiaus archyvuose, knygoje, kuri vadinasi "Rath und Abshiedbuch von 1531". Tai yra kurijos dienynas, kuriame, einant viduramžių papročiu, buvo protokoluojami kasdieniniai kurijos pasireiškimai ir reikšmingesni sprendimai. Ištraukos tekstas yra šitoks:

15 gegužės 1531.

Sūduvių kiaulės šventieji Tą pačią dieną sūduvis, kuris buvo šventęs kiaulę kaip toks buvo atpažintas Samlandijos vogto von Draho, kuris savo gerbiamajam ponui yra parašęs.

Atleidimas.
Sūduvis turi būti iš pilies išleistas. Samlandijos vyskupas Pobetų žmones savo sprendimu turės pamokyti. Jie turės per tris sekmadienius būti nubausti . . . taip pat sūduvis su vyskupiška mitra ir kiti, kiekvienas su rykšte, turės stovėti bažnyčioje. Taip pat jie per visus metus turės eiti bažnyčion; jei ne, bus baudžiami pinigais. Pobetų valdininkas (iždininkas) turėtų už jį garantuoti. Tuo remiantis, jis yra išleidžiamas iš kalėjimo. Padaryta, kaip aukščiau sakyta. (Cituota iš Mannhardt 273 psl. Manhardto atspaudus parūpino dr. Balys).

Atrodo, kad šis įvykis domino ne tik berniokus, bet ir akademikus. Taip pirmasis Karaliaučiaus universiteto rektorius Jurgis Sabinus, garsaus liuteronų teologo Melanchthono žentas, prūsų stabmeldybes plačiai išgarsino Europoje savo lotyniškais eilėraščiais. Sabinus buvo ir kardinolo Petro Bembo draugas (Mannhardt, 277 psl.).

Įjungiame šias informacijas į šią studiją dėl to, kad jos padeda susidaryti pilnesnį vaizdą apie studijuojamo įvykio garsą. Jaučiame reikalo prijungti ir porą pastebėjimų.

Visų pirma kyla klausimas, ar kiaulės aukotojas buvo sūduvis. Karaliaučiaus kurijos dokumentas tokiu jį laiko. Sūduviai yra atvykę į šį kraštą gana vėlai, būtent apie trylikto šimtmečio vidurį. Jie čia atsirado maždaug tuo pačiu metu, kai čia įsikūrė kryžiuočių ordinas. Sūduviai buvo gyvulių augintojų tauta. Jiems būdingas aukojimas yra jaučio ar ožio, bet ne kiaulės. Sūduviai kultūriškai ir religiškai buvo artimi seniesiems šio krašto gyventojams prūsams, tačiau net kalbiškai su jais niekada visiškai nesusiplakė. Ir mūsų studijuojamais laikais matome, kad vyskupas, rūpindamasis pamokslais, aiškiai skiria prūsų kalbą nuo lietuvių kalbos. Iš tikrųjų sūduvių kalba yra lietuviška vakarų aukštaičių kalba, ir kaip tokią mes ją šiandien žinome. Apie sūduvių atvykimą Prūsuosna žiūr. mano studiją "Sūduvių religijos klausimas" (Tėvynės Sargas, 1980 m. 3 nr., 41-51 psl.). Pati vaidilos Supplet ar Sopplet pavardė neliudija aukštaitiškos žodžio šaknies. Sūduvių atėjimas į Prūsus buvo gana agresyvus, galbūt dėl to ir šis iškrypimas iš tvarkos, aukojant kiaulę, buvo priskirtas sūduviui. Nei akmenų tašytojo kronika, nei kurijos dokumentas aukotojo pavardės neturi.

Tačiau akmenų tašytojo kronika suteikia vertingos šviesos kiaulės aukojimo klausimu ir šiaip Prūsų religijos kilmės klausimu. Ji įsakmiai atkreipia dėmesį į tai, kad šiame aukojime dalyvavo abiejų lyčių asmenys. Tai nebūtų verta dėmesio, jei iš kitų Prūsijos aukojimų aprašymų nežinotume, kad iš tų aukojimų dažnai buvo išskiriamos moterys. Juose galėjo dalyvauti vaikai, bet ne moterys. Pastaba apie moterų dalyvavimą aukojime primena mums Graikijoje sutiktą paprotį, kad kiaulės mistika yra išimtinai moterų mistika. Ta žinia liudija, kad čia mes turime reikalo ne su Brutenio ir Vaidevučio religija, kuri taip pat buvo vyriškos kultūros apraiška, bet su senesne greičiau moteriškos kultūros religija.

Tenka trumpai sustoti prie žodžio "worszaite", kuris yra panaudotas akmenų tašytojo kronikoje. Jis slepia nemažai painiavų ir klausimų. Man išsyk atrodė, kad šiame žodyje turima reikalo su garbinimu, panašiai, kaip angliškame žodyje "worship", kuris reiškia maldą, stiprų meilės pareiškimą ir garbinimą. Tačiau Prūsų dievų sąrašuose yra minimas dievas tuo vardu, būtent "Wurschayto". Dėl to šio žodžio šaknis būtų gimininga lietuviškam žodžiui "viršaitis". Apie šį dievą turime aprašymą Simano Grunau kronikoje. Štai jis:

Wurschayto, kitaip Borsskayto, buvo arklių stabas. Trims minėtiems dievams Patollo, Potrimpo ir Perkūno niekur kitur nebuvo galima aukoti, kaip Rickoyotte, kur stovėjo jų atvaizdai ąžuoluose, šitam Borrskyto buvo galima aukoti visuose kaimuose, kur tik buvo ąžuolas. Tie broliai jį išrinko dievu, nes yra tiesa, kad jų krivaitis Brutenis su savo broliu Witouito, jų karaliumi ir jo broliu, jam yra aukoję, kad išprašytų malonės visai bendruomenei. Auka, kurią jis aukojo, buvo jauna žuvis. Ir tai buvo daroma Wurschaytui, arba Borssckaytui, kad išprašytų iš dievo, jog jis tarnams duotų daug žuvies ir užlaikytų juos sveikus. (Preussische Chronik, I kn., 95-96 psl.).

Ši ištrauka yra būdingas subloškimas į vieną epizodą daugelio kultūrų, kurios istoriškai, savo kilmės atžvilgiu, yra viena nuo kitos atstu tūkstantmečiais. Galima manyti, kad šiame Grunau aprašyme turime reikalo su tokiu Prūsų religijos istorijos tarpsniu, kuriame oficiali Brutenio ir Vaidevučio religija ieškojo santykio su naujai čia atvykusiu dievišku veiksniu, kuris yra iš arklių kultūros srities. Galimas dalykas, kad čia reiškėsi net dvi arklinės kultūros, nes tam pačiam dievui pavadinti yra vartojami net du skirtingos šaknies žodžiai: "Wurschayto" ir "Borsskayto".

Tačiau šie arkliui giminingi dieviški personažai yra sujungiami ne tik su Brutenio ir Vaidevučio religija, bet ir su jiems greičiausiai svetima žuvininkiška kultūra. Nes auka, kurią šia proga reikėjo aukoti, buvo žuvis. Ši žuvies simbolika neturi nieko bendro su arkliu; bet čia neminima nė kiaulė. Greičiausiai šis aukojimas yra iš tų laikų, kai kiaulė dar nebuvo prijaukinta. Galimas dalykas, kad ta žuvies iškamša, apie kurią kalba akmenų tašytojo kronika ir kuri sukliudė sėkmingą jūros žvejonę, kaip tik buvo šios religinės simbolikos apraiška.

Nereikia stebėtis, kad mes čia randame tokių skirtingų ir viena nuo kitos toli stovinčių simbolikų. Nes kasdieniniame gyvenime neretai išsilaiko didesnės senienos, negu iškasenose. Kultūros istorija vyksta tokiu būdu, kad toli viena nuo kitos stovinčios religinės simbolikos susijungia į vieną ištisinį paprotį ar pasakojimą.

Ankstesnis Soppleto aukojimas
Pilnam kiaulės aukojimo dramos supratimui labai reikšmingą informaciją suteikia to paties vaidilos Valtin Sopplet ankstesnysis aukojimas. Tai yra tas pats aukojimas, kurio klaidingam veikimui atitaisyti buvo imtasi kiaulės aukojimo.

Pirmasis aukojimas ne tik neturėjo konflikto su valdančiais sluoksniais, bet buvo net jų leistas. Tas aukojimas turėjo politinį uždavinį, būtent apginti ordino valstybinę sąrangą nuo gresiančios lenkiškos invazijos. Tas aukojimas yra aprašytas to paties kronikininko Lucas David. Jam apie įvykį papasakojo jame dalyvavęs patikimas pasakotojas. Štai tas aprašymas:

Taigi reikia papasakoti keistą istoriją apie aukojimą, kurį Samlandijos pakraščio gyventojai padarė 1520 metais savo saugumui. . . 1520 metais, kada garbingasis aukštos kilmės kunigaikštis ir ponas Albrechtas, buvęs Brandenburgo markgrafas ir hercogas, tuo metu tačiau didysis magistras vokiečių švenčiausios Mergelės Marijos ordino, persikėlusio iš Jeruzalės į Prūsus, buvo nesantaikoje su aukštos kilmės kunigaikščiu ir ponu Zigismundu, Lenkijos karaliumi ir pateko į karo stovį. Dėl to lenkai, pirmoje eilėje Pometzanijos, po to Natangai, Bartai ir iš kitų Prūsų žemės vietų, kurias ordinas dar turėjo, puolė šį kraštą dideliu žmonių skaičiumi, plėsdami, grobdami, degindami, žudydami ir užimdami kai kuriuos miestus. Tie, kurie gyveno Samlandijoj, kasdien naktį galėjo matyti ugnis virš vandens. Aukštai gerbiamas didysis magirstras tuo laiku karan dar nėjo. Jis turėjo tik mažą saujelę savo krašto apsaugai. (Pakraščio Samlandijos ūkininkai) dėl to bijojo, nes jokios pagalbos ir paramos nepramatė. Priešų laivus jie matė tiek jūroje, tiek įlankoje. Dėl to, kai jie pramatė, kad jie yra pavojuje būti užimti ir sunaikinti, buvo labai susirūpinę ir tarėsi bei klausinėjo vienas kitą, kaip jie gresiančios nelaimės galėtų išvengti.

Kadangi visi buvo apimti didelės baimės, buvo kreiptasi į Valtin Sopplet, kuris buvo įžymus vaidila, manydami, kad jis žinojo, kaip priešus nuo šio krašto sulaikyti. Jam tačiau reikėjo vyresnybės leidimo ir jo kaimynų noro bei pagalbos, kad iš tų laivų, kurie buvo matomi, niekas čia neateitų. Tuo paguosti, jie pasiuntė du raitelius į Karaliaučių, kad jie su tuo supažindintų didįjį magistrą. Nes kaip, kokiu būdu ir ar iš viso ką daryti, nebuvo įmanoma, kad jis to nesužinotų. Toje priespaudos būklėje jis buvo patenkintas, jeigu atsiranda kas nors, kas gali ką gero patarti ar padaryti, kas kraštui būtų sveika ir naudinga. Su šiuo atsakymu abu pasiuntiniai kartu su kitais krašto ūkininkais nuvyko pas minėtą vaidilą Valtin, pranešdami jam kunigaikščio atsakymą bei leidimą, ir prašė, kad, einant ano prašymu, jei jis ką gero gali padaryti, imtųsi tai daryti pirmiau, negu nelaimė bus įvykusi. Minėtas Valtin Supplet, duodamas atsakymą, sutiko per dievus suteikti pagalbą. Bet, norint tai įvykdyti, jam reikia visiškai juodo "bollen", tai yra jaučio arba veršio, kurį jis, jiems visiems dalyvaujant, paaukos ant jūros kranto, einant jų giminės nuostatais ir papročiais, ir dviejų statinių gero alaus, kuriuos, atlikus aukojimą, kartu su juo reikės suvalgyti ir išgerti.

Ūkininkai, kurie iš seno yra linkę į bedievybę ir jausmingumus, mielai ir džiaugdamiesi paklausė šitokios Supplet kalbos ir nedelsdami parūpino abu dalykus: juodą jautį, arba "bollen", ir dvi statines gero alaus.

Kai abu dalykai jam buvo pristatyti, jis liepė juos nugabenti ant jūros, arba marių, kranto prie Rotau. Tada jis liepė ūkininkams kartu su juo ten nueiti. Atrodo, kad ir daug jaunesnių ūkininkų vaikų susibėgo pažiūrėti aukojimo. Kai jie atvyko į vietą, kurią vaidila parinko, jis pats jautį, arba "bollen", papjovė, nulupo, vidurius ir kaulus sudegino, o mėsą gerai katile vandenyje išvirė, gerai pasūdytą.

Ta proga jis padarė kai kurių pokštų ir keistų judesių rankomis ir kojomis. Taip pat buvo sukalbėta savaiminga prūsiška malda jo dievams. Kai mėsa buvo gerai išvirusi, jis ant kranto paruošė pokylį, kuriame visi vyriškos lyties asmenys, nes moterys neturėjo čia dalyvauti, valgė mėsos ir gėrė alaus, kiek tik liko. Kokias apeigas ir kokius papročius vaidila atliko valgymo metu, nebuvo man pranešta.

Keletui dienų praėjus nuo aukojimo, vėl buvo galima matyti keletą laivų. Tačiau niekas iš jų nei laivais, nei luotais nesiartino į krantą.

Kodėl jie neišlipo, pasakojo tie, kurie buvo buvę laivuose, vėliau atvykę Samlandijon, kai karas buvo pasibaigęs, nors jie tuo tikslu buvo išvykę, žinodami, kad samlandiečiai dar buvo nenukentėję ir kad jie galėjo juos nusiaubti ir apiplėšti. Tačiau jie buvo sulaikyti keisto akių apdūmimo. Samlandijos kraštas jiems pasirodė tokios keistos ir nuostabios išvaizdos, kad jie savo dienose nieko šiurpesnio ir baisesnio, kaip čia, nebuvo matę. Jų akims smėlio kalnai ir gluosniai ant jų pasirodė tokie dideli, kad žmogui į juos užkopti yra neįmanoma: tokiu būdu neįmanoma pasiekti tą kraštą. Laivininkai, kurie šį kraštą žinojo, buvo nuomonės, kad tai nebus gerai. Dėl to buvo nuspręsta grįžti atgal į Dancigą.

Kai samlandiškiai apie tai išgirdo iš laivininkų, atsiminė savo vaidilos aukojimą ir laikė, kad jis savo menu tai padarė ir aptemdė laivininkų akis, jog jie, nieko nepadarę, turėjo atsitraukti. O vaidilą jie laikė didelėje pagarboje. (Cituojama iš Mannhardt, 323 - 325 psl.).

Jaučio aukojimo aprašymas padeda mums suprasti vaidilos Sopplet elgesį kiaulės aukojimo atvejyje. Jeigu pirmuoju atveju jis turėjo vyriausybės leidimą aukoti, jis neturėjo pagrindo tikėtis tokios kietos reakcijos prieš antrąjį jo aukojimą. Jis galėjo manyti, kad leidimas, duotas pagelbėti kraštui pirmuoju atveju, galioja ir antruoju atveju. Tačiau, kaip matėme, išėjo visiškai priešingai. Pirmuoju atveju dar buvo gyva kryžiuočių ordino sąranga, ir jos rėmuose didysis magistras laikė galimu dalyku bėdos atvejyje pasinaudoti ir kitomis religinėmis apeigomis krašto gerovei.

Šis didžiojo magistro leidimas meta šviesos į išvidinius ordino valstybės santykius. Ši sąranga buvo įsteigta įvairiomis priemonėmis, neišjungiant nė prievartinių, šį kraštą sukrikščioninti ir sunaikinti šio krašto religinę sąrangą. Tačiau didžiojo magistro leidimas aukoti jautį liudija, kad jam buvo aišku, jog ta senovinė religinė sąranga dar tebėra gyva.

Iš Grunau kronikos žinome, kad net krivių krivaičio institucija buvo ilgai išsilaikiusi ordino laikais. Gunau paduoda net 46 krivaičių vardų sąrašą, baigiant paskutiniu, kuriam dievai pataria pasidaryti krikščioniu, nes jie dėl brolių veiklos negali jam pagelbėti (Preussische Chronik, I tomas, 26-27 psl., Leipzig, 1875 m.). Žinoma, nėra reikalo šių krivių krivaičių sąrašo laikyti tiksliu. Tačiau nėra reikalo nė nesiskaityti su jo buvimu. Jeigu šešiolikto šimtmečio pradžioje kronikininkas nelaikė nesąmone jį įtraukti savo kronikon, tai reiškia, kad tais laikais taip buvo galima galvoti, būtent, kad centrinė Prūsijos religinė institucija buvo buvęs gyvas visuomeninis reiškinys.

Grunau minimas dievų patarimas paskutiniam krivių krivaičiui pasidaryti krikščioniu liudija tam tikrą Prūsijos religijos ir krikščionybės sąveiką. Tą sąveiką mes sutinkame ir pirmajame vaidilos Sopplet aukojime. Jis prašo ir gauna pritarimą savo religiniam pasireiškimui iš krikščioniškos krašto vadovybės.

Ta proga mums kyla klausimas, ar didysis magistras, leisdamas aukoti stabmeldišku būdu, norint išlaikyti krikščionišką sąrangą, elgiasi krikščioniui priimtinu būdu. Į šį klausimą reikėtų žiūrėti skirtingai, būtent: ar mes į jį žiūrime mūsų laikų akimis, ar mes į jį žiūrime viduramžinės krikščionybės požiūriu. Mūsų laikais krikščionis politinis valdovas nesivaržytų pavojaus atveju kreiptis į visas jo krašto religijas, prašydamas pagelbėti kraštui mistišku būdu, esant jam okupacijos pavojuje.

Tačiau Albrechtas veikė viduramžinės krikščionybės rėmuose. Jis buvo ne tik politinis valdovas, bet ir krikščioniškos religijos misionierius. Jo buvimo šiame krašte tikslas buvo įkurdinti čia krikščionybę. Iš kietos krikščionybės laikysenos įvairių pagoniškų religijų atžvilgiu, atėjusios į krikščionybę net iš Sn. Testamento, aišku, kad į įvairias svetimas apeigas buvo žiūrima kaip į formalų nusikaltimą krikščioniškam tikėjimui. Dėl to į šį Albrechto leidimą tenka žiūrėti kaip į beviltišką jo dvasios būklę tuo metu. Matyti, visa jo atstovaujamos sąrangos istorinė būklė jo sąmonėje buvo atsistojusi klausimo ženkle.

Ar ne prūsiška atgailos apeiga?
Ne tokia šiuo klausimu laikysena buvo vyskupo von Polentz. Kaip matėme, jis suorganizavo ištisą spektaklį, norėdamas krašte sustiprinti krikščionišką Dievo sampratą.

Tačiau pagrindinis paskatinimas Polentzui veikti taip, kaip jis veikė, kilo iš prasidėjusio reformacijos sąjūdžio, į kurį jis veiksmingai įsijungė. Reformacija pakeitė Vakarų krikščionijoje svorio centrus nuo Bažnyčios į Dievą. Viduramžinė krikščionybė stipriai pabrėžė Bažnyčią, kaip išganymo instituciją. Liuteriui tuo tarpu Bažnyčia buvo daugiau dvasinis reiškinys, o ne organizacija. Visą dėmesį Liuteris nukreipė į žmogaus santykį su Dievu. Jo šūkis buvo: "Mūsų Dievas yra galingoji tvirtovė".

Šitai turint prieš akis, aiškėja vyskupo von Polentz uolumas. Jis reiškėsi ne tik prieš Prūsų stabmeldybę, bet ir rūpesčiu pagilinti krikščioniškumą Karaliaučiaus krikščionių tarpe. Tam tikslu jis pasakė pamokslą Karaliaučiuje, kuris sukėlė plataus susidomėjimo, susilaukdamas paties Liuterio vertinimo. Liuteris apie tai yra entuziastingai išsireiškęs: "Koks nuostabus Kristus! Pagaliau ir vyskupai duoda garbę Kristaus vardui ir skelbia evangeliją, kad ir prūsai pradėtų atsisveikinti su Šėtono karalyste". (Carl Alf. v. Hase, "Allgemeine Deutsche Biographie, 383 psl.).

Būdas, kuriuo vyskupas von Polentz apaštalavo Prūsuose, mums daro gana nemalonaus įspūdžio. Tačiau šis jo suorganizuotas spektaklis kelia susidomėjimo kultūrų ir religijų istorijos požiūriu. Kyla klausimas, ar jo suorganizuota atgailos apeiga nėra įvykdyta senovine, pačios Prūsų religijos, atgailos forma. Kad šitoks klausimo kilimas pasirodytų labiau pagrįstas, susipažinkime dar su vienu Prūsų aukojimu, kurio tikslas buvo kaip tik gauti atleidimą už savo nuodėmes.

Toliau pateikiama viena Simono Grunau kronikos ištrauka:

— Kaip vyko visi dalykai, aš nepatyriau, tačiau, kaip elgėsi ne vokiečiai prūsai vaidilos, ir aš mačiau.

Kai ten nelaukiamas atėjau, jie visiškai nutilo. Aš buvau atėjęs į vienus kaimo namus. Kambarį radau pilną vyrų ir moterų. Vienas senas ūkininkas, jų vaidila, sakė pamokslą prūsų kalba. Vienas iš jų sutiko mane su peiliu, norėdamas nužudyti. Jis laukė tik vaidilos, kol jis pasakys žodį. Ačiū Dievui, kad aš mokėjau truputį prūsiškai ir ta kalba aš prašiau gelbėti mano gyvybę, pažadėdamas daryti visa, ko jie norės.

Kai jie išgirdo iš manęs savo kalbą, jie visi pradžiugo ir sušuko "rikie, nossen rikie" (ponas, mūsų ponas). Ir aš turėjau prisiekti dievu Perkūnu, kad nepasakysiu nieko vyskupui, kuris buvo jų valdovas. (Tai buvo, Ermlando vyskupijoje). Aš prisiekiau ir pažadėjau vaidilai.

Vaidilai buvo pastatyta kėdė taip aukštai, kad jis savo galva beveik siekė lubas. Tada jis sakė pamokslą. Pirmiausia jis kalbėjo apie jų susirinkimą ir ką jie yra padarę. Paskui jis išdėstė 10 Dievo įsakymų, ir iš tikrųjų iki šiai dienai nieko gražesnio aš nesu girdėjęs. Po to jis paėmė ožį, jį pašventino ir virš jo sukalbėjo ilgą maldą. Tada jie kiekvienas atskirai turėjo išpažinti savo blogus darbus, tai yra ką jie yra padarę prieš vaidilos mokslą.

Po viso to buvo paimtas ožys, kuriam vaidila nukirto galvą. Jo kraują jie susėmė, kad jis būtų nunešamas ligoniams. Jie jį nulupo ir supjaustė į gabalus. O moterys turėjo iškūrenusios karštą kepimo krosnį.

Ožio mėsa buvo padėta ant ąžuolinės lentos ir taip iškepta. Mėsai kepant, kiekvienas prieš vaidilą priklaupė, o vaidila papešė jį už plaukų ir smarkiai sudavė per veidą. Ir tai buvo absoliucija. Po to vaidila nulipo, ir visi kibo jam į plaukus, kad jis smarkiai rėktų. Buvo manoma, kad, kuo didesnis buvo jo riksmas, tuo labiau Dievas jam atleido. Po to ir moterys įsijungė, ir jos buvo pamokytos, kaip daryti. Paskui jie pradėjo gerti ir valgyti, ir jie tai vadino krivūle. Ir niekas neturėjo namo grįžti blaivu, o tik gerai nusigėręs. (Simon Grunau, Preussische Chronik, Leipzig, 1875 m., 91 psl. Šią kroniką buvo galima rasti tik Britų muziejaus knygyne Londone).

Simonas Grunau tame pačiame Prūsų Kronikos skyriuje paduoda apie šimto žodžių prūsų kalbos žodynėlį, tuo paliudydamas, kad jis iš tikrųjų prūsų kalbos mokėjo. Skyriaus pabaigoje prideda "Tėve mūsų" prūsų kalba, taip, kaip šią maldą moko vaikus vaidilos ir vaidilutės. Čia yra nurašytas jos tekstas:

Nossen thewes cur thu es delbas sweitz gischer tho wes wardes penag munis tholbe mystlastilbi tolpes prahes girkade delbeszisne tade symes semmes worsunii dodi mommys an nosse idgemas mayse unde gaytkas pames mumys nusze noszeginu cademes pametam musen prettaune kans newede munis lawna padoma svalvadi munis nowusse loyne Jhesus amen) 94 psl.).

Sugretinkime dabar šias atgailos apeigas, aprašytas kito kronikininko ir įvykusias kitoje vyskupijoje su vyskupo von Polentzo paskirtomis atgailos apeigomis vaidilai Sopplet ir jo kiaulės aukojimo dalyviams.

Tiek viename, tiek kitame atvejyje atgailos apeigų dalyviai pirmiau gauna asmeniškai vaidilos pabaudą, o vėliau pats vaidila gauna pabaudą atskirai iš kiekvieno atgailos apeigų dalyvio. Pirmajame atvejyje jis papeša už plaukų kiekvieną apeigų dalyvį. O vėliau pats vaidila skaudžiai išgyvena barzdos pešimą, kurį įvykdo kiekvienas atgailos apeigų dalyvis. Vaidilos Sopplet atvejyje vyskupo buvo patvarkyta, kad kiekvienas atgailos apeigų dalyvis, atėjęs prie vaidilos, truputį pastovėtų prieš jį ir būtų jo užgaunamas rykšte. Kai tas buvo įvykdyta, vaidila turėjo būti paplakamas atskirai kiekvieno apeigų dalyvio. Nesunku pastebėti, kad tiek vienu, tiek kitu atveju šiose apeigose yra sekamas tas pats ritualas. Verta neišleisti iš akių, kad abejos apeigos yra užrašytos skirtingų kronikininkų ir yra įvykusios skirtingose vietose; viena Sambijoje, o kita Ermlando vyskupijoje.

Ta proga mums kyla keletas klausimų. Visų pirma, ar vyskupas žinojo, kad jis savo baudimo apeigoje seka Prūsijos atgailos praktiką? Ir, jeigu jis žinojo, kokiu tikslu jis tai darė? Ar jis norėjo tą apeigą išjuokti, ar, ją pasinaudodamas, buvusių kiaulės aukotojų tarpe sužadinti gailestį ir paskatinti juos išpažinti pilnaprasmį Dievą?

Vargiai vyskupas galėjo nežinoti, ką jis darė ir kad jis sekė prūsišku atgailos ritualu. Nors galima pastebėti, kad šitokia atgailos apeigų forma galbūt nėra vien prūsų religijos nuosavybė. Ji yra greičiau platesnis kultūrinis palikimas, kuris vyskupui galėjo būti žinomas ir iš kitur. Tačiau kokia bebūtų šios apeigos kilmė, Prūsuose ji buvo gyva religinė apeiga. Ir, reikia pasakyti, kad ši apeiga yra nemažos dorinės vertės.

Abipusis baudimas, t.y. ne vien atgailos dalyvių, bet ir jų vadovo, yra labai gera priemonė apsaugoti atgailos praktikai nuo iškrypimo. Jeigu būtų baudžiami tik pamaldų dalyviai, o paliekamas be bausmės jų vadovas, tai galėtų susidaryti psichologinė proga būdingiems vado iškrypimams. Vadovas tada turėtų progą jaustis esąs anapus atgailos reikalingumo ir save suvokti kaip antžmogį. Tai labai dažnai visuomeniniame gyvenime atsitinka. Galimas dalykas, kad ši atgailos praktika sudarė pagrindą, kad Prūsijos visuomenė, kaip sveikas organizmas, atsilaikė keletą šimtmečių kitam kultūriniam spaudimui.

Ar vyskupas Polentz norėjo šią apeigą išjuokti, ar galbūt ja pasinaudoti, norėdamas įdiegti toje visuomenėje teisingesnį Dievo supratimą? Juoktis, žinoma, galima iš daugelio apeigų, kai į jas žiūrima be noro jas teisingai suprasti. Tačiau netenka abejoti, kad vyskupui von Polentz Dievo sampratos išryškinimas rūpėjo rimtai ir dėl to į tokį svarbų uždavinį jis negalėjo žiūrėti kaip į pigaus spektaklio suruošimą. Apskritai, reikia pastebėti, kad prasidedančio protestantizmo rimtumas buvo toks didelis, kad jis tuoj išėjo net prieš misterijų vaidinimus švenčių metu, kuris buvo gyvas viduramžinės katalikybės bruožas. Apie tokių misterijų buvimą Prūsuose kaip tik užsimena mūsų studijuojamas dokumentas.

Turint tai prieš akis, tenka manyti, kad vyskupas į šią apeigą žiūrėjo greičiau kaip į efektingą priemonę pristatyti Prūsuose krikščionišką tikėjimą. Juk yra žinomas jo sugebėjimas naudotis vietinėmis priemonėmis krikščionybės platinimui. Tai būtent liudija jo drąsus ir naujas išėjimas panaudoti vietines kalbas krikščioniškoms pamaldoms. Jis būtent įsakė, kad pamokslai būtų sakomi lietuviškai, prūsiškai ir lenkiškai. Tai sako, kad jis naudojosi nemaža laisve rinkdamasis veikimo priemones.

Tuo mes galime baigti svarstymą apie įvykius Prūsuose, susijusius su kiaulės aukojimu. Visų pirma jie mums sudarė progą platesniu žvilgsniu pažvelgti į religinę simboliką ir jos pasikeitimus žmonijoje. Šalia to šia proga mes turėjome galimybės pažvelgti į Prūsijos religinį, politinį ir visuomeninį gyvenimą šešiolikto šimtmečio pradžioje dokumentų šviesoje. Šis kraštas mums yra savas daugelių atžvilgių, ir, jo istoriją studijuojant, negalima tenkintis vien susidariusiomis klišėmis, kurių dėka vienus dalykus visada norima peikti, o kitus — visada girti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai