Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KRITIKOS SVETUR APŽVALGA PDF Spausdinti El. paštas

Vlado Kulboko pagrindinis pašaukimas yra lietuvių kalba, tautosaka, literatūra ir kritika. Lietuvių kalba jį patraukė dar Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijoje. Tada, gal apie 1923 metus, mokiniams ten buvo išdalintos kortelės rinkti retesniems žodžiams. Kaip jis pats sakosi, Kazimiero Būgos žodynui jų bus surinkęs pusantro tūkstančio. Rinko ir kiti, bet vargiai kas bus jį pralenkęs. Ir lietuvių tautosakos archyvui surado pluoštą medžiagos. Šalia mokytojo darbo jis bene daugiausia atsidėjo lietuvių literatūros kritikai. Šia tema parašytas ir jo diplominis darbas "Mūsų kritika iki I pasaulinio karo". Periodinėje spaudoje pasirodo su recenzijomis, sykiu mesdamas akį ir į knygos kalbą. Mat Vladas Kulbokas yra vienas iš tų praretėjusių paukščių — lietuvių kalbos taisytojas. Prieš trisdešimt su viršum metų jų būrelis atsirado Amerikoje, ir kam reikėjo savo straipsnio ar knygos kalbą patikslinti ar padailinti, galėjo kreiptis į Barzduką, Dambriūną ar kurį kitą. Šiandien jau reikia pasidairyti tokio žmogaus. Tarp kitų dalykų, "Lietuvių enciklopedijoje" skaitome, kad jos lietuvių kalbos taisytojas yra Vladas Kulbokas.

Jei taip galima išsireikšti, jo silpnas taškas buvo šisai: triūsė nemažai, o knygos nebuvo išleidęs. Paskutiniu laiku jis šias spragas užpildė su kaupu: tais pačiais metais išėjo net dvi jo knygos. Tai "Lietuvių religinė poezija" ir "Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje".

Pastaroji Vlado Kulboko knyga nėra lietuvių literatūros kritikos istorija: tokio veikalo dar neturime nei svetur, nei Lietuvoje. Tai būtų pravarti ir įdomi studija. Nors šaltinių nebūtų, bet logiškai turbūt reikėtų pradėti nuo tų laikų, kai lietuviai ėmė krikštytis, nes juk reikėjo poterius versti į lietuvių kalbą ir tai apsvarstyti. Šiaip ar taip, leidžiant pirmą lietuvišką knygą, Mažvydo katekizmą, tokių kritiškų svarstymų jau buvo. Lietuvoje išleistame dvitomyje "Lietuvių literatūros kritika" sakoma, kad Mažvydo katekizmo rankraštį svarstė ir vertino Karaliaučiaus universiteto teologai". Prabėgus penkiasdešimčiai metų nuo Mažvydo knygos, Simonas Vaišnoras savo veikale "Žemčiūgą teologiška" išdėstė, kokia turėtų būti kritika, būtent — objektyvi, dalykiška ir pozityvi. Pačius kritikus jis suskirstė į keturias grupes: a) išmintingus, objektyvius, b) griaunančius kitų darbą, c) kurie pripažįsta tik savo pačių darbus, d) kurie giria į akis, o už akių niekina.

Vladas Kulbokas įsirikiuotų į pirmą kategoriją — objektyvus ir ypač dalykiškas. O šiuo stambiu savo veikalu nusipelno ir pozityvaus darbininko vardą. Dar galėtume pridurti — ir nepaprastai kantraus. Juk surinkti šią visą medžiagą kone šešiems šimtams puslapių reikėjo ne tik laiko, bet ir užsispyrimo. Apie tą rinkimą jis rašo:

"Renkant medžiagą, teko perversti daugybę laikraščių ir žurnalų . . . Niekas neturi pilno tos periodikos rinkinio. Tad teko kreiptis, kur tik jutau tos medžiagos esant. Su dėkingumu prisimenu žmones ir įstaigas, kur leido raustis jų rūsiuose ir pastogėse. Ypač daug padėjo J. Sonda, Keleivio redaktorius, ir dr. J. Prunskis, Draugo redaktorius".

Iš tos gausios medžiagos rašydamas savo veikalą, Vladas Kulbokas atsimušė į problemą: kokį metodą pasirinkti? Kritiką plačiai jis buvo apžvelgęs sudėtiniame veikale "Lietuvių literatūra svetur". Kaip pats sakosi, ten jis kritiką suskirstė "kryptimis, dėstymo temomis ir kartomis". Už tai jis gavo pylos ir šiai knygai paėmė kitą kelią: jo metodas chronologinis, pagal kartas, kurių jis išskiria tris: vyriausioji, vidurinioji ir jaunoji. Pirmojoje turime Juozą Brazaitį, Joną Grinių, Vincą Maciūną, Praną Naujokaitį, Stasį Santvarą, joną Aistį, Vytautą Alantą ir kitus. Antrojoje — Algirdą Antanaitį, Kazį Braduną, Vytautą Jonyną, Paulių Jurkų, Algirdą Landsbergį, Alfonsą Nyką - Niliūną, Antaną Škėmą . . . Trečiojoje — Birutę Ciplijauskaitę, Iloną Gražytę - Maziliauskienę, Kęstutį Keblį, Liūtą Mockūną, Viktoriją Skrupskelyte ir Rimvydą Šilbajorį. Šis skyrius trumpiausias. Paskui kiekvienos karis <ritikus Vladas Kulbokas nagrinėja abėcėline tvarka. Iš jų, be Antanaičio, vien tik kritika literatūroje plačiau reiškėsi Vytautas Jonynas. O Prancūzijoje gyvenąs Algirdas Greimas susilaukė tarptautinio garso savo veikalais prancūzų kalba. Birutė Ciplijauskaitę yra įžymi ispanų literatūros specialistė. Iš knygos į akį krenta, kad prie kritikos pirštą prikišo visa eilė rašytojų, ypač poetų. Be to, kritikoje turim net tris filosofus: Andrių Baltinį, Juozą. Girnių, Antaną Maceiną.

Knygoje taip pat yra keletas skyrių tokiomis temomis kaip: užvirusios polemikos dėl kai kurių veikalų, pavyzdžiui dėl Vinco Ramono "Kryžių", vaikų literatūros kritika, informacija apie pasaulinę literatūrą, lietuvių kritikos svetur atsiliepimai apie dabartinę Lietuvos literatūrą ir kritiką. Iš įvairių pasisakymų žymiausiu kritiku ten išeina Vytautas Kubilius, o analitiku — Albertas Zalatorius.

Kadangi nemaža mūsų rašytojų yra ir kritikai, turime truputį ironišką situaciją. Iš vienos pusės, rašytojai skundžiasi kritikais. "Kai kurie mūsų kritikai tuojau yra linkę griebtis egzekucinio revizorių darbo", sako poetas Bernardas Brazdžionis. Anatolijus Kairys šoka su klausimu: "Kokius, specialius mokslus jie (kritikai) yra išėję?" Betgi tarp kritikų yra Aistis, Brazdžionis, Nyka-Niliūnas, Nagys, Bradūnas, Mackus, Kairys ir kiti. Kai kas iš jų gana aršiai kibo savo laiku į plaukus kitiems rašytojams, o kai patiems užmina ant piršto — griausmingai šaukia. Pora tokių nereikalingų konfliktų — Santvaro su jaunaisiais, Aisčio — su lankininkais. Ir ką gali žinoti: Tomas Venclova neseniai rašė, kad gal ir sveika pasipešti!

Iš Vlado Kulboko veikalo susiklostė tokia išvada apie jo metodą: abicėlinė autorių tvarka; bendra informacija apie tą ar kitą kritiką; kritiko pažiūros ar filosofija; kritiko svarbesnių darbų apžvalga ir pagaliau — tų kritikų kritika.

Kai kurie straipsniai, sakysime, apie Aistį, ypač įdomūs pasiskaityti, — dėl tų autorių šmaikščios plunksnos. Kai kurie kritikai yra stipresni savo teoretinėje dalyje, o silpnesni recenzijoje ar netikslūs pačiame veikalo įvertinime. Taip pat tektų išskirti apie literatūrą rašiusius filosofus. Iš jų Andrius Baltinis savo literatūriniuose svarstymuose lyg prašauna knygai pro šalį.

Dar viena išvada iš veikalo — nėra kurio vieno dominuojančio kritiko.

Apžvelgiamoji kritika daugumoje yra tradicinė. Iš naujesnių kritikos vėjų kartais papučia struktūralizmas, psicho analitinė mokykla, semiotinė - semantinė ir socialinis žvigsnis. Taip pat galima pastebėti anglosaksų kritikos pėdsakus.

Iš sutelktos medžiagos, gausių citatų kai kurie kritikai išeina tvirtesni, ir nupelnytai, negu lig šiol būtum manęs, pavyzdžiui, Kazys Bradūnas. Iš tų, kurie knygoje nukentėjo, ir be reikalo, galima suminėti Antanaitį: jį per daug užgožia smulkmenos, pro kurias nematyti jo indėlio bendro vaizdo.

Vienas veikalo skyrius yra apie kritiką laikraščiuose ir žurnaluose. Kai kurių žurnalų čia nerandame, ir su pagrindu: keletas, ir tai svarbesnių, žurnalų lietuvišką knygą beveik visai ignoruoja: knygų recenzijų tenai nėra, arba jau taip šykščiai, kad beveik nematyti — dvi ar trys knygos per metus.

Vladas Kulbokas savo veikalo gale padaro keletą bendresnių pastabų. Viena iš jų — žymesnieji rašytojai dažnai yra kartu ir stambesnieji kritikai. Antra — nėra ypatingų literatūros gyvenimo įvykių ir kilusių naujų srovių. Trečia — kritikai nebūdingas pasaulėžiūriškumas. Ketvirta — iškilo Amerikoje mokslus ėję jaunesni gabūs kritikai. Pagaliau — laiko perspektyva dar neleidžia įžiūrėti pačių kritikų darbo vertės pastovumo.

Autorius savo žodyje nurodo, kad čia apžvelgti 1944 - 72 metai. Ties ta data sustojus ir paskui rankraščio ar korektūrose nepapildžius, susiduriame su kai kuriais itin nemielais atsilikimais. Taip šiame 1982 metais pasirodžiusiame veikale skaitome apie Praną Naujokaitį: "... rengia 3-4 tomų lietuvių literatūros istoriją". Iš tikrųjų paskutinis, ketvirtas tos istorijos tomas, buvo išėjęs jau 1976 metais. Nesunku būtų buvę tai patikslinti.

Kai kurie paslydimai yra grynas neapsižiūrėjimas. Vienur randame Krėvės "Kęstučio mirtį" (p. 463). Žinoma, tai "Mindaugo mirtis".

Kiek teko patirti, Vladas Kulbokas užsimojęs lietuvių literatūros kritikos apžvalgą privesti iki dabartinių dienų. Be to, jis jau spėjo paruošti rašytojo Antano Tūlio monografiją.

O apie "Lietuvių literatūrinę kritiką tremtyje" išvestinė taip skambėtų:

Tai vertinga ir kruopšti lietuvių literatūros kritikos svetur apžvalga. Tokio veikalo dar naturėjome, ir jame sutelkta medžiaga bus naudingas šaltinis ir ateityje tam, kas rašys mūsų kritikos istoriją arba ieškos informacijos apie tą ar kitą autorių.

Vladas Kulbokas: LIETUVIŲ LITERATŪRINĖ KRITIKA TREMTYJE. Roma, 1982. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Roma, 1982 m. 569 p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai