Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
apie savo dailę (pasikalbėjimas) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romas Viesulas   
Paskutiniuosius trejus metus dail. Romas Viesulas buvo išvykęs į Romą dėstyti The Tyler School of Art, kurią ten neseniai (1966) įsteigė Filadelfijos Temple universitetas (R. Viesulas yra šio universiteto profesorius). Per tą laiką jis dalyvavo visoj eilėj tarptautinių parodų. Venecijos bienalėj 1970 jis ne tik bendroje bienalės parodoje dalyvavo, bet turėjo ir savo darbų individualinę parodą JAV paviljone. Ten buvo taip pat reziduojantis dailininkas (artist in residence) JAV paviljono grafikos studijoje. Tais pačiais 1970 m. tarptautinėje grafikos bienalėje Krokuvoj (Lenkijoj) laimėjo medalį, Čilėje Amerikos grafikos bienalėje 1970 m. — "Tercera de la Hora" premiją. Italijos grafikos bienalėje 1971 m. taip pat laimėjo premiją. JAV International Art Programs institucijos kviečiamas, R. Viesulas šiemet pravedė grafikos sesijas Barcelonoje (Ispanijoje) ten esančiame Instituto Norte-Americano. Ten turėjo paskaitas, pokalbius ir diskusijas su ispanų dailininkais apie Amerikos meną ir ypač apie jos grafiką. Taip pat yra dalyvavęs grupinėse meno parodose visuose didesniuose Italijos miestuose, net kelis kartus Romoje, Turėjo individualinę savo darbų parodą Krokuvoje Lenkijoje. Visą tą laikotarpi dalyvavo grupinėse grafikos parodose JAV.
Šį pavasarį, kovo 2 - 23, Romoje jis surengė The Tyler School of Art galerijoje savo darbų parodą, pavadintą "Metai Romoje (1969 - 1972)", kurioj eksponavo 25 savo grafikos kūrinius. Šios parodos proga mūsų korespondentas Romoje padarė su dail. Romu Viesulu šį interviu:

Dail. R. Viesulo darbai šioje parodoje apima jo Romoje buvimo trijų metų laikotarpį. Paroda įvairi technikomis ir darbų dydžiu. Bent penki darbai yra didelio formato — nuo 4x5 pėdų iki 5 x 14 pėdų dydžio. Kas paskatino iš normalaus grafikos dydžio pereiti į didelio formato darbus?
Pati pradžia, sakyčiau, buvo gan triviali. Apsigyvenome didžiuliame moderniame apartament Romoje, kuriame pradžioj buvo tuščios didelės erdvios sienos. Tuščia siena paskatino fantaziją dideliam formatui. Nors, tiesą pasakius, didelio darbo dimensijos mane jau anksčiau intrigavo, ir tik popieriaus dydžio ribotumas varžė ką nors didesnio išvystyti grafikoje.

Kodėl spaudėte drobėje, o ne popieriuje?
Todėl, kad nėra tokio dydžio popieriaus, kuris tiktų grafikai spausti. Bent nėra jo tokio, kuris tiktų mano sumanymams. Gi drobė, kurią naudoju tiems darbams, praktiškai yra neriboto dydžio ir gan impozantiško pločio.

Kokia priemone šitie dideli darbai spaudžiami? Kokios iškyla problemos, dirbant didelio formato darbus?
Čia atsakymas būtų gana techniškas, kuris skaitytojui ne dailininkui ar ne grafikui galėtų būti net ir per detalus, o smalsiems grafikos žinovams pilnas aptarimų, nurodymų, apibūdinimų. Reikia sakyti, kad drobė, jei tinkama, gali spaustis lygiai gerai, kaip ir popierius. Didžiausia problema yra fiziškas plokštės spaudimas, kurio nei ranka gali apimti, nei presas gali apžioti. Taigi, va, pasidaro situacija, kur į talką reikia kviestis žmoną, kaimyną, jo dėdę ir savo kelis anūkus, jei juos turėtum. Paprasčiausiai — viena nuospauda yra praktiškai visos dienos projektas, dviem žmonėms pilnai darbuojantis yra aštuonios valandos triūso. O kokios problemos šitoj tąsynėj? — Jų yra daug, pvz., kaip su tokia šviežiai atspausta drobe, šviežiai aplipusia spaudos dažais, pereit per kelis kambarius, lyg su vidutinio laivo bure, ir nesutept "šedevro" ar nepargriūt ant skersai stovinčios kėdės. Jei kam būtų įdomu, čia būtų atskirai pusiau disertacija su piešiniais, schemomis etc. Vargšas būtų skaitytojas! Trumpai galima pasakyti, kad spaudžiama rankomis specialiais voleliais sudrėkintoje drobėje. Baigta nuospauda, kai ji išdžiūna, prezentuojama ištempta porėmyje.

R. Viesulas Rauda Nr. 7

Vienas iš didelių darbų yra ypatingai didelis, nuo grindų iki lubų, t. y., 15 x 10 pėdų, spalvotas, pavadintas ZETA. Kodėl toks užsimojimas?
Čia yra užmojis praktiškai neriboto dydžio darbui. Šita beveik penkių metrų aukščio sudėtinė drobė yra tik dalis daug didesnio užsimojimo, būtent — vienai struktūrai lauke, kuri būtų virš 70 pėdų aukščio. Tai, sakyčiau, hipotetinis projektas, taip pat pavadintas ZETA, kurio dalį kaip tik sudarytų parodoje matomos ZETOS drobės ir "Raudų" serijų nuospaudos.

Gal galėtumėt plačiau apibūdinti šį projektą?
Sunku žodžiais apibūdinti vaizdinius sumanymus. Būtų paprasčiau, jeigu būtų galima pasikloti tuos braižinius, kurie irgi parodoj išstatyti, ir pereiti palaipsniui viską. Vienok tai yra struktūra, kurios galimybė yra įmanoma visose detalėse, ir tik lieka klausimas, ar kas ryžtųsi ją statyti. Dėl tokio sumanymo realumo ar jo vertės galima būtų ilgai diskutuoti, bet tai visai atskira tema.

Ypatingo dėmesio atidarymo metu susilaukė "Raudos". Kas jas inspiravo? Ar lietuviškos liaudies raudos?
"Raudas" jau labai seniai norėjau daryti. 1958-59 metais buvau sukūręs seriją liaudies dainų temomis. Keli metai po to pasąmonėj pradėjo rusenti idėja, neapibrėžta, atvirų galimybių idėja raudų temomis. Pačios temos, jei apie temas kalbėt, liaudies raudose yra ribotos, ir čia mane daugiau intrigavo aplamai pačių raudų mintis, kam jos skirtos ir ką jos mums kaip žmogui ar kaip lietuviui reiškia.
Iš esmės rauda yra praradimo giesmė ar daina. Mane ta praradimo idėja kaip tik labiausiai ir patraukė. Liaudies raudotoja raudojo ar apraudojo artimą žmogų, o gal ir savo vargu skundėsi. Asmenišku vargu. Mano minty rauda buvo daug platesne prasme. To mano užmanymo esmėj stovi klausimai: ko mes visi turėtumėm raudot? Ką mes visi praradom — mes visi visose pasaulio šalyse, neišskiriant ir tų, kurie liko savame krašte. Ta prasme ir mūsų, ir mano praradimo giesmė — ta pati. Implikacijos trumpos ir aiškios — visai nebrendant į istoriją, politiką ar geopolitiką. Mes visi žinom, kas mums labiausiai skauda ir ilgai skaudės. Visi bent dalimi praradom savo kraštą ir visi bent dalį praradom savęs.
Šita mintis ir yra mano "Raudos" serijų esmė. Kas inspiravo "Raudas"? Kaip mintis ir išeities bazė šioms serijoms, aišku — taip, pati mintis iš ten kyla, iš liaudies raudų. Kaip forma — ne. Liaudies raudos yra žodinė, galima sakyti, garsinė kūryba. Mano gi darbas yra vizualinis, vaizdinis. Be to, aš pats nesu nei liaudis, nei mano išraiškos tokios. Jei, taip sakant, "aš raudu", tai darau savaip ir visiškai iš kito niveau, kitame pasaulio krašte ir kitomis priemonėmis ir formomis. Kitaip susumavus: paralelė tarp tų dviejų pradų ir kūrybinių formų tuoj po pradinės intencijos ir baigiasi.
Tai yra dailininko savas būdas tai pačiai minčiai. Kalbant dėl inspiracijų, tai jų buvo iš raudų ir liaudies dainų antologijos, kurią išsivežiau su savim, — nemažai. Tas melodijas grodavau valandomis, iki paspringdavo magnetofonas. Kai kurios iš jų mane veikia beveik sukrečiančiai. Kas raudose implikuojama ar tiesiog pasakoma apie praradimą, tai liaudies dainose dažnai pasakoma netiesiogiai. Gi skundas lieka tas pats, kartais dar skaudesnis, nes nepilnai išsakytas.

Jeigu gerai suprantu, tai "Raudų" vardas jūsų parodoje daugiau implikuoja jūsų kūrybinę intenciją nei tiesioginį ryšį su liaudies raudomis?
Taip. Sakyčiau, kad taip būtų galima apibūdinti ši sąryšį.
Kodėl ši serija yra "juoda-ant-juo do", t. y. juodi reljefai juodame fone?
O kas gi ką matė ružavai raudojus? ... Ar vaivorykštės spalvom! Rauda nėra linksmybės la-lavimas ar pavasarinių dūdų pūtimas per Sekmines. Nors nesakyčiau, kad juoda spalva būtinai turėtų reikšti gedulą, kaip tai, tur būt, automatiškai aso-socijuojama. Bent mano mintyje — ne. Kai kurios tautos gedi baltomis spalvomis . . .

Šita serija parodoje buvo rodoma specialioje struktūroje galerijos centre, ant visos eilės paaukštinamųjų plokščių su specialia šviesa. Kodėl ne paprasta forma — rėme ant sienos?
Paskiros nuospaudos gali būti prezentuojamos ir įprastu būdu. Gi čia parodoje, mano manymu, šita prezentacija kaip tik buvo veiksminga pačiai minčiai pabrėžti psichologiškai, vaizdiškai, tematiš-kai, pagaliau estetiškai ir taip toliau. Mes, kaip žiūrovai, kitaip reaguojame į tą patį objektą ant stalo, sienoje, lekiantį dangum, tamsoje, prieblandoje, gilioj nišoj ar grindyse. Objektas, kad ir tas pats būdamas, keičia savo projekciją. Šitas išdėstymas, arba prezentacija, buvo dalis planuotos parodos. Tą patį galima sakyti apie šviesą ne tik j nuospaudas, bet ir galerijoje. Visi elementai yra tai pačiai minčiai pabrėžti, nors esu tikras, kad kiekvienas žiūrovas kiek kitokį įspūdį susidarė. Norėčiau galvoti, kad pati centrinė "Raudų" mintis visiems atsilankiusiems buvo aiški ir ta pati.

"Raudoms" buvo sukurta speciali muzika, kuri buvo grojama "Raudas" parodoje išstatant. Kas sukūrė tą muziką? Ar ji turi ką nors bendro su lietuvių liaudies raudomis?
Planuodamas šitą seriją, jau nuo pradžios norėjau išraišką praplėsti ir į garsinę plotmę. Tuo reikalu dariau pats eksperimentus ir bendradarbiavau su muzikais, kompozitoriais. Konkrečiai garsų reikalu teko bendradarbiauti su Romoje gyvenančiu amerikiečių kompozitorium Alvin Curran. Diskutavom sumanymus ir kaip juos realizuoti. Pažindamas mano darbus ir užsimojimą, jis ypatingai susidomėjo vienos dzūkės užrašyta rauda, perrašyta iš plokštelių į magnetofonines juostas. Šita medžiaga, kuri savo forma atrodo paprastutė, elektroninės muzikos priemonių dėka įgavo visai kitų ritminių ir, sakyčiau, polifoninių formų, bet kartu ir neprarado savo paprastumo ir veiksmingumo.

"Raudose" gal daugiau nei kituose jūsų darbuose matosi nemažai geometrinių formų, kartais atrodo, net pačių objektų, kurie yra ryšy su laisvu, sakyčiau, amorfiniu judesiu. Ką galėtumėt dėl to pasakyti?
Aš visuomet savo darbuose išeinu iš konkretaus objekto ar figūros, kurie bedirbant kinta galutine forma. Per metų eilę galutinė vaizdo forma gerokai suabstraktėjo. Tačiau pradmuo, pirmykščiai elementai, yra ir toliau užsilikę. Jie kartais daugiau ar mažiau ryškūs. "Raudose" nemažai elementų, jei jie išskaitomi, yra žmogiškosios priespaudos įnagiai.

Kataloge yra pastaba, kad tos pačios serijos yra atspaustos ir baltame reljefe. Kaip tai suprasti?
Tai reiškia, kad to paties darbo yra du variantai — baltų ir juodų reljefų su savo atskira numeracija.

Europoje esate jau kelintą kartą, ten gyvendamas ir kurdamas. Ką ten radote savo kūrybai idėjų pasaulyje ar technikoje?
Man atrodo, kad aš esu gan egocentriškas savo kūryboje. Bent tai yra polinkis, kur kūryba daugiau kyla iš vidaus nei iš aplinkos. Kartais galvoju, kad aš lygiai panašiai kurčiau Anchorage. Aliaskoje, ar Brisbane, Australijoje, ar sėdėdamas Nairobi džiunglėse. Tiesa, aplinka gali netiesiogiai stimuliuoti, bet mano tiesioginis ryšys su ja yra ribotas.

Kur šiuo metu daugiau naujenybių dailės ir apskritai meno pasaulyje — Europoje ar JAV?
Amerikoje. Be jokios abejonės. Beje, turiu įspūdį, kad aktyviausi kraštai meno pasaulyje pergyvena kažkokią "naujenybių krizę". Tie laikai kada naujenybės buvo pasitinkamos su skalikais, šunimis ir baubo būgnais, yra praėję. Dabar turime kaip tik atvirkščią tendenciją: naujenybė pasitinkama su gėlėm, manifestais ir atvirom rankom. Tad ir turime naujenybių infliaciją. Berods, šita "atvirų durų" tendencija meno pasaulyje smukdo bendrą meno lygį visame sviete. Kas įdomiausia, menai rodo tuos pat negalavimus beveik simultaniškai visuose meno centruose. O pirmieji simptomai rodosi Amerikoje, kurie tvenkinio bangomis ir bangelėmis sukliunksi į visus kitus pakraščius.
R. Viesulas Rauda Nr. 8

Gyvendamas užsienyje — kokiose tarptautinėse parodose dalyvavote, kokie įspūdžiai iš jų?
Ką gi, jų buvo, kaip visuomet, nemažai — čia, Italijoje, ir kituose kraštuose, ir tai daugiau kronika, kuri kartais pereina į statistiką. Svarbiausios parodos buvo Venecijos bienalė, kur turėjau ir savo individualinę parodą, Krokuvos bienalės, Budapešto bienalė, Čilės Santiago bienalė, Havajų tarptautinė grafikos paroda, Oxfordo parodos Anglijoje ir taip toliau. Žinoma, visa eilė pačioje Italijoje. Kokie įspūdžiai iš jų? Iš tų, kurias teko matyti, reikia pasakyti, kad tos parangos gal individualesnės nei tapybos parodos ir mažiau rodo negalavimo bendroje dailės spūstėje.

Berods, Krokuvoje turėjote savo individualia parodų. Kokia buvo lenkų reakcija į lietuvio grafiko parodų?
Eilę metų gyvenęs Vilniuje ir žinodamas lietuvių - lenkų tarpusavio konfliktus, aš pats savęs klausiau, kokia ta reakcija galės būti į parodą, kai man pasiūlė ją Krokuvoje rengti. Turiu pasakyti, kad reakcijos į mane kaip lietuvį buvo labai korektiškos, net, sakyčiau, palankios. Viena iš priežasčių galėtų būti tas faktas, kad Krokuva yra taip toli nuo Lietuvos ir buvusios pasienio valstybinės ir tautinės grumtynės čia mažai aktualios. Gal būt. Bet manyčiau, kad krokuvietis dar ir dabar stipriai gyvena istorine praeitimi, kur Lietuva ir Lenkija — tos pačios praeities kraštai. Miestas yra sausakimšas tos praeities, kuri kyšo iš kiekvieno kampo. Vyčio ženklų, skydų, drauge su lenkų ereliu ir atskirai, — tiek daug neatsimenu matęs per visą Lietuvos kraštą. Čia kalbu apie senus architektūrinius paminklus.
Atidaiymo dienomis i.š Vilniaus svečiavosi: dail. A. Stasiulevičius ir meno kritikė I. Kostkevičiūtė, su kuriais labai įdomiai teko pabendrauti. Į parodos atidarymą taip pat buvo atvykę prof. A. Gudaitis ir Vilniaus Dailės Muziejaus direktorius P. Gudynas. Dėl kelionės susitrukdymų, deja, teko su jais nelaimingai apsilenkti.


JAV palaiko kultūrinius ryšius su kitais kraštais. Berods, pereitais metais dalyvavote tų ryšių programoje, atstovaudamas JAV grafikai Ispanijoje, o gal ir kitur. Kaip reiškiasi šita programa?
Toje programoje teko dalyvauti įvairiomis progomis — Venecijoje, Neapolyje, Milane, Barcelo-noje (Ispanijoje) ir, žinoma, keliomis progomis Romoje. To plano ribose Amerikos dailininkai kviečiami asmeniškai dalyvauti, dažniausiai ryšium su paroda. Kviečiamasis dailininkas dažniausiai renkasi savo būdą, kaip toje programoje dalyvauti. Čia jo didelė laisvė. Dažniausiai tokie tarpusavio įvairių tautų menininkų kontaktai turi paskaitų, diskusijų, seminarų ar praktiškos studijos programą.
R. Viesulas darbo metu
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai