Aidai.eu Apžvalga

"SENOVĖS BALTŲ PASAULĖŽIŪRA"

Lietuviška mitine tautosaka šių dienų Lietuvoje domisi, ją tyrinėja ir nemažai rašo tautosakininkas Norbertas Vėlius (g. 1938). Labai vertinga yra jo knyga Mitinės lietuvių būtybės: laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktrakiai (Vilnius, leidykla "Vaga", 1977. 333 psl.). Šiame veikale nagrinėjama lietuviška demonologija arba žemesnio laipsnio mitinės būtybės. Ypač įdomus yra skyrius apie laumes. Kita jo knyga Laumių dovanos (Vilnius: "Vaga", 1979. 333 psl.) duoda pačius sakmių tekstus. Daugelis tekstų yra tie patys, kaip mano knygoj Lietuvių mitologiškos sakmės (London, 1956). Jis dar suredagavo rinkinį Lietuvininkai (1970) ir paruošė spaudai M. Slančiausko (1850 - 1924) surinktų šiaurės Lietuvos pasakų (1974) ir sakmių - anekdotų (1975) knygas. Visi tautosakininkai tuo džiaugiasi.

Naujas ir daug pretenzingesnis yra N. Vėliaus veikalas Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai (Vilnius: "Mintis", 1983. 308 psl.). Šio veikalo uždavinys daug platesnis: remiantis įvairių mokslo šakų duomenimis, "bandoma aptarti sanąją, daug kur dar mitine gamtos ir visuomenės samprata pagrįstą baltų pasaulėžiūrą ir iškelti vieną kitą daugiau socialinio pobūdžio ją nulėmusią priežastį" (p. 7). Autorius savo darbe remiasi tautosaka, papročiais, liaudies menu, tikėjimais, etnografiniais dirbiniais ir kita medžiaga, kuri atspindi įvairius laikotarpius. Dažnai naudojasi archeologijos ir kalbotyros pasiekimais, jeigu jie paremia jo tezes. Mažiau kritiškas yra istoriniams rašytiniams šaltiniams: jis net romantišką teoriją apie Vaidevutį ir jo sūnus komentuoja, tarsi tai būtų rimtas istorinis šaltinis, kuo jis nėra.

Pradžioje autorius išdėsto savo metodologinius pagrindus. Sekdamas šių laikų rusų autorius mitologus ir kalbininkus, ypač V. Ivanovą ir V. Toporovą, savo darbo kelrodžiu paėmė tariamą pirmykščio žmogaus pažiūrą į pasaulį, kaip į dviejų priešingų polių, priešingų pradų, rungtynes. Taip galvojant, buvo susidaryta dualistinė kvalifikacijos sistema: žemai — aukštai, vakarai — rytai, vanduo — ugnis, juoda — balta, naktis — diena, mėnulis — saulė, senas — jaunas ir kt. schemos. Kairioji lygties pusė atstovauja blogiesiems, o dešinioji — geriesiems pradams.

Tokia dualistinė priešingybių teorija nėra kažkas nauja. Galime priminti klasišką atvejį apie persų dievų Ormuzdo ir Arimano rungtynes, arba liaudies legendas apie Liucipieriaus kovą su krikščionišku Dievu. Nagrinėdama lietuvišką mitologiją, M. Gimbutienė jau prieš 30 metų rašė apie pasaulio padalijimą ir du pagrindiniu poliu — dangaus ir žemės, apie vyriškąją (dangaus) ir moteriškąją (žemės) pusę, kurių vienai ar kitai priklausą atitinkami dangaus ir žemės reiškiniai, objektai, gyvuliai ir augalai, turėję įpatingos reikšmės religijoje (str. Senoji lietuvių religija, "Aidai", 1953, Nr. 1). Nors N. Vėlius literatūros sąraše nurodo 8 Gimbutienės raštus, bet šito jos str. nemini.

Toliau N. Vėlius pripažįsta, kad toks priešpriešų dualizmas nesąs jau toks griežtas: "... daugelis dualistinei pasaulėžiūrai būdingų reiškinių baltų (kaip ir kitų indoeuropiečių) kultūroje yra sušvelninta, išlyginta įvedus savotišką tarpininką. Pastebėta, kad visoje dualistinės visuomenės klasifikavimo sistemoje dominuoja dvinaris principas, o baltų sistemoje — trinaris" (p. 1.). Tad čia gaunasi tokia žinoma schema: tezė — antitezė — sintezė. Tuo pačiu ir visa priešpriešų teorija susvyruoja. Iš tikrųjų juk baltai nematė priešingybės tarp vandens ir ugnies, tarp akmens ir medžio, tarp saulės ir mėnulio — juos visus gerbė. Gal vienur vienus gerbė daugiau, kitus mažiau. Juk saulė ir mėnulis yra laikomi kaip vedusių pora, žvaigždės ar žemė esą jų vaikai, arba sakoma, kad mėnulis yra saulės brolis. Anot Vėliaus, lietuviai daugiau gerbę mėnulį, negu saulę. Įvianose krašto vietose ir skirtingais laikais galėjo būti įvairiai. Priešingumą rodo tik toks tikėjimas: nereikia sėti (ar sodinti), kai danguje šviečia kartu saulė ir mėnulis.

Tautosakoje yra ir tikrų priešingybių, kurių Vėlius smulkiau nepanagrinėjo: Velnias — Perkūnas, Liucius (Liucipierius) — Dievas, žiema — vasara, mirtis — gyvata, mirusieji — gyvieji, moteris — vyras ir pan.

Kitas Vėliaus metodinis principas — tai labai didelės reikšmės pridavimas geografinei padėčiai, ypač dėl žemės paviršiaus aukštumo ar žemumo. Nors baltų gyvename plote tas "žemai — aukštai" nėra žymus, svyruoja vos kokį 150 metrų, Vėlius nustato tris geografinius arealus (p. 15-16):

1. Lietuvos pajūrio žemuma, arba Vakarų Lietuva, pietuose pereinanti Į Priegliaus baseino žemumą, o šiaurėje — j Latvijos pajūrio žemumą. Šiam arealui priskiriami Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Plungės, Šilalės, Tauragės rajonų vakariniai pakraščiai.

2.    Lietuvos vidurio žemuma, arba Vidurio Lietuva, šiaurėje pereinanti į Latvijos vidurio žemumą. Šiam arealui priklauso šiaurėje Kupiškio ir Biržų rajonai, visa Vidurio Lietuva ir Suvalkija.

3.    Baltijos aukštumos arba Rytų Lietuva, šiaurėje pereinančios į Vidžemės aukštumą Latvijoje, rytuose — Į Švenčionių aukštumą, kuri įsilieja į Baltarusijos aukštumų ruožą. Šiam arealui priklauso Anykščių, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Zarasų, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai ir Prienų raj. rytinė dalis (dešiniajame Nemuno krante), visas Vilniaus kraštas ir Dzūkija.

Tokiam padalinimui, anot Vėliaus, pritaria archeologiniai ir tarmių žemėlapiai (žr. p. 19, 176).

Geografinė padėtis turi įtakos kultūros raidai, tačiau ne taip daug, kaip Vėlius prileidžia. Tik Vakarų Lietuvoje priėjimas prie Baltijos jūros ir Kuršių marių, vandeningų upių, ežerų ir balų gausumas Maž. Lietuvoje turėjo aiškios įtakos: išsivystė žvejyba ir laivininkystė, gintaro rinkimas ir prekyba, praturtėjus atsirado metalo ir puošybos dirbiniai, — tai vis nauji ir kitur nerandami tokiame laipsny dalykai.

Dėl tų "arealų" tai reikia pasakyti, kad kultūriškai būtinas reikalas yra skirti dar vieną, Pietų arba Dzūkijos arealą. Ten randame tokius tautosakos reiškinius, kaip vienbalsį dainavimą, mįslingas Advento ir Kalėdų dainas, labai senas rugiapjūtės ir avižapjūtės dainas, gausias balades ("Gavėnios dainas"), grikių ir avižų kultūrą, grybų ir uogų rinkimą, — viso to nėra kituose "arealuose".

Susidaręs tokius rėmelius, Vėlius stengiasi įsprausti į juos mitologijos ir tautosakos reiškinius. Pagal pakilimą nuo jūros, esą, formuojasi laidojimo būdai: vakarų ir vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami duobėse, rytų Lietuvoje pilkapiuose, o vidurio Lietuvoje "negiliose duobėse". Židinys troboje gali būti duobutėje arba aslos lygyje (Žemaitijoje), arba ant paaukštinimo (Rytų Lietuvoje). Pajūrio žemumoje vyraują žemos koplytėlės, o Rytų Lietuvoje stogastulpiai siekią 7-9 metrus. Tradiciniai antkapiniai paminklai, einant iš vakarų į rytus, palaipsniui aukštėja. Panašiai aukštėja ir kraičių skrynios bei kuparai, net ir priešistoriniai puodai. Rytų aukštaičiai (ir dzūkai) labiau mėgstą šviesias spalvas, o žemaičiai — tamsias. Mėgiamiausi skaičiai yra trys, devyni, dvylika iki kapos arba 60. Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoj namo kraigą mėgstama užbaigti viena aukštyn smailėjančia lentele
(lekiu), vidurio areale populiariausi yra poriniai lėkiai iš dviejų lentelių, tuo tarpu vakarų areale pasitaiko ir mišrių lėkių iš trijų lentų.

Pagaliau autorius prieina prie temos skyriuje "Baltų mitologijos atmainos" (p. 53-65). Pagal rusišką Volynės kronikos Malalos vertimą iš Mindaugo laikų (1261 m.), rytiniai baltai garbinę neaiškiais vardais pavadintus dangaus dievus, saulę, Perkūną, miško ir žvėrių deives (Medeinę ir Žvėrinę), bet nenurodoma nei viena žemės ar naminių gyvulių dievybė. Todėl gyventojai turėję būti kariai ir medžiotojai. Vidurio arealo baltų mitologija buvusi daugiau žemės mitologija, jie garbino Žemėpatį, Žemyną ir tik tada minimas Perkūnas. Todėl Vėlius daro išvadą, kad vidurio baltai buvę žemdirbiai ir gyvulių augintojai. (Beje, Vėlius nutylėjo, kad Livonijos Eilėtoji kronika jau XIII amž. rašė, kad Perkūnas buvo lietuvių dievaitis, vok. "Abgott", o kitų neminėjo, ir tos kronikos autorius kaip tik turėjo galimybę pažinti vidurinio arealo lietuvius). Pirmuoju senųjų prūsų dievu kronikininkas Grunau (apie 1529) paminėjo Patollo, mirusiųjų globėją, t.y, požemio dievą, toliau Potrimppo su javų varpų vainiku, tad jis galėjo būti derliaus, bet ne požemio ar mirties dievas, kaip mano Vėlius. Ir tik trečiuoju minimas Perkūnas, kurį prašo lietaus ir kuriam prie ąžuolo kūreno amžiną ugnį. Vėlius taip susumuoja (p. 62-63): "Rytinių baltų mitologijoje dominuoja dangaus dievai (ypač Perkūnas), vidurio — žemės (ypač Žemyna, Žemėpatis), o vakarų — požemio (Patulas). Rytinių baltų mitologiją su tam tikromis išlygomis galėtume apibūdinti kaip dangaus mitologiją, vidurio — kaip žemės, vakarų — kaip požemio (ir, ko gero — kaip vandens)". Mat "Sūduvių knygelėj" (apie 1560) minimi net du vandens dievai — Autrympus — jūros vandens dievas ir Potrympus — tekančių vandenų dievas, ir dar laivų dievas Bardoayts. Tad sūduviai galėjo būti jūrininkai.

Mes nežinome, ar senieji kronikininkai dievų vardus davė pagal jų svarbumą, ar alfabetiškai, ar kaip jiems pakliuvo, apie ką pirmiausia išgirdo. Kiti to pat laikotarpio autoriai, kaip 1530 m. sudaryta Vyskupų Agenda, pirmoj vietoj mini neaiškų Occopirmus (lot. Saturnus), tada Suaixtix (Sol) ir tik priešpaskutinėj vietoj Pecols (Pluto), o dar prieš jį yra Parcuns (Jupiter). Atsiminkime, kad Volynės (Malalos) kronikos žinios siekia apie 1261 m. ir iki sekančio rašytinio dievų sąrašo praėjo beveik 300 metų. Per tą laikotarpį liaudies pažiūros į dievų svarbumą galėjo pasikeisti. Šitas hiatus yra labai svarbus, kai krikščionystė visur skynėsi sau kelią.

Tik iš dalies galės būti teisingas Vėliaus tvirtinimas, kad "rytinių baltų mitologija . . . buvo dangaus ir Perkūno mitologija, vidurio — žemės, tai pačių vakarinių — požemio, nakties ir mirties mitologija, su ryškiu žynių ir protėvių kultu" (p. 60). Etnologija rodo, kad klajokliai (nomadai) yra gyvulių augintojai, prie to dar medžiotojai; jie yra karingi. Ir pats Vėlius vėliau pabrėžia, kad rytų arealo tautosakoje ir mitologijoje populiaresni yra stambieji raguočiai (karvė, jautis) ir avys (p. 109-110), kurie kaip tik yra nomadų kultūros ir galybės pagrindas* ). Nomadai ir kariai garbina dangaus dievybes ir Perkūną. Tokiais galėjo būti rytų aukštaičiai, kur Mindaugas sukūrė savo valstybę. Tuo tarpu derlingojo Lietuvos vidurio gyventojai pasidarė žemdirbiai, jie mėgo miežius ir alų, garbino žemės dievybes, paprastai įsivaizduotas moterišku padivalu, nes moteris buvo pirmoji žemdirbė, kai vyras medžiojo. Žemdirbiai garbina mėnulį, nes mano, kad nuo jo atmainų pareina laukų derlius. Vakarinės baltų kiltys, gyveną prie vandens, pasidarė žvejai, jūrininkai, gintaro rinkėjai ir prekiautojai. Ten išsivystė, anot Vėliaus, žynių ir krivių luomas, nes žvejyba ir laivininkystė labai daug pareina nuo laimės arba dievų valios. Aišku, kad tik arti jūros galėjo atsirasti toks dievas, kaip Bangpūtys. Vėlius perdeda, ten rasdamas didelį požemio dievų ir mirusių kultą.

Skyriuje "Lietuvių tautosakos skirtumai" (p. 65-94), autorius teisingai pastebi, kad "šalia naujesnės kilmės kūrinių visą laiką liaudyje funkcionuoja ir nemaža labai senų, ištisų šimtmečių raidos kelią nuėjusių kūrinių, išlaikiusių daug senosios pasaulėžiūros bruožų. O savitos regioninės dainų, pasakų, sakmių, padavimų ir kitų tautosakos kūrinių tradicijos lieka pastebimos iki pat šių laikų" (p. 65). Autorius atliko didelį darbą, peržiūrėdamas tūkstančius tautosakos užrašymų rankraščiuose ir apskaičiuodamas pagal tris geografinius arealus tam tikrų elementų skaičius ir procentus, parodytus lentelėse. Jis rado, kad pagal rūšis "rytų arealo rajonuose dainuojamoji tautosaka sudaro didesnį procentą negu vakarų ir vidurio arealo, o pasakojamoji ir smulkioji tautosaka, priešingai — didesnį procentą sudaro vakarų ir vidurio arealo rajonuose" (p. 74). Retos sakmės apie vedybinius saulės ir mėnulio santykius, apie užšalusią saulės pirtį, rodančios archaišką mitologinį požiūrį į saulę, užfiksuotos tik rytų areale. Čia populiaresnės ir mitologinės sakmės apie Perkūną. Tuo tarpu Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje daugiau užrašyta etiologinių ir mitologinių sakmių apie mėnulį, žvaigždynus. Čia populiarios sakmės apie laumes ir aitvarus. Sakmių apie kaukus iš viso labai mažai teužrašyta, daugiausia jos paplitusios vakarinėje Žemaitijos dalyje (p. 80).

*    Atrodo, kad ir archeologija tatai patvirtina: "Rytinėje srityje gyvulininkystė vaidino svarbesnį vaidmenį, negu žemdirbystė. Petrašiūnų piliakalnyje surasta daug galvijų, kiaulių ir kiek mažiau arklių bei ožkų kaulų. Svarbiausi medžiojamieji gyvuliai buvo briedžiai, šernai, lokiai". (J. Puzinas, Rinktiniai raštai, 1983, t. I, p. 800).

Ten, kur pirmuoju dievu buvęs laikomas Pa-tulas, ir dabar esą populiaresnės požemy gyvenančios mitinės būtybės — kaukai. Prūsai ir velnią vadino "cawx". Rytų areale aitvaras dažniau perimas iš gaidžio kiaušinio, o vidurio — perkamas ar randamas pakelėje. Nugrimzdę miestai, dvarai, bažnyčios susiję su požemiu, todėl daug tokių padavimų apie juos buvę užrašyta vakarų areale, kuriame kaip tik esanti ryškiausia požemio mitologija. Perkūnu (griausmu) nusikeikti labiausiai mėgstama Rytų ir Vidurio Aukštaitijoje (ten yra net terminas "perkūniuotis"), o einant į vakarus jo populiarumas mažėja, Žemaičiuose jį beveik visai išstumia keiksmažodžiai rupūžė (arba kriupė) ir žaltys. Vandens vabzdys Libellula vidurio areale dažniausiai siejamas su laume ir velniu (laumažirgis, velniažirgis), o rytų areale vadinamas "strielčiumi", kelis kartus "Perkūno arkliuku", o kartą net "dievo žirgeliu". Dar nesurinkta medžiaga nustatyti populiarumui terminų "perkūno kulka", "laumės papas" ir "kaukaspenis". Nepaminėtas paukštis "perkūno oželis" ir to termino paplitimas.

Rytiniame areale populiaresnis dainose yra epitetas "baltas", o vidurio areale — "juodas". Poriniai skaičiai ("du") populiaresni vidurio areale, neporiniai ("vienas", "trys") kiek daugiau randami rytų areale, negu vidurio.

Dzūkijoje iki pat šių dienų išliko vienbalsio (monodinio) dainavimo tradicija. Tuo tarpu vidurio areale labiausiai paplitęs yra daugiabalsis su pritarimu dainavimas, kai vienas dainininkas veda pagrindinę melodiją, o kitas pritaria ("tūravoja"). Iš polifoniškai (sutartiniškai) dainuojamų dainų dvejinės težinomos beveik tik vidurio areale (96 o/o). Daugiau čia užrašyta ir keturinių sutartinių (apie 60%). Tuo tarpu trejinių kiek daugiau užrašyta rytų areale (apie 53%).

Vidurio areale populiaresnės tos pasakos ir patarlės, kuriose apstu nepadorių motyvų ir žodžių, nes čia vyravo "žemės mitologija", kurioje didelis dėmesys buvo kreipiamas žemės derlingumui ir žmonių vaisingumui. Didesnį moteriškų mitinių būtybių populiarumą vidurio areale rodo ir sakmės bei pasakos apie likimo nulėmimą. Vidurio areale užrašytuose kūriniuose dažniausiai likimą lemia moteriškos mitinės būtybės, o rytų areale neretai jas pakeičia kokia vyriškos giminės būtybė (Dievas, angelas, burtininkas). Šalia laumių rytų areale minimi ir jų vyrai "laumakiai", "lauminai". Tuo būdu iš pasakų matyti, kad vidurio areale labiau mėgstamos moteriškos mitinės būtybės, o rytų — vyriškosios. (Jau buvo minėta, kad pagal etnologiją pirmoji žemės išdirbėja ir augalų augintoja buvo moteris, o vidurio arealas yra žemdirbių sritis. JB).

Dr. Jonas Balys,
mokslininkas (etnologas, folkloristas) ir visuomenininkas, kuriam liepos 2 d. sueina 75 metai amžiaus.

Jubiliatas gimė 1909 m. liepos 2 d. Kupiškio vals., Panevėžio aps. Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. 1928 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1928 - 1933 studijavo istoriją, etnologiją ir folklorą Kauno, Graco, Vienos ir Helsinkio universitetuose. 1933 m. Vienos universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį iš etnologijos.

Baigęs studijas, labai plačiai reiškėsi mokslo srityje, eidamas įvairias atsakingas pareigas. Dr. Jonas Balys buvo Lietuvių tautosakos archyvo vedėjas Kaune ir Vilniuje 1935 - 44 m.; Vilniaus universiteto docentas ir Tautotyros katedros vedėjas 1942 - 44 m.; Deutsches Volksliederarchiv, Freiburg i. Br., mokslinis bendradarbis 1944 - 45 m.; Baltijos universiteto ekstraordinarinis profesorius 1946 - 48 m.; Indianos universitete instruktorius 1948 - 52 m.; Arktikos Instituto mokslinis bendradarbis 1952 - 54 m., Kongreso Bibliotekos Washingtone tarnyboje kaip Baltijos srities specialistas 1956 - 81 m.

Taip pat didžiai pasižymėjo ir moksliniais darbais: paskelbė 34 knygas ir daugiau kaip 600 straipsnių lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Daugiausia rašė etnologijos ir tautosakos klausimais. Svarbiausi darbai pa-, skelbti dviejose serijose, kurias jis redagavo: Tautosakos darbai (7 tomai, Lietuvių tautosakos archyvo leidinys, Kaune 1935 - 40) ir Lietuvių tautosakos lobynas (9 tomai, JAV, 1951 - 81. Šiai serijai leisti įsteigė Lietuvių tautosakos leidyklą kuri veikė iki 1984 m. pradžios). Taip pat pasireiškė ir kaip bibliografas.

Pagaliau jubiliatas pasižymėjo ir visuomeninėje veikloj bei publicistikoje. 1928 - 1930 m. jis buvo Tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" centro valdybos reikalų vedėjas, moksleivių tautininkų draugovės "Jaunoji Lietuva" centro valdybos pirmininkas ir žurnalo "Jaunoji Lietuva" redaktorius; 1964 - 1967 m. — Lituanistikos instituto (Amerikoje) prezidentas; 1979 - 81 m. — VLIKo valdybos vicepirmininkas informacijos ir spaudos reikalams; 1970 - 1980 m. — tautininkų žurnalo "Naujoji Viltis" redaktorius (su pertrauka 1977 - 78).

Dr. Jonas Balys yra ištikimas ir Aidų bendradarbis, jau daugelį metų talkinąs straipsniais ir recenzijomis. Sveikiname gerb. Jubiliatą.

Skyriuose "Mitinis poetinis gyvūnų (augalų) pasaulis" (p. 94-139) statistiškai nustatomi populiariausi gyvuliai ir augalai pagal sritis. Nustatyta didesnis paukščių populiarumas rytų areale (beje, ten aukojimo gyvulys yra gaidys — JB), raguočių gyvulių — vidurio ir roplių — vakarų areale, nors ta persvara skirtinguose arealuose nėra jau tokia didelė. Chtoniškiausias (susijęs su požemiu, vandenimis) lietuvių gyvulys yra kiaulė (paršas), lipiniui aukodavę baltą paršelį (Stryjkovskis). Kiaulė didesnį vaidmenį turėjo vakarų areale. (Prūsai Pobeten par. 1531 m. paaukojo juodą kiaulę, kad sektųsi žvejyba. Vyskupas Polenz jų "kunigą" Valtin Supplet ir 73 vyrus nubaudė išjuokimu bažnyčioje. JB).

Velnio gyvuliu lietuvių liaudies tikėjimuose laikoma ožka (ožys) ir arklys, kurie ypač populiarūs vidurio arealo tautosakoj. Čia kaip tik randami masiniai žirgų kapai (iš X - XII a. po Kr.). Neaišku, ar tie arkliai buvo auka kokiai dievybei, ar buvo manoma, kad velionis galės jais pasinaudoti, kaip į kapą dedamais ginklais ir įrankiais. Sūduviams ožys buvo tipingas aukų gyvulys. (Popkeimio km., Tapuvos vis., ožys buvo paaukotas 1571 m., kad Diedeivaythe — didi dievaitė — apsaugotų žmones nuo tada ten siaučiančio maro. JB). Karvės (jaučiai) ir avys (avinai) buvo laikomi šventais gyvuliais, ypač rytų areale, nors jais irgi mėgdavo pasiversti velnias. Galima pastebėti didesnį žalčio populiarumą vidurio, o rupūžės vakarų areale (ji velnio padaras). Gyvatės rolė neaiški, sakmės apie ją paplitusios rytų areale. Bitė laikoma šventu vabalėliu, tai dangiškojo dievo vabzdys, ji populiaresnė rytų areale.

Medžių kultas istoriniuose baltų šaltiniuose labai dažnai minimas. Ąžuolas laikomas šventu ir Perkūnui paskirtu medžiu. Šventu laikomas ir uosis. Prūsų senuose raštuose minimas šeivamedis (Sambucus), po juo gyvenąs dievas Puškaitis. Tuoj po Perkūno ir ąžuolo minimas šermukšnis (jėzuitų pranešimas iš 1583). Šermukšnio bijo velniai ir laumės. (Skandinavų tradicijose šermukšnis siejamas su griausmo dievo Thor žmona, todėl šio medžio bijo "trolai" — JB). Geru medžiu laikomas ir lazdynas. Prakeikti medžiai esą epušė ir alksnis. Eglė esąs tipiškas velnio medis. Su velniu siejamas ir beržas. Beržus mėgsta ir laumės. Yra prieštaravimų dėl eglės ir beržo. Apskritai su dangiškais dievais siejami lapuočiai, o su požemio — spygliuočiai. Tačiau plakimas su kadugio šakomis Verbose priduodąs sveikatos ir grožio. Vidurio arealo dainose populiarus yra klevas. Medžiuose atgailoja vėlės. Miręs žmogus įsikūnija medyje, jį sužeidus teka kraujas. Ypač buvo gerbiami dvikamieniai su tarpu medžiai. Apskritai, sprendžia autorius, tie medžiai, kurie senovėje labiau buvo susiję su žemės ir požemio dievais (šeivamedis, alyva, kadugys, eglė, pušis, alksnis, karklas) yra šiek tiek populiaresni vakarų ir vidurio areale, o kurie susiję su dangiškaisiais dievais (šermukšnis, beržas . . .), tie populiaresni rytų areale (p. 130).

Šakniavaisiai siejami su požemio mitinėmis būtybėmis, ypač su velniu. Velnias labai mėgsta ropes. Tuo tarpu varpiniai javai priklauso dangaus dievui. Viduriniuoju nariu yra ankštiniai augalai. Velniui į pragarą veža pyragus, iškeptus iš žirnių ir pupų, ir velniui jie patinka, kai kvietinių pyragų velnias nemėgsta. Kviečiai ir rugiai yra dangaus dievų javai, populiaresni rytų areale, o miežiai, avižos, žirniai, ropės, bulvės — vidurio ir vakarų areale. Vėlius nerinko duomenų apie gėles: lelija, rūta ir mėta dažnai minimi mūsų dainose.

Visi tie statistiniai daviniai teturi reliatyvios reikšmės, nes nevisuose Lietuvos rajonuose buvo lygiai stropiai užrašinėjama tautosaka, ypač nedaug jos tesurinkta vakarų areale. Antra vertus, dainininkai pvz. lengvai pakeičia vieną medžio vardą kitu, jam geriau žinomu, ir tuo būdu visa statistika sušlubuoja (pvz. žinomoj dainoj "ant kalno gluosnys" pakeičia "ant kalno uosys").

Geriausiai pavykusiu visoje knygoje tenka laikyti skyrių "Lietuvių kalendorinės šventės" (p. 139 - 170), kuriame apžvelgiamos ir darbo šventės, kaip pabaigtuvės ir linamynis. Būdinga, kad rašydamas apie Užgavėnių papročius autorius nė karto nepamini, kad Žemaitijoje persirengėlius vadina "žydais" — matyt, kai kurie žodžiai ten yra "tabu". Nieko nėra apie Vėlines, vėles ir Giltinę, apie pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą, matyt, ten visa tai nepopuliaru prisiminti. (Mirusių "maitinimas" Kū-čiose yra paminėtas). Autorius nagrinėja ir mitiniai skambančių vietovardžių paplitimą pagal tuos pačius arealus (p. 170-177).

Problematiškiausia yra knygos trečia dalis: "Sistemos metmenys". Pirmiausia ilgame skyriuje "Pasaulio modelis" (p. 177-216) Vėlius ieško liaudies mene ir tautosakoj to mistinio medžio, kurį kiti tyrinėtojai (U. Holmberg, E. James) vadina "gyvybės medžiu", o rusai nori jį padaryti "kos-moso(!) medžiu". Labai klusniai sekdamas V. Toporovu, V. Ivanovu ir kitais šių dienų rusų tyrinėtojais, Vėlius ieško "pasaulio medžio" mūsų liaudies tradicijose. "Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų — požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno — žemės dievai, gyvuliai" (p. 178). Visas tas knygos skyrius paskirtas Toporovo teorijai paremti. Tačiau tam davinių yra labai mažai ir reikia daug fantazijos, kad Vėliaus nuorodas į lietuvišką medžiagą galėtume priimti kaip rimtus argumentus. Remiamasi daugiausia mįslėmis, tokia kaip mįslė apie saulę: "Viršuj medžio ugnė kūrenasi" (p. 197). Pasaulio modelis esąs išreikštas daugelyje įrankių, su kuriais apdirbamas linas, ypač verpsčių ir prieverpsčių, taip pat kraitinių skrynių, kuriose laikomos drobės, puošyboje. Manyčiau, kad kai kur ant tų prieverpsčių išpjaustytas augalas yra tik paprastas linas, jis ten labai prasmingas, o kraičių skrynių šonuose yra tik paprastos gėlės vazonuose, kas irgi lengvai suprantama, nes mergaitės mėgsta gėles. Tad jokio "kosmoso medžio" ten nėra. Dzūkų Advento - Kalėdų mįslingos dainos apie elnią devyniaragį, ant kurio ragų yra seklyčia su kalviais, nieko bendro neturi su tuo pasaulio medžiu, kaip prileidžia Vėlius (p. 189), nes ta "aukselio kupka" yra ne medžio, bet saulės simbolis, kaip priemonė augalų našumui paskatinti šiuo kritišku metu. Štai tokia daina užrašyta 1937 m. Merkinės apyl.:

Atbėgo elnis devyniaragis,
Oi kalėda, devynragis.*
Vai ir atbėgo, vendenin žiūri,
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai,
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja. —
Oi jūs kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę.

"Tautosakos darbai", V, Nr. 311

Nesakau, kad liaudies tradicijų apie tokį medį iš viso nėra. Senoji skandinavų Edda žino mistišką medį Igdrasil. Kai kurias dainas gal ir galima būtų sieti su tuo mistiniu medžiu. Štai viena tokia daina, kurios Vėlius nepastebėjo (o būtų apsidžiaugęs), dainuojama Sekminėse rugius lankant, tai "paruginė daina", tad ir vėl vegetacijos paskatinimas (užrašyta Adutišky 1940 m.).:

Tu, žilvitėli, dobile,
Zaliasai medeli, dobile,
Kaip tu didelis augai, dobile,
Pirma šakele, dobile,
Antra viršūnėle, dobile.
Pirmuos varteliuos, dobile,
Saulutė tekėjo, dobile,
Antruos varteliuos, dobile,
Mėnulis riedėjo, dobile,
Trečiuos varteliuos, dobile,
Mergelė vaikščiojo, dobile.

"Naujoji Lietuva" (Vilnius), 1942 Nr. 121

Dar Vėlius psl. 194 nurodo į savo 14 lentelę, kurioje esą sužymėti daugumas objektų, archaiškų ir išvestinių, kuriuose tik galima įžiūrėti — kad ir gerokai nublukusią — pasaulio struktūros idėją. Deja, mano turimame knygos egz. tos 14 lentelės su pasaulio modelio pėdsakais ir įvaizdžiais lietuvių liaudies dainose nėra. Gal ta lentelė buvo atspausdinta atskirame lape ir knygą įrišant ji nebuvo įklijuota (taip atsitinka), o gal buvo nutarta vėliau jos visai nedėti dėl savo problematiškumo.

Laikau visiškai neįrodytu dalyku, "kad visa senovės baltų kultūra susiklostė pagal pasaulio modelio principą . . . Vakarų arealo mitologijoje į pirmą vietą iškeliamas požemio dievas (? JB . vidurio — žemės, o rytų — dangaus dievai . .. vakarų arealas senovės baltų pasaulėžiūroj tarsi reprezentavo pasaulio medžio šaknų (kelmo) sferą, vidurio — kamieno, o rytų — šakų, viršūnės" (p. 198). Kaip jau buvo pastebėta, nėra pagrindo manyti, kad nelabai patikimo Grunau pirmoj vietoj paminėtas Patollo buvo laikomas svarbiausiu prūsų dievu.

*    Taip padaromas priedainis po kiekvienos eilutės.

Dar blogiau yra su sekančiu skyreliu "Pasaulėžiūros pamato beieškant" (p. 216 - 244). Čia Vėlius tuojau pareiškia, kad tradicinė baltų kultūra buvo geografiškai orientuota, kad ta orientacija buvo paremta pasaulio modelio (medžio? JB) principu ir kad vakarinis baltų arealas buvo siejamas su požemio sfera, vidurinis — su žemės, o rytinis su dangaus. O toliau dėsto materialistinę teoriją, sukurtą Markso ir Engelso, kuri teigia, kad "visuomenės papročiai, teisė, moralė, religiniai įsitikinimai ir kiti antstatiniai reiškiniai priklauso nuo materialinės bazės . . .". Cituoja Marksą ir Engelsą, kad "visi visuomeniniai ir valstybiniai santykiai, visos religinės ir teisinės sistemos, visos teorinės pažiūros, kurios pasirodo istorijoje, gali būti suprastos tik tuomet, jeigu yra suprastos kiekvienos atitinkamos epochos materialinės gyvenimo sąlygos ir iš šių materialinių gyvenimo sąlygų išvedama visa kita". Vėlius daro išvadą: "Vadinasi, ir rekonstruojama baltų pasaulėžiūra buvo nulemta jų būties — materialinių gyvenimo sąlygų, tarpusavio socialinių santykių, santykių su kaimynais ir kt. Čia ir buvo priežastys, dėl kurių susiformavo tokia nepaprasta, tačiau logiška ir apibrėžta baltų pasaulėžiūra" (p. 217).

Kiti tarybiniai autoriai savo "credo" paprastai išdėsto knygos pradžioje, o Vėlius atidėjo į pabaigą. Dabar mums paaiškėjo tas metodas, gal ne paties autoriaus nustatytas, kiek tokių pagalbininkų, kaip filosofas prof. Bronius Genzelis, filosofijos katedros vyr. dėstytojas Ipolitas Ledas ir pan., kuriems autorius dėkoja knygos įžangoje. Žinoma, Vėliui nebuvo kitos išeities, kaip tik sekti Markso - Engelso ir šių dienų "didžiųjų brolių" (rusų Ivanovo, Toporovo, Metelinskio ir kt.) pėdomis, nes kitaip jis nebūtų galėjęs parašyti veikalą šia tema ir tuo labiau jį atspausdinti.

Mūsų pažiūras marksistai vadina idealistinėmis, o mes jas vadiname kultūristorinėmis. Nereikia perdėti materialinių gyvenimo sąlygų reikšmės. Mechaniška pažiūra "aukštai — žemai", "vakarai — rytai" yra dirbtinė ir neatitinkanti realybę. Sprendžiant apie religinių pažiūrų kilmę ir ieškant jų pradų, reikia atkreipti dėmesį į gyventojų etniškumą, kuris susidaro dėl tam tikrų kultttristorinių sąlygų. Taigi, reikia žiūrėti kas tam tikroje srityje gyveno: prūsai, sūduviai, žemaičiai, kuršiai, latviai, žiemgaliai, sėliai, aukštaičiai ir t.t. Etniškas ribas padeda nustatyti vietovardžiai, tarmės, iš dalies archeologinės iškasenos, pilkapių ir piliakalnių formos, dievų vardų etimologija. Yra grynai materialistinė pažiūra tvirtinimas, kad pasaulėžiūrą nulemia materialinės gyvenimo sąlygos, jų visuomeninė būtis, nors visa tai ir dar kaimyniniai santykiai tam tikros ribotos įtakos turi. Lemiantis veiksnys yra tam tikrų istorinių sąlygų susidėstymas. Jei senprūsiai ir latviai pasidarė protestantai, o lietuviai liko katalikai, tai buvo kaltos grynai istorinės aplinkybės, nes jų medžiaginė ir socialinė buitis tada buvo maždaug vienoda.

Grįžtant prie Vėliaus naujausios knygos reikia pripažinti, kad autoriaus buvo rimtai pasidarbuota ir atsiekta, kas esamose sąlygose buvo galim?). Autorius pats supranta, kad "dauguma teiginių ir išvadų nėra galutinės. Net kai kurios sąvokos yra laikinos, vartojamos kaip darbo instrumentas, kol bus detaliau išnagrinėtas visas reiškinys ir surastos geriausios jį nusakančios sąvokos. Tai liečia net ir svarbiausius baltų pasaulėžiūros ir socialinės struktūros elementus" (p. 12). Labai teisingai ir supratingai pasisakyta.

Autorius suprato pasiimto uždavinio sunkumą ir knygos pabaigoje pats matė savo teorijos hipo-tetiškumą, kai mūsų laikus pasiekė tik atgarsiai, netekę priešpriešų pobūdžio, egzistuoją šalia viens kito, tik atskirose srityse dar galima esą pastebėti tam tikrų pradų dažnumas ar pirmavimas prieš kitus. Autorius susumuodamas rašo: "Baltų mitinės pasaulėžiūros sistema iš esmės yra paremta dualistinei visuomenei būdingomis geografiškai susiklosčiusiomis priešpriešomis. Tai rodo baltų pasaulėžiūros ir visos tradicinės jų kultūros archaiškumą. Tačiau ilgainiui per tūkstančius metų nuolat kylančios naujos socialinės reikmės keitė senąsias geografiškai susiklosčiusias priešpriešas. Ir beveik visos jos tradicinėje baltų kultūroje yra reliktinio pobūdžio — jau ne viena kitą neigiančios, o greta egzistuojančios, tik dažnumu (intensyvumu, pirmumu, dominavimu) hierarchiškai besiskiriančios. Egzistuoja sudėtingi požymių, reiškinių kompleksai, skirtinguose arealuose besiskirią tik dominantėmis, tendencijomis. Todėl dabar beveik nebeįmanoma (mano pab. — JB) atkurti detalią, darnią senovės baltų pasaulėžiūros sistemą, o galima įžvelgti tik neryškius tos sistemos kontūrus, kai kurias jos tendencijas. Ir tie kontūrai kol kas nubrėžiami gan hipotetiškai" (p. 265). Po tokios savikritikos nebelieka daug ką pridėti.

Kartais autorius padaro per daug drąsius tvirtinimus, pvz.: "Į akis krinta didelis visos etruskų mitologijos panašumas į baltų" (p. 215). Dalykas toks, kad apie etruskų mitologiją daug daugiau žinome, negu apie baltų, su daugybe jų klasiškų dievų ir demonų. Vėlius turėjo nurodyti, kur jis tą panašumą mato. Aš jo nematau, išskyrus tokias bendrybes, kaip tikėjimą į likimo galią ar tariamą "dievų trejybę".

Autorius duoda platų literatūros sąrašą (p. 282-307), kuriame įtraukti ir vakariečių autorių darbai. Pvz., mano spausdintų darbų įtraukta net 12, paskutinis išleistas 1978 m. Tačiau jam pasiliko nežinomas mano ilgesnis straipsnis "Lietuvių mitologija", paskelbtas Lietuvių Enciklopedijoj, 1959, XIX, 68-75, kuriame nagrinėjami tie patys klausimai. Pridėtos platesnės knygos turinio santraukos rusų ir net anglų kalba.

Pabaigai noriu pastebėti, kad į visą mitologinę pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą reikia kitaip pažiūrėti, būtent, pagal tai, kaip ji reiškėsi sukurtais dievų pavidalais. Atskirai nagrinėti reikia gamtos kūnų ir elementų gerbimą, t.y. kaip gerbė saulę, mėnulį, ugnį, vandenį, akmenis, medžius. Asmeniškus dievus ir demonus galime sugrupuoti į kelias ryškias rūšis.

1.    Dangaus dievai: Perkūnas (neabejotinai tikrai paliudytas nuo XIII amž. ir randamas visuose baltų dievų sąrašuose), Andeiv (?), Nunadeiv (?), Telvelik (Kalvelis?), Dievaitis, Dievs (lat), Deivas ar Deivs (pr.) . . .

2.    Namų dievai: Aitvaras, Apidėmė, Dimstipatis, Gabija (Gabieta), Gabjaujis (Jagaubis), Kaukas, Pagirnis, Pūkys, Užpelenis . . .

3.    Derliaus ir vaisingumo dievai: Curche (pr.), Žemyna (Žemynėlė), Žemininkas (Žeminikė?), Žemėpatis, Lauksargai, Pilnitis (pr.), Jumis (lat.), Javinė, Rugių boba, Bieaukuris (?), Pergubrius (?)...

4.    Miško dievai: Medeinė, Miškinis (?), Krūminė (?), Žvėrinė . . .

5.    Vandens dievai: Andeinis (?), Bangpūtys, Ežerinis (?), Šulninis (?), Upinis, Potrimpus (pr.), Autrympus (pr.) . . .

6.    Požemio dievai: Patolas (pr.), Pikulas (pr.), Velnias . . .

7.    Gyvatos ir mirties dievai: Dalia, Giltinė, Laimė, Laima, Karta (lat), Aušveitis (? pr.), Veliuona (?)...

Smulkiau panagrinėjus tuos dievus ir jų funkcijas kaip tik ir paryškėtų baltų pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Daugelis tyrinėtojų taip ir darė, tik susidūrė su dideliais sunkumais dėl istorinių šaltinių stokos, žinių fragmentiškumo, užrašymo netikslumų iš nuogirdų. Mes nežinome, ar 1249 m. sutartyje užfiksuotas senųjų prūsų dievas buvo ištariamas Kurkė, Kurcho ar kaip kitaip. Kirilicos rašmenys negali teisingai perduoti baltų kalbų garsus, todėl negalime tikrai atstatyti Malalos kronikoje 1261 m. paminėtus lietuvių (aukštaičių) dievų vardus, išskyrus Perkūną ir Medeinę, kuriuos patvirtina vėlesni šaltiniai. Todėl daug kas taip ir pasiliks neaišku. Manęs neįtikina semantikų išvedžiojimai ir aiškinimai "per prievartą", be įtikinančių įrodymų. Struktūralizmas yra naujas prietaras tautotyroj.

Apskritai, žmonės sukuria mitus pagal dėsnį "kaip ant žemės, taip ir danguje". Jei tiki į vyriaus į arba dangaus dievą, tai jis turįs ir žmoną, ir vaikus, kaip žemiškas valdovas. Visose mitologijose tos dievybės panašiai elgiasi, kaip žmonės: jie pykstasi, mylisi, kerštauja, yra kaprizingi, arba padeda žmonėms, arba jiems kenkia. Latvių Dievs gyvena ant debesų arba danguje kaip turtingas latvių ūkininkas: jis gražiai apsirengęs, laukų darbus jam atlieka bernai arba sūnūs, jis peršasi Saulei, mėgsta dalyvauti vestuvėse. Laima laikoma Dievo dukterimi, nors nevisados. Mūsų Perkūnas neturįs žmonos, nes esąs per daug piktas, kad galėtų pakęsti moterį, arba jis ją nutrenkęs. Jo vaikai (?) esą septyni (ar devyni) broliai Perkūnai, vienas jų raišas, tas pikčiausiai trankosi (arba devinta esanti merga Perkūniutė, kai jos metai, tai didžiausi griausmai). Čia ir pasireiškia mūsų žmonių pasaulėžiūra. Toks manymas, kad yra keli broliai Perkūnai, arba keli broliai ir sesuo, yra vėlesnės kilmės. Kuo sudėtingesnis mitas, tuo jis yra vėlyvesnis. Aišku, laikui bėgant, tos pažiūros keitėsi, įvairavo pagal laiką, gal ir pagal "arealus". Vėliau Perkūną pakeitė Alijošius (slav. Elias), iš dalies ir šv. Petras (plg. vokiečius). Kai lietuvių karingumas atvėso, tai ir Perkūnas liko nebe toks populiarus, pasidarė tik krikščioniško Dievo tarnu. Įsigalėjus žemdirbystei, kaip svarbiausiam masių užsiėmimui, darėsi svarbesni vaisingumo, derliaus ir namų dievai, kaip Žemyna, Gabjaujis, Pagirnis, Pūkys, Rugių boba ir kt. Aukštesnysis luomas laikėsi krikščionybės doktrinos.

Gamtos kūnų ir elementų gerbimas turi daug panašumo įvairiose tautose, nes žmonių fantazija yra ribota ir vis pasireiškia panašiomis formomis.

Sukurta: Kretingos pranciškonai