| |
|
|
|
PRISIMINIMAI APIE TĖVĄ VIKTORĄ GIDŽIŪNĄ, JO MIRTIES METINĖSE |
 |
 |
 |
 Dr. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. 1912.X.5 — 1984.1.30
LIKO MIELI PRISIMINIMAI
Sveikindamas 1983 m. Kalėdų šventėse, Tėvas Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., rašė: "Girdėjau, kad sirgote širdies priepuoliu. Aš šiais metais irgi nekaip jaučiuosi. Tik paskutiniu laiku kiek geriau, dėlto vėl pakilo nuotaika darbui. Šalia kasdieninių užsiėmimų dar vis neapleidžiu Pabrėžos. Tėv. A. Liuima pirmąją dalį jau atidavė spaustuvei, antrąją siųsiu po Naujųjų Metų, o trečiąją dar teberuošiu".
Tai paskutinis man velionio laiškelis-atvirukas, rašytas prieš 1983 metų Kalėdas. Džiaugėsi, kad darbo nuotaika grįžo, bet iš tikrųjų stovėjo ant pačios šio gyvenimo ribos. Po mėnesio Viešpats jam suteikė amžinąjį poilsį, užsitarnautą "kasdieniniais užsiėmimais", kurių jis turėjo įvairių ir kuriuos rūpestingai atlikdavo. Jurgio A. Pabrėžos monografijos antrosios dalies greičiausiai nebespėjo pasiųsti į Romą, o trečioji liko neužbaigta. Liko neužbaigtų ir kitų raštų bei darbų, daug surinktos istorinės medžiagos ir didžiulė biblioteka, kokią retas iš mūsų istorikų šiame krašte galėjo turėti po ranka.
Su T. V. Gidžiūnu, O.F.M., susipažinau 1950-51 metais, kai lietuviai pranciškonai, perėmę laikraštį Darbininką iš Bostono, atsikėlė į Brooklyną. Būdamas to laikraščio redaktorium, kasdien susitikdavau kun. Viktorą, kai jis su nedidelėmis pertraukomis gyveno Brooklyno vienuolyne. Per tą penkiolika metų mūsų pokalbiai dažniausiai mezgėsi apie mūsų jaunimą (abu buvome Ateitininkų Federacijos valdyboje) ir istorinius dalykus. Galima buvo suprasti, kaip jam arti širdies buvo Lietuvos praeitis, o ypačiai jo paties ordino apaštališkoji misija istorinėje Lietuvoje. Šiems tyrinėjimams yra paskyręs bene daugiausia laiko.
Nuo daktaro disertacijos (De Fratribus Minori-bus in Lituania, 1950) nepaleido šios temos iš savo dėmesio. Verta gerai įsiskaityti į velionio pirmąsias pranciškoniškas studijas. Iš jų teka išvada, kad karaliaus Mindaugo pradėtas Lietuvos krikštijimas nenutrūko visai ir po jo nužudymo. Vieni ar kiti vienuoliai lankėsi Lietuvoje ir turėjo savo misijų židinius iki Lietuvos krikšto 1387. Vienas iš paskutiniųjų šios srities jo darbų — studija Pranciškonų observantų - bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI a. (atsp. iš LKM Akademijos Suvažiavimo Darbų IX, 1982). Tai kruopštus ir stambus (100 p.) darbas, paremtas šaltiniais ir rinktine literatūra. Apskritai, ką berašė, stengėsi siekti pirmųjų šaltinių, net ir nespausdintų, jei tik galėjo jų rasti ir prie jų prieiti. Rašydamas apie savo ordino brolį Jurgį Pabrėžą, rinkosi medžiagos Vilniaus archyvuose ir bibliotekose. Man pasakojo, kad nepaprastai jį domino išlikę Pabrėžos pamokslai, iš kurių galima buvo atsekti, su kokiomis savo laikų visuomenės ydomis kovojo.
T. Viktoras Gidžiūnas buvo gerai susipažinęs ir su kitų vienuolynų veikla Lietuvoje. Jis davė rašinių abiem mūsų enciklopedijoms — lietuviškajai ir angliškajai. Yra ir atskiras jo darbas: Vienuolijos Lietuvoje XIII - XX amž. (atsp. iš L K M Akademijos Metraščio V. 1982). Tiesa, straipsnis nedidelis (vos 36 p.), konspektinis, bet galbūt apmatai išsamesnei studijai. Mat kartais užsimindavo, kad vienuolynų kultūrinis darbas Lietuvoje nėra dar nušviestas ir įvertintas. Istorinės Lietuvos viešojo gyvenimo negalima įsivaizduoti be vienuolynų, jų mokyklų ir bažnyčių. Vienuoliai, anot Viktoro Gidžiūno, buvo pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Kai caristinė Rusija XIX amžiuje vienuolynus uždarė, Lietuva kuriam laikui aptemo.
Kiti T. Viktoro Gidžiūno užsiėmimai buvo susiję su jo vienuoliškomis pareigomis ir Šv.Pranciškaus Varpelio redagavimu. Ilgą laiką redagavęs, paskutiniu laiku laiškuose skundėsi, kad nuolatinis rūpestis jį vargina ir atima laiko kitiems, rasi ir svarbesniems, darbams. Turįs daug pats prirašyti, stokstąs bendradarbių. Jautė, kaip jų mažėjo kone kiekvienam išeivijos laikraščiui, ir tai smelkė jam širdį, kol ji visai sustojo.
Iš ilgos ir nuoširdžios pažinties, bendradarbiavimo ir susirašinėjimo liko mieli prisiminimai. Visada buvo artimas, draugiškas, suprantąs ir at-jaučiąs kitų rūpesčius, bet nutylįs savuosius. Net ir sveikatai pašlijus, nesiskundė, o kiek pagerėjus, vėl ėmėsi darbo ligi paskutinės akimirkos.
Paulius Rabikauskas, SJ.
BENDRI LIETUVOS ISTORIJOS REIKALAI
Mano pirmas susitikimas su mieluoju Tėvu Viktoru buvo 1959 metų rudenį, kai po vasaros atostogų Vokietijoje grįžau prie darbo į Romą. Čia radau jau atvažiavusį mokslinei talkai (padėti kitiems pranciškonams istorikams paruošti Bulla-rium Franciscanum, t.y. popiežių duotų pranciškonams dokumentų tęsinį), tuomet dar nė 50 metų neturėjusį, jau prieš tai man žinomą, bet dar nepažįstamą lietuvį istoriką, lotyniškos disertacijos apie pranciškonus Lietuvoje XIII-XV a. autorių Tėvą Viktorą Gidžiūną. Bendri keleto mūsų tuomet Romoje gyvenusių, neseniai istorijos studijas baigusių lietuvių kunigų interesai mus dažnai suvesdavo draugėn, paprastai susispiečiant apie mūsų senjorą, skatintoją ir sykiu mielą bičiulį, istoriką prof. Zenoną Ivinskį. Pradžioje pasitenkindavome neformaliais susitikimais, mintimis pasidalinimais. Bet ilgainiui, ypač naujai atvykusiam T. Viktorui įtaigaujant, imta ieškoti pastovesnio nuostatais sureguliuoto veiklos būdo. Kadangi visi šie Lietuvos istorijos srityje dirbą susiėjimų dalyviai jau buvo LKM Akademijos nariai, pradėta organizuoti tos pačios Akademijos rėmuose Istorijos mokslų sekciją.
Dar dabar, praėjus jau 24 metams, gerai prisimenu, kai po poros paruošiamųjų susitikimų, kuriuose tarėmės apie sekcijos statutą, 1960 m. gegužės 19 d. pavasarinio ketvirtadienio vakarą susirinkome pas kun. dr. Joną Bičiūną, kuris gyveno Romos miesto centre, prie pat Barberini aikštės esančioje Zucchelli (lietuviškai kartais pasakydavome 'Dzūkelio') gatvelėje. Jam buvo pavesta aptarnauti vienos miesto brolijos išlaikomą šv. Juozapo bažnyčią (statytą XVII a.); prie tos bažnyčios jis ir gyveno. Vienas gyvendamas, jis mėgdavo pasikviesti draugų ir pažįstamų pašnekučiuoti, draugėje pabuvoti, pasivaišinti. Taip, vaišingojo kolegos kviečiami, suėjome ir tą vakarą: prof. Z. Ivinskis, T. dr. V. Gidžiūnas, O.F.M., kun. dr. P. Jatulis, kun. lic. R. Krasauskas, kun. dr. S. Matulis, M.I.C., kun dr. P. Rabikauskas, S.J., kun. dr. J. Vaišnora, M.I.C. ir, žinoma, pats šeimininkas, kun dr. J. Bičiūnas. Kun. Jatulis skaitė paskaitą: "Kardinolo Jurgio Radvilo pirmoji kelionė Italijon 1575 m.". Po jos, kaip buvo įprasta, besitariant ir besikalbant įvairiais klausimais ir sumanymais, buvo priimtas LKM Akademijos Istorijos mokslų sekcijos statutas, tuo apiforminant jos įsteigimą, ir išrinkta pirmoji valdyba: prof. Z. Ivinskis — pirm., kun. J. Bičiūnas — sekr. ir iždin., kun. P. Jatulis — archyvininkas.
T. Viktoras buvo ne tik šios sekcijos tam tikra prasme iniciatorius, bet ir po įsteigimo jos nenu-ilstąs skatintojas bei palaikytojas. Vos keturioms savaitėms praėjus, 1960 m. birželio 16 d., vėl susirinkome, ir jis pats skaitė sekcijos nariams paskaitą apie T. Jurgį Pabrėžą, O.F.M.
Nenorėta tenkintis vien susirinkimais, juose savo tyrinėjimų davinių pasidalijimu; tuojau imta svarstyti, kokių svarbesnių ir ilgiau išliekančių darbų galėtume nuveikti. Pirmiausia, galima sakyti, savaime piršosi mintis leisti Lietuvą liečiančius istorijos šaltinius. Kadangi Lietuvos ir jos kaimyninių kraštų archyvai nebuvo mums prieinami, nuspręsta pradėti skelbti šaltinius, kurių tiek daug išsaugota Vatikano ir Italijos archyvuose. Prof. Ivinskis, jau ištisą dešimtmetį darbavęsis šiuose archyvuose, geriau negu kas kitas jautė, jog ne tik naudinga, bet ir reikalinga mums patiems įsijungti į rimtų, tarptautinėje plotmėje pripažintų publikacijų eiles su pačių lietuvių paruoštų Lietuvos istorijos Monumentą arba bent Fontes tomų serija. Nors mūsų jėgos ir nebuvo gausios, tikėtasi, kad bus pajėgios tokį darbą atlikti.
Nutarta pradėti nuo Lietuvos vyskupijų reliacijų — pranešimų, kuriuos vyskupai yra siuntę į Romą XVII-XIX a. nustatytų jiems vizitacijų "ad limina" metu. Reliacijos, būdamos gana sutelktai išlikusios ir sudarydamos vienodos rūšies dokumentų fondą, neturėjo kelti daug sunkumų. Tuojau pat pasiskirstyta darbais: kas jas nurašys, kas joms paruoš paaiškinimus. Rašąs šias eilutes buvo pakviestas redaguoti visą leidinį; kaip vėliau kartą T. Viktoras rašė: "su Z. Ivinskiu sudarėme 'sąmokslą' patį išrinkti redaktorium" 1976.V.4 dienos laiške). Nemažą darbo dalį pasiėmė ir T. Viktoras: paruošti paaiškinimus Žemaičių vyskupų ir Mogiliovo arkivyskupų reliacijoms. Ir čia reikia pripažinti, jog jis, nors ir visokiausiais kitais darbais ir pareigomis apsikrovęs, savo pasiimtą darbą pirmiau atliko už visus kitus leidinio bendradarbius.
Kadangi pagrindinis atvykusio į Romą T. Viktoro užsiėmimas buvo atrinkti pranciškonams popiežių duotus dokumentus, jam teko daug laiko praleisti Vatikano archyve. Tekdavo jį matyti ten palinkusį prie senų XV-XVI a. rankraščių, atidžiai juos sklaidantį, surastus dokumentus kruopščiai pasižymintį, kartais tekstus nurašantį arba bent į nufotografuotinų kodekso lapų sąrašą įtraukiantį. Atsimenu, ta proga jį prašiau mesti akį ir į kitus Lietuvą liečiančius dokumentus, ypač į galimą pop. Leono X brevę, kuria jis būtų leidęs garbinti karalaitį Kazimierą kaip palaimintąjį.. Tokios brevės jis neužtiko. Greičiausia jos nė nebuvo, nes visgi būtų likęs koks nors pėdsakas bent Vilniuje, kur buvo Kazimiero karstas ir sklido garsas apie įvykstančius jo užtarimu stebuklus.
1961 m. lapkričio mėn. T. Viktoras sugrįžo į JAV. Romoje prasidėjęs mudviejų bendradarbiavimas nebenutrūko iki pat jo mirties. Esame pasikeitę nemaža laiškų. Dabar juos peržiūrėjęs, radau apie 40 jo man rašytų laiškų. Ir tai ne vien proginiai sveikinimai ar linkėjimai, bet kas kartą būdavo apsčiai žinių apie tai, ką jis tuo metu rašė iš istorijos, ką tikėjosi ateityje dar nuveikti, bet taip pat ir apie bėdas, kurios jam kliudė dirbti taip, kaip būtų norėjęs. "Aš dar skolnas sunkius ir netrumpus straipsnius LE, vieną Aidams apie Konstancijos susirinkimą, Jums reliacijos, o apie savo darbą pagalvojus, net baimė eina. Čia niekas studijų darbo neįvertina ir laisvesnio laiko neduoda: čia misijos, čia patarnavimai, čia redagavimas Varpelio, čia susirinkimai ir suvažiavimai, ir vis skubėk ir skubėk. Gi pavargus, negali susikaupti ir nepajėgi naktimis dirbti" (1962.XI.7 dienos laiškas). Kiek vėliau: "Pas mus buvo vizitacija ir kapitula. Gavome naujus ir viršininkus, ir paskyrimus. Provinciolu — T. L. Andriekus. Mane paliko Brooklyne, liepė ir toliau redaguoti Šv. Pranciškaus Varpelį, būti konvento vikaru ir ekonomu, provincijos chronistu, mūsų leidžiamų knygų cenzorium, jaunųjų kunigų egzaminatorium iš istorijos, liturgijos ir elokvencijos. Tai laiko studijoms ateinantį trimetį ir neliks. Taip jau čia mums vis atsitinka" (1964.VII. 28 dienos laiškas). Praėjus dar aštuoneriems metams: "Tiesą pasakius, jei galėčiau visą laiką skirti istorijos studijoms, tai galėčiau šį tą ir didesnio parašyti, nes medžiagos jau turiu nemža, ypač Lietuvos Bažnyčios ir vienuolijų srityje. Dabar gi tenka ir kunigauti, ir pamokslus sakyti. Šį rudenį turiu du kursus rekolekcijų savo vienuoliams ir tarp jų dar 40 vai. atlaidus VVorcestery. Tik nuo lapkričio pusės gal galėsiu sugrįžti prie istorijos" (1972.X.11 dienos laiškas).
Tokia jau visų mūsų tremties istorikų ir daugelio kitų, ypač humanitarinių mokslo sričių specialistų, dalia: mūsų Tėvynei naudingiems mokslo ir tyrinėjimo darbams jie tegali pašvęsti laiko nuotrupas, nes pagrindinį laiką ir jėgas atima darbas pragyvenimui. Būtų idealu, jei turėtume — kalbant apie mūsų krašto istorijos studijas — vienokį ar kitokį Istorijos institutą, kuriame už pakankamai užtikrintą pragyvenimą galėtų dirbti du-trys pajėgūs istorikai. Tik taip atsirastų galimybių paruošti rimtų, internacionalinio lygio šaltinių leidinių bei istorijos veikalų, ir šiandien nereikėtų žvalgytis į šalis ir rausti, jei reiklus užsienietis istorikas paprašo nurodyti jam naudingą ir mūsų pačių rekomenduotiną mūsų krašto arba bent, sakykime, Vilniaus miesto istoriją. Vienų gerų norų ir saviveiklinių pastangų nepakanka. Proginiai, mėgėjiški veikalai ir leidiniai tokiais ir liks. Rimtam darbui reikia ir pasiruošimo, ir laiko, ir sąlygų, ir palankios darbo nuotaikos. Gyvenančiam Romoje atrodo, kad kaip tik čia būtų tokiam mūsų institutui idealios, sakyčiau, unikalios sąlygos. Kone visos Europos valstybės turi čia tokius institutus, net ir mažosios, perdėm nekatalikiškos, kaip Danija, Norvegija, Švedija, Suomija. Jau prieš keliasdešimt ar net visą šimtą metų, kai Leonas XIII visų moksliniam naudojimui atidarė Vatikano archyvus, tos valstybės pramatė, kaip svarbu turėti Romoje savo kultūros ir istorijos tyrinėjimo centrą. Susidarė prie tų institutų bibliotekos, kuriomis gali naudotis ir kitų institutų studijozai, į juos nuolat siunčiami dirbti valstybių išlaikomi archeologai, meno, muzikos, kultūros istorikai. To, deja, nematė ir tuo nepasirūpino Lietuvos vyriausybė nepriklausomybės laikais, tam konkrečią galimybę pražiopsojo ir LKM Akademija, kai 1965 metais steigė savąjį Istorijos ir religinės kultūros lietuvių institutą. Užuot bandžiusi įsiterpti į kitų Romoje veikiančių panašių institutų tarpą, pasitenkino tiktai sau gautam butui iškaba (nors tame bute yra turininga, bet beveik nenaudojama biblioteka ir ypačiai istorikams naudingas archyvas). Dabar, veltui praleidus 20 metų, jau per vėlu ką nors panašaus daryti, nes ką 1972 metais liūdnai pranašavo T. Viktoras: "Aš kažkaip nujaučiu, kad kai mes numirsime, negreit kas mūsų darbą vėl imsis tęsti" (1972.IV.23 dienos laiškas), tai, atrodo, jau pildosi.
Minėjau, kad T. Viktoras ruošė daliai vyskupų reliacijų paaiškinimus, 1963 m. jis juos jau pasiuntė į Romą. Nuo to laiko jo laiškuose vis kartojasi nerimas, prašymas, raginimas, kad reliacijų leidinys kuo greičiau pasirodytų. Bet ir Romoje dirbantieji gyveno panašiose sąlygose, dėl kurių jis pats tiek kartų dejavo. Pagaliau 1971 m. vasarą iš spaustuvės išėjo Fontes Historiae Lituaniae pirmas tomas, apimąs Vilniaus ir Žemaičių vyskupų reliacijas. T. Viktoras nuoširdžiai džiaugėsi stambiu, pirmą kartą pačių lietuvių paruoštu šaltinių leidiniu. Apie jį jis rašė recenzijas, jį platino tarp lietuvių ir nelietuvių. Jis vienas išplatino iš viso 40 su viršum egzempliorių.
Bet tai, kas pateko į reliacijų I tomą, buvo tik pusė visos surinktos medžiagos. Reikėjo panašiai ruošti II tomą, į kurį turėjo įeiti ir Mogiliovo arkivyskupų pranešimai, kuriems jau seniai T. Viktoras buvo parašęs paaiškinimus. Nekantriai jis laukė ir šio tomo ir vis ragino sparčiau varyti į priekį jo redagavimą. Iškilus tarp Romoje likusiųjų Istorijos mokslų sekcijos narių skirtingoms nuomonėms apie tolimesnį šaltinių leidimą, jis bičiuliškai drąsino: "Visur tenka dirbti su sunkaus charakterio žmonėmis, bent aš tokių daug sutinku. Reikia nežmoniškos kantrybės, bet tai nėra neįmanoma. Sekcija yra reikalinga ir istorijos žinių pasidalinimui, ir leidinių organizavimui. Mums Lietuvos istorija turi būti pirmoje vietoje. Darbo, žinoma, visokio yra. Reikia saugotis, kad ant mūsų nenusileistų tamsa. Darbą gražiai pradėjome, tik reikia jį kantriai tęsti" (1972.V.5 dienos laiškas).
Jis pats, kiek sąlygos leido, varė pirmyn plačią istorijos darbų vagą. Pirmoje vietoje jam rūpėjo plati Lietuvoje veikusių bernardinų istorija. Bet spėjo nuosekliai aprašyti tiktai jų veiklos pirmąjį šimtmetį. Tai, kas jo parašyta ir išspausdinta, pastatyta ant solidžių pamatų; daug medžiagos surinkta ir sekantiems šios vienuolijos Lietuvoje istorijos etapams. Kam teks eiti jo pramintu taku (jei tokių atsiras, — ko visi nuoširdžiai linkime ir laukiame), bus daug lengviau tęsti pradėtąjį darbą, nors dėl didelės šaltinių stokos teks ir jiems nugalėti dar nemaža kliūčių. Kitą didelį darbą, monografiją apie Tėvą Jurgį-Ambroziejų Pabrėžą, atrodo, spėjo dar prieš mirtį šiaip taip užbaigti ir nemažą rankraščio dalį persiųsti LKM Akademijos leidinių redaktoriui. Nelengva bus surinkti ir suklasifikuoti visus kitus T. Viktoro parašytus ir įvairiuose žurnaluose, enciklopedijose bei kituose leidiniuose išspausdintus bei atskirai išleistus straipsnius arba studijas ne tik iš šv. Pranciškaus ordino Lietuvoje ir kitur istorijos, bet taip pat ir apie kitas mūsų krašte veikusias vienuolijas, įvairias kultūrinio gyvenimo praeityje apraiškas ir pačios tautos istorijos atskirus etapus bei kai kuriuos epizodus. Be to, T. Viktoras Gidžiūnas dažnai įvairiomis progomis skaitė suvažiavimuose, minėjimuose paskaitas; net jo dvasinėse konferencijose bei pamoksluose šen ir ten įsiterpdavo juos sakančio istoriko bruožas. Reikėtų daugiau tokių užsidegėlių! Tačiau tokių, kurie nebūtų tik romantikai svajotojai, bet stovėtų ant tvirtai išgrįstų istorijos pamatų.
Jo kaip istoriko darbus didžiai vertino ne tik svetimieji, bet ir savieji vienuolijos nariai, net jos centriniai vadovai. Štai kaip T. Viktorras man rašė 1976 metų pavasarį: "Keista, kad Did. Šeštadienį iš Romos gavau atsiklausimą, ar nenorėčiau Antoniane užimti Tėv. A. Ghinato vietos. Jis gi buvo Ordino istorijos profesorius, ir jam buvo pavesta ruošti ar geriau tęsti Bullarium Franciscanum. Jo valdžioje, kaip žinote, man teko dirbti dvejus metus. Atsakiau, kad jau per vėlu, nes jau esu 64 metų ir sveikata šlubuoja" (1976.V.4 dienos laiškas).
T. Viktoro sveikata šlubavo ir įvairios negalios kankino jį jau kurį laiką. Pasekdamas gautus jo laiškus, matau, kad jau 1975 m. pradžioje jam teko iškęsti sunkią operaciją. Sekančiais metais — vėl panaši operacija. 1978 m. pradžioje skundėsi, kad su akimis turįs kažkokią bėdą: "jos greitai pavargsta ir į vakarą beveik nematau skaityti. Raidės apsitraukia migla ir dingsta. Buvau pas okulistą, tikrino, nieko blogo nerado, net ir akinių, sakė, keisti nereikia" (1978.1.27 dienos laiškas). O keletą mėnesių vėliau rašė: "Mano sveikata iš visų kraštų pradeda griūti. Buvau susirgęs kažkokia drebėjimo ir šalčio liga, kurią ligoninėje pagydė. Bet tyrinėjimo metu paaiškėjo, jog kažkokia netvarka kepenyse ir kad praeityje turėjau širdies priepuolį. Jau anksčiau rašiau, kad labai nusilpo regėjimo nervai, ypač kairiosios akies, kuri anksčiau buvo stipresnė. Buvau pas du specialistus, abu tą patį pasakė. Jų prirašyti akiniai šiek tiek gelbsti, bet ne ilgam. Paskui pradedu nebematyti raidžių. Tai tokios jau žinios pas mane" (1978.V.10 dienos laiškas).
Ir su tokia jau "griūvančia" sveikata T. Viktoras dar gyveno ir darbavosi beveik šešerius metus, kol Viešpats jį tiesiog iš darbo lauko pašaukė pas save į amžinybę. Kas jį pažino — gal kaip čia rašantysis, mažiau betarpišku bendravimu ir daugiau atviru per laiškus pasikalbėjimu —, jį prisimins kaip draugišką, pareigingą, savo pasirinktame kelyje ištvermingą asmenybę. Jis liks visų atmintyje kaip ištikimas jaunystėje pasirinktam idealui vienuoliškame gyvenime, Kristaus kvietimui dirbti ir aukotis kunigystėje, prigimties pareigai, išreikštai priklausymu lietuvių tautai, studijų metu pasirinktam darbo laukui — Lietuvos bei jos dvasinio gyvenimo ir kultūros istorijos tyrinėjimui. Tokį jį prisimindamas, gal ne vienas semsis iš jo pavyzdžio jėgų ištikimai ir patvariai eiti Dievo jam skirtu gyvenimo keliu ir pakeliui daug gero nuveikti.
Antanas Liuima, S J.
RYŠIAI SU LIETUVIŲ KATALIKŲ
MOKSLO AKADEMIJA
Nors T. Viktorą pirmą kartą sutikau Romoje, tačiau artimesni ryšiai tesusiklostė tik vėliau, kai jis gyveno jau Brooklyne, kai Akademijos reikalai pradėjo vis labiau augti ir plėstis, kai prireikė vis daugiau bendradarbių, ypač kai reikėjo pagelbininkų, beruošiant Akademijos suvažiavimą New Yorke, Fordhamo universitete.
Jo ir kun. prof. dr. Vlado Jaskevičiaus, S.J., bei prof. dr. Antano Vasio, prel. Jono Balkūno rūpesčiu buvo įkurtas Akademijos židinys New Yorke, laimėtas mecenatas dr. Juozas Kazickas, kuris finansavo tiek paties suvažiavimo išlaidas, tiek Suvažiavimo Darbų išleidimą. Šis židinys ir po Akademijos suvažiavimo pasiliko vienas iš pačių veikliausių židinių, du - tris kartus kasmet surengdamas minėjimus, sušaukdamas susirinkimus su paskaitomis. Nors T. Viktoras Židinio pirmininku nebuvo, tačiau jis nuoširdžiai rūpinosi jo gerove, buvo jo spiritus movens, to židinio dvasia.
Plati yra jo mokslinė veikla Lietuvos istorijos srityje, ypač Bažnyčios istorijos. Čia apsiriboju vien tik jo ryšiais su Akademija. Jau nuo pat Akademijos atkūrimo tremtyje jis dalyvavo kone visuose Akademijos leidiniuose, kurie buvo kolektyvinio pobūdžio, su didesnėmis ir gana didelėmis studijomis. Pirmoji Akademijos išleista jo studija buvo Iš Simno istorijos, Metraščio I tome, 145-174 psl. (30 puslapių atspaudas), tada Augustinijonai Lietuvoje, Metraščio IV t., 306-320 psl. (16 puslapių atspaudas); Vienuolijos Lietuvoje XIII-XX amžiuje, Metraščio V t., 261 - 299 psl. (39 puslaipų atspaudas); Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje, Metraščio VI t., 1 - 185 psl. (IV-200 puslapių atspaudas). Šios studijos leidinio autorius nebesulaukė, rankraščiui per ilgai užsigulėjus spaustuvėje.
Akademijos suvažiavimuose sekretoriavo arba vadovavo istorijos mokslų sekcijai, dalyvavo diskusijose ir kitose sekcijose, kaip filosofijos, pedagogikos, psichologijos, teisės ir t.t. Akademijos suvažiavimuose skaitė keturias paskaitas: Vienuolijos Lietuvoje XI - XV amžiuje, Suvažiavimo Darbai, VI t., 243 - 275 psl. (33 puslapių atspaudas); Pranciškonų-observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla XV-XV7 amžiuje, Suvažiavimo darbai, IX t., 35 -134 psl. (IV-113 puslapių atspauddas); Vilniaus universiteto žemaičių studentų grupės narys Jurgis Pabrėža ir jo įnašas į žemaičių kultūrinį gyvenimą, Suvažiavimo Darbai, XI t. (spaustuvėje); pagaliau paskaita Akademijos suvažiavime St. Petersburge Beach, Floridoje, Tekstas dar nesurinktas.
Bendradarbiavo, ruošiant Lietuvos istorijos šaltinių du tomus (Fontes Historiae Lituaniae), ypač pirmajame paruošdamas Žemaičių vyskupijos paaiškinimus (adnotationes) o antrajame tome — Mogiliovo arkivyskupijos.
Ne tik atskiromis studijomis ir straipsniais T. Viktoras reiškėsi Akademijos leidiniuose. Jau seniai pradėjo ruošti Jurgio Pabrėžos (1771 - 1849) monografiją. Surinko gausią medžiagą, net daugiau surado, negu tikėjosi, kaip jis pats išsireiškė. Užimtas įvairiais darbais, teįstengė suredaguoti tik dvi pirmąsias dalis: Pasiruošimas ir vaisingas apaštalavimas (šią dalį matė korektūrose) ir Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose, kur labai vaizdžiai pamokslininkas palietė to meto liaudies papročius, jų gyvenimą, socialinius santykius. Trečioji dalis Pabrėža mokslininkas — botanikas ir lituanistas liko nesuredaguota, vien tik surinkta gausi medžiaga. Šią trečiąją dalį baigti pavesta jo bičiuliui istorikui kun. Rapolui Krasauskui.
Nenuostabu tad, kad paskutiniuose narių mokslininkų-akademikų rinkimuose, nario mokslininko titulas jam buvo pripažintas visais balsais. Gaila, kad dėl didelio pašto suvėlavimo švenčių proga, jis šios žinios nebepatyrė. Tai lieka tik pomirtinis jo mokslinių nuopelnų pripažinimas.
Didelis buvo T. Viktoro palankumas Akademijai ir jos reikalų supratimas. Tai jis gražiai parodė ypač pirmininkaudamas narių susirinkimui Akademijos suvažiavimo proga Toronte ir Chicagoje. Žinodamas vargą beredaguojant, taisant ir dailinant gautus rankraščius, jis visuomet savo studijas atsiųsdavo visiškai atbaigtas, švariai perrašytas, net ir kalbą duodavo kalbininkui peržiūrėti, kad nebūtų jokio vargo redaktoriui. Nedaugelis Akademijos bendradarbių sekė jo pavyzdžiu. Kad palengvintų leidimo darbą, savo iniciatyva parūpino lėšų, surasdamas mecenatą, išleisti monografiją apie Jurgį Pabrėžą. Jis buvo geriausias patarėjas Akademijos reikaluose.
Pageidautina, kad Dievas duotų daugiau tokių išmaningų ir Akademijai pasišventusių narių.
Simplon, 1984.VI.28 d.
Juozas Vaišnora, M.I.C.
NUOSTABI ASMENYBĖ
"Na, tai dabar gražiausia!" — rodos ir dabar girdžiu šiuos Tėvo Viktoro žodžius, kuriais jis pareikšdavo savo nusistebėjimą kokiu negirdėtu faktu ar įvykiu.
Nuostabi asmenybė. Kilme Simno dzūkas, taigi turėtų būti karštuolis, sangvininkas, bet savo būdu - charakteriu buvo tikras žemaitis: lėtas, ramus retakalbis, flegmatikas, su nuolatine pranciškoniška šypsena. Kartą kun. St. Yla jam sako: "Tėve Viktorai, tu savo išvaizda, veido panašumu, kalbėjimo būdu esi labai panašus į prof. Pr. Dovydaitį".
— Na, tai dabar gražiausia! Su prof. Dovydaičiu neturiu jokios giminystės, nebent tai, kad esame abu suvalkiečiai. Su prof. Dovydaičiu neturėjau net artimesnės pažinties. Tai kaip čia dabar radai tą panašumą? — O iš tikrųjų, kas abudu pažino, to panašumo būta.
Tėvas Viktoras Gidžiūnas turėjo du pašaukimus: kunigo vienuolio ir istoriko, tiksliau tariant, vienuolio istoriko. Jis įsirikiavo į eilę jaunųjų Lietuvos istorikų, kurie po pirmojo pasaulinio karo stojo dirbti Lietuvos istorijos dirvonuose.
Lietuvos tiek valstybės, tiek bažnyčios istoriją ilgus amžius rašė svetimieji: lenkai, rusai, vokiečiai. Visi jie žvelgė į Lietuvos praeities faktus per savųjų interesų prizmę. Lenkams Lietuva buvo tik Lenkijos dalis, rusams — nuo amžių rusiškas kraštas, o vokiečiams tramplynas Vakarų vokiškai kultūrai plėsti. Po pirmojo pasaulinio karo jaunieji lietuviai istorikai pasiryžo patys rašyti savo tautos ir valstybės istoriją, panaudodami autentiškus šaltinius, juos kritiškai vertindami pagal prof. Z. Ivinskio nuolat kartojamą tezę: rašyti "so wie es vvirklich war" (taip, kaip iš tikrųjų buvo). Pradininkai tokios naujos linijos — žvelgti į savo istoriją per savuosius akinius, buvo prof. J. Totoraitis, kun. Alekna, jaunesnieji: A. Kučas, Ivinskis, Jakštas, Šležas, kun. J. Matusas, Šapoka, S. Sužiedėlis ir kiti. Prie jų reikia priskirti ir Tėvą Gidžiūną. Po gero istorinio pasiruošimo jo dėmesys susikaupė prie pranciškonų veiklos, Lietuvos kristianizacijos laikotarpio. Jo istorinių darbų ir studijų dauguma sukosi apie Mindaugo, Vytenio, Gedimino bandymus pakrikštyti Lietuvą, o tuose bandymuose šv. Pranciškaus brolių vienuolių vaidmuo buvo nemažas, kaip lygiai ir vėliau — Lietuvai krikštą priėmus. Jau savo doktorato disertacijai pasirinko temą: De Fratribus Minoribus in Lituania. Šią temą Tėvas Viktoras vystė ir vėlesniais savo darbais, spausdintais LKM Akademijos Suvažiavimų darbuose ar Metraščiuose.
Tėv. Viktoras Gidžiūnas ateitininkų susirinkime Kennebunkporte 1952 metais. Nuotraukoje iš kairės: Kun. Kazimieras Juršėnas, Simas Sužiedėlis, Stasys Lūšys, Kęstutis Kudžma, Danutė Vieraitytė, Pranas Zaremba
Įsigilinęs į Lietuvos pranciškonų istoriją, Tėvas Viktoras rankiojo medžiagą ir apie kitas Lietuvoje veikusias vienuolijas. Jas aprašė Liet. Enciklopedijoje ir LKM Akademijos leidiniuose. Kaip istorikas, atidavė duoklę ir savo gimtajam Simnui, parašęs Iš Simno istorijos (LKM Akademijos Metraštis I).
Kiek buvo ištikimas istorinei tiesai, matyti iš jo studijos Apie legendarinius pranciškonų kankinius Vilniuje. Nors Pranciškonų Ordine tie Vilniaus kankiniai (kurių priskaityta net 36) buvo garbinami kaip kankiniai už Kristų, Tėvas Gidžiūnas kruopščiai ištyrinėjo šaltinius, kuriuose randama legendos apie tuos kankinius, jų skaičių ir kančias. Viso to darbo išvada: Vilniuje Algirdo laikais buvo nužudyti tik trys pranciškonai. Tai istorinė tiesa, o kita — vėliau sukurtos legendos.
Dėl meilės istorinei tiesai kartais Tėvas Viktoras turėjo ir nemalonumų. Kai kun. St. Yla "Krikščionis Gyvenime" serijoje išleido "Šiluva Žemaičių istorijoje" (1, 1970), Tėvas Viktoras Gidžiūnas parašė to darbo recenziją, pagirdamas autorių už jo kruopštumą, daugybės šaltinių panaudojimą, tačiau prikišdamas autoriui, kad turimus šaltinius ne visus kritiškai vertino, kai kur vadovavosi tik nuojauta, prileisdamas, kad taip galėjo būti, darydamas tada išvada: taigi taip buvo. Žinoma, toks darbo vertinimas autoriui negalėjo patikti. Buvau liudininkas, kai Toronte 1970 m. LKM Akademijos suvažiavime, jo išvakarėse pranciškonų vienuolyne kun. St. Yla sutiko Tėvą Viktorą ir tuojau jį užsipuolė: "Tai ką, tik judu su Ivinskiu turite istorijos monopolį, tik judu esate neklaidingi istorikai, o kitų darbai nieko neverti. . ." Kun. Ylos išpuolis buvo aštrus, pakeltu balsu. Stebėjau Tėvą Viktorą. Jis klausė užpuolimo besišypsodamas, susivaldęs, tylėdamas, nebandydamas su įsikarščiavusiu kun. Yla leistis į polemiką. Tik kun.
Ylai pasišalinus, Tėvas Viktoras man sako: "Kad aš kada nors ateityje kiščiau rankas prie kun. Ylos istorinių darbų. Terašo, kaip išmano. . ." Bet ir po to susikirtimo, kiek žinau, abu liko draugai. Mačiau panašų kun. Ylos susikirtimą su prof. Z. Ivinskiu irgi ta pačia tema. Kun. St. Yla puolė prof. Ivinskį, kai tas išsitarė, kad Šiluvos Marijos apsireiškimas yra tik stipri sena tradicija, bet neįmanoma įrodyti dokumentais. O tradicijos negalima vadinti tikru istoriniu faktu. Žinoma, prieš tokį prof. Ivinskio argumentą kun. Yla pasišiaušė: įvyko stipri polemika. Bet tai buvo laikinis momentas, kuris tų dviejų oponentų geriems santykiams nepakenkė. Man atiodo, kad čia paminėtieji nuomonių skirtumai ir požvelgis į istorinius duomenis ar tik nebuvo kliūtis, kodėl kun. St. Yla nesiryžo išleisti "Šiluva Žemaičių istorijoje" antrojo tomo, nors jam turėjo surinkęs medžiagą.
Asmeniškai Tėvą Viktorą pažinau tik Romoje, kai jis 1958-61 m. dirbo pranciškonų istoriniams šaltiniams redaguoti komisijoje. Tuo laikotarpiu Romoje Vatikano archyvuose rinko Lietuvos istorijai medžiagą prof. Z. Ivinskis. Jis subūrė aplink save tuo metu Romoje buvusius istorikus ir istorijos mėgėjus. Jie rinkdavosi dažnai pas prof. Ivinskį ir jis duodavo tarsi istorijos metodologijos pamokas. Tris dalykus prof. Ivinskis ypač pabrėždavo: 1) rašyti istoriją tik panaudojant šaltinius, dokumentus; 2) pačius šaltinius vertinti kritiškai ir 3) praeities faktus suprasti pagal ano laiko, pažiūrų, papročių kategorijas. Manau, kad ir be prof. Ivinskio Tėvas Viktoras šiuos principus pasisavino studijuodamas Bažnyčios istoriją Popiežiškame Šv. Antano pranciškonų universitete. Iš to būrelio susidarė LKM Akademijos Istorijos sekcija, kurios nariai talkino prof. Pauliui Rabikauskui suredaguoti du tomu Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae.
Grįžęs į Ameriką Tėvas Viktoras nuo 1962 m. redagavo Šv. Pranciškaus Varpelį. Jis nuolat manęs prašinėdavo paremti jį straipsniais, kad pats turėtų daugiau laiko savo tiesioginiams darbams. Rašiau, rėmiau jį nuolat, jis mielai mano straipsnelius spausdino, už juos dėkodavo.
Lankydamasis Amerikoje, būtinai sustodavau Brooklyne pas pranciškonus. Tai buvo malonios valandos, praleistos Tėvo Viktoro vienuoliškame kambaryje, kuris buvo daugiau panašus į biblioteką, o ne į gyvenamąjį kambarį: visos sienos pilnos knygų, ir ne bet kokių, o rinktinių, daugiausia spausdinti šaltiniai Lietuvos, o ypač Pranciškonų Ordino istorijos. Pasodinęs mane į minkštasuolį (skirtą tik svečiui), iš spintos paimdavo butelį konjako, pabrėždamas, kad gavęs gvardijono leidimą svečius pavaišinti, įpildavo stiklelį atsiprašydamas, kad pats negalįs palaikyti kompanijos, nes sveikata jam neleidžia, ir imdavo tuojau pasakoti, ką naujo suradęs savo darbams. Pasakodavo apie savo keliones į Lenkiją, kur Krokuvos pranciškonai turi Vilniaus pranciškonų archyvo dalį, kaip gavęs tų šaltinių fotokopijas, kaip nuvykęs į Lietuvą tenykščiuose archyvuose suradęs ir nusikopijavęs iš buvusio Kretingos pranciškonų archyvo medžiagą apie Ambraziejų Pabrėžą, su tuo darbu susijusius sunkumus ir kt. Iš Pabrėžos raštų kai ką paskaitydavo, kaip tas garsus botanikas ir pamokslininkas pliekdavęs žemaičių ydas, blogus papročius. Džiaugėsi gautąja medžiaga, nes paskutiniais metais visą savo laiką sunaudojo rašydamas plačią Pabrėžos biografiją, kuri, deja, liko nebaigta. Nusiskųsdavo, kad pastoraciniai darbai atitraukia jį nuo mokslinio darbo: reikia važinėti su misijomis, rekolekcijomis, pamokslais, pamaldomis. Ir šiame darbe Tėvas Viktoras buvo uolus, visur laukiamas pamokslininkas, išpažinčių klausytojas, dvasinis patarėjas. Visuose tuose darbuose liko pavyzdingas vienuolis pranciškonas. Nepritarė visokioms neprotingoms naujovėms bažnytiniame ir liturginiame gyvenime, bet ir nesmerkė tų, kurie nesilaiko Bažnyčios nuostatų. Šypsodamasis kartais pastebėdavo, kad piktžolės savaime išnyks, tik reikia sėti gerąją sėklą.
Paskutinį kartą (1981 m.), žinodamas, kad atvažiuosiu į Brooklyną, norėjo padaryti man malonumą: parūpino bilietą į New Yorko Metropolitan Operą, tačiau juo negalėjau pasinaudoti, nes man reikėjo kaip tik operai skirtą vakarą išvykti į Europą. O štai dabar, palikęs mus žemėje, klausosi dangiškosios operos pas Dievą.
J. Vaišnora, M.I.C.
Dr. Povilas Rėklaitis
MANY RYŠYS TRUKO DAUG METŲ
Mano ryšys su Tėvu dr. Gidžiūnu truko daug metų: beveik kasmet pasikeisdavome keliais laiškais, paskelbtų straipsnių atspaudais ir sveikinimais. Susirašinėjimas buvo visų pirma informacinis, siekiant ištyrimo abiem rūpimų sričių, kurios buvo artimos ir iš dalies tapatingos: T. dr. Gidžiūnas sistemingai tyrinėjo Lietuvos vienuolijų istoriją, man anuomet teko sielotis meno palikimo faktografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje. Iniciatyva šiam ryšiui atsirasti išėjo iš manęs, kai, 1954 m. gavęs iš Baltų Instituto Vokietijoje pirmą stipendijėlę moksliniam darbui pradėti, ėmiau telkti medžiagą pasirinktai temai bei gretimoms sritims. Daug naudingų nurodymų gavau anuomet iš prof. dr. Zenono Ivinskio, ypač kai 1954 m. rudenį nuvykau pas jį į Romą. Ten man parūpo ir T. dr. Gidžiūno lotyniškai paskelbtoji disertacija De fratribus minoribus in Lithuania usąue ad definitam introductionem observantiae 1245 - 1317 (Roma 1950). Niekaip negalėdamas jos Europoje gauti, nusprendžiau paprašyti pas patį autorių, ką padariau, gavęs autoriaus adresą iš T.T. Marijonų Romoje, laišku 1955.IX.10 į Torontą, kur T. Gidžiūnas tuo metu gyveno. Nereikėjo ilgai laukti atsakymo, kuris prasideda šitaip: "Ačiu už laišką rašytą 1955-IX-10 su prašymu mano menkutės ir pirmos studijos apie Lietuvos Pranciškonų pradžią. Jūs sakote, kad Jums prireikė jos rašant apie Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos meninę kultūrą, bet gaila, kad aš tos srities nepaliečiau dėl paprasčiausios priežasties — šaltinių trūkumo. Kiek jums mano darbas bus naudingas kitas reikalas, bet jį mielai pasiųsiu su kitais savo darbeliais, kad ir negrynai moksliškai parašytais" (1955-IX-19).
Šitaip pradėtas susirašinėjimas nenutrūko, nebuvo jis labai dažnas, bet malonus. Nevarginome viens kito per daug prašymais, nors man teko pora atvejų paieškoti vieną kitą knygą Vokietijos knygynuose ar parūpinti bibliotekose fotokopijų, o iš T. dr. Gidžiūno gaudavau visą laiką visas jo metodiškai ir objektyviai parašytas studijas bei populiarias knygeles, parašytas iš jo tyrinėjamos medžiagos, visuomet su brangiais autoriaus dedikaciniais įrašais, kurie dvelkė nuoširdžiu draugiškumu. Jaučiau, kad T. dr. Gidžiūnas vertina mano netobulas pastangas: mus jungė siekimas kritiškai praskleisti Lietuvos praeities uždangas, meilė ištirtiems faktams. Nors ne visais T. dr. Gidžiūno darbais man buvo reikalinga pasinaudoti, bet visi jie man buvo metodiniai pavyzdžiai. T. dr. Gidžiūnas nevengė savo raštuose pažymėti tinkamoje vietoje vieną ar kitą mano paskelbtą darbelį, kas anuomet buvo nemaža paskata nesiliauti dirbus toliau. Jaučiau šiek tiek vyresnio, kvalifikuoto darbuotojo brolišką globą. Tai dabar, netenkant vieno po kito broliškųjų globėjų, tenka pajusti ne tik vienatvę, bet ir savo paties artėjančią mirtį: nereikalingumą. Naujos kartos jau dirba palankesnėse sąlygose, šiek tiek kitais, gal sėkmingesniais metodais, jie turi ir šiek tiek kitus tikslus.
T. dr. Gidžiūnas pirmą sykį jį pamačiusiam imponavo savo ūgiu ir darė įspūdį dar jauno labai tvirtos konstrukcijos vyro.
Susitikti ir kalbėti teko su T. dr. Gidžiūnu ak trumpai ir vieną vienintelį kartą: 1960 m. rugpjūčio 7-9 d.d. per Pasaulinį Eucharistijos Kongresą Mūnchene ir tuoj po jo Bernried vasarvietėje prie Starnbergo ežero Bavarijoje, kur vyko tuometinė Europos Lietuvių Studijų Savaitė. Rugpjūčio 8 d. Bernriedo Šv. Martyno bažnyčioje teko išklausyti T. dr. Gidžiūno laikomas Šv. Mišias ir pamokslą, kaip pažymėta mano dienoraštyje.
Šalia pasikeitimo užbaigtais darbais, laiškuose pasikeisdavome trumpai ir pranešimais apie turimus sumanymus, ruošiamus darbus, reikalingą medžiagą; kartais nusiskusdavome atsiradusiais sunkumais ir pan. Geriausiai tai pailiustruos keletas citatų iš T. dr. Gidžiūno laiškų:
Toronto, 1955-X-13. . . ."Mano gyvenimas kaip amžino žydo. Jau 10 metų kai gyvenu už Atlanto vandenyno ir nei viename vienuolyne neišbūnu ilgiau, kaip pusantrų metų. Štai ir šiomis dienomis esu paskirtas Brooklyno lietuvių pranciškonų vienuolyno viršininku, kur rytoj išvykstu, taigi ir mano naujas adresas bus tas, kuris šio lapo viršuje yra užrašytas. Jei ne šis atsitikimas, jau būčiau jums nurodęs kokių man knygų ieškoti antikvaruose ir kokių nuotraukų padaryti iš esamų Vokietijos bibliotekose."
Brooklyn, 1956-II-2. . . . "Šiaip jau pas mus nieko naujo. Tiesioginės pareigos man trukdo ką nors rimtesnio rašyti. Tas truputį man kelia neramumo, bet vienuolyne nieko kito negali veikti, kaip tik tai ką aukštesni viršininkai įsako, arba nuo savo pareigų ar miego nutraukiant kiek laiko. Lietuvos Enciklopedijos niekaip nepasotinu, o prie Amerikos Lietuvių Katalikų istorijos rašymo darbų niekaip negaliu prieiti. Nežiūrint visų sunkumų dar ir provinciolas įsakė iki pavasario parašyti trumpą Lietuvių pranciškonų istoriją 25 metus nuo Lietuviškos provincijos atgaivinimo minint."
Brooklyn, 1956-11-21 . . ."Visa bėda, kad ištisai visą gavėnią turėsiu vesti misijas ir rekolekcijas, ir nebus laiko iki po Velykų atsidėti studijoms. Dargi iki to laiko užgrius visokių administracinių ir organizacinių darbų, ir taip vėl prabėgs daug gražaus laiko. Į jūsų darbą irgi negreitai galėsiu rimčiau įsigilinti, nors jį prabėgomis jau esu perskaitęs ir jis man padarė gerą įspūdį. Perskaičiau ir keturis Vilniaus katedros atvaizdus "Aiduose". Abiejuose jusų darbuose šį tą ir sau naudingo ir naujo radau, ką savo darbuose tikrai panaudosiu".
Brooklyn, 1956-V-28 . . . ."Jau aname laiške rašiau, kad gavau Provincijolo įsakymą rašyti Lietuvos Pranciškonų istoriją. Jis pageidavo, kad ji būtų populiari, bet dabar jau išsikovojau, kad ji būtų šiek tiek kritiškesnė. Dabar važinėju rankiodamas medžiagą įvairiose bibliotekose. Tik šeštadienį sugrįžau iš Harwardo ir netrukus žadu vykti Washingtono Kongreso library. Jusų darbus irgi cituosiu, kur jais pasinaudosiu."
Brooklyn, 1958.1.5 . . . ."Nuostabų dalyką JŪS man pranešėte, kad galite man parūpinti Marcus Corona, Speculum Minorum provinciae Russiae et Magni Ducatus Lithuaniae etc. Jo man labai reikia, jei tik galite, malonėkite man tas fotokopijas padaryti. Kiek reikės aš atsilyginsiu. Ta knyga man būtinai yra reikalinga, ir aš bučiau labai dėkingas Jums, jei jos fotokopijas man parūpinsite. Tuo reikalu aš buvau ir su Lietuva susijungęs, bet iki šiol nieko neišėjo."
Brooklyn, 1958-U-4 "Gerb. Daktare, Nuoširdžiausias ačiu už laišką ir Marco Coronos nuotraukas, kurias gavau kartu su laišku tą pačią dieną. Nuostabu, kaip ir kur Jūs šį veikalą radote, kurio aš pats ir kiti ieškojo net 17 metų. Jis man bus labai naudingas, bet ne tiek, kiek tikėjausi, nes per daug paviršutinis, o daug kur ir nekritiškas." (Marcus Corona buvo pranciškonas konventualas, gyvenęs Vilniuje XVII amžiuje) "Stebiuosi jusų sugebėjimu ir pajėgumu tiek daug rašyti visokioms enciklopedijoms ir žurnalams, netgi vokiškai. Jei turite laiške minėtų darbų nuospaudų, malonėkite ir man atsiųsti. Aš Jums neseniai pasiunčiau nuospaudą savo straipsnio iš "Lituanus": "Krikščionybės įvedimas Lietuvoje". Tokių straipsnių praeitą vasarą esu parašęs visą seriją: iš jų jau galima sudaryti trumpą Lietuvos Bažnyčios istoriją. Juos studentai žada išversti,ir paskui gal galėsime išleisti angliškai."
Brooklyn, 1962.XII.31 . . . "Aš dabar daug laiko sugaištu, eidamas tiesiogines kunigo pareigas ir redaguodamas Šv. Pranciškaus Varpelį, o gavėnioje turėsiu vesti net tris savaites misijas. Šiuo metu rašau recenziją ar, geriau, aprašymą ar registrą Romos lenkų išleistiems trims tomeliams Elementą ad fontium editiones ir Skotizmas ir skotistai Lietuvoje. Šie dalykai Aidams. Dar vis "lasinėju" žinias Mogiliovo arkivyskupijos reliacijų kritiškam aparatui ir pilu pyliavą LE. Iš sunkesnių dalykų teliko tik Tretysis šv. Pranciškaus ordinas bendrai ir jo veikla Lietuvoje ir Vienuolijų įnašas į Lietuvos gyvenimą LE Lietuvos tomui."
Brooklyn, 1963.X.11 . . . .'"Jūs man vėl savo laiške priminėte Grzybowskį, aš jo tos nekritiškos knygelės niekur nerandu. Ji, kaip žinote, vadinasi Skarb Nieoszacowany ojcow franciszkanotv. Wilno, 1773. Jei ją kartais rastumėte, padarykite fotokopijas. Ji, nors ir nekritiška, bet man reikėtų turėti. Kitas reikalas — tai Kario redaktorius Raulinaitis prašo mikrofilmų čia jo lapely nurodyto veikalo."
Brooklyn, 1964.1.7 "Šiaip jau pas mane nieko naujo. Tik tie patys kasdieniai darbai. Dabar truputį lyg ir persišaldęs, tai nuotaika kritusi. Nieko didesnio neparašiau, tik vis dar ruošiuosi ir planuoju. Rodos sakiau, kad gavau dar vieną Chroniką iš Lenkijos mikrofilmose apie Lietuvos pranciškonus ir dabar daromos foto kopijos Romoje, nes ten dvigubai pigiau."
Brooklyn, 1973.111.27.. ."Aš ne labai uolus rašinėti laiškams, bet su savo srities žmonėmis ir dabar palaikau ryšius, nes taip bendraudami, vieni kitiems padedame. Jūs praeityje man labai daug esate padėjęs! Uoliausiai mes susirašinėdavome su a.a. Zenonu (Ivinskiu). Dar ir dabar graudu prisiminti, kad jo nebėra, nors jam surengiau pamaldas, kuriose sakiau pamokslą, surengiau ir specialų minėjimą su dviem paskaitom, aprašiau jo darbus Drauge ir Darbininke, bet vis jaučiuosi kažkuo jam skolingas."
Brooklyn, 1979.11.10 . . ."Aš jau treti metai, atliekamu nuo pareigų laiku, rašau Tėv. Jurgio Pabrėžos biografiją. Jau prirašiau didelio formato, po 150 lapų, 3 sąsiuvinius. Prieš savaitę užbaigiau labai platų skyrių — Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose, lietuviškoji veikla ir ryšiai su Poška, Gentila, Daukantu ir Valančium, paskui sektų — Pabrėža, Liaudies gydytojas ir botanikas ir Pabrėžos vertinimas šiais laikais. Paskutiniu metu paaiškėjo, kad Vilniuje didžiosiose bibliotekose yra dar keli jo pamokslų rinkiniai ir keli medicinos ir botanikos rinkiniai, net atrastas visas krepšys jo surinktų augalų. Pavasarį žadu važiuoti bent jų pažiūrėti."
Brooklyn, 1980.X.19 . . ."Aš dar vis nebaigiu rašyti 1975 m. pradėtos Tėv. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biografijos, nes visokie pašaliniai darbai ir ligos vis neleidžia baigti. Rugpjūčio 3 d. buvo paraližavę kairiąją ranką. Greitosios pagalbos išvežtas į ligoninę, joje išbuvau 2 savaites. Dabar ją jau galiu judinti, tik pirštai nelankstūs, negaliu dar abiem rankom nė mašinėle rašyti, ar ką nors smulkesnio paimti."
 Tėvas Viktoras Gidžiūnas gyvenimo pabaigoje
Brooklyn, be datos [1981] "Malonus Daktare, Labai ačiū už lapkričio 1 d. laišką, paguodą dėl ligos ir atsakymą dėl Vilniaus katedros gaisro. Aš jau nuo 1975 m. turiu reikalų su daktarais ir ligoninėmis. Kol esi sveikas — gerai, bet kai prasideda ligos, tai jos nesibaigia. Juk ir a.a. Zenonas, kai gyvenome Romoje, sakėsi sveikas ir stiprus kaip ąžuolas (esąs), bet tą ąžuolą vėžys per dvejus metus pervertė. Taip ir su manim. Einu du kartu savaitėje pas daktarą, bet rankos pirštai tebėra užtirpę ir gana.Skaudėti daug neskauda, bet gadina darbo nuotaiką."
Paskutinis laiškas: "Malonus Daktare, Kaip gyveni ir ką veiki? Nieko apie Tave negirdžiu. Aš pavasarį buvau sunegalavęs. Dabar laikausi pusėtinai. Vis dar vargstu prie Pabrėžos biografijos. Pirmą dalį, apie 150 psl., jau nusiunčiau Tėvui A. Liuimai. Antrą dalį, apie 200 psl., siųsiu po Kalėdų. Trečia dalis dar reikia parašyti! Jums linki geros sveikatos
Tėv. Viktoras Gidžiūnas OFM 1983 m. Kalėdos."
Šie ir kiti T. dr. Viktoro Gidžiūno laiškai saugomi mano archyve "LAR" (Litauen-archiv-Reklaitis).
Weimar-Lahn, Kreuzweg 3, 1984.V.5 d. |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
