Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ TEATRINIO ALBUMO PDF Spausdinti El. paštas
LATVIŲ SPAUDA APIE "PENKIS STULPUS" AUSTRALIJOJE

1983 m. birželio mėnesį Sidnėjuje, Australijoje, bendromis pabaltiečių, o ypač latvių, pastangomis, buvo anglų kalba pastatyta Algirdo Landsbergio pjesė "Penki stulpai turgaus aikštėje" (Five posts in the Market Place). Šį spektaklį Amerikoje išeinančio latvių žurnalo "Jauna Gaita" skiltyse išsamiai recenzavo Nina Luce. Spausdiname ištrauką iš jos recenzijos :

"Gyvendami nepriklausomoje Latvijoje, mes nedaug težinojome apie savo kaimynus estus ir lietuvius, nes tada negalėjome susitarti dėl bendros kalbos. Kai kurie atsisakė naudoti rusų, o kiti vokiečių kalbą, kaip bendro susipratimo priemonę. Bet egzilio dėka mes pasijutome daug artimesni; viena priežastis — mūsų bendras tragiškas likimas, bet negalima paneigti ir kitos priežasties būtent fakto, kad dabar mes galima susikalbėti krašto, kuriame mes gyvename, kalba ...

Iš Algirdo Landsbergio dramos "Penki stulpai turgaus aikštėje" Sydnėjuje: deputatas ir tardytojas.

"Landsbergio drama "Penki stulpai turgaus aikštėje" vaizduoja vieną tragiškiausių ir sunkiausiai suprantamų periodų Lietuvos istorijoje — kai sovietinis tvanas sužlugdė partizanų pajėgas. Šioje dramoje susikryžiuoja ir viena kitą pagilina įvairios idėjos, emocijos ir realijos. Pagrindinį konfliktą išplečia jo supy-nimas su įvainais individualiais konfliktais — ypač priešpastatant meilę pareigai. Kontrastų ir ironijos kupini Landsbergio dialogai derinasi su tomis surizgusiomis situacijomis.

"Sidnėjaus latvių teatro režisierė Anita Apelė tikėjosi pastatymui anglų kalba sutelkti jungtinį estų - latvių - lietuvių ansamblį. Tačiau, deja, teatsirado tik vienas lietuvis aktorius, Kastytis Stašionis, suvaidinęs vyriausybės atstovo vaidmenį. Pasirodo, kad lietuviai Sidnėjuje neturi savo teatrinės grupės; aktoriaus — svečio vaidyba nelabai derinosi su kruopščiai išbalansuotu Sidnėjaus latvių teatro (SLT) ansambliu.

"Mano manymu, SLT šiuo spektakliu nenorėjo apstulbinti mus savo techniškais sugebėjimais, bet siekė publikoje pažadinti jausmus, panašius į tuos, kuriuos jautė mūsų broliai, pasilikę savo šalyse ir mėginę išlikti gyvais tuo metu.

"Be abejo, bet kokio meno kūrinio pagrindinis tikslas yra pažadinti humanistinius jausmus. Scenoje, kurioje partizanų vadas Antanas (Audris Kariks) vėl apžiūri savo kūrinius, medines skulptūras, ir mėgina apsispręsti, kurias jų reikėtų išlieti bronzoje ir kurias perlipdyti iš molio, mes galima jausti tragišką potekstę, kuri byloja — tu jau nieko daugiau nebesukursi, nes viskas prarasta, bet tu turi kovoti iki kartaus galo. Kariks geriau sugebėjo perduoti šį jausmą publikai, negu ją įtikinti, kad jis yra užsigrūdinęs kovotojas . . . Emociniai jis labiausiai tinka lyrinių herojų vaidmenims. Geriausieji šio vaidinimo momentai buvo, kai jis parodydavo savo sielą. Gaila, kad jauna aktorė Ingrida Rakūna dar neturėjo pakankamai įgudimo pakelti sunkią Gražinos rolę taip, kad juodviejų dialogai pasiektų reikalingą pakilumą.

"Pjesės konstrukcija yra statiška. Publika tiktai nujaučia, kad tikroji akcija vyksta kažkur už scenos ribų, kur priešas nustelbė paskutiniąją rezistenciją ir tautai nebėra kitos išeities išlikti gyva, kaip mėginti gyventi esamomis sąlygomis. Tokį įsitikinimą išreiškia Aldona (Ilona Sauka), vietinio tardytojo sekretorė. Ji nori išgelbėti ne tiktai Antano, bet ir savo tautos gyvybę. Todėl ji stengiasi prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aldona yra pasiruošusi be galo daug iškęsti, nes ji jaučia, kad tuo metu tautai nėra svarbesnio uždavinio, kaip išlikti gyva. Ilona Sauka turi labai aiškią dikciją (ko negalima pasakyti apie visus šio vaidinimo aktorius), nors jos dialogai (su Antanu ir vėliau su tardytoju) galėjo būti daugiau akcentuoti — ypač, kada ji pradeda ginti tardytoją ir tuo pačiu metu jaučia sąžinės priekaištus. Tačiau yra įmanoma, kad režisierė nor rėjo pasiekti pusiausvyros tarp tragiškųjų ir ironiškųjų motyvų, nes tokios interpretacijos reikalauja patsai pjesės tekstas.

Tardytoją vaidinęs Ansis Kapsis buvo maloni staigmena, nes jis tvirtai apglėbė savo vaidmenį, nors tai buvo jo pirmas stambus vaidmuo; jo balse nesijautė jokio netikrumo. Jis žinojo kaip įtikinti publiką, kad jis buvo matęs geresnių dienų, bet — visi nori gyventi... Su tokia pažiūra jis save moraliniai susinaikina ir turi mirti — kitokios išeities nėra. Jo charakteris primena Žanį Živertso pjesėj "Paskutinis laivas": "Jei žmogus nebegali garbingai gyventi, jis tegali garbingai mirti".

"Kokie tragiški bebūtų scenoje vaizduojami įvykiai, spektaklis neturėtų prarasti savo tempo — kas retkarčiais atsitikdavo šiame pastatyme. Tokiais momentais jį išgelbėdavo Joną vaidinęs Janis Saldums. Nėra abejonės, kad Saldums išsivystė į vieną geriausių mūsų aktorių. Jis sugeba vaidinti neribotą skaičių vaidmenų ir tikrai žino, kaip pavirsti savo vaizduojamu asmeniu.

"Šios pjesės režisierė Anita Apelė turėjo nelengvą uždavinį. Ji paprastai yra labai išradinga, bet šį sykį ji įvedė nereikalingų komplikacijų į jau ir taip komplikuotą veikalą. Taip pat ji perkrovė dešiniąją scenos pusę, o kairiąją nepakankamai naudojo. Pagal autoriaus nurodymus, vienoje pusėje gyvena Aldona, kitoje — Gražina, jos tėvas (Mikelis Strikis) ir motina (Dzintra Briede). Pastarieji buvo meistriškai nugrimuoti. Nors paskutiniajame veiksme jie perdavė labai svarbų tekstą, susidarė įspūdis, jog jie kažkur tolimame fone.

"Tragiškąjį pjesės pobūdį stipriai užakcentuoja penki stulpai rausvame fone. Šis vaizdas gerai derinosi su keliais stambiais objektais (Dagnijos Grestės scenovaizdis). . . Mano manymu, scenovaizdžiui būtų padėjęs geresnis apšvietimas.

"Anglų kalbos naudojimas įnešė tam tikro svetimumo į mūsų širdims tokius artimus įvykius. Bet tai atsvėrė senos, numylėtos latvių liaudies dainos, kurias fleita atliko Prue Page. Drauge su lietuvių dramaturgu, mes sugebėjome pajusti tą pačią tragediją, kuri nusiaubė ir mūsų latvių tautą".

JURAŠAS REŽISUOJA JAPONŲ TRUPĘ TARPTAUTINIAME FESTIVALYJE

1984 m. rugpjūčio mėnesį Toga Muroje, Japonijoje, įvykusiame tarptautiniame teatro festivalyje Jonas Jurašas pastatė Čechovo pjesę "Trys seserys". Japonų ir Vakarų spauda iškėlė šį spektaklį kaip "vieną festivalio viršūnių". Jurašas režisavo japonų iškiliausio avangardinio teatro režisieriaus Tadasio Suzukio trupę, VVaseda Šogekijo.

Londono dienraštis "Financial Times" rugpjūčio 28 d. pavadino Jurašo spektaklį "tikru triumfu" bei "magišku turinio ir aplinkos deriniu". Lietuvis režisierius perkūrė Čechovo pjesę į "dramatinę
poemą japonų kalba", pasinaudodamas japonų No bei Kabuki teatriniais stiliais. Baigminei spektaklio daliai, vaizduojančiai išvykimą ir iliuzijų užgesimą, buvo suteiktas religinis atspalvis.

Japonų kritikai ir intelektualai išreiškė savo nuostabą lietuvio režisieriaus sugebėjimu įsijaučiant į japonų kultūrą ir ją įkūnijant scenoje. Tai vienas nedaugelio spektaklių, taip įtaigiai suderinančių Rytų ir Vakarų mąstysenas ir menines išraiškas.

Togos teatras po atviru dangumi
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai