|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
Iš Vilniuje "Vagos" leidžiamos lyrikos rinktinės PASILIKAU TIK DANGŲ MĖLYNĄ BANGA AUDROJ Gal matėte, gal ne, kaip gaivalingai bandė Banga užšokt ant seklumos, Bet lyg tai rankos, lyg tai grandys Ją traukė į gelmes — namo. Pajūrio akmenys jau buvo atgiedoję Amžinatilsį Už tą pamišėlę, žaismingai mirusią, Bet ji dar vis ir vis rankas j dangų ištiesė, Kaip sužeista Jūratė Kuršių mariose. Jas ištiesė ne tam, kad butų gelbėt šaukusi Ar nerimą kam dovanot norėjusi — Mačiau aš savo širdį tose rankose Ir savo sielą tuose vėjuose...
GYVENIMAS Jį užskleisi kaip mišiolą amžinai, Ir jokia ranka atskleisti negalės. Skelbs dienų finalą ant stogų varnai, Ašara nubirs po langu nuo gėlės. Visa kita Paskutiniam teismui surašyta bus, Ir tų lakštų niekas niekad neskaitys — Gal tik atsisveikinimų vakaras graudus, Gal tiktai vaiduoklių akimis naktis... Žemė, lyg šventovė po giedotinių mišių, Bus vėl dieviškos ramybės kupina, Ir Tu vienas per rugsėjo debesų plyšius Tematysi mano užskleistas dienas. O kai baigs širdy visi troškimai gest, Eglynėly prie kapų išsisklaidys varnai, — Nuskambės saulėlydyje Ite Missa est, Ašaroj atsispindėsiu amžinai... KETVIRTOJOJ KRYŽIAUS KELIŲ STOTYJE Apie ką šnekėjai su mieliausia Motina, Kai kely ją sutikai, praeidamas su kryžiumi? Ar apie žmogaus menkybę apraudotiną, Ar apie malonę, mums nežinomą? Juk Tu ir mane atsiminei tada,— Jau ne sykį prieš stabus parpuolusį, O paskui su ašaromis, pasninkais, malda — Lydintį Tave be poilsio. Šiandien gi klaupiuosi ketvirtoj stoty Prieš Tave ir Motiną Švenčiausią; Jau matau, kad laukto džiaugsmo rytmetys arti — Su Jumis kartu keliausiu... Sunkiai kopsime visi mes trys į Kryžių Kalną, Bet jo ramioje viršūnėj neilsėsime ilgai — Kol tiktai užbaigs giedoti De Profundis psalmę Girios ir laukai. RAMYBĖS VALANDĄ Gal kam ir neramu, kad visata vis plečias Iš džiaugsmo ar kančios. — Aš, nors esu šioje planetoj svečias, Bet kaip namie jaučiuos. Lauke pakalbinu laimingą žiogą, Sode — nenuoramą gegutę, Ir pajuntu, kad jų žalioj pastogėj Galėčiau mirt net šią minutę. Kas man, jei kur galaktikos susiduria, Ir Helio kometa klajoja be namų, — Aš Amžinatilsį kalbu už savo brolius Sibire Ir naktį užmiegu ramus. Tegul visatos paslapčių ir nesuvokiu, Tačiau "Žvaigždžių simfoniją" kas naktį išklausau, Ir iš žmogaus menkumo nusijuokęs, Ramioj vienatvėj sėdžiu sau. LYG BŪTUM VELTUI MIRĘS Man kartais rodosi lyg būtum veltui miręs, Kai kraujo upę be krantų matau. Per tas mirtim alsuojančias gadynes, Besibroliaudami su Kainu, Mes taip atsidėkojom Tau! Tu mūsų padėkos gal ir nelauki, Pridengęs saulės užtemimais žaizdas. O, nukryžiuotas broli Abeli, Prailgink savo auką Už neatleistas nuodėmes Ir pajuoktas maldas. Ant viso žemės rutulio vien kraujo žymės, Vyzdžiai net rytmetinės saulės išverkti. Esi Tu peralkęs Biafroje, Apgruzdęs Hirosimoje, Pažemintas ir atmestas Sūnaus paklydėlio širdy. Per tas be atgailos gadynes Tave ir smerkėme ir garbinom, Ir meldėme džiaugsmų, Kurių mums negali suteikt, O Tu kovos lauke vėjelio rankomis Vis glostei mirštančiųjų garbanas, Atodūsius skaitei... Laikyk tą mūsų šimtmetį pridengęs delnu Jau bent kol žemė ašaras sugers. Prabilk nuo Aštuonių palaiminimų kalno Apie neatbaigtas agonijas ant kryžių — Ir Kainas verks. ATBAIGTA AUKA Jau gana sužeidimų, gana — Lietuva, Bengladeša, Kambodija! Ir Katyno veja kruvina Nuo atodūsių tavo kilnojasi. Dievo Kūno garbingoje šventėj Pats nužengsi aukos atnašaut, Kai išeis kardinolas Mindszenty Kankinių į procesiją šaukt, Ir kai Vlasovo armijos kraujas Volgos upę rausvai nudažys, Kai jau perlauši Tu per pusiaują Žemę — Ostiją į dvi dalis... Tuo bus tavo auka atbaigta, Džiaugsmo himnais mirtis palydėta. — Lyg paminklas iškils Golgota — Lengva bus ir atleist, ir mylėti. MES TRYS Mes trys keliavome į Emaus miestą — Aš, tu ir Jis — Nerimdami, kad su mumis kartu keliauja Ir liūdesys. Mes nešėm ant pečių Golgotos kalną, Kryžius, erškėčius ir vinis, Išduoto savo Dievo atleidimą, Sidabrinius trisdešimt tris... Ir manėm, jog visi jau esam lygūs — Tamsos vaikai, Skubėdami iš Dievo švento miesto Nakties takais. O, laime, kad pasikvietėme Jį nakvynei Į užeigos namus, Kai tas žiaurus saulėlydis grasino Nuo Jo atplėšti mus. Ten radom parengtą gražiausiai stalą, Sudėstytas žuvis — Ir, laužiant duoną, mes surikome: Tai Jis, tai Jis! TIES MARIOM MĖLYNOSIOM Praeis dar valanda, Kol mes giedosim, Išplovę sūriu vandeniu žaizdas Ties mariom mėlynosiom. Randus druska nuėda, Vanduo gaivina kraują, Ir vėl visa būtybė gieda — Giesmė krantus skalauja — Taip galima atgimti Ir vis naujau pragysti Apie dangaus žvaigždėtą rimtį Ir nukryžiuotą Kristų. Kai man reikės giedoti, Užbaigus Kryžiaus kelią, Žaizdom išplaut paduokit Sūraus vandens šukelę. |
|
|
|