Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
M A I R O N I S :TAUTOS DAINIAUS ASMENIŠKA LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RIMVYDAS ŠILBAJORIS   
Maironio gyvenimas ir darbai buvo perpildyti paradoksų ir prieštaravimų. Jis tiek iškentėjo ir asmeniškai, tikrovėje, ir estetikos plotmėj, poezijoje, buvo taip kamuojamas nesuvokiamo, vienišo ilgesio, ir tuo pat metu buvo taip pilnas džiaugsmingos energijos gyventi, kad atrodė lyg tai jis blaškytųsi nuolatiniame karo stovyje su pačiu savim, mūšio laukuose, atsivėrusiuose iš jo paties širdies.

Tiesa, kai šis gilių ir galingų aistrų dainius palinko į senatvę, jis pradėjo kai kam atrodyti lyg koks kresnas ir bukas paminklas pats sau, su didvyrio pečiais ir granito veidu, atrodytų, neprisileidžiančiu nei poezijos, nei jausmų. O visgi tai buvo veidas žmogaus, nurodžiusio gaires tada, tarp devyniolikto ir dvidešimto šimtmečio, dar vos įsivaizduojamai kelionei iš užguitos genties užkampio į tautos sąmoningumą ir laisvę. Jo eilėraščiai, kaip savo laiku prancūzų poeto Viktoro Hugo, atrodė specialiai pritaikyti dideliems retoriškiems žestams miestų aikštėse, bet nežiūrint to, jie taip pat pavirto ir numylėtomis kuklios liaudies dainomis po šiaudine pastoge. Būdamas melodingo, lyriško jautrumo poetu, jis vis dėlto galėjo staiga prabilti grasiu satyros balsu prieš bet kokias blogio apraiškas. Būdamas viešumos asmuo, pasišventęs kunigas, net ir teologijos profesorius, jis taip pat kūrė ir perdėm asmeniškus eilėraščius, persunktus intymiu "aš - ir - tu" dialogu su gamta ir su savim — eilėraščius, kurie atrodė lyg pusiau permatomas šydas, pridengiantis paslaptingus, kartais miglotai erotiškus troškimus. Beskaitant tuos asmeniškus eilėraščius, pilnus svajingos tylumos kartaus skausmo gelmėse, norisi galvoti, kad kaip tik ten, o ne viešųjų aikščių aistrose ir patriotizmo ugny rasime tą tikrąjį Maironį, asmenį ir poetą. Jeigu taip, tai būtų galima skaityti Maironio asmenišką lyriką kaip priešpriešą jo viešajai poezijai, žiūrint į šią pastarąją lyg ji būtų sukurta kažkokio tai "alter ego", antrininko, agresyvaus patrioto, kuris pasigrobė sau visą garbę to kito, tikrojo poeto, intymiai besikalbančio apie meilę su savo vieniša širdim.

Skaitant Maironį, greit pasidaro aišku, kad šitokia prielaida nepasitvirtina. Vieton to, mes prieiname prie visiškai priešingos išvados: skilimo Maironio poezijoje nėra, o yra vientisumas, susidaręs iš visą jo kūrybą formuojančio, sudėtingai persipynusio santykiavimo tarp privataus ir viešumos poeto viename asmeny. Šioji įtempta konflikto vienybė savo esmėje yra tokia tvirta, kad mes iš tiesų matome ne dvi kryptis, o tik vieno ir to paties veržlaus kūrybinio srauto moduliacijas. Tada binarinis priėjimas, kontrastų studija, išvirsta į ekvivalentų, atitikmenų analizę. Stebime, kaip Maironio patrotiški šūkiai ir įvaizdžiai, pašvęsti numylėtai tėvynei, įvairiausiais būdais tarnauja kaip pakaitalai, metaforos, savotiškas slaptaraštis, išreiškiantis poeto gal nemažiau numylėtą savąjį "aš". Iš kitos pusės, matome ir tai, kaip iš privačių jausmų šaltinio išplaukia viešojo, didvvyriško įkvėpimo srovė.

Dažnai Maironis sujungia savyje viešąjį ir privatų elementą, pasirinkdamas kokią nors retorišką, oratoriaus temą — sakykim, senojo Vilniaus, Lietuvos sostinės, viziją, arba griūvančius Trakus, ir išreikšdamas tą temą kaip asmenišką, aukštos emocinės įtampos dialogą su skaitytoju. Tada jis šį dialogą praplečia, įtraukdamas į jį ir pačią tą viziją, dabar jau perkeltą į plotmę, kur poetas ir skaitytojas kartu sudaro vieną pokalbio dalyvį, o toji vizija — antrą. Šitaip Maironis pradeda eilėraštį "Vilnius", skambiai kviesdamas skaitytoją kartu stebėtis plačia sostinės panorama priešaušrio tamsoj:

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais, tamsiais kaip dūmais,
Dengia! . . Jis miega giliai!

Po šio kreipinio į skaitytoją, poetas atsisuka į patį Vilnių, su retorišku klausimu, statomu tiek autoriaus, tiek ir skaitytojo vardu, nes dabar jau abu turi tą pačią perspektyvą, žvelgia į plačiai atsivėrusį vaizdą, nelyginant lyg ta pačia akim:

Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?

Kai kurie kritikai galvoja, kad šitokio pobūdžio klausimų serijos neturi savyje nieko asmeniško, nes jos yra grynai retoriškos, nenurodančios į jas jokio turiningo, informatyvaus atsakymo.2 Bet tautinio atgimimo laikotarpio kontekste dauguma skaitytojų ir patys gerai tuos atsakymus žinojo, suprato, kas ištiko senojo Vilniaus garbę, ir tuo bendru jausmu bei žinojimu intymiai, be žodžių dalinosi su poetu, kartu su juo gyvendami šiame atskirame, savitame pasaulyje, bendru jausmu sukurtame iš prisiminimų, sielvarto ir vilties. Tai buvo kartus, bežadis žinojimas, savimi implikuojantis ištisą tautos tragiško likimo epopėją. Dėka šio intymaus, žodžiu neišreikšto, bet giliai širdy glūdinčio bendro jausmo, šis Maironio eilėraštis, iš vienos pusės, išlaiko savo kaip viešo pareiškimo funkciją, o iš kitos — egzistuoja kaip intymus pokalbis tarp kūrėjo ir skaitytojo tautos likimo sankryžoje. Iš dalies paėmus, kaip tik čia ir glūdi Maironio didelio populiarumo paslaptis: nors jis ir dažnai skundėsi, kad jo niekas nesuprato, bet tuo pačiu metu jis ir davė savo skaitytojams pajusti, kad būtent jie, poeto publika, yra atjaučiami ir suprantami paties dainiaus, besidalinančio su jais tėvynės meile.

Kita mėgstama Maironio priemonė — vartoti dainose dažnai pasitaikančias lygiagrečias konstrukcijas, paralelizmus, perkeliant juos į asmenišką plotmę tam, kad susidarytų įspūdis implikuoto intymaus dialogo tarp jo paties ir skaitytojo. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Uosis ir žmogus"3 ištisai išlaikoma lygiagrete paremta konstrukcija, kurioje žmogaus gyvenimo ciklas nuo jaunystės iki senatvės, mirties, ir jaunosios kartos išsitiesimo nuosekliai prilyginamas medžio gyvenimo ciklui4, kada šis auga, miršta ir išleidžia naujas ataugas,vėl iškylančias į galingą medį. Eilėraštis šį procesą atpasakoja kaip žmogaus gyvenimą, kada šis nukerta seno uosio kamieną ir iš jo padaro ne tik karstus savo karšinčiams tėvams, bet taip pat ir lopšį, vygę, savo ką tik gimusiam kūdikiui. Žinoma, paralelė negali būti pilnutinė, nesgi žmonijos kartų tąsa reikalauja lytinių santykių, dviejų kūnų susijungimo akto, ko medis, žinoma, panašia forma atkartoti negali. Užtat to medžio alegorijoj intymus žmogiškas santykis su kitu pavirsta į tokį pat intymų santykį su pačiu savimi. Šitą procesą tačiau aprašo tipiškais romantiškų poetų įvaizdžiais, kuriuose plevėsuoja išdidi, audrų nebo-janti drąsa, bet kartu ir intymūs momentai, nakties prieglobstyje apgaubiantys įsimylėjusių poreles:

Daužė jį viesulai, —
Nedrebėjo jisai,
Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;
O kai žvaigždės nušvis,
Per žvainąsias naktis,
Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada
Iš šaknų jo, greta
Uoselis žalsvutis išdygo:
Skleidė uosis šakas,
Per naktis ir dienas
Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Galima būtų sakyti, kad uosis — tėvas pagimdė sau sūnų pats iš savo romantiškų svajonių, gal panašiu būdu, kaip poetas pagimdo savo eiles, o uosis — motina budėjo prie kūdikio lyg susimąstęs poetas prie savo darbų.

Tačiau svarbu pastebėti, kad ši gamtos ir žmogaus alegorija yra suformuluota taip, kad ji, kaip trečią lygiagretės liniją, įtaigauja viešą patriotinę deklaraciją, sujungtą su giliais asmeniškais jausmais. Lietuvos istorijos kontekste Maironis čia dar kartą užtvirtina savo tikėjimą į tautos atgimimą, pabrėždamas naujas atžalas tiek gamtos, tiek ir žmogaus gyvenime, kurios ir tampa šviesios vilties simboliais. Asmeninėj gi plotmėj, Maironio — žmogaus gyvybinė energija ir tos energijos erotinis aspektas subli-muojasi romantiškame gamtovaizdyje ir ne mažiau romantiškuose, nors ir tolimuose užsiėmimuose į šeimos gyvenimo idiliją žmogaus amžino likimo rate.

Kartais šitoks dvigubo užšifravimo principas nusitiesia į vadinamą "užslėptą siurprizą" — retorikos priemonę, kur visą eilėraštį valdančios metaforos šaknis atskleidžiama kaip nelaukta staigmena tik pačiame gale. Pavyzdį rasime eilėraštyje "Taip niekas tavęs nemylės",5 kuris išsirutulioja kaip aistringas prisipažinimas meilėje su visais erotinės poezijos atributais. Poetas kalba apie savo begalines kančias ("Ar kas ir kančių tiek pakelti galės/ Tiktai dėl tavęs, numylėta!"), apie savo ašaras kaip dangaus žvaigždes, apie tai, kaip daug "žemės puikių ir gražių dukterų/ Jo širdį pavergti norėjo:/ Dėl dainų - žiedų, dėl eilių įkvėptų/ ir auksą ir vardą žadėjo", ir apie tai būna gražiuose romansuose. Tik pačiame eilėraščio gale paslaptis atsiskleidžia, uždanga pakyla ir prieš mus stovi tikrasis poeto mylimosios paveikslas:

Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė, —
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!

Ir vėl Maironis sugebėjo perkeisti savo viešą, patriotišką deklaraciją į paties skaitytojo asmenišką pergyvenimą, nes sudarė jam iliuziją, kad poeto ką tik su juo pasidalinta savaisiais šventais vidiniais jausmais.

Iš erotinės meilės sublimacijos Maironis kartais pereina į savo paties, savojo "aš" sublimaciją. Dažniausiai jis to pasiekia arba gamtos, arba laiko kontekste. Kritikai, pavyzdžiui, pastebėjo, kad eilėraštyje "Nuo Birutės kalno" "poetas jūros vaizdą analogijos ryšiais susieja su vidiniu gyvenimu. Išnyksta aiškios ribos tarp jų; nebežinome, nebeįstengiame atskirti, kur čia jūros bangavimo ritmas, o kur nerimstančios žmogaus širdies".6 Poetas prašo jūros, kad jam suteiktų galią savo širdies troškimus taip pat galingai išreikšti kaip ir ji, Baltija; jis skelbia, kad vien tik Baltija jį tesupranta, nes ji per amžius plačių nenutildo bangų. Toji jūra, galime tikėti, yra taip pat ir liūdna, kaip pats poetas, ir dėl lygiai taip pat nežinomos priežasties — kitaip tariant, ir poetas ir jūra yra tik dvi skirtingos moduliacijos vienos ir tos pačios didelės ir slaptos pasijos abiejose jos prasmėse: ir kaip aistra, ir kaip kančia. O vis dėlto, kadangi jūra gi teturi tik metaforinę gyvybę, yra tik poetinė priemonė, jinai ir lieka tik eilėraščio dinamikos formuojančiu faktorium, ir ne jos, o paties poeto autoportretą matome eilėraštyje. Siek tiek tolimas, bet visvien jaučiamas erotinis dvelkimas ateina ir iš to, kad uosis "Baltija" yra moteriškosios giminės. Eilėraštis baigiasi intymaus ryšio maldavimu per bendrai saugomą paslaptį:

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą, nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.7

Savojo "aš" sublimacija laiko kontekste dažniausiai įsikūnija kokio nors garbingo senelio, autoriaus "alter ego" įvaizdyje. Kartais tai figūra senovės dainiaus, kurį poetas norėtų prikelti iš kapų milžinų, kad išgirstų nors vieną, bet gyvą žodelį iš senovės laikų. Kartais gi tas autoriaus antrininkas yra tik susenęs linksmo ir jauno gyvenimo stebėtojas su ašara akyse:

Gaili ašarėlė seneliui iškrito:
Nuliūdus nusviro galva ant pečių:
Jis atminė dieną pavasario kito,
Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.8

Maironiui gana dažnai šitaip lyriškai paties savęs gaila, bet nevisuomet tai taip aiškiai matosi. Kitur tas gailestis būna sušvelnintas, lyg užmaskuotas, daugiau apibendrintais filosofavimais apie nesustabdomą laiko bėgimą, negrąžinamą praeitį ir paties to fakto neprieinamą paslaptį. Viename tokiame eilėrašty, "Išnyksiu kaip dūmas"9 viešojo ir asmeniško elemento abipusis persipynimas įsikūnija eilėje binarinių santykių, kylančių iš serijos palyginimų. Visų pirma tas nykstantis dūmas, poeto "aš", yra pastatomas prieš tūkstančius, kurie "amžiais gyveno, kentėjo" ir dabar net vardo nebeturi — tuo būdu asmeniškos mirties apmąstymas perkeliamas į visuotinę plotmę, tampa mirties visuotinumo komentaru. Toliau, marių bangos ir žmogaus mintys transformuojami į seriją retoriškų klausimų apie senovės Atėnus ir Romą, žuvusius su visais jų herojais ir darbais. Si istorinė perspektyva tada priešpastatoma pačiam poetui ir jo įkvėpimui, taip kad jis ir pats jos fone tampa legendų figūra, pasmerkta tai pačiai neišvengiamai pražūčiai kaip ir anie senovės "vyrai ir jų veikalai":

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo — kapai!

Galų gale net ir pati poeto garbės sąvoka praranda savo legendinę vertę: "Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?/ Šešėlis, kur bėga greta!" ir kuris dings su poeto mirtimi. Nors tai ir būtų liūdna, galime į eilėraštį pasižiūrėti ir iš šiek tiek daugiau techniško taško. Tada matysime, kad visi tie tikslūs, gerai iš balansuoti kontrapunktai aiškiai nurodo autoriaus tvirtą eilėraštį formuojančią ranką, kuri visą tą melancholiją laiko atokiai, už tam tikros distancijos, už tam tikros estetinės erdvės. Iš tiesų, mes žiūrime ne į mirtį ir laiką, bet į jų įvaizdžius, išdėstytus veidrodžiais ratu, vienas kitą atspindinčius sudėtingose pagrindinės temos variacijose. Tuo būdu poetas ir vėl tampa kartu ir hermetiškas, ir atviras, ir asmeniškas, ir visuotinis.

Paskutiniu pavyzdžiu to persipynimo tarp privataus ir viešo principo Maironio kūryboje paimkime vieną iš Maironio "šveicariškų" eilėraščių, "Rigi Kulm".10 Tai gamtos eilėraštis, iš paviršiaus žiūrint, pašvęstas Šveicarijos panoramų grožybėms. Ta prasme jis yra tikrai "viešas", nes nei pats poetas, nei jo gimta šalis tiesiogiai čia nefigūruoja. Nežiūrint to, Maironis taip subtiliai operuoja savo poetinėmis
 

V. K. JONYNAS  Trys Maironio portretai (pieštukas)
 

priemonėmis, kad galop jis sukuria kitą, antrinį, implikuotą gamtovaizdį arba tą pačią visos jo kūrybos potekstę — Lietuvą. Tenai jo dvasinėj šaly mes galų gale matome pagrindinius paties Maironio rūpesčius ir reprezentacijas kaip žmogaus ir poeto — eilėraštis, kaip ir "Nuo Birutės kalno", iš tiesų pavirsta į didelį paties menininko autoportretą. Jis prasideda Šveicarijos gamtovaizdžiu, kuriame, deja, nėra jo gimtosios šalies:

Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų,
Užmatyt negali Lietuvos;
Vien tik dungso aplinkui vainikas kalnų,
Apsisupusių rūbais žiemos.

Šiame posmelyje, kaip dažnai ir visoje jo kūryboje, Maironis stovi vienas, apsuptas pasaulio, kuris tegali tik priminti jam jo vidinę viziją. Žiūrėdamas į gamtovaizdį, jis mato tik savo ilgesį.

Antrasis posmelis prieš mus atskleidžia stebėtiną rožių ir ežerų numylėtą slėnį. Tačiau jau patys tie ežerai su savo švelniais vandenimis persunkia visą posmelį užslėptu tėvynės ežerų ir upių gamtovaizdžiu, kur bangų švelnus teliūškavimas pripildo širdį svajonių ir meilės antplūdžiais:

O po kojų žemai stebuklingai graži
Žydi rožėmis Alpių šalis;
Susiūbavę žali ežerai keturi
Ją bučiuoja jautriai bangomis.

Čia tiktų palyginimui eilėraštis "Ant Drūkštės ežero":

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminu,
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus.

Trečiasis, pereinamasis posmelis yra pilnas savotiškos iškilmingos, "su šauktuku" rimties, laukimo, ruošiančio mus pasitikti ketvirtąjį, pilną religinių įvaizdžių, tiesioginiai atsiliepiančių į Maironio didelį pasišventimą kunigystei, kuris pereina raudonu siūlu per visą jo poeziją. Štai trečiasis:

Nesigirdi garsų! Kiek ramumo danguos!
Nieks nebaido svajonių gamtos!
Vien ant saulės laidos vamzdžio aidas ringuos,
Vien kaskados teškėt nenustos.

Vamzdžio garsas, pagal Maironio paaiškinimą, skelbiantis ypatingo gražumo saulėlydį, čia atlieka ir funkciją mišparų varpų tolimoje tėvynėje, o kalnų vandenys paruošia mus grandioziniam religiniam įvaizdžiui sekančiame posmelyje:

Nuo kaskadų baltų lyg bažnyčių smalka
Kyla Viešpačio garbei ūkai;
Dievui tinka gamtos nekaltoji auka:
Laumės juostos ją puošia lankai.

Maironis visuomet ypač mėgo vandens įvaizdžius,11 nes jie gerai atspindi besikeičiančias nuotaikas ir sąmonės stovį, dinamiškai išreiškia idėjas (pav. eilėrašty "Nebeužtvenksi upės bėgimo", galingos srovės įvaizdis puikiai paremia mintį "Naujos idėjos darbas ne vaiko, užtvenktos mėto audrų žaibus"). Be to, vandens įvaizdžiai labai gražiai perduoda romantišką Lietuvos gamtovaizdį su jo upėmis, ežerais ir ežerėliais.

Galop eilėraštis "Rigi Kulm" išbaigia savo ciklą, kada akiai neužmatoma gimtoji šalis tampa iš naujo atkurta paties poeto sieloje:

Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis
Nenurimusi veržias toli!
Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,
Kur Dubysos atkrančiai žali!

Šitaip prieš mus iškyla didžiojo poeto figūra trijuose svarbiausiuose savo aspektuose: Maironis — jautrus gamtos stebėtojas, Maironis — patriotas, ir Maironis — kunigas. Visuose trijuose savo įsikūnijimuose jisai stovi prieš mus ir kaip didysis tribūnas aikštėje, ir veidu prieš veidą, širdim prieš širdį, kaip suprantantis ir ištikimas draugas.

Išnašos
1.    Jonas Maironis, Pavasario balsai. Vilnius, Vaga, 1970, pp. 12-13.
2.    Kęstutis Nastopka, Lietuvių eilėraščio poetika. XX amžius, Vilnius, Vaga, 1985, p. 33.
3.    Pavasario balsai, op. cit., pp. 31-33.
4.    Žr. Viktorijos Skrupskelytės komentarus straipsnyje "Trys Maironio lyrikos motyvai", Draugas, 1982, Nr. 138, p. 2.
5.    Pavasario balsai, op. cit., pp. 10-11.
6.    Vanda Zaborskaitė, Eilėraščio menas. Antras papildytas leidimas. Vilnius, Vaga, 1970, p. 51.
7.    Pavasario balsai, p. 25.
8.    "Smuikui griežiant", Pavasario balsai, p. 122.
9.    Pavasario balsai, p. 29.

10.    Pavasario balsai, pp. 78-79.
11.    Pastabi kritikė Viktorija Skrupskelytė rašė straipsnyje "Trys Maironio lyrikos motyvai" (Draugas, op. cit., p. 2), kad vanduo Maironio poezijoj esąs sąmonės ekvivalentas, nes jų savybės panašios. Pavyzdžiui, ir vanduo, ir sąmonė atspindi daiktus, kartu priduodami jiems gilumos. Vanduo gali įvaizdyje pereiti iš matomumo į garsą, lygiai kaip poeto sąmonė pereina iš jausmo į žodžius. Vandeny daiktai gali ištirpti ir dingti, lygiai kaip ir žmogaus sąmonėj; vanduo visuomet lieka tas pats ir amžinai keičiasi, kaip ir žmogaus sąmonė; upė teka į jūrą, o poeto sąmonė veržiasi į idealą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai