| |
|
|
|
MOKSLAS, MOKYTOJAI IR MOKINIAI VLADO POŽĖLOS "JAUNYSTĖS ATSIMINIMUOSE" |
 |
 |
 |
25 metams nuo jo mirties suėjus
Vladas Požėla, visuomenininkas ir advokatas, buvo negausios lietuvių inteligentijos kartos narys — tos kartos, kuri dar praeitame šimtmetyje žadino tautinę sąmonę, kėlė kultūrą ir kovojo su Rusijos carinės valdžios priespauda.
Jei likimas kartais nepagaili pergyvenimų, tai jau tikrai jis buvo dosnus Vladui Požėlai. Gimęs tautinio atgimimo ir bundančio lietuvių sąjūdžio laiku, 1879 m. balandžio 9 d., Steigvilių kaime, Žeimelio valsčiuje, Šiaulių apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, nuo vaikystės susidūrė su spaudos bei mokyklų draudimu, ir turėjo lankyti slaptą lietuvių mokyklą tame pačiame kaime.
Elena Reisonienė
Caro priespaudos laikais Lietuvoje gimtosios kalbos ir katalikų tikybos mokymasis buvo suvaržytas. Vlado Požėlos jaunystėje vaikai būdavo apgyvendinami pas pasišventusius mokytojus, ir žandarams būdavo sunkiau juos susekti. Štai pirmoji Vlado Požėlos mokytoja:
Ievutė buvo labai gera ir darbšti moteris . . . Kasdien šalia Ievutės prie ratelio išsėdėdavau po valandą priešpiet ir tiek pat popiet, kartodamas senas ar pradėdamas naujas maldas.
Ievutė buvo ne tik pasišventusi poterių mokytoja, bet ir įgimtų gabumų pedagogė. Pastebėjusi, kad vaikas nebeatidžiai klausosi poterių, mokindavo jį tautinių dainų, o kai ir tai nusibosdavo, sekdavo pasakas ar skaitydavo knygeles, kurias po pamaldų atsinešdavo iš Bažnyčios. Taip vaikas susipažindavo su "Palangos Juze" ir kitais "vyskupinės" knygos apsakymais. Mokslo "stažas" pas Ievutę paliko pėdsakus Vlado Požėlos asmenyje:
Ji daug ką man papasakodavo. Kalbėdavo prilyginimais, pavyzdžiais. Šitaip žadinami, kilo man pirmieji nauji jausmai: žmogaus, jo vertės, darbo ir pagarbos.
Anksti įdiegtas žmogaus vertės supratimas ir grožinės literatūros pomėgis lydėjo jį visą gyvenimą. Nepriklausomybės laikais nepraleisdavo progos įsigyti knygų "Spaudos Fonde", kartu nusivesdamas vaikus ir leisdamas jiems pasirinkti knygų. Toks tėvo gerumas kartais privesdavo prie nepatogumų ir jam tekdavo griebtis "diplomatijos" aiškinant paauglei dukrelei, kodėl Jono Marcinkevičiaus "Sukaustyti latrai" nebuvo jos amžiui tinkama literatūra.
Ievutės pamokytas, Vladas Požėla išlaikė pirmą savo gyvenime egzaminą ir pradėjo drauge su 13 Steigvilių kaimo vaikų lankyti slaptą lietuvišką mokyklą. Elementorių trūkumas lėtino mokymąsį. Bet atsirado pasišventęs mokytojas Juozas Užpuras, kuris naktimis perrašinėjo vaikams lietuviškus vadovėlius. Nelaimei, kaime kilo ginčas tarp oficialių rusiškų ir slaptų lietuviškų mokyklų šalininkų. Vieni bijojo žandarų, kiti aiškino, kad mokėti lietuviškai "melstis, savo kraštą mylėti" yra svarbiau. Pagaliau reikalą nusvėrė Jonas Požėla, Vlado tėvas, primindamas opozicijai jų pačių kartos mokymosi sąlygas:
Ar atsimeni, kaimyne, ką padarė mūsų tėvai, kai policija netikėtai užklupo jaujoje besimokančius? Jie nenusigando, tik mokyklą perkėlė į kitą, saugesnę vietą. (p. 15)
Ir Vladui Požėlai drauge su kitais mokiniais bei mokytoju tekdavo slapstytis nuo rusų žandarų, nes atsirasdavo tokių, kurie už "degtinės kvortelę" paskųsdavo savo kaimynus policijai.
Slaptose mokyklose mokslo lygis buvo nevienodas. Vieni mokiniai dar tik mokėsi skaityti ir rašyti — kiti jau sprendė aritmetikos uždavinius ir, be lietuvių kalbos, mokėsi ir matematikos, Lietuvos istorijos, geografijos bei vokiečių kalbos. Rusų kalbos nebuvo mokoma, nes, tėvų nuomone, "kas pas maskolius bus, ten jos ir išmoks". Tai buvo didelis darbas mokytojui. O be to, visas pasiruošimas ir mokymas turėjo vykti slapta. Bet neilgai vaikai mokėsi iš perrašinėtų vadovėlių. Knygnešio Jurgio Bielinio pastangomis Steigvilių kaimo mokykla buvo gausiai aprūpinta iš prūsų spausdintomis knygomis. Net ir "Lietuvos istoriją" buvo galima įsigyti.
Pasimokius trejus metus slaptoje mokykloje, Vlado Požėlos gyvenime įvyko naujas posūkis. Per Švento Jono atlaidus, tėvo vardadienio šventėje, susirinko daug svečių, tarp kurių buvo Vlado krikšto motina, mokytojas Užpuras ir kiti.
Begirkšnodami alų ir pasiginčiję, šio pasitarimo dalyviai nusprendė leisti Vladą į Mintaujos gimnaziją, žinoma, prieš tai jam išlaikius įstojamuosius egzaminus. Niekan neatėjo į galvą atsiklausti jaunuolio, kuo jis norėtų būti.
Netrukus prasidėjo egzaminai Min-tautoje. Pirmiausia reikėjo išlaikyti juos iš tikybos. Tai nesudarė sunkumų, nes labai malonus kunigas Genys gerai suprato kandidatų baimę ir, jei kas nors suklupdavo, pats jį "už ausų" ištempdavo. Ievutė buvo gerai išmokiusi poterių ir šventosios istorijos — neteko dėl jos mokiniui rausti. Matematikos uždavinius pavyko išspręsti. Po vokiečių kalbos apklausinėjimo, perskaitęs mokytojo parašytus žodžius "Mutter, Vater" ant lentos, buvo paprašytas palaukti egzaminų rezultatų drauge su būsimuoju repetitorium, kurio pareiga buvo jį prižiūrėti moksle. Laukiančiųjų kambaryje buvo daug. Kai pagaliau Požėla išgirdo savo pavardę priimtųjų skaičiuje, pasijuto labai laimingas. Tačiau rusų kalbos nemokėjimas, aišku, kliudė sklandžiai mokytis. Dė nesuprasto namų darbo iš lotynų kalbos mokytojo Jono Jablonskio net kuolą gavo ir dar valandėlę "po pamokų". Kai po daugelio metų mokytojas ir buvęs mokinys vėl susitiko, pastarasis priminė jam gautą vienukę ir bausmę. Jablonskis juokdamasis atsakė:
 Vladas Požėla 1879.IV.9 - 1960.IX.21
Be tamstos, gimnazijoje buvo dar du Požėlos — vienas penktosios, kitas trečiosios klasės mokiniai, ir abu dideli tinginiai. Atėjęs į pirmąją klasę ir atvertęs žurnalą, žiūriu — dar vienas Požėla, vadinasi, trečias. Tai gal toks pat tinginys, kaip ir anie. Ui tai ir nubaudžiau jį. Paskui aš jį stebėjau ir tikinau. Pasidariau išvadą. kad ne visi Požėlos tinginiai.
vienetukas paskatino Vladą Požėlą sparčiai mokytis rusų kalbos ir taip pat tapti geru lotynistu.
Ne vien tik Jonas Jablonskis buvo penis pedagogas bei kilnių savybių žmogus. Ir kiti Mintaujos gimnazijos mokytojai daug padėdavo savo auklėtiniams. Amžinai bėdon pakliūvantis buvo Petras Kalpokas, Vlado Požėlos bendraklasis ir vėliau vienas niausiu Nepriklausomybės laikų tapytojų. Pamokų metu pastalėje piešti Kalpoko portretai būdavo mokytojų konfiskuojami ir puošdavo pedagogų kambario sienas. Dar geriau, craikų kalbos mokytojas Rudoif Weineck notarė Kalpoko pieštą savo portretą pasilaikyti sau. Jis atsispyrė net ir direktoriaus intervencijai. O Kalpokas nesiliovė savo talentą vis drąsiau puoselėti pastalėje. Kai pradėjo iš rankų į rankas eiti direktoriaus šaržas, direktorius būtinai panoro Kalpoką pašalinti iš gimnazijos. Pedagogų taryba pasipriešino, o ypač paišybos mokytojas Novikov. Jis užstojo Kalpoką, aiškindamas susirinkusiems pedagogams:
Gink Dieve, aš nenoriu įžeisti pono direktoriaus. Bet koks piešinio vaizdumas! Ponai, tai Dievo dovana! Ir už tai jūs norite jį bausti.
Mokytojų užtariamam Petrui buvo leista pasilikti Mintaujos gimnazijoje ir puoselėti Dievo duotą dovaną. Piešimo mokytojas neklydo gindamas Petrą Kalpoką. Jis užėmė svarbią vietą lietuvių tapybos raidoje.
Žinoma, ne visi mokytojai jautė simpatijų mokiniams ir jų siekimams. Kai klausimas palietė protestą dėl provoslaviškų maldų įvedimo Mintaujos gimnazijoje 1896 metais, direktorius pasikvietė policiją. Mažiukai, kaip ir vyresnieji, parodė nepaprastą atsparumą caro "speco", apygardos inspektoriui Zajančovskiui tardant. Mažiukai tvirtino: "nebuvau, nemačiau, nežinau", o vyresnieji gudriai išsisukinėjo. Inspektorius jaudinosi, ir pyko, bet, nedaug ką pešęs, turėjo grįžti Rygon.
Nors 1896 metų religinis protestas pavyko, bet gimnazijos aštuntos klasės mokiniai nukentėjo. Gimnazijos pažibos — Jurgis Šlapelis, Antanas Smetona, Pranas Vaiciuška ir gabusis "išradėjas" Kazys Vasiliauskas, drauge su Kaziu Jokantu, Jonu Kabaila, Antanu Novickiu ir Aleksandru Rymu buvo pašalinti iš gimnazijos, bet su teise stoti į kitą. Pedagogų taryba, matyt, pasigailėjo jų ir kitų protesto dalyvių. Kitus, mažiau nusikaltusius, ar žemesnių klasių mokinius — Jeronimą Giemolonskį, Joną Daunorą, Joną Gronskį, Aleksą Kasputį, Vladą Požėlą ir Stasį Žičkų — tik įspėjo ir sumažino jiems elgesio pažymį iki trejeto. Elgesio laipsnio sumažinimas buvo didelis psichologinis smūgis ir gėda mokiniui. Nežiūrint to, mintaujiečiai, užuot badę pirštais, palaikė mokinių pusę. Nukentėję nenusiminė ir laiškais kreipėsi į pasaulio įžymybes, prašydami užtarimo. Jie rašė net ir popiežiui. Mokiniams laišką suredagavo teisininkas M. Čepas ir į lotynų kalbą išvertė kunigas Urbanavičius Pats pirmas jiems padėjo kunigaikštis E. Uchtomskis "S. Peterburgskije Viedomosti" redaktorius. Jis gavo iš švietimo ministerijos leidimus J. Šlapeliui ir A. Smetonai toliau mokytis Petrapilyje, o K. Jokantui — Taline.
1899 m. Vladas Požėla, būdamas aštuntoje klasėje, vėl nukentėjo, kai direktorius įsakė sunaikinti mokinių laikraštėlio "Jaunų Minčių" 5-tą numerį, konfiskuoti visus kitus, sustabdyti tolimesnį leidimą ir nubausti iniciatorius. Kartais mokiniams pavykdavo prakišti ir politinių žinių apie laisvę ir laisvą kiekvieno krašto apsisprendimą. Tarp originalios kūrybos pasitaikydavo ir mokslo programų kritikos ir mokytojų karikatūrų:
Zielinskis buvo visų pajuoka: mažas, gorsetuotas, kreivomis kovomis ir riesta nosim, patentuotas savigyra iš Varšuvos, net tris gimnazijas pakeitęs iš tinginio. p. 81
Direktoriaus pastangų dėka Vladas Požėla ir Jonas Tūbelis, "Jaunimo Minčių" 5-to numerio perrašinėtojai, buvo nuteisti porai valandų "karcerio" ir jų elgesio pažymys sumažintas iki trejetuko. Visgi pedagogų širdys atlyžo, egzaminams priartėjus. Vladui Požėlai buvo leista laikyti egzaminus ir sėkmingai užbaigti gimnaziją.
Mintaujos gimnazijos mokinių veikloje netrūko ir "biznieriškos" iniciatyvos. Ypač gausiai jos pasitaikydavo eksternų tarpe, kuriems ne tiek rūpėjo mokslas, kiek gimnazijos baigimo liudijimas. Nustatyta net kaina už tokio liudijimo parūpinimą ir pagal laipsnį imami "honorarai". Abitūros pažymėjimas buvo pats brangiausias. Kiek pigesni buvo šešių ir keturių klasių pažymėjimai. Pasitaikydavo ir tarp lietuvių gerų mokinių, kurie eidavo laikyti egzaminus už kitus. Nestigo gimnazijoje ir išdaigų:
Vienas jų buvo grafas Plureau, antrasis baronas Yosenee . . . Ne kartą jie buvo matyti žiemos karnavale tarp gražių ponių ir panelių.
Priėjo net iki sužieduotuvių, būtent grafo. Tėvai, matyt, jų nenorėjo. Ėmė tirti, ir klausinėti — pasirodo abu iš Meškalaukio kaimo šalia Linkuvos: vienas Pliūra, antrasis Juzėnas. Abu vyresniųjų klasių gimnazistai.
Aišku, ne visi lietuviukai Mintaujos gimnazijoj buvo tokie. Daugiausia jie buvo rimti, susipratę jauni patriotai, iš kurių gretų išaugo žymūs visuomenininkai, politikai, mokslininkai ir menininkai. Mokinys Petras Avižonis drauge su mokytoju Jonu Jablonskiu įsteigė slaptą "Kūdikio" draugiją, greit išgarsėjusią savo veikla ir narių skaičiumi. V. Požėla buvo jos pirmininkas 1895 ir 1896 metais. Draugijos tikslas:
. . . ugdyti, tobulinti lietuvių kalbą, skleisti lietuvybę moksleivių tarpe, lavintis lietuvių literatūroje, ruošti literatūros vakarus, sueiti į sąlytį su kitų mokyklų tautiečiais ir jų kuopelėmis, platinti lietuvišką knygą. p. 318
Draugijos veikla plačiai nuskambėjo lietuvių bendruomenėje. Vyresnieji vertino mokinių pastangas. Kultūrinis gyvenimas ypač pagyvėjo, kai į Mintaują atsikėlė teisininkas Motiejus Čepas, Vladas Macys, M. Lozoraitis, studentai — Davaina - Silvestraitis ir L. Vaineikis. Drauge su moksleiviais, susibūrusiais lietuviškuose pensijonuose, jie kėlė kultūrinę ir tautinę sąmonę. Pensijonuose būdavo populiarūs referatai įvairiausiom temom ir visada su gyvom diskusijom. Įdomių pokalbių pasitaikydavo ir pačioje gimnazijoje su mokytojais. Matematikas Jakob Blumberg dažnai paskirdavo pusę savo pamokos kitoms temoms, nevengdamas net politikos, nes, girdi, mokiniai "Blumenfeld ir Požėla negalėsią be jos užmigti".
Kitas palankus Mintaujos gimnazijos mokytojas buvo Rudolf Weineck, graikų kalbos dėstytojas, kurio adresu buvo siunčiama slapta spauda iš Tilžės. Weineck ne kartą pasiteiravo Požėlos, ką tie slaptieji laikraščiai rašė, ir apgailestavo spaudos draudimą. O mokytojui kalbininkui Jonui Jablonskiui Vladas Požėla talkininkavo kaip kurjeris, platinant slaptą spaudą tarp Mintaujos ir Žeimelio.
Stipri sąsaja jungė lietuvius mokinius, bet ir su mokytojais buvo palaikomi draugiški ryšiai. Mintaujos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai buvo susipratę bei subrendę jaunuoliai ir užsitarnavę mokytojų pagarbos.
Jaunajam kurjeriui neilgai teko džiaugtis laisve. 1900 metais, baigęs gimnaziją, buvo nuteistas tremčiai į Rusiją. Ši bausmė jam teko už lietuviškų spaudinių gabenimą ir platinimą savo tėvynėje.
Kas gi buvo tie nusikaltėliai, kuriuos taip uoliai persekiojo caro caldžia? Ar tai buvo pavojingi anarchistai, kėsinęsi susprogdinti carą ir aukštus pareigūnus? Ne! Jie tik siekė išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti, supažindinti juos su garbinga tautos praeitimi ir įkvėpti jiems tėvynės meilę. Į dr. L. Vaineikio bylą buvo įvelti J. Ambrozaitis, škaplierninkas ir knygnešys Augustinas Baranauskas, mokytojas Jonas Jablonskis, kunigas P. Janulaitis, dr. F. Janušis, dr. P. Kairiūkštis, G. Landsbergis-Žemkalnis, Vladas Požėla, dr. P. Radzvickas ir kiti. Šitie "nusikaltėliai" tęsė tėvų pradėtą kovą už lietuvybės išlaikymą. Jų "šimtai ir tūkstančiai plito po šalį, ir kaip pavasario vanduo, buvo nesulaikomi".
Rusijos tremtyje Vladui Požėlai teko daug vargti, nes iš policijos negavo darbui leidimo. Čia gerai išmokta lotynų kalba padėjo Požėlai jos pamokomis prisijungti prie gaunamos šalpos iš "Žiburėlio". Tokia vargana padėtis truko iki 1903 metų.
Atlikęs bausmę, gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Vladas Požėla juto savyje pareigą padėti tėvynei ir rimtai įsitraukė į politinį darbą, veikdamas LSDP ruošiamose demonstracijose Lietuvos laisvinimo eigoje.
Praūžus revoliucinei audrai, jis 1906 m. įstojo į Tartu universitetą. Bestudentaujant jame išryškėjo dvi priešingybės: įgimtas darbštumas bei palinkimas į mokslą ir kova prieš patriotinę bei politinę priespaudą. Požėla, kaip ir kiti jauni inteligentai, jautėsi skolingas savo kraštui ir dažnai vėliau primindavo savo įsitikinimus jaunesniajai kartai, kad "tėvynę vien ant lūpų nešioti — neužtenka. Gimęs ir užaugęs krašte, turi jam ir įsipareigojimų. Turėti tėvynę yra dovana, ne savaime suprantama privilegija".
Kodėl Požėla pasirinko studijuoti Estijoje? Atrodo, todėl, kad ten buvo įsikūręs nemažas būrelis lietuvių studentų, ir, kaip jis rašo savo atsiminimuose, "kojų padai ėmė svilti: netolimos praeities įvykiai kaip šešėlis lydėjo. Svetimas kraštas, sumė-čios mano pėdsakus" p. 201.
Įstojęs į teisių fakultetą, domėjosi dar ir senovės kalbomis bei politine ekonomija. Prof. A. Miklaševskis, politinės ekonomijos dėstytojas, pastebėjo tą jauno studento susidomėjimą. Jis ragino mesti politiką ir kibti į mokslinį darbą. Vladas Požėla prisipažino, kad tai buvo kryžkelė: "eisi dešinėn — knygose pražūsi, suksi kairėn — save pražudysi". Šią dilemą išsprendė 1907 metų telegrama: jis, kaip ir 1906 metais, turėjo suorganizuoti į kalėjimą patekusių draugų išlaisvinimą.
Atlikęs sėkmingai uždavinį, t.y. išlaisvinęs Kleopą Jurgelionį iš Vilkaviškio kalėjimo, Vladas Požėla skuba atgal į Tartu baigti teisės studijų. Mokslas sekasi, bet, deja, be savo gubernatoriaus ištikimybės pažymėjimo jam neleidžiama laikyti baigiamųjų egzaminų. Prie to prisideda dar ir kitos nesėkmės: policija atseka jo priešcarinį, revoliucinį darbą net iki Estijos. Palankaus esto šeimininko perspėtas, Požėla pakeičia gyvenvietę ir, draugo J. Jokanto pastangomis, tampa J. Andrejevu iš Talino. Bet to dar neužteko policijos sekliams klaidinti. Reikėjo universitete sutvarkyti dokumentus. Atsidūręs keblioje padėtyje, kreipėsi į universiteto rektorių, romėnų teisės profesorių Passek. Pastarasis, būdamas estas, nejautė policijai per daug simpatijos ir pažadėjo jai neduoti nei nuotraukos, nei žinių.
Policijos paieškojimams kiek aprimus, Vladas Požėla grįžta prie knygų ir jungiasi į lietuvių studentų kultūrinę veiklą. Ši veikla nesitenkino tik savųjų tarpe rengiamais referatais. Ji perėjo į viešumą su paskaitomis universitete. Lietuvių studentų paprašytas, prof. Lautenbach, slavų literatūros ir istorijos specialistas bei slapto lietuvių knygynėlio globėjas, skaitė paskaitas apie latvių ir lietuvių tautinę poeziją ir liaudies dainas. Prof. Mazing, slavų literatūros ir lyginamosios kalbotyros dėstytojas, skaitė paskaitas apie lietuvių kalbos reikšmę. Visa tai kėlė tautinį susipratimą ir pasididžiavimą savąja tėvyne bei tauta. Paskaitose studentų netrūkdavo. Sugūžėdavo ne tik filologai ir teisininkai, bet ir medikai — jų buvo bene daugiausia Tartu universitete. Iš jų išsiskyrė Vladas Kuzma, vėliau pagarsėjęs chirurgas Kaune.
Kitas išgarsėjęs medikas buvo J. Jokantas. Studentų tarpe buvo paplitęs posakis: "Jokantas — medicinai, medicina — Jokantui". Bet jis nenebuvo užsidarėlis. Patriotiškai nusiteikęs, domėjosi naująja lietuvių literatūra ir mėgdavo drauge su Požėla ją panagrinėti.
Dar viena ryški asmenybė — "kolonijos barometras" — buvo teisės studentas Aleksandras Žilinskis, kuriam kažkodėl prilipo Kaziuko pravardė. Kaziukas mėgdavo pašokti, padainuoti, pakalbėti ir išgerti. Tai buvo veiklus, visuomeniškas ir geros širdies žmogus. Jei tik kam ko prireikdavo ar kas atsidurdavo bėdoje, galėjo būti tikras, kad Kaziukas pagelbės. Kaziuko pastangomis buvo įsteigta lietuvių studentų korporacija.
Bestudijuojant ar dalyvaujant veikloje, prabėgo vieneri metai. Bet likimas vėl pakiša Požėlai koją. Nežiūrint rektoriaus pažadų, universiteto pėdelis (tvarkos prižiūrėtojas universiteto koridoriuose) sušnipinėjo policijai reikiamų žinių. Požėlai grįžtant iš paskaitų namo, jį sulaikė policija. Byla užtrunka net dvejus metus, ir 1910 m. jis nuteisiamas vieneriems metams kalėjimo — už politinį LSDP veikimą 1905 metais.
Ir vėl nukenčia studijos, ir vėl prasideda ilgoka pertrauka. 1912 metų pavasarį, išėjęs laisvėn, Požėla nenuilsdamas darbuojasi politikoje. 1913 m. grįžta į universitetą. Studijuoja senąsias kalbas, vildamasis sulaukti iš gubernatoriaus ištikimybės liudijimo. Jo žygius, prašant šio liudijimo, vėl parėmė universiteto vadovybė, bet caro biurokratai atsisakė liudijimą išduoti. Visos pastangos ne tik nuėjo niekais, bet ir pakenkė jo prašytojui. Prasidėjo kratos, "pasikalbėjimai" su policija. Požėla nutarė nebelaukti, kad jį vėl žandarai suims ir susidėjęs savo kuklią mantą, iškeliavo į Maskvą. Ten jis manė, kad policijai bus sunkiau jį susekti ir tikėjosi universitete laikyti baigiamuosius egzaminus.
Maskvoje pragyvenimas studentams buvo brangokas. Nuomojant kambarį, buvo privaloma policijos registracija. Ir vėl bėda. Kišenės tuščios. Ruduo šaltas, lietingas, ir nėra kur prisiglausti. Pagaliau Rozumovų vasarvietėje prie Maskvos randa kambarėlį. Šeimininkė maloni, prijaučianti — nuoma pigi, mat ne sezonas. Dar geriau — trumpalaikiams gyventojams nereikia registruotis policijoje. Tiesa, kelias iki universiteto tolimas, bet kojos papratusios toli eiti pėsčiom. Požėla metasi į mokslą, trejopai atidirbdamas už praleistąjį laiką. 1916 metų pavasarį švietimo ministerija sąlyginai leidžia laikyti baigiamuosius teisės fakulteto egzaminus. Ištikimybės liudijimo klausimas pakimba ore. Tačiau frontui žymiai pasistūmėjus Maskvos link, nutrūksta ryšiai su Rygos gubernatorium, policija ir Vlado Požėlos bylomis. Po tiek metų vis dėlto išaušta ir jam šventiška diplomo įteikimo diena.
Anksti pradėtas mokslas pas Ievutę, nors ir su ilgomis pertraukomis bei kliūtimis, buvo sėkmingai užbaigtas pačiame pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, bebraškant caristinės valdžios santvarkai. Ilgų mokslo metų būvyje jis susipažino su daugybe bendramokslių ir mokytojų, kuriuos vertino kaip žmones ir nusipelniusius lietuvybės veikėjus, nežiūrėdamas jų asmeniškų ar politinių pažiūrų. Vlado Požėlos "jaunystės atsiminimuose" randame šių pažinčių atspindį.
(Adelaide, Pietų Australija)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
