|
|
ALĖS RŪTOS "MĖLYNO KARVELĖLIO ŠVIESA" |
|
|
|
Parašė Edita Nazaraitė
|
Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Jaunimo Fondas 1990 m. išleido naują rašytojos Alės Rūtos knygą "Mėlyno karvelėlio šviesa". Sis novelinis romanas laimėjo Niujorko šaulių skelbtą literatūrinę premiją 1988 m. Knygą apipavidalino ir gausiai skoningomis iliustracijomis papuošė dail. Rasa Arbaitė. Knygoje yra dokumentinių nuotraukų. Novelinis romanas "Mėlyno karvelėlio šviesa" sukomponuotas iš dvi dešimt šešių novelių, kuriose fragmentiškai, bet labai impresionistiškai piešiami Lietuvos moterų menininkių portretai. Knygos ašimi arba kamienu parinkta Lietuvos Operos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės biografija. Kitose novelėse pasirodančios kūrėjos, aktorės, dainininkės, dailininkės vienokiu ar kitokiu būdu susitinka, prasilenkia ir suartėja su garsiąja Operos soliste. Tačiau rašytoja Alė Rūta įtaigiai, stipriai sukuria ir kitų moterų charakterius, kurie yra ne mažiau įdomūs, o kartais net spalvingesni. Pavyzdžiui, novelėje "Raudonos rožės" vargų užguita, paprasta moterėlė Ona pergyvena visą jausmų gamą: nuo irzu-lio, pavydo iki užuojautos ir romantiško pakilimo. "Raudonos rožės, ypač tamsiai raudonos, — yra skausmo spalvos..." — prisiminė ji — kažkas yra pasakęs. O ji pati pridėjo mintyse: "Ir Vincės veidas dabar — skausmo spalvos..."
Per visas knygos "Mėlynojo karvelėlio šviesa" noveles kaip kino juosta skubiai perbėga menininkių gyvenimai, tai sužaižaruodami jaunyste ir optimizmu trykštančiom spalvom ir darbais nepriklausomoje Lietuvoje, tai vėl liūdna gaida nuskamba nevilties ir sielvarto slegiamų herojų klajonės po svetimus kraštus, netekusių tėvynės, džiaugsmingų, šviesių rytdienos planų. Įsipina ir išeivijoje gimusios dailininkės Jūros asmenybė, su amžinomis kūrėjų dilemomis. Jautriai aprašyta jos kelionė į tėvų žemę, į Lietuvą, novelėje "Pievų gėlės". "Jūratė mažai tesuprato, kas darosi. Jos motina pasikeitė beveik neatpažįstamai. Jos elgesys kaip kitos moters: čia ji verkė, čia vėl juokėsi, net kvatojosi, vėl verkė, lingavo galva... Tartum kokia aktorė scenoje... Lyg nebematė Jūros, nedarė jai pastabų, nemokė, nepata-rinėjo..." Įdomi ir labai kompaktiška novelė "Kartus pipiras", kurioje atskleistas prieštaringas besisvečiuojančios rašytojos būdas, nesuprantamas atsi-mokėjimas blogiu už gėrį. Lietuvos Operos solistės Jonuškaitės-Zaunienės portretas knygoje "Mėlyno karvelėlio šviesa" piešiamas išmoningai. Alė Rūta pasitelkia ir ekspresyvų monologą, ir gausius dialogus, ir stebi dainininkę iš tolo — kitų moterų akimis: "Jurgitą persmelkė nostalgija, tartum aštrus kalavijas. Maironis ir Jonuškaitė! Benjamino žodžiai atvėso, kaip puodely kava. Jurgita žiūrėjo į kavą, o klausėsi Vincės šilto, kylančio balso. Tame balse lyg ji visa ištirpo, jos kūnas pavirto į besvorį eterį. Jurgita, atrodė, tuoj skris... Ją tik apėmė didelis jausmas: troškimas nepasiekiamo, ilgesingo, kankinančio." Pačios dainininkės monologai pereina per visą spalvų paletę — nuo šviesiausių, jaunystės ir karjeros viršūnių džiugių ir svajingų pustonių iki visai tamsių, pesimistiškų apmąstymų senatvėje, kuomet scenos žvaigždė pajunta praėjusį laiką, permąsto svetimųjų sugriautą jos gyvenimą — meilę dainai ir scenai. įsismelkia pesimizmo gaidos: "Kas dabar iš manęs? Dar saujelė žmonių skaitosi su manimi, prisimindami mano "Car-men" iš Kauno laikų, ar diskutuodami Dovo Zauniaus darbus Lietuvai. O jaunesni nieko nebeprisimena". Tačiau Alės Rūtos knyga apie šią iškilią meno moterį neleis užmiršti ir jaunesniesiems apie Lietuvos kultūros kūrėjas, nes novelinis romanas "Mėlyno karvelėlio šviesa" nėra sausa, chronologiška biografija. Knygą sukūrė taip pat meniškos sielos rašytoja, tad tokią impresionistinę moterų menininkių "portretinę galeriją" įdomu skaityti, jos herojės ilgam liks ne tik pačiose novelėse, bet ir skaitytojų atmintyje. Knyga "Mėlyno karvelėlio šviesa" vertinga ne tik meniniu požiūriu, bet dar ir todėl, kad neturime daug knygų apie moteris menininkes, kurios kūrė ir kuria Lietuvos kultūrą. Edita Nazaraitė |
|
|
|