Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANO SALIO MOKSLINĖ VEIKLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRAS JONIKAS   
(Čikagos Universitetas — U. of C.)

Šiame straipsnyje autoriaus stengiamasi pateikti kelis svarbesnius bruožus velionies, prof. Antano Salio (1902 - 1972), vieno žymiausių dabartinės senosios kartos kalbininkų, moksliniam darbui apibūdinti.
Jo mokslinis ir mokomasis įnašas ilgainiui labiau išryškės iš laiko perspektyvos, nuodugniau ir visapusiškiau ištyrus jo rašytinę ir sakytinę veiklą.

1. Pasiruošimas
A. Salys savo būsimai pagrindinei mokslinei specialybei akstiną gavo, dar gimnazijoje besimokydamas, iš savo lietuvių kalbos mokytojo Mato Untulio (1889 - 1952). Pastarasis aiškindavęs, jog lietuviškieji laikraščiai ne visada esą gera kalba spausdinami, nes jie nevienur nesiremia žmonių (liaudies) kalbos dėsniais, kaip ir Jonas Jablonskis mokęs. Salys sakėsi, kad tai sukėlę jo susidomėjimą mūsų kalba, o taip pat ir Jablonskiu, ir jis jau VI klasėje apsisprendęs studijuoti kalbotyrą.

1923 m. A. Salys atvyko į Lietuvos Universitetą Kaune, kur iki 1925 m. studijavo lietuvių kalbą bei lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Klausė J. Jablonskio bendrinį lietuvių kalbos kursą, kur paprastai būdavo studentams duodami parašyti rašiniai ir paskui jie studentų akivaizdoje Jablonskio nagrinėjami, taisomi. Taip pat klausė paskaitas K. Būgos, kuris tuo metu rašė savo "Aisčių praeitį vietų vardų šviesoje" (Kaunas, 1924 =jo Rinktiniai raštai III, 1961, 728 - 742) ir dažnai lietė šiuos baltų kilčių praeities bei jų kalbos istorijos klausimus. Tos rūšies Būgos paskaitos bus sukėlusios jaunojo studento susidomėjimą "kalbos ir senovės" dalykais.

1924 m. Būgai mirus, J. Jablonskio pasiūlymu, A. Salys, kartu su Pr. Skardžium, kaip gabūs studentai, netrukus buvo pasiųsti į Leipzigą, kur buvo Baltistikos Institutas, tęsti studijų bei specializuotis universitetiniam kalbotyros darbui. Ten Salys 1925 - 29 m. studijavo lietuvių kalbą bei baltistiką, lyginamąją kalbotyrą (su slavistika) pas J. Gerulį, R. Trautmanną, K. H. Meyerį, J.Hertelį ir kitus. Lietuvių kalbotyros studijų dalykai čia pirmiausia apėmė lietuvių kalbos istorinę gramatiką ir senųjų lietuviškųjų tekstų nagrinėjimą. Dar fonetikoje tobulinosi pas E. Sieversą ir Hamburge pas G. Pancocellį - Calzią. 1929 m. gavo Leipzige daktaro laipsnį už disertaciją "Die žemaitischen Mundarten. Teil I: Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets" (Tauta ir Žodis VI, 1930; ir atskirai).

1929 m. Salys grįžo į Lietuvą, ir apskritai nuo to laiko prasideda jo kuriamoji mokslinė veikla, mokslinis darbas, nors jau ir studijų metais rašė mokslinių straipsnių (pvz. Ievinskis ir priesaga -insk-, išsp. Švietimo Darbe 1926; Vie-
nerios knygos ir knyga, ibid. 1927). A. Salio mokslo darbe apskritai atsispindi jo mokytojų (ypač Būgos ir Jablonskio) metodai, bet pritaikomi savarankiškai, gausiai pateikiant savų duomenų, nevienur ir pataisant ar pakeičiant ankstyvesnius
kitų teiginius.

Daugiau praktiniais sumetimais, į Salio mokslinį darbą galima pažvelgti trimis požiūriais, pirmiausia kreipiant dėmesį į dėstymą universitete, mokslinio darbo sritis ir kalbinę mokslininko praktiką.

2. Universitetinis dėstytojas
1930 m. A. Salys pradėjo dėstyti lietuvių ir kai kuriuos kitus kalbotyros dalykus Vytauto Didžiojo Universitete. Tai buvo: kalbotyros įvadas, baltų kalbotyros įvadas, lyginamoji indoeuropiečių kalbų gramatika, bendroji fonetika, lietuvių kalbos fonetika, lietuvių kalbos dialektologija ir latvių kalba. Iš pradžių dėstė Teologijos - Filosofijos Fakultete, o po kurio laiko, ten panaikinus lietuvių kalbos skyrių, perėjo į Humanitarinių Mokslų Fakultetą lyginamosios kalbotyros katedros vedėju. Apskritai tuos dalykus jis dėstė ir 1940-44 m. Vilniaus Universitete, į kurį buvo perkeltas iš Kauno Humanitarinių Mokslų Fakultetas. Be šių pagrindinių dalykų, skaitė ir epizodinių kursų (pvz. Vilniaus Universitete: Vilniaus krašto vietovės; kalbos ir tarties ydos).

Baigiantis karui pasitraukęs į Vakarus, A. Salys lietuvių kalbotyros dalykus 1944 - 46 m. dėstė Greifsvvaldo ir Tūbingeno universitetuose.
Po karo prof. A. Senno, kuris įkūrė Pensilvanijos Universitete slavų - baltų studijų skyrių, pakviestas, A. Salys įsijungė į to universiteto mokomąjį personalą. Čia jis dirbo nuo 1947 m. iki 1972 m. Iš dalies jam teko ir persiorientuoti, nes nemaža laiko turėjo skirti slavistikai (pvz. skaitė rusų ir lenkų kalbas, senovės slavų bažnytinę kalbą ir kt.), nors čia dėstė ir baltistikos dalykų (lietuvių kalbą, latvių kalbą, prūsų kalbą). A. Salys universitetinį mokymo darbą dirbo apie 40 metų, maždaug du trečdalius to laiko profesoriaudamas Amerikoje, Pensilvanijos Universitete Filadelfijoje.

Jis pats yra pareiškęs, kad universitetinio dėstytojo pareiga būti geru dėstytoju. To jis ir siekęs, stengdamasis savo dėstomuosius kursus studentams pateikti metodiškai, paskaitas atnaujinti, papildyti. Tai žinoma, turėjo atimti iš dėstytojo daug laiko, ypač dėstant svetimame, skirtingų tradicijų ir reikalavimų krašte, ne gimtąja, bet svetima kalba. Jo paskaitos buvo gana gerai paruoštos, skaitomos studentams labai prieinama forma ir kalbotyra besidomintiems klausytojams patrauklios.

3. Mokslinio darbo sritys
Pagrindinė A. Salio specialybė buvo lietuvių kalbos dialektologija — tarmėtyra. Jai skirtas ir pirmasis didesnis jo mokslinis darbas — jau aukščiau minėtoji disertacija. Ši disertacija ribojasi tik dalimi žemaičių tarmių problemos — žemaičių tarminės srities istorija, t. y. čia nagrinėjama to krašto senųjų sodybų, krašto apgyvendinimo istorija, tiriami senieji tautiniai santykiai (kurios kiltys bei tautos istorijos būvyje tame krašte gyveno). Kadangi tai yra plati (istorinė platesne prasme)* sudėtinga problema, kuriai spręsti reikalinga ir kitų mokslo sričių su savais metodais talka, tai kalbininkas čia gali tik prisidėti prie problemos sprendimo daliniu savo įnašu — specialiu metodu bei atitinkamų savo srities duomenų aiškinimu. Čia tas kalbininko įnašas pirmiausia (šalia šiaip kronikų bei istorinių žinių panaudojimo) ir pasireiškia kalbinių duomenų — kai kurių tikrinių vardų ir bendrinių žodžių — nagrinėjimu ir atitinkamų išvadų iš to darymu apie tų žodžių palikėjus, jų tautybę. Ne kiekvienu tokiu atveju kalbinis metodas gali duoti neabejotiną atsakymą į platesnio istorinio pobūdžio klausimą; tai turi būti suderinama ir su kitų mokslo sričių pasiektais rezultatais. Dalis istorikų nepritarė kai kurioms autoriaus išvadoms, liečiančioms geografinį ir etninį pirmykščių šio ploto gyventojų pasiskirstymą, nors ir tie istorikai nevienur nėra pateikę pakankamai įtikinamų įrodymų.

Jau specialiai pačių tarmių aprašymui yra skirtos "Lietuvių kalbos tarmės" (Kaunas 1933: II leid. Tūbingene 1946). Tai pirmas platesnis lietuvių kalbos tarmių mokslo vadovėlis, paruoštas pirmiausia universiteto studentams. Čia autorius, pasirėmęs to laiko mūsų tarmių pažinimu, daugiausia atskirų tarmių bei tarmėtyros klausimų nagrinėjimu, pateikė tam laikui platesnę bendrą lietuvių kalbos tarmių apžvalgą, kartu patikslindamas ir detalizuodamas tarmių klasifikaciją (besiremiančią K. Jauniaus tarmių skirstymu, įėjusiu ir į mokyklą vadovėlius), pats apėjęs ir tarmių ribas, duodamas ryškesnį sintetinį tarmių apibūdinimą, pateikdamas papildomų duomenų, pagaliau sudarydamas ir lietuvių kalbos tarmių ploto žemėlapį. Po šio karo Lietuvoje, daugiau surinkus iš dalies ir naujos tarminės medžiagos, jaunųjų dia-lektologų stengiamasi šią tarmių klasifikaciją — kas ir suprantama mokslo raidoje — patikslinti, nes, esą, "tradicinę tarmių klasifikaciją reikia ne keisti iš pagrindų, o tik padaryti kiek galima artimesnę tarmių struktūrai" (A. Girdenis, Z. Zinkevičius — Kalbotyra XIV, 1966, 141). Tačiau tai nemažina Salio įnašo lietuvių kalbos tarmėtyros raidai.

Salys yra pačias tarmes tyręs ne tik sinchroniškai, bet ir diachroniškai (istoriškai), nes be pastarojo požiūrio tarmių pažinimas nebūtų pilnas. Savo straipsnyje "Kelios pastabos tarmių istorijai" (Archivum Philologicum IV, 1933, su tarmių žemėlapiu) jis yra pateikęs keletą lietuvių kalbos tarmių bei patarmių ir jų atskirų ypatybių, izofonų atsiradimo paaiškinimų. Čia jis pažymi, kad tarmių susidaryme nemaža yra svėrę senieji Lietuvos administraciniai vienetai ir lietuvių asimiliuotosios kitos baltų kiltys. Remdamasis ypač tikriniais vardais, užrašytais senosiose kronikose ir dokumentuose, nustatė patikimą kai kurių tarminių garsų atsiradimo laiką, pvz. kad aukštaičiuose senieji junginiai dj, tj prieš tam tikrus garsus buvo išvirtę dž, č (sakysime, senoji lytis medjai išvirto medžiai) XIV a. gale, o žemaičiuose — vėliau, apie XV a. pradžią ar net vidurį (LE XV, 1968. 578). Paskutinis, sutraukiąs į krūvą tiek sinchronines, tiek diachronines lietuvių tarmėtyros žinias jo straipsnis "Lietuvių kalbos tarmės", kur kritiškai atsiliepiama ir į dabartinių Lietuvos dialekto-logų struktūrinės tarmių klasifikacijos pastangas, buvo paskelbtas Lietuvai skirtame LE (Lietuvių Enciklopedijos) XV tome.
Prof. A.Salys su savo žmona Sofija ir dukra Rimgaila 1962 m. 60 metų sukakties proga.
Prof. A.Salys su dukraite (1972 liepos 11)
Nuotr. Al. Vaškelio

Lietuvių Kalbos ir Literatūros Instituto kalbos skyriaus darbuotojai atsisveikina su prof. A.Saliu, jam iš Vilniaus išvykstant atgal į JAV (1969 m.)
Paskutinis atsisveikinimas su a.a. prof. A.Saliu Šv. Petro ir Povilo kapinėse, Springfield, Pa. Iš kairės: dr. A. Gaigalas, S.Salienė, R.Grigalienė-Salytė, L. kaulinis, dr. V.Mačiūnas, J.Kavaliūnas, A.Dundulis, prof.A.Vasys ir prof. St.Dirmantas, Nuotr. K.Čikoto

A. Salio Lietuvoje buvo pradėtas darbas ir lietuvių kalbos tarmių atlasui ruošti.
Salys buvo ir fonetikos (kuri, suprantama, būtina dialektologui) specialistas. Suorganizavo VDU fonetikos laboratoriją, skaitė lietuvių, bendrosios ir taikomosios fonetikos paskaitas. Paskelbė tos srities straipsnių (Fonetika ir rašyba — Athenaeum 1930, Zur Stimmhaftigkeit der Ver-schlusslaute in der žemaitischen (niederlitauischen) Mundart von Salantai — Vox XVI, 1930), ypač LE-je (Fonetika, Fonetinė rašyba, Garsai, Kirtis, Tartis, Priegaidė . . .).
A. Salys yra nemažą savo įnašą davęs žodyno srityje — lietuvių leksikografijoje ir leksikologijoje. Paskata tam bus gauta iš Būgos, kuris buvo įsitraukęs į Švietimo Ministerijos jam pavesto lietuvių kalbos žodyno ruošimą, ir tuojau Salį, atvykusį į Kauną studijuoti, pasikvietė savo žodyno sekretorium. Didžiausias šios srities Salio įnašas yra atiduotas lietuviškai vokiškam "Worter-buch der litauischen Schriftsprache (Lietuvių rašomosios kalbos žodynas)", redaguotam A. Senno, M. Niedermanno ir Fr. Brenderio, o po pastarojo karo ir į redakciją įėjusio A. Salio. Tai ligi šiol didžiausias, 5 tomų lietuvių kalbos žodynas, išverstas į svetimą kalbą, pradėtas 1926 m. (iš pradžių, dar 1923 m. A. Sennui susitarus su K. Būga) ir, Brenderiui ir Niedermannui mirus, 1968 m. baigtas A. Senno ir A. Salio (redagavimo darbą pradėjusio nuo II tomo 449 psl.).

Žodyno rankraštis buvo redaguojamas A. Senno, pasirėmus kartu su A. Saliu paruoštu pirmaraš-čiu. Nors žodynui medžiagos rinkimu visą laiką rūpinosi daugiausia prof. A. Sennas, "Bet labai žymia dalimi antraštinių žodžių, žodžių reikšmių ir frazeologinių pavyzdžių yra prisidėjęs A. Salys. O iš kitos pusės, jo bendradarbiavimas taip pat reiškėsi ir taisymais bei išmetimu iš žodyno netikusių lyčių ir posakių" (III t. prakalba, 1957). Be to, Salys žodyno reikalui tyrė ir atrinko sovietinę lietuviškąją politinę ir mokslinę terminiją (V t. baigiamasis žodis, 1968). Žodyno kirčiavimas buvo pavestas Saliui: "... nuo čia (t. y. nuo II, 449 psl. P. J.) jis atsako už kirčiavimą, išskyrus tuos atvejus, kur, vengiant didesnio lūžio, atrodė nepatartina nutolti nuo ligšiolinės praktikos" (II t. prakalba, 1951).
Domėdamasis žodyno dalykais, Salys apie juos rašė ir LE-je. Čia jis yra davęs vertingą santrau-kinę lietuvių kalbos žodynų, o taip pat lietuvių kalbos leksikos raidos apžvalgą su kritiniu ypač sovietinių lietuviškųjų šiaip naujadarų (LE XXXV, s. v. Žodynas) ir terminų (LE XXXI, s. v. Terminologija) vertinimu.
Kai buvo pabaigtas "Worterbuch der litauischen Schriftsprache", A. Saliui, apsityrusiam žodyno medžiagoje ir žodyno klausimuose, knietėjo ką nors ir vien savo šioje srityje duoti. Tam jis pradėjo jau anksčiau ruoštis. Jį sudomino net vieno žmogaus atminime pavaizdus lietuvių kalbos žodyno (ypač bendrinės kalbos) pakitėjimas, daugelio naujadarų atsiradimas, įvairus senesnių ir nauja-darinių žodžių reikšmių kitimas ir kt. Tai būtų buvęs trumpas istorinis bei etimologinis lietuvių kalbos žodynas, kuriam medžiagos rinktis buvo 1969 m. nuvykęs ir į Lietuvą, gavęs pašalpos iš JAV Mokslinių Draugijų Tarybos (Council oi Learned Societies). Dar 1962 m., savo 60 m. sukakties proga, "Draugo" korespondentui jis pareiškė: "Sumanytasis žodynas turėtų būti palydas, kuris rašto žmones suvestų į artimesnes pažines su dabar jau subrendusia mūsų bendrine kalba (Draugas, 1962.VIII.11). Žodyne ypatingas dėmesys turėjo būti kreipiamas į XIX - XX a. lietuvių kalbos naujadarus. Tas žodynas būtų buvęs naudingas ir etimologams, kurių nevienas kartais nemoka atskirti paveldėtinių, senųjų lietuvių kalbos žodžių nuo nesenų naujadarų (kas, esą, pastebima ir E. Fraenkelio "Litauisches etymologisches Wor-terbuch"). Toks neskyrimas, be abejo, kliudo pirmykščių lietuvių kalbos lyčių atstatymui bei etimologiniam jų lyginimui su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Labai gaila, kad tokio žodyno jis nespėjo paruošti, nes Salys tam buvo apsityręs: tai, be kitko, ypač matyti iš jo LE straipsnių, skirtų tikriniams vardams ir bendriniams žodžiams.

Labai mėgiama A. Salio domėjimosi ir tyrinėjimo sritis buvo tikriniai vardai — asmenvardžiai bei pavardės ir vietovardžiai. Tam akstiną bus davęs pirmiausia Būga, kai Salys klausėsi jau minėtų jo paskaitų ir dirbo jo žodyno sekretorium. Tada, be abejo, turėjo jis nekartą susidurti su Būgos onomastiniais dalykais, kuriais pastarasis yra daug kur rėmęs ir savo baltų kilčių senovės bei kalbos tyrinėjimus (tai bendrai išdėstyta ypač jo "Lietuvių kalbos žodyno" įžangoje, I - II. 1924 - 25 = jo Rinktiniuose raštuose III, 19 -282). O jau pats savarankiškai Salys turėjo gilinti-į onomastinius klausimus, identifikuodamas, aiškindamas senuosius asmenvardžius ir vietovardžius savo disertacijoje. Be to, dabartines lietuvių pavardes gavo apžvelgti ir gilintis į jų darybą bei kilmę, tapęs Vidaus Reikalų Ministerijos pavardžių komisijos nariu (kalbiniu patarėju) bei tos ministerijos ruošto lietuvių pavardžių žodyno redaktorium. Yra davęs ir trumpus lietuvių asmenvardžiu bei pavardžių darybos ir raidos bruožus (Apie lietuvių vardus ir pavardes — Židinys V - VI, 1933.

Mūsų lietuviškieji vardai GK (Gimtoji Kalba) 1933; Moterų pavardinęs priesagos — GK 1939; Asmenvardžiai — LE, taip pat ir Lietuviškojoj Enciklopedijoj); rašė ir apie klaipėdiečių pavardes (Dėl Klaipėdos krašto pavardžių lietuviškumo ir "vokiškumo" — Lietuvos Aidas 1936.II.5 - 7). Pateikė norminamojo pobūdžio "Lietuvos žemėlapio vardyną" (prie J. Andriaus paruošto Lietuvos žemėlapio, 1956 m. išleisto LE) ir didoką plačiau vartojamų lietuvių kalboje vardų, pavardžių, vietovių vardyną, pridėtą aukščiau minėtojo "Worter-buch der litauischen Schriftsprache" 5 tomo gale (Anhang: Eigennamen und damit Zusammenhan-gendes, 481 - 560 psl.).

Bet ypač tiriamuoju požiūriu yra vertingi jo onomastiniai LE straipsniai. Tai lyg gražios mo-nografijėlių santraukos, nagrinėjančios daugiausia senųjų lietuvių vardų ir vietovardžių raidą bei jos tolimesnes apraiškas lietuvių vardyne (pvz. iš senųjų vardų išriedėjusią daugybę pavardžių bei jų pėdsakus Lietuvos vietovardžiuose). Tos santraukos pasižymi įsigilinimu į dalyką, gausia medžiaga ir įžvalgiu aiškinimu, nors vienur kitur kartais ir spėjamu teiginiu reikia pasitenkinti. Čia randame bendrų straipsnių apie lietuvių asmenvardžius, krikštavardžius, pavardes, prievardžius, tėvavardžius, taip pat kai kurių atskirų vardų nagrinėjimą (kaip Jogaila, Jurgis, Kęstutis, Ona, Povilas, Urbonas, Žygimantai) bei atskirų vietovardžių, jų kilmės ir raidos aiškinimą (kaip Karaliaučius, Kaunas, Klaipėda, Kretinga, Marijampo-lė).

Kita sritis, kurioje Salys reiškėsi, buvo baltų kiltys, jų senovinė teritorija ir kalbos. Domėjimasis jomis prasidėjo apskritai nuo jo disertacijos, kurioje kaip tik teko paliesti eilę baltų kilčių ir jų kalbinius pėdsakus bei liekanas ryšium su senovinio žemaičių gyvenamo ploto nagrinėjimu. Ilgainiui jis ėmė gilintis ne tik į šiame darbe paliestas kiltis, bet ir į likusias baltų gentis. Tos kiltys bei tautos, jų tarmės bei kalbos ir senosios jų sodybos ir aprašomos lyg glaustose monografijėlė-se LE-je. Plačiau paliečiami ypač prūsai su jų įvairiomis sritimis ir kuršiai. Aprašymai remiasi senųjų kronikų žiniomis, autoriaus papildomomis tų kilčių kalbinių duomenų — ypač tikrinių vardų — interpretacija ir jų panaudojimu tų kilčių senovei, gyventosioms sritims paaiškinti, taip pat pritraukus vietomis ir turimuosius proistorės duomenis. Trūkstant kitų mokslo sričių faktų, kartais tik kalbiniai duomenys teduoda kiek šviesos vienos ar kitos baltų kilties kuriai žilosios senovės problemai (pvz. jos gyventajai sričiai nurodyti). Tačiau tokiais atvejais problemos sprendimas kartais tegali būti tentatyvus, laikinas, kol susiranda daugiau duomenų, teikiamų ir kitų mokslo sričių, tą pat patvirtinančių.
Be to, Salys yra parašęs straipsnių ir kitais kuriais kalbiniais klausimais: Kretingos vienuolyno lietuviškieji rankraščiai (Švietimo Darbas 1926 . Kalbotyra mokyklinių kalbų dėstyme (L. K. Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai II, 1937), Po-pular and Academic Transliteration (AATSEEL Bulettin IX, 1952), MLA International Bibliogra-phy (čia pateikė baltiškąją 1955 - 60 m. bibliografiją), The Lithuanian Vocative Singular in -ai (Studi Baltici IX, 1952) ir kt.

4. Kalbinė praktika
A. Salys plačiai reiškėsi ypač praktiniame lietuvių kalbos darbe. Jis pats pasisakė, kad mokslininkas neturįs užsidaryti vien savo kabinete, suprask, tesidomėti savo srities grynąja teorija. Ir apskritai jį labiau traukė konkrečių praktinio gyvenimo klausimų sprendimas.

Į praktinių kalbos klausimų sprendimą Salys buvo ir paties gyvenimo sąlygų traukiamas: ypač iš pradžių nepriklausomojoje Lietuvoje buvo eilė neatidėliotinai spręstinų bendrinės kalbos dalykų, o ir kai kurios institucijos tam reikalui jį kvietėsi. Todėl neišvengiamai tas turėjo būti daroma platesnių teorinių tyrinėjimų ir jų gaumenų skelbimo sąskaita. O jau JAV sąlygose tokie platesni užsimojimai ir visiems už Lietuvos ribų atsidūrusiems mūsų kalbininkams pasidarė — ypač tam tikros rūšies veikalams — beveik visai neįmanomi (tai ir pats Salys nekartą pažymėjo), esant atskirtiems nuo Lietuvoje turimų šaltinių, ypač gyvosios tarmių medžiagos.

Kalbos mokslo darbą galima skirti į dvi rū-ši: teorinį ir taikomąjį, arba praktinį. Apskritai, galima sakyti, kad teorinis kalbos mokslo darbas yra nukreiptas, taip sakant, į grynąjį pažinimą (epistemologinėje plotmėje), o taikomasis — i praktiką, praktikos gyvenimo iškeltų klausimų sprendimą. Žinoma, konkrečiais atvejais nevienur tai yra glaudžiai susiję dalykai. Vis dėlto praktiniais atvejais kalbininkas mokslininkas, nors sprendžia klausimus remdamasis kalbotyriniu metodu, paprastai teduoda trumpą, suprastintą atsakymą, nebepateikdamas-viso mokslinio metodo reikalaujamo aparato bei įrodinėjimo; o neretai tokį atsakymą jis duoda ir be jokio akivaizdaus įrodinėjimo, pagrindimo. Be to, čia kalbininkas mokslininkas tarpais verčiamas pasidaryti ir gyvenimo reikalaujamu "kalbos menininku", kai nėra po ranka pakankamai objektyvių duomenų.

A. Salys praktinį lietuvių kalbos darbą yra palyginti daug kur dirbęs: reikšdamasis Lietuvių Kalbos Draugijoje ir jos leidžiamame žurnale "Gimtojoje Kalboje" (kurios jis buvo ir vienas kūrėjų), redaguodamas vieną ar kitą knygą bei vadovėlį (sukirčiuodamas "Vargo mokyklos" I-II d., redaguodamas, kartu su Pr. Skardžium, L. Damb-riūno paruo.štą "Kalbos patarėją"), dirbdamas kalbos patarėju terminologijos reikalams Valstybės Taryboje, skaitydamas paskaitas įvairiuose mokytojų kursuose ir kt. Tomis aplinkybėmis jis parašė ir eilę atitinkamų trumpesnių ar ilgesnių straipsnių, rašinių: Kalbos tikslumas ir kitkas (Židinys 1931), Mūsų gentivardžiai (GK 1937), Lietuvių kalbos rašybos pagrindai (Kaunas 1943; kartu su Pr. Skardžium) ir kt.

Ypač ryškius savo pėdsakus A. Salys paliko praktiniame vardyno ir naujadarų darbe.
Jis, Geležinkelių Valdybos paprašytas, paruošė sąrašą norminių Lietuvos geležinkelių stočių vardų, kurie ilgainiui apskritai ir prigijo. Suredagavo jau minėtą pavardžių žodyną, kuris tačiau nebuvo spėtas išleisti (dabar medžiaga esanti perduota Lietuvos Mokslų Akademijai, kuri gal ją ir paskelbsianti, bet jau kitu tikslu). Taip pat paliko korektūroje dar pat praeito karo pradžioje jo suredaguotas Vilniaus krašto vietovardžių (kartu su atlietuvintais) žodynas. Kiti vertingi jo pirmiausia irgi praktiniam reikalui įnašai yra jau minėtasis "Lietuvos žemėlapio vardynas" ir tikrinių vardų skyrius "Worterbuch der litauischen Schriftsprache" 5 tomo gale.

A. Salys, turėdamas gyvą ir aštrų kalbos jausmą, yra sudaręs gerų ir pagaulių naujadarų. Pirmiausia nemaža jis sukūrė terminų savo specialybės mokslo šakoms — fonetikai ir dialektologijai. Bet nevieną naujadarą jis yra pasiūlęs ir šiaip bendrajai vartosenai. Kai kurie jų greitai ir prigijo, kaip pvz. rankinukas, staigmena (kurią jis sudarė Lietuvoje filmų cenzūros komisijos paprašytas pakeisti siurprizui). Tačiau, žinoma, negalima laukti, kad kiekvienas jo pasiūlytas naujadaras turėjo prigyti, vienas antras ir neprigijo. Pvz. neprigijo taryba "ortofonijos" reikšme, kurią jis pasiūlė nusižiūrėjęs pirmiausia į gretimą kalbinę discipliną — rašybą (su ta pačia priesaga -yba). Neprigijo, žinoma, dėl to, kad tam kliudė pati šio žodžio forma, įsigalėjusi jau kita — "council" — reikšme. Taip pat neprigijo dėsenasi "fal'š (rus.)" matyt, kad žmonėms tas naujadaras neatrodė pa-gaulus nei reikšminiu, nei darybiniu požiūriu. Gerų naujadarų jis pasiūlydavo ir pastaraisiais metais, kaip pvz. prieššalas "antifreeze", tarša "pollu-tion", javieniai "cereals"; arba vėliausieji jo naujadarai, dar nespėję paskilbti: pirkykla "shopping center", pigmena"bargain" ir kt.

Naujadarų daryboje (bei jų vertinime) A. Salys apskritai ėjo tuo pačiu savo mokytojų J. Jablonskio ir K. Būgos keliu. Pora konkrečių pavyzdžių. "Ridikiuliui" pakeisti lietuvišką žodį pasiūlė rankinuką, išgirdęs jį iš savo motinos, kai ši, pamačiusi jo rankoje mažą lagaminėlį (čemodanėlį), pastarąjį taip ir pavadino. Tad šis jo žodis yra paimtas iš gyvosios kalbos, tik kiek pakeitus reikšmę. Tai visai primena J. Jablonskį, kuris man sakėsi "učeniką, šuiloką" pavadinęs mokiniu, kai išgirdęs iš jaučiais ariančio kaimiečio pasakymą, jog jaunas jautukas, plėšias arklą iš vagos, neinąs taikiai, nes jis dar tesąs mokinukas (iv. Kalba 19301. Naujadarus Salys kurdavosi pasirėmęs kuria svarbesne dalyko sąvokos žyme, o formai (morfologijai) ypač pasinaudodamas vėl būdinga lietuviškojo žodyno sandaros ypatybe — priesagomis. Tuo būdu, kaip man seniai yra sakęsis, jis, kurdamas staigmeną, atsiskleidęs priesagų skyrių Jablonskio gramatikoje ir jas peržvelgęs, ieškodamasis šiam naujadarui tinkamiausios. O semantinei pusei čia bus,tgreičiausia, davęs akstiną vokiškasis atitikmuo Uberraschung (plg. rasch "greitas, staigus" . Iš pradžių jis pasiūlęs minėtajai filmų cenzūros komisijai dvi priesagines lytis: staiginys ir staigmena. Tuo metu komisijoje dirbęs Jasėnas pasisakęs už pastarąją lytį, ir ši komisijos buvo priimta ir paskui greitai visuomenėje paplito. Vėl cereals pasivaduoti naujadaras pasidarytas iš liet (vieno) atitikmens šaknies jav-ai. Kadangi cereal yra būdvardinė forma (plg. lot. cerealis, išvesta iš Ceres "romėnų augalų deivė"), tai liet. atitikmuo čia galėjo būti ir javinis (o daugiskaita javiniai Bet kadangi -inis priesaga jau ir taip turi daugel reikšmių (plg. mano straipsnį "Priesaga -inis" išsp. Švietimo Darbe 1929), savaime piršosi mintis imti jai giminingą būdvardinę priesagą -u n taip semantiškai "neapkrautą" (bendrinėje kalboje mažiau tevartojamą), plg. aukštaičių rytiečių kvie-tienis pyragas "kvietinis p.", ropienis "ropės lapas" (Gervėčiai), paraugiėnis "iš ruginių miltų iškeptas pyragas", avižieniai "avižiniai blynai". Ypač pastarasis žodis pakiša mintį, kad ir cereals gali būti javieniai (=iš javų pagamintas tam tikras valgis

5. Leidinių bendradarbis, mokslo draugijų narys
A. Salys savo kalbinius straipsnius yra skelbęs tiek lietuvių, tiek ir užsienio mokslo žurnaluose bei leidiniuose. Štai tie leidiniai: Kalba. Gimtoji Kalba, Archivum Philologicum, Athenaeum. Tauta ir Žodis, Švietimo Darbas, Židinys, Naujoji Romuva, Lietuva, Lietuvos Aidas (čia kurį laiką vedė kalbos skyrelį), Tautos Mokykla, Lietuviškoji Enciklopedija, Lietuvių Enciklopedija (kur nuo
I raidės buvo kalbotyros skyriaus redaktorius); Vox, Encyclopedia Britannica (Baltic Languages), Catholic Encyclopedia (Lithuanian Literature, Li-thuanian Language), Studi Baltici, Slavic and East European Journal, Publication of Modern Language Association of America . . .

Buvo eilės mokslo draugijų narys: Lituanistikos Instituto (lietuvių kalbos skyriaus vedėjas Kaune ir Vilniuje 1939 - 41; taip pat JAV), Lietuvių Mokslų Akademijos Lietuvių Kalbos Instituto (direktorius 1941 - 44), Latviešu Filologu Biedri-bas (narys korespondentas 1930 - 40), Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos (Lietuvoje ir Amerikoje, 1959 m. išrinktas jos nariu mokslininkui Association of Teachers of Slavic and East European Languages, Modern Language Association, Linguistic Society of America, American Association for Advancement of Slavic Studies, International Association of Slavists, Acadėmie Internationale Libre des Sciences et des Lettres (Paris).*
* Šiam straipsniui pasinaudota, be kitko, Lietuvių Foto Archyvo (Čikagoje) suktu dokumentiniu garsiniu filmu, paruoštu kun. A. Kezio, S. J., su A. Salio įkalbėtais pasisakymais, taip pat ir kai kurių asmenų (E. Daugirdienės ir kt.) suteiktais kai kuriais duomenimis. Visiems ačiū!






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai