| |
|
|
|
Parašė J.Žygas
|
Didysis išeivijos kultūrinis renginys
Drąsiai galima teigti, kad tokio renginio, kaip Muzikos šventė, išeivija nėra turėjusi ir, greičiausia, nebeturės. Tiesa, Dainų švenčių yra buvę didesnių, bet tokio kultūrinių renginių telkinio dar niekuomet nebuvo. Šią šventę sudaro keturiolika įvairių renginių. Tai iš anksto pasakau, kad skaitytojai suprastų, jog jų visų plačiau aprašyti neįmanoma. Kartu su atbundančia tauta nori žengti ir išeivija. Susitarus su Lietuvos Respublikos Operos ir baleto teatru dėl bendros operos "I Lituani" statymo, atsivėrė naujos galimybės. Kai iš Vilniaus atvyksta 82 profesionalai menininkai, būtų nelogiška pasitenkinti tik opera. Tad atsirado religinis koncertas, kurio šiaip gal nebūtų buvę. Ir baleto koncertas, kuris netikėtai susilaukė didelio dėmesio. Kai suvažiavo tiek daug mielų svečių iš tėvynės, kilo noras su jais ir tinkamai atsisveikinti — tad prisidėjo atsisveikinimo koncertas.
Meno parodos
Neoficialiai Muzikos šventė buvo pradėta gegužės 10 d. Jaunimo Centre, atidarant meno parodą. Šioje parodoje reprezentuojami 47 Lietuvos grafikai. Tai Sąjūdžio grupės menininkai, kurie savo darbų kolekciją padovanojo išeivijai. Trumpu žodžiu parodą atidarė ir išeiviją pasveikinio dail. Rimtas Tarabilda. Dr. Ingrida Korsakaitė, dailėtyrininkė, trumpais ir taikliais žodžiais supažindino su kolekcijos visuma ir atskirais dailininkais. Parodos atidaryme dalyvavo gana daug svečių iš Lietuvos. Gegužės 11 d. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje įvyko kitos parodos atidarymas, būtent dail. Anastazijos Tamošaitienės kilimų. Buvo apgailestauta, kad pati šių kūrinių autorė negalėjo dalyvauti. Jai atstovavo jos sesuo Aldona Veselkienė. Susirinkusius pasveikino St. Balzekas, Jr., šio muziejaus steigėjas ir direktorius. Algimantas Kezys susirinkusius supažindino su dailininkės kūryba. Šiuo atveju pristatytojui buvo lengva kalbėti, kadangi ant sienų iškabinti kūriniai kalbėjo patys už save. Menotyrininkė Viktorija Matranga dalyvius supažindino su naujai išleista monografija Anastazija Tamošaitienė. Aldona Veselkienė, Tautodailės instituto Čikagos skyriaus steigėja ir buvusi pirmininkė, keletą monografijos egzempliorių įteikė nusipelniusiems instituto veikėjams.
Religinis koncertas
Koncertas įvyko gegužės 15 d. Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje Brighton Parke, Čikagoje. Bažnyčia buvo pilna — žinančiu teigimu, klausytojų buvo apie 1200. Programoje dalyvavo dirigentai Česlovas Radžiūnas, Alvydas Vasaitis ir Vytautas Viržonis. Solistai: Vincentas Kuprys — bosas, Arvydas Markauskas — baritonas, Irena Milkevičiūtė — sopranas, Virgilijus Noreika — tenoras, Dana Stankaitytė — sopranas ir Jonas Vaznelis — bosas. Dalyvavo chorai: Čikagos Lietuvių Operos vyrų choras, Lietuvos Operos choro grupė ir Lietuvos Respublikos Operos ir baleto teatro simfoninis orkestras.
Prezidentui Vytautui Landsbergiui su žmona ir palyda įeinant, susirinkusieji juos pasitiko atsistodami ir gausiai plodami. Šiuo koncertu buvo oficialiai pradėta Muzikos šventė, todėl solistas Stasys Baras, šventės rengimo komiteto pirmininkas, pakvietė prezidentą Vytautą Landsbergį šią šventę atidaryti. Beje, reikia pastebėti, kad ši šventė buvo rengiama paminėti Tautos Golgotos kelią, kuris prasidėjo 1940 m. birželio 15 d. okupacija ir visu žiaurumu pasireiškė 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusiais masiniais tautos trėmimais. Prezidentas Vytautas Landsbergis pareiškė, kad prasminga prisiminti tuos, kurie kentėjo ir žuvo už tautos laisvę. Paprašė juos pagerbti atsistojimu. Koncertas buvo labai aukšto lygio — tikra meno šventė. Malonu pabrėžti, kad ir čikagiečiai solistai "nepasidavė" tėvynainiams. Solistus, išskyrus V. Kuprį, jau buvome girdėję. /Nustebino gi Vilniaus Operos choro grupė (16 asmenų). Tai darnus puikių, išlavintų balsų vienetas. Tik gaila, kad tokia grupė neturi koncertinės aprangos. Tai vaizdžiai parodo Lietuvos ekonominę padėtį. Po koncerto parapijos salėje vyko susitikimas — priėmimas. Už "dainuojančią revoliuciją" ir jos vadovą Vytautą Landsbergį buvo pakeltos šampano taurės.
Poezijos dienos
Normaliai poezijos dienoms būdavo skiriami du vakarai. Dabar, esant tokiai renginių gausai, teko pasitenkinti tik vienu vakaru, bet vis tiek liko nusistovėjęs pavadinimas. Jos rengiamos jau keturioliktąjį kartą. Šiemet Poezijos dienos turėjo ypatingą prasmę, kadangi sueina 40 metų nuo antologijos Žemė išleidimo, todėl jos ir buvo skirtos žemininkams bei jų kūrybai. Ši literatų grupė, kuri atsirėmė į lietuviškąją žemę ir iš jos šaltinių sėmėsi įkvėpimo, paliko žymius pėdsakus mūsu literatūriniame gyvenime. Žemininkai — tai rašančiojo kartos žmonės, o kai kurie — ir buvę jaunystės draugai. Jų poezija miela ir artima. Tremtyje, lagerių glūdumoje, iš jos mes sėmėmės sau stiprybę ir meilę gimtajai žemei.
Kadangi antologija Žemė buvo sudaryta iš Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio ir Henriko Nagio kūrybos, tad jų kūriniai buvo įtraukti į šios šventės programą. Paskaitą apie žemininkų kūrybą skaitė prof. Rimvydas Šilbajoris. Šventės rengėjas — Jaunimo Centro moterų klubas. Įvadinį žodį tarė Salomėja Endrijonienė, Jaunimo Centro valdybos pirmininkė. A.T. Antanaitis, kuris vadovavo vakaro programai, pranešė, kad šią šventę lydėjo nelaimės ir širdies smūgiai. Iš kviestų ir numatytų dalyvių negalėjo atvykti Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir antologijos įvado autorius dr. Juozas Girnius.
Rimvydas Šilbajoris išsamiai apžvelgė antologiją Žemę ir žemininkus. Per tuos keturiasdešimt metų nuo antologijos Žemė pasirodymo Nykos-Niliūno apdainuotos "galingos laiko ir tikrovės srovės" tuos ano meto jaunus poetus ir jų vienaamžį filosofą nusinešė toli — vienus į pensiją, kitus net į svetimą žemę. Bet užmarštin jos nenusinešė nė vieno, ir negali nunešti. Jų mums tartas poezijos ir idėjos žodis stovi tvirtai ir visuomet stovės, nors laikas ir tikrovė pro jį nuplauks.
Nežiūrint į tai, kad antologija vadinasi Žemė, jos poetų tematika įvairi. Pvz., Juozas Kėkštas daug dėmesio skiria medžiams, kuriuos jis mato iš ypatingos perspektyvos, kaip buvęs kalinys — pro lango grotas. J. Kėkšto eilėraščiuose iškyla ir religinė tematika. Bet ji ne tokia, kaip Bradūno kuklios žemės grumstelio maldos:
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
kad žemę taip svaiginančiai myliu, Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius, Pavirto vėl arimų grumsteliu.
Bradūnas ne gamtos, o žemės poetas. Nežinau, ar mudviem su Bradūnu molio "grumstas būtų tikrai labiau žmogiška tikrovė, negu, sakykim, beržynas prie Nemuno, bet ne čia esmė. Ir gamtą, ir žemę poetas įsisavina tuo, kad jas abi transformuoja kūrybos aktu. Poetui Bradūnui žemė pati atsiverčia kaip knyga, kaip šventas artojo raštas.
Kas Bradūnui yra žemė, tą Niliūnas šioj antologijoj pavadino Eldoradu. Jeigu Kėkšto poezija skamba skausmu, jeigu Bradūnui ji yra žemės įsisavinimo aktas, kurio metu ir pati žemė įsisavina poetą, tai Niliūno poezijoje įvyksta kaip kelionė gilyn į vieną kiton telpančias vidines erdves. Jeigu Bradūno eilėse poezijos vyksmo emocija, taip sakant, variklis yra implikuota sakralinė apeiga, tai Niliūno poetiškame žodyne tą pačią funkciją atlieka "šauksmas" arba "ilgesys" — distancijos bei erdvės troškimas.
Vytautas Mačernis taip pat trokšta, kad gyvenimas būtų "didelis ir vienkartinis" ir "pilnas žaizdų", kaip ir Kėkšto; ir jo poezijoj kartais net girdėti iš Kazio Borutos atskridę vėtrų aidai. Smagu matyti poetą šito prašant, nenorintį pavirsti grumsteliu. Iš kitos gi pusės, gal nė vieno antologijos žemininko kūryboje nėra tiek klasiškos ramybės, kaip Mačernio.
Ir jos įsčius juodas,supelėjęs,
išdraikytas,
Susimaišo su derlingu atneštu
dumblu,
O po to ateina šiltas ūkanotas rytas,
Ir iš vandens ir žemės dulkių sumišų
Gimsta vėl pavasaris, gražus kaip
Dievas jaunas, Ir jo kūną pirmas kvepiantis lietus
nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos
pražydusių žiedų.
Pasigėrėtina yra ir Mačernio drąsa bei energija: "Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas!" Mačernio
JAV LB pirmininkas dr. Antanas Razma (kairėje) įteikia Lietuvių Bendruomenės 1990 metų literatūrinę premiją (3000 dol.) Kostui Ostrauskui. J. Tamulaičio nuotr.
poezijoje net ir Eldorado yra skirtingas negu Niliūno. Jo poezijoje yra paslapčių, bet juk ir pats gyvenimas toks yra. Nagys taip pat yra skirtingas nuo Bradūno, jo požiūris į žemę yra kitoks. Nagio medis yra "sau medis", ne kryžiui ar namų saugojimui. Žemė turėjo didelės įtakos vėlesniajai poetų kartai. Anot dr. Juozo Girniaus, — "Žemė yra manifestacinė antologija".
Kaip jau buvo minėta, kviestieji poetai atvykti negalėjo. Jų kūrybą skaitė E. Būtėnas, A. Vitaitė, L. Nar-butis, A. Kižienė ir A.T. Antanaitis. Buvo panaudojamos juostos ir paįvairinama pritaikytais įrašais. Kazio Bradūno kūrinį "Tušti paliktieji namai" (muzika J. Štarkos) dainavo A. Pavasaris. Henriko Nagio "Motinos raudą" (muzika A. Stankevičiaus) atliko Gina Capkauskienė ir choras. Programos metu A. T. Antanaitis paprašė klausytojų prisiminti mirusius žemininkus ir neseniai mirusį poetą St. Santvarą susikaupimo minute. Nagio kūrinius skaitė Liūne Sutema. Bradūnas lakiu poetiniu žodžiu ir pritaikytu humoru įnešė daug gyvumo. Jis supažindino ir su naujai rengiamu Sakmių rinkiniu, paskaitydamas keletą eilėraščių. Po to vėl skambėjo pritaikytos dainos iš juostų. Viena jų — Henriko Nagio "Prisijaukinsiu sakalą" (muz. Jono Švedo). Dainavo Aldona Stempužienė-Svedienė. Programa buvo įdomi ir gyva. Pilno aprašymo duoti neįmanoma. Nors Čikaga ir buvo perkrauta renginiais, tačiau publikos susidomėjimas Poezijos dienomis buvo didelis, ir teko statyti papildomas kėdes.
Kultūros premijų šventė
Vienuoliktoji Kultūros premijų šventė įvyko gegužės 18 d. Jaunimo Centre, Čikagoje. Prieš jai prasidedant, mažojoje salėje buvo susipažinimas su svečiais. Svečiams suėjus į salę ir susėdus prie stalų, suskambėjo maršas (kamerinis orkestras, sudarytas iš atvykusių vilniečių). Sklindant maršo garsams, į salę įžygiavo laureatai su palyda. Invoka-ciją sukalbėjo kun. Juozas Vaišnys, SJ.
Šventę oficialiai pradėjo Kultūros tarybos pirmininkė Dalia Kučėnienė. Ji džiaugėsi šia gražia švente: "laureatais, žvakėm, šampanu ir žiedais". Lietuvos gen. garbės konsulas Vaclovas Kleiza savo kalboje pažymėjo, kad ši šventė vyksta susiartinimo ženkle. Jo žodžiais, šioje salėje vienas trečdalis dalyvių yra svečiai iš Lietuvos. Išreikšta padėka kūrėjams: "Kūrėjų darbas mus stiprina ir išlaiko svetimoje aplinkoje". Tada šventei vadovauti pakviesta akt. Nijolė Martinaitytė. Vyko premijų įteikimas. Pov. Kilius Lietuvių Fondo vardu sveikino laureatus. Šių metų laureatai: Algimantas Kezys — dailės, Antanas Juodvalkis — žurnalistikos, Kostas Ostrauskas — literatūros, Vytautas Valiukas — teatro, Alvydas Vasai-tis — muzikos ir Petras Viščinis — radijo (nedalyvavo). Supažindinant su laureatais, ekrane buvo rodomos nuotraukos iš jų gyvenimo. Visos premijos, išskyrus literatūros, buvo Lietuvių Fondo. Literatūros premijos mecenatas — JAV LB-nės krašto valdyba. Kiekvienas laureatas, pagerbtas muzika, tarė žodį. Pagerbiant Alvydą Vasaitį, jo 10 metų sūnus Valdas orkestro priešakyje grojo pirmu smuiku. Šventė buvo baigta visiems dalyviams giedant Lietuva brangi.
Amilcare PonchielU opera "I Lituani"
Šios operos lietuviškas vertimas — Stasio Santvaro. Pirmutinis atnaujintas pastatymas įvyko 1991 metų gegužės 19 d. Šiuo pastatymu paminėta Čikagos Lietuvių operos 35 metų veiklos sukaktis, jungiantis su atbundančia tauta. Spektaklis atliktas Čikagos Lietuvių operos ir Lietuvos Operos ir baleto teatro bendromis jėgomis. Scenografija ir kostiumai — iš Vilniaus. Meniškas leidinio viršelis ir plakatas — dail. Ados Sutkuvienės.
Šis pastatymas yra pirmutinis, atliktas beveik vien lietuvių jėgomis.
Dalyvavo Čikagos Lietuvių operos kolektyvas, Lietuvos Operos ir baleto teatro solistai: Vincentas Kuprys, Irena Milkevičiūtė, Arvydas Markauskas ir Virgilijus Noreika. Be jau minėtų vilniečių solistų, dar dalyvavo čikagiečiai Jonas Vaznelis — Viltenis (antrame pastatyme) ir Margarita Momkienė — Vilnius, Julius Savri-mas — Heraldas. Dirigentai — Vytautas Viržonis ir Alvydas Vasaitis (antrame pastatyme). Režisierius Eli-gijus Domarkas, dailininkė ir apšvietimas — Janina Malinauskaitė; baleto solistai — Loreta Bartusevičiūtė, Aušra Gineitytė, Jonas Katakinas, Petras Skirmantas, Edvardas Smalakys, Eglė Špokaitė ir Jolanta Valei-kaitė; baletmeisteris — Vytautas Brazdulis. Chormeisterė — Audronė Gaižiūnienė; chormeisteris ir akom-panuotojas — Manigirdas Motekaitis; režisieriaus asistentė — Vida Mom-kutė; grimas — Petras Ilgūnas ir Julius Balutis. Mėgstantiems statistiką: rašančiojo apytikriu apskaičiavimu, šiame pastatyme buvo 204 dalyviai. Tad galima suprasti, kiek kainuoja operos pastatymas ir kodėl buvo prašoma aukų. Pirmąjį operos pastatymą stebėjo 2200 žiūrovų.
Operos siužetui panaudotas Adomo Mickevičiaus Konradas Valenrodas. Tekste buvo istorinių netikslumų, todėl jau 1939 m. gautas Italijos pasiuntinybės ir autorinių teisių firmos sutikimas padaryti tekste pakeitimus. Deja, karas viską sutrukdė. Stasys Santvaras tai atliko jau žymiai vėliau. Prologas vyksta Lietuvoje (maždaug XIV-to šimtmečio gale). Po kryžiuočių puolimo sugriautos pilies griuvėsiai, gaisrų pašvaistės ir dūmai, sklindantys salėje. Minia moterų — raudotojų. Vaidila — Viltenis dainuoja: "O Lietuva, o Lietuva, mano brangi tėvyne! ...Kaip tu ištversi?"
Toliau veiksmas vyksta praėjus dešimtmečiui, Marienburgo pilyje. Dėl vietos stokos detaliai jo neaprašysiu. Solistai jau mums žinomi ir aukštos klasės, tad komentarai nebereikalingi. Simfoninis orkestras (nors ir nepilno sąstato) skambėjo darniai ir galingai, ypač mušamieji finale. Čikagos Lietuvių operos choras, papildytas vilniečiais, ne tik gerai atrodė, bet ir žavėjo klausytojus. Sugrįžome bent dvidešimt metų atgal, kai Čikagos operos choras buvo jaunas ir galingas. Pilyje pramogų metu darniai įsijungė baletas. Vaizdas buvo įspūdingas ir įsimenantis. Reikėtų pažymėti, kad J. Malinauskaitės dekoracijose Marienburgo pilis atrodė vokiška, o ne itališka. Originaliame pastatyme La Scalos operoje pilis yra romaniško stiliaus ir kalnų fone. Išskirtini J. Malinauskaitės sukurti kostiumai, puošnūs ir užbaigti iki detalių. Ta pačia proga tenka pasakyti gerą žodį apie baletmeisterio Vytauto Brazdy-lio choreografiją. Jo šokiai buvo gerai išmąstyti ir atitiko viduramžių epochą. Klasikinio baleto mėgėjai gal pasigedo piruetų ir arabeskų, bet šios baleto formos atsirado tik XVII šimtmetyje.
Bendras operos įspūdis pasigėrėtinas. Scenoje buvo didelė minia riterių, teisėjų, vienuolių, moterų ir lietuvių karių. Visi žinojo savo vietą ir darniai jungėsi į bendrą vaizdą. Tai režisieriaus Eligijaus Domarko nuopelnas. Pabaigoje kilo didžiulės ovacijos, ir operos kūrėjai bei dalyviai pagerbti atsistojimu. Paskui gėlės, gėlės ir plojimai.
Taip pat ateina laikas pateikti nemalonų faktą, kad rengėjai neranda reikalo palaikyti kontakto su spaudos žmonėmis. Rašantysis buvo Muzikos šventės lietuvių spaudos vadovas.
Operos "I Lituani" scena katedros aikštėje. Viduryje solistas Virgilijus Noreika. Jono Kuprio nuotr.
Operos pastatymą ir vilniečius teko pristatinėti spaudoje, tačiau susipažinti — tik atsitiktinai su vienu kitu. Kaip žinome, atvykstantieji yra profesionalai ir su vizitinėmis kortelėmis, tad prieiti nepristatytam yra net nepatogu. O vis dėlto, šventės pasisekimas labai daug priklausė nuo lietuviškos spaudos pastangų!
Baleto koncertas
Lietuvos Baleto teatro grupė, kuri dalyvavo 7 Lituani operos pastatyme, gegužės 22 d. Marija aukštesniosios muzikos mokyklos auditorijoje atliko koncertą. Jau iš anksto buvo jaučiamas didelis publikos susidomėjimas. Susirinko beveik 1000 žiūrovų (dideliame karštyje), bet jie nenusivylė, kadangi koncertas buvo labai aukšto lygio. Įvairūs liaudies ansambliai, įvairūs muzikos instrumentai. .. Sis koncertas buvo tikra atgaiva. Programą atliko baleto artistai: Loreta Bartusevičiūtė, Aušra Gineitytė, Jonas Katakinas, Petras Skirmantas, Edvardas Smalakys, Eglė Špokaitė, Jolanta Valeikaitė. Baletmeisteris — Vytautas Brazdylis. Programoje dalyvavo medinių pučiamųjų ir varinių pučiamųjų kvintetai.
Visi baleto šokėjai labai geri, bet išskirtinai paminėtina Aušra Gineitytė, kuri atliko C. Saint-Saens Gulbę. Ji susilaukė entuziastingų plojimų. Loreta Bartusevičiūtė taip pat yra subtili šokio menininkė, sužavėjusi publiką. Beveik tą patį galima pasakyti ir apie kitus baleto šokėjus.
Septintoji Dainų Šventė
Ši šventė, kuriai ilgai rengtasi, įvyko 1991 m. gegužės 26 d. Illinois universiteto paviljone, Čikagoje. Jai buvo rengtasi ilgiau negu normaliai todėl, kad ji buvo numatyta jau praėjusiais metais. Bet mūsų jaunimas pakilo kelionėn į Vilnių, kur vyko Dainų ir šokių šventė. Tad negi juos sulaikysi — šventę teko atidėti. Bet vis tiek ji įvyko. Privažiavo, prigužėjo iš visų pašalių ir beveik užpildė areną. Apytikriai, atrodo, buvo apie 5000 žiūrovų. Jeigu dar pridėsime apie 1000 dalyvių, tai gausime gana gražų lietuvių skaičių. Taip, lietuvių, nes kitataučių labai mažai tebuvo.
Šventė prasidėjo gana punktualiai. Programos vadovė — akt. Ann Jillian—Jūratė Nausėdaitė. Pirmiausia į areną pradėjo eiti (nevadinčiau tai žygiavimu) lituanistinių mokyklų jaunimas su plakatais, kuriuose buvo vietovių pavadinimai. Dariui Poli-kaičiui diriguojant Lietuvos Operos ir baleto teatro orkestrui, pradėjo eiti chorai. Chorams suėjus į savo vietą, orkestrui diriguojant Petrui Armo-nui, buvo sugiedoti JAV, Kanados ir Lietuvos himnai. Prisilaikant senų lietuviškų tadicijų, į tribūną pakviesti šventės rengimo vadovai S t. Baras, V. Momkus, JAV LB Krašto valdybos pirmininkas dr. A. Razma, Kanados LB pirmininkas J. Krištolaitis ir senatorius Alan Dixon. Jis buvo pasitiktas audringu plojimu. Šventę atidarė V. Momkus. Sen. A. Dixon pasakė mums labai palankią ir uždegančią kalbą, kuri buvo sutikta nuoširdžiu plojimu ir atsistojimu. Po to jis buvo perjuostas gražia iš Lietuvos atvežta juosta. Čia mūsų organizacija ir sušlubavo. Perjuosus juosta, reikėjo senatorių garbingai nuvesti ir pasodinti, o ne per visas kalbas palikti stovintį.
Po oficialiosios dalies buvo pradėta pati Dainų šventė. Mišrus choras su simfoninio orkestro palyda, diriguojant Ritai Kliorienei, padainavo "Sveiki gyvi, sveteliai" ir "Valio, pjovėjėliai". Šio aprašymo tikslas nėra surašyti visą repertuarą, o tik pateikti bendrą vaizdą. Keitėsi dirigentai, keitėsi dainos. Šventėje dalyvavo šie dirigentai: Petras Armonas, Jonas Govedas, Rita Kliorienė, Raimundas Obalis, Darius Polikaitis, Gediminas Purlys, Viktoras Ralys, Emilija Sakadolskienė, Faustas Stro-lia, Dalia Viskontienė ir tautinių šokių vadovė Nijolė Pupienė. Daug gyvumo įnešė tautiniai šokiai (šoko 192 šokėjai). Taip pat antrojoje dalyje Darius Polikaitis ir jaunimo choras atliko kompoziciją "Aš čia gyva". Polikaitis dainavo solo su roko judesiais, o jaunieji dainininkai jam entuziastingai pritarė. Dainų šventėje tai buvo naujiena, turėjusi didelį pasisekimą. Mūsų liaudies dainos, nors mums ir mielos, bet monotoniškos, todėl jaunimą ar svetimtaučius jomis sunku sudominti.
Bendrai kalbant, šventė buvo sėkminga. Chorai gražiai skambėjo, gerai veikė garsų sistema. Programoje* dalyvavo apie 300 jaunimo. Teko girdėti nuomonių, kad ši šventė buvo viena iš geresniųjų. Bet buvo ir minusų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, kad ateityje nepasikartotų. Pirmiausia, programa užsitęsė 3 vai. 55 min., o buvo numatyta 2 vai. 30 min. Ir klausytojams, ypač motinoms su vaikais, ir vaikams — programos atlikėjams ji aiškiai buvo per ilga. Rašančiojo nuomone, dainų ir šokių lietuviškas aiškinimas buvo visai nereikalingas. Be to, per daug buvo padėkos žodžių vienas kitam. Šventę užbaigiant paleisti dūmai įspūdžio nesudarė, tik jautresniems gal čiaudulį sukėlė.
Besidžiaugiant praėjusia Dainų švente, turime matyti ir savo silpnąją pusę. Ji parodė, kad mes neturime beveik jokios politinės atramos. Nedalyvavo nei gubernatorius, nei Čikagos burmistras. Žinoma, jie turėjo labai gerus pasiaiškinimus. Taip pat nebuvo matyti kongresmanų ir spaudos reporterių. Praėjusi Dainų šventė rašančiojo atmintyje buvo pirmoji, kurioje nebuvo televizijos. Laisvojo pasaulio lietuvių sostinė nesugebėjo atkreipti į save dėmesio. Tad ir nenuostabu, kad po šventės spaudoje buvo beveik visuotinė tyla. Tokio masto mūsų kultūriniai renginiai turi atlikti ir politinę funkciją, tačiau šiuo atveju (išskyrus sen. A. Dixon) to beveik nebuvo.
O daug vilčių turėta!
Atsisveikinimo koncertas
Didiesiems Muzikos šventės renginiams pasibaigus ir mieliems sveteliams besirengiant namolei, reikėjo su jais atsisveikinti ir dar kartą pasigėrėti jų talentais. Šiaip sėkmingą šventę lydėjo viena nesėkmė — karštis. Pasitaikė nesezoniniai karštas oras. Daugeliui prisiminė pirmoji Dainų šventė, kuomet čiurkšlėmis tekėjo prakaitas. Tada buvome jauni ir prie visko pripratę. Dabar jau įpratome prie vėsinamų salių, tad be jų nebegalime gyventi. Dar blogiau buvo atykusiems iš Vilniaus. Jie prie tokio klimato visai neįpratę, gal neįpratę ir prie šaldomų automobilių. Tokie oro skirtumai ir šalti gėrimai ypač yra pavojingi dainininkams. Tad ir nenuostabu, kad Virgilijus Noreika beveik prarado balsą.
Visų čikagiečių lauktas Jonas Vaznelis nedainavo, kadangi, pagal nuogirdas, orkestras turėjęs ne tas gaidas. Teko programą trumpinti, tačiau, nežiūrint to, koncertas buvo gyvas ir įdomus. Programoje dalyvavo: Lietuvos Operos orkestras ir choro grupė, Čikagos Lietuvių operos choras, Lietuvos Operos ir baleto teatro orkestras. Dirigentai: Alvydas Va-saitis ir Vytautas Viržonis, solistai: Vincentas Kuprys — bosas, Arvydas Markauskas — baritonas, Irena Milkevičiūtė — sopranas, Dana Stankaity tė — sopranas.
Koncertas prasidėjo uvertiūra iš operos I Lituani, kurią atliko Lietuvos operos orkestras, diriguojamas Vytauto Viržonio. Irena Milkevičiūtė padainavo ariją iš Madama Butterfly. Arvydas Markauskas atliko Žeraro monologą iš operos Andrea Chenier. Vincentas Kuprys pateikė lietuviškos operos Kristijonas finalą. Dana Stan-kaitytė nudžiugino arija iš operos La Gioconda. Visų arijų neminėsiu ir muzikinio vertinimo neduosiu, kadangi tokiame karštyje ir po kelionės nuovargio gal ne visi buvo savo balso viršūnėje. Paįvairinimui simfoninis orkestras atliko Normos uvertiūrą. Čikagos Lietuvių operos choras dainavo "Tyliai, tyliai" iš operos Rigolet-to. Arvydas Markauskas, Čikagos Lietuvių operos choras ir Lietuvos Operos grupė atliko Ūdrio dainą iš operos Pilėnai, Taip pat šiems laikams labai aktualią vergų giesmę iš Nabucco. Koncertas buvo užbaigtas ištrauka iš / Lituani operos, kurią atliko visi dalyviai.
Uždangai užsiskleidus pakilo audra plojimų, bravo, bis, kol pagaliau visi susiprato, kad oras per karštas koncertui tęsti. Į sceną pradėjo plaukti gėlės puokštėmis ir pintinėmis. Taip čikagiečiai atsisveikino su svečiais vilniečiais. Nežiūrint to, kad koncerto programa buvo sutrumpinta, visi skirstėsi pakilioje nuotaikoje, nes turėjo laimę dalyvauti aukšto lygio kultūrinėje šventėje.
J.Žygas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
