Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIMINGAI ATLIKTAS ŽYGIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   

"AIDAMS" PERSIKELIANT Į LIETUVĄ

"Šis yra metas susijuosti strėnas kovai ir visiems budėti žygyje. O tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvos laisvei ir laimėjimui. Mes esame įvairūs kovotojai: vieni partizano mirtimi tėviškių giriose ir prie mielųjų Neries krantų, kiti vergo tremtinio jungu Sibiro tyruliuose ir šiaurės speiguose, treti savo ilgesiu svečiose padangėse ir savo parama laisvės kovai, ketvirti nenuilstamu darbu mūsų senosios tautos gerovei ir jos dvasinių lobių saugojimu bei išlaikymu, penkti savo žodžiu ir kūrybiniu augimu. Nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra išteisinto ir atleisto. Taip ir šisai žurnalas turi pasiėmęs didesnę, negu kasdieninę pareigą. Ir jis yra balsas laisvės kovoje ir tautinės-krikščioniškosios kultūros sargas ir statytojas. Į jį savo raštais ir menais šaukiami visi lietuviai, kurie tik gyvena didžiuoju visų mūsų siekimu. O tas siekimas yra: laisva ir kuriančioji Lietuva'.

Šiais žodžiais pirmajame Aidų numeryje, išleistame Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 metų sausio mėnesį, bylojo redaktorius Antanas Vaičiulaitis. Jis ano Aidų numerio įžangoje taip pat nušvietė ir skaudžią Lietuvos tragediją, kai "tenai, prie Nemuno ir Šešupės krantų ne žmogus lietuvis, bet visa tauta marinama"; kai "iš savo sodybų ir iš savo senolių paveldėjimo, kurį pats Dievas mums į rankas įdavė, nūn išplėšiamas ne tiktai mūsų brolis, ne tik pakilta prieš lietuvių tautą, bet ir prieš pačią jos dvasią ir netgi atminimą, nes luošinamas, išmetamas ne tik patsai žmogus, bet ir visa tai, kas jam brangiausia ir kuo jis amžiais guosdamasis ir tvirtėdamas gyveno: tikėjimas, kalba ir papročiai, praeitis, laisvė, kūryba ir meilė".

Toks jaudinąs pirmojo Aidų redaktoriaus žodis sykiu išreiškia ir naujųjų leidėjų — lietuvių pranciškonų — ryžtą gelbėti tautą ir jos svetur suklestėjusią šaką — išeiviją. Beje, ji niekad nebuvo tokia kūrybiškai gyvastinga kaip anais pokario laikais, kai tiek daug rašytojų, dailininkų, dainininkų, aktorių, kompozitorių ir įvairių mokslinių sričių specialistų buvo priversti palikti tėvynę. Taigi už Lietuvos sienų skleidėsi nauja kultūrinė veikla, kokios čia niekad nebuvo. Juk tie atvykusieji šviesuoliai tada buvo pilni ugnies kurti ir savo kūryba kovoti prieš komunizmo žiauriai slopinamą tautinę gyvybę.

Taip ir iškilo būtinybė turėti stiprų kultūros žurnalą, kuriame reikštųsi visos mokslo bei meno pajėgos. Ta būtinybė pajusta pačiomis pirmosiomis ištrėmimo dienomis, gyvenant skurdžiose Vokietijos kareivinėse, kur tarp vargų našiai suklestėjo mūsų pabėgėlių kūrybinis veikimas. Ten reikia ieškoti ir kultūros žurnalo Aidų užuomazgos. Ten ir, lyg iš trapaus pumpuro, išsiskleidė gražiausias žiedas — brandus Aidų žurnalas, kurio iniciatoriai, leidėjai, redaktoriai daug sykių jau buvo čia pagarbiai paminėti. Taigi Amerikoje neturėta rūpesčio, kaip išugdyti Aidus, bet kaip juos pasiektoje aukštumoje išlaikyti, kiek įmanoma patobulinti ir finansiškai pastatyti ant kojų. Šis uždavinys teko naujiesiems leidėjams — Lietuvos pranciškonams, kurie tada ir patys buvo pabėgėliai. Reikėjo sudaryti pastovių prenumeratorių pagrindą,  telkti geradarius bei rėmėjus, rūpintis spausdinimu, dar neturint savo spaustuvės, kantriai pakelti neišvengiamas kritikas, nuraminti abejojančius, uždegti prigesusius, įgyti įvairių pasaulėžiūrų tautiečių pasitikėjimą. Siuo atžvilgiu pirmenybė priklauso anuometiniam pranciškonų vadovui Tėvui Justinui Vaškiui.

Su bendradarbiais nebuvo vargo. Žymiausi mokslo ir meno žmonės nuo pat pradžios teikė savo įnašą Aidams ir ištesėjo per daugelį dešimtmečių — dažniausiai be jokio atlyginimo. Ta redaktoriaus pirmajame Aidų numeryje iškeltoji kovos dvasia už tautos gyvybę išsilaikė iki šios dienos. Neįmanoma čia suminėti visų Aidų iniciatorių, leidėjų ir bendradarbių. Tam reikėtų daugiau vietos ir laiko. Bet juos ir po šimtmečių ras skaitytojas, sklaidydamas Aidų lapus. Prisiminkime tik bent pačius iškiliausius: dr. Antaną Maceiną, dr. Zenoną Ivinskį, dr. Juozą Girnių, dr. Joną Grinių, Paulių Jurkų, dr. Jurgį Gimbutą, dr. Praną Skardžių. Kovos už tautos dvasinę gyvastį skatinami, nuostabų įnašą pateikė ir Aidų redaktoriai ištesėdami čia, Amerikoje, kiekvienas daugiau kaip po 10 metų ir tik dalinai atlyginami. Tai Antanas Vaičiulaitis ir Juozas Girnius. Dabartiniam redaktoriui /nuo 1980 m. vidurio/ nė to nereikėjo. Tarp jų dėkingai minėtinas ir Kazys Bradūnas, redagavęs šį žurnalą Vokietijoje, jį išugdęs bei sustiprinęs, ir Paulius Jurkus — emigravimo metu. Malonu atsiminti ir prenumeratorius. Jų didžiuma per tą visą laiką taip pat ištesėjo, daugelis rėmė aukomis, neretai gana svariomis. Už stambią ir nuolatinę paramą ypač esame dėkingi Lietuvių Fondui.

Tokiu būdu kultūros žurnalas Amerikoje gyvavo net 42-jus metus, būdamas lyg kokia apsaugos pilis, kurioje visi rasdavo prieglaudą nutautėjimo pavojuose. Čia nebuvo problemų dėl pažiūrų įvairumo. Anot Antano Vaičiulaičio, visi suprato, kad "šis yra metas susijuosti strėnas kovai ir visiems budėti žygyje. Tas žygis, galima sakyti, dabar jau atliktas. Lietuva laisva, visų pasaulio tautų pripažįstama ir gerbiama, pilna kilniausių polėkių kurti, šviestis, pasivyti pažangiausias pasaulio tautas, sustiprėti dvasiškai ir ekonomiškai... Po penkių priespaudos dešimtmečių ten ypač suklestėjo spauda. Kultūros žurnalas Aidai dabar jau nebe vienas. Jis, tiesa, dar gyvas, bet dėl daugelio metų krūvio jau pavargęs, netekęs savo žymiųjų bendradarbių. Dėl amžiaus ir mirčių sumažėjo ir prenumeratoriai. Žurnalas laikėsi po Antrojo pasaulinio karo čia atblokšta karta. Užsienyje gimusių mūsų šviesuolių šio žurnalo prenumeratorių sąrašuose rastume labai mažai. Žinoma, tai neteikė džiaugsmo leidėjams, bet ir nestūmė į neviltį, nes, jau perimant Aidus, turėta prieš akis smarki nutautėjimo grėsmė.

Taigi, žvelgiant į skausmingą praeitį, dabar norisi garsiai sušukti: O, Dieve, koks staigus pasikeitimas! Po tokio kruvino Kryžiaus kelio štai jau prisikėlimas! Lietuva vėl laisva, žiauriojo komunizmo jėga sutriuškinta, visa tauta užsidegusi kurti dvasinę bei ekonominę gerovę. Jungtinėse Tautose tarp daugybės įvairiaspalvių vėliavų iškilmingai plevėsuoja ir mūsų trispalvė. Kaip po žiaurios žiemos staigų pavasarį iš žemės dygsta gražiausios gėlės — taip Lietuvoje vis nauji kūrybiniai talentai...

Dabar prie Lietuvos daug stipriau glausis ir išeivija. Jai niekas nebetrukdys bendrauti su tauta. Bus atviras bei sklandus susisiekimas ir intensyvi kultūrinė bei ekonominė komunikacija. Dėl okupanto varžtų išeivija, buvusi iki šiol lyg atskira veiklos sritis, taps vientisa tautos dalim. Nė kieno netrukdoma, ji tiesiog semsis jėgos iš nuolat plūstančių tautinės kūrybos versmių. Be abejonės, dabar keisis išeivijos veikla. Susiformavusi iš masinio intelektualų antplūdžio po Antrojo pasaulinio karo, greit turės laikytis savomis jėgomis, subrendusiomis pačioje išeivijoje. Padėtis priklausys ir nuo imigracijos, kuri atneš stiprumo iš tėvynės. Ten išsikelia ir Aidai, susijungdami su Naujuoju židiniu ir pradėdami naują egzistencijos etapą. Esame įsitikinę, kad toks jungtinis žurnalas sėkmingai tęs Aidų kultūrinę misiją. Jam sustiprinti Aidų leidėjai paskyrė žymią finansinę paramą, o šiuo laišku nuoširdžiai kviečia visus dabartinius Aidų prenumeratorius ir bendradarbius telktis apie jungtinį žurnalą "Naująjį židinį — Aidus", kuris bus leidžiamas Lietuvoje. Mums visiems talkinant, šis žurnalas taps tvirtu ramsčiu tautai ir išeivijai. Jo leidėjai bei redaktoriai yra pasiryžę tęsti Aidų ir nepriklausomoje Lietuvoje ėjusio Židinio kūrybinę misiją — budėti krikščioniškosios kultūros sargyboje ir praturtinti tautą mokslo bei meno vertybėmis.

Sis Aidų numeris Amerikoje yra jau paskutinis. Leidėjai ir redaktorius atsisveikina su šio žurnalo prenumeratoriais, bendradarbiais ir rėmėjais — atsisveikina be ašarų, bet su džiaugsmu, kad štai Lietuva jau nepriklausoma, Aidų leidimo žygis laimingai atliktas, jo ateitis tėvynėje užtikrinta. Belieka tik nuoširdžiai dėkoti visiems Aidų bičiuliams, o naujiems jungtinio žurnalo leidėjams linkėti dangiškos globos laisvoje tėvynėje.
Leonardas Andriekus, Aidų redaktorius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai