Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kultūrinė laisvė ir ištikimybė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MINDAUGAS NASVYTIS   
Dailininko Viktoro Vizgirdos meninis kelias

DR. MINDAUGAS NASVYTIS
Sio straipsnio autorius, 1947 baigęs Nuertingeno lietuvių gimnazijų, studijavo dailę Freiburge, kur buvo V. Vizgirdos mokinys. Dailės studijas baigė JAV ir reiškėsi kaip dailininkas. Dėsto meno istoriją Clevelando valstybiniame universitete nuo 1964. Šiais metais gavo daktaro laipsnį Clevelando Case Western Reserve universitete, parašęs disertaciją apie M. K. Čiurlionį.

Nedaug lietuvių dailininkų taip anksti yra suradę savo tikrąjį kūrybinį kelią ir, nežiūrint naujų įtakų bei sąlygų, yra tam keliui taip ilgai palikę ištikimi, kaip Viktoras Vizgirda.
Gimęs 1904 m. Domininkonui kaime, Kauno apskrityje, V. Vizgirda dailės studijas pradėjo 1920 m. dailininko J. Vienožinskio vadovaujamuose piešimo kursuose. 1922 m. įsisteigus Kauno meno mokyklai, Vizgirda joje toliau tęsia tapybos studijas pas Vienožinskį. Meno mokyklą Vizgirda baigia 1926 m. su pažymėjimu, gaudamas bronzos medalį. Tolimesnėms studijoms dailininkas išvyksta į Paryžių, kur ypač domisi poimpresionistine mokykla.

Grįžęs iš Prancūzijos, profesinį darbą Vizgirda pradeda mokytojaudamas Raseinių ir Pagėgių gimnazijose, Kauno amatų mokykloje ir kitur. 1940 m. jis yra paskiriamas Vilniaus dailės akademijos inspektoriumi, o nuo 1941 m. yra šios akademijos direktorius iki 1943 m., kada ji buvo vokiečių uždaryta drauge su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Vokietijoje 1946 - 49 Vizgirda yra tapybos studijos vedėjas ir mokyklos administracinis direktorius dail. V. K. Jonyno vadovaujamoje Ecole des Arts et Mėtiers Freiburge. 1950 m. Vizgirda persikelia į JAV, kur įsikūręs Bostone dirbo vitražų studijoje.

Viktoro Vizgirdos meninė veikla neapsiriboja pedagoginiu, administraciniu ir vitražų specialisto darbu. Nuo 1930 m. iki pasitraukimo į Vakarus jis dalyvauja visose Lietuvos Nepriklausomųjų Dailininkų Draugijos, Arso kolektyvo ir Lietuvos Dailininkų Sąjungos rengiamose parodose. 1937 m. jis kartu su kitais lietuvių dailininkais atstovauja Lietuvai dailės parodose Rygoje ir Taline. Vakarų Europoje Vizgirda 1947 m. dalyvauja Pabaltijo valstybių parodoje Oldenburge, 1948 m. lietuvių dailės parodoje Hanau, Lietuvių Dailės Instituto parodoje Freiburge, Išvietintųjų dailininkų parodoje Amsterdame. Nuo 1950 m. jis dalyvauja įvairiose lietuvių dailininkų parodose New Yorke. Čikagoje ir Toronte. Vizgirda taip pat buvo išstatęs savo darbus įvairiose amerikiečių dailininkų parodose: The Boston Society of Independent Ar-tists, Copley Society, Cambridge Art Association, Boston Arts Festival ir kt. Savo individualines parodas yra surengęs 1957 m. Bostone, 1961 Great Neck ir Čikagoje, 1972 Bostone ir Los Angeles. Ateinančių metų sausio mėnesi jo individualinė paroda rengiama Čikagoje, Čiurlionio galerijoje. 1966 m. Vilniaus dailės muziejuje buvo surengta jo Lietuvoje likusių darbų paroda, o 1967 m. išleistas jo kūrybos 16 spalvotų reprodukcijų aplankas. Jo darbų yra Įsigiję visa eilė muziejų, Įstaigų ir privačių asmenų Europoje ir Amerikoje. 1938 bendroj lietuvių dailininkų parodoj Kaune gavo premiją už peizažą. 1948 lietuvių dailės parodoje Hanau buvo apdovanotas premija už kompoziciją ("Iš darbo"). Šiais metais New Yorke 11.19-27 vykusioj parodoj jam buvo paskirta didžioji premija už tapybą.
V. Vizgirda, šalia parodų, aktyviai reiškėsi ir dailininkų sąjūdžiuose bei organizacijose. 1932 m. buvo vienas iš pagrindinių Ars kolektyvo steigėjų. Veikliai reiškėsi Nepriklausomųjų Dailininkų Draugijoj ir Lietuvos Dailininkų Sąjungoj. 1938 - 39 m. jis buvo Lietuvos Dailininkų Sąjungos pirmininku. Vizgirda pasiliko veiklus ir užsienyje. Vokietijoje jis buvo vienas iš Lietuvių Dailės Instituto iniciatorių ir pirmasis jo pirmininkas. Bostone nuolat talkino vietiniam dramos sambūriui, sukurdamas dekoracijas, taip pat talkina Įvairiems kitiems parengimams, kur reikia dailininko pagalbos.
Peizažas (1971)
Barnstablo žvejų uostas

Trakų pilis (1972)
Bažnytkaimis (1971)
V. Vizgirda reiškiasi ir spaudoje. Lietuvoje bendradarbiavo "Naujojoj Romuvoj", "Lietuvos Aide", čia talkino Lietuvių Enciklopedijai. Nuolatinis "Aidų" bendradarbis, aptarė ne vieną parodą. Tose recenzijose galima išskaityti ir jo paties menines pažiūras. Yra sutelkęs daug medžiagos lietuvių dailės istorijai.

Nors V. Vizgirda anksti surado savo tikrąjį kūrybinį kelią, jo tapybos darbuose prieš 1938 m. tebesijaučią įvairių poimpresionistų ir fovistų tapytojų įtakos. Nežiūrint to, kad jo tematikoje ir siužetuose vyrauja lietuviški peizažai bei natiurmortai, jo kolorite ir teptuko pabraukimuose, erdvės pajautime ir suplokštintose formose dar galima atpažinti atskirų prancūzų ir kitų moderniųjų dailininkų ypatybes: Cėzanne'o ir Vlamincko — medžių traktavime, Gaugino — plokščiose formose, Van Gogho — banguojančiose linijose, Deraino — suprastintose figūrose, Matisse'o — sudekora-tyvintose veido detalėse. Kartais net ir lietuviškas rūpintojėlis primena Gauguino tolimų pietų salų dievuką. Netrūksta tačiau dailininkui ir savitų bruožų. Nuo pat pirmųjų darbų jo drobėse jaučiamas didelis tapybinės technikos laisvumas ir aliejinių dažų faktūros pajautimas. Tipingos yra taip pat ir Vizgirdos spalvos, paprastai palinkusios prie kontrastingų, bet nerėkiančių, žaliai mėlynų ir rausvai rudų. Dailininko koloritas dažniausiai pasilieka šviesumo skalės viduryje, retai tenuklys-damas į artimus juodo ar balto tonus.

Nežiūrint to, kad ir vėlyvesniuose V. Vizgirdos darbuose galima tebejausti poimpresionistinės prancūzų tapybos Įtaka, jo darbai, sukurti Lietuvoje po 1937 m. iki pasitraukimo į Vakarus, laikytini jau pilnai subrendusio savarankiško dailininko kūriniais. Ir šio laikotarpio tematikoje dominuoja peizažai ir natiurmortai. Tik retkarčiais sutinkami portretai, o dar rečiau žanriniai bandymai. Dailininko tapybinė technika palieka panaši į jo ankstyvojo laikotarpio techniką. Tačiau jo stilius yra daug savarankiškesnis ir vieningesnis. Šio laikotarpio dailininko darbai jau turi visas ypatybes, kurios, nežiūrint naujų įtakų ir bandymų, pasilieka tipingos visai jo kūrybai iki pat šių dienų. Šios ypatybės yra dailininko spontaniškas spalvų parinkimas, drąsūs ir švieži teptuko patepimai, lenktų linijų dominavimas net ir tada, kai vaizduojamieji daiktai yra pastatai, gatvės stulpai ir kiti, paprastai tiesiomis linijomis apibūdinami dalykai. Šiuo lenktų linijų naudojimu Vizgirda ir šiame laikotarpyje pasilieka artimas Gauguinui ir Van Go-ghui. Vizgirdos piešinys paprastai yra minimalus, beveik visiškai pajungtas spalvinei paveikslo kompozicijai. Spalva, o ne daiktų formų vaizdavimas yra pagrindinė dailininko išraiškos priemonė. Tik retais atvejais, dažniausiai portretuose, dailininkas ieško kompromiso tarp piešinio ir spalvos.
Tačiau ir pastaruosiuose darbuose spalva paprastai nulemia galutinį paveikslo charakterį.

Vakarų Europoje 1944-50 metų būvyje V. Vizgirda uoliai tęsia kūrybinį darbą. Tiek tematika, tiek stiliaus ir kolorito bruožais šio laikotarpio jo darbai pasilieka artimi jo jau Lietuvoje sukurtiems paveikslams. Atrodo, jog tėvynėje įgytos kūrybinės energijos dailininkui pakako ir šiems pokario metams. Didesni pakitimai ir nauji bandymai jo darbuose pastebimi tik keliolikai metų praslinkus, jau po atvykimo Į Ameriką.

Atvykus į JAV, ypač pastaraisiais keleriais metais, V. Vizgirdos darbuose pradeda rodytis naujos įtakos ir ieškojimai. Jo tematika pasidaro dvilypė: šalia nostalgiškų Lietuvos kaimo ir miesto vaizdų, ypatingai mylimojo Vilniaus kampelių, matomi amerikoniško sumechaninto gamtovaizdžio įspūdžiai. Jo darbų technika pasilieka panaši Į ankstyvesniųjų laikotarpių techniką. Jo stiliuje tačiau galima pastebėti visą eilę pakitimų. Kai kuriuose jo paveiksluose atrodo, lyg daiktų forma (nors ir ne natūralistine prasme), o ne spalva atsiduria dailininko ieškojimų centre. Lenktos linijos ir šiuose darbuose daugiausia dominuoja dailininko paveikslus. Tačiau, sugeometrintos — artimos kubis-tinėms — formos, dažnai apvedžiotos tamsiomis, beveik juodomis linijomis, neretai krinta į akį. Jeigu ankstyvesniųjų laikotarpių Vizgirdos darbuose visuomet galima buvo jausti artimas ryšys su vaizduojamuoju motyvu, tai daugelis jo naujojo laikotarpio darbų atrodo lyg būtų komponuoti atitrūkus nuo tapomojo gamtovaizdžio — lyg vaizduojamasis kampelis tegyvuotų tik autoriaus atmintyje. Nors Vizgirdos darbų niekad nebūtų buvę galima laikyti natūralistiniais, šiame laikotarpyje jie dažnai priartėja (bent savo pirmuoju įspūdžiu) prie abstrakčiųjų ekspresionistų darbų. Vizgirdos spalvos (dabar gal kiek ir blankesnės) vis vien tebeprimena jo dar tėvynėje tapytų drobių kolorito sodrumą. Nežiūrint naujų bandymų ir gal net naujų kelių ieškojimo, dailininkas pasilieka ištikimas savo ankstyvesniesiems atradimams ir laimėjimams. Tiek savo koloritu, tiek technika, tiek laisvu spontanišku užsimojimu ir šie paskutinieji dailininko darbai pasilieka artimi jo ilgus metus puoselėtam stiliui.
Žmonos portretas (1970)
Viktorą Vizgirdą vargu būtų galima priskirti prie dailininkų — meno teoretikų. Tačiau, remdamasis savo ilgamete kūrybine praktika, neretai yra taikliai išsireiškęs įvairiais meno klausimais. Kas perstudijuotų jo gana gausias recenzijas "Aiduose", nesunkiai galėtų susekti ir jo meno teoriją. Meno esmė Vizgirdai yra perduoti atskirų individų ir ištisų tautų nei žodžiais, nei jokia kita forma neišreiškiamus jausmus. Jo asmeninis kūrybinis tikslas yra pasidalyti savo regimojo pasaulio išgyvenimais su paveikslų žiūrovais. Tematikai ir siužetui jis neskiria ypatingos svarbos. Tematikos pasirinkimas priklauso grynai nuo dailininko asmeninių pomėgių ir neturi gilesnės reikšmės meno kūrinio vertei. Į formą ir turinį Vizgirda žiūri kaip į neatskiriamus: "Kiekvienas turinys turi būti išreikštas jam atitinkama forma". Perdėtą meno kūrinio analizavimą dailininkas labai vaizdžiai lygina analizavimui gražios moters: "Į dailės kūrinį geriausiai žiūrėti kaip į žavią moterį, ieškant tik grožio. Jei pradėsime nagrinėti jos biografiją, aiškinti praeitį, ligas, tikrinti 'išmieras', — tai bus tiktai patrauklaus vaizdo gadinimas . . .".

Žvelgdamas iš perspektyvos į nepriklausomųjų ir arsininkų reikšmę lietuvių menui, jis mano, kad tai buvę labai ryžtingos pastangos sukurti savitą lietuvišką stilių moderniojo XX a. meno rėmuose. Lygindamas lietuvių dailininkų pasiekimus po II pasaulinio karo Lietuvoje ir tremtyje, Vizgirda vertina pastarojo meto lietuvių dailę tėvynėje kaip savos rūšies suklestėjimą, kuris, nežiūrint suvaržymų, yra davęs gerų rezultatų. Jo žodžiais tariant: "Lietuvių dailininkų pasiekimai Lietuvoje yra kolektyviniai, o tremtyje — individualūs". Apie amerikiečių "avangardistų" tapybą jis išsireiškia kaip apie kuriozų ieškojimus, "nors tarp jų esą ir labai talentingų dailininkų". Labai gražiai Vizgirda palygina tapybos studijavimą jo laikais Europoje ir dabartiniais laikais Amerikoje: "Kai mes anuomet piešdavome, tai būdavo modelis, ir kiekvienas savaip jį tapydavome. O čia — tai modelis sėdi, o studentai dirba kiekvienas, kaip kas išmano: kas vieną koją, kas ranką, kas pakeičia raudoną draperiją į baltą, žalią ir t. t. Vienu žodžiu, modelis sau — o tapymas sau . . . , kad tik patekt į galerijas!".

Viktoras Vizgirda žengia į naują kūrybinį pusšimtį. Tačiau jo darbai ir idėjos neapsiriboja vien tik senų formulių ir atradimų kartojimu. Po ilgos virtinės laimėjimų jis akylai tebežiūri į ateitį ir tebeieško naujų kelių ir išraiškos priemonių savo naujiems kūrybiniams išgyvenimams. Nežiūrint didelės kūrybinės laisvės ir naujų įtakų, kiekvienoje drobėje, kiekviename teptuko patepime jis pasilieka ištikimas savo prigimčiai. Kiekvienas peizažas, kiekvienas natiurmortas ar portretas, vaizduojantis šviesius Vilniaus bokštus ar pajuodavusias Bostono gatves, kalba jo savita tapybine kalba.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai