Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVIEJŲ KAIMŲ ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
1.
Čion apsakyta dviejų kaimų istorija: kaip jie atsirado, kaip vienas antro nepažino ir kovėsi, ir kaip susitaikino.
Pradžioje buvo tik vienas mūsų kaimas.

Kai prieš aštuoniadešimt metų žmonės skirstėsi viensėdžiais, niekas nenorėjo imti šiaurinių galulaukių. Žemė buvo ten prirausta žvyrduobių, smiltėta, nukerojus usnimis ir varpučiu. Visą plotą padalino lygiais rėžiais ir primetė priedo kiekvienam gyventojui. Tuos nuskurdusius dirvonus žmonės vadino kolonijomis, ir tik geresnius gabalus buvo išlaikę ligi šios dienos. Kad nereikėtų mokesčių nešti, perleido kaimiečiai tuos laukus už pusdykę, o kiti tiesiog dovanai atidavė.

Žili karšinčiai pasakoja, kaip Jonas Užkabalis savo koloniją išmainė į gorčių degtinės ir kaip Raulas Klevelis savo plotą prakišo už imtynes su bulium.

Turėjo Klevelis stiprų veislinį bulių, su kuriuo prieš visus pūtėsi ir kuris visoj parapijoj buvo garsus. Taigi, prieš aštuonesdešimt su kaupu metų atėjo pas Klevelį toks žmogus — kresnas, rudas kaip čigonas — ir užvedė šneką apie koloniją.
Klevelis ir pasakęs:
— Gausi dykai, jei sutinki persiimti su mano bulium.

Anas ėmęs ir sutikęs.
Per Žolinę, po mišparų, Klevelio kiemas kirbėte kirbėjo nuo vyrų, bobų ir vaikų.

Du bernai, įsispendę, atvedė bulių iš diendaržio. Tasai pribuišas atkleinojo prie galvijo, nusimetė švarką su kepure prie svirties ir, įsispyręs į žemę, nutvėrė bulių už ragų. Visas kiemas išsižiojęs vėpsojo. Ir žmogus, ir gyvulys, įsiręžę, gerą valandą stovėjo nekrutėdami. Tik tamsaus vyro veidas vis labiau ir labiau raudo, tartum ims ir pliūptels jam kraujas iš burnos. Bet štai bulius suspurdėjo. Keli vaikai, ant tvorų užsikorę, klyktelėjo, kad nūn tam žmogėnui ir žarnas ištaršys.

Galvijas dar sykį nusipurtė ir suklupo ant pir-magalinių kojų, išsproginęs kruvinas akis. Paskui jis visai nugriuvo ant šono.
Tada ir tasai vyras susvirduliavo; šlitinėdamas jis atsirėmė į svirtį. Tačiau tuoj atsitiesė, pakėlė kepurę su švarku ir išėjo pro vartus nė žodžio netaręs.

Dideli ir maži traukėsi jam iš kelio, lyg koks patrakęs meškinas ten būtų dilbinęs.
Nukeverzojo tas kerzanas per pievas ir ganyklas, o visa marmalynė vaikų birzgė paskui jį, geras varsnas atsilikę ir susimetę į vieną gniutulį, kaip avių kaimenė, kuri pamato šunį, ir visa jų eigastis sakyte sakė: "Tai jau dumsim atgal, jei tik jis atsigręš".
Jis neatsisuko ir nukiūtino į girias. Tą dieną jo niekas daugiau ir nematė. Bet kai ryto metą aušra tekėjo, jisai Klevelio kolonijoj ritino iš vežimaičio akmenis, o po mėnesio rūko ten iš pirkaitės dūmai, ir moteris, niūniuodama ant slenksčio, žindė kūdikį.
Naujakurys buvo apšauktas Buliniu, pagal tai, kad jis partrenkė Klevelio veislinį, nor iš tikrųjų Totorium jis vadinosi.

2.
Neilgai trukus, beveik visos kolonijos buvo naujose rankose. Išaugo ten mažažemių kaimelis, kurį, pravardžiuodami, žmonės praminė Varšava.

Kaip senovės laikais kaimynijoj ant dviejų kalnų viršūnių stūksojo dvi pilys, kurių gyventojai niekados nesueidavo, tai ir tarp varšavinių ir mūsų sodžiaus nebuvo nei bendrų vakaravimų, nei talkų, nei linamynės. Vienų su kitais nesuvedė nei vestuvių šokiai, nei šermenų giesmės, nei šienapjūtės ar krivūlės. Abu kaimai atskirai krikštynas kėlė, atskirai žilus senius į žemę kasė, atskirai ilgomis žiemos naktimis po dešimt rogių į Kazlų Rūdos girias medžių važiavo.

Tarp abiejų buvo nelygios kilmės, nelygaus turto siena, per kurią nevalia buvo perlipti. Oi, atitran-kydavo tėvas sūnui žandus išgirdęs, kad jo vaikas nulindo pas varšavinę mergą, ir ant visų namų šaukdavo:
— Tu man garbę plėši, parše tu! Nerašyti kaimo įstatymai atžymėjo, kas buvo galima tarp senųjų gyventojų ir kolonistų.

Mūsų ūkininkės duodavo į Varšavą linus ir vilnas verpti. Rikes nuvežus, mažažemių vaikai ir moterys ateidavo į rugienas rinktis varpų. Mažieji ir šiaip dažniau susibėgdavo, ar tai balandžiais maini-kaudami, ar miškuose susimetę riešutauti, arba kaimenes ganydami, nes beveik visi piemenukai buvo samdomi iš kolonijų.

Svarbiausia bendra pramoga buvo persimuši-mas. Kas metai, užėjus bobų vasarai, vieną sekmadienio pavakarę abiejų kaimų žaliukai susirinkdavo ties ežia. Jie ateidavo šaltai, su rimbais ar vėzdais rankose, sustodavo į eiles ir mušdavosi, kaip muša-masi kare: be didelio pykčio, atsargiai ir gudraujant. Laimėdavo toji pusė, kuri į svetimo kaimo žemę įsibraudavo ir savo priešą išvaikydavo. Nugalėtojai sugriūdavo į žydo Ickaus karčemą ir paskui visą naktį kriokdavo, išrasdinėdami dainas apie tuos, kurie sulindę į savo pirkias, raišiojosi prakirstus smilkinius ir sukapotas nugaras.

Vėl abu kaimai sulėkdavo į draugę, kada gaisro liepsnos lyžteldavo kieno šiaudinį stogą ir nušviesdavo juodą rudens naktį. Žarijoms išblėsus, vėl grįždavo senovė, vėl vieni kitiems buvo svetimi.

Taip ėjo metai po metų, ir abu kaimai gyveno nesusibėgdami, kaip gyvenę. Nei ligos, nei karas, nei vestuvių ulionės nepralaužė įsisenėjusios užtvaros.

Atsirasdavo kartais drąsuolių ir neklaužadų, kurie sukiršindavo abu sodžius. Paskutinis jų buvo piniguočiaus Bruzdelio sūnus Juliukas, už pačią sau pasiėmęs anūkę ano Totoriaus, kurį Buliniu vadino. Daili buvo tai mergaitė ir balsą gražų turėjo. Žmonės šnekėjo, kad tuo balsu ji ir prisidainavusi Juliuką. Tarp juodviejų tokia meilė virto, kad nė su kuolu nebūtum jos išmušęs. Keikė senis Bruzdelis, ant pinigų krepšio sėdėdamas, perkūnais laidė ir nieko neatgrasino: susipačiavo jo vienturtis su Totoriuke ir išplaukė į Ameriką, nes tėvas, įtūžęs, ūkį perrašė savo dukteriai, kuri jau seniai buvo nutekėjus į Šunskų girias ir auginosi pulkelį vaikučių.

Parvažiavo vaikinas iš aukso žemės tik po senio mirties. Atpirko jis tėviškę iš sesers ir kas sekmadienis, grįždamas iš bažnyčios, sustodavo Varšavoj abu su žmona ir užsukdavo į Totorių kiemelį.

Nusižiūrėję į Julių, užeidavo dažniau ir kiti į kolonijas. Ypač mėgo jaunieji rudens ir žiemos vakarais ten pasiklausyti Skarulių dėdės pasakojimų apie turkų karą ir apie tuos laikus, kada japonai ištaškė rusus: senis ir ten, ir ten buvo mušęsis. Mėgo jie susimetę ligi aušros prakortuoti arba paerzinti mergaites. Bet jie vis dar lyg slapstėsi, juoda naktimi dangstėsi, vis taip, lyg tėvai nieko nežinotų. Tai buvo ne akims apdumti, bet kad siena tarp abiejų kaimų dar buvo negriuvus.

Ji griuvo jau mano atminime, ir taip keistai: prie vienos našlaitėlės grabo pirmą kartą abu kaimai susirinko be puikybės, nejausdami jokio skirtumo tarp savęs.
O buvo taip.

3.
Vieną gegužės vakarą kolonijose į tetos Žvirblienės trobelę įsmuko viešnia, su užtraukta skarele ant akių ir su gniužulėliu glėbyje. Įbėgo, susitraukė kertėje prie pečiaus — ir kad pravirks, kad sustriūbaus, net širdį vėrė besiklausant.

Žvirblienė išsyk viešnios nepažino. Tik atsikvošėjus sušuko:
—    Daručių Uršulė! Dievulėliau tu mano... Buvo tai mergina iš to paties kaimo, iš kur teta
buvo atėjus. Uršulę ji nuo mažumės pažinojo, kai ta po pievas rėpliojo ir su Žvirblienės jauniausiuoju broliuku ramunėles ir rugiagėles skainiojo.

—    Kas tau, širdele? — nustebusi klausinėjo
teta.

Mergina dar labiau pravirko, o su ja ir kūdikis sucirpė ryšulėly.
Pasigaikščiodama, ašaromis paspringdama ji kalbėjo:
—    Dievulėliau, kur aš dabar dingsiu... kur aš dabar dingsiu...
Į tą riksmą sukliko ir pačios Žvirblienės vaikas lopšyje, ir čia žmonai akys atsivėrė.
Vėliau ji taip pasakojusi:

— Supratau, žuvele, supratau, kad vargšė įkrito į bėdą, kaip muselė į išrūgas. Prašo ji, bučiuoja man rankas, kad tik jos dukrytę priimčiau auginti; tėviškėje, esą, niekas nežinąs, nei kaimynai, tik viena motušė mačiusi, tik vienas Dievulis į nuodėmių knygą įrašęs.
Ji kruvinomis ašaromis prašo mane, o aš, žuvele, ne tiek jos klausausi, kiek žiūriu įsispoksojus ir negaliu akių nuo jos atitraukti: plaukai jos juodi, kaip varno sparnas, o akelės mėlynos, kaip vo-silkėlės, gi visa tiesi, kaip ta pušelė girioj, ir geruos namuos auginta. Tik tie veideliai toki įdubę, nuverk-ti. Ir žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau. Didelis čia daiktas vieną ar du rėksnius žindyti, — tariau sau, — o kad žadėjo kas mėnesis dar po skatikėlį siuntinėti...

Taip tetos Žvirblienės pastogėj atsirado mažoji Uršulytė. Jos mama dar tą pat vakarą iškeliavo, nubučiavus savo dukrytę, švariomis palutėmis perrišusi ir pinigų palikusi. Vėl raudojo vargšė besiskirda-ma, vėl šaukėsi Dievulėlio ir nestengė atsiplėšti nuo savo papūnėlės.

Išėjo krūpčiodama nuo vąrksmo ir jau niekados negrįžo savo lėlutės pamyluoti, švelnaus žodžio tarti ir lopšyje pačiūčiuoti.
Nūn teta žindė savo Vincelį prie vienos krūties, o Uršuliukę prie antros ir linksmai kalbėjo sau: "Gi jei man pačiai būtų dvynukai atsiradę...."

Reikėjo moteriškei linksmybės ir drąsos. Kaip du bičių pakiršinti aviliai, suūžė, suerzėjo abu kaimynai.
—    Mergos vaikas! Benkartukas! — šaukė ištisą mėnesį nuo vieno kaimo galo ligi kito, tartum ėmę puls ir išdraskys Žvirblienės lizdelį, o ją pačią šunimis užpjudys.
—    Šlovę nuplėšė, visiems mums šlovę nuplėšė! — klegėjo abiejų kaimų bobos ir, susitikusios vieškely ar šventoriuj Žvirblienę, nosis nusukdavo į šalį ir kuri dar nusispjaudavo.

Teta kantriai penėjo maželius ir pirmiausia numaldė savo vyrą. Rėkė jis iš pradžių, iš lovos išsivijo, bet atlyžo matydamas, kaip kas mėnesis ateina popieriukas tai pienučiui, tai Uršuliukės drabužėliams, ir taip per dvejus metus, kol vieną dieną pasiekė žinia, kad mama toli ten, apie Naujamiestį, mirusi plaučių uždegimu. Per tą laiką Žvirblis buvo jau prijunkęs prie našlaitės ir net pamilęs ją labiau už savo vaikus, nes visi keturi jie buvo berniukai, o čia, matai, mergytės balsas čiauškėjo.

Antras krito Ramanauskų dėdė. Krimto senį per visą amželį žmona, o paskutiniu laiku galvą jam balzgino ji su Uršulyte: "Akių neturiu kur dėti, kai susitinku klebonėlį,—tokia gėda, tokia gėda! Stuobry tu, susitaręs su kaimu, negalėjai tą mergytę išsiųsti į valdžios prieglaudą".

Taip ji birbė dieną ir naktį, kaip vinį po vinies į sieną kalė. Jos vyras tik nušvirkšdavo seiles kur į kampą, neišsiėmęs iš dantų pypkės, lyg žmona bum-bėtų ne jam, o pečiui ar luboms.

Važiavo kartą senis iš malūno, ant miltų maišų aukštai išsižergęs. Diena buvo mėlyna, o vėjas pūtė ir vėdavo dvišaką Ramanauskų dėdės barzdą, net miela pažiūrėti!

Ties Žvirblienės lūšnele timptelėjo senis arklius, nusikriošino nuo maišų ir žengė į pirkutę niurnėdamas: "Ot, ir turėsiu ko papasakoti savo bobai."
Jis taip ir įgriuvo pas Žvirblienę su botagu saujoj su miltuota sėdyne, pusėtinai išgąsdindamas tetą.
—    Che, che, che, — iš pat vidurių gilumos storu balsu nusikikeno senis.
Nusijuokęs apsidairė pirkioj ir tarė:
—    Atėjau pasižiūrėti augintinės. Gal marti bus, kai prakus.

Mergytė senio neišsigando. Kai dėdė pakylėjo už pažastų, ji linksmai krykštė ir ištiesė rankutes į sidabrinę laikrodžio grandinėlę. Ramanauskas davė jai paklausyti, kaip laikrodis tiksena, parodė, kaip sekundžių rodyklė bėga, ir išbuvo pas tetą tol, kol arkliams nusibodo laukti ant kelio ir kol jie, vienas į vieną, kitas į antrą pusę traukdami, įvažiavo į griovį ir išlaužė Žvirblienės daržo tvorą.

Vėl ūžė abu kaimai, vėl senė Ramanauskienė skambėjo, kaip Didvyžių varpas, kol, kelis mėnesius rėkus, pati neiškentė ir nuplevėsavo tiesiai per laukus pas Žvirblius, pakeliui grūmodama:
—    Išdėsiu į akis teisybę! Išdėsiu...
Narsi, lyg muštynėms pasirengus, pravėrė ji tetos duris ir likosi nustėrus prie slenksčio.
Buvo jau pavakarė. Žemoj pirkutėj, smėliu išbarstytoj, ant grindų sėdėjo du švarūs, bet skurdžiai aprengti vaikučiai. Jie žaidė, akmenukus žarstydami, o saulė pro langą mušė spindulių stulpą į aslą ir į papurusias abiejų maželių galvutes.
Senė pasitrynė akis, dar giliau įkišo, lyg gervė, galvą pro duris ir vis negalėjo atitokti, — monai čia koki gal vaidenas! Jai dingojos, lyg du balti angeliukai ten būtų sėdėję ir akmenėlius ridinėję, abu toki dailūs, abu su papurusiais plaukais, užlietais vakarinės saulės spindulių.

—    O ta vargšelė — tai našlaitėlė, — atsidūsėjo senoji.
Kai į tą tarpą grįžo karvę pamelžus Žvirblienė, viešnia puolė jai į glėbį, išsibučiavo abi ir kalbėjo, skundėsi ir bėdas rokavo jos ligi vėlios naktelės.

Išeidama Ramanauskienė giliai iš sijono išsitraukė skarelę, atkrapštė mazgą ir įbruko Žvirblienei popieriuką, pakuždomis įgraudendama:
Šiukštu mano seniui neprasižiok... Primuštų mane. Ant cukriuko mažytei, ant cukriuko...
Vėl senoji pasakojo naują gandą visam kaimui, vis prikergdama:
—    Kaip du angeliukai, sėdi jie asloj ir žaidžia akmenėliais. Tai, kad jau suspaudė man širdį, kad suspaudė...

Meila Kairiūkštytė - Balkuvienė. ANTANO VAIČIULAIČIO PORTRETAS. Gipsas. 15" x 12"


Praėjo metai, praėjo antri. Nužydėjo alyvos, išskrido strazdai ir vėl grįžo. Uršulytė žengė į pasaulį. Lakstė ji su vaikais Žvirblių kieme ir daržely tarp lysvių, o per gegužines giesmes atėjo prie koplytėlės su puokšte rankoj ir gėles padėjo Dievuliui prie kojų.
Per Sekmines ją nusivedė į bažnyčią, į atlaidus Vilkavišky. Mažoji pakilo tą dieną, saulei tekant ir pirmiesiems vyturiams sučirenus. Ji girdėjo, kaip sode ir laukuose paukščiai vienas po kito sučiulbo ir kaip visų apylinkių piemenukai iš visos gerklės šaukė, vieni ant kitų oliuodami. Mergaitė nusiprausė šaltu vandeniu prie lovio, susišukavo ir, apsivilkusi šlebutę, laukė,kada reikės eiti. Per tą laiką, kol kiti išsirengė, saulė jau pakopė viršum stogų, ir gandras, kelias eiles sulekiojęs į pievas, snaudė lizde.

Žengė Žvirblis su žmona ir keturiais sūnumis vieškeliu, vesdamiesi Uršuliukę. Jai visa atrodė gražu, šventa ir nepaprasta — ir tos beržų šakomis apkaišytos pirkios, ir vyturėlių čirenimas, ir žibančios ūkininkų bričkos, traukiamos įsipenėjusių eržilų, ir gėlėtos moterų skarelės, ir Klevelio veislinis bulius su ramunių vainiku ant ragų, ir tas varpų gaudimas čia Vilkaviškio, čia Didvyžių, o čia net Alksnėnų ar Alvito bokštuose. Ne tiek ėjo mergaitė, kiek skriete skriejo savo dvasioj, nė kiek nejausdama, kaip ūkininkės iš karietų žiūri į ją ir išranda, kad suknelė šiurkštaus namų audeklo, kad pigius batukus ji rankose nešasi ir kad puošia ją tik marga, plati juosta ir pora mėlynų gėlyčių, į kasas įpintų.

Bet Uršuliukei taip patiko ir žmonės, ir namai, ir miesto gatvės, kad jos širdukė šokinėte šokinėjo iš džiaugsmo. Susičiaupus, ji visą kelią nė žodžio netarė, tik žiūrėjo ir žiūrėjo, įsitvėrus Žvirblienei į ranką. Kai per sumą vargonai suūžė ir visa bažnyčia užgiedojo, mažoji lyg apglušus prisiglaudė kertėje. Kartkartėmis jai rodės, kad štai ji suspigs džiugiu balsu, pilnu saldybės ir laimės, suplasnos kaip paukštelis nuo šakos ir nuskris ten, kur visos šios giesmės, kur vargonų ošimas, smilkalų dūmai ir varpelių tintėjimas kyla.
Tik kai vyskupėlis išėjo pamokslo sakyti, atitoko ji ir, pasilypėjus ant mūro, grožėte neatsigrožėjo auksine jo lazda ir aukšta, nuo spindulių žėrinčia kepure.

Tuoj po didžiųjų švenčių mažoji visai pasikeitė. Kartą Žvirblienė nakčia rado mergaitę beverkiant, įsikniaubusią į priegalvėlį ir susitraukusią į kamuoliuką, nei kačiukas. Ji nesiskundė ir šnekinama ne-sisakė, ar vaikai ją skriaudė, ar ką skaudėjo, ar ko norėjo.
Nuliūdus ir susirūpinus ji slinkinėjo aplink namus. Rytais ji nebėgo į ganyklas. Patvinus upeliui, neleido su Žvirbliukais laivelių. Lakštingala čiulbėti liovėsi, ir avietės jau raudo girioje. Bet mergaitė, rodės, neklausė paukščių giesmės nė vaikų lelionės miškuose. Per rugiapjūtės talkas jinai jau nesikėlė iš lovos. Saulėtomis dienomis išnešdavo ją su patalais į sodą, paguldydavo po obelia ir palikdavo vieną, kitiems į darbus išėjus. Lankydavo ją žmonės, atnešdavo kas pyrago, kas medaus korį, kas kokį žaisliuką, o ir mūsų mama, žiūrėk, ėmus ir nubėgus į Žvirblius. Kalbinama mažoji šnekėjo tolimu, prigesusiu balsu. Žyniuonės gydė ją žolėmis ir iš miesto parneštais vaistais.

—    Gaila balandėlės, kad taip be tėvo, be motulės diena iš dienos noksta kaip aguonėlė, — pasakojo senė Ramanauskienė visiems, ką sutikdama, po vieno tokio apsilankymo.
Dienoms trumpėjant ir garniams besirengiant išskristi, Uršuliukė visai sumenko. Tik kaulai vieni barkšojo, ir tos mėlynos akys gailiai žvelgė į besibaigiančią vasarą, į baltus debesų kamuolius žydrame danguj, į kregždukus, ant šakų sutūpusius, ir į žmones, keliu pravažiuojančius. Tuo keliu į ją atėjo ir Ramanauskų dėdė, ir Bruzdelių amerikonas, ir Klevelis su savo kurčia žmona. Daug ją lankė, lyg jiems nesmagu būtų pasidarę, kad šiurkščiais drabužėliais ji į bažnyčią ėjo, niekieno nepavėžinta, kad ujama našlaite jų pašonėj ji išaugo, niekieno nesušelpta, niekieno nepamyluota, niekieno šiltu žodžiu neprašnekinta. Daug jų buvo, bet tik viena Žvirblienė ulbėjo ir kvotė galvodama, kad gal ne džiova, ne kokia sukata ar geltligė maželę baigia, bet sielą kirminas graužia. Kalbino, meiliais žodžiais viliojo, dainas dainavo ir pasakas dailiausias sekė, bet sužinoti nieko nesužinojo.

Vėl kartą nakčia Žvirblienė rado ją beverkiant, taip tyliai, kad niekas neišgirstų.
Prisiglaudus prie tetos, kuždėdama Uršuliukė paklausė:
—    Mamyte, o mama ar neateis manęs pasižiūrėti?
Dabar suprato Žvirblienė, kodėl mergaitė nyko ir geso. Tik nežinojo, iš kur ji apie savo mamą patyrus: ar iš moterų kalbų nugirdo per Sekmines šventoriuj, ar iš vaikų ganyklose, — užvedus moteriškei kalbą apie tai, mažoji vėl nutilo ir daugiau nieko nesakė.
Glostydama vargšelės plaukus, teta kalbėjo, kol aušra raudonai nudažė rytmečio padangę. Ji pasakojo mergaitei apie mamą, kuri atvažiuos žėrinčioj karietoj, aplankys savo dukrelę ir tokius daktarus prišauks, kad tie ją tikrai išgydys.

Tylėdama, pro pražiotą burną karštligiškai alsuodama, klausėsi ir klausėsi Uršuliukė, akutes įsmeigus į langą, kol rytai pradėjo rausti. Žvirblienė jautė, kad ji kiekvieną žodį gaudo, į galvą dedasi ir gal jau dabar savo svajonėje mamą žėrinčioj vežėčioj regi toli ten, gale to ilgo vieškelio, už pievų, girios ir ežerų.

Po kelių savaičių ji mirė. Buvo rami, mėlyna bobų vasara. Mergaitė iš lovos pro langą žiūrėjo į vieškelį. Žvirblienė sėdėjo gretimais ir lopė šlebutę niūniuodama "užmik, užmik, mažas vaike". Tylu buvo namuose. Šią pavakarę mažoji buvo lyg tokia pailsėjus, nurimus ir pagerėjus. Jos akys vos matomai buvo primerktos, lyg du siauručiukai plyšeliai: ji vis saugojo kelią.

Ūmai Žvirblienė knystelėjo nusigandus, net jai šlebutė iš rankų iškrito? kažkas negera nusmelkė jai per širdį, ir jai pasirodė, kad ligoniukas alsuoja vis rečiau ir rečiau. Bet štai Uršuliukė kilstelėjo nuo savo*guolio, visa nušvitusi, ištiesė nuogas rankutes i langą ir džiaugsmingai suriko:

—    Mama!
Vieškeliu iš tikrųjų lėkė karieta ir visa žėrėjo nuo besileidžiančios saulės.
—    Mama! — laimingu balsu dar šūktelėjo mergaitė ir sukniubo ant priegalvių.
Jos veidelis buvo toks ramus ir tartum linksmas.
Taip mirė Uršuliukė, nė nepamačius, kaip toji mama žėrinčioj karietoj pralėkė pro Žvirblių vartus ir samanotą jų lūšnelę.

Voratinkliai blizgėjo pievose, kai su mama ir tėčiu ėjom į laidotuves. Uršuliukė gulėjo grabe, kurį pats Žvirblis sukalė ir mėlynai nudažė. Buvo ji apvilkta baltu drabužėliu ir perjuosta plačiu mėlynu kaspinu.
Kai aš ten sėdėjau ir žiūrėjau į tokį giedrą ir beveik linksmą mergaitės veidą, abiejų kaimų vyrai, moterys ir vaikai ėjo ir klaupėsi jai prie kojų, kaip lygūs su lygiais, jokios puikybės ir nusižeminimo nepažindami — pirmą kartą nuo tų senoviškų dienų, kada šie du sodžiai atsirado.

Atsiskyręs nuo giesmininkų, Ramanauskų dėdė kiūtojo už grabo, į kertę įsispraudęs, ir verkė. Ašaros ritosi jam per apžėlusius žandus ir žilą, dvišaką barzdą. Cia vienas, čia kitas rankove vogčiomis nusibraukdavo skruostus, ir kas apsakys, ko tai lietuviškai dūšiai taip labai gailėjo: ar kad plati giminė neatėjo našlaitės apraudoti, ar kad jų pačių dienos prabėgo kaip vanduo upėje, ar kad ta juoda žemė tiek širdgėlos, kraujo ir prakaito buvo primirkus.

Grįžęs namo, išėjau vidur nakties į kiemą ir žvelgiau aplinkui: tamsu buvo ir graudu. Tik vienoj Žvirblių pirkelėj skaisčiai švietė žiburys ir ligi mūsų trobų per arimus ir pievas lėkė galingi balsai, lyg plėšte iš krūtinių plėšiami ir į patį dangaus stogą atsimuša.
Tai abiejų kaimų vyrai ir merginos taip didžiai ir sutartinai giedojo už Uršuliukę.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai