Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HENRIKO NAGIO "GRĮŽULAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Šidlauskas   

Henrikas Nagys. Grįžulas. Poezijos rinktinė. ("Vaga", Vilnius, 1990 m., 304 psl., tiražas 10 000 egz., kaina 2 rb. 30 kap. Redaktorė St. Budrytė, dailininkas V. Valius, meninis redaktorius R. Orentas, techninė redaktorė B. Slivinskienė. Spausdino "Spindulio" spaustuvė, Kaunas.)

1. Pirmoji knyga Lietuvoje

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.

Grįžta mūsų poetai išeiviai į Lietuvą. Vienas po kito. Taip ilgai laukti, taip lietuvių literatūrai reikalingi. Kas būtų mūsų tautos poezija be Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio kūrybos. Taip, ilgus metus buvo didžiulė properša, skaudi netektis. Kelios kartos užaugo be šių įžymių lietuviško žodžio meistrų, mokykloje nebuvo skaitomos jų eilės, scenose neskambėjo jų posmai. Tiktai slapčiomis atklysdavo viena kita šių poetų knyga, už kurios skaitymą galėjai nukentėti. Toks baisymetis buvo, toks dvasinis genocidas mus laikė apsupęs. Gyvenome, kentėjome ir laukėme, tikrai žinodami, kad tikrasis literatūros žodis niekuomet neprapuls užmarštyje. Tiktai šiandien atsikvėpėme. Knyga po knygos gula ant darbo stalo. Kokiais tiražais beišleisi — kaip mat iš knygų lentynų išeivijos knygos dingte pradingsta. Toks didžiulis dvasinis alkis, toks noras bręsti, tobulėti, sužinoti, susipažinti. Poetas Sigitas Geda Grįžulo viršelio atsklandėlėje rašo: "Mano kartos žmonėms jo eilių atradimas prieš gerus 25 metus prilygo N. Evangelijos atradimui".

Knygoje panaudotos dailininko Telesforo Valiaus (1914-1977) iliustracijos ir estampai, sukurti 1945-1954 metais. Si H. Nagio poezijos knyga sudaryta iš ankstesniųjų šešių rinkinių. Visi šie rinkiniai buvo išspausdinti emigracijoje. Vadinasi, tai pirmoji poeto kūrybos rinktinė Lietuvoje, išėjusi jau atgimusiame krašte. Žodyje skaitytojams poetas, šios knygos sudarytojas, rašo: "Rinktinėn sudėtų eilėraščių nekeičiau ir netai-sinėjau: be kelių labai nežymių pataisų eilėraščiai liko tokie pat ir sugrupuoti tokia pačia tvarka, kaip rinkiniuose. Esu įsitikinęs, kad grįžti ton pačion mąstysenon ir nuotaikon ir į tapatišką praeities pergyvenimą neįmanoma". Knyga papuošta autoriaus fotonuotrauka. Viršelis iliustruotas tamsiu langu, per kurį regimi medžiai, matyt, palikti toje Žemaitijoje, iš kurios jau seniai iškeliauta, bet kuri vis primena jaunystės metus, tėvų žemę, pirmuosius kūrybinius bandymus. Tikiu, kad ne visi Lietuvos skaitytojai godžiai skaitys Grįžulą. Tai sudėtingo mąstymo poezija, ji skirta ne kasdieniam pasiskaitymui, o meditacijoms, susikaupimui, atminčiai, filosofiniams išgyvenimams. Kartą perskaitęs, po kurio laiko turėsi grįžti vėl ir vėl, versti puslapius, ieškoti posmų prasmės, kuri atsiskleidžia ne iš pirmo skaitymo. Tikiu, kad poetas darniai atsistos šalia kitų jo ar vėlesnės kartos poetų, gyvenusių ir tebegyvenančių Lietuvoje. Manau, kad ne vienas mokytojas lituanistas ateinančiais mokslo metais (o galbūt jau ir šiemet) pasklaidys kartu su mokiniais šią knygą, pažiūrės į gausias iliustracijas, kuriose saulė, valtys ir jūra, medis, akmuo ir sodyba, varpas, žibintai ir medžiai, langas, moteris ir Rūpintojėlis. Dailininkas sukuria tą poetinę nuotaiką, kuri nedisonuoja poeto eilėraščiams. Galbūt, moksleiviams įstrigs atmintin grafiškas kreivo, nulūžusio medžio motyvas, lyg akompanimentas, lydėjęs poetą nelengvuose gyvenimo keliuose.

2. Krenta "mėlynas sniegas"

Mano žodžio skelbėjai atėjo per mėlyną
rytmečio sniegą. Nepatekėjusi saulė gulėjo
girių užuovėjoje. Garavo šaltinių vanduo.


Kai pradedi skaityti nežinomą autorių, visų pirma susidomi eiliavimo sklandumu, minties branda, eilėdaros sąranga, novacijomis, ieškai to lietuviškumo lauko ir erdvės, kuris tau savas ir labai artimas, pradedi lyginti ir ieškoti panašumo su kitais Lietuvos poetais, imi mokytis vieną kitą posmą atmintinai, seki eilėraščius, lyg eitum geru, tiesiu keliu. Taip man atsitiko, kai ėmiau atidžiai (su pieštuku rankose, — toks jau šių eilučių autoriaus įpratimas) versti puslapį po puslapio. Nelyginsiu šiuo atveju H. Nagio poezijos su kitais, tai tegul padaro literatūrologai. Nesmerksiu jo už kai kurias labai pretenzingas eilutes, už supaprastintą žvilgsnį į vienokius ar kitokius gyvenimo reiškinius, necituosiu apvalkiotų frazių, neieškosiu neįtaigių eilučių ar nelabai aiškių sakinių periodų, kuriuose daug žodžių, bet mažoka minties. To visuose poezijos rinkiniuose būtų galima rasti. Mano tikslas — pasidžiaugti tikrai subtilia ir giliaprasme poezija, kurios seniai ilgėjausi; pasamprotauti, ką poetas nori pasakyti, įteigti skaitytojui; paieškoti brandžių metaforų, kurių daug prisėta Grįžulo žvaigždėlapyje — erdviame ir dideliame poezijos arime. Tai atradimų ir praradimų, skausmo ir nostalgijos, gyvasties ir išlikimo, kančios ir stiprybės poetas. Vyriškai santūrus ir moteriškai ištikimas savo Tėvynei, lietuviškam žodžiui, šviesos ir šešėlių žaidimams. Impresionistinis lyrikos potėpis, muzikali frazė ir skausmingos nuotaikos pilnis, klasiškos rimties mintys ir dinamiškas posmas — visa tai ne vienadieniška, įtaigu, originalu ir savaiminga.

Vienus gali sužavėti gausus simbolių pasaulis, kitus patrauks ramūs monologai, kuriuose nepuošnus sakinys kupinas įvairiausių prasmių ("Plaka pavargęs ir senas didelis laikrodis žemėj...", "Paparčių pavėsyje plazda vėjo plaukai palaidi", "...ir skrenda paukščiai dideliais sidabro debesim"). Poezijos posmų garsai ir spalvos susilieja į visatą, čia persipina tikrovės ir sapnų pasauliai, kinta laiko ritmas, poetas pilnas minčių — skuba išsakyti, išsipasakoti, išsikalbėti. Teptuko brūkšniai lyg skubiai lietoje akvarelėje nespėja fiksuoti visų nuotaikų, poeto pasaulyje nėra idilijos. Man menasi, skaitant H. Nagio eilėraščius, ir keturvėjininkų formos paieškos, ir trečiafrontininkų riksmas ir siausmas, tiesa, jau kitais laikais, kitos kalbos niuansuotėmis. Naująją kartą visuomet maitina nauji šaltiniai, sodrūs ir gilūs, kurie rodo kitokią poetinę savivoką ir pasaulio suvokimą. Intelekto pradas — pats būdingiausias Henriko Nagio kūrybos bruožas. Eilutė nenuglaistoma, ji neretai gruboka, bet viduje turi didelę potencinę galią, kuri nuneša skaitytoją į kitas erdves.

3. Poetas — eruditas

Iš kieto titnago trykšta, eremito lazdos užgauta,
šaltinio versmė: išbalę mėnulio akmenys,
Egipto sfinksai, Kartaginos mūrai, Eufrato krantinės,
ledyno gadynių kirviai, nudailinto marmuro kaukės...


Estetinės Henriko Nagio kūrybos dominantė — egzistencinės filosofijos išdava. Nuo paprastų socialinių reiškinių, kurie šimtus kartų dainuoti ir nudainuoti kitų poetų, drąsiai pasukama į sudėtingas ritmines konstrukcijas, kuriose susipina minties lobiai, metaforų brūkšniai, emociniai atgarsiai, impulsyvūs pokalbiai ir absoliutaus impresionistinio grožio siekiniai. Poetas nedemonstruoja savo vidinio pasaulio, neatveria paslaptingųjų širdies kertelių, nesusivi-lioja lyriniais pasažais. Jo prigimties balsas visiškai kitoks: griežtas, sausas, įtaigus, piktokas, šaižus. Jis nesugeba pamokslauti, nurodinėti ar pataikauti skaitytojui. Poetas labai sugestyvus: ir minties primatu, ir formos metmenimis. Poetui žymiai svarbiau ne ką rašyti ir apie ką mintyti, bet kas norima pasakyti. Pagaliau ne temos ir eilėdaros įmantrybės nulemia kūrybos vertę. Išliekamumas — tai širdies, dvasios, jausmo kardiograma, išgyvenimo pilnis, universalumo paslaptys, pasaulio žiūra ir išminties lobynas. Naivu man būtų mokyti rašytoją, kaip reikia rašyti (tai nemaža kritikų nuodėmė), — tai būtų tolygu mokyti medį augti ar prašyti jūrą banguoti. Praeitis Henriko Nagio poezijoje atskamba ne vien tiktai vizijomis, raudomis, pastoralėmis, idilėmis, laiškais, dainomis, elegijomis, pasakomis ar psalmėmis. Ir ne vien buities detalėmis rašytojas nori prakalbėti. Pastebėtina, kad poetas labai pamėgęs laikrodžio, žemės, žvaigždės, šešėlio, namo, burės, veidrodžio, paukščio, dienos, varpo motyvus. Jie, tiesa, varijuoja, įvairuoja, keičiasi, persipina, plėsdami sakinį, posmą, eilutę, frazę. Skaudi siela atsiskleidžia lyg išpažintyje paprastose žodžių jungtyse: vieniši kaimai, praeivių žingsniai, lekiantys smiltynai, karti migla, medžio pavėsis, pilkoji vaikystė, keisti keleiviai, vėjuotas vakaras... Poetas giliai jaučia žodžio semantinius darinius — jis nenuobodus, nemonotoniškas, kaip gali iš pirmo žvilgsnio kai kam pasirodyti. Vidinis užtaisas sprogdina sakinį, plečia jo ribas, tuojau pat "prakalba" potekstė, kurios svarba Grįžule yra labai didelė. Erudicija reiškiasi ne vien tik pasaulio pločiu, bet ir pasaulio gelmėmis (jos glūdi giliai sieloje).

4. Traklio poezijos atšvaitai

Kas išbraižė rožės spygliu tokį trapų piešinį
ant horizonto ledinio, pačiam dangaus pakraštyj,
kur atverti  į  mėlyną  tylą stikliniai vartai?


Mokytis iš vyresniųjų niekuomet nevėlu. Poezijos įtakos persiduoda savaimingai, — esama nemažai atsitiktinumų. Ir H. Nagys iš jaunumės itin domėjosi pažangia (modernia) vokiečių, austrų poezija. Jo poezijoje išliko to modernizmo šerdis: nerimo apoteozė, nuotaikų kaitos, nakties himnai, pasaulio sielvartas, novatoriškas eiliavimas, vingrios asociacijos, labai sudėtingos metaforos, kai vaikštoma ant suvokimo ir nesuvokties ribos. Be abejonės, kiekvienas modernus poetas yra savaip modernus. Henriko Nagio poezijon įsiveržia tautosakiniai motyvai ir įvaizdžiai: sidabro tvenkinys, broliai septyni, pasakų saulė, balta epušėlė, sakalo skrydžiai. Kai kuriuose eilėraščiuose jaučiama romanso įtaka, nes posmuose aptinkame ir nakties žaizdas, juodus sapnus, audringą naktį, ir kraujo sroves, baltas bures, klaidžius takus ir rudens liūtis, pavargusias rankas. Tai, rodos, nėra nauja, bet kartu naujai suvokiama ir pateikiama kitame kontekste, nes nuskamba šviežiai ir aktualiai. Poetas, ieškodamas žodžių prasmės ir savo balso, kreipiasi į varpus, brolių žemę, Dievą, žmones, gatves. Tas pokalbis yra gerokai intymus ir paslėptas. Poetas nemėgsta ironijos, neieško sarkastinių spalvų, jis pasitenkina tais pačiais motyvais, nors yra daug pasaulio regėjęs. Kai kurie jo eilėraščiai yra skirti savo draugams, tolimos Lietuvos bičiuliams, kolegoms, o kai kurių eilių moto paimti iš R. M. Rilkės, Kosto Ostrausko, Antano Škėmos, Jono Kossu-Aleksand-ravičiaus kūrybos. Poeto siela ieško atsvaros gamtoje, tuomet suskamba vienišo žmogaus balsai.

5, Sielos kalba

Mano lūpos šią naktį nunoko dainai:
klausyk — aš dainuosiu mūsų širdims...


Poetas nepažymi eilėraščių parašymo datų (daugelis poetų tai labai mėgsta), nes jam svarbiausia — mąstymo lygmuo, minties darna, potekstės gilumos ir sielos kalbos savastis.  Šalia efemeriškų vaizdelių su paukščių šešėliais ir saulės potvyniu poetas "supina" abstrakčias girliandas su vaizdų kaskadomis ir didžiuliais minčių šuoliais. Nuo lygumų ir ramybės netikėtai šokama į dykumas ir naktis. Pasikartoja skausmo ir skurdžios buities motyvai, klajonių aidesiai ir žmogaus neramios svajonės. Kai kurių eilėraščių ("Upės", "Dirbtuvių kiemuose") piešinys yra labai realistinis, nepoetinis, kuriame nėra poezijai būdingo pakilumo, idealumo. O greta, žiūrėk, suskamba labai nugludintas žodis, pilnas įvairia-prasmybių ir margų niuansuočių. Toks poetinis stilius, toks žvilgsnis į žmones, daiktus, reiškinius, aplinkinį pasaulį. Nė vienas poetas negali pabėgti nuo savo poetinės patirties; pradėjęs kalbėti kita kalba, jis greitai pasidaro nenatūralus, prėskas, keistas, neįdomus, mėgdžiojantis. Tai Henrikui Nagiui nėra charakteringa. Kuo toliau, tuo jo eilėraščių metafora gilėja, plečiasi minčių ribos, didėja pasaulis. Poetas — ne politikas, ne keliautojas, ne mistikas ir net ne romantikas. Tai savistabos meistras. Pirmuose eilėraščių rinkiniuose daug jaunystės polėkio. Poetinis ryšys su gimtinės žeme beveik niekados nenutrūksta. Iš "žvaigždėjančios tylos" atskrieja Tėvynės garsai, o "malda, sutrupinusi granitą", skleidžia aplink gerumą, nuoširdumą ir tikrumą. Eilėraščiuose maža poetinių detalių, kuriose susipintų tautos istorija, mitai, sakmės, atmintys, padavimai. Netgi geografija neplati — ta gimtoji Žemaitija, kurios spalvingumui aprašyti gali nepakakti viso gyvenimo, ne tiktai šešių eilėraščių rinkinių.

6. Laikrodis nesustoja

...ten padėjau laikrodį švelniai
dugne
ir užklojau velėnom, ir niekas nesuras jo dabar be manęs.


Kas domisi Henriko Nagio poezija, tas gerai žino jo gyvenimo vingius. Dinamiškas gyvenimas atsispindėjo jo eilėse, santūriose ir greitakalbėse, epinėse ir nevienatonėse.

Poetas neglūdina savo eilutės iki absoliutaus muzikinio skambėjimo, jis jai leidžia rutuliotis laisvai, spontaniškai. Nekreipdamas dėmesio į rimą (jis neraiškus ir pilkokas), poetas moka išbalansuoti kiekvieno eilėraščio ritmiką. Kartais ji daugiau vidinė negu išorinė. Siekdamas grožio ir gėrio (kiek tai įmanoma poezijoje atspindėti), Henrikas Nagys tvirtai stovi Lietuvos poetų modernistų gretose, kaip ryškus akordas, kaip monolitas, nepakeičiamas ir, rodos, nesikeičiantis. Ne nugyventuose metuose ir eilėraščių rinkinių gausoje slypi kūrybos vertė. Grįžulas sudarytas pagal pačius geriausius knygos sudarymo principus. Ieškojimas, išgyvenimas, suradimas lydėjo ir tebelydi šį poetą žemininką, apie kurį tiek daug gerų žodžių pasakė jo bendražygis poetas Kazys Bradūnas, viešėdamas Vilniuje, pas Universiteto studentus. Iš Henriko Nagio pasąmonės besiveržiančios dvasingumo srovės, neabejoju, sujaudins mano gimtojo Lietuvos krašto poezijos skaitytojus, dar neišlepintus modernizmo kūrybos, dar vis besiilginčius naujų išeivių poetų posmų ir knygų. Katarsis gali apimti ir skaitant knygą, ir ją jau perskaičius. Tai nėra dvilypumas, tai natūrali būsena, kai eilėraščių sukelta nuotaika ilgai tavyje tvyro kaip atgaiva, kaip senas folianto kvapsnis, kaip godi gyvenimo verdenė, trykštanti ir kunkuliuojanti. Amžinai ir visur. Vilnius, 1991 sausis
Aleksandras Šidlauskas


Kaune senasis pastatas Putvinskio gatvėje Nr. 48 nuo Naujųjų Metų yra Kauno žurnalistų namai. Šiame mieste itin klesti spauda. Išeina apie 50 periodinių leidinių. Dirba apie 100 Lietuvos Žurnalistų sąjungos natrių. Savo namuose žurnalistai turės konferencijų salę ir naudosis tarptautinių ryšių priemonėmis. Čia bus apgyvendinami ir iš užsienio atvykę žurnalistai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai