Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS YLA   
50 metų sukakties proga

Paskaita skaityta LKMA 50 sukakties minėjime New Yorke 1972.IV.30. Minėjimą surengė vietinis LKMA židinys. Per šį minėjimą LKMA pirmoji žurnalistikos premija įteikta LKMA nariui mokslininkui prof. J. Brazaičiui.

Yra akademijų, kurios teikia diplomus ir dalija mokslo laipsnius. Vienos jų yra mokyklinės, kaip kitados jėzuitų akademija Vilniuje, kitos institucinės, kaip dabartinė Lietuvos mokslų akademija (įst. 1941.1.13, atkurta 1945), veikianti ministrų tarybos žinioje ir išlaikoma valdžios lėšomis. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija yra visuomeninis sambūris, įkurtas ne diplomams ar laipsniams dalyti, bet kultūrinei ir mokslinei iniciatyvai ugdyti savame krašte. Atsidūrusi ne savo noru už Lietuvos ribų, ši akademija tęsia tą patį darbą tarp lietuvių laisvajame pasaulyje.

Panašūs privačios iniciatyvos sambūriai Europoje žinomi nuo renesanso laikų, o mūsų tautoje apčiuopiami nuo XVI a. vidurio, XVII ir ypač XIX amžiuje. Jie veikė įvairiais vardais bei formomis, arba be jokių vardų ir neformaliai. Iš jų išaugo ir mūsų literatūrinis - kultūrinis sąjūdis, stipriau pasireiškęs Žemaičiuose ir Prūsų Lietuvoje. Tokie sambūriai bei sąjūdžiai, šalia mokyklų bei universitetų, sudarė lyg antrąjį polį kultūros brendimo vyksme, gravituojantį ne į mokslo rezultatus bei jų perteikimą, kiek į mokslinę bei kultūrinę kūrybą.

1. Nuo mokslo draugysčių ligi mokslo draugijos Vilniuje
Lietuva nuo XVII a. pradžios plėtė ir pakankamai išplėtė aukštąjį, vidurinį ir pradinį mokymą bei švietimą. Bet ko jai stigo, tai iniciatyvos mokslinei - kultūrinei kūrybai, ir šitai pajuto bene pirmieji Žemaičių sąjūdžio atstovai — Motiejus Valančius ir Simanas Daukantas. Jie svajojo, dar XIX a. viduryje, kurti lietuviams mokslo draugiją. Tai buvo tik svajonė, nes mokslo žmonių, galinčių atsidėti kūrybai, dar buvo maža.

Sąlygos kur kas palankesnės buvo Prūsų Lietuvoje. Čia lietuvių kultūra, ypač kalba, pradėjo domėtis patys vokiečiai. Jie 1879 m. įkūrė Li-tauische Literarische Gesellschaft. Šio įvykio paskatintas, J. Sauerveinas iškėlė Lietuviškoj Ceitun-goj (1882, nr. 12) reikalą kurti "lietuvišką mokslo draugystę". Į tai atsiliepė J. Basanavičius ir J. Šliūpas. Pirmasis toj pačioj Ceitungoj (nr. 15) siūlė "draugystės" tikslus praplėsti į lietuvių kalbos išlaikymą ne tik Prūsuose, bet ir Lietuvoj. Antrasis per du Ceitungos numerius (31,32) svarstė tokios "draugystės" veiklos būdus bei priemones. "Apie insteigimą lietuviškos mokslo bendrystės
draugystės" J. Šliūpas rašė ir Aušroje (1883,nr. 4); porą metų vėliau tuo pačiu klausimu Aušroj (1885, nr. 7, 8) rašė ir A. Kriščiukaitis.

Prūsų lietuviai pagaliau įkūrė (1885) Birutės draugiją ne mokslui kurti, bet jam populiarinti. Šliūpas, išvykęs Amerikon, dar mokslų nebaigęs, įsteigė (1889) Baltimorėj "Lietuvių mokslo draugystę", kuri greit mirė, nes emigracijoj dar nebuvo dirvos tokiam kūriniui. Bealesnis dalykas buvo Motinėlės fondas aukštosioms studijoms remti, įkurtas lietuvių kunigų Pittstone, Pa., 1900 m.1
Beikalas kurti mokslo draugijas, kaip matome, brendo nuo XIX a. vidurio ligi pat šimtmečio galo. Šį reikalą judino dar jauni, bręstantys protai, ieškodami palankesnio klimato bei realesnės dirvos tarp Lietuvos, Prūsų ir Amerikos lietuvių. Natūraliausia dirva turėjo būti Lietuvoj, o politinis klimatas ėmė švelnėti po 1905 metų. Tada Vilniaus Žiniose kun. Jonas Totoraitis vėl prabilo apie reikalą steigti mokslo draugiją, o Jonas Basanavičius, ką tik grįžęs iš Bulgarijos, ruošė planus ir įstatus, kuriuos pateikė rusų įstaigoms tvirtinti. Leidimą jis gavo už poros metų, ir Lietuvių Mokslo Draugija, pirmoji savoj žemėj, buvo įsteigta 1907 balandžio 7 Vilniuje.

2. Varžybos tarp Vilniaus ir Kauno
Šalia Vilniaus, kultūros centru darėsi Kaunas — Žemaičių vyskupijos sostinė. Čia trejetą metų anksčiau įsikūrė "mokslo, literatūros ir politikos mėnesinis žurnalas "Draugija". Vilniškės draugijos kūrėjas Basanavičius svajojo iš savo kūrinio išvystyti Lietuvos mokslų akademiją, o kauniškės Draugijos vadovas A. Dambrauskas - Jakštas mojosi iš savosios padaryti ištisą rašytinį universitetą. "Apie Draugiją, pasak Pr. Bučio, susispietė daugiausiai moksliškų jėgų",3 iš kurių ir kilo mintis steigti antrą mokslo draugiją. A. Dambrauskas savo dienoraštyje (1908.1.11) prisimena: "Šnekėjau su kun. Skvirecku, kad reikėtų Kaune steigti mokslo mylėtojų draugiją, nes mūsų 'pirmaeiviai', sutverę Vilniuje Mokslo Draugiją, nieko kol kas neveikia" Mūsų Senovė, I, 1921, 42).

Gilesnė tam paskata buvo Pijaus X enciklika Pascendi, paskelbta 1907 rugsėjo 8, vadinas, pusmečiu vėliau nei įsikūrė vilniškė mokslo draugija. Enciklika lietė modernizmo pažiūras, įsibraunančias į katalikų tarpą, tačiau Lietuvoj tai nebuvo aktualu. Aktuali pasirodė enciklikos užbaiga, iškelianti reikalą "suvienyti visus labiausiai spindinčius mokslo vyrus katalikus, dirbančius mokslo pažangai". Netrukus buvo pagarsinta ir naujai steigiamoji L'Association catholiąue internationale pour le progrės de la science. Šioj organizacijoj galėjo dalyvauti bet kuri tauta, bet prieš tai turėjo įkurti savą tautinę mokslo draugiją. Tokias draugijas jau turėjo vokiečiai (nuo 1876), austrai (1892), šveicarai (1899) ir olandai (1904). Tuo tarpu prancūzai, belgai, vengrai, lenkai, čekai, lietuviai savų katalikų mokslo draugijų dar neturėjo. Dėl to Pr. Būčys, tuometinis akademijos profesorius Petrapilyje, iškėlė šį klausimą Draugijos žurnale.4

Jis galvojo, kad "stipri tarptautinė organizacija gali sėkmingai mums padėti apgalėt kliūtis, trukdančias mokslą mūsų šalyje". Tarptautinis mokslų forumas, jo akimis, turėtų būt naudingas pirmiausia Lietuvai, žiūrint jos kultūrinės kovos ir tautinio savarankiškumo siekimų. Be to, "artimas susidūrimas su mokslo milžinais uždegs mūsų energiją, o jų pavyzdys parodys mums kelią į jų pasiektą tikslą". Būčys nematė reikalo atsisakyti šios minties vien dėl to, kad jau yra įsikūrusi vilniškė mokslo draugija. Jis jai padarė priekaištų, kad, užuot veikusi, tik dalijanti garbės diplomus svetimiesiems ir esanti per daug susieta su Basanavičiaus asmeniu.

Į tai atsiliepė vilniškė draugija, klausdama, ar dėl to reikia ieškoti svetimų organizacijų, kad saviškės tebėra silpnos? "Ligi šiol visi buvome tos nuomonės, kad silpnosios mūsų draugijos, iškilus jų ydoms aikštėn, turi būt taisomos ir stiprinamos, bet ne apleidžiamos".5 Būčys į tai atsakė: "Daug kartų kalbėjau su žymiais draugijos veikėjais", siūliau "platesnius pagrindus bei geresnę tvarką", deja, visa tai "buvo užmiršta". Būčys nūnai siūlė palikti nariams pasaulėžiūrinę laisvę, "o ne kontroliuoti jų įsitikinimus", norint sutelkti visas kūrybines jėgas. Be to, Bučiui rodėsi, kad reikia sekti kitų kraštų pavyzdį, kur šalia mokslo žmonių nariais gali būti ir įvairūs rėmėjai. Tada "mokslas taptų visuomeniškesnis, o visuomenė moks-liškesnė".6

Baigdamas pirmąjį savo straipsnį, Būčys buvo reiškęs viltį, kad katalikų mokslo draugija ligi 1908 metų vasaros galėtų suburti apie 150 narių. Antrąjį straipsnį jis baigė pažadu "kitos mokslo draugijos nekurti", jei vilniškė draugija persiformuos siūloma kryptimi. Laukiant ir nesulaukiant reformų, laikas buvo uždelstas, ir nauja mokslo draugija ligi I pasaulinio karo pradžios nebeį-sikūrė.

3. Kaunas grįžta prie savo plano
Po karo kauniškiai vėl grįžo prie senos minties, tik šį kartą pirmasis prabilo ne Būčys, nes jis dar buvo Amerikoje, bet J. Tumas-Vaižgantas. Jis tuo metu (1919) gyveno Vilniuje, dalyvavo mokslo draugijoje ir jautė reikalą viešai pareikšti, kad draugija esanti silpna ir patys nariai nebe-sidomį jos veikla. "Užsibrėžusi visuotinumą, draugija pradėjo gyventi siaurai". Bet kol ji tebeveikianti, ar verta kurti naują mokslo draugiją?7
Kitaip galvojo A. Dambrauskas-Jakštas. Jo akimis, sąlygos dabar žymiai pasikeitusios ir mūsų gyvenimas įėjęs platesnėn vagon, dėl to atėjęs metas lietuviams turėti nebe vieną ir ne dvi tokias draugijas.8

J. Tumas kėlė dar vieną abejonę: jei jau norim naujos mokslo draugijos, tai ar ji neturėtų būti valstybinė, visiems bendra, bent laisvoj Lietuvoj? "Aš esu tikras, rašė jis, jog nepriklausomos mūsų valstybės valdžia jokiu būdu neapsieis be mokslo draugijos tautos kultūrai stiprinti."9 Tuo tarpu Jakštas samprotavo, kad valstybė galinti organizuoti švietimą bei mokymą, bet ji iš esmės nepajėgi kurti kultūros. Kultūrai ugdyti reikia privačios iniciatyvos.10

Kuris iš jų buvo teisus, parodė tolimesnis gyvenimas. Valstybė neskubėjo reikšti iniciatyvos. Kaip Tumas, atsirado ir daugiau tokių (K. Pakštas, M. Biržiška), kurie vėliau planavo Lietuvos kultūros akademiją ir spaudė vyriausybę ją kurti arba bent įgalinti jos veikimą finansiškai.11

Buvo iškilęs ir toks klausimas, kam reikia naujos mokslo akademijos, jei steigiamas Lietuvos universitetas? Į tai Jakštas atsakė: "Universitetas savo esme nėra mokslo kūrimo įstaiga. Jo artimiausias tikslas yra teikti mokslo pasiektus rezultatus saviem klausytojam, taigi, mokymas, kaip ir gimnazijose, tik aukštesnis. Jis gali būti sujungtas ir su mokslo kūrimu", dėl to universiteto profesoriai, kurie bus mokslo kūrėjai, galės pasireikšti tokiuose židiniuose, kaip katalikų mokslo akademija.12

4. Vardo ir krypties specifikacijos
Katalikų Mokslo Akademija pagaliau buvo į-kurta pusmečiu vėliau nei Lietuvos universitetas. Jos įstatai patvirtinti Kauno miesto bei apskrities viršininko įstaigoje 1922 rugpiūčio 12 (nr. 217), o steigimo aktas atliktas spalio 22. Akademijos pavadinime buvo įrašytos dvi savybės — lietuvių ir katalikų, pilnas vardas: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Pirmoji savybė (lietuvių) atrodė įprastinė, segama beveik visoms organizacijoms, o antroji (katalikų) kai kam vaidenosi lyg būtų konfesinė.13 Kas gi iš tikro turėta galvoj, siejant mokslą su katalikais: save pabrėžti, iškelti konfesinį momentą ar atstovauti mokslui esminį principą?

Atsakymą yra davęs A. Jakštas. Pagal jį, mokslo srityje, kaip ir kitose, tenka rinktis viena iš dviejų: pripažįsti aukščiausią priežastį ar ją atmeti. "Ją atmetus, viskas netenka savytarpės jungties, virsta chaosu, apie kurį jau nieko tikra nebegalima pasakyti . . . Mokslas (tada) lieka lyg besielis, negyvas kūnas ir pačią kultūrą, užuot kūręs, ima tik griauti ir naikinti". Jakštas išvardija eilę mokslo kūrėjų, kurie buvę katalikai, dėl to, jei kuriama katalikų mokslo akademija, tai esanti "jokia naujiena, bet tęsimas senos katalikiškos tradicijos".14

Tradicinė samprata katalikiškumą suvokia visuotinumu, kuris mokslų srityje reiškia: mokslo sričių visuotinę apimtį, mokslo metodų pilną naudojimą, mokslinės tiesos pilnutinį ieškojimą. Mūsų akademijos kūrėjams šitai atrodo ir rūpėjo, ir tai matyti iš Pr. Bučio bei A. Jakšto pasisakymų dėl vilniškės draugijos ribotumo. Visuotinumas yra pati giliausia tradicija, dėl kurios katalikai tebe-sispiria mokslų suskaidymui, kylančiam iš perdėtos specializacijos, lygiai mokslų piktnaudojimui politinėms sistemoms.

Ar katalikai dėl visuotinumo nenuvertina tautinės kultūros ir tautinių mokslų? Šis klausimas taip pat iškilo, nes Pr. Būčys buvo padaręs priekaištą vilniškei mokslo draugijai, kad ji apsiriboja tik lituanistiniais mokslais. Vilniškė draugija teisinosi: "Kam gi daugiau turėtų rūpėti šie dalykai, jei ne patiems lietuviams ir jų mokslo draugijai? Antra vertus, tarptautinėmis mokslo šakomis, kaip matematika, astronomija, teologija ir kitomis geriau mokės pasirūpinti svetimtaučiai, kurie turi už mus daugiau mokslo ir jėgų."15

Pr. Būčys buvo kitos nuomonės. Jo akimis, "visi mokslai vienas kitam reikalingi kaip šaknys šakoms. O visuomenėje jei tarpsta mokslai, tai visi: jei skursta, tai taip pat visi". Antra vertus, "visi mokslai, neišskiriant nei Lietuvos archeologijos, nei istorijos, nei kalbotyros, yra tarptautiniai (mes dabar sakytume — anttautiniai, S. Y)". Bučiui buvo "aišku, kad Lietuva negali tenkintis vien tarptautiniais mokslais", nors jie lengviau prieinami. Sunkiau ir vertingiau kurti ir perteikti pasauliui savąsias tautinių mokslų vertybes. "Tarptautinis mokslo medis ims megzti pirmuosius vaisius mūsų krašte ant tų šakų, kurios savo objektais siekia Lietuvą".16
Kaip į tą klausimą žiūrėjo Jakštas, matyti iš dviejų jo rašinių Draugijoje: "Kultūros viešpatija" ir "Moksliškasis sionizmas."17 Pirmajame jis pristato vokiečių Ligilo draugiją visuotinei kultūrai puoselėti, antrajame — žydų draugijas Palestinoje savajai kalbai ir archeologijai tyrinėti. Abu dalykai — kultūros visuotinumas ir tautiškumas — Jakšto sąmonėje rado ne tik derinį, bet ir didelį norą, kad lietuviai pasimokytų iš abiejų pavyzdžių.

5. Uždavinių ir veiklos apimtis
Katalikų mokslo akademija, įsikūrusi, mojosi šiems uždaviniams: jungti katalikus mokslininkus
ir sudaryti jų darbui palankesnes sąlygas, ruošti mokslininkų prieauglį, kelti tautoje mokslinį lygį bei ugdyti krikščioniškąją kultūrą. Priemonės buvo numatytos šios: steigti bibliotekas ir kitas mokslo institucijas, rengti kursus bei paskaitas, leisti metraštį, knygas ir kitus leidinius, steigti fondą ir įsigyti judamo bei nejudamo turto. Pirmiausia buvo įsteigtas (1922) stipendijų fondas ir tam reikalui gauta iš Amerikos Katalikų Federacijos 42,500 dolerių. Prie jo vėliau prijungta Motinėlės stipendininkų grąžinamos skolos. Fondas per 18 metų padėjo daugeliui akademikų doktorizuotis užsieniuose, arba pasiruošti profesūrai.

Antras dalykas buvo biblioteka, numatyta įkurdinti Kauno miesto centre; ją tikėtasi sudaryti iš dviejų didelių bibliotekų — kunigų seminarijos ir kapitulos, prijungiant kai kurių akademijos narių privačias bibliotekas. Derybos su kunigų seminarija ir kapitula ilgokai užtruko ir nedavė vaisių. Akademija po to telkė privačias bibliotekas, gaudama dovanai arba atpirkdama, ir iš to ligi karo susidarė 12,000 tomų.
Trečias užmojis buvo išleisti Lietuvos kultūrininkų enciklopediją Žymesnybių žodyno vardu. Projekto autorius buvo A. Jakštas, o redaktoriai pakaitomis J. Tumas, Pr. Penkauskas ir J. Eretas. Medžiaga pradėta rinkti 1927 ir ligi 1939 tam reikalui išleista virš 13.000 litų. Šiuo darbu buvo susidomėjusi Lietuviškoji Enciklopedija ir vedė derybas medžiagą atpirkti. Darbas, mašinėle perrašytas 5 tomuose, okupantui užėmus Lietuvą, liko neatspaustas. Bet buvo išleistas stambus A. Jakšto veikalas Užgesę žiburiai, skirtas žymiųjų lietuvių ir nelietuvių kultūrininkų biografijoms.

Akademijos nariai pradžioj rinkosi bendrų susirinkimų 2-3 kartus per metus iš Kauno, Dotnuvos ir Marijampolės. K. Pakštas 1928 m. siūlė akademijos veiklą plėsti institutais, kreipiant daugiau dėmesio į lituanistinius mokslus. Šiam planui pritarusi, akademija turėjo dar paruošti žmonių, ypač lituanistų, ir tam reikalui sutelkti -naujų lėšų. Nuo 1933 m. pradėta ruošti platesnio masto studijų dienos — suvažiavimai, ir ligi okupacijų įvyko jų trys, ir buvo išleisti trys stambūs suvažiavimo darbų tomai.

Akademija po 15 metų vėl atsikūrė tremtyje. Pirmieji pasitarimai, S. A. Bačkio iniciatyva, pradėti 1953, po to pravesta buvusių narių registracija, o pirmoji valdyba išrinkta 1956 m. Bomoje. Pirmasis suvažiavimas įvyko 1957 taip pat Romoje. Kiti suvažiavimai vyko: 1961 Čikagoje, 1964 New Yorke, 1967 Hūttenfelde, Vokietijoje, ir 1970 Toronte. Su tuo išaugo dar penki suvažiavimo darbų tromai. Nuo 1965 pradėta leisti akademijos "Metraštis" (6 tomai) ir atskiros studijos (5 tomai). Viso akademijos leidinių, didelio formato ir stambių puslapiais, lig šiol išleista 30 tomų, neskaitant rankraštyje likusių Žymesnybių žodyno 5 tomų.
Iš buvusių akademijos sekcijų stipriausiai veikia istorikai su savo židiniu Romoje. Jie pastaruoju laiku pradėjo leisti Lietuvos istorijos šaltinius, o šiaip eilę metų buvo įsijungę ir į Lietuvių Enciklopedijos talką. Tremtyje atsirado nauja židinių veiklos forma, ir tie židiniai veikia: Čikagoje, Bostone, Daytone, New Yorke, Montrea-lyje, Ottavvoje, Toronte ir Mūnchene.

6. Akademinis narių profilis
*Akademija šiuo metu turi per 200 narių, iš kurių 20 akademikai, renkami kas trys metai, suvažiavimų proga, pasižymėję mokslų bei kūrybos srityse. Trečia narių kategorija yra rėmėjai, deja, negausūs.
Akademijos narių ir mokslininkų profilis labai įvairus ir spalvingas. Imkime akademijos pradininkus — ideologus Pr. Bučį ir A. Jakštą, buvusius jau Petrapilio akademijos, vėliau Lietuvon universiteto profesorius, eilės veikalų autorius, žurnalų ir laikraščių redaktorius, enciklopedinės apimties eruditus. Pastarasis pakeltas į akademikus 1933, o pirmasis 1936.
------------------
* LKMA įstatuose nariai akademikai vadinami nariais mokslininkais. Mirus Z. Ivinskiui ir A. Saliui, jų liko 18
 Du iš jų buvo pakelti į narius mokslininkus dar Lietuvoje: J. Brazaitis ir J. Eretas. 1959 nariais mokslininkais buvo išrinkti J. Gravrogkas (jau miręs), J. Grinius, A. Liuima ir A. Salys, 1961 — St. Yla, A. Maceina, J. Pikūnas, P. Rabikauskas ir S. Sužiedėlis.
1964 — Ad. Damušis, J. Girnius ir A. Sennas, 1970 — J. Jakštas, A. Klimas, A. Kučas, V. Pavilanis, P. Rėklaitis ir V. Vardys. Narius mokslininkus renka nevisi LKMA nariai, o jų pačių grupė.



Kiti du iš hierarchijos, Kauno ir Vilniaus arkivyskupai — Juozapas Skvireckas ir Mečislovas Reinys, skriptūristas ir psichologas, abu universiteto profesoriai, pirmasis — teologijos - filosofijos fakulteto kancleris, antrasis katalikų universiteto rektorius nominatas. Skvireckas buvo pirmasis akademijos pirmininkas ligi 1926 m., pakeltas 1933 m. garbės pirmininku. Reinys pirmosios valdybos sekretorius, pakeltas į akademikus 1939 m.

Dar viena akademikų pora — tai Pranas Dovydaitis ir Stasys Šalkauskis, abu A. Jakšto d\ -siniai vaikai, išvesti į mokslų kūrybos pasaulį. Dovydaitis perėmė enciklopedinį Jakšto plotį, Šalkauskis sintetinį gylį. Abu jie baigė Maskvoje teisę ir nuėjo vienas į istoriją, etnologiją ir kitas sritis, antrasis į pedagogiką ir filosofiją. Abu universiteto profesoriai, pastarasis ir rektorius, akademijos vicepirmininkai, pastarasis ir pirmininkas po Jakšto, pakelti vienu metu į akademikus kartu su Jakštu 1933 m.

Nelygūs amžiumi ir kitais požiūriais, bet panašūs temperamentu ir kultūrine dinamika buvo kan. Juozas Tumas-Vaižgantas ir Kazys Pakštas, abu rytiečiai aukštaičiai, universiteto dėstytojai, akademijos valdybos nariai, pirmasis nespėtas pakelti į akademikus, tik pagerbtas po mirties III suvažiavime (1939), o antrasis tuo metu išrinktas akademiku.

Jei čia minėtieji ir kiti jungėsi į akademiją, tai, rodos, tokia buvo natūrali jų pareiga. Bet du, kuriuos dar norime paminėti, tokios pareigos neturėjo. Tai "Šveicarijos lietuviai" — Juozas Eretas ir Alfredas Sennas. Pastarasis, atvykęs do-centauti j Lietuvos universitetą, pasidarė akademijos valdybos knygininku - archyvaru, pirmasis redagavo akademijos ruošiamą Žymesnybių žodyną ir Suvažiavimo darbus, suorganizavo pirmuosius tris suvažiavimus, buvo dar Lietuvoj valdybos vicepirmininkas ir trijų suvažiavimų už Lietuvos ribų paskaitininkas. Eretas pakeltas į akademikus II suvažiavime (1936), Sennas — 1964.

Akademija didžiuojasi ypatingai savo istorikais: A. Alekna, ir J. Totoraičiu, A. Šapoka ir Z. Ivinskiu, S. Sužiedėliu, J. Jakštu ir A. Kuču, P. Rabikausku, R. Krasausku ir P. Jatuliu, K. Jurgėla ir V. Gidžiūnu. Didžiuojasi ir savo filosofais — Pr. Kuraičiu, A. Maceina, jaunesniais — A. Baltiniu, Pr. Gaida, F. Jucevičiumi, J. Navicku.
Iš rašytojų, kritikų, literatūros dėstytojų minėtini: M. Vaitkus, J. Brazaitis, J. Grinius, A. Vaičiulaitis, A. Šešplaukis. Iš kalbininkų turime, berods, du akademikus — A. Salį ir A. Klimą.

Lietuvoj akademija turėjo stiprią pedagogų grupę, dabar sumažėjusią. Priešingai, anais laikais maža buvo psichologų, o dabar jų skaičius gražiai padidėjęs. Nebuvo daug ir dabar negausus skaičius juristų ir ekonomistų. Žymiai daugiau akademija turi įvairių sričių scientistų. Nemažas skaičius ir teologų.

7. Baigiamosios pastabos
Akademija, įsteigta prieš 50 metų, tikrosios veiklos turėjo vos 35 metus. Per tiek nedaug metų, įvairių permainų išgyvenusi, ji vis dėlto bus šį tą padariusi. Svarbiausia, kaip buvo ketinusi, ji sutelkė nemažą būrį kūrybiškų mokslo žmonių ir juos akstino dirbti. Atsikūrusi svetur, ji netgi padidino savo veiklumą ypač suvažiavimais ir Ieidiniais. Tai nuopelnas dabartinio jos pirmininko prof. Antano Liuimos, SJ, kuklaus ir nepaprastai patvaraus darbininko, kaip ir jo reikalų vedėjo kun. Rap. Krasausko.
Akademijos durys atviros visiems, taip pat ir nariams rėmėjams.

Jų privilegija pasinaudojo kun. dr. J. Pmns-kis, akademijos narys, įkurdamas du premijų fondus: mokslo darbams ir žurnalistikai. Mokslo premija dar bus paskirta, o žurnalistinė jau yra tekusi akademikui Juozui Brazaičiui.

Būti žurnalistu iš profesijos yra viena, o iš pašaukimo — kita. Skirtumas nemažas tarp įprastinės ir akademinės žurnalistikos. Pastarosios atstovų nemaža turėjo katalikų mokslo akademija. Produktingiausi, šakoti ir kartu akademiški žurnalistai buvo Jakštas, Tumas, Būčys, panašūs — Dovydaitis ir Šalkauskis, o nūnai S. Sužiedėlis. Į šių eiles rikiuojasi Juozas Brazaitis skirtingomis akademinio žumalizmo savybėmis: taupiu žodžiu, dailiu stilium, gilia analitiškai sintetine įžvalga, įvesdamas įvykių, reiškinių, minčių kontrastą ir tuo sudinamindamas problemų vystymą bei sprendimą. Brazaičiui neturime lygių ypač stiliaus atžvilgiu, nebent Antaną Smetoną — viltininką.

1. Antras Motinėlės vardo fondas, sekant amerikiečiais, įsteigtas Žemaičių vyskupijos kunigų Kaune 1907 tplg. LE XIX, 323).
2. Plačiau apie šią draugiją žr. S. P., LM Draugijos 25 metų sukaktis, Židinys XV (1932), 370 - 373; J. Puzinas. Lietuvių mokslo draugija, LE XVI, 66 - 71.
3. Pr. Būčys, Tarptautinis katalikų mokslui aukštyn kelti suvienijimas ir Lietuva, Draugija IV (1908), 142.
4. Pr. Būčys, op. cit, Draugija IV (1908), 135 — 142.
5. LM Draugijos komiteto atsiliepimas, Draugija V (1908), 96- 98.
6. Pr. Būčys, Atsakymas Lietuvių mokslo draugijos komitetui, Draugija V (1908), 99 - 104.

7. Vaižganto Raštai I, 1922, 156.
8. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Draugija I 1 ^21
36.
9. Vaižganto Raštai I, 1922, 160.
10. A. Jakštas, Kultūros viešpatija, Draugija XXV (1919),
288.
11. Plg. K. Pakštas, Lietuvos kultūros akademija, Židi-
nys XII (1930), 63 - 65.
12. Lietuvių katalikų mokslo akademija, ten pat, 36 - 37.
13. Plg. Lietuviškoji Enciklopedija I (Kaunas 1933), 130 skiltis.
14. A. Jakštas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, ten pat. 37 - 38.
15. Zr. penktą išnašą.
16. Atsakymas Lietuvių mokslo d-jos komitetui, ten
pat, 100 - 101.
17. Draugija XXV (1919) 286 - 307; XXVII (1921), 381-385.
18. LKM Akademijos įstatai, Draugija I (nauja serija 1923),
40.
19. Apie akademijos atsikūrimą plačiau žr. Suvažiavimo darbai IV, 1961, 286 - 287.
20. Iš jų trys garbės nariai — prelatai Pr. Juras su J. A. Karaliumi ir inž. A. Rudis, stambesni mecenatai — prelatai L. Mendelis ir I. Valančiūnas, dr. J. Kazickas, kunigai V. Puidokas ir M. Vembrė.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai