Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS MADONŲ ŠVENTOVĖ CLEVELANDE PDF Spausdinti El. paštas
Dievo Motinos lietuvių parapija Clevelande yra vienas gyviausių mūsų religinių bei kultūrinių centrų išeivijoje. Vadovaujant uoliam klebonui kun. Gediminui Kijauskui, S.J., čia vyksta plati religinė bei tautinė veikla, apsireiškianti vis naujomis formomis. Ją ypač praturtina pradžios mokykla su lietuvių kalbos pamokomis savaitės dienomis, o labiausiai šeštadieniais. Parapijos lietuvių dvasią labai pakėlė ir meniškai atnaujinta šventovė. Miela gėrėtis Dievo Motinos parapijos darbais ir jos šventovei skirti ši Aidų numerį. — Red.

Kur žmogus begyventų, ten jis palieka savo buvimo pėdsakus. Daugiausia tų savo gyvenimo pėdsakų jis sukuria, juos giliai į žemę ir j laiką įmina ir palieka savo gimtajame krašte. Tačiau to paties žmogaus kūrybinių apraiškų rasime emigracijoj — svetimose šalyse, rasime net Sibire — baisioje tremtyje, grubiausio pavidalo nelaisvėje. Kartais rodosi, kad Gėrio ir Grožio, Laisvės ir Teisingumo ilgesys jo sieloje niekad neblėsta. Kitoks žmogaus gyvenimas jam vargu beturėtų kokią nors vertę ir prasmę.

Šiuo atveju tasai žmogus — lietuvis. Nereikia būti labai akylam, nūdien lietuvio gyvenimo pėdsakų, jo kūrybinės dvasios apraiškų galima rasti beveik visose žemės pagairėse.

Kai po Antrojo pas. karo mes atvykom į Ameriką, čia radom lietuvių pastatydintas bažnyčias (net katedras, kaip jau prarasta Šv. Kryžiaus šventovė Chicagoje), lietuvių namus, įvairių draugijų klubus, jų privačias sodybas, skendinčias soduose ir gėlių darželiuose. Dirva buvo rūpestingai paruošta, čia jau buvo nesunku ir mums savo dvasios grūdą berti.

Pirmoji Clevelando lietuvių katalikų parapija, globėju gavusi šv. Jurgį, pradėtą organizuoti 1895 m. Tačiau ilgėlesnį laiką, gan dažnai keičiantis kunigam, toji parapija kampininkavo — lietuviai, po sunkių darbų ieškodami dvasinės atgaivos, rinkdavosi Dievą pagarbinti ir pasimelsti į Šv. Petro bažnyčią. Tik "1921 m. kun. V. G. Vilkutaitis pastatė iki šiol tebenaudojamą bažnyčios, mokyklos ir salės jungtinį pastatą", šiuo metu apsuptą juodojo pasaulio žmonių.

Naujoji Clevelando lietuvių katalikų parapija, gavusi Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos vardą (trumpai vadinama Dievo Motinos parapija), pradėta organizuoti 1927 m. Ano meto lietuviai savo susirinkimų užrašuose paliko tokį jautriai bylojantį įrašą: "Mes, lietuviai, mylintieji Visagalį Dievą ir savo tautą, šaukiam susirinkimą gyvenančių Collinwood, Nothingham, Euclid Village ir tose apylinkėse, tarp savęs draugiškai pasikalbėję, su Dievo pagalba... įsteigiame naują parapiją". Tačiau tik 1929 m. Clevelando vyskupas patvirtino naujosios lietuvių parapijos steigimą, jos pirmuoju klebonu skirdamas kun. Antaną Karužiškį. Parapijos steigėjam pritariant, kun. A. Karužiškis 1930 m. rugsėjo 2 d. nupirko Hillgrove Inn nuosavybę, 2 akrus žemės su pastatais, įsirengė koplyčią (ta pati buvo ir įvairių renginių salė), iš banko pasiskolindamas 37,000 dolerių. Lyg tyčia, tuo metu Ameriką užgriuvo plačiai žinoma ūkinė krizė, neleidusi Dievo Motinos parapijai savo sparnų ištiesti. 1939 m. liepos 19 d. kun. A. Karužiškis paprašė Clevelando vyskupą, kad jį dėl sveikatos iš klebono pareigų atleistų. Tuo baigėsi pirmasis, gal pats sunkiausias, Dievo Motinos parapijos dešimtmetis.

Tariama, kad anuo metu jau buvo pribrendęs reikalas ką nors plačiau užsimoti ir nuveikti. 1939 m. liepos 20 d. Cleevelando vyskupas naujuoju Dievo Motinos parapijos administratorium paskyrė kun. Juozą Angelaitį (tų pačių metų gruodžio 7 d. parapijos klebonu). Kun. J. Angelaitis Dievo Motinos parapijoje klebonavo 35-rius metus, patį gražiausią savo gyvenimo laiką. Tai buvo gyvos iniciatyvos, kūrybingų sumanymų, tvirtų pasiryžimų, net juodo darbo nepabūgęs kunigas. Per vieną dešimtmetį kun. Angelaitis išmokėjo visas parapijos skolas, ėmė telkti lėšas Dievo Motinos parapijos statybom, pastatydino tuos pastatus, kurie šiuo metu yra ne tik gražus, bet ir didžiai stiprus Clevelando lietuvių religinio, kultūrinio ir visuomeninio veikimo centras.

1949 - 1950 m. į Ameriką siūbtelėjo gausūs būriai lietuvių, trumpai vadinamų ir keiksnojamų DP. į Clevelandą atvyko apie 3,000 asmenų, kurių tarpe buvo dr. arch. Stasys Kudokas, inž. Juozas Augustinavičius (netrukus — Joseph Augustas, General Contractor), inž. arch. Ed. Kersnauskas, mokytojas ir plunksnos vyras Ignas Malėnas ir kt. Čia paminėti asmenys bus itin reikšmingi kai prasidės Dievo Motinos namų statyba Clevelande.

Kun. J. Angelaitis nedelsė, gan greit naujųjų ateivių gretose jis pradėjo savo užmojam talkininkų ieškoti. Susitarė su dr. arch. St. Kudoku, kuris sukūrė Dievo Motinos pastatų planus. St. Kudokas—įtalų mokyklos architektas. Romoje gavęs architektūros mokslų doktoratą, 1936 - 1944 m. kaip docentas dirbęs Vytauto D. universitete, buvęs to universiteto architektūros katedros vedėjas. Dr. St. Kudoko darbai pasižymi savaimingu architektūrinių linijų žaismu. Liet. enciklopedijoje sakoma, kad "savo individualumu Kudokas yra modernus lietuvis architektas, savaimingai atkuriąs ir išgyvenąs architektūrinius stilius, be paliovos ieškąs grožio ir originalaus pasisakymo architektūros mene". To polėkio, tos pačios kūrybinės minties yra ir dr. St. Kudoko sukurtas Dievo Motinos pastatų ansamblis Clevelande. Be abejo, savo projektą kurdamas, dr. St. Kudokas tarėsi su inž. J. Augustinavičiumi ir su kolega arch. Ed. Kersnausku, tuo metu artimu savo bendradarbiu.

altPriekinės šoninės navos bendras vaizdas (dešinėj didžiojo altoriaus pusėj). Ant šoninės sienos, virš klausyklos durų, koplytėlė ir šv. Juozapo skulptūra.

Dievo Motinos parapijos centrą nutarta statyti ūkiniu talkos būdu palaipsniui—pradžioje bus statoma bažnyčia, o po to auditorija, mokykla, mokytojų seselių namai ir klebonija. Dr. St. Kudoko plane visa tai sudaro raidę "E" — iš fasado pusės žiūrint, kairėje stovi modernizuoto romaninio stiliaus bažnyčia su originaliu bokštu (ir varpų muzika tame bokšte), beveik per pusę laužtu čerpių stogu, aukštais langais, kuriuos dabina dail. Kazio Varnelio vitražai, savo giedrom pastelinėm spalvom ir grakščiom linijom darniai žaidžią su St. Kudoko architektūra; raidės "E" vidurinę liniją dabar sudaro arch Ed. Kersnausko sukurtas Laisvės paminklas su skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko Rūpintojėliu paminklo bokštelyje; iš bažnyčios zakristijos po tuo pačiu stogu įeinama į jaukią kleboniją, toliau — vėl po tuo pačiu stogu — mokykla, seselių mokytojų namas, kuris jungiasi su dešinėje pusėje stovinčia auditorija, turinčią apie 800 sėdimų vietų ir erdvią sceną; auditorijos fasadas savo linijom atskamba Dievo Motinos bažnyčios fasadą. Pastatų centrą puošia grakšti arkada; po mokykla yra dar viena salė, kur parapijonys po pamaldų susirenka pasišnekučiuoti, prie kavos puodelio pasėdėti. Toj salėj galima ir naujų lietuviškų knygų nusipirkti. Ne sykį ten teko pabuvoti — nuotaikos ten, kaip darnioje ir svetingoje lietuvių šeimoje.

Clevelando vyskupijos kurija, nedarydama jokių kliūčių, Dievo Motinos parapijos statybom leidimą davė 1950 m. balandžio 22 d., nes parapija jau nebeturėjo skolų, o kun. J. Angelaitis į statybų fondą jau buvo sutelkęs 124,000 dolerių. Buvo paskelbtos varžytinės, jas laimėjo Juozas Augustas, generalinis kontraktorius, apsiėmęs Dievo Motinos parapijos pastatus pastatyti už 275,000 dolerių (dabar tie pastatai verti 8-9 milijonus dol.).

Tada (1950 m.) ir prasidėjo statybos "rugiapjūtė". Kai bažnyčia buvo pastatyta, paaiškėjo, kad elektrikai padarė klaidą — šventovėje buvo per mažai šviesos, teko šauktis tinkuotojų pagalbos, bet jų bendrovė už papildomus darbus pareikalavo 8,000 dolerių. Inž. Augustas pradėjo kalbinti Igną Malėną faktinį įvairių juodų darbų vadovą, kad jis pabandytų papildomų šviesų lizdus lubuose pragręžti.

Epizodas, kurį papasakojo pats velionis Ign. M aleñas, yra itin būdingas minimom statybom: "Rytojaus dieną pasiėmiau elektrinį grąžtelį, skriestuvą ir smailą pjūklelį. Pradėjau nuo šoninių navų, kur mažesni lubų plotai. Pirmiausia pasižymėjau gūžtų-centrus, skriestuvu nubrėžiau gūžtų ribas, paskui elektriniu grąžtelių ėmiau tankiai gręžti skyles, o vėliau siauruoju pjūkleliu išpjoviau pačias gūžtas. Padaręs pirmą gūžtą, jau jutau, kad visa eis gerai. Iki pietų meto visos gūžtos buvo sėkmingai baigtos. Niekas nepasakė nė ačiū, nors 8,000 dolerių buvo sutaupyta".

Dievo Motinos parapijos rūmų statyba truko beveik 23 metus. "Tik 1972 m. liepos 1 d. kun. J. Angelaitis parapijiečiams galėjo pranešti, kad jis visas skolas išmokėjo. Atsiduso jis pats, atsiduso ir parapijiečiai, nes nuolatinės ir didelės rinkliavos buvo visus išvarginusios", — taip kalba parapijos rūpesčių žinovai.

Klebono kun. J. Angelaičio, plačiu mostu ir kūribinga energija pastatydinusio Dievo Motinos bažnyčią ir kitus pastatus, asmeninė dalia nebuvo gailestinga, jis neilgai tesidžiaugė savo pergalėm: 1974 m. rugpjūčio 24 d. buvo surengtos kun. J. Angelaičio išleistuviės į pensiją, o drauge ir Tėvų Jėzuitų įkurdinimas Clevelando Dievo Motinos parapijoj. Klebonu paskirtas tuometinis lietuvių jėzuitų provinciolas kun. Gediminas Kijauskas, S. J.; (Clevelandas jam buvo gerai pažįstamas, nes čia gyveno jo tėvai ir kiti Kijauskų šeimos nariai), o jo pavaduotoju — kun. Leonas Zaremba, S. J. Patiem jėzuitam pageidaujant, pradžioje jie čia įsikūrė tik penkeriem metam, bet "1978 m. pradžioje tas penkerių metų terminas buvo panaikintas, lietuviam jėzuitam čia leista darbuotis, kol tik tam darbui jie turės jėgų."

alt
Didysis altorius — jame Kryžių kalno skulptūrinis bareljefas

Minimose kun. J. Angelaičio išleistuvėse ir kun. G. Kijausko, S. J., sutiktuvėse, be parapijiečių, kuriem vietų pritrūko šventovėje ir pobūvyje, dalyvavo ir tuometinis Clevelando vyskupas, James A. Hickey (šiuo metu Washingtono, D.C,arkivyskupas). Didžiai įsidėmėtini ta proga vyskupo tarti žodžiai: "Taip pat pagirtinas yra jūsų ryžtas puoselėti ir išlaikyti savo lietuviškas tradicijas. Yra taip nepaprastai svarbu žinoti ir prisiminti savo kilmę. Mes turime prisiminti tuos, kurie kentėjo praeityje ir kenčia šiandien, norėdami išlikti ištikimi savo Dievui. Mes džiaugiamės, kad jūs norite visa tai išlaikyti. Mes užgiriame jūsų pastangas išsaugoti savo tautines tradicijas ir kultūrą. Už tai aš jus iš visos širdies sveikinu".

Clevelando Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapiją, kaip atrodo, globoja pati Dievo Motina. Jau keliolika metų, kai joje lietuvių siekiai ir troškimai vystosi ta prasme ir linkme, kokių jai palinkėjo vyskupas James A. Hickey. Kun. J. Angelaitis buvo ryžtingas parapijos kūrėjas—statytojas, o kun. Gediminas Kijauskas, S. J., Dievo Motinos parapijos ugdymui bei išlaikymui atidavęs širdį, apdovanotas ryškiu pamokslininko talentu, pajėgiančiu pasiekti žmogaus dvasios ir proto gelmes, visų pirma yra dvasinių tvirtovių statytojas, bet nestokojąs energijos bei sugebėjimų ir parapijos ūkio reikalam tvarkyti. Kiekvieną sekmadienį ir šventą dieną Dievo Motinos šventovė pilna maldininkų. Parapija turi savo pradžios mokyklą Clevelande pirmaujančią kitų tokių mokyklų tarpe. Čia yra prisiglaudusi ir Lituanistinė Sv. Kazimiero mokykla, kurios ilgametė vadovė yra St. Stasienė. Parapija turi savo chorą; ilgėlesnį laiką vargoninkė ir choro vadovė buvo Regina Brazaitienė; šiuo metu chorui vadovauja talentinga muz. Rita Kliorienė, o parapijos vargonininkė ir toliau yra Regina Brazaitienė. Parapija leidžia patrauklų žinių biuletenį "Mūsų žingsnius"; pradžioj bene trejus metus šį leidinį redagavo rašytojas Balys Gaidžiūnas, o dabar, jau septyneri metai, jį redaguoja pats klebonas kun. Ged. Kijauskas, S. J. Artimiausi jo bendradarbiai — Nijolė Kersnauskaitė, žinomas spaudos fotografas Vladas Bacevičius, žurnalistas Vacys Rociūnas ir minėtas B. Gaidžiūnas.

Išskirtinis Dievo Motinos parapijos veidas išryškėja tame, kad ji yra tautinė lietuvių parapija. Be bendrų parapijinių pareigų, jai dar tenka saviti reikalai ir rūpesčiai. Sekdama II Vatikano susirinkimo kvietimą, ji sielojasi, kad išskaitytų laiko ženklus. Jau eilė metų, kai ji eina dvasinės tautinės bei kultūrinės tarnybos keliu.

Savo kasdienėj veikloj ji vysto tai ką Amerikos katalikų vyskupų tarybos komitetas socialinei gerovei ir pasaulio taikai ryškino savo dokumente "Kultūrinis pluralizmas Jungtinėse Valstybėse". Ten sakoma: "Parapijos neturi baimintis tapti kultūrinio ir dvasinio gyvastingumo centrais, siejant žmonių papročius ir tradicijas su šių laikų Evangelijos mokymu (Origins Nr. 15, 1981 sausio 4). Ir taip Dievo Motinos parapija per įvairiopą veiklą, sutelktomis parapijiečių pastangomis, kuria lietuviško ir krikščioniško gyvastingumo oazę. Ji išleidžia jau antrą beveik šimto puslapių giesmyno Prabilkit, stygos laidą, kurio dėka visą parapija tampa "giedanti bažnyčia"; ji paruošia eilę paraliturginių leidinių — Susitaikymas, Kryžiaus keliai, Lietuvos laisvės vigilija, Vėlinės, maldyną mažiesiems Žiburėlių maldos, perspausdina iš Lietuvos gautas meditacijas sąmoningo tikėjimo metams Tikiu — žengiu — gyvenu. Prie šių ir kitų leidinių paruošimo ypatingai daug darbuojasi Nijolė Kersnauskaitė. Būtų svarbu ir reikšminga, kad visa tai kas čia pasakyta, taptų veiklos keliu ir kitom lietuvių parapijom.

Iš tikro — Dievo Motinos parapija šiuo metu yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei visuomeninis Clevelando lietuvių centras. 1982 m., po ilgėlesnės pertraukos, tame centre įvyko net ir Lietuvių rašytojų d-jos narių suvažiavimas, kuriam jaukias patalpas davė, kurį globojo kun. Ged. Kijauskas, S. J. "Daugiau kaip dvidešimt organizacijų ir draugijų vienokiu ar kitokiu būdu su Dievo Motinos parapija bendradarbiauja, jai talkina, jos prieglobstyje čia šaukia savo susirinkimus, rengia paskaitas, svarstybas, parodas, koncertus, meniniai sambūriai daro repeticijas, o sportininkai praktikuojasi krepšinio, tinklinio žaidynėms". Kaip visi gerai žinome, nėra amžino jaunumo. Kas vieną sykį gimė — ilgainiui pradeda senti. Laiko rykščių ir audrų neatlaiko net ir tvirti mūrai. Žinom, kad visų pirma Clevelande buvo pastatyta Dievo Motinos bažnyčia. Jinai jau peršoko Kristaus amžių, tad buvo užsimotą įveikti stambų kiekį šventovės perstatymo (II Vatikano susirinkimo potvarkiai), pagražinimo ir atnaujinimo darbų. Tiem darbam vykdyti parinkta ši dedikacija:

Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintaisiais metais lietuviai pavergtoje tėvynėje ir laisvajame pasaulyje mini ir švenčia Lietuvos krikščionybės 600-ąją sukaktį. Su dideliu dėkingumu Dievui ir Jungtinėms Amerikos Valstybėms už mums suteiktą laisvę ir teisę kovoti už Tiesą, brangindami krikščionybę—didžią dvasinę vertybę ir jos lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje, vienybėje su pavergta Lietuva, mes, MARIJOS ŽEMĖS sūnūs ir dukros, atnaujinome DIEVO MOTINOS NUOLATINĖS PAGALBOS šventovę Clevelande, Ohio, ir paaukojome ją ir save DANGIŠKAJAI DIEVO MOTINAI mūsų LIETUVOS MADONAI.

Kaip regime, pastarieji dveji ar treji metai kun. Ged. Kijauskui, S.J., buvo karštos darbymetės ir nelengvų rūpesčių metai. Pradinė šventovės atnaujinimo sąmata buvo 135,000 — 155,000 dol., o praplėtus kai kuriuos darbus, pav., įsigyjant naujus vargonus, reikėjo pridėti dar 50,000 dol. Net ir dabar kai doleris nėra toksai galingas, tai stambi suma, kurią klebonas turėjo sutelkti.

altŠv. Pranciškaus skulptūra ant šoninės sienos, virš klausyklos durų

Kun. Gediminas Kijauskas, S.J., įsipareigojęs Dievo Motinos šventovėje įkurdinti keturias Lietuvos madonas ir padaryti kitus atnaujinimus bei pertvarkymus, pasirinko prasmingą motto, didžiojo Indijos patrioto Mahatmos Gandhi žodžius, atskleidžiančius Kristaus mokslo aukštumas ir gilumas: "Pirmas dalykas, kurį aš patarčiau, tai kad visi krikščionys pradėtų gyventi taip, kaip Jėzus. Antra, patarčiau savo religiją darbuose įgyvendinti, nevartojant prievartos ir jos nežeminant. Trečia — skatinčiau, kad būtų labiau pabrėžiama artimo meilė, nes ji yra krikščionybės esmė ir siela".

Turbūt norėdamas Mahatmos Gandhi žodžius paryškinti, kun. Gediminas Kijauskas, S.J., taip kalba: "Atnaujinimo planuose siekiama išsakyti tai, kas yra kilniausia žmoguje. Tą mintį mums skelbia ir II Vatikano susirinkimas: "Viena įžymiausių žmogiškojo genijaus apraiškų labai teisingai laikomas dailusis menas, ypač religinis menas ir jo viršūnė — bažnytinis menas. Jis pačia savo prigimtimi skirtas išreikšti begalinį Dievo grožį, žmogų vedąs į nuostabias aukštumas. Jis tuo geriau gali pašlovinti bei pagarbinti Dievą, kuo nuoširdžiau siekia šio vienintelio tikslo: padėti žmogaus dvasiai pakilti į Dievą". Ir toliau priduria dar vieną pastraipą: "Atnaujinimo darbai tad laukia ne tik kūrybinio genijaus pačiam šventovės pastatui bei apeigoms išpuošti — su dieviškuoju Kūrėju turime atnaujinti taip pat ir savo asmeniškas vidines šventoves. Tik tada visų balsai jungsis į nuostabią sutartinę. Tik tada ir šie Sąmoningo tikėjimo metai padės mums ruoštis didžiajai krikščionybės sukakčiai Lietuvoje, kai švęsime 600 metų nuo tautos krikšto. Išreikšdami begalinį Dievo grožį Dievo Motinos šventovėje, su nemažesniu uolumu kurkime jį savyje ir savo tautoje" ("Mūsų žingsniai" Nr. 11 (264), 1986 m.). Ar tie kun. Ged. Kijausko, S.J., pasisakymai nėra granito pamatai Dievo Motinos šventovės atnaujinimo darbam?

Architektas Eduardas Kersnauskas, subtilus menininkas, sukūrė šventovės atnaujinimo planus, rūpestingai prižiūrėjo visus darbus, įsijautė į kiekvieną atnaujinimo bei pagražinimo detalę. Dr. arch. St. Kudoko sukurta Dievo Motinos šventovės vidaus architektūra, galima sakyti, buvo asketiška, meninėm puošmenom neperkrauta, jinai žavėjo tik struktūros proporcijom, architektūrinių linijų žaismu ir kai kuriais taškais — Dievo Motinos statula, iškiliausia anapus didžiojo altoriaus (tai gero skulptoriaus darbas, tik turbūt to paties modelio madonų galėtume rasti ir kitose bažnyčiose), medinėm ir žaismingom lubų sijom, savaimingom trijų navų perskyrom, kurių vidinę puošia evangelistų ir kitų šventųjų statulos. Kai Dievo Motinos šventovė buvo statoma, dr. St. Kudokas su arch. Ed. Kersnausku dėl kai kurių dalykų tarėsi, artimai su juo bendravo, tai pastarajam šie Dievo namai nėra svetimi.

Arch. Ed. Kersnauskas, laikydamasis II Vatikano susirinkimo potvarkių, išardė kitus tris altorius ir iš naujo sukūrė šventovės didįjį altorių. Dabar altoriuje dominuoja dvi medžiagos — baltas italų marmuras (pats altorius, presbiterijos grindys ir sakykla) ir lietuvių mėgiamo tamsoko ąžuolo mediena. Didžiojo altoriaus baltasis marmuras žaismingame presbiterijos apskritime skamba išskirtiniu grakštumu ir grožiu, lietuvio architekto stilistika ir siela, tasai altorius — tai atskiras ir savaimingas meno kūrinys. Architektūriniu požiūriu taip pat savaimingas ir įdomus yra tasai ąžuolinis didžiojo altoriaus įrėminimas: tai du bokštai, lyg dvi aukštyn maldai pakeltos rankos, viršuje padabintos lietuviškų kryžių saulėm. Bokštelius puošia koplytėlinio pobūdžio Rūpintojėlis ir šv. Kazimieras, sukurti skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko; toje altoriaus dalyje turi savo vietą ir Svč. Sakramentas.

altKun. Gediminas Kijauskas, S.J., Lietuvos Madonų šventovės Clevelande klebonas

Be to, arch. Ed. Kersnauskas pertvarkė išpažinčių klausyklas (dabar su kunigu galima kalbėtis ne tik pro langelį, bet ir prie staliuko, atsisėdus į patogią kėde), sukūrė ir liet. ornamentika padabino naujųjų vargonų taip pat ąžuolinę pakylą, medines Lietuvos madonų ir kitų skulptūrų atlošas, o taip pat didžiojo altoriaus madonos stilingą aureolę, padabintą stambiais gintaro gabalais, kuriuos Dievo Motinai padovanojo gerieji develando lietuviai. Visos medinės dalys, sukurtos arch. Ed. Kersnausko, randa gyvą sąskambį su medinėm šventovės lubų sijom, randa gyvą sąskambį ir savo tarpe.

Būdingi šventovės atnaujinimo bruožai — precizija, architektūrinių formų žaismė bei darna ir darbų švarumas. Arch. Ed. Kersnauskas — šventovės atnaujintojas — parodė gilų savo meno supratimą ir jautrų skonį, savo darbais atskleidė gyvą ir kūrybingą sielą.

Turbūt nuo Asirijos ir Egipto laikų (o gal dar senesnių dienų) skulptūra buvo didžiai reikšminga šventovių puošmena. Nuo skulptūros meno nesišalino, jį skatino ir ugdė ir beveik prieš du tūkstančius metų Jėzaus Kristaus atnešta artimo meilės religija — krikščionybė. Lietuvių tauta sukūrė gausų kiekį savaimingų, deja, neilgą laiką gyvenančių, medžio skulptūrų. Be abejo, liaudies skulptorių darbai darė ir tebedaro įtaką mūsų išmokslintiem skulptoriam. Tik to santykio dėka nūdien mes jau turime prasmingą ir iškilų, galima sakyti — lietuviškos mokyklos skulptūros meną.

Dievo Motinos parapijos klebonas kun. Ged. Kijauskas, S.J., pasiryžęs sukurti Lietuvos madonų šventovę Clevelande, į talką pasikvietė skulptorių Ramojų Mozoliauską. Mozoliauskas — lietuvių visuomenei jau gerai pažįstamas kaip bažnytinio ir monumentinio skulptūros meno meistras. Bet sumanymas vejasi kitą sumanymą! Ramojus Mozoliauskas, Dievo Motinos šventovei dirbdamas beveik dvejus metus, sukūrė ne tik monumentinio pobūdžio keturias Lietuvos madonas — Aušros vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos (dabar — Varduvos) ir Pažaislio, bet dar naujas stacijas, šv. Juozapą ir šv. Pranciškų, didžiajame altoriuje rymantį koplytėlinio pobūdžio Rūpintojėlį ir šv. Kazimierą, Tris kryžius, altoriaus prieky į marmurą įglaustą Kryžių kalną ir šv. Kazimiero statulą prie mokyklos vakarinės sienos. Aišku, tai didelio užmojo ir didelės meninės atsakomybės darbai. Skulptorius Ramojus Mozoliauskas su įkvėpimu įsijungė į arch. Ed. Kersnausko projektą, jų giesmė Dievo Motinos šventovėje skamba pakiliai ir harmoningai.

Skulptoriaus Ramojaus Mozoliauskio kūrybinio darbo medžiagos — granitas ir plastmasė (pagal plastmas, tą terminą radau Lietuvių kalbos tarties žodyne, išl. 1985 m. Vilniuje, tai tą terminą čia ir vartosim). Dievo Motinos skulptūrom R. Mozoliauskas vartojo plastmasę. Aiškiau tariant, plastmasė (angl. — fiberglass) yra stiklo pluoštai, panašūs į linų pluoštus. Juos sumaišius su atitinkamom cheminėm medžiagom, ir gaunama plastmasė. R. Mozoliausko nuomone, tai labai stipri, saulės spinduliam ir visokiom oro atmainom atspari medžiaga, galinti gyventi 1000 metų, nekeisdama savo spalvų ir linijų. Pvz., kai prieš keletą metų girti ar padūkę bernai automobiliu sugriovė Dievo Motinos pastatų prieky stovintį Laisvės paminklą, subiro cementas ir gelžbetonis, o plastmasinis Rūpintojėlis, stovėjęs aukštumoj, išliko sveikas ir net nesužeistas (Laisvės paminklas atstatytas 1982 m.).

Skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko darbai nėra pasvirę į kraštutinį modernizmą ar primityvizmą, bet jie nėra sustingę ir tradicinio meno formose. Įsižiūrėjęs į jo darbus, nesunkiai regi, kad kūrėjas jau yra suradęs gaivų ir savaimingą, stipriom formom valdomą savo kūrybinį Aš. Jo sukurtos keturios Lietuvos madonos nekalba į mus apdailos saldumu, o daugiau ar mažiau mum pažįstamų tapybinių paveikslų mintimis. R. Mozoliausko stacijose regime tik Kristaus Kančių kelio vieną kitą užuominą, vieną kitą akimirką. Kai kuriuo technikiniu bruožu jos primena garsių viduramžių gotikos katedrų stacijas (pirmąsias Dievo Motinos bažnyčios stacijas buvo sukūręs dail. Kazys Varnelis; kaip meno kūriniai, jos buvo iškabintos kitose šventovės patalpose). Šv. Kazimieras, iškilęs aukštai ant mokyklos sienos, spindi madonos veido šviesa, skendi giliame susimąstyme; jo papėdėje — Vilniaus katedra su varpine, Gedimino pilis ir Florencijos lelija. Dabar malonu čia stabtelti ir pažvelgti į tą lietuvio sielai artimą kūrinį. To paties kūrybinio polėkio yra ir visi kiti skulpt. Ramojaus Mozoliausko darbai, jie iš tikro darniai įsijungę į šventovės vidaus architektūrą.

Be pinigo, be aukso plytos šiame gyvenime jokių mūrų nepastatysi, jokių grožybių neįsigysi. Tai ir Clevelando Dievo Motinos šventovės atnaujinimo darbai be tų vertybių negalėjo išsiversti. Pradinė atnaujinimo darbų sąmata buvo 135,000 — 155,000 dolerių. Aukų surinkta 178,175 doleriai, taigi parapija į naujas skolas neįbrido. Paklaustas, ar tokia sąmata klebono nebaugino, kun. Ged. Kijauskas, S.J., atsakė: "Pasitikėjau savo parapijos žmonėmis, žinojau, kad šventovės atnaujinimo reikalą jie tikrai supras, pasitikėjau ir jų dosnumu, darbų ir rūpesčių buvo nemaža, bet baimės neturėjau." Kaip regim, parapijonys savo dvasios vado neapvylė, į naujus rūpesčius jo neįstūmė.

Visų aukotojų net ir platėlesnio pobūdžio straipsnyje neįmanoma suminėti (tam reikalui Dievo Motinos parapija išleido atskirą ir dailų leidinėlį). Ir atnaujinimo darbų talkininkų buvo ne vienas ir ne du, o keliolika. Cia bus paminėti tik tie aukotojai, kurie sudarė šventovės atnaujinimo medžiaginį darbų pagrindą: 30,000 dol. žmonos Marijos atminimui paaukojo Vaclovas Valys, 28,000 dol. sūnaus Vido atminimui paaukojo Julija ir Feliksas Klimaičiai, 10,000 dol. Ona ir Juozas Zilioniai, 3,500 dol. Anna ir Frances Kancies, 3,500 dol. Gidonė ir Kęstutis Steponavičiai, 3,000 dol. Jonas Balbatas, 2,750dol. Bronė ir Benjaminas Paulioniai, 2,300 dol. Kazimiera Gobienė, 2,200 dol. Petras Kudukis, Gražina ir Raimundas Kudukiai, 2,150 dol. laidotuvių metu parapijiečiai suaukojo a. a. Stasės Kersnauskienės atminimui, po 2,000 dol. aukojo William ir Helen Jakubs, Sr., Benediktas Karklius, Akvilė Karklienė, Juozas Liuima ir Konstancija Stungienė. Visi kiti aukotojai sumetė likusią pinigų sumą. 1987 m. gegužės 24 d. atnaujintos šventovės darbai suskambėjo, kaip ilgus metus trunkanti padėka aukotojom ir aukotojam, parodžiusiem ištikimybę ir meilę Dievo Motinai ir jos šventovei.

1987 m. gegužės 23 ir 24 d. Clevelande buvo surengtos įspūdingos, daugeliui pirmą kartą matytos iškilmės. Ta pačia proga buvo pašventinta ne tik atnaujinta šventovė, bet paminėta ir Lietuvos krikšto 600 metų sukaktis. (Tėv. Gediminas Kijauskas patikslino, kad ta pačia intencija buvo paminėti ir kiti mūsų krikštai — karaliaus Mindaugo, o taip pat vėlesni Aukštaičių ir Žemaičių krikštai). Iškilmės prasidėjo šeštadienį, gegužės 23 d. 6:30 vai. vakare. Iškilmių centras — J.E. vyskupas Paulius Baltakis, O. F. M. Visų pirma jis dalyvavo Clevelando jaunimo surengtoje procesijoje (joje dalyvavo darželinio amžiaus vaikai, pradžios bei vidurinių mokyklų mokiniai ir studentai). Prie laisvės paminklo, sukurto ir atnaujinto arch. Ed. Kersnausko, jaunimas padėjo gėlių puokštę, Rama Rublytė išraiškiai paskaitė tai progai pritaikytą eilėraštį. Iš čia procesija nuėjo prie mokyklos vakarinės sienos, kur vyskupas P. Baltakis, O.F.M., pašventino šv. Kazimiero statulą, o jaunuoliai Ina Silgalytė, Rima Ziedonytė ir Danius Silgalis jautriai paskaitė Krikšto jubiliejinę maldą. Procesijos dalyviam pripildžius bažnyčią, vysk. P. Baltakis atnašavo mišias, pasakė ir progai pritaikytą pamokslą, pasveikino kleboną kun. Gediminą Kijauską, S.J., arch. Ed. Kersnauską, skulpt. R. Mozoliauską ir parapijiečius.

altAtnaujinimo darbų menininkai: iš kairės — inž. arch. Eduardas Kersnauskas ir skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

Vyskupo žodžiais tariant, visi jie ryžosi savo šentove atnaujinti, papuošė ją įspūdingais meno kūriniais. Mišių metu darniai giedojo sambūris "Uždainuokim" ir Šv. Kazimiero Lit. mokyklos mergaičių choras; chorų vadovai — muzikai Algirdas Bielskus ir Rita Kliorienė. Minėtą procesiją organizavo ir jai vadovavo Lit. mokyklos vedėja St. Stasienė ir seselė Salvatore. Po mišių, tą patį vakarą, Lietuvių namuose artimiausiem šventovės atnaujinimo rėmėjam ir talkininkam buvo surengta, jaukioj nuotaikoj praėjusi vakarienė. Čia padėkos žodį tarė kun. Ged. Kijauskas, S.J., pasigėrėjimą atnaujinta šventove išreiškė vysk. P. Baltakis, O.F.M., ir PLB Kultūros komisijos pirm. Milda Lenkauskienė.

Sekmadienį, gegužės 24 d., 10 vai. ryto, atnaujinton Lietuvos madonų šventovėn iškilmingai įžengė develando vyskupas augziliaras Anthony M. Pilla, O.F.M., vysk. Paulius Baltakis, O.F.M., kun. Ged. Kijauskas, S.J., ir kiti lietuviai kunigai. Procesijos prieky ėjo jaunimas ir šventovės atnaujinimo darbų ir statybos talkininkai, architektas, skulptorius bei lietuviškų organizacijų pirmininkai. Bažnyčioj procesiją pasitiko trimitų ir naujųjų vargonų galingi balsai — buvo grojama Fr. Witt'o "Veni Creator"; kūrinį trimitais grojo Ilona Kuprevičiūtė ir Gary Davis, o vargonais — Laima Šarkaitė. Nuotaika iš karto susidarė pakili ir iškilminga. Šventovė buvo pilnutėlė, gal 700 - 800 žmonių (sėdimų vietų yra 500, bet pasieniuose buvo pristatyta papildomų kėdžių). Mišias sykiu su kunigais atnašavo, pamokslą pasakė ir atnaujintą šventove pašventino vysk. Anthony M. Pilla, O.F.M. Iškalbiame ir stilingame pamoksle jis prisiminė Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, dabar sunkią priespaudą kenčiančią Lietuvos bažnyčią, ir kaip vysk. J. A. Hickey, regino Clevelando lietuvius ugdyti savo tautine kultūrą ir laikytis savų papročių bei tradicijų. Mišiose giedojo parapijos choras ir sol. Aldona Stempužienė.

Po mišių buvo koncertas parapijos koncertų salėje, kurioje taip pat telpa 700 - 800 žmonių. Ji turi ir teatrinio pobūdžio sceną. Koncerto programa buvo neilga, bet rūpestingai ir gerai apmąstyta. Plačiai žinoma Clevelando Grandinėlė, vadovaujama Liudo Sagio, profesionaliai šokamais liet. tautiniais šokiais koncertą aprėmino, lietuviškų šokių pyne ji nupynė ir pabaigtuvių vainiką. Solistė Aldona Stempužienė su įkvėpimu ir dailiai skambančiu balsu padainavo dvi St. Šimkaus dainas, C. Saint-Saės'o ariją iš op. "Samsonas ir Dalila", G. Rossini'o ariją iš op. Sevilijos kirpėjas, savo pasirodymo pradžioje tikrai stilingą ir gražią G. Caccini'o dainą "Amarilli" dedikuodama vysk. A. M. Piliai, O. F. M. Solistei su įsijautimu akompanavo Danutė Liaubienė.

Pianistas Antanas Smetona gryna virtuozine technika paskambino L. v. Beethoveno "Chorinės fantazijos" (Op. 80) fortepioninę įžangą; šiam kūriniui Nijolė Kersnauskaitė, šia proga įveikusi ir daugybę kitų darbų, parinko poeto Bern. Brazdžionio eilėraštį "Klajūnai" ir pritaikė jį Beethoveno muzikai; Rita Kliorienė talentingai pasireiškė kaip muzikos vadovė ir koncerto dirigentė; Beethoveno genijus sukėlė plojimų audrą, klausytojus pastatė ant kojų. Tai taip Clevelande baigėsi Lietuvos krikšto 600 metų sukakties ir Dievo Motinos šventovės atnaujinimo iškilmių oficialioji dalis. Koncertui pasibaik'"", buvo vaišės.

*

Dailusis menas, architektūros ir skulptūros menas (šiuo atveju — arch. Kersnausko ir skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko darbai) paprastai gyvena ilgus metus, net ištisus amžius. Kaip dabar žinom, Clevelande jau turime Lietuvos madonų šventovę. Cia ir gula baugus ir nerimą keliantis klausimas: ar ilgus metus toji šventovė bus lietuviška, ar turėsim pakankamai dvasinių jėgų lietuviais išlikti svetimoje šalyje?

Klebonas kunigas Ged. Kijauskas, S.J., gerai pažindamas savo parapijos žmones, į ateitį žvelgia su pasitikėjimu ir viltimi. Girdi, netrukus parapija švęsianti 60 metų sukaktį, jis tvirtai tikįs, kas keturios Lietuvos madonos ir dar kitus 60 metų toje šventovėje girdės lietuvių maldą ir giesmę. Nelengva, tiesiog neįmanoma su tikėjimu ir viltimi ginčytis! Iš tikro galimas daiktas, kad per kitus 60 metų mus ištiks tokie įvykiai, kokių mes visi su nekantrumu laukiame, o tada lietuvių tautos gyvenimas ir jos ateitis gali sužėrėti gaiviom ir saulėtom spalvom. Tegu taip ir būna, kaip nūdien tiki kun. Ged. Kijauskas, S.J., Lietuvos madonų šventovės kūrėjas Clevelande, Oh., toje svetimoje ir mus motiniškai priglaudusioje Amerikos žemėje.

Naudota literatūra: Dievo Motinos Nuolatinės pagalbos parapija (50 metų), šventovės atnaujinimo proga išl. leidiniai, "Mūsų žingsniai", 1982, Nr. 4; 1986, Nr. 11, 13, 14 ir 18.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai