Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JOSIFAS BRODSKIS — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
1987 m..spalio mėnesį Švedijos Karališkoji Akademija paskyrė tų metų Nobelio literatūros premiją New Yorke gyvenančiam rusų poetui ir esejistui Josifui Brodskiui. Kaip ir 1980 metais Nobelio premiją laimėjęs Česlovas Milošas, Brodskis yra artimai susijęs su Lietuva ir yra rašęs lietuviškomis temomis.

Savo pareiškime apie premiją, švedų akademija pabrėžė Brodskio "minties aiškumą ir poetinį intensyvumą". Spaudai išdalintoje trumpoje poeto biografijoje sakoma, kad poezija jam esanti "dieviška dovana". Iškeliamas jo kalbos "skaidrus intensyvumas" ir jo "stebėtinas sugebėjimas išsireikšti angliškai". Pats Brodskis apibūdino save kaip "rusų poetą, angliškai rašantį esejistą ir JAV pilietį".

Nors Nobelio komisija nieko neskelbia apie savo posėdžius ir diskusijas, vienas akademijos narių prasitarė, kad Brodskis buvo finalistas, svarstant praėjusių metų premiją, kurią laimėjo nigerijietis Wole Soyinka. 1987 m. pagrindiniai Brodskio varžovai buvo Trinidade gimęs indų prozininkas V. S. Naipaul, meksikietis poetas ir kritikas Octavio Paz ir ispanų poetas Camilo José Cela.

Brodskis gimė 1940 m. Leningrade, žydų šeimoje, savo tėvus ir vaikystę jis jautriai aprašė 1986 m. išleistoje savo esė knygoje "Less Than One" (Mažiau negu vienas). Jo ypatingą talentą pirmoji pastebėjo didžioji rusų poetė Anna Achmatova. 1964 metais Brodskis buvo nuteistas už "veltėdystę" ir praleido pusantrų metų dirbdamas priverčiamuosius darbus. 1972 metais jis buvo priverstas emigruoti į Vakarus ir apsigyveno JAV-ėse. Sovietinė valdžia jam neleido aplankyti jo tėvų, kurie mirė prieš keletą metų.

Gyvendamas Leningrade, Brodskis lankydavosi Lietuvoje ir rašė lietuviškais motyvais. Prieš 20 metų susipažino su Tomu Venclova, kuris yra išvertęs jo poezijos j lietuvių kalbą. Venclovai dedikuotas "Litovskij divertisment" (Lietuviškas divertismentas) originalo kalba išspausdintas Brodskio knygoje "Konec prekrasnoj epochi" (1977), angliškai jo rinkinyje A Tart of Speech (1980) ir lietuviškai Metmenų 32-ame numeryje (J. Blekaičio vertimas, 1976). Struktūralistinė šių eilėraščių analizė, Josifo Brodskio Lietuviškasis divertismentas, randama Venclovos knygoje Tekstai apie tekstus (A. M. Fondas, 1985). Venclovai dedikuota ir Brodskio poema "Lietuviškas nokturnas" (Lithuanian Nocturne), išspausdintas metraščio Crosscurrents 5 numeryje (1986).

Apie Brodskio kūrybą T. Venclova taip rašo Lietuvių Enciklopedijoje ("Papildymai", XXXVII): "Kritika laiko B. iškiliausiu dabartiniu rusų poetu. Jo kūryba liečia egzistencines, moralines bei religines problemas, pasižymi intelektualia ironija, žodžio taurumu, bet drauge ir aštrumu, dideliu formos meistriškumu; savo mokytojais B. laiko Achmatova ir W. H. Auden'ą".

L. E. taip pat informuoja, kad Brodskis 1976 m. rudenį dalyvavo Santaros - Šviesos suvažiavime ir davė interviu Akiračiams (1976, Nr. 10). Su Lietuva Brodskį sieja ir šeimyniniai ryšiai; jo motina buvo kilusi iš Šiaulių apylinkės.

S. Žemkalnis

Ištraukos iš Josifo Brodskio kalbos priimant Nobelio premiją

... Al neabejoju, kad, jei mes pasirinktume savo vadus pagal tai, ką jie skaitė, o ne pagal jų politines programas, šioje žemėje būtų daug mažiau ašarų. Man atrodo, kad tų žmonių, nuo kurių gali priklausyti mūsų likimai, pirmiausiai reikėtų klausti ne kaip jie įsivaizduoja savo užsienio politiką, o kaip jie žiūri į Stendalį, Dikensą ir Dostojevskį . . .

*

Kadangi nėra įstatymų, kurie gali mus išgelbėti nuo mūsų pačių, joks kodeksas negali užkirsti kelio tikram nusikaltimui prieš literatūrą. Nors mes galim pasmerkti medžiaginę literatūros priespaudą — rašytojų persekiojimą, cenzūros veiksmus, knygų deginimą — mes bejėgiai blogiausio pažeidimo akivaizdoje: kai į knygas nekreipiama dėmesio, kai jos neskaitomos. Už šį nusikaltimą žmogus užmoka visu savo gyvenimu; jei taip nusikalto tauta, ji užmoka savo istorija . . .

*

Toji karta, kuri gimė lygiai tuo metu, kai Auschwitzo krematoriumai liepsnoja visa savo jėga, kai Stalinas buvo savo dieviškos, absoliučios galybės viršūnėje ...ta karta, atrodo, atėjo į pasaulį tęsti tai, ką tie krematorijumai ir bevardžiai bendri Stalino salyno kapai, teoretiškai kalbant, turėjo pertraukti. Faktas, kad ne viskas buvo pertraukta, bent ne Rusijoje, yra nemaža dalimi mano kartos nuopelnas, ir aš nemažiau didžiuojuosi jai priklausąs, kaip tuo, kad aš šiandien čia stoviu.

*

. . . Kartais vieno žodžio, vienintelio rimo dėka poemos autorius atsiranda ten, kur niekas prieš jį nėra buvęs, toliau galbūt negu jis pats norėjo patekti. Poemos rašomos, nes tuo nepaprastai pagreitėja mūsų sąmoningumas, galvojimas, visatos supratimas. Kas sykį patiria tą pagreitėjimą, nebegali atsispirti pagundai pakartoti šią patirtį; toks žmogus tampa priklausomu nuo šio vyksmo, kaip kiti tampa narkomanais ar alkoholikais. Tą, kuris taip tampa priklausomu nuo kalbos, vadina poetu .. .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai