Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KĘSTUČIO GIRNIAUS KNYGA "PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE" PDF Spausdinti El. paštas
alt
Nesu pasiruošęs detaliai komentuoti ir akademiškai nagrinėti šią puikią didelės apimties knygą, j kurią autorius tiek daug idėjo kruopštaus darbo ir skyrė nemaža laiko, panaudodamas didžiulį kiekį įvairios literatūros ir kitos medžiagos. Gale knygos duodama bibliografija skaitytoją tiesiog apstulbina, lygiai nustebina unikalios 37 nuotraukos, istoriniai gyvos, kalbančios! Mano šio rašinio tikslas yra pateikti Aidų skaitytojams tik keletą minčių, kurios atėjo į galvą, skaitant knygą "Partizanų kovos Lietuvoje", kaip tų įvykių dalyvio, o taip pat papildyti vienu kitu prisiminimu iš mano praeities tą bendrą vaizdą, kurį piešia ši knyga. Mano noras, kaip vieno iš nedaugelio išlikusių gyvų Lietuvos partizanų ir atvykusių į vakarus liudininkų, (kuriam teko pergyventi ir savo akimis regėti tuos kruvinus įvykius Lietuvoje, o vėliau net keletą metų praleisti sovietų kalėjimuose ir lageriuose drauge su buvusiais partizanais, kovos draugais, daug ką sužinant iš jų šiurpių išgyvenimų, pasakojimų) — beveik šimtu procentų pritarti autoriui ir pasakyti, kad taip tikrovėje maždaug ir buvo. Autorius tiksliai apibrėžė tos įvykius ir atkūrė situaciją, išeidamas iš sukauptos gausios medžiagos, vadovaudamasis savo akademiško, kritiško proto reikalavimais, logiškomis išvadomis. Žinoma, nenoriu teigti, kad ši knyga visiškai pilnai apibrėžia, atskleidžia ir viską pilnai išnagrinėja, nusakydama Lietuvos partizaninį judėjimą pokario metais, antroje sovietinėje okupacijoje. Tie įvykiai tačiau yra tokie tragiški ir nepaprastai gausūs, ypatingose sąlygose ir aplinkybėse, kad, matyt, dar daug praeis laiko, kol istorija plačiau ir pilniau į juos pažvelgs. Bloga yra tai, kad daug medžiagos, kartu su įvairiomis nuotraukomis, partizanų albumais ir archyvais, tebėra KGB rankose. Nedaug tėra vilčių, kad artimiausiu laiku taip vadinama "Glasnost" kada nors leis į tą dokumentaciją pažvelgti, netgi valdančios klasės sluoksniuose. Didelė dalis medžiagos, išbarstyta po visą Lietuvą, dėl okupacijos ir žiaurios dvasinės priespaudos vis dar negali būti kaupiama, renkama didesniais kiekiais. Dalis medžiagos yra visai pražuvusi arba neatkuriamai priešo sunaikinta. Yra dar daugybė gyvų liudininkų, bet ir čia laikas daro savo įtaką,   daugelis jų iškeliauja amžinybėn. Tiesa vis dar slepiama.

Gi žvelgiant į mano paties išgyvenimus ir kartu juos lyginant su knygoje randamais pasakojimais bei vaizdais, noriu pasakyti štai ką: kad mano išgyvenimai, lygiai kaip pavieniai minimi faktai bei aprašyma^yra apriboti asmens, laiko, tam tikros vietovės arba rajono atžvilgiu ir gali tik įsilietį į įvykių visumą. Tačiau dalis visados mažesnė už visumą ir iš jos labai sunku kartais spręsti apie visumą. Taigi, apžvelgęs mano pasąmonėje pasilikusius, užfiksuotus prisiminimus, o taip pat Sibiro platybėse, kalėjimuose ir lageriuose girdėtus pasakojimus iš gyvų likusių savo brolių, lietuvių partizanų, kurių vieni sužeisti arba netekę sąmonės pakliuvo į priešo rankas, kiti išduoti, dar kiti legalizavęsi suimti ir ten nugabenti, — darau tik bendrą vaizdą, be jokios dokumentacijos ir pavardžių, ir tik dalinį, nepretenduojantį į visumą. Savo teigimams ir nuomonei paremti šiame rašinyje, deja, neturiu tokių galimybių, kaip turi knygos autorius. Kad Aidų skaitytojai geriau suprastų, noriu priminti, jog mano išgyvenimų prisiminimai daugiausiai yra iš šiaurės Aukštaitijos, pagrindinai apima Kupiškio, Rokiškio rajonus, dalinai pietinę Biržų rajono dalį, o labiausiai Skapiškio apylinkes ir artimiausius kaimus bei vietoves.

i944 metų lapkričio mėnesio įvykių rytų aukštaitijoje dalinį vaizdą susidariau ir bėgdamas iš Vilniaus, iš Raudonosios Armijos formavimo dalinių. I juos patekau areštuotas, per prievartą. Rokiškio kalėjime buvau paskelbtas "garbingu savanoriu", iš kur pagaliau rusų kareivių buvau nugabentas drauge su kitais "savanoriais" kiauliniame geležinkelio vagone į Vilnių. Iš ten pabėgęs, atgal keliavau tik naktimis su trimis tokio pat likimo lietuviais vyrais per visą šiaurinę Aukštaitiją maršrutu: Vilnius, Maišiogala, Širvintos, Šašuoliai, Vidiškiai, Kavarskas, Anykščiai, Troškūnai, Andrioniškis, Viešintos, Nociūnai, Skapiškis, Rokiškis. Tada akivaizdžiai patyriau, kaip žiauriai reiškėsi sovietinių okupantų vykdomos lietuvių, jaunų vyrų medžioklės į svetimą kariuomenę. Žinoma, kartu su tuo augo ir lietuvių pasipriešinimas: dar didesnis vengimas mobilizacijos, ginkluotas slapstymasis, o vienokiu ar kitokiu būdu patekus į Raudonąją Armiją, masinis iš jos bėgimas. Suėmimų metu dažnai pradėjo "kalbėti" ir ginklai. Tikrai lapkričio mėnesį mes jau tada sutikom pirmuosius partizanus, jų tarpe ir lenkų partizanus Vilniaus krašte, kurie mums buvo draugiški, maloniai mus priėmė, vaišino, kvietė su jais pasilikti, bet mes, mandagiai jiems padėkoję, iškeliavom savo keliais.

Kalbant apie Tarybų Lietuvoje išleistus archyvinius dokumentų rinkinius, kurių ypač charakteringa serija "Faktai kaltina", tikrai reikia pilnai sutikti su autoriaus nuomone. Tokių dokumentų rinkiniai taip surinkti ir surašyti, kad pusė tiesos dar ne visada reiškia tiesą. Ten daug kur neatitinka tikrovę, nes neminimos sąlygos ir aplinkybės, kuriose visa tai buvo surašyta ir svarbiausia kieno surašyta. Pagaliau tokia pati "tiesa" iškraipyta, įvilkta į marksizmo - leninizmo teorijos teiginius, klasių kovos duomenų ieškojimui ir jų buvimui pateisinti. Daugiausia rusų NKVD-istų tardytojų rankomis surašyta ir tik po to versta į lietuvių kalbą, vertimo metu vėlgi šlifuota, kryptingai taisyta. Tai tardymo protokolai. Tokių protokolų parodymai labiausiai jaudina tuo, kad tai mušamų, kankinamų žmonių "prisipažinimai" tam, kad tik išvengus mirties. Tokių dokumentų potekstėje taip ir matosi išbalęs, sukruvintas suimtojo lietuvio ar lietuvės veidas, į kurį nuolat nukreiptas rusiško nagano vamzdis... Viso to nematyčiau, jeigu ir man pačiam nebūtų išgyventa ši baisi tikrovė. Ten užfiksuota tardytojo nuomonė, sustandartinta pagal nurodymus iš Maskvos, faktus pakreipiant, vienur perdedant, kitur sumažinant arba ir visai nutylint, įvedant terminus, bei išsireiškimus, vien tik už kuriuos jau galima pritaikyti RTFSRS baudžiamojo kodekso garsųjį 58 straipsnį. Todėl pilnai sutinku su autoriaus nuomone, kad partizanų parodymuose būta nukrypimų. "Taigi vieni savo vaidmenį nutylėjo, kiti jį perdėjo..." (p. 17). Ir aš žinau daugybę atvejų, kai daugelis, kitus gelbėdami, sau kaltes arba nebūtus dalykus prisiimdavo. Visiškai teisingai autoriaus pastebėta (p. 17), kad terminai, kaip, pavyzdžiui, "banditas", "gaujos", "banda," yra tardytojo, čia pridurčiau dargi, kad ruso tardytojo, nes lietuvių čekistų karininkų pirmoji laida teišėjo tik kokiais 1947 - 1948 metais. Pirmiesiems lietuviškiesiems NKVD-istams, A. Sniečkus uždėjo antpečius, o J. Paleckis žvaigždutes, daugeliui po vieną, retai kam dvi. (Viena žvaigždutė — jaunesnis leitenantas, dvi žvaigždutės — leitenantas). Buvo įteikiami ir kardai. Baigimo iškilmės buvo viename Vilniaus restorane. Pasigėrę čekistai priteršė kambarius, išprievartavo visas restorano padavėjas, susimušė, kardais sukapojo baldus, išdaužė stiklus, langus, pagaliau viską padegė... Partijos ir LTSR vyriausybės numylėtiniams nieko už tai nebuvo. Valdžia viską sutvarkė, skandalą nutildė ir jaunuosius lietuviškuosius čekistus pasiuntė į darbą. Tačiau ir dabar rusai retai kuriems leido eiti tardytojo pareigas. Iš pradžių jie buvo vertėjai, pagalbininkai prie mušimo. Tas buvo net ir Vilniuje 1950 metais. Šias įdomias detales apie pirmuosius jų žingsnius man papasakojo I-os laidos kursantas, buvęs čekistas, leitenantas N.N. Štai jo pasakojimas:

"Pirmoji mūsų laida labai greit išretėjo. Iš daugiau kaip poros šimtų, likom tik keletas. Mat dalis greit buvom sunaikinti partizanų, kita dalis, užmezgę ryšius su partizanais, rusų buvo iššifruoti ir pačios NKVD sunaikinti, kiti dėl mažo patyrimo NKVD darbe per daug broliavosi su lietuviais, ėmė kyšius ir buvo areštuoti, dar kiti žuvo kautynėse. Po metų kitų visa laida sunyko..."

Dar grįžtant prie tarybinių archyvinių dokumentų rinkinių, kur autorius vadina juos vertingais ir apgailestauja, jog serija buvo per anksti nutraukta (p. 18), noriu pridurti savo nuomonę, kad jie gal ir vertingi ta prasme, jog iš viso mini vietoves, laiką ir įvykius, liudija, jog kažkas tai įvyko, buvo, pavardės, o toliau kiek ten procentų tiesos ir kiek melo — tai kitas klausimas. Melo klasikinė forma ir yra sąmoningas tiesos slėpimas, sakymas netiesos, norint apgauti viešąją nuomonę ir pagaliau save pačius. Nėra ko apgailestauti, kad serija nutraukta. Dezinformacija tebeveikia ir toliau. Dar vis tebeskelbiama įvairūs "dienraščiai", "šiurpūs radiniai" ir kita medžiaga, ištraukta iš kažkieno užkastų žemėje stiklinių butelių, arba net "ištraukiama" iš ežero dugno. Dezinformacija tęsis tol, kol bus KGB. Vis dėl to knygos autorius kai kur gana vykusiai atskleidžia tarybinės dokumentacijos prieštaringus teigimus pavyzdžiais. Iš savo pusės aš taip pat nieko nesu girdėjęs, pavyzdžiui, apie K. Kalpoko partizanų būrio žiaurumus, kankinimus, gyvų žmonių sudeginimus Panemunyje, nors tame krašte pokario metais gyvenau ir vėliau domėjausi partizanine veikla (p. 21).

Teisingai ir logiškai Kęstutis Girnius pasisako dėl komunistų istorikų interpretavimo, kad partizanų kovos Lietuvoje, girdi, buvusios tik kaip klasių kova. 1944 metų lapkričio mėnesį, bėgdamas iš Raudonosios Armijos, kartu su keletu draugų aukštaičių, puikiai patyriau ir gerai susipažinau su Aukštaitijos tuometinėmis nuotaikomis ir padėtimi. Nuo Vilniaus iki Rokiškio nei tada, nei vėliau, niekur neužtikau klasių, buožių ir valstiečių susiskirstymo. Tą išrado bolševikai! Nebuvo Lietuvoje industrijos, nebuvo nei proletariato, o ir kaime palygint buvom neturtingi. Taigi kur Aukštaitijoje ėjome, kur tik apsistojome, niekur neradom klasių problemos. Tebuvo ne klasės, bet pavergėjai ir pavergtieji, okupantai atėjūnai iš rytų ir mes, pavergtieji lietuviai. Tai gerai suprato ir seni, ir jauni, bet labiausiai mūsų motinos, skalbusios savo sūnų bei vyrų kruvinus marškinius... Ir mus, keturis pabėgėlius iš bolševikinės kariuomenės.visoje Aukštaitijoje ir dieną;ir naktį visur priimdavo lietuviai valstiečiai kaip savo sūnus, kaip mielus svečius. Ir pavalgydindavo, ir pirtyse įsprausdavo, pakeisdavo švariais apatinius baltinius, ir palydėdavo tamsią naktį tik mažai kam žinomais takais. Prisimenu gerai, kaip pervežė vienas valstietis mus visus keturis savo arkliuku su ratais per Šventąją (Aukštaitijos upė) jam vienam težinoma brasta. Tarybinėje istorijoje vaizduojama klasių kova Lietuvoje — tai bjaurus bolševikinis melas! Kovarsko valsčiuje, 4 ha valstietis mums rodė vietą, kurioje jo sūnų nušovė NKVD kariuomenė. Teisingai knygos autorius pastebi, kad, jeigu buvo klasių kova, tai turėjo kur nors išlikti statistika, kiek gi žuvo buožių, kiek buvo nužudyta tų smulkiųjų valstiečių, kiek iš viso tos kovos aukų? Kodėl gi viskas slepiama? Kodėl sovietai taip gausiai trėmė smulkiuosius valstiečius, jei buvo kova su buožėmis? Mano atlikti tyrimai irgi rodo, kad mūsų partizanų būryje, o taip pat ir kituose man žinomuose padaliniuose kaip tik dominavo neturtingi valstiečiai, paprasti kaimo vaikinai. Ir ryšininkai bei ryšininkės tokie pat buvo. Atsarginiai partizanai, kurie turėjo ginklus, bet niekur nepasireikšdavo, daugiausia irgi tokie pat neturtingi buvo.

Dėl partizanų kovos pobūdžio (II skyrius) pilnai sutinku su daromomis išvadomis. Tikrai, mes nesvajojome apie pergalę, bet vylėmis išsilaikyti tol, kol Vakarai privers sovietus iš Lietuvos pasitraukti. Kulminacinis mūsų vilčių taškas buvo 1945 liepos 6 d. amerikiečių atominės bombos numetimas Japonijoje. Mes nesidžiaugėme, kad tiek daug žmonių žuvo, bet tame įvykyje įžiūrėjome aiškią galimybę, kad tokio grėsmingo ginklo paklausys sovietai, kai jiems bus įsakyta nešdintis iš okupuotų teritorijų, jų tarpe ir iš Lietuvos. Tą įvykį džiugiai komentavo mūsų partizaninė spauda, gaunama iš Žaliosios Girios, pasirašyta dažniausiai LLA, "Lietuvos Laisvės Armija". Aš irgi pritariu nuomonei, kad Lietuvoj civilinio karo nebuvo ir kalbos apie pilietinį karą tikriausiai yra tik nesusipratimas. Fronto nebuvo ir karo nebuvo — tai aišku kaip diena. Su kariuomene mūsų būrys irgi vengdavo susitikti arba ją užkabinti. Mes partizanai neturėjome pastovaus ginklų ir šovinių tiekimo. Veikė tik maži sandėliukai, surinktų šovinių krūvelės, praėjus frontui. Partizanų apsiginklavimas tikrai buvo menkas, palyginus su iki dantų apsiginklavusia Raudonąja Armija, NKVD daliniais, turinčiais ir amunicijos tiekimą, ir ryšių komunikacijas, ir mechanizuotą transportą. Prieš partizanus buvo naudojama ir aviacija. Gerai prisimenu, kaip skraidydavo ir sekdavo mūsų judėjimą arba stovyklavietę dvisparniai rusiški lėktuvai, žvalgybininkai, mūsiškių "kukurūzninkais" vadinami. Jie nusileisdavo lygesniame lauke ir lakūnai vogdavo avis. Tokių atvejų buvo užfiksuota Skapiškio apylinkėse. Todėl mūsų dalinyje laikėme vokišką lengvąjį kulkosvaidį ant aukštų kojelių su specialiu taikikliu gintis nuo lėktuvų. Mūsų būryje gerai veikė maisto tiekimas ir jo reikalai problemų nesudarė, nes iš pradžių visi ūkininkai mus palaikė ir rėmė — teisingai knygoje pažymėta, kad labiausiai gal vidutiniokai. Gerai veikė mūsų ryšinininkai ir ryšininkės. Daug merginų buvo partizanų seserys. O daugiau, tai mes buvom vienų vieni prieš galingą priešą. Tikrai, jokios valstybės mūsų nepalaikė. Mūsų būryje iš 30 vyrų nebuvo jokio desantininko, jokio vokiečio nemačiau. Tiesa, esu girdėjęs iš Šimonių partizanų, kad pas juos gyveno vienas vokiečių kareivis, kuris su savimi nešiojosi tik vokišką karabiną ir tik 15 šovinių. Jis sakydavęs, kad tiek šovinių pilnai pakanka: "Ein Schuss — ein Russ!". Tikrai, okupuotame krašte pilietinis karas neįmanomas (psl. 39).

Iš viso to, kas buvo aukščiau pasakyta, ir man peršasi tokia mintis, kad Lietuvoje vyko tautos partizaninis ginkluotas pasipriešinimas okupantui ir jo statytiniams, (p. 43).

Ar partizanai buvo terortistai? Palaikau K. Girniaus samprotavimus. Pavyzdžiui, kad ir mūsų būryje tebuvo priešui tik du mirties sprendimo atvejai. Vienas — rusų kolonistui, kolaborantui, o kitas — sovietų karinio komisariato darbuotojui, statytiniui, kuris su ginklu varinėdavo suimtuosius iš kalėjimų į karinę komisiją. Beje, antras mirties nuosprendis nebuvo įvykdytas. Manau, kad knygoje minimas Šimonių klubo atvejis (p. 51) partizaniniame judėjime nebuvo charakteringas. Reikia vis dėlto prisiminti, kad, kur mišką kerta, ten ir skiedros lekia.

Kodėl lietuviai tapo partizanais? Autoriaus samprotavimai teisingi. Giliau nesileidžiant į šį klausimą, atrodo, kad labai stiprus veiksnys, nulėmęs ir iššaukęs partizanavimą, buvo 1944 m. rugpjūčio 1 d. majoro Soblio Jono, kaip LTSR karinio komisaro, pasirašytas mobilizacinis įsakymas 1909 -1926 metų gimusiems Lietuvos vyrams. Kaip vokiečių įsakymų, taip ir šito įsakymo iš pradžių beveik niekas neklausė. Toliau, per prievartą gaudant "savanorius", padėtis pradėjo aštrėti, ir Lietuvos vyrų pasyvus priešinimasis pamažu pavirto į aktyvų, nes tada Lietuvoje buvo laukiama, kad pagal Atlanto Chartą Vakarai lieps bolševikams išsinešdinti. Ryškus pasipriešinimo pasireiškimas, mano paties patirtas, buvo bėgimas iš formuojamųjų Raudonosios Armijos dalinių. Buvau liudininkas, kai maždaug iš 2000 vyrų pasiliko tik keli šimtai, kol pasiekė frontą. Savo akimis mačiau, kaip pulko vadas — rusas, susiėmęs už galvos žiūrėjo j trumpėjantį pulko sąrašą. Čia būtina žvilgterėti j komunistinės statistikos silpną vietą (p. 127 - 128). Gal arčiau teisybės būtų ir toks samprotavimas, kad pagal gen. J. Macijauską daugiau negu 200,000 "įstojo" j Raudonąją Armiją, o daugeliui išsibėgiojus, tepaliko tik 108,378!? Pabėgusiems gi, kaip ir šių eilučių autoriui, nieko kito ir nebeliko, kaip prisidėti prie "Miško Brolių". Iš čia gautųsi apytikris partizanų skaičius —100,000! Jeigu kiekviename Lietuvos valsčiuje, sakykime, vidutiniškai buvojo kokie 330 - 350 partizanų, tai padauginus iš 300 valsčių irgi gautųsi 100,000. Jeigu vidutiniškai skaitytume jų žuvus po šimtą, tai žuvusiųjų Lietuvos partizanų susidarytų mažiausiai apie 30,000. Nemanyčiau, kad tie skaičiai būtų labai abstraktūs, nes, pavyzdžiui, Skapiškio valsčiuje, vien tik Skapagiryje, stovyklavo dalinys su bunkeriais — daugiau kaip 300 vyrų, o kur dar kiti būriai? Žuvusių, vienaip ar kitaip nušautų vyrų, Skapiškio apylinkėse arti pusantro šimto!

Lietuvos partizaninis judėjimas savo jėgas sėmė iš Lietuvos nepriklausomybės 1918 - 1940 metų laikotarpio, kuris mus išauklėjo laisvės ir tėvynės meilės patriotizmo dvasioje. Ypač milžiniškas Lietuvos kariuomenės auklėjamasis poveikis, jos dvasia tiek Lietuvos vyrams, tiek moterims. Man rodėsi keista, gyvenant miškuose, kad Lietuvos kariuomenės nebebuvo, o partizanuose ji reiškėsi kaip realybė! Pavyzdžiui, mačiau, kaip Turmiškyje ėjo iš rankų j rankas Lietuvos kariuomenės šautuvas, su įmuštais spynoje Gedimino stulpais ir vyrai jį, kaip kokią šventą relikviją, iš eilės bučiavo... Mūsų dalinyje beveik visada suskaitydavau mažiausiai tris Lietuvos kariuomenės viršilas. Pagaliau, ir akivaizdžiai pažvelgus į K. Girniaus knygos "Partizanų kovos Lietuvoje" nuotraukas, kiekvienoje iš jų pamatysime Lietuvos kariuomenės arba Lietuvos Saulių uniformas: kepures, ženklus. Atstumas iki Lietuvos nepriklausomybės laiko atžvilgiu tebuvo tik keturi metai. Gyvenime, kaip ir gamtoje, veikė inercijos dėsnis. Mes fiziškai jautėm, kad negalima užsivilkti kitokią, mums svetimą uniformą, ypač dar bolševikinę, Raudonosios armijos, prieš kurią kovojo 1918 m. Lietuvos savanoriai, — kai mūsų širdyse tebebuvo gyvas bei savas Lietuvos kariuomenės įvaizdis! Iš tikrųjų, partizaniniame judėjime patriotinis momentas atliko lemiamą vaidmenį. Mes čia — savo Tėvų Žemėje! Kokią jie teisę turi mums įsakinėti? Kas jiems ją davė? Kiekviena gyva būtybė priešinasi prievartai, juo labiau žmonės, buvę laisvi. Akcija — iššaukia reakciją!
V skyrius — Partizanų kovų raida — nušviesta teisingai. Kadangi šiame skyriuje įdėtos nuotraukos, noriu atkreipti dėmesį į partizanų ginklus. Partizanų apsiginklavimas buvo labai įvairus. Dominavo rusiški ir vokiški ginklai. Noriu pažymėti, kad partizanų kai kurie ginklai buvo geresni kaip NKVD kariuomenės ar stribų. Cia turiu galvoje "geverką". Bent taip mūsų apylinkėse mes vadindavome vokišką, sunkųjį automatą su riesta apkaba, su sumažintais, trumpesniais šautuvo šoviniais, smailomis kulkomis. Tai tikras prototipas dabartinio rusiško "kalašnikovo" automato, kurį matyt, nusikopijavo ir ištobulino ir kuriuo apginkluota dabartinė sovietų kariuomenė bei satelitai. Tik paskutiniais II-ojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė pradėjo juos vartoti. Frontui traukiantis per Lietuvą, jie, žinoma, ir pateko į partizanų rankas. Mūsų, skapiškėnų būryje, tokių buvo du. Knygos nuotraukose jų suskaičiavau 15. Tai gal dalinai paaiškina didelius NKVD ir stribų nuostolius, palyginant su nedidelėm partizanų jėgom, pavyzdžiui, kad ir Daumanto knygoje "Partizanai". Rusišką automatinį šautuvą mes, skapiškėnai, nelabai mėgdavom, nes jis kartais "užsikirsdavo", negalėdavome ištraukti iš vamzdžio prisvilusių šovinio gilzų, nors šiaip jie galėjo iššauti kaip kulkosvaidis visus 10 šovinių paeiliui; nuo to juos vadindavome "dešimtukais". Nuotraukose jų gana daug. Rusiškus "lėkštinius" lengvuosius kulkosvaidžius partizanai dažniau naudojo gal dėl to, kad jie buvo daugiau kom-paktiškesni ir mažiau reikalavo švaros. Nuotraukose jų yra nemažai.

Autoriaus spėliojimai, kad dauguma masinių žudynių dalyvių pasitraukė į vakarus yra neteisingi ir neturi pagrindo, (p. 107). Cituoju: "Pastarieji tik su mažomis išimtimis pasitraukė į vakarus, panašiai veikiausiai padarė ir daugelis masinių žudynių dalyvių". Su tvirtinimu, kad likusieji Lietuvoje neskubėjo pas partizanus ir kad sovietiniai propagandistai, taip uoliai iešką nusikaltėlių tarp partizanų, jų beveik nerado — sutinku, taip maždaug, mano nuomone, ir buvo. Dalis masinių žudynių dalyvių buvo suimti pirmaisiais pokario metais, kita dalis tokių žudikų ilgą laiką, maždaug kokius 20 metų ir net vėliau, vis dar būdavo areštuojami, pavieniai arba net grupėmis teisiami. Apie tai byloja Lietuvos TSR aprašyti teismai Kaune, Vilniuje ir kitur. Įsimintinas žudikų viešas teismas, vykęs Kaune, 1962 m. rugsėjo 26 d. Profsąjungų rūmuose, Kęstučio gavėję. Kaltinamųjų suole aštuoni. Charakteringa Matiuko istorija. Jis ilgai slapstėsi svetima pavarde kaip dantų technikas. Į teisėjo klausimą "Kodėl tu šaudei žmones?", jis pašoko nuo suolo, pakėlė marškinius ir susirinkusiai publikai parodė ant nuogo kūno karštu lygintuvu išdegintus randus. Jis šaukė, kad tai jam žydai tardytojai išdegino, šaukė dar kažką, bet jį tramdančių sargybinių balsuose sunku buvo suprasti. Masinis — grupinis tokių pat žudikų teismas įvyko ir Vilniuje 1962 m. spalio 10 d. Kaltinamųjų suole sėdėjo devyni, viena vieta buvo tuščia. Prie suolo buvo prikaltas užrašas lentelėje, skelbiantis pavardę didelėmis raidėmis, lietuvių ir rusų kalbomis, asmens, gyvenančio JAV. Bet tai galbūt tik vienintelis toks atvejis. Žinoma, jie visi buvo nuteisti mirties bausme — sušaudant. Buvo kalbų, kad vis dėlto jie nebuvo sušaudyti, o tik turėjo valyti atominių povandeninių laivų vamzdynus, užterštus radiacija. Aš manau, kad spėliojimai, jog daugelis pasitraukė į vakarus — neturi pagrindo, nes, jeigu taip būtų, tai sovietinė spauda mirgėte mirgėtų tokiomis pavardėmis, ko, deja, dar nebuvo ir šiandien nėra. Partizanai nepriiminėjo pas save tokių žudikų dėl to, kadangi tokie žmonės dažniausiai buvo labai drąsūs šaudyti į beginklius. Bet kai įjuos šaudo, tai drąsa pranyksta, už tai jie ir nesiveržė į tokias situacijas, o bailių partizanams nereikėjo. Be to, tokie "kovoto-jai'būtų tik žeminę partizanų vardą. Teko girdėti, kad kai kurie iš jų vis dėlto vaikščiodavo ginkluoti pavieniui — be jokio būrio — ir greit žūdavo. Tokie atvejai buvo Zarasų apskrityje prie Skeldų Degučių vis. arba Utenos aps., prie Užpalių. Tačiau daugiausia yra atvejų, kad tokie tipai slėpėsi ar dar slepiasi TSRS teritorijoje arba Lenkijoje. Vieni buvo araštuoti, kiti mirė savo mirtimi, nesusekti, dar kiti — tebegyvena. Žinoma, atskirų atvejų yra juk visokių.

Ką dar galima būtų pridurti ir pasisakyti dėl partizanų kovų Lietuvoje? Norisi pažymėti, kad priešas buvo gana gudrus, rafinuotas ir pilnai kvalifikuotas vesti kovą su Lietuvos partizanais. Jis naudojo įvairias kovos priemones ir kovos būdus, įsigytus, malšinant kontrevoliuciją ir įvairius maištus Rusijoje, Ukrainoje bei kitose respublikose. Čia noriu paminėti tik keletą pavyzdžių. Prisimenu, kaip 1945 metų gegužės mėnesį mūsų ryšininkai pranešė, kad staiga pasirodė mišrūs vokiečių - ukrainiečių daliniai, daugiau kaip 500 vyrų Žaliojoj Girioj ir prie Šimonių girios. Jie save laikė "prasiveržusiais nuo Liepojos fronto Kurše ir ieškančiais kontaktų su partizanais", net ne su eiliniais, o vadais! Iš pradžių sunku buvo patikėti, kad tai aprengti vokiečių uniformomis specialūs NKVD daliniai. Po poros susidūrimų tikrai buvo konstatuota, kad tai partizanų priešai. Ši klaida kainavo dešimt mūsiškių gyvybių ir kita tiek sužeistų. Ypač nukentėjo ūkininkai, ėję su jais į kontaktus ir rėmę maistu. Beveik visi buvo išvežti į Sibirą. Čia būtina paminėti ir NKVD "teatrus - spektaklius". Pavyzdžiui, važiuojant iš Vilniaus į Kauną, miške, tokia viena vieta buvo įrengta su "Lietuvos partizanų" bunkeriais, ryšininkais ir pagaliau pačiais "partizanais", nešiojančiais Lietuvos kariuomenės bei šaulių uniformas, su Vyčio kryžiais, Gedimino stulpais ir kitomis lietuviškomis insignijomis, kokias iš tikrųjų ir naudojo Lietuvos partizanai. Jie buvo geri "aktoriai", nes mokėjo dainuoti ir partizaniškas dainas, gerai žinojo partizanų gyvenimo būdą, pas juos ateidavo ir ryšininkai. Spektaklis paprastai prasidėdavo tada, kai suimtasis, atlaikęs NKVD kankinimus, nieko neišduodavo. Tuomet neva yra vežamas iš vieno miesto į kitą. Pakeliui automašina yra "užpuolama" "partizanų". Vyksta smarkios "kautynės", aiškiai matosi sudaužyta, liepsnojanti mašina, "užmušti" sargybinai, gulį "kraujo" klanuose, suimtasis "išvaduojamas". Aišku, suimtasis dėkoja už išvadavimą; jis nuvedamas į "partizanų" štabą. Savi pas savuosius viską papasakoja, ko nebuvo kalbėta NKVD požemiuose. Išbūna ten kurį laiką, kol vėl įvyksta naujas scenarijus. Rusų kariuomenė apsupa mišką, užima bunkerius, "nušauna" partizanus, kitus gyvus paima drauge su suimtuoju. Finale — NKVD turi savo rankose naujas aukas... ir vėl ciklas... Žiauri NKVD kovos forma — įkaitų ėmimas, užverbavimas savo agentų ir jų pasiuntimas dirbti štabuose arba centruose — pačioje partizanų vadovybėje. Tik atvykus man į vakarus ir perskaičius Daumanto "Partizanus", paaiškėjo J. Markulio "Erelio" pragaištinga veikla Aukštaitijoje, kur išdavimų gal ir buvo daugiausia. Prisimenu, mes tada provincijoje ir jautėm, kad kažkas ne taip. Vos tik kas nors pasiskelbdavo turįs ryšių su centru, tuojau kažkur ir prapuldavo. Mūsų partizanai savųjų tarpe pradėjo vengti majorų ir kitų stambių štabo viršininkų, nes jie dingdavo be žinios. Tai visą laiką kėlė įtarimą, nors ir nežinojom, kad veikė Markulio ranka.

Kita žiauri ir niekšinga kovos priemonė su partizanais buvo ryšininkų papirkimas stambiomis sumomis, kad išduotų partizanus. Vilniuje, Lukiškio kalėjime, mirtininkų kameroje sutikau vieną Dzūkijos partizanų štabo viršininką, išduotą į NKVD rankas vienos savo geriausių ryšininkių už 30,000 rublių. Jis nuėjo su savo adjutantu į jos "vestuves", tik truputį paragavo "jaunosios" siūlomos taurelės, užtaisytos su specialiais vaistais, ir... atsibudo kalėjime. Iš NKVD ryšininkė tikrai gavo pinigus, o iš partizanų — kulką...

Šiaurės Aukštaitijos dalyje man buvo žinomi Lietuvos partizanų daliniai, veikę Salamiesčio, Alizavos, Vabalninko, Kupreliškio, Kupiškio, Kvetkų, Papilio, Pandėlio, Skapiškio, Šimonių apylinkėje. Dalis partizanų iš ten atvykdavo į mūsų būrį, arba iš mūsų kai kas ten nuvykdavo ir svečiuodavosi. Taip buvo iki 1945 m. rugsėjo. Griežtų teritorijų nebuvo laikomasi. Būriai kartais susimesdavo ir į vieną kurį nors mišką ar girią. Būdavo sąskrydžiai. Čia noriu pažymėti, kad ir Latvijos teritorija buvo aplaistyta Lietuvos partizanų krauju — prie Biržų girios ir kitur.

Paminėtina atvejų, kad dėl trūkumo centralizuotų ryšių tarp būrių, savi su savais susišaudydavo. Būdavo ir aukų. Žuvo partizanų ir nuo nelaimingų atsitikimų, vartojant ginklus, ypač granatas. Tikra teisybė posakio, kad tuščias, neužtaisytas ginklas kartą metuose pats iššauna.

Paskutinį sykį gyvą ginkluotą Lietuvos partizaną, gyvenusį nelegalioje padėtyje, užtikau Aukštaitijoje 1964 metais lapkrityje. Jo likimas man nežinomas. Prieš partizanus buvo naudojama reguliari sovietų kariuomenė, NKVD valdžioje. Matydavau tokius kareivius raudonais, žaliais antpečiais. Pastarieji buvo sovietų pasienio kariuomenės dalys, NKVD-istų rūšis, turėjusi dar ir vilkinių šunų. Gizelio vaidmenį atlikinėjo stribai. Jie suvarydavo Lietuvos ūkininkus į kolchozus, dalyvaudavo išvežimuose, išvežtųjų gyvulius pristatydavo į sovchozus, areštuodavo žmones, iš pasalų puldinėdavo jiems įtariamas sodybas, ten esančius pavienius partizanus, naktimis slapukaudavo, sekdavo partizanų judėjimą; miesteliuose dažniausiai gyvendavo mūriniuose pastatuose, kad galėtų gintis nuo partizanų. Kadangi sovietai maistu jų neaprūpindavo, tai jie patys apsirūpindavo plėšikaudami kaimuose. Kiek žuvo stribų? — Tik jau ne 1000 kaip rašė 1980 metais "So-vietskaja Litva".

Knygoje yra minimas Kauno arkivyskupijos valdytojo, prel. S. Jokūbauskio atsišaukimas, jo vardu paskelbtas 1945 m. birželio 14 d. Kiek ten buvo prelato žodžių, kiek ten buvo NKVD prirašytų, sunku pasakyti, tačiau man yra žinoma, kad valdytojas dėl to labai pergyveno ir atgailaudamas savo kambaryje ilgai gulėdavo ant grindų kryžiumi. To atsišaukimo poveikis buvo apčiuopa-mas, nes legalizavosi didelis skaičius partizanų, pasinaudodami skelbta amnestija. 1945 metų vasara ir ruduo gal dėl to ir buvo masinio partizaninio judėjimo Lietuvoje lūžis? Kas kardą pakelia, tas nuo kardo ir žūna... Šių eilučių autorius irgi panašiai išgyveno depresinį momentą anuomet, kai iš trisdešimties partizanų būrio gyvų tepaliko tik keli, kai aiškiai matėsi, jog ginkluotas pasipriešinimas pralaimėtas, jog su okupantu tegalima tęsti kovą tik kitokiais ginklais...; jog Atlanto Chartos pažadai tik popieriaus lapas... Nežinau, gal šis klausimas, kaip specialus klausimas, ir nebuvo numatytas šios knygos apimtyje.

Išsamiai sovietinį, bolševikinį terorą nušviečia IV-as knygos skyrius. Tikrai mūsų tautos istorijoje tokio teroro — fizinio ir dvasinio — dar nebuvo. Tai tikrai baisu! Savo akimis mačiau mano draugų partizanų sukruvintus, apnuogintus, išniekintus kūnus Bandelyje, Rokiškyje ir Kamajuose, paguldytus paniekai, viešai miestelių aikštėse, dažniausiai prie šventoriaus... Viso to juk jokiais žodžiais ir vaizdais neįmanoma išreikšti ir atpasakoti — reikia pačiam tai išgyventi...

Man nuostabu, kad šios knygos autorius, gimęs už Lietuvos ribų, taip puikiai orientuojasi pokarinėje Lietuvos ir vėlesnėje istorijoje. Manau, kad K. Girniaus knyga "Partizanų kovos Lietuvoje" su dideliu susidomėjimu bus sutikta dabartinėje Lietuvoje, intelektualų sluoksniuose ir visame Lietuvos nacionaliniame fronte, žinoma, pogrindžio sąlygomis. Tai tikrai vertinga darbas ir viena gražiausių dovanų lietuvių išeivijai bei pavergtai Lietuvai, žengiančiai opozicijos keliu, ieškančiai kelių į laisvę. Ši knyga yra didelis indėlis Lietuvos ateičiai.

O mano straipsnis nėra jokia recenzija, bet greičiau tik kaip šioje knygoje minimų įvykių dalyvio atskiros kai kurios mintys, kilusios, skaitant knygą "Partizanų kovos Lietuvoje". Žinoma, ne visos jos čia surašytos, o ir tos, kurios čia yra, nelengva buvo surašyti.

Kęstutis K. Girnius: PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE. Išleido J Lais-vę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. Čikaga. 1987. 422 p. 24 puslapiai dokumentinių fotografijų.

P. Vaičekauskas

Povilas Vaičekauskas gimė 1926 m. Skapiškio miestelyje, Rokiškio aps. Yra baigęs Kauno politechnikos institutą, turi civilinės — pramoninės statybos inžinieriaus diplomą. Ilgą laiką yra dirbęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale įvairiose pareigose. Paskutiniu metu, prieš išvykstant į JAV — sektoriaus viršininku. Maskvos Ypatingojo Teismo buvo nuteistas 25 metams kalėjimo ir lagerių. Sibire yra išbuvęs beveik 7 metus. Kadangi buvo vedęs žmoną JAV pilietę, po sunkios kovos su sovietų biurokratija 1979 m. vasario 17 d. su visa šeima atvyko į JAV, įsikūrė ir šiuo metu gyvena Čikagoje. Pokario metais dalyvavo Lietuvos partizanini-me judėjime slapyvarde "Klevas".

Red.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai