Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMIEJI "PERSITVARKYMO" ŽINGSNIAI LIETUVOS ROMANE IR APYSAKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Vadinamasis "persitvarkymas" dabartinės Lietuvos visuomeniniame gyvenime vėluojasi: mus pralenkė estai ir latviai. Estai jau formaliai, per aukščiausias įstaigas, išsikovojo nepriklausomybės laikų tautinę vėliavą. Mes teturime iki šiol tik žodinį pažadą, kad mūsų trispalvė bus leista, nors mitinguose ji ir plevėsuoja. (Jau plevėsuoja visur. Red.). Latviai pirma nei mes sukūrė vadinamą Persitvarkymo sąjūdį. Vėluojasi "persitvarkymas" ir mūsų kultūros gyvenime, ypač grožinėj literatūroj. Matyt, stalinistų kompartijoj ir prisitaikiusių inteligentų visuomenėj yra labai daug. Sitai buvo ryšku disidentiniu laikotarpiu, kai stalinizmui ir brežnevizmui priešinosi beveik tik kunigai ir liaudis, o pasauliečiai inteligentai daugiausia tylėjo, išimtys buvo retos. Rašytojai aštriau pasisakyti išdrįsta publicistikoj. Ypač reikšmingas prieš stalinizmą pasisakymas, išspausdintas "Literatūroj ir mene" (1988 gegužės 28), yra rašytojo Justino Marcinkevičiaus. Jame duodama šiurpios medžiagos apie 1941 vežimus Sibiran. Kitas rašytojas, Eugenijus Ignatavičius, straipsny "Apie vieversio giesmę, žmogų ir progresą" ("Pergalė", 1988, Nr. 6) veda mintį prieš kolūkius, teigdamas: turtas visų — turtas niekieno; parodo jaunimo panieką kaimui.

1. Kelių plačiau nenagrinėjamų romanų apžvalga
"Persitvarkymo" ženklų prozoj ir poezijoj ima rodytis maždaug nuo 1986. Todėl visų pirma trumpai peržvelgsiu kelis romanus, viešumai paskelbtus 1986 — 1988. "Persitvarkymo" dvasios pajuntame Jono Mikelinsko (g. 1922) romane "Juodųjų eglių šalis", spausdintame 1987 "Pergalės" Nr. 5, 6. 7. Jo vyriausias veikėjas yra mokytojas Anzelmas Druskenis, kaip matysime, gerokai panašus į Avyžiaus romano trečiosios knygos "Sodybų tuštėjimo metas" veikėją Gediminą Džiugą. Druskenis, kaip ir Džiugas, yra neutralus, išsiilgęs ramybės. "Vaikė mane Smetona, persekiojo Kubiliūnas su Rentelnu, neturiu didelių iliuzijų ir dabar (t. y. komunistams Lietuvon atėjus — V. N.). Tegul duoda tik ramiai dirbti", — kalba Druskenis.1 Romane parodoma, kad komunistinėj Lietuvoj iškyla į reikšmingas vietas net su vokiečiais okupacijos metais bendradarbiavę vertelgos intrigantai (Herbertas Ūdras). Autorius bando naujai žvelgti į nesenus praeities įvykius; sakysim, kritikuoja lietuvių partizanų niekinimą, juos vadinant banditais, nes, jeigu oficialiai skelbiama, kad pokary vyko klasių kova, tai ši kova negalėjo vykti su banditais, kurie kaip tokie, taip pavadinti ir tokiais laikomi, tėra tik visuomenės pasturlakai, jokia klasė. Nuosekli išvada — reikia juos pakelti į klasę. Ir vadina todėl autorius juos miškiniais.

Naujos dvasios yra ir Ramūno Klimo (g. 1945) romanas "Tiktai ugnis išgydys" (išspausdintas "Pergalėj" 1988, Nr. 1, 3, 4), vaizduojąs Lietuvą jėzuitų akademijos steigimo metu, 16 amžiaus septintame — aštuntame dešimtmečiuose. Romano centre Vilniaus jėzuitai, dauguma lenkai ir italai; jie, tiesa, pagal įprastinį socialistinio realizmo modelį, sukarikatūrinti, išskyrus vyriausiąjį veikėją, jauną jėzuitą lietuvį Kazimierą Tautgirdą. Sis yra atkrikštas, t. y. jo pagonys, nors ir krikštyti tėvai, jį buvo po krikšto išmaudę tyro vandens šaltinyje ir tuo būdu nuvalę nuo krikščioniško krikšto... Įžvelgęs jėzuitų niekšybės bei bajoraitės Butvilaitės, jėzuitų inkvizicijos nuteistos sudeginti ant laužo, paveiktas Taut-girdas tampa pagoniu ir taip pat sudeginamas. Akivaizdžiai šituo veikėju romanas perduoda tą pažiūrą, kuri po partizaninio sąjūdžio likvidavimo pasidarė būdinga kai kuriems Lietuvos šviesuoliams, prisitaikiusiems prie komunistinio gyvenimo sąlygų: tautybę laikyti didžiąja vertybe, kuri atrodo turi išgelbėti nuo grėsmės žlugti internacionaliniame komunizme . Šitą pažiūrą kaip tik dabar Lietuvoj bando įgyvendinti kai kurie komunistai rašytojai (Vyt. Petkevičius ir kiti), aktyviai reikšdamiesi vadinamame Persitvarkymo sąjūdyje. Bent kalbos sodrumu, jos savitumu Klimas pranoksta kitų čia paliestų autorių literatūrinį pajėgumą. Po novelių ir apsakymų atėjęs į romano žanrą, jis kelia vilčių ateičiai.

altVINCAS NATKEVIČIUS, Aidų redakcijos bendradarbis ir vienas uoliausių žurnalo talkininkų daugiausia literatūrą liečiančiais straipsniais, kuriam lapkričio 6 d. suėjo 70 metų amžiaus. Jubiliatas pasižymi ne vien spaudoje, bet taip pat moksline, pedagogine ir visuomenine veikla. Ils dėsto Frankfurto universitete, daug metų yra buvęs Vasario 16-osios gimnazijos mokytoju bei direktorium Ir dalyvauja Europos lietuvių kultūriniame gyvenime. Sveikiname jubiliatą.

Algimanto Zurbos (g. 1942) romanas "Molžemis" ("Vagos" išleistas 1986) savo siužetine medžiaga kiek panašus į plačiau nagrinėsimą Romualdo Granausko apysaką "Gyvenimas po klevu", tik jame daug mažiau opozicijos stalinistiniam socializmo modeliui. Jos beveik nerodo nė Vladas Dautartas (g. 1927) romane "Atsisveikinimas su negrįžtančiais paukščiais" ("Pergalė" 1987, Nr. 3, 4). Romane lyg ir peršasi pagrindinė mintis — partijos nuoskaudos žmonėms — jos romane keliamos, kad ir pavėluotai, pastebi, atitaiso ir atlygina. Atsisveikinimas su negrįžtančiais paukščiais — tai atsisveikinimas su senuoju Lietuvos kaimu, kurio sodybos sunaikinamos ir kuriamos kolūkių naujosios gyvenvietės, — jos gal geriau atrodys už senąsias... Granauskas apysakoj "Gyvenimas po klevu" parodė žymiai daugiau "persitvarkymo" dvasios. Jis gyvenimą ne lakuoja, kaip Dautartas, o pateikia jo realybę. — Algirdo Pociaus (g. 1930) romanas "Įkaitai" ("Vaga" 1987, "Pergalė" 1987, Nr. 1, 2) yra daugiausia naudingas jaunimui, nes vaizduoja žemaičių patriotines kovas su kryžiuočiais XIV — XV amžiuje.

2. Tendencijos Vytauto Petkevičiaus romane "Paskutinis atgailos amžius"
Nuo 1988 m. vasaros garsėjąs Persitvarkymo sąjūdžio aktyvusis veikėjas rašytojas Vytautas Petkevičius (g. 1936) romane "Paskutinis atgailos amžius", išleistame 1987 m., nei idėjomis, nei personažais neduoda daug naujo, kas būtų būdinga "persitvarkymui". Tiesa, jis rašo istorine tema, bet ši nėra jokia naujiena, nes istorinių romanų vienas antras dabartinės Lietuvos autorius yra bandęs jau prieš Petkevičių (sakysim, Petras Dirgėla 1984 su "Kūlgrinda"). Užsimojo Petkevičius per daug: nori parduoti Lietuvos gyvenimą per kelias epochas — nuo Vytauto laikų iki nepriklausomos Lietuvos imtinai; bent tiek randame jau antru leidimu išėjusiame (1987) tome, turinčiame 642 puslapius; romanas, atrodo, bus tęsiamas. Labiausiai nukentėjo Vytauto epocha. Jau vien tai, kad iš 642 puslapių Vytauto epochai teskirti 27 puslapiai, gali rodyti užmojo nepasisekimą: Vytautas vaizduojamas trumpai prieš mirtį nevykėliu nelaimingu senuku; jis gyvenimą praleido vergaudamas kitiems, kurie dėl Lietuvos niekad nebuvo išsitraukę kalavijo. Jo pastangos lipdžiusios tik šią dieną, bet ne tautos, valstybės ateitį... Pakėlęs lietuvio vertę kitų kareivių akyse, bet nuskriaudęs tautos jaunimą, tautos kalbą, papročius ir dievus, žodžiu, tautos kultūrą. Tuo būdu Vytauto epochą Petkevičius beveik sukarikatūrina.

Šitaip prastai susidorojęs su Vytauto epocha, autorius toliau per daugiau kaip šešis šimtus puslapių vieną po kitos rodo dvi epochas: nepriklausomos Lietuvos ir 1830 — 31 metų sukilimo. Apie visa tai Petkevičius rašo lengvai, sklandžiai, bet daug ką tuoj užmiršti, nes maža gilesnės veikėjų psichologijos, maža gilesnės minties. Tevedama, galima sakyti, dirbtinai, per prievartą, viena gilesnė mintis — humanizmas, jį suprantant žmogaus polinkiu pakilti aukščiau egoizmo, giminystės ar tautinių santykių, draugo — priešo schemos. Betgi Petkevičius aiškiai turi gabumų pramanyti įvykius, sugalvoti įdomias situacijas, kurios varo veiksmą pirmyn. Žodžiu, jam nestoka talento kurti nuotykių nuotykius, kurie patraukia dėmesį ir verčia skaityti toliau, kai, įgrisus pilkoms veikėjų charakteristikoms ar nusibodus pamoksliukams apie humanizmą, noris romaną užversti.

Kaip tik nuotykiai yra veiksmo centre, perduodant 1830—1931 metų sukilimą ir jame dalyvavusių veikėjų gyvenimą po sukilimo. Pagrindinis veikėjas ir tuo pačiu pagrindinis nuotykininkas čia yra Jokūbas Kriuglovskis, valstietiškos kilmės lietuvis bajoras, atsisakęs savo tėvo prasimanytos lenkiškos ponybės. Prie sukilėlių jis prisidėjo, gerai nesuprasdamas kodėl: plaukė pasroviui. Sukilimo metu jis tampa sąmoningu lietuviu, kuriam nepakeliui nei su Maskva, nei su Varšuva. (Galėtume klausti, ar tokių bajorų 1830 — 31 iš tikrųjų buvo.) Būdinga, kad tiek Kriuglovskio, tiek kitų veikėjų gyvenimą, darbus, žygius ir nuotykius autorius palydi kritiškom pastabom, kurios dažniausiai išreiškia tam tikrą aukštesnį humanizmą, nuolat veikėjų siekiamą. Štai, pavyzdžiui, kai nusikamavęs pusgyvis Jokūbas Kriuglovskis guli bažnyčioj ir žino, kad gali būti priešo užpultas ir nudobtas, tai šią situaciją autorius palydi tokiu vertinimu: "Tas labai ilgas ir žiaurus laukimas mirties zakristijoj, kol jis bus paaukotas ant žmogaus nesąmonių sukurto altoriaus, vis dėlto išsekino paskutines jo jėgas".2 Tokios pastabos gan dažnos; jos romaną padaro iš dalies gyvą, iš dalies pozityviai tendencinį. Ir patys veikėjai, neišskiriant nė Kriuglovskio, dažnai užsiima humanistiniu filosofavimu. Sukilimą pralaimėjus, Jokūbas Kriuglovskis ištremiamas į Sibirą katorginių darbų. Kilniai jį mylinti Danutė Knystautaitė, Vytauto bajorų palikuonė, iškeliauja Jokūbo ieškoti ir radusi išteka už jo. (Tai primena Sonios Marmeladovaitės elgesį "Nusikaltimo ir bausmės" romane). Jokūbas, kaip geras specialistas, dirba prie garo mašinos fabrike, visą save atiduodamas darbui. Šį pasiaukojantį darbą jis, kaip jam įprasta, aiškina humanizmu: "Aš stengiuos ne savo priešams, bet dėl paties darbo, kurį dirbu, tai yra dėl paties savęs. Šitaip elgdamasis, aš nieko neišduodu: nei saviškių, nei svetimų, tik noriu kaip nors įsitvirtinti šiam pasaulyje, o geresnio būdo ir tikslo už darbą nerandu. (. . .) Aš čia ne lažą einu, ne bausmę atlieku, o gyvenu ir noriu per darbą ir kūrybą atgauti laisvę, todėl padėkite man ne pačiam žmoguje, ne tautoje, bet jos tvarkoje matyti blogį. Nuo tam tikro laiko aš nebematau jokio skirtumo, kokie valdovai — rusai ar lietuviai — tyčiosis iš paprasto ir doro žmogaus."3 Tokiam svarstyme galėtume įžvelgti tą Petkevičių, kuris dabar reiškiasi Persitvarkymo sąjūdyje su gan dideliais reikalavimais: ekonominės nepriklausomybės Lietuvai, lietuvių kalbos pripažinimo valstybine kalba ir kita.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pagrindiniai veikėjai yra Šančių gyventojai dvyniai Kriuglos: mūrininkas Kazys ir elektrikas Vincas. Minėtinas dar ir Kazio sūnus jaunuolis Kleopas. Kazys ir Vincas yra komunistai. Taigi į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą žvelgiama pro komunistinius akinius, net niekur nesuminint nepriklausomos Lietuvos vardo. Tuo būdu romane labai ryški tendencija, kuri veda prie vienašališko požiūrio, aprašant Lietuvos nepriklausomybės epochą. Užmirštama, kad nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo komunistų tiek maža, jog jie nevaidino jokio vaidmens jos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Tat savaime nepriklausomos Lietuvos gyvenimas negali autoriui išeiti autentiškas ir tikroviškas. Kitais žodžiais, nuo pat vaizdavimo pradžios puoselėjamas melas. Šitas literatūrinis melas labiausiai regimas, Kazio ir Vinco personažus iškeliant į amatininkus genijus, kurie bene vieni visoj Lietuvoj gali sutaisyti sugedusių mašinų mechanizmus ar pastatyti negriūvančius fabrikų kaminus... Štai Vincą pasikviečia didžturtis kun. Vailokaitis ir Saugumo departamento direktorius Povilaitis sutaisyti sugedusios nedegamosios pinigų spintos. Net skaitome, kad Vincui "Vailokaitis už kiekvieną patentuotą nedegamąją spintą pusę pelno mokėjo!"...4 Ne Kapsukas-Mickevičius, Angarietis, Putna, Sniečkus buvo ano meto tikrieji komunizmo korifėjai, o šitie broliai dvyniai, du liaudies sūnūs, ko gero, savo kilmę galį vesti iš Vytauto bajorų... Vadinas, tik nepriklausomos "kapitalistinės" Lietuvos atstovai nešioja autentiškas pavardes, o komunistų veikėjų nedrįstama išvesti tikromis pavardėmis. Šitoks skirtingas būdas pasirinkti veikėjus, be abejo, irgi rodo minėtą romano tendenciją. O romano tezės tezės! Jos beveik tiesiai paimtos iš komunistų partijos vadovėlių ir negražinant perrašytos. Viena tezė — komunizmą kūrė ir kuria proletaras. Pagal tai romano pagrindiniai veikėjai, anie du dvyniai Kriuglos, ir pavaizduoti. Kita tezė, pavyzdžiui, kodėl Stalinas su Hitleriu sąjungą sudarė 1939 m., — kad keleriems metams karą atitolintų... Tiesa, Petkevičius, pagal "persitvarkymą", yra už "lenininį humanizmą", todėl romane veikėjai mėto frazes, kad gyvenimo, politikos centre turįs būti žmogus; pagal tai dvynys Vincas Kriugla yra išmestas iš partijos, kad nepritarė Stalino žudynėms. Žodžiu, Petkevičius truputį pabando antistalinizmo, kiek jo leidžia dabartinis Gorbačiovo kursas.

Nenoriu neigti, kad Petkevičius savo vidutinybe geba kartais pakilti į pirmaeilio rašytojo rangą, sakysim, kai piešia Kazio Kriuglos įsūnio, Kleopo kurie nepaiso žmoniškumo ir paprasto žmogaus, ūkininko, interesų. Nemunis norėtų, kad ūkininkai nebūtų siunčiami frontan, nes karas tuoj baigsis, ir jie frontui nebereikalingi, daug geriau bus, jei jie dirbs žemę. Betgi Linartui terūpi generalinė partijos linija, paremta melu, kad Lietuvos žmonės veržėsi kovon prieš fašistus... Kitokios nuomonės nei partijos sekretorius Nemunis buvo ir dėl javų pristatymo valstybei: "Veltui Marius įrodinėjo, kad šiandien svarbiausia nuimti derlių, iškulti suspėsim laukus nuvalę, kai užeis lietūs, grūdų paruošos niekur nepabėgs... Jis neabejojo: dauguma biuro narių, išmanančių žemės ūkio reikalus, kaip ir pats draugas Linartas, yra tos pačios nuomonės; sveikas protas ir ilgametė valstiečių patirtis sakė, kad pirmiausia reikia suvežti javus po pastoge, o tik paskui kulti. Tačiau niekas neišdrįso atvirai suabejoti iš aukščiau mestu šūkiu: Pirmieji grūdai valstybei! Taip, pirmieji. .. Tačiau kokia kaina? Toną nuvešim, o dešimt gal supūdysim, nelauktai prasidėjus lietingiems orams... Kai kas atsargiau bandė pritarti Mariui, pasiremdamas sena liaudies išmintimi, bet buvo tuoj pat užčiauptas".5 Marius aklai nevykdo nė įsakymo surašyti žmones išvežimui. Išvežtinų jis randa labai nedaug. Į Zemažiūrevo priekaištus, kad Marius į išvežtinųjų sąrašus neįrašęs pusės valsčiaus "buožių", o įtartinų asmenų, vadinas, tų, kurie priklausė visuomeninėms lietuvių organizacijoms (pavasarininkams, šauliams, jaunalietuviams), vos porą suradęs, jis taip atsako: "Sudarydamas sąrašus, aš rėmiausi gerai savo kaimiečius pažįstančiais apylinkių pirmininkais, draugas papulkininke, manęs nė akimirką neapleido mintis, kad turiu reikalo su gyvais žmonėmis, o ne su stambiomis, eksportui ruošiamomis žuvimis...6 Mariaus argumentai stalinisto Zemažiūrevo neįtikina: šis ir toliau laikosi "išbandyto principo" — "geriau paimti tuziną nekaltų, negu paleisti vieną kaltą". Dėl šių pažiūrų partijos sekretorius "nedviprasmiškai apkaltino Marių oportunis-tinėmis nuotaikomis, įspėdamas, kad 'pagalių kai-šiojimas į ratus partijos politikai draugui Nemuniui gali baigtis atsisveikinimu su partiniu bilietu".7

Vertindamas Avyžiaus romaną, tarybinis kritikas A. Krasnovas, prieš akis turėdamas ypač Mariaus Nemunio personažą, tvirtina, jog autorius pasisako "prieš sukarintą, iki kraštutinumo centralizuotą, nepasitikėjimu grindžiamą socializmo modelį". Avyžius esąs "visa širdim už... socializmą — žmonišką, demokratinį, kuriamąjį, paremtą savarankiškumu bei savivalda". Pagal Krasnovą, "tuomet Mariaus balsas buvo užgožtas, tačiau rašytojas, leisdamas tam balsui garsiai suskambėti, siekia stimuliuoti dabartinės visuomenės žengimą demokratijos, atvirumo, žmoniškumo link".8 Taigi Krasnovas patvirtina, kad Avyžiaus romanas užtemptas ant to humaniškojo socializmo kurpalio, kurį dabar apdirbo Gorbačiovas ir pakišo rašytojams. Nėra abejonės, kad romane stalininis socializmo modelis gerokai užsipultas.

"Kitoks" nei įprasta yra ir kitas pagrindinis romano veikėjas — mokytojas Gediminas Džiugas. Kai autorius baigė antrąją romano knygą, tai šis veikėjas, nužudęs gestapo agentą, atrodė nueis pas komunistinius partizanus. Taip skaitytojo nustebimui neįvyko. Jis liko neutralus: stengiasi išlikti humaniškas. Šita prasme jis save charakterizuoja "nei po duona, nei po druska", "nei su tais, nei su anais".9 Jis sakosi jau kuris laikas nesidomįs politika. "Doras darbas ir švari sąžinė — mano politika".10 Visada buvęs prieš bet kokį žmonių naikinimą: "Žmogus, kad ir koks būtų, lieka žmogumi..."11 Žemažiūrevui šitoks Gediminas Džiugas yra liaudies priešas, juo labiau, kad jis turi ryšių su miškiniais, nori jiems padėti. Ne dėl to, kad būtų už partizanus, kovojančius dėl tautos laisvės, Gediminas romano gale, nors ir ne savo iniciatyva, nori nuplukdyti ežeru partizanams maisto. Jį pačiumpa stribai. Šį neutralumo laužymo žygį pagrindžia šitaip: "Tu veži duoną žudikams. Bet savo motinoms jie sūnūs, o vaikams tėvai! Adomas, jeigu Gediminas susitiks jį, nuvaręs valtis į Kiškio Spirą, pavadins juos laisvės gynėjais, kovotojais už nepriklausomą Lietuvą. Juk ir Marius Nemunis buvo toks — žmogus keliareikšmis, kaip Dievas trijuose asmenyse: savo tėvams — vaikas, priešams — banditas, saviems — gynėjas ir išvaduotojas. Kuris gi iš jų tikrasis? Žmogus?! Turbūt tik vaikas savo tėvams, kūdikis, nors dabar jo rankose ir mirtį nešantis ginklas. Taigi tu veži duoną ne žmogžudžiui, ne kažkokiam tautos gynėjui, kovotojui už laisvę, o tėvų vaikui... Visų pirma tu atlieki žmogaus pareigą".12 Taigi žmoniškumo jausmai verčia laužyti nusistatymą likti neutraliam. Žmoniškumą Džiugui sąlygoja likimas. Šita prasme jis samprotauja: "... faktas iš esmės nieko negali pakeisti visų įvykių kontekste, tai dulkelė, nusėdusi ant istorijos kalno, tačiau, atskirai paimtas, jis reiškia žmogaus likimą. Taip, kol mes gyvename! Ne, egzistuojame, taip bus tiksliau. Gal savaitę, gal dvi, gal mėnesį. Bet ir už tai turime būti dėkingi likimui. Džiaugtis kiekviena akimirka. Stengtis ją vertai pragyventi. Dorai, garbingai be fatališkų klaidų".13

Kaip vertinti šiuos du pagrindinius veikėjus, žvelgiant į romano pagrindinę idėją? Atrodo, kad autorius lyg ir perša mintį, kad neutralusis, žmoniškumo vedamas lietuvis išreiškė tautos daugumos nusistatymą laikytis neutraliai, kai į Lietuvą 1944 m. vėj įsibrovė raudonieji. Šitas nusistatymas išplaukęs iš humaniškos lietuvio dvasios. Tenka tokią autoriaus laikyseną taisyti, nes ji prasilenkia su tikrove. Tiesa, reikia sutikti su minėtais kritiko Krasnovo teiginiais, kad romane teisingai užsipultas stalininis socializmo modelis. Betgi negalima sutikti su Krasnovo nuomone, jog romane sunaikinti stalininiai mitai ir žengiama pro mitologemas prie realybės, prie istorinės tiesos.14 Akivaizdu, jog pokario Lietuvos tikrovė buvo kita nei romane perduotoji. Šitai tikrovei buvo būdingas ne neutralusis, į ginkluotą kovą nesikišąs fatalistas, humaniškasis mokytojas Gediminas Džiugas, o patriotiškai nusistačiusi, komunizmo nekenčianti ir jam besipriešinanti didžiulė tautos dauguma. Šitos daugumos aktyvusis elitas išėjo į miškus partizanauti. Humaniškasis komunistas Marius Ne-munis taip pat vargu ar būdingas ano meto Lietuvos komunistams. Ar tai nebus vien Avyžiaus išmonė, patogi šiandien, kai galima kritikuoti stalininio socializmo modelį?

Kai veikėjai iškreipia tikrovę, jais negalima tikėti ir tuo pačiu grožėtis. Tokiu atveju literatūros veikalo grožis žudomas sąskaiton tendencijos, kuri socialistinio realizmo romanuose vyrauja. Taip atsitiko ir Avyžiui, du minėtus pagrindinius veikėjus perdavusiam tendencingai. Daug meniškesnis autoriui išėjo trečiasis pagrindinis romano veikėjas — ūkininkas Feliksas Keršis, nes jis gan taikliai išreiškia lietuvio kaimiečio prigimtį ir dvasią. Keršis buvo sutuoktinis ūkininkaitės Akvilės Vainoraitės vyras, kurio ji nemylėjo, — jos meilė buvo skirta Mariui Nemuniui, su kuriuo gyveno prieš karą. Tik vokiečių okupacijos metais ji susidėjo gyventi su Keršiu, kai Nemunis pasitraukė partizanauti į Tarybų Sąjungą. Jam grįžus karui baigiantis Lietuvon, Akvilė vėl susideda su Nemunių, su juo ji turėjo ir sūnų. Keršis yra dėl to labai nelaimingas, nes Akvilę nepaprastai mylėjo. Betgi ne ši meilė jį iškelia iš romano personažų masės, o jo išskirtinis prieraišumas prie savojo ūkio žemės. Jis tiesiog negali nuo savosios žemės pasitraukti, nes su ja susirišęs žodžiais neišsakomais, paslaptingais ryšiais. Jam žemė reikalaute reikalauja nuolat prie jos būti, ją dirbti, todėl jis slapstosi savo ūky, kai buvo paskelbta mobilizacija. Ir slepiasi po kiaulide išsikasęs urvą. Tik naktį išlenda iš urvo ir eina sėti, kad būtų kitąmet duonos. Kai nustebęs Gediminas Džiugas klausia Keršį, kodėl jis ne dieną sėja, šis atsako: "O kada dieną? Ag jau ir tu, kaimyne. .. Argi diena bepriklauso doram žmogui? Ji dabar tų, kurie anksčiau naktimis šmirinėjo, savo.tamsius darbelius varė. Susimainėm vietomis, aha... (...) Dievulis pašviečia. Matyti. Jei vietomis ir nelygiai pasisės, duonelė nesupyks. Ag jau! Geriau bet kaip negu niekaip. Negaliu žiūrėti, kaip žemė eina niekais".15

Sunkiai paaiškinamą ūkininko ryšį su gimtojo ūkio žeme Avyžius taikliai įžvelgė, tuo paliesdamas paslaptingąją lietuvio ūkininko sielos gelmę. Šita gelmė puikiai atskleidžiama kad ir tokiu vaizdu: "... Feliksas Keršis žirgliojo varsna, abiem rankom žegnodamas žemę ir galvodamas, kad pasaulyje nieko nėra pastovaus ir patikimo, tik šitie grumstai po kojomis, ši dirva, kuri niekuomet neišsižadės tavęs, neparduos, nors labiausiai jai nusikalstum, neatstums tavo niekam nebeverto kūno, prigludusio amžinam poilsiui prie jos vėsios krūtinės."16 Todėl teisingas tas pats Krasnovas, kai rašo: "... į Keršį turime žiūrėti kaip į apibendrintą lietuvį valstietį, jo dalia — tai lietuvių valstietijos dalia. Apibendrintų, net simbolinių bruožų jam teikia nepaprastai stiprus vienybės su žeme jausmas. Jo negali atplėšti nuo žemės, pakeisti kitu žmogumi — toje vietoje žiojas kruvina žaizda arba tiesiog tuštuma."17

Kai Keršį suima ir atrodo jam nėra vilties ištrūkti iš Zemažiūrevo nagų, jį aplanko Akvilė. Jo nelaimė ją be galo sukrečia: "Viską jos sieloje sujaukė pasmerktojo kančia. Žmogaus. Ne Felikso Keršio, ne ūkininko, ne buvusio jos vyro, o žmogaus. Brutalios jėgos pažemino iki dvikojo galvijo, kurio iškankintas žvilgsnis nieko neprašė, o nuolankiai dėkojo už laimės valandėlę, suteiktą mylimos moters pasirodymo".18 Akvilė apsisprendžia grįžti pas Keršį. Apsisprendimas netikėtas, nelauktas. Kaip rodo citata, Akvilė jį pagrindžia žmoniškumu, kuris nugalėjo egoistinės meilės palaimą, —juk šią teikėjos mylimasis Marius Nemunis. Taigi regime, jog autorius savo personažuose kartais iškelia žmoniškumo jausmus, kai, atrodo, turėtų prasiveržti kiti — egoistiniai, laime viliojantys — jausmai. Tat galėtume teigti, jog žmoniškumas Avyžiaus romane prasiveržia galinga srove, užliejančia ir naikinančia egoizmą.

alt
Kryžiaus kelių paminklas (detalė). Sukūrė arch. Jonas Mulokas. Reljefiniai paveikslai ir skulptūros — Vytauto Kašubos
 
4. Kaimietės ir kaimo tragedija Romualdo Granausko apysakoj "Gyvenimas po klevu"

Arti prie dabartinės Lietuvos tikrovės prieina Romualdas Granauskas (g. 1939) apysakoj "Gyvenimas po klevu" (Vaga, 1988). Priartėja tiek, kad veržiasi ironiška pastaba: tik su šia apysaka tarybinėj Lietuvoj prasidėjo tikrasis socialistinis realizmas, reikalaująs gyvenimą vaizduoti tokį, koks jis iš tikrųjų yra...

Apysakoj atskleidžiamas trijų kartų gyvenimas Lietuvos kaime. Pirmajai kartai priklauso Monika Kairienė su vyru Konstantinu. Ji pagrindinė veikėja, per jos psichiką autorius žvelgia į kaimiečių gyvenimą. Antrosios kartos yra Kairių sūnus Steponas, trečiosios — Kairiu^vaikaitis Darius. Pažvelkim visų pirma į Kairienę. Tai susenusi, 75 metų našlė, gyvenanti Žemaitijos užkampy, savo buvusios sodybos griūvančiame name, kurį kolūkio pirmininkas grasina visai nugriauti. Ji vos bepraminta iš gaunamos pensijos; karvės, kurijai duodavo juodai dienai pieno, seniai nebeturi, beliko tik kelios vištos. Senoji su savo lūšna yra vienintelė buvusio Budrių kaimo gyventoja, nes visi kiti išsikėlė į kolūkio gyvenvietę. Ji nori savo lūšną kaip nors išlaikyti, nes negali įsivaizduoti, kaip galima žmogui gyventi kolūky. Štai ką ji mano apie pačių kolūkių steigimą: "Per akis buvo nelaimių, gaisrų, tvanų ir marų, mainėsi gyvenimai, liktys, lėmimai, bet viena buvo tikra ir nekintama: kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, lieka mano žemelės rėžis, kuris nesudegs, kurio neišveš, neištrems, nesusprogdins. Tai jis apgins nuo bado, nuo ubago lazdos, nuo visko. (...) Žemelė juk liko — liksi ir tu. O dabar buvo užvis baisiau: plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą."19 Senoji negali suprasti, kaip žmonės iškenčia naujojoj kolūkio gyvenvietėj, kuri nė vardo neturi: "Dabar iki pat naujos šios gyvenvietės nebus daugiau pakely nė vieno medžio, nė vieno krūmo, tik lygūs plačiausi laukai iš abiejų pusių: vieni papilkavę nuo pernykščių ražienų, kiti —juodi, treti —jau švelniai žaliuojantys rugio želmeniu. Tik tas žalumas ir tepaglostys akį. Bet praeisi pro jį — ir vėl pūsti laukai, virš kurių nei pempės balso, nei vyturio giesmės".20 Tokioj dykynėj vien prie Kairienės griūvančio senosios sodybos namo buvo užsilikęs "didžiulis klevas, savo šakomis užklėtęs pusę stogo".21 O kolūkio gyvenvietėj — jokio medžio, ten "mėtėsi medinės dėžės, šlapi purvini popieriai, visoks šlamštas. Kažkokios metalinės juostelės ir susiraizgiusių vielų galai painiojosi po kojų".22 Su kolūkių steigimu prasidėjo baisus girtavimas, nuo jo mirė Kairienės vyras. Dar labiau į girtavimą palinkęs sūnus Steponas. Nors Granauskas ir neteigia, kad gyvenimas kolūky Steponą padarė girtuokliu, betgi ir nuojautos nepašalina, jog kolūkinis gyvenimo būdas dėl to kaltas. Be abejo, kalčiausia atrodo Stepono žmona, komjaunuolė Antosė, erodiškai tvarkiusi savo vyrą: norėjusi jį nupratinti grubia primityvia prievarta nuo draugystės su kolūkio sėbrais ir nuo papročio su jais gerti. Ji susideda su kitu vyru, dėl to Steponas dar labiau ninka gerti, netenka darbo, kol jį pasigėrusį suvažinėja. Rašytojas užsimena, kad Antosė lakstė po komjaunimo susirinkimus ir tuo būdu nedaug laiko skyrė šeimai. Visa tai ir kelia minčių, jog kolūkinis gyvenimo būdas ir visa komunistinė santvarka griauna šeimas, skatina girtavimą.

Į tėvą Steponą atsigimęs ir jo sūnus Darius, Kairienės vaikaitis. Bet jis ne tik girtuoklis, o dar ir beširdis egoistas, praradęs savo tėvo geraširdiškumą. Rašytojas vadina jį medinširdžiu. Tokia esanti net visa jaunoji karta, kuriai, pavyzdžiui, senas žmogus tereikalingas tiek, kiek iš jo galima išlupti rublių. Jaunimą užvaldęs naudos požiūris, pagal kurį tyko-jama naudos iš kitų, bet nesistengiama būti pačiam naudingam. Į darbą žiūrima, kad jis nevisada neša naudos, tai jo vengiama, net imama nekęsti: "... kad tik didesnis būrys prie kokio darbo, kad tik daugiau erzelio, stumdymosi, o po vieną, neskubėdami, jau nieko dirbti nebenori ir nebegali. Būtinai reikia, kad dirbantį dar penki šeši matytų. Pabaigė kokį menką darbelį — tuojau po rublį, tuojau — po rašalą (alkoholinį gėralą — V. N.). Ir dirbti beskuba tiktai dėl to, kad greičiau to rašalo gautų".23 "Jis (Darius — V. N.) nekentė paties darbo — rašo autorius toliau, — tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko. Greičiau, greičiau! — tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas įtempus, —kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!"24 Visai kitoks buvęs Dariaus tėvas: kai jis pjaudavęs paupio žolę — savo, ne kolūkio, — tai niekad nepavargdavęs ir sakydavęs, jog per visą amžių galėtų pjauti ir pjauti... Vadinas, akivaizdžiai rašytojas veda mintį, kad darbas svetimam, šiuo atveju kolūkiui, yra atliekamas atmestinai, dėl to nemielas, net nekenčiamas.

Kaip sakiau, Granauskas aprašo kolūkio gyvenimą buvusios ūkininkės Kairienės žvilgsniu. Šitame žvilgsnyje regi nepaprastą autoriaus sugebėjimą persikelti į senutės psichiką, kuri perduota užburiančiu taiklumu, verčiančiu skaitytoją tikėti Kairienės personažu. Kitais žodžiais, rašytojas geba mums perduoti tokį personažą, kuris mus įtikina savo realumu, t. y. mums pajėgia sukelti aną tikrovės iliuziją, būtiną realistinės prozos veikale. Dėl šitos iliuzijos mes turime kūrinį laikyti meniškai pavykusiu, gražiu. Imkime, pavyzdžiui, autoriaus aprašą apie tai, kaip senoji Kairienė yra išsiilgusi ramybės ir dėl jos stokos tiesiog negalėtų gyventi kolūkio gyvenvietėje: "Ji neišturėtų, ji niekaip neišturėtų toje gyvenvietėje, kur nuo ryto iki vakaro po langais ūžia, kriokia, birbia, burzgia mašinos. Nejaugi nebėra žemelėje vietos, kad galėtume ramiai gyventi: saulei tekant girdėtum varnėno švilptelėjimą, vidurdieny — pempės klyksmą, vakare — katės kniaukimą už durų, kuri prašosi įleidžiama ir palakinama. Nejaugi nieko žmogui taip ir neduoda tie paprasti garsai — jokio tikrumo, jokio žinojimo, kad gyveni savo vietoje niekam saulės neužstodamas: jokiam gyviui, jokiam vabalui, jokiam kitam žmogui? Juk tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nenuskriaudei, neužgavai ko, tiktai ramybėje teįmanoma sugalvot būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms. Ramybės nebeteko žmogaus ausys, širdis, nervai, galvojimas — viskas. Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtrose: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos, naktys, tamsos, lietus, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoję būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios virš jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems — savo žmogus, jie — tavo medžiai. Todėl ramina jų ūžimas, nors ir kelias naktis vėtros juos draskytų ir plėšytų. Klausaisi įsitempusi, paskui pradedi rimti, rimti, o dar paskiau ir užmiegi. Kas ir bebūtų, jeigu tamsoje už langų užaugtų ne šakos, o žvangėtų, daužytųsi geležys, mašinos, skardų lakštai, kokios tuščios statinės, kokie metaliniai padargai? Ar sudėtum bluostą? O jeigu dar per visą dieną? Ir taip per dienų dienas, mėnesių mėnesius, visą laiką, be jokio perstojimo?. ."25 Žinome, kad senas žmogus išsiilgęs ramybės, tat autorius šiuo aprašu pataiko į jo psichiką. Bet jis pataiko dar daugiau — į lietuviškos dvasios gelmę. Juk ramybę, paguodą lietuviui suteikia gamta, ypač medžiai. Sitai pastebėjo ir aprašė Daukantas, Baranauskas, Maironis, todėl galime vertai už tai pagirti Granauską: jis sugebėjo įžvelgti išliekančius lietuviškos dvasios reiškinius, kurių aktualumas išeina aikštėn gyvenamuoju laiku, kai visame pasaulyje pradėta vesti kova už gamtinės aplinkos išlikimą.

Visais pagrindiniais veikalo personažais — Kairiene, Steponu ir Darium — autorius veda idėją — lietuvis yra neapsakomai prisirišęs prie žemės, prie gimtojo ūkio. Pašalintas iš jo, jis pasidaro nesvetingas, nevaišingas, jo gyvenimas tampa be džiaugsmo, jis ima neapkęsti darbo kaip tokio, nes tik darbas savam žemės sklypely gali būti mėgiamas ir mielas.

Vertas Granauskas pagirti ir dėl sodrios turtingos žemaičių kalbos, kuri įdėta į jo svarbiausių veikėjų lūpas, ypač į senosios Kairienės. Negali atsigėrėti Kairienės savitomis žemaitybėmis. Rašytojas nieko neprisiėmęs iš tarybinės žurnalistikos nudėvėtų nuvalkiotų išsireiškimų, dažnų, sakysim, V. Petkevičiaus romane "Paskutinis atgailos amžius". Apskritai rašytojo kalba anaiptol nėra vienoda, o įvairuoja pagal veikėjo charakterį. Štai to įvairumo, pavyzdžiui, matyti Kairienės pokalby su savo marčia Antose, kai Kairienė nuėjo pas marčią jos perspėti dėl susidėjimo su kitu vyru. Santūresnė, per ilgą gyvenimą išmokusi taikliau dalykus pavadinti, gudresnė Kairienė, net ir nepasakiusi bjauraus žodžio, labiau įžeidžia jauną karštakošę marčią nei ta savo uošvę, ją išvadindama sena lape, kvarką, gyvate, prakeikta ragana ir pagaliau paleisdama į Kairienę valdiškų raštų knygą. Negalint dėl šio rašinio rėmų duoti viso epizodo ištraukos, telieka pastebėti, kad ne tiktai epizodo veikėjų kalba atitinka jų charakterį; kartu regime ir rašytojo sugebėjimą piešti visą epizodą nepaprastai spalvingai, panaudojant prieštaras: viena veikėja parausta iki plaukų pašaknų, kita valdosi ir nesijaudina, viena paleidžia knyga, o kita pataikyta visai nepajunta nuo to skausmo, viena išsiplūsta, o kita taip ir neištaria bjauraus žodžio, jo nepasakymu pasiekdama stipresnio įskaudinimo nei antroji išsakytu plūdimusi...

Apysakos pabaiga autorius parodo šiurpų senosios ir jaunosios kaimo kartos bei senųjų kaimo sodybų likimą: neišjungtas traktorius pats ima važiuoti į Kairienės lūšną, kurią jis nuverčia, o Kairienę ir jos vaikaitį Darių, kuris buvo girtutėlis, negyvai sutraiško. Gal galėtume tai priimti kaip makabrinę simboliką: jaunieji ūkininkai žūva per girtavimą, o senoji kaimo karta ir jos sodybos kolūkinės technikos sunaikinama...

Straipsnio pabaigoje norėtųsi susumuojant iškelti, kad pastaraisiais metais Lietuvos stambiajai prozai, romanui ir apysakai, žengus pirmuosius "persitvarkymo" žingsnius, į akis krinta šie dalykai: 1. Lietuvos pokario gyvenime "iškasamas" ten neegzistavęs žmogus: neutralus, humaniškas, ištroškęs ramybės; jis neįsijungia į likiminę kovą dėl tautos laisvės, kai komunistai įsibrovė Lietuvon 1944 m., o stovi šalia šitos kovos (Avyžiaus mokytojas Gediminas Džiugas, Mikelinsko mokytojas Druskenis). 2. Kai kuriuose naujausiuose dabartinės Lietuvos romanuose ir apysakose knibždėte knibžda veikėjų, kurių pasaulėvaizdį apsprendžia taurus humanizmas, kartais pertemptas ir dirbtinis (Petkevičiaus Kruglovskis ir Kriuglos), kartais nuoširdus, pasiekiąs lietuviškos dvasios gelmes (Avyžiaus Feliksas Keršis, Granausko Kairienė). 3. "Persitvarkydama" Lietuvos didžioji proza artėja prie gyvenimo tikrovės, kurios bene daugiausia duoda Romualdas Granauskas apysakoj "Gyvenimas po klevu".

alt
Vienuolyno koplyčia. Architektas — dr. Alfredas Kulpavičius

1988 metų vasara

Nuorodos

1.    Pergalė, 1987, Nr. 5, p. 42.
2.    Vytautas Petkevičius. Paskutinis atgailos amžius. — Vilnius, 1987, p. 163.
3.    Minėtas veikalas, p. 461.
4.    Min. veik., p. 56.
5.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 38.
6.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 57.
7.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 42.
8.    Aleksandras Krasnovas. Mitai ir tikrovė. — Pergalė, 1988, Nr. 2, p. 134 - 135.
9.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 18.
10.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 17.
11.    Pergalė, 1987, Nr. 10, p. 16.
12.    Pergalė, 1987, Nr. 11, p. 50.
13.    Pergalė, 1987, Nr. 11, p. 27.
14.    Plg. minėtą A. Krasnovo straipsnį. —Pergalė, 1988, Nr. 2.
15.    Pergalė, 1987, Nr. 9, p. 17.
16.    Pergalė, 1987, Nr. 9, p. 18.
17.    Min. A. Krasnovo straipsnis. —Pergalė, 1988, Nr. 2, p. 130.
18.    Pergalė, 1987. Nr. 11, p. 21.
19.    Romualdas Granauskas. Gyvenimas po klevu. Apysaka. — Vilnius, 1988, p. 20 - 21.
20.    Min. veik., p. 7.
21.    Min. veik., p. 7.
22.    Min. veik., p. 28.
23.    Min. veik., p. 76.
24.    Min. veik., p. 75-76.
25.    Min. veik., p. 15.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai