Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KANDINSKIO REFLEKSIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Su Vasilijaus Kandinskio tapyba teko susipažinti po dailininko mirties. Jo gyvenimas kiek panašus į mūsų, išeivių pasirinktąjį kelią. Nenorėdamas atsisakyti laisvės ir savito galvojimo, tapytojas turėjo net du kartus pasirinkti tremtį. Pirma iš Rusijos į Vokietiją, o kai Hitleris uždarė Bauhaus instituciją ir pradėjo persekioti modernistus menininkus, Kandinskis pasitraukė į Prancūziją. Ir mes buvom priversti pasirinkti išeiviją. Gal tik su tuo skirtumu, kad mums buvo sunki tremties pradžia, o jam gyvenimo pabaiga. Paskutinieji metai buvo itin kartoki. Kandinskio kūryba buvo pakliuvusi į meno kritikų "nemalonę" dėl tariamo paviršutiniškumo, patrauklios dekoracijos, kuri pridengianti esmės trūkumą.

Menininkas turėjo būti nusivylęs tokiu jo kūrybos įvertinimu. Jo siekiai buvo diametraliai priešingi. Savo teoriniuose raštuose jis kaip tik stengėsi iškelti skirtingą meno paskirtį. Menas, jo nuomone, "tarnauja ne kasdienybei, bet žmogaus dvasiai" (L'art n'est pas au service de la vie actuelle, il est au service de l'esprit) — "Du Spirituel dans l'Art", 1911 m.

Kandinskis taip pat teigė, kad tarp įvairių meno šakų yra glaudūs sąlyčiai. Muzika jam suponuoja spalvas, niuansus, harmonijas , disonansus ir ritmą tapyboje. Daug tuometinių menininkų ieškojo šių ryšių išraiškos. Jų tarpe buvo ir mūsų Konstantinas Čiurlionis. Kandinskio siekiai surasti ir apipavidalinti šiuos ryšius, atsispindi to laikotarpio kūriniuose. Jis ir pavadinimus "skolinasi" iš muzikinės terminologijos: "Sonorité bleue,", "Sonorité jaune", "Fugue". Dailininkas yra sukūręs net eilėraščių ciklą vardu "Sonorités", kuriuose žodžiais, garsais, skambesiu ir spalvomis stangiasi pabrėžti šiuos glaudžius ryšius.

Eilėraščiuose, kaip ir paveiksluose, dailininkas ieško šitų sąlyčių išraiškos. Muzika—spalva, niuansas Richardo Wagnerio muziką jam turėjo didelės įtakos. Lohengrin opera lyg atvėrė akis. Įspūdis turėjo būti stiprus, nes Kandinskis yra išsamiai aprašęs šį įvykį:
"... Regėjau mintyse visas savo spalvas, jos man stovėjo prieš akis". (Je voyais mentalement toutes mes couleurs, elles étaient devant moi).

Kandinskio kalba turi panašumą su prancūzų simbolistais, pvz., P. Verlaino "Art poétique" manifestu. Tačiau šitų ryšių ieškojimas ir išraiška rūpėjo ir šokėjams bei choreografams. Max Terpis, knygoje "Tanzund Tànzer" autorius, nagrinėja spalvos, judesio, formos ir muzikos bendrus parametrus ir nustato jų tarpusavio sąlyčius.

Be šitų ryšių, kurie Kandinskiui paliko svarbūs per visą kūrybos laikotarpį, pastebime taip pat jo atsitraukimą nuo realybės ir polinkį į abstraktą. Kelią į abstraktą jis pasirinko gana anksti, nors tapyti pradėjo vėlokai. Jis profesija buvo juristas, baigęs teisę ir ekonomiją Rusijoje. Būdamas daugiau kaip 30 metų, susidomi tapyba, sako, paveiktas Claude Monet vibruojančio impresionizmo. Kandinskio kelias į abstraktą tęsėsi gal nuo 1910 m. iki tapytojo mirties 1944 m. Žinoma, jis yra perėjęs keletą fazių. Šių datų pasirinkimas yra gan subjektyvus. Betgi prieš 1910 m. tapyti paveikslai dar galėtų tilpti į neoimpresionistiškus rėmus. Juose matome kelionių ir Rusijos gamtovaizdžius, legendų ir folkloro temas. "Peizažas su bokštu" (Paysage à la tour, 1908 m..) kaip tik ir yra toks paveikslas. Jame dar matosi realistinių elementų, nors lyrinis spalvų virpėjimas ir atsipalaidavimas nuo griežtos formos yra būsimos kūrybos krypties aiškūs kelrodžiai.

Polinkis į abstraktą, sukrėtęs meno pažiūras pereito šimtmečio gale ir XX-ojo pradžioje, turėjo nemaža pasekėjų. Vieni iš pirmųjų buvo Kandinskis ir Malevitch Rusijoje ir Mondrian Olandijoje. Tuo tarpu Prancūzijoje dar smarkiai reiškėsi kubizmas. Kubistai stengėsi parodyti žmogaus, objekto ar gamtovaizdžio visumą, naudodami fragmentaciją, priešpastatymą, sintezę. Tiesa, kubizmas pamažu tolo nuo realybės ir pagreitino natūralistinių formų nykimą, nors figūratyvinio elemento kubistai nebuvo visai atsisakę. Jų pasirinktas kelias taip pat vedė į abstraktą, tik skirtingu posūkiu.

Kandinskio kūryba neperėjo per realybės rekonstrukciją. Jį veikė daugiau vokiečių avangardo propaguojamas ekspresionizmas, rusų religinio meno konvencijos ir stilizacija bei folkloro spalvų gausa ir intensyvumas. Be to, Kandinskis puoselėjo ryšį su muzika ir turėjo labai savitą meno sampratą.

Kaip jau minėjome, Kandinskio kūryba perėjo įvairias stadijas. Nuo maždaug 1908 m. iki 1914 m. jis gyveno Vokietijoje, Murnau ir Mūnchene. Čia draugavo su tapytoja Gabriele Mūnter, August Macke, Paul Klee ir Franz Marc. Su pastaruoju subūrė menininkus į vadinamą "Der Blaue Reiter" grupę. Grupės pavadinimui akstiną davė to paties vardo Kandinskio paveikslas. Grupė kovojo prieš natūralizmą ir už meno sudvasainimą; krypo į abstraktėjantį ekspresionizmą. Tai labai akilu, stebint surengtų parodų vyksmą. Mūnchenas buvo tapęs meno centru. Parodose dalyvaudavo, be kitų vokiečių dailininkų, ir tokie rusų menininkai kaip Malevitch, Gontcharova — iš Prancūzijos Picasso, Braque, Delaunay, Rousseau, Derain ir kiti. Būdamas lyg ir grupės vadovas bei valdydamas gerai plunksną, Kandinskis leido meno žurnalą. Jame bendradarbiavo ne tik tapytojai, bet ir muzikas Arnold Schoenberg ir kiti. (Beje, Schoenberg yra netgi nutapęs paveikslų).

Be redagavimo meno žurnalo, Kandinskis parašė bei išleido savo knygą, pavadintą "Dvasingumas mene" (Le Spirituel dans l'Art, 1911 m.). Jo teoriniai išvedžiojimai įprasminami kūriniuose ant drobės ar popieriaus. Kūrybos sudvasinimas, lyrinė egzaltacija palaipsniui privedė Kandinskį prie realistinės formos atsisakymo. Į jos vietą ateina spalva ir užima vyraujančią poziciją. Spalva tiesiog išsprogdina pačią objekto šerdį, išsilieja į dėmes, fragmentus, kurie plečiasi į visas puses ir užvaldo paveikslą. Šita spalvų gausa, blaškoma nematomo verpeto, yra dvasios akim pagauta chaoso vizija. Toks formos suskaldymas ir tirpimas įtaigauja ir paveikslų pavadinimus. Iš šio laikotarpio turime kūrinius, pavadintus "Įspūdžiai, "Improvizacijos", "Kompozicijos ". Juose jau sunku nustatyti formų ir spalvų tapatybę. Tai spalvingos, neramios, net sutrikusios vizijos, kuriose viskas juda, vibruoja, dauginasi, plinta.

Kyla klausimas, ar toks menas dar yra prasmingas. Į šį užmetimą Kandinskis kaip tik ir atsako savo teoriniuose raštuose. Pirmiausia jis apkaltina ir pasmerkia natūralizmo sekėjus, kad jie, bandydami atkurti matomą realybę, paneigė pirminę meno funkciją, būtent dvasinę išraišką. Tuo tarpu abstraktus menas kaip tik iškelia šitą dvasinę dimensiją. Kandinskis teigia, kad spalvos ir formos, išsilaisvinusios ir tapusios savystoviomis, gali tiesiogiai išreikšti mintis, emocijas ir dvasinę sanklodą. Tokia tapyba, kaip ir muzika, turi sugestyvinę galią, kuri sukelia sieloje rezonansą. Jos nuoširdumą ir tikrumą garantuoja intuityviai suvokiamas dvasinis reikalingumas, atseit kategorinis dvasinis imperatyvas. Nesunku rasti teorijoje irracionalumo. Tačiau tas nei padeda, nei pakenkia jo kūrybinei vertei. Arba tikima menininko ir jo teiginių nuoširdumu, arba ne. Sprendimas priklauso nuo žiūrovo ar kritiko pasirinkitos pozicijos.

Pirmasis pasaulinis karas išsklaidė "Der Blaue Reiter" grupę. Vieni menininkai žūna karo lauke, kiti, kaip Kandinskis, turi palikti Vokietiją. Nuo 1914 m. iki 1921 m. jis gyvena Maskvoje. Ten veda, dirba Kultūros komisariate ir pasineria į revoliucinį sūkurį. Tapybai lieka mažai laiko. Tačiau keletą kūrinių iš to laikotarpio byloja apie menininko pastangas išreikšti chaotišką stovį Rusijoje. "Dans le gris" (1919 m.) yra pavyzdys, kaip tapytojas apipavidalino drobėje to chaoso esminius bruožus ar gal, tiksliau pasakius, jo sintezę. Paveiksle dramatiškai maišosi, pinasi, kartojasi fragmentuotos, bet dar atpažįstamos objektų, augalų ir gyvūnų formos.

Įdomu tai, kad šituose paveiksluose jau pastebime būsimos kūrybinės stadijos pradus. Kandinskio beformiškumas įgauna geometrinių bruožų. Geometriškumas vis labiau ir labiau ryškėja kūriniuose, tapytuose po 1921 m., kada jau gyveno Berlyne ir dėstė Bauhaus. Ankstyvesnis nerimas bei dinamika pradeda aprimti, sustingti. Paveiksluose juntamas didesnis dėmesys kompozicijai ir įdomiai, savotiškai perspektyvai, kaip, pvz., paveiksle "Point blanc" 1925 m.

Reikėtų neužmiršti, kad Kandinskis atsiribojo nuo konstruktyvistų ir suprematistų. Jų logiška išvada reikalavo, kad abstrakčiame mene nebūtų nei mažiausios objekto žymės. Su tokia interpretacija Kandinskis nesutiko. Jis pasmerkė Malevitch'iaus kūrinį "Baltas keturkampis ant balto fono". Kandinskį tokia meno samprata netraukė. Jo abstraktas, nors ir geometrinių bei architektūrinių formų poveikyje, vis dėlto nėra nustojęs subtilumo, lengvumo ir spalvų romantikos.

Iš Bauhaus periodo paminėtini dekoracijų ciklas pagal Musorgskio muziką "Parodos paveikslai" ir teorinis kūrinys "Taškas, linija, paviršius", 1926 m. Sakytum, kad tai griežtųjų mokslų traktatas, visai nesiderinąs su tapytojo ankstyvesniais teigimais apie intuiciją, kategorinį dvasinį reikalingumą, spalvų, muzikos simbolizmą. Stebint tuolaikine jo kūrybos raidą Vokietijoje, galima jau suvokti keitimąsi ir lyg būsimos fazės pradžią. Nors linijos suaštrėja, bet jų derinimas įdomus. Kūriniai netenka kiek judrumo ir tampa statiški. Kampuotumas ir apskritumas įgyja vidinio sankabumo, glaudumo ir lengvumo. Susidaro įspūdis, kad šita kūryba atveria menininko emocijas bei naują pradinį nusiteikimą ir patvirtina Kandinskio vidinio reikalingumo principą. Menininkas transformuoja šias geometrines formas į egzotišką fantaziją, kuri, perėjusi per jo paletę, sužydi spalvų ir formų poezija.

Atėję valdžion naciai, uždaro Bauhausą 1933 metais. 'Kandinskis ir kiti menininkai, nacių persekiojami kaip "išsigimusio meno atstovai", apleidžia Vokietiją. Kandinskiui jau 67 metai, ir jis vėl turi pasirinkti tremtį. Jis pasitraukia Prancūzijon ir apsigyvena Paryžiuje, Neuilly priemiestyje. Ten turi laiko pasišvęsti tapybai ir sukuria nemaža paveikslų. Deja, nepritampa prie abstraktaus meno, perėjusio per kubizmo prizmę. Su juo daugiau giminiuojasi Mondrianas ir konstruktyvistai. Kandinskio kelias kitoks. Jo abstraktas savo laiku yra perėjęs per ekspresionizmą. Kai pagaliau geometrinis abstraktas įsipilietina Paryžiuje, Kandinskis jau tolsta nuo jo. Lyg tai atsikratęs Bauhaus tradicijų, varžtų ir geometrinio įtaigavimo, Kandinskis visiškai nusigręžia nuo racionalumo, linijos ir kompaso vergijos. Jam ir vėl atsiveria naujas kūrybos etapas. Linija darosi lankstesnė, liaunesnė, subtilesnė. Kartais paveiksle matomi figūratyviniai elementai — skoliniai iš organinio pasaulio. Kartais tai kažkokie vaizduotės sukurti keisti gyvūnai. Kartais jie kelia nerimą, kartais šypseną ir primena žaismingą Juan Miro ar Franz Klee kūrybą. Žinoma, tai yra veikiau tų menininkų kūrybos aidai. O gal atvirkščiai?

Kandinskio keisti, atsiskyrę ar tankiau susibūrę besvoriai pavidalai — lyg padidintos bacilos ar mikrobai — siūbuoja, linguoja, nebodami žemės traukos. Jie tūno ne paveiksluose, ne drobėje, bet neapčiuopiamose, neapibūdinamose erdvėse. O vis dėlto tarp jų yra tiksli pusiausvyra, lyg jie būtų valdomi kažkokių neregimų įtampų. Protu jų neišaiškinsi, tik siela gali pajusti. Atrodo, tartum Kandinskis kviečia žiūrovą pakeliauti pasaulyje, apie kurio buvimą neturėjome supratimo. Tai romantiškas visokių pasakiškų būtybių, amebų, ląstelių ir organiškos materijos mikrokosmas. Tikrai keistas, savotiškas pasaulis! Betgi jame juntamas nuoširdumas. Stebint jį, nuskaidrėja siela, o jo spalvų prabanga džiugina akį.

Kodėl taip seniai Paryžiuje man patiko Kandinskio kūryba? Kodėl tebepatinka dar ir šiandieną? Tai vienas iš sunkiausiai atsakomų klausimų. Kas pagaliau yra žiūrovui artima menininko kūryboje? Panaši galvosena, panašūs vertybių kriterijai, panaši reakcija į supančią aplinką, panašūs pojūčiai? Tai tik keli bruožai iš daugybės. Šiandieną tačiau žinau, kas man artima Kandinskio tapyboje: atitrūkimas nuo realybės, besrovių formų įvairumas, kompozicijos darnumas, spalvų deriniai ir laisvė, kurią menininkas palieka žiūrovo vaizduotei.

Ištakos
Suzanne Alexandre, Présence de Kandinsky à Beaubourg.
H. H. Arnason, History of Modem Art.
W. Kandinsky, Du Spirituel dans VArt.
Max Trepis, Tanz und Tànzer.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai